Administracinė byla Nr. I2-15029-428/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03697-2025-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.3; 8.7; 55.1.1
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 8 d.
Kaunas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėja V. V. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 25S142301 bei įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.
Skunde nurodė, kad atsakovas priėmė sprendimą neišduoti jai leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėja su šiuo sprendimu nesutinka, kadangi mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad Migracijos departamentas nepagrįstai, formaliai ir paviršutiniškai vertino faktines aplinkybes, nepateikė konkrečių pareiškėjos veiksmų, kurie keltų grėsmę Lietuvos interesams ar saugumui. Pildydama Migracijos departamento klausimyną neatsakė į kelis klausimus, nes nelaikė jų savo kompetencija, o išsakytos nuomonės savaime nėra priešiškos Lietuvos valstybei. Pabrėžė, jog yra prieš bet kokį karą, tačiau savo pozicijos nepagrindė remdama nei vieną pusę, nes baiminasi galimų Rusijos tarnybų veiksmų jos atžvilgiu. Pasak pareiškėjos, tai nėra priešiškumo Lietuvai išraiška, o tik jos asmeninės baimės.
Pareiškėja pažymi, kad Migracijos departamentas jos atsakymus interpretavo neteisingai, o teisinės sąvokos „legitimus“ nežinojimas negali būti laikomas jos kaltės įrodymu. Pareiškėja nurodė, kad dėl amžiaus ir protinių gebėjimų negali būti lyginama su jaunesniais, labiau geopolitika besidominčiais asmenimis, todėl jos nežinojimo prilyginimas grėsmei valstybės saugumui yra klaidingas. Pabrėžė, kad niekada nevykdė jokios veiklos prieš Lietuvos valstybę, už tai nebuvo nei bausta, nei teista, o vien tik nuomonės turėjimas ar neturėjimas negali būti vertinamas kaip pavojus. Migracijos departamentas nepagrįstai rėmėsi ankstesniais jos pasisakymais, išvykomis į Baltarusiją, taip pat žiniasklaidos publikacijomis, su kuriomis ji pati nesusijusi. Migracijos departamento išvados, kad pareiškėjos pozicija yra nenuosekli ar nenuoširdi, anot jos, yra neteisingos, nes ji paprasčiausiai neturi galimybių išsamiai sekti geopolitinių procesų, o tai savaime negali kelti grėsmės Lietuvos saugumui. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija nėra pakankama konstatuoti grėsmę, jos atsakymai sureikšminti, o sprendimas remiasi spėjimais bei interpretacijomis. Skundžiamas sprendimas, pasak pareiškėjos, yra griežtas, neproporcingas ir pažeidžiantis teisingumo bei protingumo principus.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjos skundo teiginiai dėl sprendimo nepagrįstumo yra selektyvūs ir deklaratyvūs. Ginčijamame sprendime, anot atsakovo, aiškiai ir detaliai nurodyta, dėl kokių veiksmų konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų ar argumentų, kurie paneigtų nustatytas aplinkybes. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjos elgesys – vengimas aiškiai atsakyti į klausimus dėl Krymo aneksijos ir Rusijos veiksmų Ukrainoje, taip pat nenuoseklūs paaiškinimai apie išvykas į Rusiją ir Baltarusiją bei ryšius su giminaičiais šiose šalyse, prieštaringa informacija teismui, Migracijos departamentui ir žiniasklaidai, interviu rusų propagandinei spaudai, ryšiai su Rusijos institucijomis, KGB lankymas, Pergalės dienos ir kitų sovietinių švenčių minėjimai, pasisakymai dėl nugriautų sovietinių paminklų – rodo jos lojalumą Rusijos Federacijos režimui.
Atsakovo vertinimu, pareiškėja sąmoningai neatskleidė tikrosios pozicijos valstybės saugumui reikšmingais klausimais, o jos elgesys demonstruoja nenorą bendradarbiauti su Lietuvos institucijomis. Tai patvirtina jos pažeidžiamumą ir galimą priešiškų tarnybų poveikį, ypač turint omenyje artimus šeimos ryšius Rusijoje bei Kryme. Atsakovas pabrėžė, kad tokia asmens laikysena sudaro sąlygas jį naudoti kaip potencialų verbavimo taikinį, kas nesuderinama su Lietuvos saugumo interesais. Migracijos departamentas, remdamasis valstybės saugumo departamento išvada, atliko kompleksinį pareiškėjos vertinimą, įskaitant jos šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius, bei konstatavo, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali. Atsakovas pažymėjo, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvoje suteikia užsieniečiui išskirtinį statusą, priartinantį prie piliečio teisių, todėl keliami aukštesni reikalavimai, ypač dėl lojalumo ir saugumo. Pareiškėjos paaiškinimai dėl baimės Rusijos tarnyboms vertinti kaip gynybinė pozicija, tik patvirtinanti jos lojalumą Rusijai. Atsakovas pabrėžė, kad teisė gyventi Lietuvoje nėra prigimtinė ir automatiškai nesuteikiama trečiųjų šalių piliečiams. Teismų praktika taip pat patvirtina, kad valstybės turi diskreciją riboti užsieniečių atvykimą ir gyvenimą, jei kyla grėsmė nacionaliniam saugumui. Atsakovas nesutinka su skundo teiginiais dėl sprendimo neproporcingumo, pabrėždamas, kad Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo grąžinti ar išsiųsti pareiškėją į Rusiją. Atsižvelgiant į visus surinktus duomenis ir įvertinus pareiškėjos elgesį, atsakovas mano, kad sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi buvo pagrįstas ir teisėtas, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodė, jog Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, atitinka nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad buvo pateiktas vertinimas, jog pareiškėjos, kaip Rusijos Federacijos pilietės, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja palaikė nuolatinius ryšius su Rusijos Federacijos ambasados atstovais, teikė jiems informaciją apie rusakalbių bendruomenę Panevėžyje, organizavo ir vadovavo Rusijos švenčių bei Pergalės dienos minėjimams, dalijo Georgijaus juosteles – draudžiamą sovietinį simbolį, palaikė kontaktus su Rusijos visuomeninėmis organizacijomis ir netgi tarpininkavo siekiant jų susitikimų su savivaldybių politikais. Ji taip pat perdavė dokumentus, gautus iš Lietuvos institucijų, Rusijos organizacijų atstovams. Turimais duomenimis, pareiškėja yra prorusiška, palankiai vertina Rusijos valdantįjį režimą.
Klausimyne dėl leidimo nuolat gyventi keitimo pareiškėja atsisakė aiškiai pasisakyti dėl Krymo priklausomybės bei Rusijos agresijos prieš Ukrainą, nurodydama, kad tai „ne jos problema“ ir kad ji nėra politikė. Apklausose teigė nepalaikanti nei vienos pusės, nes nežinanti karo priežasčių, tačiau tokia pozicija, sutampanti su Rusijos propagandiniais naratyvais, rodo jos lojalumą režimui ir paramą agresyviai politikai, keliančiai grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD pabrėžė, kad pareiškėjos nenuoseklumas, vengimas atskleisti tikrąją poziciją bei tikrovės neatitinkančių duomenų teikimas patvirtina jos nenuoširdumą bendraujant su Lietuvos institucijomis ir siekį išvengti neigiamų padarinių. Ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių priešiškumą Rusijos politikai, priešingai – iš bylos matyti jos palankumas režimui.
Migracijos departamentas akcentavo, kad pagal nacionalinio saugumo strategiją didžiausią grėsmę Lietuvai kelia Rusijos agresyvi politika, o teismų praktika patvirtina, kad valstybės turi plačią diskreciją riboti užsieniečių gyvenimą jų teritorijoje dėl saugumo sumetimų. Įstatymai imperatyviai numato, kad užsieniečio leidimas gyventi panaikinamas, jei jo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Grėsmių nereikia įrodyti kaip nusikalstamos veikos – pakanka pagrįsto manymo, kad tokie ryšiai ir pažiūros kelia pavojų. Todėl VSD padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos asmeniniai interesai negali būti aukščiau valstybės saugumo, o Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 25S142301, kuriuo pareiškėjai nepakeistas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. birželio 21 d. pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje ir užpildė Migracijos departamento klausimyną. Pildydama minėtą klausimyną ir atsakydama į klausimyno 10 klausimą („Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“), pareiškėja nepažymėjo jokio atsakymo varianto, o ranka parašė „tai nėra mano problema, aš nesu politikė, kad spręsčiau tokias problemas“. Atsakydama į 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“), pareiškėja, nepažymėjo nei vieno iš variantų, o ranka parašė „aš politika neužsiimu ir ne man spręsti“.
Migracijos departamentas gavo VSD įslaptintą raštą Nr. 19-791S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes yra duomenų, kad pareiškėja 2022 m. kovo mėn. socialiniuose tinkluose pasidalijo sveikinimu su gegužės 1 d., kuris yra pateiktas buvusios TSRS vėliavos fone, o paveikslo viduryje matomi kūjo ir pjautuvo simboliai. 2023 m. gegužės mėn. duodama interviu, pareiškėja išreiškė nepasitenkinimą nugriautais paminklais Antrojo pasaulinio karo aukų kapinėse Panevėžyje ir šiuo klausimu vykdoma politika.
Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S175949, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjai apskundus minėtą sprendimą, pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 8 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu apeliacinį skundą tenkino, t. y. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S175949.
Migracijos departamentas atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, atlikęs papildomus veiksmus (pakartotinę apklausą, surinko papildomą informaciją), 2024 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S117549 panaikinti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjai apskundus minėtą sprendimą, pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 20 d. sprendimu skundą tenkino ir panaikino minėtą Migracijos departamento sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2024 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo skundą tekino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, 2025 m. vasario 12 d. nutartimi jį atmetė ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Valstybės saugumo departamentas 2025 m. birželio 12 d. pateikė išvadą Nr. 18-6793, kurioje konstatuotina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėja, eidama Panevėžio rusų kultūros centro vadovės pareigas, ne trumpiau kaip nuo 2012 m. iki 2021 m., nuolat palaikė kontaktus su Rusijos Federacijos ambasados atstovais ir darbuotojais, teikė informaciją apie Panevėžyje esamą rusakalbių bendruomenę, rengė Rusijos Federacijos šventes, minėjimus, kiekvienais metais buvo atsakinga už Pergalės dienos minėjimą Panevėžyje. Pergalės dienos minėjimo metu atvykusiems svečiams pareiškėja dalydavo Georgijaus juosteles – Lietuvos Respublikoje draudžiamą sovietinį simbolį. Be to, pareiškėja palaikė kontaktus su Rusijos Federacijos visuomeninės organizacijos atstovais, tarpininkavo siekiant susitikti su savivaldybių politikais. Jų paprašyta, pareiškėja gavo dokumentus iš Kultūros paveldo departamento, kuriuos vėliau perdavė asmenims iš Rusijos Federacijos visuomeninės organizacijos. VSD vertinimu, tai, kad pareiškėja palankiai vertina Rusijos Federacijos valdantįjį rėžimą ir yra prorusiška, patvirtina ir tai, kad ji 2022 m. gegužės 28 d. (t. y. jau prasidėjus Rusijos Federacijos plataus masto agresijai Ukrainoje) Rusijos Federacijos socialinio „ok.ru“ tinklo (nesutrumpintas pavadinimas – „odnoklasniki.ru“) paskyroje pasidalijo sveikinimu Gegužės 1-osios proga, sveikinimas pateiktas SSRS vėliavos fone, paveikslo viduryje – kūjis ir pjautuvas. Be to, 2023 m. gegužės mėn. publikuotame straipsnyje internete ji išreiškė nepasitenkinimą nugriautais paminklais Antrojo pasaulinio karo aukų kapinėse Panevėžyje ir šiuo klausimu vykdoma Lietuvos politika.
Migracijos departamentas, pakartotinai įvertinęs jau turėtus duomenis, atlikęs pakartotinę apklausą, surinkęs papildomus duomenis bei gavęs VSD išvadą Nr. 18-6793, priėmė sprendimą nepakeisti leidimo nuolat gyventi, kadangi pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.).
UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTg0Ni03NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-846-756/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-846-756/2020">eAS-846-756/2020</a> yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, Europos Žmogaus Teisių teismas teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzc4NC02NjIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3784-662/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3784-662/2016">eA-3784-662/2016</a>, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNTMyMi01MjAvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-5322-520/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-5322-520/2019">eA-5322-520/2019</a>).
Europos Žmogaus Teisių teismas taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (Europos Žmogaus Teisių teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju, teismas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais dėl sprendimo neteisėtumo. Pažymėtina, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal UTPĮ 4 straipsnio 5 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu, teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat ir UTPĮ 5 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 2012 m. iki 2021 m. nuolat palaikė ryšius su Rusijos Federacijos ambasados atstovais, organizavo jų inicijuotas šventes, dalijo draudžiamus sovietinius simbolius ir perdavinėjo informaciją apie Panevėžio rusakalbių bendruomenę. Ji taip pat palaikė kontaktus su Rusijos visuomeninėmis organizacijomis, perdavinėjo joms dokumentus, vykdė keliones į Rusiją, įskaitant apsilankymus Kremliuje ir KGB pastatuose, bei davė interviu propagandinėms Rusijos žiniasklaidos priemonėms, taip prisidėdama prie priešiškų naratyvų sklaidos. Nors pareiškėja apklausų metu teigė nesidominti politika, ji nuosekliai vengė aiškiai pasmerkti Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, vadino ją „nesutarimais“, išsakė abejones dėl Krymo priklausomybės ir prilygino Ukrainą bei Rusiją lygiaverčiams konfliktuojantiems subjektams. Šie teiginiai atitinka Rusijos propagandos nuostatas, o jos nenuoseklūs ir prieštaringi paaiškinimai Lietuvos institucijoms patvirtina nenuoširdumą ir siekį nuslėpti tikrąsias pažiūras. Pareiškėjos artimi socialiniai ryšiai su Rusija, įskaitant šeimos narius, bei parodytas palankumas Rusijos režimui leidžia spręsti, kad ji gali būti išnaudota Rusijos institucijų ar žvalgybos tarnybų veiklai prieš Lietuvą. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“, be to, tai nurodyta ir ginčijamame Migracijos departamento sprendime.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ypač reikšmingi yra pareiškėjos atsakymai (ar jų vengimas) klausimyne, kuriame buvo keliami klausimai dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje bei Krymo pusiasalio statuso. Nustatyta, jog pareiškėja sąmoningai pasirinko vengti aiškiai atsakyti į klausimus dėl Rusijos vykdomos agresijos prieš Ukrainą bei Krymo priklausomybės. Teismo vertinimu, tokia pozicija negali būti vertinama kaip neutralus ar atsitiktinis pasirinkimas. Priešingai – vengimas aiškiai pasmerkti tarptautinės teisės normų pažeidimus objektyviai reiškia nepripažinimą tarptautinės teisės principų ir sudaro pagrindą abejoti pareiškėjos lojalumu Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad užsieniečio nenuoseklumas, vengimas pateikti aiškius atsakymus į klausimus, susijusius su priešiškos valstybės agresiniais veiksmais, gali būti vertinamas kaip rizikos ženklas nacionalinio saugumo požiūriu. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos pasirinkta laikysena, atsisakant aiškiai pasisakyti dėl akivaizdžių tarptautinės teisės pažeidimų, negali būti vertinama kitaip, kaip tik prieštaraujanti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja aktyviai dalijo Georgijaus juosteles, savo viešose paskyrose publikavo sveikinimus su SSRS simboliais, taip pat reiškė nepasitenkinimą dėl sovietinių paminklų nukėlimo Lietuvoje. Šie veiksmai vertintini ne kaip individuali nuomonės raiška, bet kaip kryptinga veikla, sutampanti su Rusijos Federacijos vykdoma propaganda, kurios tikslas – menkinti Lietuvos valstybės istorinės atminties politiką, kelti abejones dėl okupacijos faktų ir kurstyti nostalgiją SSRS režimui. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra aiškiai uždraudęs totalitarinių režimų simbolikos – tiek nacistinės, tiek sovietinės – demonstravimą ar platinimą (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnis, Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 5 straipsnis). Šie draudimai grindžiami ne formalia simbolių kontrole, bet būtinybe užtikrinti visuomenės informacinį saugumą, apsaugoti demokratinę santvarką bei valstybės istorinės atminties politiką nuo iškraipymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuosekliai pabrėžiama, kad sovietinės simbolikos naudojimas viešoje erdvėje negali būti laikomas neutralia ar vien tik individualios raiškos forma – tokia veikla yra siejama su grėsme nacionalinio saugumo interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTU4Ny02MjkvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1587-629/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1587-629/2023">eA-1587-629/2023</a>). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos dalyvavimas sovietinės simbolikos sklaidoje bei viešas nepasitenkinimas Lietuvos valstybės sprendimais dėl okupacijos ženklų pašalinimo ne tik pažeidžia galiojančius teisės aktus, bet ir objektyviai atitinka priešiškos valstybės propagandinius naratyvus. Tokia veikla kelia grėsmę visuomenės informaciniam saugumui, stiprina bandymus iškraipyti istorinę tiesą apie SSRS vykdytą okupaciją bei menkina Lietuvos Respublikos pastangas įgyvendinti nuoseklią istorinės atminties politiką. Todėl šie veiksmai vertintini kaip tiesiogiai prieštaraujantys Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja ne kartą lankėsi Rusijos Federacijoje, kur dalyvavo įvairiuose renginiuose, įskaitant apsilankymus Kremliuje bei buvusio KGB pastatuose, taip pat bendravo su įvairiomis Rusijos organizacijomis. Šie veiksmai negali būti vertinami kaip atsitiktiniai ar grynai kultūrinio pobūdžio. Priešingai, byloje esančių duomenų visuma leidžia konstatuoti, kad tai buvo sisteminga veikla, rodanti nuoseklų pareiškėjos įsitraukimą į Rusijos institucijų organizuojamus renginius ir iniciatyvas. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio ryšiai sudaro realias prielaidas užsienio valstybei – šiuo atveju Rusijos Federacijai – daryti poveikį pareiškėjai ir pasitelkti ją kaip įtakos skleidimo kanalą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėtina, kad Rusija tarptautiniu mastu pripažįstama kaip agresyvi valstybė, veikianti prieš Lietuvos bei Europos Sąjungos interesus, todėl bet koks nuoseklus asmens bendradarbiavimas su jos institucijomis turi būti vertinamas itin kritiškai nacionalinio saugumo požiūriu. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens nuolatiniai, sistemingi ryšiai su užsienio institucijomis, kurios siejamos su priešiška veikla, gali būti pagrindas riboti tokio asmens teises ar nesuteikti jam leidimo, jei kyla pagrįstų abejonių dėl jo lojalumo.
Papildomai akcentuotina, kad pareiškėja eina vadovaujamas pareigas Panevėžio rusų kultūros centre, o tai suteikia jai platesnes galimybes daryti įtaką vietos bendruomenei ir viešajai erdvei. Pareiškėjos sistemingi ryšiai su Rusijos institucijomis kelia riziką, jog ši įtaka gali būti nukreipta Lietuvos Respublikos interesams priešiška kryptimi. Tokiomis aplinkybėmis egzistuoja objektyvi grėsmė, kad pareiškėja, sąmoningai ar nesąmoningai, gali tapti užsienio valstybės propagandos ir informacinių operacijų įrankiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos sistemingi tarptautiniai ryšiai su Rusijos institucijomis, kartu su jos vadovaujamomis pareigomis Lietuvoje, kelia realią grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Todėl atsakovo sprendimas riboti pareiškėjos galimybes buvo teisėtas ir proporcingas siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką bei visuomenės saugumą.
Teismas pažymi ir tai, kad nagrinėjant pareiškėjos skundą būtina vadovautis ne tik praeityje atliktų veiksmų faktiniu vertinimu, bet ir perspektyviniu požiūriu, t. y. įvertinti galimą grėsmę nacionaliniam saugumui ateityje. Nors dalis pareiškėjos veiksmų – tokie kaip kelionės į Rusiją, ryšių su ten veikiančiomis organizacijomis palaikymas ar sovietinės simbolikos naudojimas – galėjo būti atlikti dar iki aktyvios Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą 2014 m. ar iki plataus masto karo pradžios 2022 m., vis dėlto šių veiksmų reikšmė negali būti vertinama izoliuotai nuo dabartinio geopolitinio konteksto. Pareiškėjos ankstesnė veikla atskleidžia nuoseklų prorusišką kryptingumą, kuris objektyviai sudaro prielaidas abejoti jos lojalumu Lietuvos Respublikai. Šiuo metu tarptautinė situacija yra esmingai pasikeitusi, kadangi Rusijos Federacija vykdo agresyvų karą Ukrainoje, o Lietuvos Respublika, kartu su Europos Sąjunga ir NATO sąjungininkais, aiškiai ir nuosekliai pasmerkė šiuos veiksmus tarptautinėse rezoliucijose bei priėmė atitinkamus politinius ir teisės aktus, skirtus stiprinti nacionalinį ir regioninį saugumą. Tokios aplinkybės lemia, kad bet koks asmens, veikiančio Lietuvos teritorijoje, ryšys su Rusijos institucijomis ar propagandiniais naratyvais šiuo metu įgyja žymiai didesnę grėsmės reikšmę, nei galėjo turėti praeityje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant dėl užsieniečių teisės gyventi Lietuvoje ar gauti leidimus nuolat gyventi, turi būti vadovaujamasi ne vien praeities veiksmų formalia analize, bet ir perspektyviniu vertinimu – ar tokie asmens ryšiai, laikysena bei veiksmai ateityje gali kelti riziką Lietuvos Respublikos saugumui ir viešajai tvarkai. Šis vertinimo metodas grindžiamas prevencijos principu – valstybė neprivalo laukti, kol grėsmė materializuosis, o gali imtis išankstinių priemonių, kad užkirstų jai kelią. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos veikla ir ryšiai, nors ir dalinai susiformavę iki dabartinės agresijos, dabartinių geopolitinių aplinkybių kontekste yra netoleruotini ir kelia realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Todėl atsakovo sprendimas, priimtas remiantis būtent perspektyviniu vertinimu, laikytinas teisėtu ir proporcingu Lietuvos Respublikos konstitucinės santvarkos bei visuomenės saugumo apsaugos tikslams.
Papildomai pažymėtina, jog esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą nuolat gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo nuolat gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius socialinius, ekonominius ir šeimyninius aspektus. Nustatyta, kad pareiškėja yra gimusi Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), o nuo 1987 m. rugsėjo 4 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 1993 m. gruodžio 8 d. pareiškėjai išdavė pirmąjį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. KG000333, vėliau – 1999 m. vasario 23 d. išduotas leidimas Nr. LG001331, 2004 m. vasario 24 d. – leidimas Nr. KE002792, 2008 m. rugpjūčio 1 d. – leidimas Nr. LT6218394, 2013 m. liepos 31 d. – leidimas Nr. LT7328007, o 2018 m. birželio 28 d. – leidimas Nr. LT7440145.
Siekiant įvertinti ekonominius ryšius nustatyta, kad pareiškėja nuo 1993 m. rugsėjo 24 d. iki 1994 m. sausio 20 d. ir nuo 1994 m. spalio 6 d. iki 1994 m. gruodžio 15 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 1996 m. vasario 19 d. iki 1998 m. liepos 7 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 1997 m. rugsėjo 15 d. iki 1998 m. birželio 15 d. ir nuo 1998 m. rugsėjo 15 d. iki 1999 m. birželio 15 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 1999 m. rugsėjo 22 d. iki 2000 m. birželio 30 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki 2001 m. birželio 15 d. bei nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2002 m. gegužės 31 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2002 m. gegužės 31 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. liepos 4 d. – (duomenys neskelbtini), o nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 4 metus gyveno (duomenys neskelbtini) (3 metus studijavo ir 1 metus dirbo).
Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius nustatyta, kad jos sūnus, Rusijos Federacijos pilietis, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, su šeima gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, su sūnumi bendrauja retai, tačiau jei paprašo – sūnus padeda. Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjos sesuo, iš antrosios tėvo santuokos, taip pat Kryme gyvena brolis, kuris kvietė atvažiuoti, jei bus išsiųsta iš Lietuvos. Lietuvoje pareiškėja turi nekilnojamo turto. Senatvės pensija ir neįgalumo išmoka mokama iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu, pareiškėja teigė, jog nors šiuo metu neturi galiojančio leidimo nuolat gyventi, sveikatos priežiūros paslaugas gauna nemokamai, gydytojai priima ir išrašo visus reikiamus vaistus.
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad nors pareiškėja yra gimusi Lietuvoje, nuo 1987 m. deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), čia ilgą laiką dirbusi įvairiose įmonėse ir įstaigose, taip pat turi sūnų, gyvenantį Lietuvos Respublikoje, bei nekilnojamojo turto, šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip besąlyginiai ir absoliutūs pagrindai pareiškėjai toliau gyventi šalyje. Pareiškėjos teiginiai, kad ji gauna pensiją ir neįgalumo išmoką iš Lietuvos biudžeto, kad naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis bei kartais sulaukia pagalbos iš sūnaus, rodo jos tam tikrus socialinius ir ekonominius ryšius, tačiau jie savaime nesukuria pareiškėjai subjektyvios teisės nepaisant aplinkybių likti Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi šalyje negali būti laikomas prioritetiniu nacionalinio saugumo interesų atžvilgiu, kadangi būtent Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas yra konstituciškai saugomas viešasis interesas, turintis viršenybę prieš individualius užsieniečio lūkesčius. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra tiesiogiai susijęs su valstybės nepriklausomybės, visuomenės stabilumo ir piliečių gerovės apsauga, todėl individualios pareiškėjos aplinkybės, t. y., jos gyvenamoji vieta, darbo patirtis ar šeimos narių buvimas Lietuvoje, negali būti vertinamos kaip pakankamos siekiant paneigti valstybės institucijų nustatytą grėsmę. Atkreiptinas dėmesys, jog socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas šiuo atveju negali sudaryti pagrindo nepagrįstai išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kai yra konstatuota, kad pareiškėjos veikla kelia riziką nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra pagrįstas, proporcingas ir būtinas. Ši priemonė siekia apsaugoti visuomenės saugumą bei užtikrinti viešąją tvarką, taip atitinkant Lietuvos Respublikos teisės principus ir nacionalinius interesus. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 35 straipsnio nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo nuolat gyventi atsisakymo išduoti pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Iš sprendimo turinio matyti, kad, nors ginčijamo sprendimo pagrindą sudaro VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius ryšius su Lietuva) bei apklausą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjYyNS00OTIvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2625-492/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2625-492/2019">eA-2625-492/2019</a>). Teismas papildomai pažymi, kad Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas remiantis ne tik viešai prieinamais duomenimis apie pareiškėjos veiklą, bet ir kompetentingos institucijos – VSD – pateikta įslaptinta informacija. Teismas, susipažinęs su šia informacija įstatymų nustatyta tvarka, konstatuoja, jog joje esantys duomenys (VSD 2023 m. rugpjūčio 29 d. tarnybinis pranešimas Nr. (25)-5Ž-1329S(E)) yra pakankami išvadai apie pareiškėjos keliamą riziką Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui pagrįsti. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tokio pobūdžio informacija, gauta iš už nacionalinį saugumą atsakingos institucijos, gali būti teisėtas ir pakankamas pagrindas riboti užsieniečio buvimo Lietuvoje teisėtumą, kai to reikalauja valstybės interesai. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos departamento sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. birželio 19 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S142301, kuriuo pareiškėjai nepakeistas leidimas nuolat gyventi, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Audrius Grauželis
Daina Kukalienė
Jolanta Medvedevienė
