Dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka

Civilinė byla Nr. 3K-3-429/2012 (S)

Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-02604-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 38; 73.2.6.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį bendraatsakoviams P. L. (P. L.) ir R. Z. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl atgręžtinio reikalavimo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atlyginus žalą (išmokėjus draudimo išmoką).

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš bendraatsakovių 3489,75 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2007 m. vasario 12 d. dėl atsakovo P. L., vairavusio transporto priemonę SUBARU IMPREZA (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta V. R. priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Šio eismo įvykio metu atsakovo P. L. civilinė atsakomybė vairuojant transporto priemonę SUBARU IMPREZA nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo buvo kreiptasi į ieškovą. UAB „IF DRAUDIMAS“, vykdydama 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 5 nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl (duomenys neskelbtini) sugadinimo ir atlygino V. R. padarytą žalą, išmokėdama jam 3489,75 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo UAB „IF DRAUDIMAS“ šios išmokėtą 3489,75 Lt draudimo išmoką ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką. Ieškovas kaip asmuo, atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, su pretenzijomis kreipėsi į bendraatsakovius (automobilį vairavusį P. L. ir automobilio savininką R. Z.) dėl išmokėtų sumų susigrąžinimo, tačiau šie ieškovo išmokėtos draudimo išmokos neatlygino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovų P. L. ir R. Z. solidariai 3489,75 Lt nuostolių atlyginimo, penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. rugsėjo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad R. Z. pats perdavė transporto priemonę SUBARU IMPREZA T. B. bei leido jai naudotis automobiliu, taigi šiuo atveju T. B. veiksmai negali būti laikomi priešingais teisei ir valdytojo valiai. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog R. Z. būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl, anot jo, neteisėtų T. B. veiksmų užvaldant jo transporto priemonę. Taigi, atsakovui R. Z. neįrodžius, kad T. B. jo transporto priemone pasinaudojo savavališkai, jam nieko apie tai nežinant, atimant iš jo galimybę uždrausti naudotis transporto priemone, jam, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, pačiam perdavus automobilį kitam asmeniui, pareiga atsakyti už kilusius padarinius tenka kartu su kitu atsakovu solidariai (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo R. Z. apeliacinį skundą, jį tenkino ir pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, atmesdamas ieškovo ieškinį dėl atsakovo R. Z..

Teismas konstatavo, kad eismo įvykio metu R. Z. buvo praradęs transporto priemonės valdymo teisę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nes dar prieš eismo įvykį 2006 m. rugpjūčio 10 d. jis išregistravo iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės faktą, jog automobilis perduotas naudotis T. B., ir ėmėsi teisėtų veiksmų susigrąžinti automobilį. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. teismo įsakymu šį automobilį priteisė R. Z., jis pradėjo išieškojimo procesą, tačiau automobilio neatgavo (2006 m. gruodžio 20 d. buvo surašytas išieškojimo negalimumo aktas). Tai, kad savo teises automobilio savininkas pasirinko ginti civilinio proceso tvarka, o nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nesudaro pagrindo teigti, kad eismo įvykio metu jam priklausantis automobilis nebuvo neteisėtai užvaldytas trečiųjų asmenų. Teismas sprendė, kad eismo įvykio metu R. Z. dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų negalėjo ir neturėjo galimybės valdyti transporto priemonės, sukėlusios eismo įvykį, todėl jo solidariosios atsakomybės su atsakovu P. L. negali kilti. Teismas nurodė, kad tam, jog kiltų solidarioji automobilio savininko ir transporto priemonės valdytojo atsakomybė, turi būti nustatyta, kad savininkas pažeidė savo prievolę sudaryti civilinės atsakomybės sutartį. Šioje byloje automobilio savininkas panaudos būdu buvo perdavęs automobilį naudotis trečiajam asmeniui, tačiau iki eismo įvykio panaudos faktas buvo išregistruotas ir pareikalauta automobilį grąžinti, tačiau dar iki eismo įvykio antstolio buvo konstatuota, jog galimybės išieškoti automobilį nėra. Savininkui praradus galimybę dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų valdyti transporto priemonę, jam negali būti keliama pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Draudikų biuras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį bendraatsakoviams.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu yra CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos CK normos, išskyrus atvejus, kai CK pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. CK 6.988 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai, taigi jų normų privaloma besąlygiškai laikytis, nors ir būtų prieštaravimų CK normomis. Pagal TPVCAPDĮ kiekviena, tiek valdoma, tiek naudojama (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis) transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Taigi, nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių – ne, tol, kol ji įregistruota – privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-869-30/07; Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-l 264-485/2008). Pareiga drausti įregistruotas transporto priemones nustatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams, o ne valdytojams panaudos pagrindu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Taigi, R. Z. 2007 m. vasario 12 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo įregistruotos transporto priemonės SUBARU IMPREZA savininkas ir jo pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Šios pareigos R. Z. nevykdė, todėl, remiantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, Draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Sisteminė TPVCAPDĮ nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad transporto priemonės savininko atsakomybei Draudikų biurui atsirasti pakanka vien pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo. Tą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Atsižvelgiant į šiuos argumentus, darytina išvada, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Aplinkybė, kad eismo įvykio kaltininkas R. Z. priklausančia transporto priemone pasinaudojo be jo žinios ir leidimo, nedaro jokios įtakos R. Z., kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei Draudikų biuro atžvilgiu, nes transporto priemonės valdytoju, kuriam galioja TPVCAPDĮ nustatyta tvarka sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, yra laikomas tiek teisėtai, tiek neteisėtai transporto priemonę vairuojantis asmuo (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalis, 3 straipsnio 2 dalis), t. y. transporto priemonės savininkui vykdant pareigą apdrausti įregistruotą transporto priemonę, įvykus eismo įvykiui dėl neteisėto jos valdymo, draudikas atlygintų nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą. Be to, TPVCAPDĮ nuostatos nenustato išimties tiek transporto priemonės savininko pareigai apdrausti jam priklausančią transporto priemonę, tiek atsakomybei Draudikų biurui tuo atveju, jeigu eismo įvykis padaromas, nors ir neteisėtai valdoma, tačiau įregistruota ir neapdrausta transporto priemone. Taigi, šiuo atveju neteisėtas transporto priemonės valdymas neturi jokios įtakos Draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisei, atsirandančiai TPVCAPDĮ pagrindu. Netekus transporto priemonės (ją pagrobus ar pan.), transporto priemonės savininkas turi galimybę išvengti pareigos drausti jam priklausančią transporto priemonę, kartu ir atsakomybės už transporto priemonės, kuria padaroma žala, neapdraudimą Biurui, tik ją išregistravęs (kartu išliekant savininku) (vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 86.6 punktas). Priešingu atveju aplinkybė, kad asmuo paima įregistruotą ir neapdraustą transporto priemonę be savininko žinios, neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės Biurui (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1427-567/2011).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. Z. prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

TPVCAPDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. birželio 10 d.) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Tai reiškia, kad ginčo atveju turi būti aiškinamasi, kam atsirado pareiga drausti automobilį ir ar nebuvo TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto atvejo, kai tokios pareigos savininkui neatsiranda.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2010, sprendė iš esmės analogišką ginčą ir išaiškino, kad tokiu atveju pareiga drausti automobilį perėjo panaudos gavėjui ir Draudikų biuro reikalavimas priteisti nuostolius solidariai iš savininko buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas automobilį T. B. 2004 m. birželio 2 d. perdavė apdraustą, t. y. neatliko TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje numatytų neteisėtų veiksmų, tarp atsakovo ir T. B. susiklostė panaudos teisiniai santykiai, t. y. buvo TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga draudimo pareigai pereiti T. B., atsakovas dar iki byloje aptariamo eismo įvykio aiškiai išreiškė savo nesutikimą, kad T. B. valdytų ir naudotų transporto priemonę (panaikintas šio asmens, kaip transporto priemonės naudotojo, statusas, pateiktas reikalavimas grąžinti automobilį, kreiptasi į teismą, vėliau – į antstolį), todėl kasatoriaus teiginiai, jog atsakovas privalėjo drausti automobilį ir atlyginti nuostolius solidariai yra nepagrįsti ir prieštaraujantys tiek TPVCAPDĮ nuostatoms, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Nustatant pareigą savininkui drausti automobilį net ir tuo atveju, kai jis dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų yra netekęs automobilio valdymo teisės ir (kaip šiuo atveju) net nežino, ar tas automobilis realiai egzistuoja, būtų nepagrįstai išplėstos savininko pareigų mastas, juolab tai prieštarautų ir bendriesiems teisės principams — teisingumui, sąžiningumui bei protingumui, įtvirtintiems CK 1.5 straipsnyje. Kasatorius nepagrįstai ignoruoja CK 6.270 straipsnio nuostatų taikymą ginčo išsprendimui, nes jos turėtų būti kompleksiškai aiškinamos ir taikomos su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais teisės aiškinimo ir taikymo precedentais, kuriuose ginčo faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo byloje aptariamų ir nepateikia nė vieno precedento, kuriame transporto priemonė trečiųjų asmenų būtų neteisėtai, be savininko leidimo ir sutikimo užvaldyta ir pastarųjų asmenų neapdrausta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareigos drausti transporto priemones transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nevykdymo teisinių padarinių

Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Draudikų biuras (17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatorius – Draudikų biuras – teigia, kad, Įstatymo 17 straipsnyje nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį, jis įgijo teisę reikalauti, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų solidariai atsakingas už žalos padarymą asmuo ir automobilio savininkas, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Kasatorius mano, kad transporto priemonės savininkas turėtų atlyginti žalą solidariai su ją padariusiu asmeniu visais atvejais, kol transporto priemonė registruota jo vardu, ir kad jokios šios taisyklės išimtys negalimos.

Pažymėtina, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. V. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-954/2001).

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad atsakovo R. Z. atsakomybės pagrindas yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jo, kaip transporto priemonės savininko, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose CK normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ). Tačiau, kolegijos manymu, šiuo atveju, atsižvelgiant ir į atsakomybės atsiradimo pagrindą, automobilio valdymo praradimas prieš savininko valią yra reikšminga aplinkybė sprendžiant ginčą.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o pagal šio straipsnio 2 dalį – už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, nevykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo išmokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šie asmenys Draudikų biurui atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. K. B., bylos Nr. 3K-3-325/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta neapdraustu R. Z. priklausančiu automobiliu, kurį vairavo P. L. Automobilio savininkas buvo automobilį perdavęs naudotis T. B., tačiau dar iki eismo įvykio buvo šį faktą išregistravęs iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės bei ėmęsis teisėtų veiksmų automobilį susigrąžinti (kreipėsi į teismą dėl automobilio susigrąžinimo, pradėjo išieškojimo procesą ir pan.), tačiau automobilio neatgavo – 2006 m. gruodžio 20 d. buvo antstolio surašytas išieškojimo negalimumo aktas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad automobilio savininkas galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės. Be to, dar iki eismo įvykio, kuriuo padaryta žala trečiajam asmeniui, transporto priemonės savininkas, elgdamasis rūpestingai ir sąžiningai, išnaudojo jam prieinamas teisines priemones, kad atgautų automobilio valdymą. Pažymėtina ir tai, kad automobilio perdavimo T. B. metu R. Z. buvo įvykdęs pareigą apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, t. y. nepažeidė draudimo leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę, nustatyto TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija, pripažindama transporto priemonės savininko įstatyme nustatytos pareigos transporto priemonę drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir Draudikų biuro teisės reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų tiek atsakingas už žalos padarymą asmuo, tiek asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, šiuo konkrečiu atveju sprendžia, kad automobilio savininko įpareigojimas grąžinti ieškovui šio nukentėjusiajam išmokėtą pinigų sumą neatitiktų bendrųjų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis), o toks teismo sprendimas būtų formalus.

Dėl precedentų taikymo nagrinėjamoje byloje

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Taigi, nagrinėjamu atveju apygardų teismai yra saistomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukurtų precedentų, o ne atvirkščiai, todėl kasaciniame skunde cituojami apygardų teismų sprendimuose esantys išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui privalomos galios neturi.

Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodytos civilinės bylos Nr. 3K-3-325/2008 ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa, nes pirmojoje byloje buvo nustatyta, jog automobilis buvo naudojamas, esant savininko sutikimui, be to, savininkas perdavė valdyti neapdraustą automobilį, o nagrinėjamoje byloje savininkas neteko teisės valdyti automobilį dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, prieš tai panaudos sutartimi perduodamas apdraustą automobilį; byloje Nr. 3K-7-300/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės pasikeitus transporto priemonės savininkams, tačiau šio pasikeitimo neįregistravus viešajame registre, o nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių perėjimo kitam asmeniui klausimas nėra aktualus. Dėl šių priežasčių nagrinėjamoje byloje vadovautis kasatoriaus nurodytomis kasacinio teismo nutartimis nėra pagrindo.

Teismo precedentai atskirų kategorijų bylose kuriami teismų sprendimais, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus argumentų, kuriais teigiama, kad skundžiama teismo nutartis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgos.

Remdamasis išdėstytais argumentais, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl kasacinio skundo motyvais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 28,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 5 d. nutartį aplikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (duomenys neskelbtini) 28,90 Lt (dvidešimt aštuonis litus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Pranas Žeimys