Administracinė byla Nr. eI1-13469-438/2025
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00805-2025-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 11 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Romanas Klišauskas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – Tarnyba, atsakovės atstovė), priteisti 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, jog į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą atvyko 2025 m. gegužės 19 d. ir pateikė prašymą leisti pasimatyti su žmona 2025 m. gegužės 21 d. ar 22 d., tačiau kalėjimo viršininkas priėmė sprendimą dėl techninių galimybių neleisti pasimatyti, nes pareiškėjas neva yra Kauno klinikose. Teigia, kad iš Kauno klinikų grįžo 2025 m. gegužės 22 d. 9.00 val. ir buvo galimybė leisti pasimatyti su žmona. Tvirtina, kad kalėjimo viršininkas atsisakymą pasirašė 2025 m. gegužės 22 d. 11.45 val., kai pareiškėjas jau buvo kameroje ir galėjo eiti į pasimatymą. Pažymi, kad kalėjimo viršininkas dar prieš raštu pateikiant jam prašymą dėl pasimatyto nurodė, kad nebus galimybės pasimatyti. Teigia, kad dėl neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų patyrė depresiją, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, todėl sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsakovės atstovė atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 20 d. (registruotas 2025 m. gegužės 21 d. Nr. NPS-23-14427) pateikė administracijai prašymą dėl trumpalaikio pasimatymo su sutuoktine 2025 m. gegužės 21 arba 22 dienai. Tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracija išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, raštu,,Dėl A. K. prašymo“ (registruotas 2025 m. gegužės 22 d. Nr. SN-23- 1829) pareiškėją informavo, kad,, <... >šiuo metu dėl sveikatos būklės esate gydomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, todėl suteikti pasimatymą gegužės 21 arba 22 dieną Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinyje nėra techninių galimybių.“
Teigia, kad pareiškėjas į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinį atvyko 2025 m. gegužės 19 d. numatytoms gydytojo neurologo, infektologo ir psichiatro konsultacijoms. Pareiškėjas po infektologo konsultacijos 2025 m. gegužės 20 d. skubiai buvo išvežtas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikas, kurioje atsisakė operuotis ir buvo konvojuotas atgal į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinį. Pareiškėjo būklei negerėjant jis buvo konvojuotas į Kaišiadorių ligoninę, kurioje taip pat atsisakė gydymo. Būklei blogėjant 2025 m. gegužės 21 d., pakartotinai buvo konvojuotas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikas ir operuotas. 2025 m. gegužės 22 d. grąžintas į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinį.
Vertina, kad nenustatyta, jog Tarnybos pareigūnai ir/ar kiti darbuotojai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ir tuo pažeidę pareiškėjo kalinimo sąlygas. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Tarnybos veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Pareiškėjas dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų patirtą neturtinę žalą kildina iš to, kad 2025 m. gegužės 21 d. ar 22 d. jam nebuvo leista pasimatyti su žmona.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 20 d. (registruotas 2025 m. gegužės 21 d. Nr. NPS-23-14427) Tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkui pateikė prašymą dėl trumpalaikio pasimatymo su sutuoktine 2025 m. gegužės 21 arba 22 dienai. Tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2025 m. gegužės 22 d. raštu (registruotas 2025 m. gegužės 22 d. Nr. SN-23-1829) pareiškėjas informuotas, kad,, <... >šiuo metu dėl sveikatos būklės esate gydomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, todėl suteikti pasimatymą gegužės 21 arba 22 dieną Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinyje nėra techninių galimybių.“
Teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra neturtinės žalos atlyginimas dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl minėto rašto teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamoje byloje nekvestionuojamas. Byloje esantys medicininiai išrašai patvirtina, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 21-22 d. buvo gydomas LSMU ligoninės Kauno klinikose. Be to, Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2025 m. gegužės 22 d. raštas yra nenuginčytas, todėl galiojantis. Tokiu būdu nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareigūnai nesuteikdami pareiškėjui trumpalaikio pasimatymo 2025 m. gegužės 21 ar 22 d. atlikto t. t. neteisėtus veiksmus. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėjas Romanas Klišauskas
