Administracinė byla Nr. eI2-16153-386/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2025-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 11 d.
Klaipėda
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,
2025 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. E. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui ir Varėnos socialinių paslaugų centrui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas E. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas:
1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 25S154029 (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti užsieniečio pasą;
3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2025 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti užsieniečio pasą. Jam yra suteiktas prieglobstis dėl persekiojimo kilmės valstybėje ir jis negali kreiptis į kilmės valstybės institucijas tam, kad neatskleistų savo buvimo vietos. Atsakovo prašymu pareiškėjas 2025 m. liepos 1 d. atsakovui pakartotinai pateikė Italijoje išduotus dokumentus. Migracijos departamentas disponuoja informacija, kad pareiškėjui 2008 m. gegužės 8 d. Italijos Respublika suteikė politinį prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) dėl persekiojimo kilmės valstybėje. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje augina kūdikį, kūdikio motina jo neaugina. Pareiškėjas neturi galiojančio asmens dokumento, o be tokio dokumento pareiškėjas negali atsidaryti banko sąskaitos, susiduria su kitais apribojimais. Skundžiamame Sprendime neatsižvelgta į prioritetinį vaiko interesą, ginamą Vaiko teisių konvencijoje ir Vaiko teisių apsaugos konvencijoje.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ)10 straipsnio 2 dalis numato, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik teisės aktų pagrindu priimti administraciniai sprendimai. Pareiškėjas atsakovui nurodė, kodėl dėl objektyvių aplinkybių jis negali kreiptis į kilmės valstybę dėl kelionės dokumento išdavimo, tačiau Sprendime pareiškėjo pozicija nebuvo nagrinėta, nebuvo vertinama atsakovo turima informacija apie pareiškėjui suteiktą tarptautinę apsaugą ir prioritetinius vaiko interesus.
Migracijos departamentas neturėjo teisėto pagrindo nurodyti prieglobsčio gavėjui kreiptis į jį persekiojusios valstybės institucijas. Skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą.
Pareiškėjas prašo atlyginti 2 000 Eur neturtinę žalą, kadangi dėl atsakovo veiksmų patyrė nerimą, stresą, buvo apribota pareiškėjo galimybė atsidaryti banko sąskaitą, teisė dirbti, jis vienas išlaiko šeimą. Pareiškėjas nurodo, kad atsirado baimė ir nesaugumo jausmas atsakovui nurodžius, jog jis turi kreiptis į jį persekiojusias institucijas. Patirto persekiojimo prisiminimai, teisinio neapibrėžtumo situacija sukėlė ir pagilino nesaugumą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, sukėlė psichologines kančias ir baimę dėl savo ateities, baimę dėl galėjimo pasirūpinti dukterimi ir dėl jos ateities. Šie pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pasekmė. Pareiškėjas vienas augina vaiką, dėl to pareiškėjo psichologinės kančios ypač suintensyvėjo.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo faktines bylos aplinkybes bei paaiškina, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo, nustatė, kad pareiškėjas nėra papildomos apsaugos gavėjas ir jis nepateikia dokumentų, kurie neginčijamai įrodytų jo pateiktas „objektyvias priežastis“, dėl kurių jis negali gauti kilmės valstybės dokumento. Skundžiamame Sprendime yra pateiktos motyvuotos ir pagrįstos išvados, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 37 straipsnio 1 dalyje numatytas dvi sąlygas, t. y. turi teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar kelionės dokumento. Migracijos departamentas motyvuotai pagrindžia, dėl kokių priežasčių pareiškėjas neatitinka paskutiniosios sąlygos - užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nėra pagrindas teigti, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos ir VAĮ reikalavimų.
Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai (sveikatos ir leidimo gyventi kortelių, užsieniečio kelionės dokumento kopijos) yra nebegaliojantys.
Iš paties pareiškėjo pateiktų dokumentų ir Migracijos departamento turimų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo suteiktas ne pabėgėlio statusas, o papildoma apsauga. Pabėgėlio ir papildomo apsaugos statusai iš esmės skiriasi, todėl jų negalima vertinti kaip vieno ir to paties statuso. Direktyvos 20211/95/ES 2 str. 1 d. e p. nurodoma, kad pabėgėlio statusas - valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis (trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga). O šio straipsnio 1 d. f p. nurodoma, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo - trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba - asmens be pilietybės atveju - į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą (mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu), kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalyje (papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statuso nesuteikimas) ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.
Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo pateiktas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atsiliepimas į apeliacinį skundą niekaip nepatvirtina objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų ar/ir iš Italijos - suteikusios jam papildomą apsaugą. Mano, jog nagrinėjamu atveju padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas paso iš savo kilmės valstybės negali gauti dėl objektyvių priežasčių.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentais, kuriais prašoma atlyginti neturtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje jokie pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o, nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama. Pareiškėjas nutyli ir esminius dalykus, t. y. kad buvo teistas (2013 m. už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, laisvės atėmimu 10 m.). Policijos departamento 2025 m. sausio 38 d. išvadoje Nr. 5-S-3074 konstatuota, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, laikoma, kad jis turi teistumą iki 2030 m. rugpjūčio 15 d., kas rodo paties pareiškėjo įstatymo nesilaikymą ir iš to sekančius jo dvasinius, fizinius išgyvenimus dėl savo ateities.
Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjas, nors ir pateikė paaiškinimus ir kitus dokumentus, tačiau jie nepatvirtina, kad jis dėl objektyvių priežasčių negali gauti iš kilmės ar papildomą apsaugą suteikusios valstybių pasą (abiejų valstybių ambasados yra Lietuvoje).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Alytaus rajone (toliau – ir Teritorinis skyrius) sutinka su pareiškėjo skundu dalyje dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 25S154029 panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti užsieniečio pasą. Kitoje dalyje prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas su nepilnamete dukra gyveno Varėnos socialinių paslaugų centro Krizių centre. Teritorinio skyriaus duomenimis, pareiškėjui apgyvendinimo paslaugos Varėnos socialinių paslaugų centro Krizių centre teikimas nutrauktas. Atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu nepilnametės dukters motina geba tinkamai užtikrinti dukros poreikius, priima siūlomą pagalbą, motina tinkamai atstovauja vaiką. Pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodyta informacija, kad vaiko motina neaugina vaiko, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas niekada vienas neišlaikė šeimos, nes tiek gyvendami kartu su dukters mama, tiek atskirai, pareiškėjas labai trumpai dirbo arba visai neieškojo įsidarbinimo galimybių. Šeima gyveno tik iš gaunamų Valstybės skiriamų išmokų (Socialinės išmokos, vaiko pinigai ir pan.), t. y., buvo remiama Valstybės. Paneigia pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jis vienas augina vaiką, dėl ko jo psichologinės kančios ypač suintensyvėjo. Nepilnametės dukters tėvas E. E. ir motina tarpusavyje labai konfliktuoja. Teritorinis skyrius negali objektyviai įvertinti, ar ateityje, esant tėvų dideliam tarpusavio konfliktiškumui, eliminuos (ar bent jau sumažins) vaiko kaskart išgyvenamą lojalumo konfliktą ar pačių tėvų galimybes manipuliuoti situacijomis perduodant vaiką vienas kitam, ar pavyks nepažeidinėti mažametės interesų.
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 25S154029, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti užsieniečio pasą pareiškėjui, teisėtumo bei pagrįstumo, įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti užsieniečio pasą bei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Dėl skundžiamo Sprendimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2025 gegužės 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760446470, kuris galioja iki 2026 m. gegužės 2 d.
Nustatyta, kad 2025 m. gegužės 24 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti užsieniečio pasą. Paaiškinime nurodė, kad Lietuvos Respublikoje jam yra suteiktas prieglobstis dėl persekiojimo (duomenys neskelbtini), ir dėl to jis negali kreiptis dėl nacionalinio paso gavimo į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė leidimą laikinai gyventi Nr. 760446470, galiojantį iki 2026 m. gegužės 2 d.
Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 28 d., 2025 m. gegužės 30 d., 2025 m. birželio 17 d., 2025 m. birželio 26 d. ir 2025 m. liepos 2 d. per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikaciją kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų duomenų pateikimo. Pareiškėjas 2025 m. liepos 1 d. pateikė Italijoje išduotą sveikatos kortelės kopiją, kurios galiojimas baigėsi 2009 m. rugpjūčio 8 d.; leidimo gyventi kortelės kopiją, kurios galiojimas baigėsi 2014 m. gegužės 28 d.; užsieniečio kelionės dokumento kopiją, kurio galiojimas baigėsi 2011 m. gegužės 28 d.
Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvos Respublikoje, todėl jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinį pasą.
Skundžiamame Sprendime nurodė, kad pareiškėjo prašyme išduoti užsieniečio pasą nurodytos aplinkybės yra išskirtinai susijusios su tariama grėsme patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Atsižvelgus į LVAT išaiškinimą, grėsmės užsieniečiui patirti persekiojimą nustatomos išimtinai prieglobsčio (prašymo) procedūroje. Atitinkamai, pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis negali (nenori) kreiptis į kilmės valstybės kompetentingas institucijas, atsakingas už užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento išdavimą, nėra laikytinos „objektyviomis priežastimis“. Tyrimo metu, patikrinus Migracijos departamento turimus duomenis, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas šiuo metu būtų papildomos apsaugos gavėju, todėl jam netaikoma Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 „Dėl Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 29 punkte numatyta išlyga.
Kitų aplinkybių, nesusijusių su grėsme patirti persekiojimą kilmės valstybėje, kurios galėtų būti laikomos „objektyviomis aplinkybėmis“ UTPĮ 37 straipsnio 1 dalies prasme, pareiškėjas prašyme išduoti užsieniečio pasą nepateikė. Prašymo nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjui 2025 m. gegužės 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu (asmuo negali grįžti į kilmės valstybę).
Migracijos departamentas, vadovaujantis UTPĮ 37 straipsniu, Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 „Dėl Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punktu, 29 punktu, 30.2 papunkčiu, skundžiamu Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti užsieniečio pasą pareiškėjui, konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kurių jis negali gauti paso nelaikytinos objektyviomis.
Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Ginčo santykius reglamentuoja UTPĮ, kurio 37 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas užsieniečio pasas. Taigi, užsieniečio pasas gali būti išduotas, kai yra išpildytos visos trys kumuliatyvios sąlygos: 1) užsienietis turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) užsienietis neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas; 3) užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų.
Taip pat ginčui aktualios Tvarkos aprašo nuostatos, kurio 29 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, patikrinęs Gyventojų registre duomenis apie užsienietį ir jam išduotus Lietuvos Respublikos asmens dokumentus bei apie užsieniečio gyvenamąją vietą, išnagrinėjęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) pasą ir kartu pateiktus dokumentus, įvertinęs priežastis, dėl kurių užsienietis negali galiojančio kelionės dokumento gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, nustato, ar gali būti užsieniečiui pasas išduotas ar pakeistas. Taigi, vadovaujantis Tvarkos aprašo 29 ir 15.3 punktais, užsienietis privalo pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrįsti dokumentais, kurie įrodytų „objektyvias priežastis“, dėl kurių užsienietis negali gauti galiojančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, o Migracijos departamentas tik atlieka teisinį vertinimą, ar užsieniečio nurodytos priežastys laikytinos „objektyviomis“ bei ar nurodomos „objektyvios“ priežastys pagrįstos dokumentais. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Migracijos departamentas turi atlikti tyrimą ir pateikti objektyvias priežastis, nes toks reikalavimas neatitinka pirmiau nurodytų teisės aktų.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad tarp šalių nėra ginčo dėl UTPĮ 37 straipsnyje įtvirtintų dviejų pirmųjų sąlygų užsieniečio pasui išduoti egzistavimo. Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria, ar egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali gauti kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų.
Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymą išduoti užsieniečio pasą, turi būti vertinamos UTPĮ 37 straipsnyje įtvirtintos kumuliatyvios sąlygos užsieniečio pasui gauti. Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime įvertino minėtas sąlygas. Taigi užsieniečio pasas gali būti išduodamas užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis MIGRIS duomenimis, pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Nr. 760446470 galioja iki 2026 m. gegužės 2 d. Šis dokumentas suteikia užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ši sąlyga užsieniečio pasui gauti laikoma įvykdyta. Taip pat pareiškėjas neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento, arba jis yra pamestas ar sunaikintas. Remiantis MIGRIS duomenimis, pareiškėjas galiojančio užsienio valstybės piliečio paso neturi. Todėl ir ši sąlyga užsieniečio pasui gauti taip pat laikoma įvykdyta. Tačiau Migracijos departamento vertinimu pareiškėjas neįvykdė trečiosios sąlygos, jog užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos „objektyviomis“ ir dėl to neatitinka UTPĮ 37 straipsnyje nurodytų kumuliatyvių sąlygų užsieniečio pasui gauti. Kadangi sąlygos užsieniečio pasui gauti nėra įvykdytos, užsieniečio pasas pareiškėjui negali būti išduotas.
Pareiškėjo teigimu skundžiamas Sprendimas formalus, priimtas neatlikus pareiškėjo aplinkybių individualaus vertinimo, pažeidžia pabėgėlio teisę į saugumą,
Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad jame buvo įvertinta, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvos Respublikoje ir jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinį pasą. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad Migracijos departamentas taip pat vertino ir pareiškėjo paaiškinimą dėl tariamos grėsmės patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto paaiškinimo, jame nėra nenurodomos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai (sveikatos ir leidimo gyventi kortelių, užsieniečio kelionės dokumento kopijos) yra nebegaliojantys. Taigi nesant galiojančių dokumentų iš Italijos kompetentingų institucijų apie vis dar šiuo metu pareiškėjo turimą pabėgėlio ar/ir papildomos apsaugos statusą, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo daryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjui kylančias objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali kreiptis į savo kilmės valstybę. Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentui ir teismui pateiktų dokumentų galiojimo pasibaigimo praėjo daug laiko (sveikatos kortelė negalioja jau apie 16 metų, leidimo gyventi kortelė negalioja jau apie 11 metų, užsieniečio kelionės dokumentas negalioja jau apie 14 metų). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad minėtu laikotarpiu ne tik galėjo pasikeisti priežastys, kurių pagrindu buvo pareiškėjui išduoti Italijoje dokumentai, bet ir Italijos teisės aktuose yra numatyta galimybė panaikinti ir nutraukti užsieniečiams suteiktą tarptautinę apsaugą.
Iš Migracijos departamentui ir teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas nepateikia jokių dokumentų iš Italijos, jog jo statusas nėra panaikintas ir tai, kad Italijos kompetentingos institucijos atsisako jam pratęsti/išduoti užsieniečio kelionės dokumentą, kurį išdavė būtent Italijos institucijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra išaiškinęs, kad užsieniečiui tenka pareiga įrodyti objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali gauti kelionės dokumento (LVAT 2025-07-09 nutartis adm. b. Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjE1OS0xMDQ3LzIwMjU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2159-1047/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2159-1047/2025">eA-2159-1047/2025</a>, LVAT 2024-11-27 nutartis adm. b. Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ5MS01MjAvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2491-520/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2491-520/2024">eA-2491-520/2024</a>, LVAT 202403-27 sprendimas adm. b. Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2NC0xMTg4LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1264-1188/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1264-1188/2024">eA-1264-1188/2024</a>). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtų kreipęsis į Italijos ambasadą ar kitas Italijos kompetentingas institucijas dėl dokumentų pateikimo ir/ar pakeitimo.
Be to, pareiškėjas nepagrįstai savo skundą grindžia 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso 26 straipsnio ir Direktyvos 20211/95/ES 25 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjui nėra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, todėl Migracijos departamentui nekyla jokia pareiga, vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais, išduoti pareiškėjui užsieniečio paso, jeigu jis neatitinka UTPĮ numatytų reikalavimų, ar kreiptis dėl pareiškėjo į Italijos institucijas, kad šios patvirtintų savo sprendimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikoje jis vienas augina kūdikį, kūdikio motina jo neaugina. Kadangi pareiškėjas neturi galiojančio asmens dokumento, be tokio dokumento jis neturi galimybės atsidaryti banko sąskaitos, susiduria su kitais apribojimais.
Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi tai nėra UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, įtakojanti užsieniečio paso išdavimą.
Pareiškėjas apeliuoja į teisėtų lūkesčių principo pažeidimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra proporcingas, atitinka teisėtumo principą ir nesudaro jokio pagrindo abejoti dėl galimo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ ar Tvarkos aprašo keliamus reikalavimus. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti teisės aktuose numatytas aplinkybes, reikšmingas paso išdavimui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negali paso gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Įvertinus skundžiamo Sprendimo turinį VAĮ reglamentavimo kontekste, darytina išvada, kad skundžiamame Sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš skundžiamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, pagrįstas objektyviais faktais, jame nurodyti aktualūs teisės aktai, kurie yra pritaikyti individualiai pareiškėjo situacijai.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad atsakovas prašymo nagrinėjimo metu bendradarbiavo su pareiškėju, daug kartų siūlė jam teikti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su jo pastangomis gauti pasą iš kilmės valstybės institucijų, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, t. y. neįrodė, kad išnaudojo visas galimybes ir atliko visus veiksmus, kad gautų kilmės valstybės dokumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis negali gauti paso iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, todėl priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl užsieniečio paso išdavimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingai nei teigia pareiškėjas, skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, t. y. Migracijos departamento 2025 m. liepos 7 d. sprendimas Nr. 25S154029 paliekamas nepakeistas, nes pareiškėjo reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus minėto pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.
Kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovės galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjos naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis.
Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina tai, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (LVAT 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. LVAT 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011).
Pareiškėjo teiginiai apie apribotą teisę dirbti, patiriamą baimę ir nesaugumo jausmą atsakovui nurodžius kreiptis į jį persekiojusias institucijas, patirto persekiojimo prisiminimai, taip pat, kad teisinio neapibrėžtumo situacija sukėlė ir pagilino nesaugumą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, tokiu būdu sukėlė psichologines kančias ir baimę dėl savo ateities, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Migracijos departamento veiksmų ar tariamo neveikimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Iš Policijos departamento 2025 m. sausio 28 d. išvados Nr. 5-S-3074 matyti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, laikoma, kad jis turi teistumą iki 2030 m. rugpjūčio 15 d., kas rodo paties pareiškėjo įstatymo nesilaikymą ir iš to sekančius jo dvasinius, fizinius išgyvenimus dėl savo ateities. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini), Sodros duomenimis jam yra paskaičiuojamas atlyginimas, todėl teisė dirbti pareiškėjui nėra apribota. Pareiškėjas nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir Migracijos departamento neteisėtų veiksmų, nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų.
Taigi skundžiamo Sprendimo panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.
Konstatavus, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, Migracijos departamento pareigūnų veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio 1 dalies prasme nekonstatuotinas.
Nenustačius vienos iš esminių atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo E. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti pareiškėjo E. E. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Remigijus Arminas
Laimutė Jokubauskaitė
Romanas Klišauskas
