Administracinė byla Nr. eI2-8946-641/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00643-2025-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.2.1; 8.3.1; 8.4; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 8 d.
Šiauliai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Jolantai Miežienei,
vertėjaujant H. E.,
dalyvaujant pareiškėjui K. H. A. ir jo atstovei advokatei Gerdai Storpirštienei,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams Dariui Juodeliui, Mildai Rukavičiūtei, Kristinai Krickienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. H. A. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Pareiškėjas K. H. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu ir prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos (toliau – LR) vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2025 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje N. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) piliečiui K. H. A. (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas ir jo atstovė advokatė G. Storpirštienė paaiškino, kad:
1.1. Sprendime Departamentas neteisingai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos sujungimo atveju, kai LR gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis). Mano, kad Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas nesilaikant įstatymų, nes Departamento išvada ir priimtas Sprendimas pažeidžia pareiškėjo, jo vaikų, šeimos teises, todėl turėtų būti panaikintas.
1.2. pareiškėjas turėjo UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (šeimos susijungimas, kai Lietuvoje gyvena vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis) 2016, 2017, 2018 m. išduotus leidimus, kurie buvo keičiami bei 2023 m. liepos 19 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. vasario 20 d. ir 2024 m. spalio 6 d. pateikė prašymą dėl leidimo išdavimo. Pareiškėjas turi dvi nepilnametes dukras E. A. ir A. A., (duomenys neskelbtini) pilietes, kurių mama R. P. taip pat yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir gyvena (duomenys neskelbtini).
1.3. tvirtino, jog pareiškėjo ir R. P., dviejų nepilnamečių dukterų šeimos gyvenamoji vieta ir yra deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), vaikų močiutei M. P. nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu: (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame gyvena panaudos sutarties pagrindu, nes jie apsisprendė savo gyvenimą sieti su Lietuva ir čia gyventi bei auginti vaikus.
1.4. pareiškėjas praeitais metais investavo (duomenys neskelbtini) Eur į nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, kurio unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (ūkinio pastato), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įteisintą R. P. nuosavybe tik todėl, jog pareiškėjas, kaip užsienietis, negali Lietuvoje pagal įstatymus įsigyti žemės. Tvirtino, jog šis nekilnojamasis turtas buvo nupirktas, kad pareiškėjas su savo šeima (partnerystės pagrindu) R. P., ir nepilnametėmis dukromis galėtų gyventi Lietuvoje.
1.5. pabrėžė, jog pareiškėjui išduotas laikinas leidimas buvo būtent šeimos susijungimo pagrindu dėl nepilnamečių vaikų, todėl jis ir siekia, kad leidimas būtų pratęstas bei jis šį leidimą turėtų būtent dėl savo nepilnamečių vaikų, kad galėtų gyventi, auginti, mylėti ir prižiūrėti vaikus, nepilnamečių vaikų gimtoje šalyje.
1.6. Pažymėjo, kad pareiškėjas gyvena kartu su nepilnamečių vaikų mama R. P. ir nors jis nėra sudaręs santuokos, tačiau jis gyvena partnerystėje, kaip vyras ir moteris (sugyventiniai) ir nors nėra įsigaliojusi LR CK 3.229 straipsnyje numatyta partnerystės teisė, gyvenimas eina, šeimos taip gyvena, augina vaikus, vaikai auginami skirtingose kultūros (jeigu tėtis ir mama skirtingos tautybės asmenys), perkami nekilnojamieji daiktai ir pareiškėjas mano turintis teisę laikinai gyventi šalyje, kurioje auga, mokosi, gyvena vaikai, kur perkami vaikams nekilnojamieji daiktai.
1.7. mano, kad Departamento pareigūnai neteisingai vertino faktines aplinkybes, pateikė netiesą dėl pareiškėjo šeimos gyvenimo Lietuvoje, nes Sprendimu neįvertino, kad beveik visą vasarą pareiškėjas su visa šeima buvo Lietuvoje. Pabrėžė, jog į Lietuvą atvykdavo ne tik tiesioginiais skrydžiais iš (duomenys neskelbtini), tačiau ir skrisdavo tranzitu per kitas Europos šalis, o kartais atvykdavo ir automobiliu, priklausomai nuo to, ar darbo, susijusio su turistiniu verslu, tikslais būdavo Europoje ir pan. Bilietų pareiškėjas nesaugojo, nes negalvojo, kad tai gali prireikti po daugiau negu metų.
1.8. pabrėžė, kad atsakovas neteisingai vertino aplinkybes dėl pareiškėjo dukrų negyvenimo Lietuvoje, nes jos yra gimusios mišrioje (tarptautinėje) šeimoje (mama – (duomenys neskelbtini), tėtis – (duomenys neskelbtini), o Vaiko teisių konvencijos 8 straipsnyje yra numatyta, kad „1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto kišimosi. 2. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.“. LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnyje yra numatyta „Vaikas turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus giminystės ryšius bei jų išsaugojimą, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir teisę į religijos laisvę. Kai ši vaiko teisė pažeidžiama, valstybė suteikia vaiko interesus atitinkančią apsaugą ir paramą, kuri reikalinga, kad vaikas galėtų atkurti prarastus identiškumo elementus.“. Todėl pareiškėjo nepilnametės dukros turi teisę tiek į šeimos ryšius iš mamos pusės, ką jos patiria gyvendamos LR, tiek turi teisę į šeimos ryšius iš tėčio pusės.
1.9. pabrėžė, jog labai svarbu, kad mergaitės galėtų mokytis ir kalbėti ne tik lietuvių kalba, bet, kad jos mokėtų ir arabų kalbą, kad galėtų susikalbėti su artimaisiais šeimos nariais iš tėčio pusės (pareiškėjo), taip pat, kad pažintų tiek Lietuvos kultūrą, tiek (duomenys neskelbtini) kultūrą. Dėl šios priežasties pareiškėjo ir R. P. jų dukroms ugdyti buvo pasirinkta (duomenys neskelbtini) ir nuotolinis mokymosi būdas, kad vaikai, kai vieši (duomenys neskelbtini), galėtų mokytis lietuvių kalbos, bendrauti su artimaisiais iš mamos pusės, švęsti Lietuvių kultūros šventes bei šis mokslas LR ugdymo įstaigoje nenutrūktų. Atkreipė dėmesį, kad teisė į šeimos ryšius užtikrina ir tai, kad nepilnamečiai vaikai turėtų teisę švęsti skirtingose kultūrose švenčiamas šventes, pavyzdžiui: a) Lietuvoje švenčiamos šv. Kūčios, šv. Kalėdos, šv. Velykos, Kovo 11 d., Vasario 16 d., Mamos diena, Tėvo diena, Vėlinės, Žolinės. b) (duomenys neskelbtini) švenčiamos yra Liepos 23 - Revoliucijos diena (1952), Eid al-Adha“ – aukojimo šventė ir kt. šventės, dukros švenčia taip pat visas musulmonų šventes, pvz. Ramadanas yra švenčiamas skirtingu laikotarpiu, kiekvienais metais kitaip, Musulmoniškose šalyse šventės skiriasi nuo Lietuvoje švenčiamų švenčių, po Ramadano pasibaigimas. Švęsti skirtingų kultūrų šventes gali tik būdamas toje šalyje, tai yra normalu ir suprantama, kad šv. Kalėdos švenčiamos Lietuvoje su iš mamos pusės artimaisiais, (duomenys neskelbtini) Kalėdų diena švenčiama kitu laiku su artimaisiais iš tėčio pusės. Taip pat neseniai numirė mergaičių senelis (pareiškėjo tėtis), todėl mergaitės norėjo kuo ilgiau praleisti laiką su savo seneliu.
1.10. Nurodė, jog pagal LR Konstitucijos 41 straipsnį „Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas.“ Už nepilnamečių mokinių mokyklos nelankymą atsakingi tėvai. Tėvų neatsakingumas, kai atostogaujama ne per mokinių atostogas, galėtų būti traktuojamas kaip kliudymas vaikui mokytis. Nepateisinamo pamokų praleidinėjimo atveju tėvai pažeidžia ir LR švietimo įstatymą, ir LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Jei mokinys nelanko mokyklos, galima imtis tam tikrų sankcijų. LR administracinių nusižengimų kodekse suformuluota, kad tėvų (globėjų, rūpintojų) vengimas leisti į mokyklą vaiką iki 16 metų arba kliudymas vaikui iki 16 metų mokytis pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 140 iki 300 eurų. Nurodė, kad pareiškėjo dukros privalėtų, jeigu nesimokytų (duomenys neskelbtini), kiekvieną dieną eiti į mokyklą fiziškai, tokiu būdu pareiškėjo dukros negalėtų švęsti visų švenčių su savo artimaisiais iš tėvo pusės, negalėtų pažinti kultūros, tokiu būdu pažeista nepilnamečių dukrų teisę į šeimos ryšius bei kitus giminystės ryšius bei jų išsaugojimą, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas.
1.11. pareiškėjas mano, kad šis Sprendimas buvo priimtas neteisingai pritaikius pagrindinius leidimo išdavimo laikinai gyventi LR teisinio reglamentavimo principus, kurie turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl priimtas Sprendimas yra laikytinas nepagrįstu bei naikintinu. Sprendimas buvo priimtas nesiėmus reikiamų priemonių ištirti bei įvertinti visas teisingam situacijos vertinimui reikšmingas aplinkybes. Pagal ES steigimo sutarties 6 straipsnio 2 dalį E. S. gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – EŽTK) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji Bendrijos teisės principai, dėl to nacionalinės valdžios institucijos neabejotinai turi laikytis savo įsipareigojimų pagal EŽTK 8 straipsnį. Net jeigu EŽTK pati savaime neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti į konkrečią šalį ar joje apsigyventi, asmens išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena artimi jo giminaičiai, gali sudaryti teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą. EŽTK draudžia panašų kišimąsi, jei jis neatitinka to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. E. B. Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimą Akrich (C109/01, Rink. p. I-9607, 59 punktas). Be to, kaip Europos žmogaus teisių teismas konstatavo savo 2001 m. gruodžio 21 d. sprendimo Sen prieš Nyderlandus 31 punkte, iš EŽTK 8 straipsnio gali kilti pozityvios pareigos veiksmingai gerbti šeimos gyvenimą, tokioms pareigoms taikomi principai yra panašūs į tuos, kurie yra susiję su negatyviomis pareigomis ir abiem atvejais reikia atsižvelgti į teisingą pusiausvyrą, derinant konkuruojančius asmens ir visos visuomenės interesus, tačiau abiem atvejais valstybė turi tam tikrą diskreciją (1996 m. vasario 19 d. sprendimo Gül prieš Šveicariją, Recueil des arr?ts et décisions, 1996-I), p. 174, 38 punktas ir 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimo Ahmut prieš Nyderlandus, Recueil des arr?ts et décisions, 1996-VI, p. 2030, 63 punktas). ETT yra konstatavęs, kad nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. ETT sprendimą Akrich (C-109/01, Rink. p. I-9607).
1.12. mano, jog šioje konkrečioje byloje būtina atsižvelgti į E. S. teisės aktų, susijusių su trečiųjų šalių piliečių teise apsigyventi valstybių narių teritorijoje, nuostatas. Kadangi pareiškėjas siekia šeimos susijungimo su savo dukromis, todėl šios bylos aplinkybės sietinos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (pagal šios direktyvos 26 straipsnį valstybių narių priimti šią direktyvą įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi įsigalioti iki 2006 m. sausio 23 d.) nuostatomis. O pagal minėtos direktyvos dvidešimtąją konstatuojamąją dalį kartu su ilgalaikiu gyventoju turėtų būti sudaryta galimybė įsikurti kitoje valstybėje narėje ir jo šeimos nariams, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė ir nekliudoma ilgalaikiam gyventojui naudotis savo teise apsigyventi, o kalbant apie šeimos narius, kuriems gali būti leista lydėti arba atvykti pas ilgalaikius gyventojus, valstybės narės turėtų skirti ypatingą dėmesį jų išlaikomiems neįgaliems suaugusiems vaikams ir pirmos eilės giminaičiams pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją. Pareiškėjas yra 2 nepilnamečių vaikų tėtis, o pagal minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalį ilgalaikio gyventojo šeimos nariams, nenurodytiems Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalyje, gali būti leidžiama lydėti ilgalaikį gyventoją ar atvykti pas jį. Pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (pagal šios direktyvos 20 straipsnį valstybių narių priimti šią direktyvą įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi įsigalioti iki 2005 m. spalio 3 d.) 4 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali leisti atvykti ir gyventi pirmos eilės pagal tiesiąją aukštutinę liniją giminėms, jei juos išlaiko užsieniečiai ir jei jie neturi deramos šeimos paramos kilmės šalyje. Direktyvos 5 straipsnyje taip pat numatyta išsami prašymų priimti globėjo šeimos narius pateikimo ir nagrinėjimo tvarka. Pagal nusistovėjusią ETT praktiką E. S. valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas.
1.13. mano, jog atsakovo pareigūnai atliko formalų vertinimą, kuris neatitinka realios tikrovės, prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams ir tai, pareiškėjo, jo atstovės nuomone, patvirtina Departamento pareigūnų netinkami veiksmai bei neteisingi tarnybiniai pranešimai apie pareiškėjo ir jo dukrų neradimą deklaruotu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Tvirtino, jog negali būti tokių aplinkybių, kaip nurodyta pranešimuose, kad buto duris atidaręs asmuo paaiškino, kad šiame bute minėti užsieniečiai negyvena ir negyveno, nes R. P. mamos butas nebuvo niekada nuomotas, niekas svetimas negalėjo atidaryti durų. Be to, patikrinimai daryti darbo laiku, todėl tikėtina, jog pareiškėjo šeimos objektyviai galėjo nebūti namuose.
1.14. tvirtino, jog turėtų būti siekiama kad kiekvienas vaikas turėtų tėtį, jeigu tėtis yra ir kitos tautybės, kad galėtų gyventi ir būti su vaikais savo, tuo labiau, kad pareiškėjas yra mylintis tėtis ir besirūpinantis savo šeima, o ne bet kokiais būdais užkirsti kelią šeimos gyvenimui LR. Pareiškėjas tvirtino nesuvokiantis kaip galima panaikinti leidimą gyventi LR tėvui, kai jo du nepilnamečiai vaikai gyvena Lietuvoje, kai jo vaikų šeimos nariai gyvena Lietuvoje ir mano, jog ginčo leidimas gyventi jam buvo panaikintas be teisinio ir faktinio pagrindo, todėl turi būti panaikintas.
2. Departamento atstovai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, jog priėmė teisėtą, VAĮ normas ir teismų praktikos reikalavimus atitinkantį, pagrįstą Sprendimą. Teisės normas Sprendime pritaikė tinkamai. Manė, jog Sprendimas motyvuotas, motyvų išdėstymas Sprendime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, kuris susietas su taikomomis teisės normomis. Paaiškino, jog:
2.1. pirmas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu pareiškėjui buvo išduotas 2016 m., o 2017 m. ir 2018 m. leidimas laikinai gyventi buvo keičiamas. Pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi nuo 2020 m. gruodžio 11 d. iki 2023 m. vasario 20 d. pareiškėjui 2023 m. liepos 19 d. išduotas ginčo leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. vasario 20 d. 2025 m. sausio 24 d. asmuo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS) Departamento prašymu pateikė paaiškinimą, kad (duomenys neskelbtini) pilietė, nepilnametė dukra E. A. yra registruota (duomenys neskelbtini), kartu su sese yra užregistruotos (duomenys neskelbtini) mokykloje –(duomenys neskelbtini); kad jis investuoja savo uždirbtus pinigus Lietuvoje, nes tiki, kad jo mergaitės galbūt kurs savo ateitį čia; prašo pratęsti (pakeisti) leidimą gyventi, nes pats nori investuoti Lietuvoje; dukra būna kartu su mama ir taip pat mokosi (duomenys neskelbtini); turi tokią galimybę, nes (duomenys neskelbtini) jos mokosi nuotoliniu būdu; per kiekvienas laisvas dienas būna Lietuvoje; jis praėjusiais metais Lietuvoje buvo vasario 5–vasario 23 d., balandžio 22 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini) automobiliu, išvyko po kelių dienų, birželio 21 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini), išvyko liepos 17 d., vėl atskrido į (duomenys neskelbtini) rugpjūčio mėn., praleido Lietuvoje savaitę, taip pat buvo spalio mėn., atvyko iš (duomenys neskelbtini), išvyko spalio 29 d., buvo apie 4 dienas. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmens gyvenamoji vieta LR buvo deklaruota nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2019 m. kovo 21 d. – (duomenys neskelbtini), ir nuo 2023 m. kovo 2 d. vėl deklaruota tuo pačiu adresu. Asmens dukros E. A. gyvenamoji vieta nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 4 d. buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), ir nuo 2022 m. lapkričio 6 d. vėl deklaruota tuo pačiu adresu.
2.2. 2023 m. gegužės 19 d. Departamento darbuotojai, vykdydami migracinę kontrolę, atliko patikrinimą pareiškėjo ir jo dukros deklaruotu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Buto duris atidaręs asmuo paaiškino, kad šiame bute minėti užsieniečiai negyvena ir negyveno. 2025 m. sausio 16 d. vėl buvo nuvykta adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau durų niekas neatidarė, asmens nurodytu adresu surasti nepavyko. Be to, nustatyta, kad asmens dukra E. A. nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. mokosi (duomenys neskelbtini) nuotolinėje lituanistinėje klasėje, kurios mokymosi organizavimo būdas yra nuotolinis. VSAT informacinės sistemos duomenimis, E. A. į LR buvo atvykusi 2023 m. gruodžio 23 d. ir išvyko 2024 m. sausio 7 d..
2.3. Departamentas, įvertinęs turimus duomenis, pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame konstatavo, kad asmens nepilnametė dukra E. A. LR negyvena ir nusprendė panaikinti išduotą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, t. y. nes pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
2.4. nesutinkantys su pareiškėjo argumentu, kad Sprendimas priimtas nesilaikant teisės aktų, nes įstatymų leidėjas konkrečiai nurodė, kada išduodamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiams šeimos susijungimo atveju, t. y. ginčo atveju tuomet, kai LR gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis. O aiškinant šiuos aktus sistemiškai ir logiškai matyti, kad norint gauti tokį leidimą laikinai gyventi turi būti įgyvendintos dvi kumuliatyvios sąlygos: LR gyvena užsieniečio vaikas ir vaikas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pažymėjo tai, kad gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje migracijos teisės kontekste nėra gyvenimas LR, nes gyvenimas Lietuvoje turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjo dukra E. A. nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. mokosi (duomenys neskelbtini) nuotolinėje lituanistinėje klasėje, kurios mokymosi organizavimo būdas yra nuotolinis. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) informacinės sistemos duomenimis, E. A. į Lietuvą buvo atvykusi 2023 m. gruodžio 23 d. ir išvyko 2024 m. sausio 7 d. Be to, minėta, Departamento pareigūnai net du kartus vyko pareiškėjo ir jo dukrų deklaruotu adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau nei pareiškėjas, nei jo dukros nebuvo rastos deklaruotu adresu.
2.5. atkreipė dėmesį į liudytojos vaikų mamos parodymus, kuri paliudijo, kad dukros 2024 m. 6 mėnesius gyveno (duomenys neskelbtini) ir tiesiogiai, kasdien lankė (duomenys neskelbtini) bei į pareiškėjo 2024 m. atvykimus į LR ir jų trukmę: pareiškėjas praėjusiais metais Lietuvoje buvo vasario 5-23 d., balandžio 22 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini) automobiliu, išvyko po kelių dienų, birželio 21 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini), išvyko liepos 17 d., vėl atskrido į (duomenys neskelbtini) rugpjūčio mėn., praleido Lietuvoje savaitę, taip pat buvo spalio mėn., atvyko iš (duomenys neskelbtini), išvyko spalio 29 d., buvo apie 4 dienas. Tvirtino, jog šios aplinkybės patvirtina Departamento padarytų išvadų pagrįstumą ir motyvuotumą, kad pareiškėjas ir dukros negyvena Lietuvoje, jų gyvenimo ir interesų centras yra (duomenys neskelbtini), o ne LR. Pabrėžė, kad pareiškėjo šeimos gyvenimas pagrinde vyksta (duomenys neskelbtini) patvirtina ir paties pareiškėjo pateikta 2024 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje yra aiškiai nurodoma, kad pareiškėjo vaikų motinos R. P. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).
2.6. Nurodė, kad pareiškėjo pateikti duomenys (deklaruotos gyvenamosios vietos savininkė yra M. P., įsigytas nekilnojamas turtas, už jį mokėti pinigai) nepaneigia akivaizdaus fakto, kad pareiškėjo dukros negyveno LR, todėl jis neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
2.7. mano, kad skundo teiginiai, kad pareiškėjo dukros turi teisę tiek į šeimos ryšius iš mamos pusės, tiek ir iš tėčio, teisę švęsti skirtingose kultūrose švenčiamas šventes, nepaneigia nustatyto fakto, kad jos negyvena LR. Iš skundo matyti ir tai, kad pats pareiškėjas pripažįsta, kad dukros ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), nes norėjo „kuo ilgiau praleisti laiką su savo seneliu.“ Visos šios aplinkybės tik dar labiau patvirtina Departamento nustatytą UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytą pagrindą, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
2.8. nurodė, kad užsienietis turi atitikti UTPĮ numatytus reikalavimus viso, jam išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpį, o ne tik prašymo pateikimo metu ir, kad UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, kurių nustačius bent vieną, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ir todėl pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi LR. Pabrėžė, kad pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi LR išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Pažymėjo, kad teisė atvykti į LR ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
2.9. dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, pažymėjo, kad pagal suformuotą LVAT (2024 m. vasario 7 d. nutartis adm. byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTE0OS05NjgvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1149-968/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1149-968/2024">eA-1149-968/2024</a> ir kt.), EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš J. K., pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A.t prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Taigi pareiškėjo argumentas, kad pažeidžiamas Konstitucijos 38 straipsnis, yra neapgrįstas.
2.10. paaiškino, jog 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje J. prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat E. Ž. Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. p. 100). Tame pačiame sprendime EŽTT konstatavo, kad, kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Panašiai, pastatymas valdžios institucijų prieš šeimos gyvenimą, kaip įvykusį faktą (fait accompli) lygiai taip pat automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Apskritai, tokioje situacijoje atsidūrę asmenys neturi teisės tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi (žr. p. 103). Pareiškėjas nepagrįstai cituoja 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB (toliau – Direktyva) ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB (toliau – Direktyva 1), kadangi jos nėra susijusios su pareiškėju. Pažymėjo, kad Direktyva yra susijusi su valstybėje narėje teisėtai gyvenančio trečiosios šalies piliečio šeimos narių atvykimas ir gyvenimas toje valstybėje narėje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant tam gyventojui, ar jam atvykus, o Direktyva 1 – E. S. nepriklausančių šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nėra ilgalaikis gyventojas, jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi ir vizos, o jo šeimos susijungimas vyko ne dėl jo teisėto gyvenimo Lietuvoje, o dėl jo susijungimo su dukromis, kurios gyveno LR ir yra (duomenys neskelbtini) pilietės. Taigi ir cituojama tarptautine praktika šiuo konkrečiu atveju yra neaktuali ir ja nėra pagrindo vadovautis.
k o n s t a t u o j a :
3. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. sausio 28 d. Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad:
4.1. pareiškėjui K. H. A., (duomenys neskelbtini) piliečiui, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurio galiojimo terminas buvo nustatytas iki (duomenys neskelbtini), buvo išduotas 2023 m. liepos 19 d., UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui šeimos sujungimo atveju, kai LR gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis), kuris buvo panaikintas Departamento 2025 m. sausio 28 d. Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
4.2. Sprendime Departamento konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos sujungimo atveju, kai LR gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis), nes: nors pareiškėjo ir jo dukros E. A. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) yra deklaruota, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi, asmens ir jo dukros E. A. gyvenamos vietos deklaravimas (duomenys neskelbtini) neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo (duomenys neskelbtini), kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis; VSAT informacinės sistemos duomenimis pareiškėjo nepilnametė dukra E. A. į Lietuvos Respubliką buvo atvykusi 2023 m. gruodžio 23 d. ir išvyko 2024 m. sausio 7 d.; asmens dukra E. A. lanko mokyklą (duomenys neskelbtini), o Lietuvos Respublikoje mokosi nuotoliniu būdu, į Lietuvos Respubliką buvo atvykusi tik trumpo vizito, taigi pareiškėjas ir jo nepilnametė dukra E. A. Lietuvos Respublikoje negyvena. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl Sprendime fiksuotų aplinkybių, jog minėtu teisiniu pagrindu pareiškėjui pirmasis leidimas buvo išduotas 2016 m., leistas 2017, 2018 m., 2020 m. gruodžio 11 d.-2023 m. vasario 20 d. pareiškėjas leidimo laikinai gyventi neturėjo.
4.3. NVIS duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui 2025 m. vasario 26 d. išduota C rūšies viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo (duomenys neskelbtini).
4.4. iš E. A., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimo (Įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), A. A., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimo (Įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenų nustatyta, kad šių nepilnamečių vaikų gimimo vieta yra (duomenys neskelbtini), tėvai – K. H. A. ir R. P..
4.5. iš pasų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos nustatyta, jog R. P. bei nepilnametės E. A. ir A. A. yra (duomenys neskelbtini) pilietės.
4.6. iš 2025 m. sausio 13 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, jog R. P. nuo (duomenys neskelbtini) pagrindu, asmeninės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
4.7. Iš 2025 m. vasario 11 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo bei 1984 m. birželio 19 d. išduoto gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos nustatytos faktinės aplinkybės, jog nepilnamečių vaikų E. A. ir A. A. motinos R. P. tėvai yra A. P. ir M. P., kuri nuo 2018 m. spalio 25 d. nuosavybės teise valdo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini).
4.8. (duomenys neskelbtini) 2025 m. sausio 31 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog pareiškėjo nepilnametės dukros E. A. ir A. A. mokosi (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokymo klasėje.
4.9. Iš Mokinių registro sistemos duomenų nustatyta, jog pareiškėjo nepilnametė dukra E. A. (duomenys neskelbtini) įregistruota 2023 m. rugsėjo 1 d., (duomenys neskelbtini) ugdymo programoje, (duomenys neskelbtini) klasėje, klasės paskirtis – nuotolinė lituanistinė klasė, pagrindine mokymosi forma, mokymosi organizavimo būdas – nuotolinis (grupinio mokymosi forma).
4.10. iš MIGRIS sistemos duomenų apie deklaruotus, nuolatinės gyvenamosios vietos užsienyje adresus Lietuvoje ir užsienyje nustatyta, jog:
4.10.1. nepilnametės A. A. gyvenamoji vieta deklaruota: laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 4 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 5 d. iki 2025 m. sausio 24 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 25 d. – (duomenys neskelbtini).
4.10.2. nepilnametės E. A. gyvenamoji vieta deklaruota: laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 4 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 5 d. iki 2022 m. lapkričio 5 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 6 d. – (duomenys neskelbtini).
4.10.3. pareiškėjo K. H. A. gyvenamoji vieta deklaruota: iki 2016 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2019 m. kovo 21 d. ir nuo 2023 m. kovo 2 d. – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos užsienyje adresas (duomenys neskelbtini).
4.10.4. nepilnamečių vaikų E. A. ir A. A. motinos R. P. gyvenamoji vieta deklaruota: laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 27 d. iki 2003 m. balandžio 30 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu 2003 m. balandžio 30 d. iki 2021 m. gruodžio 4 d. – (duomenys neskelbtini), Lietuva; laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 5 d. iki 2022 m. lapkričio 5 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 6 d. iki 2023 m. vasario 27 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 28 d. iki 2025 m. sausio 24 d. – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 25 d. – (duomenys neskelbtini).
4.11. Valstybės sienos apsaugos tarnybos IS (toliau – VSAT IS) 2025 m. vasario 7 d. duomenimis nustatyta, jog:
4.11.1. pareiškėjas K. H. A. ginčo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikotarpiu fiksuoti šie atvykimo ir išvykimo iš LR duomenys: (duomenys neskelbtini)
4.12. pareiškėjui išduoto ginčo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikotarpiu fiksuoti šie pareiškėjo dukters nepilnametės E. A. atvykimo ir išvykimo iš LR duomenys: (duomenys neskelbtini)
4.13. iš 2023 m. liepos 10 d. Prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi, norint naujai įforminti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas dokumento keitimo pagrindą – leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 3 mėnesius trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, galiu gauti naują leidimą laikinai gyventi likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui.
4.14. Iš Departamento Vilniaus skyriaus Vyr. specialisto D. V. 2025 m. sausio 16 d. tarnybinio pranešimo „Dėl gyvenamosios vietos patikrinimo“, Vyr. specialisto M. M. 2023 m. gegužės 19 d. tarnybinio pranešimo „Dėl K. H. A. gyvenamosios vietos“ nustatyta, jog 2023 m. gegužės 17 apie 18:55 val. bei 2025 m. sausio 16 d. 8:55 val. pareiškėjas K. H. A. Departamento pareigūnų bute, adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo rastas.
5. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.
6. UTPĮ nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos LR suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties LR klausimus, taip pat reglamentuoja LR elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
7. Leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu leidimas laikinai gyventi yra prarastas (UTPĮ 40 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas sąlygas (UTPĮ 40 straipsnio 3 dalis).
8. UTPĮ 40 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo pagrindas, kai LR gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis (UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
9. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus įtvirtina UTPĮ 50 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
10. UTPĮ 35 straipsnyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte reglamentuota, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
11. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
12. Aptartų teisės aktų nuostatų pagrindu teismas sprendžia, kad pasikeitus aplinkybėms Departamentas pagrįstai tikrino duomenis apie pareiškėją ir sprendė ar nėra pagrindų panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išduotą šeimos susijungimo atveju, kai LR gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
13. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas yra užsienietis, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos – 2023 m. liepos 19 d. – iki Sprendimo priėmimo dienos – 2025 m. sausio 28 d.) MIGRIS sistemos duomenimis (apie užsieniečių deklaruotus, nuolatinės gyvenamosios vietos užsienyje adresus Lietuvoje ir užsienyje) nuo 2023 m. kovo 2 d. deklaravęs gyvenamąją vietą adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau VSAT IS duomenimis (duomenys neskelbtini). Taigi de facto per ginčo 1,5 metų laikotarpį LR realiai buvęs tik apie 4,5 mėn., t. y. daugiau nei 70 proc. ginčo leidimo laikinai gyventi LR galiojimo laiko gyvenęs užsienyje.
14. Taip pat MIGRIS, VSAT IS sistemų duomenimis nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos – 2023 m. liepos 19 d. – iki Sprendimo priėmimo dienos – 2025 m. sausio 28 d.) pareiškėjo nepilnamečių dukterų: 1) A. A. gyvenamoji vieta laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 5 d. iki 2025 m. sausio 24 d. buvo deklaruota (duomenys neskelbtini); 2) nepilnametės E. A. gyvenamoji vieta nuo 2022 m. lapkričio 6 d. deklaruota (duomenys neskelbtini), o atvykimo ir išvykimo iš LR duomenys: (duomenys neskelbtini). Taigi de facto per ginčo 1,5 metų laikotarpį LR realiai pareiškėjo nepilnametė dukra, (duomenys neskelbtini) pilietė A. A. Lietuvoje gyvenamosios vietos nedeklaravo, o nepilnametė, (duomenys neskelbtini) pilietė, deklaravusi gyvenamąją vietą LR E. A. buvo tik apie 1,5 mėn., t. y. daugiau nei 90 proc. ginčo leidimo pareiškėjui laikinai gyventi LR galiojimo laiko gyvenusi užsienyje ((duomenys neskelbtini)).
15. Pareiškėjas skundu apeliavo į tai, jog Sprendimas jo šeimos atžvilgiu yra neteisingas, neatitinkantis geriausių nepilnamečių vaikų interesų, pažeidžiantis Konvencijos 8 straipsnį, kadangi dėl tokio Departamento Sprendimo pareiškėjo šeima su R. P. ir dviem jo nepilnametėmis dukterimis negali gyventi kaip darni šeima, labai ribojamas pareiškėjo atvykimo ir buvimo su šeima Lietuvoje laikas vizų režimo pagrindu ir varžantis pareiškėjo teises verstis ūkine / verslo veikla Lietuvoje bei kurti gerbūvį, ateitį jo šeimai, vaikams Lietuvoje, varžantis a ir/ar atimantis pareiškėjo dukterų galimybes įsisavinti abiejų, skirtingas kultūras ir religijas puoselėjančių tėvų, tradicijas, kultūras, kalbas (lietuvių, arabų). Tačiau teisėjų kolegija minėtus argumentus atmeta, kadangi pareiškėjas, pareiškėjo atstovė, nors ir ginčijo Sprendimo motyvus bei Departamento surinktus duomenis, tačiau jokiais objektyviais rašytiniais duomenimis nepaneigė Departamento surinktų oficialių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos nepilnametės dukterys, (duomenys neskelbtini) pilietės, kaip ir pats pareiškėjas, ginčo leidimo pareiškėjui laikinai gyventi laikotarpiu iki Sprendimo priėmimo ir Sprendimo priėmimo dienai buvo išvykę iš Lietuvos ir LR teritorijoje negyveno.
16. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir pareiškėjo prašytos teisme apklausti liudytojos – pareiškėjo nepilnamečių dukterų mamos R. P. – teisme duoti parodymai, jog jų su pareiškėju nepilnametės dukterys ginčo laikotarpiu apie pusę metų gyveno (duomenys neskelbtini) ir ten mokėsi tiesiogiai lankydamos tarptautinę mokyklą – (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) mokėsi tik nuotoliniu būdu, iš esmės patvirtino Sprendimu nustatytas faktines aplinkybes ir išvadas, jog nepilnametės pareiškėjo dukros, kurios yra (duomenys neskelbtini) pilietės, Lietuvoje ginčo laikotarpiu negyveno ir jų nuolatinė gyvenamoji vieta bei interesų centras buvo (duomenys neskelbtini).
17. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo, jo atstovės teisme išsakytos mintys apie siekį įsikurti, gyventi Lietuvoje, puoselėjant internacionalinės šeimos tradicijas, abiejų tėvų kultūras, religinius įsitikinimus, kalbas, ryšius su artimaisiais giminaičiais yra socialiniai suprantamas, gerbtinas, pozityvus, į geriausių vaikų interesus orientuotas tėvų elgsenos pavyzdys, tačiau nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nedaro Departamento veiksmų priimant Sprendimą neteisėtu, kadangi ginčo atveju egzistavo imperatyvus leidimo laikinai gyventi LR panaikinimo pagrindas, numatytas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte – pareiškėjas neatitiko UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte įstatymo leidėjo nustatytų sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti šeimos susijungimo pagrindu, kai LR gyvena leidimą gyventi Lietuvoje norinčio gauti užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Departamento argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Departamentas pagrįstai sprendė, kad yra UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytas imperatyvus pagrindas užsieniečiui panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.
18. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo, jo atstovės argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas formaliai, neįsigilinus į pareiškėjo šeimos individualią situaciją ir netinkamai pritaikė teisės normas. Aptartas teisinis reguliavimas įpareigoja pareiškėją viso gyvenimo Lietuvoje jam išduoto leidimo laikinai gyventi LR pagrindu metu atitikti reikalavimus užsieniečiui, norinčiam turėti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Bylos duomenys patvirtina, jog Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas jų neatitiko ir teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie šias aplinkybes paneigtų.
19. Teismo vertinimu, atmestini ir pareiškėjo, jo atstovės argumentai, jog atsakovas Sprendimu apribojo galimybę pareiškėjui į šeimos susijungimą bei jo nepilnametėms dukroms bei jų mamai, kurios yra (duomenys neskelbtini) pilietės, gyventi ir būti savo valstybėje ir tuo pačiu turėti šeimos ryšį su tėčiu, palaikyti sutuoktinių santykius, nes jam atimta teisė laikinai gyventi valstybėje, kurios piliečiai yra jo vaikai, todėl tokiais veiksmais pažeidė jo, kaip vaikų įstatyminio atstovo, teisę tinkamai įgyvendinti teises ir pareigas jo vaikų, esančių LR piliečiais, atžvilgiu. Pažymėtina, kad pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, ką patvirtina ir bylos duomenys – pareiškėjas turi galiojančią vizą, todėl jo bendravimas su šeima nėra visiškai ribojamas. Be to, pareiškėjas, esant nustatytiems įstatymo pagrindams, gali kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, ką iš esmės teismo posėdžio metu ne kartą pareiškėjui pabrėžė ir Departamento atstovai. Tuo labiau, jog Sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas jau besibaigiančio galiojimo ginčo leidimas laikinai gyventi, t. y. likus vos mėnesiui iki nustatyto galiojimo termino pabaigos ((duomenys neskelbtini)), taigi net ir nesant ginčo Sprendimo, jis turėjo būti keičiamas.
20. Pažymėtina, jog pareiškėjui (užsieniečiui) išduotas leidimas gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu ir tai, jog pareiškėjo nepilnamečiai vaikai yra LR piliečiai nereiškia, kad jam nėra taikomi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisės gyventi Lietuvoje panaikinimo imperatyvai. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus gyventi LR. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti UTPĮ numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo nuolat gyventi LR išdavimui ir (pakeitimui ar naujam įforminimui). Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi LR panaikinimo. Tokią išvadą patvirtina tiek Lietuvos, tiek tarptautinė teisminė praktika. E. Ž. Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (E. Ž. Teisių Teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek E. Ž. Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; E. Ž. Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus).
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą LR, jeigu jis LR savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant LR, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir LR asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Iš šio teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta sietina ne tik su asmens teisiniu santykiu valstybėje ar jos teritorijos dalimi, savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta ar išreikštu ketinimu, be kita ko, asmeniui faktiškai būti LR, tačiau ši nuolatinė gyvenamoji vieta turėtų būti reali, o ne formali. Akcentuotina ir tai, kad nors pareiškėjo ir jo vienos nepilnametės dukters E. A. gyvenamoji vieta LR ginčo laikotarpiu buvo deklaruota, tačiau CK vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Taigi, užsieniečio, jo nepilnamečių vaikų ryšiai su Lietuva ((duomenys neskelbtini)) neįrodo jo ir jo (duomenys neskelbtini) faktinio nuolatinio gyvenimo LR, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.
22. UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kaip minėta, pareiškėjas neneigia fakto, jog jis ir jo nepilnametės dukros ginčo laikotarpiu buvo išvykę iš Lietuvos ir gyveno užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, taigi ginčo dėl esminės aplinkybės, sąlygojančios laikino leidimo gyventi LR panaikinimo imperatyvų pagrindą, nėra.
23. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su šeiminiais įsipareigojimais, pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, kadangi remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui neuždrausta atvykti į LR, jam nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais UTPĮ numatytais pagrindais, be kita ko, kreiptis ir dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, tiek šeimos susijungimo, tiek ir kitais UTPĮ pagrindais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog E. Ž. Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje J. prieš Nyderlandus (pareiškimo NR. 12738/10), vertinant atsisakymo išduoti leidimą šeimos susijungimo kontekste, yra pasisakyta, kad net ir šeimos nario išsiuntimo iš šalies faktas savaime nereiškia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimo.
24. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Kaip jau minėta, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
25. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjas, siekusio gauti leidimą laikinai gyventi LR šeimos susijungimo pagrindu, nepilnametės dukros, (duomenys neskelbtini) pilietės, negyveno Lietuvoje.
26. Apibendrinant teismas pažymi, kad Departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo individualią situaciją, įvertinti šeimos ir nepilnamečių vaikų interesai, Sprendimas paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas Sprendimas atitinka LR viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvas; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
27. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes užsienietis neatitiko UTPĮ nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi LR gauti šeimos susijungimo atveju kai Lietuvoje gyvena užsieniečio nepilnametis vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nes pareiškėjo nepilnametės dukterys, LR pilietės, negyveno Lietuvoje, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
28. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011).
29. Netenkinus pareiškėjo skundo, atmestinas ir pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo K. H. A. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo K. H. A. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Deimantė Andrulytė
Arvydas Martinavičius
Rasa Milvydaitė
