Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-430/2012

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00250-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ir atsakovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (buvusiai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“), trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad 2009 m. gegužės 15 d. apie 23 val. nenustatyti tretieji asmenys bandė nesankcionuotai prisijungti prie atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ magistralinio naftos produktų vamzdyno toje vietoje, kurioje vamzdynas po vandeniu kerta Apaščios upę. Upės susikirtimo su produktotiekiu vietoje buvo rasta vamzdyno pažeidimo vieta, pro kurią į upę pateko dyzelinas. Ieškovo magistralinių vamzdynų stebėjimo ir valdymo sistema slėgio kritimą vamzdyno atkarpoje užfiksavo 2009 m. gegužės 15 d. 22.50 val., tačiau vamzdyno pažeidimo vieta lokalizuota ir teršalų patekimas į aplinką sustabdytas 2009 m. gegužės 16 d. 11.35 val. Per nurodytą laiką į Apaščios upę pateko 4,66 kub. m (3,914 t) dyzelio. Atsakovas surinko 3,25 t teršalų, tačiau 0,664 t teršalų surinkta nebuvo. Atsižvelgiant į nesurinktų teršalų kiekį, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką apskaičiuota 129 085,25 Lt žala aplinkai.

Ieškovas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ 129 085,25 Lt aplinkai padarytai žalai atlyginti, 5 proc. palūkanas ir 500 Lt išlaidoms, susijusioms su teršalų skaičiavimu, atlyginti. Ieškovo nuomone, atsakovas privalo atlyginti aplinkai padarytą žalą, nes nepakankamai vykdė magistralinio vamzdyno apsaugą ir neoperatyviai lokalizavo incidento vietą, taip prisidėdamas prie žalos atsiradimo ar padidėjimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 129 085,25 Lt aplinkai padarytai žalai atlyginti, 5 proc. palūkanų ir 500 Lt išlaidų, susijusių su aplinkai padarytos žalos dydžio nustatymu. Teismas, remdamasis AAĮ 34 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra ūkio subjektas, kurio vienas uždavinių yra užtikrinti produktyvų ir efektyvų naftos ir naftos produktų transportavimo vamzdynų funkcionavimą bei saugojimą (AB „ORLEN Lietuva“ įstatų 1.5, 2.12.4 punktai), o atsakovo magistraliniais vamzdynais vykdoma naftos produktų gabenimo veikla priskiriama prie vykdomų potencialiai pavojingais strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais, kuriai nustatytas fizinės saugos tikslas (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 4-334 „Dėl strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių, Ūkio ministerijos valdymo sričiai priskirtų įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių fizinės saugos reikalavimų“ 6 punktas), konstatavo, jog atsakovas yra absoliučiai atsakingas už tokių įrenginių fizinę būklę bei apsaugą ir privalo sudaryti tokias sąlygas, kad tretieji asmenys jokiais būdais negalėtų fiziškai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio. Teismo teigimu, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nesankcionuotą prisijungimą prie produktotiekio įvykdė nenustatyti tretieji asmenys, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti jo eksploatuojamais potencialiai pavojingais įrenginiais dėl trečiųjų asmenų kaltės aplinkai padarytą žalą, nes atsakovui, kaip padidinto šaltinio valdytojui, besąlygiškai suponuota pareiga užtikrinti, kad jokios žalos nekiltų. Dėl to, nustatęs neteisėto prisijungimo prie vamzdyno faktą ir padarytą žalą, teismas pripažino atsakovą atsakingu už aplinkai (vandeniui) padarytą žalą (AAĮ 34 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad AAĮ 322 straipsnio 2 dalyje nustatytas atleidimo nuo atsakomybės pagrindas negali būti taikomas, nes atsakovas nepakankamai įvykdė savo pareigą užtikrinti tinkamą produktotiekio fizinę apsaugą, nebuvo pritaikęs atitinkamų saugumo priemonių. Šią išvadą, teismo nuomone, patvirtina neteisėto prisijungimo prie vamzdyno faktas ir aplinkybė, jog po ginčo įvykio atsakovas uždengė vandens telkinius kertantį vamzdyną gelžbetoninės apsaugos blokais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 11 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą: ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 64 542,63 Lt žalai atlyginti, 5 proc. palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Pasisakydama dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teisėjų kolegija pripažino neįrodytomis aplinkybes, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti naftos produktų vamzdyno apsaugą. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, jog vien tik nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėtas bandymas prisijungti prie vamzdyno nereiškia, kad atsakovas savo pareigą vykdė netinkamai, nes nėra tokių saugumo priemonių, kurių nebūtų galima išvengti ar apeiti, ypač kai veikiama nusikalstamai; be to, kova su nusikalstamumu, kaip socialiniu reiškiniu, yra valstybės pareiga. Tai, kad vandens telkinius kertantys vamzdynai gelžbetoniniais blokais buvo uždengti tik po įvykio, taip pat neleidžia pripažinti, kad atsakovas netinkamai saugojo vamzdynus, nes ieškovas neįrodė, jog tokias apsaugos priemones nustatė teisės aktai ar jų buvo galima pagrįstai ir protingai reikalauti iš atsakovo (CPK 178 straipsnis). Nepaisant to, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti ir šios įstatyme įtvirtintos pareigos pažeidimas turi būti laikomas atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) (AAĮ 32 straipsnio 2 dalis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių operatyviai surasti vamzdyno pažeidimo vietą ir sustabdyti teršalų patekimą į vandenį, o atsakovo veiksmai pavėluotai nustatant vamzdyno pažeidimo vietą ir sustabdant teršalų tekėjimą į upę prisidėjo prie žalos didėjimo. Dėl to yra reikšmingas šių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir aplinkai padarytos žalos priežastinis ryšys, leidžiantis taikyti atsakovui civilinę atsakomybę (CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina dalinė už žalą atsakingų asmenų atsakomybė, nes taikyti solidariąją atsakovo ir vamzdyną pažeidusių nenustatytų trečiųjų asmenų atsakomybę būtų neteisinga atsakovo atžvilgiu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas turėtų atlyginti pusę aplinkai padarytos žalos – 64 542,63 Lt.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas tinkamai vykdė pareigą užtikrinti naftos produktų vamzdyno apsaugą. Priešingai nei teigė apeliacinės instancijos teismas, teisės aktai nustato atsakovo pareigą apsaugoti vamzdyną, tačiau atsakovas šios pareigos tinkamai nevykdė. Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė netinkama objekto apsauga. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teiginiu, kad kova su nusikalstamumu yra valstybės pareiga, ir neteisingai kaltę už nusikaltimu padarytą žalą perkėlė valstybei. Įstatyme įtvirtinta griežtoji tokių subjektų, kaip atsakovas, atsakomybė, t. y. taikoma atsakomybė be kaltės (AAĮ 34 straipsnio 2 dalis).

2. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas dalinę atsakomybę, neatsižvelgė į AAĮ 34 straipsnio 2 dalį ir CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą. Šiuo atveju taikytina solidarioji atsakovo ir nenustatytų trečiųjų asmenų atsakomybė (CK 6.270 straipsnio 3 dalis, 6.6 straipsnio 4 dalis).

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti ir tenkinti jo kasacinį skundą. Atsiliepime atsakovas nurodo tokius argumentus:

1. Nepagrįsti ieškovo teiginiai dėl atsakovo neva atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nes atsakovo pareiga užtikrinti naftos produktų vamzdyno saugumą nėra ir negali būti absoliuti, o valstybė privalo prisiimti atsakomybę už nusikaltimu padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas pareigą užtikrinti vamzdyno saugumą vykdė tinkamai.

2. Nors ieškovas teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė dalinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, tačiau nepagrįstai teigia, jog dalinės atsakomybės taikymas prieštarauja visiško nuostolių atlyginimo principui. Šis principas tokiu atveju taikytinas tai daliai, už kurią atsakingas tam tikras asmuo.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju taikytina AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta išimtis, pagal kurią atsakovas negali būti laikomas teisiškai atsakingas už incidentą, nes žala aplinkai atsirado dėl nenustatytų trečiųjų asmenų veiksmų, nors atsakovas taikė visas atitinkamas saugumo priemones. Trečiojo asmens nuomone, priemonės, kurių atsakovas ėmėsi siekdamas lokalizuoti taršos vietą, sumažinti neigiamus incidento padarinius ir vėliau juos pašalinti, negali būti pagrindas atsakomybei kilti, nes atsakovas negali būti laikomas atsakingu vien todėl, kad jam nepavyko prevencinėmis priemonėmis išvengti trečiųjų asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Trečiojo asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma solidarioji atsakovo ir nenustatytų trečiųjų asmenų atsakomybė už aplinkai padarytą žalą.

Kasaciniu skundu atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.248 straipsnį ir AAĮ 32 straipsnio 2 dalį, nes taikė atsakovo atsakomybę be kaltės, nors įstatymuose tokios galimybės nenustatyta. Atsakovo atsakomybės pagrindu nurodyta AAĮ 32 straipsnio 2 dalis neįtvirtinta atsakomybės be kaltės. Nagrinėjamu atveju žala nėra susijusi su atsakovo ūkine veikla, saugumo priemonės, kurių atsakovas ėmėsi prieš įvykį ar jo metu, atitiko visus nustatytus reikalavimus, todėl teismas neturėjo teisės taikyti atsakovo atsakomybę be kaltės.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus neteisėtus atsakovo veiksmus ir netinkamai taikė AAĮ 32 straipsnio 2 dalį, nes ji negalėjo būti taikoma atsakovo veiksmams po to, kai tretieji asmenys atliko neteisėtus veiksmus ir sukėlė žalą aplinkai. Ūkio subjektas nelaikytinas atlikusiu neteisėtus veiksmus, jei žalą padarė tretieji asmenys, net jeigu jis ir pavėlavo nustatyti, kad tokia trečiųjų asmenų žala aplinkai padaryta.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.247 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai konstatavo priežastinį atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos ryšį. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio priežastinio atsakovo neveikimo ir žalos ryšio, nes pažeidimo vietą buvo bandoma nustatyti iš karto, kai tik gauta informacija apie tai, kad galimai yra prisijungta prie atsakovo naftotiekio: nuo 22.50 val. iki 23.15 val., tačiau tamsiuoju paros laiku (nuo 5.13 val. iki 8 val. taip pat buvo tamsu) pažeidimo vietos nustatyti buvo neįmanoma. Be to, tuo metu tvyrojo rūkas.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas atleistinas nuo atsakomybės pagal AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir ieškinys atmestinas, nes žala atsirado dėl trečiųjų asmenų veiksmų, o atsakovas taikė visas atitinkamas saugumo priemones. Atsižvelgiant į tai, kad kova su nusikalstamumu visų pirma yra valstybės pareiga, galbūt turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalių (dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų) pagrindu.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.270 straipsnį, nes nepagrįstai nustatė dalinę atsakovo atsakomybę, nors CK 6.270 straipsnyje, reglamentuojančiame didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę, nenumatyta tokios atsakomybės taikymo. Įvykus incidentui, atsakovas prarado magistralinio produktotiekio, didesnio pavojaus šaltinio, kontrolę dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų. Dėl to atsakovas ir prie vamzdyno neteisėtai prisijungę asmenys laikytini solidariai atsakingais taikant CK 6.270 straipsnio 3 dalį.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir tenkinti ieškovo skundą. Atsiliepime ieškovas nurodo tokius argumentus:

1. Nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Atsakovas neužtikrino tinkamos vamzdyno apsaugos, netinkamai vykdė incidento paiešką, todėl priežastinis jo veiksmų ir žalos ryšys akivaizdus. Atsakovo veiksmai pavėluotai nustatant vamzdyno pažeidimo vietą ir sustabdant teršalų patekimą į upę prisidėjo prie žalos didėjimo. Atsakovas pareigą saugoti naftos produktų transportavimo vamzdyną vykdė netinkamai, nes kiti fiziniai asmenys galėjo nesankcionuotai prisijungti prie atsakovui priklausančio produktotiekio. Atsakovas yra potencialiai pavojingo inžinerinio įrenginio (magistralinio vamzdyno) savininkas, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, todėl jam atsiranda atsakomybė ir prievolė atlyginti žalą be kaltės (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).

2. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punktas reglamentuoja ūkio subjektų atleidimą nuo žalos atlyginimo. Ši teisės norma nustato tik prevencinių išlaidų ir aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų atlyginimą, o žalos atlyginimą nustato AAĮ 34 straipsnio 2 dalis.

3. Atsakovas ginčija dalinės atsakomybės taikymą, tačiau pripažįsta solidariąją atsakomybę. Ieškovas su tokia atsakovo pozicija sutinka.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ kasacinio skundo, prašydamas atsakovo kasacinį skundą tenkinti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar gali būti atsakovas laikomas atsakingu už žalą aplinkai, atsiradusią nenustatytiems tretiesiems asmenims pažeidus naftotiekį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vienodai konstatavo esant atsakovo prievolę atlyginti žalą (jos dalį), tačiau skirtingai nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus ir dėl to priteisė iš jo nevienodą atlygintinos žalos dydį. Ieškovas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, atsakovas – su abiejų instancijų teismų procesiniais sprendimais. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako kasaciniuose skunduose keliamais klausimais dėl teisės normų, reglamentuojančių aplinkai padarytos žalos atlyginimą ir atsakomybės už tokią žalą pobūdį, aiškinimo ir taikymo.

Dėl atsakomybės už aplinkai padarytą žalą pobūdžio ir jos vertinimo

Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti visuotinas aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Taigi įstatyme įtvirtinta nuostata, kad atsakomybė už aplinkai padarytą žalą siejama su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti žala aplinkai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodyto įstatymo nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010).

Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismai, taikydami atsakomybės be kaltės institutą, pažeidė CK 6.248 straipsnį ir AAĮ 32 straipsnio 2 dalį. Atsakovo nurodyta AAĮ 32 straipsnio 2 dalis yra bendroji nuostata, įtvirtinanti gamtos išteklių naudotojų ir ūkinę veiklą vykdančių asmens pareigas imtis visų būtinų priemonių žalai aplinkai išvengti, o padarius žalos, atkurti aplinkos būklę ir atlyginti visus nuostolius. O teisinę atsakomybę konkrečiau įtvirtina nagrinėjamu atveju taikytina AAĮ 34 straipsnio 2 dalis, tiesiogiai nustatanti atsakomybę be kaltės, išskyrus įstatymo išimtis.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovo veiklos pobūdį, taip pat būtina turėti omenyje ne tik specialiąsias Aplinkos apsaugos įstatymo normas, tačiau ir bendrąsias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę už padarytą žalą reglamentuojančias nuostatas, bendruosius griežtosios civilinės atsakomybės taikymo principus. CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2011).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai vadovavosi AAĮ 34 straipsnio 2 dalimi ir, nustatęs, jog atsakovas yra ūkio subjektas, kurio vienas uždavinių yra užtikrinti produktyvų ir efektyvų naftos ir naftos produktų transportavimo vamzdynų funkcionavimą bei saugojimą, o atsakovo magistraliniais vamzdynais vykdoma naftos produktų gabenimo veikla priskiriama prie vykdomų potencialiai pavojingais strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais, kuriai nustatytas fizinės saugos tikslas, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas yra absoliučiai atsakingas už tokių įrenginių fizinę būklę bei apsaugą ir privalo sudaryti tokias sąlygas, kad tretieji asmenys jokiais būdais negalėtų fiziškai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas neįrodytomis aplinkybes, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti naftos produktų vamzdyno apsaugą, ir dėl to konstatuodamas būtinybę mažinti iš atsakovo priteistiną žalos atlyginimo dydį, nepakankamai atsižvelgė į pirmiau šioje nutartyje nurodytus atsakovui taikytinos griežtosios atsakomybės ypatumus. Teismo nurodyti motyvai, kad žalai kilti įtakos turėjo nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, kad valstybės pareiga kovoti su nusikalstamumu ir pan., nepaneigia atsakovui taikytinos griežtosios atsakomybės pobūdžio ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo atsakomybės nagrinėjamu atveju apimties. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nesankcionuotą prisijungimą prie vamzdyno įvykdė nenustatyti tretieji asmenys, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti jo eksploatuojamais potencialiai pavojingais įrenginiais padarytą žalą, nes atsakovui, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, kyla pareiga užtikrinti, kad jokios žalos nekiltų. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo atveju žala gamtai padaryta tiek dėl atsakovo nepakankamai užtikrinto vamzdyno saugumo, tiek dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų, ir kad tai, atsižvelgiant į aptartus atsakovo civilinės atsakomybės ypatumus, yra lygiavertės priežastys nustatyto dydžio žalai atsirasti. Šiame kontekste faktas, kad po neteisėto trečiųjų asmenų prisijungimo prie vamzdyno atsakovas pritaikė papildomą apsaugos priemonę – vamzdyną po vandeniu uždengė gelžbetoniniais blokais – patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nepakankamos vamzdyno apsaugos iki įvykio. Konkrečių saugumo priemonių parinkimas nebūtinai turi būti įsakmiai įtvirtintas teisės aktuose, tai gali būti apsaugą užtikrinti privalančio asmens nuožiūrai paliktas klausimas, tačiau jei taikytos priemonės neužtikrina reikiamo saugumo, tai yra pagrindas įrenginius eksploatuojančio asmens atsakomybei kilti.

Išvados dėl atsakovui taikytinos civilinės atsakomybės apimties nepaneigia atsakovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad turėjo būti taikoma AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta išimtis, reglamentuojanti atleidimą nuo civilinės atsakomybės už žalą aplinkai, atsiradusią dėl trečiųjų asmenų veiksmų, kai buvo imtasi visų saugumo priemonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad AAĮ 322 straipsnis reglamentuoja konkretų klausimą – prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų atlyginimą, nustatydamas, kad šias išlaidas privalo atlyginti žalą padaręs ar realią jos grėsmę sukėlęs ūkio subjektas, išskyrus straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, tarp jų ir atsakovo minėtąjį, kai žalos ar jos grėsmė atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų, nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos. Taigi atsakovo nurodytas AAĮ 322 straipsnis, reglamentuodamas prevencinių ir aplinkos atkūrimo išlaidų atlyginimą, nagrinėjamu atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo, netaikytinas. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, AAĮ 322 straipsnio 2 dalis nagrinėjamu atveju negalėtų būti taikoma ir dėl to, kad, minėta, atsakovas nepakankamai įvykdė savo pareigą užtikrinti tinkamą vamzdyno fizinę apsaugą, nebuvo pritaikęs pakankamų saugumo priemonių.

Atsižvelgdama į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas atsakovui taikytinos civilinės atsakomybės pobūdžio ir griežtosios civilinės atsakomybės ypatumų, nepagrįstai mažino iš atsakovo priteistiną žalos atlyginimą, nes neteisingai konstatavo, kad atsakovas tinkamai vykdė savo pareigą užtikrinti vamzdyno apsaugą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad atsakovas nepakankamai įvykdė savo pareigą užtikrinti tinkamą produktotiekio fizinę apsaugą, nebuvo pritaikęs atitinkamų saugumo priemonių, dėl to, nustatęs neteisėto prisijungimo prie vamzdyno faktą ir padarytą žalą, pagrįstai pripažino atsakovą atsakingu už aplinkai padarytą žalą (AAĮ 34 straipsnio 2 dalis). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas ir prie vamzdyno neteisėtai prisijungę asmenys laikytini solidariai atsakingais taikant CK 6.270 straipsnio 3 dalį. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų

Neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai, taip pat ir didesnio pavojaus šaltinio naudotojo pareiga imtis visų įmanomų priemonių žalai išvengti ar jos padariniams sumažinti. Neteisėtų veiksmų buvimą (nebuvimą) teismai konstatuoja įvertinę byloje surinktų įrodymų visetą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011; 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, t. y. vamzdyno pažeidimo vietai nustatyti ir teršalų tekėjimui operatyviai sustabdyti, ir šios įstatyme įtvirtintos pareigos pažeidimas turi būti laikomas atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) (AAĮ 32 straipsnio 2 dalis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Šią išvadą teismai padarė ištyrę byloje surinktus įrodymus ir nustatę, kad atsakovo darbuotojai buvo netoli pažeidimo vietos, tačiau jos nepastebėjo; atsakovas dėl neaiškių priežasčių nesiėmė jokių veiksmų pažeidimo vietai nustatyti pradėjus švisti – 2011 m. gegužės 16 d. 5.13 val., iki 2009 m. gegužės 16 d. 8 val. nebuvo fiksuoti jokie atitinkami veiksmai, apie naftos produktų kvapą ir dėmes vandenyje ieškovą 2009 m. gegužės 16 d. 9.30 val. informavo pašalinis asmuo, o teršimo vietoje ieškovo darbuotojai atsidūrė greičiau nei atsakovo; teršalus upėje atsakovas iš lėktuvo pastebėjo 2009 m. gegužės 16 d. 9.50 val., o pažeidimo vieta buvo tiksliai lokalizuota ir teršalų patekimas į upę sustabdytas tik 11.35 val.; elektroninė automatinė nuotėkių aptikimo sistema netiksliai fiksavo pažeidimo vietą, todėl konkreti įvykio vieta nustatyta praėjus daugiau kaip 11 val. po įvykio ir lokalizuota po daugiau kaip 12 val. nuo incidento. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, teismai sprendė, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių operatyviai surasti vamzdyno pažeidimo vietą ir sustabdyti teršalų patekimą į vandenį.

Atsakovas, nesutikdamas su šia teismų išvada, kasaciniame skunde nurodo, kad nėra faktinio priežastinio atsakovo neveikimo ir žalos ryšio, nes pažeidimo vietą buvo bandoma nustatyti iš karto, kai tik gauta informacija apie tai, jog galbūt yra prisijungta prie atsakovo naftotiekio, kad dėl blogų oro sąlygų pažeidimo vietos greitai nustatyti buvo neįmanoma ir kt. Taigi atsakovas, nesutikdamas su teismų išvadomis dėl jo neteisėtų veiksmų, t. y. nepakankamų priemonių ir operatyvumo nustatant vamzdyno pažeidimo vietą ir užkertant kelią teršalams tekėti, iš esmės kitaip vertina tas pačias teismų nustatytas faktines aplinkybes, tačiau nenurodo teismų padarytų įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Minėta, kad, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustatinėja, todėl kitoks tų pačių įrodymų vertinimas ar kitokia šalies nuomonė dėl tam tikrų teismų įvertintų aplinkybių nėra kasacijos pagrindas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to šie atsakovo argumentai, kuriuose neatskleidžiama teismų padarytų teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimų, nenagrinėtini kaip nesudarantys pagrindo abejoti teismų išvadų nustatant jo neteisėtus veiksmus (neveikimą) šalinant vamzdyno pažeidimo padarinius teisėtumu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą visiškai patenkinti ieškinį, atitinkamai perskirstomas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovas duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas. Atsižvelgiant į tai, kad paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti ieškinį, atsakovo ir trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, jei teismo sprendimas priimamas šalies, kuri buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, naudai, tai šis mokestis valstybei priteistinas iš kitos šalies. Dėl to valstybei iš atsakovo priteistinas 1936 Lt žyminis mokestis už kasacinį skundą, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Taip pat valstybei iš atsakovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas – 85,98 Lt (CPK 79, 96 straipsniai, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (juridinio asmens kodas 166451720) 1936 (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis) Lt žyminio mokesčio ir 85,98 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Janina Stripeikienė