I. Š. pagal BK 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-519/2019

Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00016-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.3.2.2.14.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 26 d.

Šiauliai

Šiaulių

teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant R. J.,

dalyvaujant prokurorui Viktorui Roščenkovui,

gynėjui advokatui R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 straipsnio 1 dalį ir skirta jam 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė – bauda subendrinta su 2017 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 34 MGL bauda, visiškai jas sudedant ir paskirta galutinė 114 MGL (4293,24 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta atlikta bausmė pagal 2017 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą (paskirta 34 MGL (1279,78 Eur) bauda sumokėta 2018-10-16).

Įpareigotas I. Š. likusią 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. I. Š. nuteistas už tai, kad jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, nuo 2011-04-22 iki 2014-10-10 apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo iki 2011-12-31 už 15.614,00 Lt (4.522,12 Eur), 2012-12-31 už 221.267,00 Lt (64.083,35 Eur), 2013-12-31 už 446.149,00 Lt (129.213,68 Eur), 2014-10-10 už 404.127,33 Lt (117.043,36 Eur), taip pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ bei dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011-04-22 iki 2014-10-10.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti specialistą, informuoti Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl R. M. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

2.1. Apeliantas nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, mano, jog jis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Pažymi, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.2. Teigia, kad iš bylos duomenų ir skundžiamo nuosprendžio matyti, jog jis buvo nuteistas už tai, jog neva apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo. Taigi pagal kaltinimo konstrukciją, jo objektyvieji veiksmai pasireiškė buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo neįforminimu. Šios bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė dvi atskiras veiklas, t. y. prekybą PVC gaminiais, langų montavimas bei prekybą mediena. Šios bylos nagrinėjimo metu, buvo neginčijamai nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįformintos atsargos yra susijusios su PVC gaminiais įgytais (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtino 2018-10-30 teisminio nagrinėjimo metu apklausta ir specialistė L. S.. Specialistė nurodė, jog prekių likutis susidarė dėl to, kad apskaitoje buvo fiksuojamos pirkimo operacijos iš (duomenys neskelbtini) įmonės, bet jos taip ir kaupdavosi buhalterinėje apskaitoje atsargų sąskaitoje, tačiau jos nebuvo parduotos, nebuvo pateikta pardavimų dokumentų, kad nupirktos prekės būtų parduotos. Taip ir susikaupė tas likutis. Iš (duomenys neskelbtini) buvo perkami PVC gaminiai. Likučio iš medienos nebuvo – visą likutį sudarė PVC gaminiai.

2.2.1.Apelianto teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad jam įgijus UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas iš R. M. bei 2011-04-19 tapus bendrovės akcininku ir direktoriumi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė dvi atskiras veiklas, t. y. prekybą PVC gaminiais, langų montavimas bei prekyba mediena. Prekyba PVC gaminiais bei langų montavimu įmonėje ir toliau užsiėmė R. M., o jis užsiėmė prekyba mediena. Nuo 2008 metų, kai buvo įkurtas UAB „(duomenys neskelbtini)“, buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Jam tapus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, buhalterinė apskaita toliau buvo tvarkoma įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Po to buhalterinę apskaitą tvarkė J. L., kuri iš pradžių dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, po to ji įkūrė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š.. Tai, kad jo sritis buvo prekyba mediena, o R. M. – prekyba PVC gaminiais ir langų montavimas, patvirtino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė J. L.. Ji 2018 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog UAB,, (duomenys neskelbtini)“ užsiėmė PVC gaminiais ir apvaliąja mediena. Įmonėje didesnės apimtys buvo PVC gaminių, t. y. jų judėjimas buvo didesnis, o pelningesnė buvo mediena. PVC gaminių judėjimas sudarė 70 procentų, o medienos – 30 procentų. Buvo sutarta, kad L. Š. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus važiuos pasiimti iš jų ofiso. Kartais jai dokumentus atveždavo R. M.. Jis, I. Š., į UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, susijusius su mediena. Dokumentus, susijusius su medienos pardavimu teikė 2012–2013 metais.

2.2.2. Veikla, susijusi su mediena, nebuvo labai ilgai vykdoma, t. y. ji buvo vykdoma metus ar pusantrų. Po to visa įmonės veikla buvo iš PVC gaminių. Sąskaitų buvo dvi serijos su atskira numeracija ir tokių dalykų niekas nedraudžia, nes tų serijų gali turėti daug. Jie suprato, kad viena serija buvo skirta medienai, o kita – PVC gaminiams. Šias aplinkybes patvirtino specialistė I. S., kuri 2018 m. spalio 30 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog PVC gaminių PVM sąskaitos faktūros serija buvo (duomenys neskelbtini), o medienos – (duomenys neskelbtini). Teigia, kad jo vykdomos prekybos mediena ir R. M. prekybos PVC gaminiais ir langų montavimo veiklų atskirumą patvirtino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius P. P.. 2018 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, jog iš paimtų dokumentų matėsi, kokia veikla užsiėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. ši įmonė užsiėmė plastikinių langų gamyba ir montavimu, taip pat turėjo ir kitą veiklą su mediena. Įmonės pagrindinė veikla buvo langų montavimas ir pardavimas, nes dėl jos ir susidarė skola kreditoriams, kai didžiausias kreditorius buvo VMI. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla ir kadangi negavo iš jų dokumentų, tai buvo kreiptasi dėl tyčinio bankroto. Bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tai tada buvo pateiktas civilinis ieškinys vadovui I. Š., kad laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto. Toje byloje po to dar buvo patikslintas ieškinys ir paaiškėjo, kad juridinis vadovas buvo I. Š., tačiau jis užsiėmė visai kita veikla, o langų gamyba, jų užsakymu iš (duomenys neskelbtini), realizavimu, užsakovų ieškojimu užsiėmė R. M., nors jis nebuvo įmonės direktorius. Civilinį ieškinį tikslino rinkdami papildomus įrodymus. Rinko duomenis įrodinėti, kad R. M. užsiiminėjo langų prekyba, montavimu. Norėjo įrodyti, kad faktinis vadovas buvo R. M. ir kad jam tenka atsakomybė. Be to pagrindiniai kreditoriai yra atsiradę iš langų gamybos.

2.2.3. Apelianto teigimu, iš šių aplinkybių matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė dvi atskiras veiklas, o prekyba PVC gaminiais bei langų montavimas buvo išskirtinai R. M. veiklos sfera, iš kurios ir susidarė PVM nepriemoka. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2012 metų pradžios bendrovės veikla buvo susijusi tik su PVC gaminiais ir langų montavimu. Būtent R. M. rūpinosi šios veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizavimu, todėl jis pripažintinas faktiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis nustojo vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą susijusią su medienos gaminių prekyba nuo 2011 metų pabaigos ir jokios veiklos nuo 2012 metų pradžios, būdamas bendrovės vadovu, apskritai bendrovės vardu nevykdė, visiškai sustabdydamas bendrovės veiklą.

2.3. Pažymi, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė bylos duomenų visuma nepagrįstas išvadas, kadangi jo nedalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje nuo 2012 metų pradžios, o bendrovės veikloje susijusioje su PVC gaminių prekyba bei langų montavimu per visą bendrovės veiklos laikotarpį, patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai Z. V., J. L., L. Š., asmenys, kuriems buvo sumontuoti langai, net ir pats R. M., nurodęs faktines aplinkybes apie tai, kad ir būdamas oficialiai atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis ir toliau šios bendrovės vardu vykdė PVC gaminių prekybą bei langų montavimo verslą, dokumentus įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašydamas asmeniškai už jį (I. Š.), taip klastodamas jo parašą ir pasirašomus dokumentus.

2.3.1. Nurodo, kad aktyvius R. M., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinio vadovo veiksmus, patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas Ž. V.. Skunde apeliantas dėsto liudytojo parodymus duotus 2018 m. rugsėjo 13 d. teisiamojo posėdžio metu. Taip pat skunde dėsto UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios J. L. parodymus. Pažymi ir tai, kad R. M., kaip faktinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo veiklą, vykdžiusio PVC gaminių prekybą bei langų montavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai R. K., L. S., A. G., kurie atpažinimo iš fotonuotraukų protokoluose R. M., nurodė jį kaip asmenį priiminėjusį užsakymus dėl langų, organizavusį jų montavimą bei ėmusį avansus.

2.3.2. Pažymi, kad vykdomą bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, susijusią su PVC gaminių prekyba bei langų montavimu per visą bendrovės veiklos laikotarpį ir vadovavimą jai, tiek teisiamojo posėdžio, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu neginčytinai patvirtino ir pats liudytojas R. M.. Apeliaciniame skunde apeliantas dėsto duotus liudytojo R. M. parodymus.

2.3.3. Teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai ir išsamiai paaiškino aplinkybes susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijimu, susitarimu su R. M. dėl veiklos pasiskirstymo, įmonės buhalterinės apskaitos vykdymo. Pažymi, kad nors jis ir tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir vadovu, tačiau R. M. ir toliau tęsė savo langų prekybos ir montavimo verslą. Jam įmonė buvo reikalinga tik medienos ruošai, todėl sutiko pagelbėti R. M. ir tapti akcininku bei vadovu. Jis atnešdavo savo medienos veiklos dokumentus buhalterei J. L. į rankas, o R. M. savo dokumentus dėl PVC gaminių atskirai. Kai tapo direktoriumi ir akcininku iki kol įmonė buvo palikta ramybėje, jis įmonėje vykdė veiklą su medienos ruoša, o R. M. vykdė PVC gaminių prekybą, montavimą, t. y. jis PVC gaminius pirkdavo iš Lenkijos ir juos pardavinėjo vietiniams gyventojams, įmonėms. Jis iki bankroto iškėlimo įmonei, atnešdavo visus dokumentus susijusius su pirkimu ir pardavimu, buhalterei J. L.. R. M. taip pat savo buhalterinius dokumentus atnešdavo arba J. L., arba L. Š.. Nuo 2012 m. sausio–vasario mėn. iki bankroto bylos iškėlimo, pagal susitarimą su R. M. ir buhaltere J. L., įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veikla turėjo būti nevykdoma, tačiau tik bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu sužinojo, kad R. M. ir toliau naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, pasirašinėjo dokumentus jo (I. Š.) vardu, ir apie tai nei R. M., nei buhalterė jo neinformavo. Už langų prekybos ir montavimo veiklą, kurią vykdė R. M., jis ir buvo atsakingas, nes jis buvo faktinis įmonės vadovas. Pažymi, jog į šią veiklą jis nesikišo, kadangi susitarimas buvo, jog jis vykdo medienos malkų ruošą, o R. M. vykdo savo veiklą ir mes vienas į kito veiklą nelenda. Toks susitarimas įvyko 2011 metais, dar prieš jam tampant akcininku ir vadovu. Negali pasakyti, kodėl 2012-04-03 nutraukus darbo santykius su R. M., R. M. toliau vykdė verslą PVC srityje. Nebuvo jam įgaliojimo vykdyti veiklą ir nebuvo jam mokama jokia alga. Teigia, kad jo žiniomis, atleidus R. M. nuo 2012-04-03 UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nebevykdyti jokios veiklos. Kad R. M. nors ir būdamas atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir toliau vykdė langų prekybos bei montavimo verslą, buhalterijai pateikinėjo įmonės vardu prekių pirkimo dokumentus, jis nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kadangi jokių pranešimų iš valstybinių institucijų, įskaitant VMI, negaudavo. Apelianto teigimu, šie duomenys patvirtina, jog jis nuo 2012 metų pradžios buvo tik formalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Realus bei faktinis bendrovės vadovas buvo R. M., kuris rūpinosi užsakymų iš klientų priėmimu, PVC gaminių (duomenys neskelbtini)užsakymu bei jų priėmimu Lietuvoje, organizavo darbų paskirstymą, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, rengė pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, juos pasirašinėjo jo (I. Š.) vardu, perduodavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančioms įmonės darbuotojoms. Taigi dėl apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, kadangi nebuvo įformintas buhalterinės apskaitos dokumentais PVC gaminių – atsargų panaudojimas, apelianto teigimu, yra atsakingas būtent R. M.. Apelianto įsitikinimu, jis negali būti atsakingas už R. M., kaip faktinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo veiksmus.

2.4. Pažymi, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog jis veikdamas tyčia nuo 2011­-04-22 iki 2014-10-10 apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo iki 2011-12-31 už 15 614 Lt (4 522,12 Eur), 2012-12-31 už 221 267 Lt (64 083,35 Eur), 2013-12-31 už 446 149 Lt (129 213,68 Eur), 2014-10-10 už 404 127 Lt (117 043, 36 Eur). Apelianto nuomone, minėtu laikotarpiu atsargų panaudojimo buhalterinės apskaitos dokumentais neįformino faktinis bendrovės vadovas R. M., kuris atliko aktyvius bei savarankiškus veiksmus atstovaujant (vadovaujant) UAB „(duomenys neskelbtini)“. T. Š. apylinkės teismas nepagrįstai jį (I. Š.) laikė tinkamu šio nusikaltimo subjektu.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė specializuota buhalterinė įmonė „(duomenys neskelbtini)“, po to bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir jos buhalterė J. L.. Pasak apelianto, tai patvirtina, kad jis ir nors nebūdamas realus vadovas, o tik formalus direktorius, už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas nebuvo, kadangi įmonės buhalterijai tvarkyti buvo pasamdyta buhalterijos įmonė ir buhalterė J. L. bei L. Š.. Jo įsitikinimu, jos ir buvo atsakingos už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šios aplinkybės, pasak apelianto, rodo, kad jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Pažymi, jog dėl apskaitos organizavimo jis pasamdė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri pagal sutartį ir tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, todėl pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą – įgyvendino tinkamai.

2.6. Apelianto teigimu, jis būdamas formalus bendrovės vadovas, už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, kai pats būtų tvarkęs buhalterinę apskaitą arba kai sąmoningai būtų neteikęs visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apskaitą tvarkančiam asmeniui, ar būtų teikęs suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad juos įtrauktų į apskaitą. Pažymi, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buhalterinės apskaitos organizavimą nepagrįstai sutapatino su jos vedimu, tvarkymu.

2.7. Nesutinka su teismo išvadomis, jog būdamas vadovu turėjo domėtis UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalais ne tik savo vykdomos veiklos metu. Apelianto nuomone, šios teismo išvados yra deklaratyvios, neparemtos objektyviais bylos duomenimis, o priešingai, prieštarauja byloje surinktai duomenų visumai ir neįrodo jokių jo kaltų veiksmų padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymi, kad jis buvo aktyvus UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos metu, kai vykdė ir kontroliavo medienos prekybos verslą ir iki tol, kol buvo atleistas iš įmonės R. M.. Po to, kuomet R. M. buvo atleistas, jo žiniomis ir pagal jam pateiktus duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nebevykdė. Teigia, jog jis ir toliau domėjosi įmonės būkle ir delegavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą specializuotai įmonei ir specialistams ir jis neturėjo jokio pagrindo jais nepasitikėti. Apelianto įsitikinimu, jeigu nuo jo buvo nuslėpta tikroji informacija apie įmonės būklę, buvo atliekami aktyvūs piktavališki veiksmai klastojant įmonės dokumentus, jo parašus, jis neturėjo jokių galimybių ir pareigos užtikrinti teisėtą tolimesnį bendrovės funkcionavimą ar veiklos pabaigą ir užkirsti tokius neteisėtus veiksmus be valstybinių ir teisėsaugos institucijų įsikišimo.

2.8. Pasak apelianto, nors teismas skundžiamame nuosprendyje teigia, kad veiklos laikotarpiu buhalterė jį buvo perspėjusi dėl likučių neatitikimo ir jis neva nesiėmė priemonių tų netikslumų pašalinimui, tačiau su tuo nesutinka, kadangi jis ėmėsi priemonių susidariusiems neatitikimams pašalinti, davė nurodymą buhalterinę apskaitą vykdžiusiems darbuotojams ir asmeniui, realiai vykdžiusiam langų prekybos ir montavimo darbus – R. M., dėl kurio veiksmų ir buvo neįformintas buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimas, trūkumus pašalinti per tam tikrą laikotarpį. Tačiau tiek iš R. M., tiek iš J. L. parodymų matyti, jog R. M. net ir raginamas buhalterei pateikti reikalingus PVC gaminių prekybos (pardavimo) veiklą pateisinančius dokumentus, jokių veiksmų piktavališkai neatliko, nurodydamas, kad jis gi nedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, to daryti neprivalo, ir už visus įmonės esamus buhalterinės apskaitos neatitikimus yra atsakingas ne jis, o I. Š.. Apelianto teigimu, įmonė „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo finansinių galimybių samdyti kitos buhalterinės įmonės ir tuo labiau užsakinėti įmonei audito tam, jog būtų galima paneigti apylinkės teismo nuosprendyje padarytas išvadas, jog nesiėmė konkrečių veiksmų, siekiant, kad būtų teisingai sutvarkyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita dėl PVC gaminių prekybos veiklos, kurios faktinis vadovas ir jos vykdytojas buvo būtent R. M..

2.9. Nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog kaltinimas jam didžiąja dalimi buvo grindžiamas 2017­-03-13 specialisto išvada dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu (2018-10-30 teisiamajame posėdyje) išvadą priėmusi specialistė nurodė, kad pagal įmonės kasą paskutinė pinigų įnešimo operacija yra 2012-09-03, kai buvo įnešta 5000 litų. Pagal taisykles kasos pajamų orderį išrašo buhalteris. Kasos pajamų orderis turi būti pasirašytas pinigus įnešusio asmens. Tai patvirtina, kad jis įnešė tuos pinigus. Tuomet buhalterė tą dokumentą turi įtraukti į apskaitą. Tas dokumentas turi būti pasirašytas. Sutartis – ne buhalterinės apskaitos dokumentas, bet turi būti pasirašyta. Tačiau buhalterinės apskaitos dokumentai yra kasos pajamų ar išlaidų orderiai. Ši nepasirašyta sutartis išplaukia iš to, kad tie pinigai yra surašyti į avansinę apyskaitą kaip apmokėta (duomenys neskelbtini) įmonei. Kasos pajamų ir išlaidų orderiai turi būti pasirašyti. Šiuo atveju jie yra nepasirašyti. Jei tyrimo metu kyla neaiškumų, tai yra galimybė apklausti asmenį, kuris patvirtintų ar paneigtų pinigų įnešimą, bet pagal kasos taisykles, pagal buhalterinės apskaitos įstatymą dokumentai turi būti pasirašomi. Būna, kai buhalterinė tarnyba veda apskaitą ir dėl žmogiškojo faktoriaus kyla neaiškumų, kai dokumentai būna įtraukiami į apskaitą ir nepasirašomi. Jei ūkinė finansinė operacija yra įvykusi, tai tada būna tik pažeidimas dėl dokumento nepasirašymo, bet parašas pasekmių nesukelia. Apelianto teigimu, šiuo atveju specialistė vertino dokumentus, manydama, jog jie tikri ir ūkinė operacija įvykusi, tik nėra parašo. Taip buvo sutraukti dokumentai į specialisto išvadą ir jais buvo grindžiama išvada, kaip įvykus faktams. 2014 m. didžioji knyga nėra pasirašyta jo (I. Š.). Niekur nėra jo parašų.

2.10. Taip pat apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į 2017-03-13 specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos, kur nurodoma, kad avansinės apyskaitos už laikotarpį nuo 2012­-01-01 iki 2013-04-30 pasirašytos atskaitingo asmens, avansinėse apyskaitose už laikotarpį nuo 2013-05-1 iki 2014-08-31 nėra atskaitingo asmens parašo. Atkreipia dėmesį į tai, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą buvo įtrauktos nepasirašytos avansinės apyskaitos. Parašų, avansinėse apyskaitose už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-04-30, autentiškumas taip pat kelia pagrįstas abejones, kadangi jis kategoriškai nurodo, jog niekada nepasirašinėjo avansinių apyskaitų, o ekspertizė patvirtinanti parašo autentiškumą – nebuvo atlikta. Teigia, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog tyrimui pateikta 2014-09-30 sutartis - sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas I. Š. ir uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus I. Š., sutarė, kad 441 167,6 Lt bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skola I. Š. kaip atskaitingam asmeniui bus laikoma akcininko beprocentine paskola, tačiau minėta sutartis-sprendimas akcininko ir direktoriaus I. Š. nepasirašyta. Po skolos perkėlimo bendrovės įsiskolinimas akcininkui I. Š. 2014-­10-01, 2014-11-01 ir 2014-12-31 už iš jo gautas paskolas sudarė – 500 667,67 Lt (59 500,00+441 167) arba 145 003,38 Eur (17 232,39+127 770,99). Apelianto teigimu, šios aplinkybės nurodo, kad tokiu būdu buvo siekiama pateisinti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, be jo žinios, R. M. atliktus langų pirkimus. Kadangi įmonėje nebuvo fiksuojami pardavimai, o fiksuojami tik pirkimai susidarė piniginių lėšų trūkumas, kuris buvo „pateisinamas“ akcininko I. Š. beprocentinėmis paskolomis bendrovei bei avansinėmis apyskaitomis, kurių jis niekada nesudarinėjo ir jų nepasirašė. Tvirtina, kad tokių piniginių lėšų UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada jam neskolino, ir už savo nuosavas pinigines lėšas bendrovei prekių nepirko.

2.11. Atkreipia dėmesį tai, kad šios aplinkybės, jog jam UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolinga 500 667,67 Lt (59 500,00+441 167) arba 145 003,38 Eur tapo žinoma tik susipažinus su 2017-03-13 Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos. Dar daugiau, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius net neinformavo jo apie tokį UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinį įsiskolinimą, o jis nebuvo pripažintas kreditoriumi BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje. Taigi jis žinodamas ir suvokdamas, kad tokių piniginių lėšų niekada neskolino UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl jis nesikreipė į bankroto administratorių tikėdamas, kad objektyvi tiesa bus nustatyta baudžiamojoje byloje. Teigia, jog šiuo atveju yra susidariusi tokia situacija, kad pagal dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga jam 500 667,67 Lt (59 500,00+441 167) arba 145 003,38 Eur, o civilinėje byloje yra bendrovės nukreiptas reikalavimas į jo turtą už 56 561,64 Eur sumą. Apelianto nuomone, tai patvirtina, jog buvo klastojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai, jo (I. Š.) avansinės apyskaitos, paskolos sutartys, klastojant jo parašus arba iš viso jų nepasirašant.

2.12. Pažymi ir tai, kad 2017 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų priėmimo kvituose pasirašė ne I. Š. o kitas asmuo (kiti asmenys); kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderyje serija (duomenys neskelbtini) 2014-02-24 Nr. 01 eilutėje,,Priimta iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė ne I. Š., o R. M..

2.13. Atkreipia dėmesį į liudytojų Z. V. ir I. R. parodymus, kurie parodė, kad nėra dalyvavęs jokioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ inventorizacijoje, o ant inventorizacijos akto yra ne jų parašai. Šie duomenys patvirtina, jog inventorizacijos aktai buvo klastojami, jokių įsakymų dėl inventorizacijos jis nebuvo priėmęs, inventorizacijos nevykdė, ant aktų taip pat nepasirašinėjo. Šias aplinkybes patvirtina ir 2018 m. gegužės 23 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), jog tikėtina, kad inventorizacijos lapuose pasirašė ne I. R., ne Ž. V., o kitas asmuo.

2.14. Apelianto įsitikinimu, šie duomenys patvirtina, kad 2017-03-13 Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos yra pagrįsta suklastotais arba nepasirašytais dokumentais (direktoriaus įsakymais, inventorizacijos aktais, avansinėmis apyskaitomis, paskolos sutartimis). Atkreipia dėmesį į tai, kad pati specialistė I. S. teisminio posėdžio metu patvirtino, jog specialistas savo išvadą gali pargrįsti tik tikrais bei pasirašytais dokumentais. Šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, jog tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, tiek specialistė surašė išvadą, vadovaujantis nepasirašytais arba suklastotais UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentais. Pasak apelianto, 2017-03-13 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti padariniai negali būti vertinami kaip teisėti bei pagrįsti, todėl specialisto išvada negali būti laikomas kaip objektyvus ir patikimas įrodymų šaltinis, kuriuo skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas grindžia tariamą jo kaltę. Atkreipia dėmesį į tai, kad tarp specialistui pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo pateiktų dokumentų, kuriuos jis būtų patvirtinęs savo parašu. Apelianto nuomone, apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grįsdamas nepatikimu įrodymų šaltiniu – specialisto išvada, kuri paremta net suklastotais dokumentais, padarė esminį procesinį pažeidimą.

2.15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nekvestionavo fakto, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ inventorizacijos aktai ir kiti nurodyti dokumentai (dėl kurių yra priimtos specialistų išvados) yra suklastoti, tačiau neatliko savo pareigos motyvuota nutartimi apie kitų asmenų galimai padarytus nusikalstamus veiksmus informuoti prokurorą (BPK 257 straipsnis).

2.16. Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, kurią jis vykdė, nesukėlė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievolės mokėti PVM. 2018-10-30 teisminio posėdžio metu buhalterė, vykdžiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą J. L. parodė, kad visi pirkimai buvo deklaruojami, o pardavimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo mažai. Kai deklaruoji, neatsiranda prievolė, prievolė atsirado, kai VMI administratorius priskaičiavo. VMI pamatė likučius. Yra vertinama, kad jei įvežtos prekės su nuliniu PVM, o pritaikyta lengvata nebuvo panaudota uždirbti pajamoms, tai tada yra priverčiama tą PVM susimokėti realybėje. Pirkimo PVM eina į atskaitą, tai jis yra jis grąžintinas. PVM susidarydavo iš visų sąskaitų, kurios buvo pateikiamos. Daugiausia pardavimų sąskaitos buvo dėl PVC gaminių prekybos. Medienos apmokestinimas yra kitoks: jis yra tik parodomas, jis nedidina mokėtino PVM-o. Medienos apmokestinimas yra deklaruojamas, bet kitose eilutėse ir jis nedidina mokėtino PVM skaičiaus. Likučio iš medienos nebuvo - visą likutį sudarė PVC gaminiai. Pasak apelianto, tai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas valstybės biudžetui susidarė būtent dėl prekybos PVC gaminiais, kurią vykdė R. M.. Šios aplinkybės, pasak apelianto, patvirtina, kad jis nebuvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo neįforminimą iki 2011-12-31 už 15 614 Lt (4 522,12 Eur), 2012-12-31 už 221 267 Lt (64 083,35 Eur), 2013-12-31 už 446 149 Lt (129 213,68 Eur), 2014-10-10 už 404 127 Lt (117 043, 36 Eur), kadangi minėtu laikotarpiu jis buvo tik formalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas (de jure), kai tuo tarpu R. M. buvo faktinis (de facto) UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir jis yra atsakingas dėl minėtų dokumentų neįforminimo.

2.17. Apelianto nuomone, R. M. turėjo tikslą ir motyvą vykdyti šią nusikalstamą veiką. Pagrindinis R. M. tikslas – išvengti mokesčių UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė analogišką su PVC gaminių prekyba bei su langų montavimu susijusią veiklą, todėl galimai siekdamas sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinę naštą, organizavo pirkimus iš (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. 2018-10-30 teisiamojo posėdžio metu specialistė I. S. parodė, kad kai įmonė įsigyja prekes iš ES valstybių, tai į VIA sistemą pakliūva duomenys, t. y. šiuo atveju pakliūva duomenys, kiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo prekių ar paslaugų iš ES valstybių. Taip pat į VIA sistemą patenka duomenys, kiek įmonė yra išvežusi prekių į ES valstybes. FNTT, tokių duomenų nemato, bet mato ir tai kontroliuoja VMI. Apelianto teigimu, V. M. žinodamas, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai VIA sistemoje matys pirkimus iš Lenkijos, ir jei bendrovės deklaruojami pirkimai neatitiktų VIA sistemoje esančių duomenų, nedelsiant imsis mokesčių administravimo įstatyme numatytų veiksmų, teikė L. Š. ir J. L. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, susijusius su PVC gaminių pirkimais, žinodamas, kad deklaracijas per EDS teikia J. L. ir apie įrašomus duomenis jose, jam nebus žinoma. Tačiau vėliau, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinis vadovas, R. M. vykdydamas veiklą, organizuodamas PVC gaminių pardavimą bei langų montavimą, žinodamas, kad pardavimų deklaravimas „iššauks“ mokestines prievoles UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei dokumentų. Dar daugiau, R. M. siekdamas patvirtinti dokumentų tikrumą, klastojo jo parašą, apie ką pats pripažino ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

2.18. Pasak apelianto, šiuo atveju pagrįstų abejonių kelia ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų (L. Š. ir J. L.) veiklos teisėtumas, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma vadovaujantis suklastotais bei nepasirašytais dokumentais, kas sudaro pagrindą manyti, jog pastarosios galimai prisidėjo prie R. M. vykdomos galimai nusikalstamos veikos, siekiant išvengti mokesčių apgaulingai tvarkant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Nors apylinkės teismo buvo prašoma priimti motyvuotą nutartį, informuojant Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl R. M. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, tačiau apylinkės teismas priimdamas apeliacine tvarka skundžiamą nuosprendį, motyvuotos nutarties nepriėmė ir apie tai procesiniame sprendime net nepasisakė.

2.19. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, tai yra teismas skundžiamame nuosprendyje vertindamas įrodymus padarė klaidų ir dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, neišdėstydamas teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, kas laikytina esminiais pažeidimais.

2.20. Nurodo, kad jo veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pažymi, jog iš bylos duomenų analizės matyti, kad jis būdamas tik formalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog įmonės buhalterinė apskaita vykdoma apgaulingai. Jam nežinant, kada įmonė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo veiklos nevykdyti nuo 2012 metų balandžio mėnesio, tačiau ir toliau langų prekybos ir montavimo verslą vykdė faktinis įmonės vadovas R. M., todėl nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nei norėjo, nei sąmoningai leido jiems atsirasti. Apylinkės teismas vertindamas bylos duomenis ir padaręs priešingas išvadas pripažinęs jį kaltu, padarė teisės taikymo klaidą, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė skunde nurodytų esminių procesinių pažeidimų, dėl to 2018 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

3. Teismo posėdyje nuteistojo I. Š. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas

4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai I. Š. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

4.1. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).

4.2. Skundžiamu nuosprendžiu I. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Nuteistasis I. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kadangi pastarasis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji I. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

5. I. Š. inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma, tai liudytojų J. L., L. Š., I. R., P. P., Ž. V., parodymai, iš dalies liudytojo R. M. parodymai, 2017 m. kovo 13 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), specialistės I. S. paaiškinimai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

5.1. Iš išrašo apie juridinį asmenį matyti, kad nuo 2011 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo I. Š. (t. 1, b. l. 30–33), o iš Sodros išrašo matyti, kad I. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2011 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. spalio 10 d. (1 t., b. l. 34). Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 14 straipsnio 2 dalį, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, atsako ūkio subjektas. Taigi I. Š. einamų pareigų pagrindu buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, tačiau nesilaikė įstatymų reikalavimų.

5.2. 2017 m. kovo 13 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad dėl bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje 2014-10-10 atsargų iš viso už 404 127,33 Lt (117 043,36 Eur) panaudojimo neįforminimo pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašymo į tiriamosios bendrovės buhalterinę apskaitą, iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011-04-22 iki 2015-12-15. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinių atskaitomybių už 2011 metus, 2012 metus ir 2013 metus, Balanso 2014-10-10, nepateikto Juridinių asmenų registrui ir Didžiosios knygos buhalterinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) „Įsigijimo savikaina“ suvestinių registrų duomenis bendrovės atsargų (prekių skirtų perparduoti – PVC gaminių ir kitų prekių) dokumentinis likutis buvo: 2011-12-31 – 15614,00 Lt (4 522,12 Eur), 2012-12-31 – 221 267,00 Lt (64 083,35 Eur), 2013-12-31 – 446 149,00 Lt (129 213,68 Eur) ir 2014-10-10 – 404 127,33 Lt (117 043,36 Eur) ir liko nepakitęs bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto įsiteisėjimo datai – 2015-02-15. Taip pat nurodyta, kad pagal bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ Balanso 2014-10-10 ir Atsargų, esančių sandėlyje 2014-10-10 duomenis bendrovės sandėlyje 2014-10-10 nustatytas dokumentinis atsargų likutis iš viso už 404 127,33 Lt (117 043,36 Eur) (įsigijimo kainomis), iš jų: prekių skirtų perparduoti už 402 157,11 Lt (116 472,75 Eur) ir kitų (mažaverčių) atsargų už 1 970,22 Lt (570,61 Eur), kurių panaudojimas tiriamuoju laikotarpiu neįformintas buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašytas į bendrovės buhalterinę apskaitą. Nenustatyta, kad minėtos atsargos už 404 127,33 Lt (117 043,36 Eur) būtų panaudotos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ PVM apmokestinamajai veiklai vykdyti. (4 t., b. l. 195–200, 5 t., b. l. 1–42)

5.3. Taigi iš aptartų duomenų matyti, kad būtent tuo laikotarpiu, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo I. Š., nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo. Tai, kad atsargos didėjo dėl PVC gaminių, patvirtino ir liudytoja J. L.. Liudytoja parodė, jog ji UAB,, (duomenys neskelbtini)“ buhalteriją tvarkė iki 2014 metų vidurio, įmonės finansinė būklė buvo prasta, nes pardavimų buvo nedaug, o atsargos didėjo dėl PVC gaminių ir apie susidariusią situaciją ji informavo I. Š.. Šių aplinkybių neneigė ir pats I. Š..

5.4. Specialistė I. S. apklausta teisme paaiškino, kad atsargų likučiai, kurie nurodyti inventorizacijos aktuose, sutampa su buhalterinėje apskaitoje parodytais likučiais. Inventorizacija tik parodo, kad tos atsargos buvo. Paaiškino ir tai, kad jei inventorizacijos aktai padirbti, jais negalima vadovautis, tačiau tas likutis yra buhalterinėje apskaitoje. Pažymėjo, kad jei parašai ne tų asmenų, tai čia yra dokumentų klastojimas, tačiau tas faktas nekeičia specialisto išvados, nes išvada yra duota, jog nesurašyti dokumentai atsargų likučiui, esančiam dokumentuose: balanse, didžiosios knygos registre. Nurodė ir tokias aplinkybes, kad ir nesivadovaujant tuo inventorizacijos aktu, dokumentinis likutis ir išvada nesikeičia.

5.5. Nors apeliantas kritikuoja 2017-03-13 Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos, teigdamas, jog ji pagrįsta suklastotais arba nepasirašytais dokumentais (direktoriaus įsakymais, inventorizacijos aktais, avansinėmis apyskaitomis, paskolos sutartimis), tačiau vertinant aptartus įrodymus, specialistės paaiškinimus, kad inventorizacijos aktai, kuriuos kaip nurodė liudytojai I. R., Ž. V., L. Š., nepasirašinėjo, neturi lemiamos reikšmės nustatytam dokumentiniam atsargų likučiui, todėl nėra pagrindo minėtą specialisto išvadą laikyti nepatikimu įrodymu, kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas.

6. Negalima sutikti su apelianto keliama versija, kad jis buvo tik formalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, jog faktinis įmonės vadovas buvo R. M., kuris vykdė veiklą su PVC gaminiais ir R. M. yra atsakingas už apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje gana detaliai aptarė I. Š. vaidmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir pagrįstai įvertinęs tiek paties I. Š., tiek ir liudytojų R. M., J. L. parodymus, taip pat ir liudytojų L. Š., Ž. V., P. P. parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad I. Š. buvo aktyvus veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, bendravo su R. M. ir buhaltere J. L., žinojo apie R. M. toliau vykdomą veiklą, taip pat jam buvo žinoma, jog įmonės finansinė būklė buvo prasta, jog pardavimų buvo nedaug, o atsargos didėjo dėl PVC gaminių. Būtent šios byloje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad I. Š. buvo tik formalus įmonės vadovas.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Tai, kad vadovas nesidomi įmonės veikla, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl įstatymuose nustatytų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo. Todėl I. Š. tapdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, prisiėmė visas su šiuo statusu susijusias pareigas bei įsipareigojo tinkamai jas vykdyti, todėl neabejotinai jam kilo atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė I. Š. baudžiamąjį įstatymą įvertinęs, kad jis būdamas vadovu turėjo domėtis UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalais ne tik savo vykdomos veiklos metu, bet ir veikla, kurią, kaip nustatyta byloje, I. Š. pritarimu vykdė R. M..

8. Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, jog jis nustojo vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą susijusią su medienos gaminių prekyba 2011 metų pabaigoje ir jokios veiklos nuo 2012 metų pradžios, būdamas bendrovės vadovu, nevykdė, visiškai sustabdydamas bendrovės veiklą. Kaip matyti iš liudytojos J. L. parodymų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iki 2014 m. vidurio, o paskui santykiai nutrūko, nes I. Š. pasakė, kad įmonę perka (duomenys neskelbtini). Iš Sodros duomenų matyti, kad R. M. buvo atleistas 2012-04-03, I. R. ir Ž. V. iš UAB,, (duomenys neskelbtini)“ buvo atleisti 2014-06-30. Liudytojas Ž. V. teisme parodė, kad tuo metu, kai jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, direktorius buvo I. Š.. Liudytoja I. R. nurodė, kad ją į darbą UAB,, (duomenys neskelbtini)“ priėmė direktorius I. Š., atlyginimas jai buvo mokamas grynais pinigais, kurie būdavo padėti ant stalo ir juos liepdavo pasiimti direktorius I. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. R. nurodė, kad atlyginimą jai išmokėdavo tiek R. M., tiek I. Š., be to, dirbant UAB,, (duomenys neskelbtini)“ 2012–2014 metais nurodymus jai duodavo tiek I. Š., tiek R. M.. Šie aptarti įrodymai, priešingai nei nurodo apeliantas, patvirtina, kad I. Š. aktyviais ir savarankiškais veiksmais vykdė veiklą ne tik iki 2011 metų pabaigos, tačiau įmonės direktoriaus pareigas jis ėjo iki įmonės bankroto iškėlimo, kartu ir tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas nebuvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, jog įmonės buhalterijai tvarkyti buvo pasamdyta įmonė, kuri buvo atsakinga už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, jog jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Pažymi ir tai, kad dėl apskaitos tvarkymo jis pasamdė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri pagal sutartį ir tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, todėl pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą jis įgyvendino tinkamai.

9.1. Su tokiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Kaip pagrįstai nurodė skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų jam nepateikimą. Šioje byloje nustatyta, kad I. Š. būdamas įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi sąmoningai nepateikė apskaitą tvarkančios įmonės darbuotojoms (buhalterėms) visų buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl J. L. ir L. Š. negali būti šios nusikalstamos veikos vykdytojomis, kadangi jos suvedė visus dokumentus, kuriuos joms pateikdavo.

10. Taigi, aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad I. Š. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, 2017 m. kovo 13 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad dėl aptartų nuteistojo I. Š. padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011-04-22 iki 2014-10-10. Tarp I. Š. neteisėtų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. I. Š., būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo iš šių dokumentų nepateikė apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, kad įtrauktų į įmonės buhalterinę apskaitą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to nebus galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011-04-22 iki 2014-10-10, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

11. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl liudytojo R. M. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad teismas nekvestionavo fakto, kad įmonės inventorizacijos aktai ir kiti nurodyti dokumentai dėl kurių yra priimtos specialistų išvados yra suklastoti ir neatliko savo pareigos motyvuota nutartimi apie kitų asmenų galimai padarytus nusikalstamus veiksmus informuoti prokurorą.

11.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jog R. M. veiksmai, kuriuos gana išsamiai aptaria nuteistasis I. Š. savo apeliaciniame skunde, prokuroro buvo įvertinti ir 2018 m. birželio 21 d. nutarimu, kuriuo ikiteisminis tyrimas R. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo R. M. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

11.2. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų galimai padarytos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent I. Š., būdamas įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, sąmoningai nepateikė apskaitą tvarkančios įmonės darbuotojoms (buhalterėms) visų buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl tiek J. L., tiek ir L. Š. negali būti šios nusikalstamos veikos vykdytojomis, kadangi jos suvedė visus dokumentus, kurie joms buvo pateikti.

11.3. Dėl įmonės inventorizacijos aktų, kitų specialistų išvadose nurodytų dokumentų, kurie I. Š. teigimu buvo suklastoti ir kurių pagrindu yra priimtos specialistų išvados, jog teismas apie kitų asmenų galimai padarytus nusikalstamus veiksmus turėjo informuoti prokurorą, pažymima,

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, o išvados grindžiamos abejonių nekeliančiais duomenimis, kurie pripažinti nuteistojo I. Š. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo I. Š. parodymais paremtą gynybinę versiją. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo I. Š. nusikalstama veika įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

13. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atmesti nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą.

Teisėjai Nijolė Matuzevičienė

Vidmantas Mylė

Gražvydas Poškus