Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-435/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-13059-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 38; 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „ERGO Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys V. K., V. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos reikalavimo atlyginti žalą, kurią ji patyrė išmokėjusi ligos pašalpą dėl kito asmens kaltės, teisinio kvalifikavimo ir jo įgyvendinimui taikomų terminų pobūdžio bei trukmės.

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) valdybos Kauno skyrius (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ (toliau – atsakovas) 12 045,66 Lt VSDF biudžetui padarytos žalos.

Ieškovas nurodė, kad pagal trečiojo asmens V. K. pateiktus nedarbingumo pažymėjimus (D Nr. 3576293, D Nr. 3576132, D Nr. 3283285, D Nr. 4039453, D Nr. 3798028, D Nr. 3797819, D Nr. 3797633, D Nr. 3797556) už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 5 d. iki 2008 m. kovo 13 d. išmokėjo jam 12 045,66 Lt ligos pašalpą. Savo paaiškinime dėl nelaimingo atsitikimo buityje V. K. nurodė, kad laikinai nedarbingu tapo 2007 m. rugpjūčio 5 d. Kauno r., Vilkijoje, įvykusio įvykio metu. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, automobilis „VW Golf“, vairuojamas trečiojo asmens V. B., nuvažiavo nuo kelio sankasos ir taip nesunkiai sutrikdė sveikatą keleiviui V. K. Eismo įvykį sukėlusio asmens automobilis „VW Golf“, (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas atsakovo, todėl ieškovas 2009 m. kovo 19 d. pateikė pretenziją atsakovui dėl VSDF biudžetui padarytos žalos atlyginimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 18 straipsniu, CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalimis. Atsakovas atsisakė atlyginti žalą, motyvuodamas tuo, kad ieškovas praleido TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą vienerių metų terminą pretenzijai dėl žalos atlyginimo pareikšti. Ieškovo teigimu, jo ir atsakovo draudimo santykiai nesieja, yra susiklostę žalos atlyginimo teisiniai santykiai, reikalavimas kyla iš regreso, todėl šiame ginče turėtų būti taikomas bendrasis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas konstatavo, kad ieškovas, dėl trečiojo asmens kaltės išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, reikalavimo teisę į žalą į padariusį asmenį arba jo atsakomybę apdraudusį draudiką įgijo CK 6.290 straipsnio 3 dalies bei TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies pagrindu. Nustatyta, kad ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl žalos padarymo fakto, todėl jam taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pareikšti. Kadangi ieškovo ir atsakovo draudimo teisiniai santykiai nesieja, tai nėra pagrindo žalos atlyginimui taikyti atsakovo nurodyto TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2008 m. kovo 17 d., kai buvo nuspręsta išmokėti V. K. paskutinę ligos pašalpą, ir padarė išvadą, kad ieškovas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido, todėl atmesti ieškovo reikalavimą, kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą, nėra teisinio pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. sausio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-7-166/2006, pateiktais išaiškinimais dėl privalomojo socialinio draudimo teisnių santykių specifinės prigimties bei juos reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Kadangi įstatymas aiškiai įvardija teisinį santykį, kuriame su žalą padariusiu ar už ją atsakingu asmeniu dalyvauja valstybinio socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos (CK 6.290 straipsnis), tai kolegija darė išvadą, jog CK 6.1015 straipsnis, reglamentuojantis subrogaciją (taip pat ir šio straipsnio 2 dalies nuostata dėl draudikui perėjusios reikalavimo teisės įgyvendinimo tvarkos), regresinio reikalavimo atveju netaikomas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad VSDF valdybos teritorinis skyrius nėra draudimo teisinių santykių dalyvis, jis teisę reikalauti išmokėtų socialinio draudimo išmokų įgyja, kai išmoka atitinkamą sumą; iki šio momento jis nėra susijęs teisiniu santykiu su atsakingu už žalą asmeniu, todėl nėra asmenų pasikeitimo prievolėje. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjęs asmuo (trečiasis asmuo V. K.) neturėjo savarankiškos teisės reikalauti, jog atsakovas išmokėtų jam ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį. Tokią teisę, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi tik VSDF valdybos teritorinis skyrius ir ją įgyja tik po to, kai išmoka atitinkamas išmokas. Kadangi byloje nėra asmens pasikeitimo draudimo prievolėje santykio, tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju reikalavimui netaikomas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas kasatoriaus naudai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl subrogaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Kasatorius nurodo, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos, jog, išmokėdama nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas, VSDF valdyba kompensuoja jo patirtus nuostolius (ar jų dalį) ir subrogacijos pagrindu perima nukentėjusiojo teisę į žalos atlyginimą. Taigi subrogacijos atveju įvyksta asmenų pasikeitimas prievolėje. Vietoje nukentėjusiojo į deliktinę prievolę dėl žalos atlyginimo įstoja VSDF valdyba. Tai nėra novacija, priešingai negu regreso atveju, ir, įvykus subrogacijai, neatsiranda naujos prievolės, egzistuojanti prievolė nepasibaigia, ji išlieka ir naujasis kreditorius (subrogatorius) išsaugo visas buvusio kreditoriaus teises ir privalumus. Tai reiškia, kad VSDF valdyba tampa kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo. Skolininko padėtis tokiu atveju nesikeičia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-83/2010). Kasatoriaus teigimu, ieškovas, kaip naujasis kreditorius, neįgyja daugiau teisių nei turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis), todėl ieškovas negali įgyti palankesnės, privilegijuotos teisinės padėties (pvz., ieškovo reikalavimams netaikant termino pretenzijai pateikti, kuris saistė pradinį skolininką), palyginti su ta, kurią dėl delikto buvo įgijęs pradinis kreditorius. Kadangi TPVCAPDĮ nėra nustatyta, kad VSDF valdybai įgyvendinant dėl subrogacijos jai perėjusią reikalavimo teisę netaikomas įstatyme nustatytas terminas pretenzijai pateikti (arba taikomas ilgesnis nei kitiems subjektams), tai kasatorius neprivalo atlyginti ieškovo patirtų nuostolių, jeigu jis pretenziją pareiškė praleidęs įstatyme nustatytą terminą, t. y. kai kasatoriaus prievolė mokėti draudimo išmoką jau yra pasibaigusi.

Dėl termino reikalavimui išmokėti išmoką už padarytą žalą pareikšti. Kasatorius pažymi, kad terminas pretenzijai pareikšti negali būti tapatinamas su ieškinio senaties terminu. Tokia taisyklė nurodyta ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje (Teismų praktika 18), bet ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (Teismų praktika 34). Kasaciniame skunde teigiama, kad teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ieškovas nėra draudimo teisnių santykių dalyvis, nors Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje pažymėta, jog tais atvejais, kai socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai iš atsakingo draudiko siekia prisiteisti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), tarp šių šalių susiklosto ne deliktiniai santykiai, o draudimo teisiniai santykiai (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Dėl to kasatorius nurodo, kad net jei nagrinėjamu atveju būtų taikomas ne terminas pretenzijai pareikšti, o senaties terminas, teismas turėtų konstatuoti, kad toks vienerių metų terminas buvo praleistas.

Atsiliepime į atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ kasacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių. Ieškovas nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, jo reikalavimo teisė byloje kyla iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58 punkto bei CK 6.290 straipsnio nuostatų, o ne draudimo teisinių santykių. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje konstatavęs, kad privalomojo draudimo teisiniai santykiai yra specifinė draudimo forma, dėl to valstybiniai socialinio draudimo teisiniai santykiai reglamentuojami ne CK šeštosios knygos IV dalies LIII skyriaus, bet socialinio aprūpinimo įstatymų normų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB Klaipėdos autobusų parkas, bylos Nr. 3K-7-166/2006). Ieškovas teigia, kad, išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, tapo kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo (įstatymo pagrindu (įstatyminė cesija) perėmė nukentėjusiojo teisę reikalauti atlyginti žalą), t. y. įvyko asmenų pasikeitimas prievolėje. Kadangi žala padaryta kasatoriaus draudėjo kaltais veiksmais, sužalojant sveikatą eismo įvykio metu, tai kasatoriui atsiranda prievolė atlyginti žalą ieškovui CK 6.290 straipsnio 3 dalies, 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.101 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Dėl senaties termino. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus pozicija dėl terminų reikalavimui pareikšti teisinio kvalifikavimo ir pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog socialinio draudimo įstaigos reikalavimas yra kilęs dėl žalos padarymo fakto, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo, todėl tokiam reikalavimui taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius v. E. J. ir UADB „Balticums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-255/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-7-73/2007). Dėl to darytina išvada, kad sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, taikomo iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), pritaikymas nagrinėjamoje byloje reikštų materialiosios teisės normų pažeidimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinio santykio, kai socialinio draudimo išmokas žalą patyrusiam asmeniui išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga pareiškia reikalavimą žalą padariusio asmens draudikui grąžinti išmokėtas sumas, kvalifikavimo

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB,,Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties ypatumas yra tas, kad draudėjai negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. visos Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į objektyvią būtinybę, dėl toliau išdėstytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų, 2012 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, pakeitė iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią teisiniai santykiai, susiklostantys socialinio draudimo įstaigoms pareiškiant subrogacinius reikalavimus žalą padariusio asmens draudikui, buvo vertinami kaip deliktiniai, t. y. atsiradę ne draudimo sutarties, o delikto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. AB,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-7-73/2007; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-83/2010; kt.).

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, šių apimtis turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti atlyginti žalą iš draudiko įgyvendinimui, pvz., jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turės pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – TPVCAPDĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Toks aiškinimas atitinka civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai esmę (CK 6.191, 6.987 straipsniai, Draudimo įstatymo 108 straipsnis).

Draudikas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atlygina nukentėjusiajam žalą, padarytą jo turtui, sveikatai, taip pat žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 23, 24 dalys). Tačiau ne visada žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas nukentėjusio asmens patirtą žalą atlygina tiesiogiai. Paprastai tais atvejais, kai žala padaroma asmens sveikatai ir asmuo yra tam tikrą laikotarpį nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga. Tačiau toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad yra apribojama žalą padariusio asmens ar jo draudiko civilinė atsakomybė. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši nuostata tikslinama TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje: asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taigi pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra, – žalą padariusiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009).

Minėta, kad nukentėjusiajam įgyvendinant savo teisę į žalos atlyginimą ir pateikiant reikalavimą atlyginti žalą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, susiklosto draudimo teisiniai santykiai ir atitinkamai jų reguliavimui taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normos. Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, o jo nesant, – iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą šią padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.

Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, spręstina, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas – socialinio draudimo įstaiga – nukentėjusiajam V. K. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 5 d. iki 2008 m. kovo 13 d. išmokėjo 12 045,66 Lt ligos pašalpą. Eismo įvykio, kurio metu sužalotas V. K., kaltininku pripažintas V. B., kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam V. K. socialinio draudimo išmokas (ligos pašalpą), įgijo subrogacinį reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCADĮ 19 straipsnio 10 dalis). Kadangi V. B. eismo įvykio metu buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tai ieškovas pagrįstai kreipėsi į atsakovą reikalaudamas sumokėti išmokėtos ligos pašalpos dydžio sumą ir, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, tarp jo ir atsakovo (draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikyti draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012).

Dėl socialinio draudimo įstaigos teisės, sumokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, pareikšti reikalavimą jas grąžinti iš žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko įgyvendinimo termino

Draudžiamojo įvykio atsitikimo faktas per se nesuponuoja draudiko pareigos atlyginti padarytą žalą. Teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama, per TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus pateikiant pretenziją draudikui. Šių terminų reikšmė draudiko prievolei išmokėti draudimo išmoką aiškintina, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių reguliavimo esmę ir tikslus. Kaip minėta šioje nutartyje, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymo tikslų – perkelti transporto priemonės valdytojui galinčių kilti neigiamų turtinių padarinių riziką draudikui. Nors tokios sutarties sudarymas skirtas, be kita ko, nukentėjusio asmens interesams apsaugoti, tačiau įstatyme įtvirtintas reguliavimas nukentėjusiajam apsaugą suteikia net ir tuo atveju, jeigu transporto priemonės valdytojas draudžiamojo įvykio atsiradimo metu nebuvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindamas jam įstatymo nustatytą pareigą – sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį – transporto priemonės valdytojas atlieka tam tikrus įstatyme nustatytus veiksmus (suteikia draudikui visą reikalingą informaciją sutarčiai sudaryti, sumoka draudimo įmoką ir kt.), kuriuos atlikęs įgyja teisę į draudimo apsaugą draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Taigi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymas reiškia, kad, įvykus draudžiamajam (šiuo atveju – eismo) įvykiui, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygins draudikas, ir tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais draudikas gali išsireikalauti sumokėtų sumų iš draudėjo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnis), o kiti subjektai (ne transporto priemonės valdytojo atsakomybę apdraudęs draudikas) turi teisę pareikšti regresinius ar subrogacinius reikalavimus tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui tik tada, kai nebėra galimybės įgyvendinti turimos reikalavimo teisės draudikui (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o nukentėjusiam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. Priešingas aiškinimas prieštarautų TPVCAPDĮ įtvirtinto privalomojo civilinės atsakomybės draudimo esmei ir tikslams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012).

Nagrinėjamu atveju eismo (draudžiamasis) įvykis atsitiko 2007 m. rugpjūčio 5 d., o ieškovas į žalą padariusio asmens V. B. draudiką – atsakovą, su pretenzija kreipėsi 2009 m. kovo 19 d. Dėl to darytina išvada, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktą išaiškinimą, draudikas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, netinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius (draudimo) santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgdama į tai, kad teismai pagrįstai pripažino ieškovo reikalavimus ir patenkino ieškinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismų procesiniai sprendimai paliktini galioti šioje nutartyje nurodytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 30,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (atsakovas) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ (j. a. k. 110012799) 30,70 Lt (trisdešimt Lt 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas