Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-426-2012

Proceso Nr. 2-55-3-00263-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.8, 42.9, 45.1, 46, 54.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „City24“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Narbutas ir Ko“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „City24“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Narbutas ir Ko“ teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „City24“ 15 228,97 Lt skolos, 4969,36Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 6 d. iki 2010 m. sausio 20 d., 10,73 procento metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. sausio 5 d. sutartimi dėl reklamos paslaugų (toliau – ir Reklamos paslaugų sutartis) UAB „City24“ (paslaugos teikėjas) ir UAB „Narbutas ir Ko“ (užsakovas) susitarė, jog paslaugos teikėjas nekilnojamojo turto portale www.city24.lt paskelbs užsakovo pateiktą reklaminę juostą (banerį) ir „City24“ žurnale suteiks užsakovui reklaminį plotą, o užsakovas sumokės už suteiktas paslaugas pagal paslaugos teikėjo pateiktą sąskaitą faktūrą barterinių mainų pagrindu; abiejų šalių užsakomųjų darbų kaina – 12 703,24 Lt ir 18 proc. PVM, t. y. 14 989,82 Lt (sutarties 1.1, 3.1–3.5 punktai). Šios sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad sutartis galioja vienerius metus arba iki visiško abiejų šalių užsakytų darbų atlikimo.

UAB „Narbutas ir Ko“ (pardavėjas) ir UAB „City24“ (pirkėjas) 2006 m. sausio 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Pirkimo–pardavimo sutartis), kurios dalykas buvo baldai. Šios sutarties 2.1 punkte nustatyta prekių kaina – 15 228,97 Lt (su PVM), o 2.2 punkte nurodyta, kad atsiskaitymas bus atliekamas barterinių mainų būdu. UAB „Narbutas ir Ko“ 2006 m. vasario 6 d. išrašė 12 860,88 Lt, o 2006 m. kovo 2 d. – 2368,09 Lt sąskaitas faktūras UAB „City24“. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nutartimi ieškovui UAB „Narbutas ir Ko“ iškelta bankroto byla. BUAB „Narbutas ir Ko“ administratorius kreipėsi į UAB „City24“, kaip skolininką, reikalaudamas sumokėti 15 228,97 Lt skolą pagal nurodytas sąskaitas faktūras. UAB „City24“ laikosi nuostatos, kad pagal šalių sudarytas Reklamos paslaugų ir Pirkimo–pardavimo sutartis atsiskaitymas už paslaugas ir baldus vykdomas mainų pagrindu, todėl, ieškovui neužsakius reklamos paslaugų, atsakovas neturi jam jokių piniginių prievolių. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl jų sudarytų sutarčių aiškinimo, šalių teisių ir pareigų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 27 d. sprendimu priteisė iš atsakovo UAB „City24“ ieškovui BUAB „Narbutas ir Ko“ 15 228,97 Lt ir nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2011 m. sausio 17 d. skolininkui skaičiuojamas 6 proc., o nuo 2011 m. sausio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 10,73 proc. procesines palūkanas.

Teismas nurodė, kad pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą (prekę, paslaugą) mainais už kitą daiktą (CK 6.432 straipsnis). Ieškovas UAB „Narbutas ir Ko“ Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas prekes už 15 228,97 Lt perdavė atsakovo nuosavybėn. BUAB „Narbutas ir Ko“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį prievolė baigiasi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, pasibaigus sutartinei prievolei, jos subjektus nustoja sieti teisės ir pareigos, o šiuo konkrečiu atveju tai reiškia, kad atsakovas nebetenka teisės reikšti ieškovui reikalavimo, kad ieškovas jam įvykdytų priešpriešines pareigas – užsakytų reklamą, pateiktų reklaminę juostą (banerį), reklaminį maketą ar perleistų teisę gauti reklamos paslaugas trečiajai šaliai. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu prievolė, kurios neįmanoma įvykdyti, yra dvišalė ir kita šalis yra skolininkui kažką perdavusi, tai šis, nebegalėdamas įvykdyti prievolės, turi grąžinti viską, ką gavo, kreditoriui, nes gavo be pagrindo, įgytas turtas turi būti grąžintas natūra ar pinigais, jo verte buvusia turto įgijimo metu (CK 6.237 straipsnis). Teismas sprendė, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. nutarčiai dėl UAB „Narbutas ir Ko“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, yra pagrindas pripažinti ieškovo prievolę atsakovui pagal Reklamos paslaugų sutartį pasibaigusia šios nutarties įsiteisėjimo dieną – 2010 m. vasario 12-ąją, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovo jam perduotų baldų vertę – 15 228,97 Lt, pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymėjo, kad Pirkimo–pardavimo sutarties šalys susitarė dėl avansinės įmokos sumokėjimo vėlavimo padarinių (3.3 punktas), atlyginimo mokėjimo už prekių sandėliavimą, jeigu pirkėjas iki prekių išvežimo nesumoka pardavėjui nustatytos įmokos (3.7 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, šios sutarties nuostatos patvirtina šalių susitarimą sumokėti už prekes pinigais, o 2.2 punkte nustatytas atsiskaitymo barteriniais mainais būdas galėtų būti laikomas alternatyviu atsiskaitymo už prekes būdu. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas bei sutarčių aiškinimo taisykles, yra pagrindas spręsti, kad atsakovas UAB „City24“ turėjo pareigą sumokėti ieškovui baldų kainą pinigine išraiška. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas prievolę pateikti atsakovui baldus įvykdė tinkamai, tačiau negavo užmokesčio už prekes, sprendė, kad atsakovas tinkamai nevykdė Pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo skolą už pateiktas prekes pinigine išraiška. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra pateiktas Reklamos paslaugų sutarties priedas Nr. 2, iš kurio būtų galima daryti išvadą apie tai, kokias paslaugas UAB „Narbutas ir Ko“ (užsakovas) turėjo suteikti UAB „City24“ (paslaugų teikėjui) ir už kurias atsiskaitymai būtų įvykdyti barterinių mainų būdu. Nesant šio priedo, nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Narbutas ir Ko“ įsipareigojo mainais už reklamos paslaugas suteikti baldus, be to, Reklamos paslaugų sutartyje nurodyta ieškovui suteiktinų paslaugų kaina –14 989,82 Lt – nesutampa su Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta prekių kaina – 15 228,97 Lt. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su atsakovo argumentu, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma CK 6.720 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, jog kai sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas, turėdamas pretenzijų ieškovui dėl Reklamos paslaugų sutarties netinkamo vykdymo, turėjo teisę ieškovui reikšti ieškinį, o iškėlus jam bankroto bylą – kredito reikalavimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „City24“ prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo, sutarčių laisvės ir sąžiningos dalykinės praktikos principams. Šalys dviejose sudarytose sutartyse susitarė atsiskaityti ne pinigais, bet barterinių mainų pagrindu (Reklamos paslaugų sutarties 3.5 punktas ir Pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punktas). Taigi ieškovas ir atsakovas, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu, sudarė ginčo sutartį, savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, todėl nėra pagrindo įpareigoti vieną šalį atlikti veiksmus, dėl kurių ji nesitarė sudarydama sutartis, t. y. atsiskaityti pinigais. Tai, kad iš Reklamos paslaugų sutarties kylančios ieškovo reikalavimo teisės pobūdis yra neaktualus ieškovui po bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindas įpareigoti sąžiningą sandorio šalį atlikti tokius veiksmus. Ieškovas gali pasinaudoti įstatymuose suteikta teise perleisti (parduoti) šią reikalavimo teisę. Atsakovas nepažeidė sutartinių įsipareigojimų ir nuo ginčo sandorio sudarymo elgėsi sąžiningai, bendradarbiavo su ieškovu (nors praėjus vieneriems metams po Reklamos paslaugų sutarties sudarymo, šalys laikė šią sutartį pasibaigusia, atsakovas žodžiu sutiko suteikti paslaugas ieškovui pasibaigus sutarties galiojimui šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir pasiūlė padidinti sumą, už kurią suteiktų reklamos paslaugų ieškovo nurodytam trečiajam asmeniui). Pinigų išieškojimas iš esmės pažeidžia atsakovo interesus, nes jis niekada neplanavo tokių išlaidų. Ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. daugiau kaip trejus metus delsdamas užsakyti reklamos paslaugas, elgėsi nesąžiningai atsakovo atžvilgiu, nes šis neturėjo galimybės atsiskaityti pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, tai sudarė pagrindą pateikti ieškinį dėl atsiskaitymo pagal šią sutartį iškėlus ieškovui bankroto bylą.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, kuriame nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės, todėl neatsižvelgė į šalių ketinimą už baldus ir reklamos paslaugas atsiskaityti barterinių mainų pagrindu bei padarė šalių tikriesiems ketinimams ir sudarytų sutarčių esmei prieštaraujančią išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą už baldus atsiskaityti pinigais. Atsakovas, neturėdamas pakankamai lėšų įsigyti biuro baldų, ieškojo įmonės, kuri sutiktų, kad už baldus būtų atsiskaitoma barterinių mainų pagrindu, ir pasirinko ieškovą kaip baldų pardavėją būtent dėl tokio sutikimo. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į sandorio esmę ir netinkamai įvertino Pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 ir 2.2 punktus, kuriuose nurodyta baldų kaina ir jos sumokėjimo būdas – barterinių mainų pagrindu. Sutarties 3.3 ir 3.7 punktai neturi jokios teisinės reikšmės, nes šalys apskritai nesitarė dėl išankstinio mokėjimo už prekes ir įmokos pardavėjui iki prekių išvežimo sumokėjimo. Vertinant šiuos sutarties punktus reikia atsižvelgti į tai, kad sutartis rengė bendrovių darbuotojai, neturintys teisinio išsilavinimo, naudoję tipines pirkimo–pardavimo ir reklamos paslaugų sutarčių formas. Dėl to Pirkimo–pardavimo sutartyje įtrauktos nuostatos, naudojamos standartinėje sutarties formoje, Pirkimo–pardavimo sutartyje ir Reklamos paslaugų sutartyje nurodytos ne visiškai atitinkančios sumos, prie Reklamos paslaugų sutarties nepridėtas 2 priedas. Tokie sutarčių trūkumai negali būti pagrindas kitaip vertinti sandorio esmę ir tikruosius šalių ketinimus. Tai, kad tikrieji šalių ketinimai pasirašant Pirkimo–pardavimo sutartį ir Reklamos paslaugų sutartį buvo sudaryti barterinių mainų sandorį neatliekant jokių mokėjimų pinigais, patvirtina tai, kad po sutarčių pasirašymo nė viena šalis nereiškė jokių prieštaravimų dėl sutarčių turinio ar jų vykdymo, ieškovas niekada nereikalavo sumokėti pinigų už baldus. Be to, atsižvelgtina į tai, kad sutarčių sudarymo metu (2006 m. sausio mėn.) tai buvo vieninteliai šalių sudaryti sandoriai ir jų nesaistė jokie kiti sutartiniai santykiai, jokių kitų prekių, paslaugų ar darbų atsakovas neužsakinėjo iš ieškovo. Pagrindinė atsakovo veikla yra reklamos paslaugų teikimas internetu, o ieškovo – biuro baldų gamyba ir prekyba. Dėl to Pirkimo–pardavimo sutartį ir Reklamos paslaugų sutartį reikia vertinti neatskiriamai kaip vieną barterinių mainų sandorį, kuriuo buvo įformintas šalių susitarimas perduoti baldus už tai suteikiant reklamos paslaugas.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo ir atsakovo sudarytam sandoriui taikė tik mainus reglamentuojančias Civilinio kodekso nuostatas. Bylos šalys, pasirašydamos du dokumentus, įvardytus Reklamos paslaugų ir Pirkimo–pardavimo sutartimis, sudarė vieną sandorį, turintį mainų ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių elementų, todėl, vadovaujantis CK 6.156 straipsnio 3 dalimi, byloje turi būti taikomos šias sutartis reglamentuojančių CK šeštosios knygos XXIV ir XXXV skyrių nuostatos. CK 6.720 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą. Atsakovas neturėjo galimybės įvykdyti Reklamos paslaugų sutarties, t. y. suteikti reklamos paslaugų ieškovui, dėl paties ieškovo kaltės, nes jis per daugiau kaip trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo neužsakė šių paslaugų. Dėl to pagal CK 6.720 straipsnio 4 dalį ieškovas privalėjo visiškai atsiskaityti su atsakovu pagal Reklamos paslaugų sutartį – perduoti baldus.

4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino, kad ieškovo prievolės pagal Reklamos paslaugų sutartį yra „užsakyti reklamą, pateikti reklaminę juostą (banerį), reklaminį maketą ar perleisti teisę gauti reklamos paslaugas trečiajai šaliai“, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl Reklamos paslaugų sutarties netinkamo vykdymo atsakovas turėjo teisę ieškovui reikšti ieškinį bei iškėlus jam bankroto bylą – kredito reikalavimą. Pagal Reklamos paslaugų sutarties 1 straipsnį atsakovas įsipareigojo ieškovo užsakymu suteikti reklamos paslaugas, o ieškovas įsipareigojo atsiskaityti už reklamos paslaugas (barterinių mainų pagrindu). Taigi ieškovas įgijo teisę, o ne prievolę reikalauti suteikti reklamos paslaugas už sutartyje nustatytą sumą, todėl atsakovas neturėjo teisės reikalauti, kad ieškovas įgyvendintų savo teisę ir užsakytų reklamos paslaugas.

5. Atsakovas neturėjo jokių piniginių prievolių ieškovui, todėl teismai nepagrįstai nusprendė skaičiuoti atsakovui procesines palūkanas.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.237 straipsnio nuostatas, nes atsakovas įsigijo turtą (baldus) pagal sandorį, o ne be pagrindo. Be to, pagal CK 6.237 straipsnio 3 dalį be pagrindo įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, o turto tikroji vertė atlyginama pinigais tik tuo atveju, jei turtas žuvęs ar sužalotas, tačiau ieškovas grąžinti turto natūra neprašė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas bankrutuojanti UAB „Narbutas ir Ko“ prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:

1. Pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punkte nustatytas galimas atsiskaitymo būdas – barteriniai mainai. Ši sutarties sąlyga nėra pagrindas ginčo sutartį laikyti mainų sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad sutarties šalys buvo susitarusios dėl avansinės įmokos sumokėjimo vėlavimo padarinių (Pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punktas), atlyginimo už prekių sandėliavimą, jeigu pirkėjas nesumoka privalomos įmokos iki prekių išvežimo pirkėjui (3.7 punktas). Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos patvirtina šalių susitarimą sumokėti už prekes pinigais, o atsiskaitymo barteriniais mainais būdas laikomas alternatyviu, esant galimybei, atsiradus priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams, atlikti įskaitymą, tačiau ieškovui atsakovo paslaugų neprireikė, todėl jos nebuvo užsakytos. Ieškovo nuomone, šalių elgesys sutarties pasirašymo metu ir po jo patvirtina jų ketinimų sudaryti mainų sutartį nebuvimą.

2. Nei prekių Pirkimo–pardavimo, nei Reklamos paslaugų sutartyse nėra aiškios nuorodos į kitą šalių sutartį, kurioje galėtų būti nurodytas mainų objektas – būtinas mainų sutarties elementas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nepateiktas Reklamos paslaugų sutarties priedas Nr. 2, iš kurio būtų galima daryti išvadą apie tai, kokias paslaugas UAB „City24“ turėjo suteikti ieškovui, už kurias atsiskaitymai būtų įvykdyti barterinių mainų būdu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Narbutas ir Ko“ įsipareigojo mainais už reklamos paslaugas suteikti baldus.

3. Kasatoriaus argumentai dėl CK 6.720 straipsnio 4 dalies taikymo yra teisiškai nereikšmingi, nes kaltė dėl Reklamos paslaugų sutarties neįvykdymo tenka abiem sutarties šalims. Dėl šios sutarties netinkamo vykdymo kasatorius, suėjus terminui, turėjo pareikšti civilinį ieškinį, o ieškovui iškėlus bankroto bylą – pateikti kredito reikalavimą bankroto byloje. Daugiau kaip dvejus metus nesiėmęs aktyvių veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ir interesams apginti, jis negali būti laikomas sąžininga šalimi.

4. Kasatoriaus argumentai dėl CK 6.237 straipsnio ir restitucijos taikymo atmestini, nes restitucija natūra šioje byloje negalima kaip nesuderinama su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nes kasatorius baldais naudojasi nuo 2006 m. sausio mėnesio, taigi taikant restituciją natūra, už jo naudojimąsi baldais būtų neatlyginta, naudojimo metu jie nusidėvėjo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių teisiniams santykiams taikytinų teisės normų

Kasatorius šioje byloje laikosi pozicijos, kad jis su ieškovu sudaryto barterinių mainų sandorio pagrindu gavo baldus, o ieškovas neįgyvendino iš sandorio kylančios savo reikalavimo teisės užsakyti kasatoriaus reklamos paslaugas kaip atlyginimą už baldus.

Sąvoka „barteriniai mainai“ (angl. barter - natūriniai (prekių) mainai) Civiliame kodekse ar kituose įstatymuose neįtvirtinta, tačiau vartojama verslo praktikoje. Sudariusi „barterinių mainų“ sutartį, viena šalis už gautas prekes, atliktas paslaugas ar darbus kitai šaliai atlygina ne pinigais, bet ekvivalentiškos vertės prekėmis, darbais ar paslaugomis.

Civiliniame kodekse reglamentuojami mainų teisiniai santykiai. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą (CK 6.432 straipsnio 1 dalis). Taigi mainų sutarties dalykas yra daiktas, o ne paslaugos ar darbai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad viena šalių sudaryta sutartimi ieškovas įsipareigojo perduoti kasatoriui baldus, o šis kita sutartimi įsipareigojo suteikti ieškovui reklamos paslaugas. Atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą mainų sutarties dalyką, abi šalių sudarytas sutartis vertinant kaip vieną barterinių mainų sandorį, jis nekvalifikuotinas kaip mainų sandoris, reglamentuojamas CK XXIV skyriuje. Tais atvejais, kai už prekes, paslaugas ar darbus atsiskaitoma paslaugomis ar darbais, sutartys, kurių pagrindu susiklostė tokie teisiniai santykiai, kvalifikuotinos kaip mišrios, turinčios kelių sutarčių elementų. Sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas suteikia teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, sudaryti Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, bei sutartis, turinčias kelių sutarčių elementų. Mišriai sutarčiai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje, jeigu ko kita nenustatyta šalių susitarimu arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.165 straipsnio 1, 3 dalys).

Atlygintinį daikto perleidimą nuosavybėn reglamentuoja CK XXIII skyriuje įtvirtintos pirkimo–pardavimo teisės instituto normos, o paslaugų atlikimą – XXXV skyriaus normos, jos ir taikytinos ginčo teisiniams santykiams.

Dėl šalių sudarytų sutarčių kvalifikavimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. R. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-489/2009; 2010 m. birželio 22 d, nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010).

Aplinkybes, patvirtinančias šalių tikruosius ketinimus sudarant sandorį, būtina įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Atsakovas teigė, kad ginčo sutartimis įformintas vienas barterinių mainų sandoris. Minėta, kad šalis savo nurodomus teiginius, kuriais remiasi byloje, turi įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Byloje nustatytos aplinkybės neatitinka atsakovo nurodyto teiginio. Pirkimo–pardavimo ir Reklamos paslaugų sutartys ne tik įformintos atskirais dokumentais, bet skirtinga ir jų sudarymo data. Kasatorius, šias aplinkybes aiškindamas kaip darbuotojų kvalifikacijos parengti sutartis trūkumą, nepaaiškino esminės aplinkybės, prieštaraujančios jo tvirtinimui, kad ginčo sutartimis sutarta dėl barterinių mainų – skirtingos įgytų prekių ir įsipareigotų suteikti paslaugų kainos. Dėl to neaišku, kodėl už baldus, kurių kaina pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra 15 228,97 Lt, vykdant sandorį, būtų atlyginta ne ekvivalentiškos, bet mažesnės – 14 989,82 Lt – vertės reklamos paslaugomis. Pagal Reklamos paslaugų sutarties 3.3 ir 3.4 punktus ne tik ieškovas, bet ir kasatorius sutarė atlikti vienodos – 14 989,82 Lt – vertės konkrečiai neįvardytus darbus. Atsakovas savo teiginių apie šalių ketinimus įrodymais nepatvirtino ir kilusių neaiškumų nepašalino. Vien faktas, kad ieškovas nereikalavo kasatoriaus sumokėti už baldus pinigais, šalių ketinimų atsiskaityti už juos paslaugomis taip pat nepatvirtina, nes ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo apskritai nepareikalavo atlyginti už perduotus baldus jokia forma – nei pinigais, nei paslaugomis. Nepateikus įrodymų, pašalinančių nurodytus prieštaravimus ir patikimai patvirtinančių sutartis sudariusių šalių ketinimus keisti prekes į paslaugas, teismai pagrįstai rėmėsi sutarčių tekstais.

Kadangi sutartyse nustatytos šalių teisės ir pareigos nėra taip susijusios, jog patvirtintų šalių valią sudaryti vieną sandorį, teismai, aiškindami ginčo sutartis pagal jų tekstą, pagrįstai vertino jas kaip atskirus pirkimo–pardavimo ir reklamos paslaugų teikimo sandorius. Kadangi kasatorius, gavęs baldus pagal pirkimo–pardavimo sutartį, už juos neatsiskaitė, teismai turėjo teisinį pagrindą iš jo ieškovui priteisti skolą, atitinkančią sutartyje nurodytą baldų kainą ir procesines palūkanas. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad atsakovas ginčo baldus įsigijo pagal sandorį, o ne be pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.237 straipsnio nuostatas dėl nepagrįsto praturtėjimo, tačiau pažymėtina, kad šią klaidą apeliacinės instancijos teismas ištaisė ir teisinius santykius kvalifikavo tinkamai.

Reklamos paslaugų sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad sutartis galioja vienerius metus arba iki visiško abiejų šalių užsakytų darbų atlikimo. Byloje nenustatyta, kad bent viena šalis būtų užsakiusi sutarties 3.3 ir 3.4 punktuose nurodytus, tačiau konkrečiai neįvardytus darbus, todėl, pasibaigus nustatytam terminui, sutartis baigėsi, jos pagrindu šalims neįgijus teisių ir pareigų.

Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 17,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UAB „City24“ (kodas 300106266) 17,25 Lt (septyniolika litų 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas