Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nuosavybės teisių pripažinimo, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-425/2012

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-04320-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

30.9.1; 34.4; 93.2.4; 106.1; 114.11; 123.7

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Z. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Z. ieškinį atsakovams R. S., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyriui dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nuosavybės teisių pripažinimo, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys byloje – Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Panevėžio rajono 1-asis notarų biuras, valstybinės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl nuosavybės teisės į ginčo dalyką idealiųjų dalių nustatymo (padalijimo); atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. pažymos Nr. IP-434 nuginčijimo ir pripažinti šią pažymą, kurioje tvirtinama, kad G. L. turi nuosavą gyvenamąjį namą su pastoge ir priestatais, pirtį, viralinę, tvartą, daržinę, stogines, negaliojančia; pripažinti, kad ieškovės motinai D. K. L., mirusiai 2001 m. sausio 28 d., ir jos senolei G. L., mirusiai 2010 m. liepos 25 d., bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalies) priklausė gyvenamasis namas, pirtis, viralinė, tvartas, daržinė, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2006 m. lapkričio 20 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir žemės sklypo 2006 m. lapkričio 20 d. perdavimo aktą, sudarytą G. L. vardu dėl 0,16 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir jį pripažinti D. K. L. asmenine nuosavybe; taip pat pripažinti negaliojančia 2010 m. gruodžio 17 d. R. S. pagal testamentą išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo, pirties, viralinės, tvarto, daržinės, kiemo statinių, 0,16 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; panaikinti šio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovės R. S. vardu.

Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kad ginčo name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno ieškovės seneliai ir jos tėvų šeima nuo 1973 m., kurie sudarė vieną kolūkinį kiemą ir gyveno kaip viena šeima. 1980 m. vasario 12 d. mirė ieškovės senelis J. L., J. sūnus, ginčo namuose liko gyventi jo žmona G. L. bei ieškovės tėvo J. L., J. sūnaus, šeima. 1989 m. G. L. išvyko gyventi pas savo dukterį V. S., o ginčo name liko gyventi J. L., J. sūnus, su žmona D. K. L. ir vaikais. 1990 m. spalio 30 d. mirė ieškovės tėvas J. L., J. sūnus, ir ginčo namuose liko gyventi D. K. L. su savo vaikais. 2001 m. sausio 28 d. mirė ieškovės motina D. K. L., ginčo name liko gyventi ieškovė I. Z. su savo nepilnamečiais vaikais. G. L. vardu nuosavybės teisės į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2005 m. liepos 4 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. išduoto pažymėjimo Nr. IP-434 pagrindu, o į žemės sklypą – 2006 m. lapkričio 22 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo–perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. G. L. 2004 m. kovo 29 d. testamentu ginčo žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), bei visą kitą savo turtą paliko vaikaitei R. S.. Ieškovė I. Z. ir atsakovė R. S. yra G. L. ir L. J., J. sūnaus, vaikaitės. G. L. mirė 2010 m. liepos 25 d., atsakovė R. S. pagal 2010 m. gruodžio 17 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą paveldėjo visą G. L. turtą, taip pat ir ginčo nekilnojamąjį turtą bei įregistravo savo nuosavybė teises į jį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu ieškovės I. Z. ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad D. K. L. ir G. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise (idealiosiomis dalimis – po ½ dalies) priklausė gyvenamasis namas, pirtis, viralinė, tvartas, daržinė, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini); atnaujino ieškinio senaties terminą Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. pažymai Nr. IP-434 nuginčyti ir pripažino šią pažymą negaliojančia; taip pat pripažino negaliojančia 2010 m. gruodžio 17 d. atsakovei R. S. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį dėl ½ nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo, pirties, viralinės, tvarto, daržinės, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo ir panaikino šio nurodyto ½ dalies nekilnojamojo turto teisinę registraciją atsakovės R. S. vardu; kitos ieškinio dalies netenkino.

Dėl ieškinio senaties terminų atnaujinimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2010 m. spalio 25 d., kai pati kreipėsi į notarą, kad šis neišduotų paveldėjimo teisės liudijimo atsakovei, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl kolūkinio kiemo (nuosavybės idealiųjų dalių) nustatymo nėra praleistas.

Teismas taip pat nustatė, kad yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. pažymai Nr. IP-434 nuginčyti ir sutiko su ieškovės nurodytais argumentais, kad jai apie šios pažymos turinį tapo žinoma tik rengiant ieškinį teismui, t. y. tik advokatui supažindinus ją su VĮ Registrų centro pažyma, 2011 m. birželio mėn.

Dėl kolūkiečio kiemo sampratos ir nuosavybės teisių į jį. Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: iš 1967–1971 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose esančių duomenų, kad kolūkiečių kiemą sudarė šeimos galva J. L., J. sūnus, G. L. (pensininkai), jų sūnus J. L., marti D. L. ir jų vaikai V. L., G. L.; iš 1973–1975 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje, Panevėžio r., Miežiškių apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentų fondo ir 1976–1990 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose esančių J. L., J. sūnaus, vėliau G. L. ir J. L., J. sūnaus, vėliau D. K. L. ūkinių kiemų išrašų patvirtintų kopijų nustatė, kad šios šeimos gyveno J. L., J. sūnaus, namuose; pagal 1986 m. sausio 1 d.–1990 m. birželio 1 d. duomenis iš ūkinės knygos asmeninės sąskaitos Nr. 1050 nustatyta, kad G. L. buvo kolūkiečių kiemo galva ir jai priklausė (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, o iš sąskaitos Nr. 1051, kad tuo pačiu laikotarpiu J. L., J. sūnus, kartu su sutuoktine D. K. L., vaikais: G. L., S. L., I. L., V. L., D. L., gyveno kartu su G. L.. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojo V. A. L., kuris 1963–1975 m. buvo šio kolūkio pirmininkas, parodymai. Tuo metu nei kolūkinis kiemas, nei fizinis asmuo nuosavybės teise negalėjo turėti daugiau nei vieną gyvenamąjį namą (1964 m. CK 133 straipsnio 1 dalis, Pavyzdinių kolūkio įstatų 42,43 straipsniai, redakcija, galiojusi iki 1990 m. lapkričio 27 d.). Taigi, įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad J. L., J. sūnaus, ir J. L., J. sūnaus, šeimos sudarė vieną kolūkinį kiemą.

Teismas pabrėžė, kad kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132–141 straipsnių nuostatos, o 1990 m. lapkričio 27 d. buvo priimtas įstatymas Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, pagal kurį kolūkiečių kiemas kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas buvo panaikintas, o nuosavybės santykiams pradėtos taikyti atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Kolūkiečių kiemo nariams trejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (1990 m. lapkričio 27 d.) buvo suteikta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą (pagal 1964 m. CK 132–141 straipsnius, galiojusius iki 1990 m. lapkričio 27 d.). Teismas išaiškino, kad jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai savo turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo, panaikinus kolūkiečio kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisiniams santykiams pradėjus taikyti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normas, jų turėta nuosavybės teisė (šiuo atveju – kolūkiečių kiemo nuosavybės teisė) transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę.

Teismas konstatavo, kad, 1990 m. spalio 30 d. mirus J. L., J. sūnui, jo sutuoktinė D. K. L. gyveno kartu su G. L. iki ši 1989 m. išvyko gyventi pas dukrą V. S.. Byloje nėra duomenų, kad J. L., J. sūnus, ar D. K. L. po jo mirties kreipėsi dėl jai priklausiusios turto dalies nustatymo, tačiau jie savo turėtos turto dalies neprarado. Ieškovė, liudytojai – V. S., G. T., A. T., Vytautas A. L. – patvirtino, kad dėl kolūkiečių kiemo turto nebuvo jokio ginčo, viskas buvo daroma bendrai. Teismas konstatavo, kad ieškovės motina ir G. L. kolūkiečių kiemo turtą pasidalijo gera valia, o nesant įrodymų apie pasidalyto turto nelygias dalis, teismas laikė, kad abiejų nuosavybės teisės dalys į ginčo gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kiemo statinius yra lygios.

Dėl pažymos ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies nuginčijimo. Teismas nustatė, kad yra pagrindas pripažinti Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. išduotą pažymą Nr. IP-434 negaliojančia, nes kolūkiečių kiemo nuosavybė savaime negalėjo tapti asmenine G. L. nuosavybe. Pripažinus, kad D. K. L. ir G. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė nuosavybės teisės idealiosios dalys – po ½ dalį – į gyvenamąjį namą, pirtį, viralinę, tvartą, daržinę, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teisės liudijimo dalis (pagal 2004 m. kovo 29 d. sudarytą G. L. testamentą) dėl šio nekilnojamojo turto paveldėjimo panaikinta. Teismas taip pat tenkino reikalavimą panaikinti nurodyto nekilnojamojo turto teisinę registraciją atsakovės R. S. vardu.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo. Iš 2006 m. lapkričio 20 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties teismas nustatė, kad G. L., atstovaujama V. S., nusipirko už 1125 rub. 0,16 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau fakto apie pinigų pavedimą Panevėžio žemėtvarkos tarnybai iš D. K. L. sąskaitos teismas nelaikė pakankamu ir neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu, kad šiuo pavedimu D. K. L. sumokėjo už būtent jos asmeninėn nuosavybėn įgyjamą žemės sklypą. Taigi, teismas ieškinio dalies dėl 2006 m. lapkričio 20 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir žemės sklypo 2006 m. lapkričio 20 d. perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais bei G. L. vardu įgyto 0,16 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo D. K. L. asmenine nuosavybe netenkino bei nepanaikino paveldėjimo teisės liudijimo dalies dėl šio žemės sklypo paveldėjimo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 6 d. sprendimu atmetė ieškovės I. Z. apeliacinį skundą ir patenkino atsakovės R. S. apeliacinį skundą bei panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – I. Z. ieškinį atmetė.

Dėl kolūkiečio kiemo sampratos ir nuosavybės teisių į jį. Teisėjų kolegija nustatė tokias, priešingas pirmosios instancijos teismo nustatytoms, faktines bylos aplinkybes: iš (duomenys neskelbtini) ūkinių knygų įrašų nustatė, kad 1967–1969 metais į J. L., J. sūnaus, asmeninę sąskaitą Nr. 704 įrašyti 6 šeimos nariai: J. L., J. sūnus, V. L. (duktė), D. L. (marti), G. L. (vaikaitė), kurie sudarė vieną kolūkinį kiemą, t. y. kad J. L., Juozo sūnus, buvo šeimos galva, o ūkiui priklausė gyvenamasis namas, tvartas, klojimas, įvairūs gyvuliai; iš 1970–1972 metų ūkinių knygų įrašų nustatė, kad J. L., J. sūnus, ir J. L., J. sūnus, sukūręs šeimą su D. K. L., sudarė du atskirus kolūkinius kiemus: pagal J. L., J. sūnaus, asmeninės sąskaitos Nr. 297 įrašą konstatavo, kad jis buvo šeimos galva, o šeimą sudarė žmona D. K. L. ir trys vaikai: Gerutė, Saulius ir Irena; šeimos ūkyje pastatų nebuvo, jie turėjo tik gyvulius ir 60 arų asmeninio naudojimo žemės; o pagal J. L., J. sūnaus (šeimos galva), asmeninės sąskaitos Nr. 299 įrašą nustatė, kad jo šeimos nare įrašyta tik žmona G. L., o ūkiui priklausė gyvenamasis namas, tvartas, klojimas, pirtis, 61 aras asmeninio naudojimo žemės, gyvuliai, obelys; vėlesnių metų ūkinių knygų įrašuose užfiksuota, kad J. L., Juozo sūnus, ir J. L., J. sūnus, sudarė du atskirus kolūkinius kiemus ir pastarojo ūkyje jokie pastatai neregistruoti. Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė niekada nebuvo J. L., J. sūnaus, ir G. L. kolūkinio kiemo narė, ji gimė 1972 m. balandžio 10 d., kai J. L., J. sūnus, buvo atskiro kolūkinio kiemo galva (nuo 1970 m.). Be to, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje namo statybai Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) kolūkio valdybos 1971 m. balandžio 3 d. protokolu Nr. 3 paskirtas J. L., J. sūnui, o 1972 m. rugsėjo 27 d. valstybinės komisijos aktu gyvenamasis namas priimtas eksploatuoti.

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovės motina D. K. L., nebūdama J. L., J. sūnaus, kolūkinio kiemo narė (kiemai nuo 1970 m. buvo skirtingi), negalėjo pretenduoti į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, nes nekilnojamas turtas buvo J. L., J. sūnaus, kolūkiečių kiemo nuosavybė. Jos sutuoktinis, J. L., J. sūnus, mirė 1990 m. spalio 31 d., o ta aplinkybė, kad D. K. L. ir ieškovė toliau gyveno G. L. name, nesukuria nuosavybės teisių į šį namą. Be to, pati D. K. L. iki mirties niekada nepretendavo į G. L. nuosavybę, nesikreipė ir nereikalavo turto dalies, o panaikinus kolūkiečių kiemo šeimos bendrąją jungtinę nuosavybės teisę į kiemo turtą (1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės” 4 straipsnio 1 dalis) ir pripažinus netekusiais galios 1964 m. CK 132–141 straipsnius, 601 straipsnį, kolūkiečių kiemo narių nuosavybės santykiams turėjo būti taikomos privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos (Žemėnaudos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), todėl buvusių kolūkiečių kiemų nariai turėjo imtis teisinių veiksmų savo nuosavybės teisei į visą kolūkiečių kiemo turtą ar jo atitinkamą dalį įteisinti (Įstatymo Nr. I-806 4 straipsnio 2 dalis). J. L., J. sūnus, mirė 1980 m. vasario 12 d., o pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 601 straipsnio 1 dalį, mirus kolūkiečio kiemo nariui, kiemo turto paveldėjimas neatsiranda, o pagal šio straipsnio 2 dalį paveldėjimo teisiniai santykiai atsiranda, jeigu, mirus kolūkiečių kiemo nariui, kitų kiemo narių nelieka. Nagrinėjamu atveju po J. L., J. sūnaus, mirties kolūkiečių kiemo šeimos galva tapo G. L.. Gyvenamasis namas su kiemo statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), buvo inventorizuoti jos vardu 1989 m. balandžio 19 d., 2005 m. liepos 4 d. įregistruota G. L. nuosavybės teisė į pastatus, o 2006 m. lapkričio 22 d. – į žemės sklypą.

Taigi, ieškinio senatis ginčyti atidalijimą iš kolūkinio kiemo bendrosios nuosavybės pasibaigė 1993 m. lapkričio 27 d. ir šio termino ieškovės motina D. K. L., būdama gyva, atnaujinti niekada neprašė, neginčijo G. L. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Be to, ieškovė niekada nebuvo J. L., J. sūnaus, ir G. L. kolūkinio kiemo narė, o jos motina D. K. L. negalėjo pretenduoti į jų kiemo nuosavybę, nes, sukūrus šią, ji jau nebebuvo to kolūkinio kiemo narė.

Dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo. Ieškovės teigimu, ginčijamą žemės sklypą faktiškai nupirko D. K. L., nes nuo jos nebalansinės sąskaitos 1992 m. spalio 13 d. buvo nurašyta 1125 rub. suma, todėl 0,16 ha žemės sklypą prašo pripažinti D. K. L. asmenine nuosavybe. Bylos duomenimis nustatyta, kad už žemės sklypą 1125 rub. D. K. L. sumokėjo 1992 m. spalio 13 d., tačiau savo valios įgyti žemės sklypą nuosavybės teise nereiškė. Prašymą parduoti 0,15 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai 1992 m. kovo 31 d. pateikė G. L.. Mokėjimo pranešimas 1992 m. spalio 13 d. išrašytas bei žemės sklypas parduotas taip pat jai. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo 0,16 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti D. K. L. nuosavybe bei panaikinti 2006 m. lapkričio 20 d. žemės sklypo perdavimo aktą, šio sklypo teisinę registraciją ir R. S. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė I. Z. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria jos ieškinio dalis atmesta, bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Kasatorė sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl kolūkiečių kiemo sampratos, jam priklausiusių asmenų ir nuosavybės teisių į jį ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priėjęs prie priešingų išvadų netinkamai taikė CPK 176, 177, 185 straipsnių nuostatas, neteisingai nustatė bei įvertino faktines aplinkybes, kad D. K. L., nebūdama kolūkiečio kiemo nare, negalėjo pretenduoti į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Tokios išvados, anot kasatorės, visiškai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kolūkiečio šeimos (kiemo) teisę turėti pagalbinį ūkį pagal to meto teisės normas sudarė trys elementai: sodybinio žemės sklypo naudojimas, šeimos (kiemo) nuosavybės, kolūkio parama tvarkant pagalbinį ūkį. Be valstybinės žemės sklypų kolūkiečio šeimai (kiemui) buvo papildomai suteikiama ganykla šienavimui ir gyvulių ganymui iki 1 ha (E. M. „Kolūkio narių teisės ir pareigos“, 1982 m.). Kasatorės teigimu, įrašai ūkinėse knygose patvirtina, kad jos tėvas J. L., J. sūnus, ir jo tėvas J. L., J. sūnus, su žmona G. L. gyveno vienoje namų valdoje, kurią sudarė gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, sodybinis sklypas ir ganykla (bendras kolūkiečio kiemo turtas). Gyvenamąjį namą statė J. L., J. sūnus, nes jo tėvas tuo metu jau buvo sunkus ligonis, nebedirbo. Kasatorė, pabrėžia, kad tuo metu nebuvo leidžiama turėti nuosavybės teise daugiau nei vieną gyvenamąjį namą. Ginčijami pastatai ūkinėse knygose (jose pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo registruojama nuosavybės teisė kaimo vietovėse) buvo įregistruoti J. L., Juozo sūnaus, vardu, po kurio mirties (1980 m. vasario 12 d.) ginčo name liko gyventi jo žmona G. L. ir sūnus J. L., J. sūnus, su žmona ir vaikais, kurie visi toliau bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė kolūkiečio kiemo turtą, bendrai dirbo, vedė bendrą ūkį. Po J. L., J. sūnaus, mirties (1990 m. spalio 30 d.) ginčo name liko gyventi jo žmona D. K. L. su vaikais bei G. L., toliau bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdžiusios kolūkiečio kiemo turtą (1964 m. CK 601 straipsnis), t. y. ginčijamo namo nuosavybė liko kolūkiečio kiemo nariams D. K. L. bei jos vaikams ir G. L., kurios, panaikinus kolūkiečio kiemą, ją pasidalino gera valia. Toliau kasaciniame skunde iš esmės kartojamos pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos, iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų teismo nustatytos faktinės aplinkybės.

Dėl 1990 m. lapkričio 27 d. priimto įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ normų aiškinimo ir taikymo. Kasatorė nurodo, kad pagal šio įstatymo nuostatas nebuvo siekiama paimti ar kitaip nusavinti kolūkiečių kiemo nuosavybės, jai buvo nustatytas kitas teisinis režimas. Kasatorės nuomone, šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos imperatyviai šeimos nariui nenustatė pareigos imtis teisinių veiksmų savo nuosavybės teisei į visą kolūkiečio turtą ar jo atitinkamą dalį įteisinti. Ši teisės norma šeimos nariui suteikė ne pareigą, o teisę reikalauti, t. y. jis turėjo galimybę nustatyti savo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Taigi, pirma, tiek D. K. L., jos vaikai, tiek G. L. savo nuosavybės teisės dalies šio įstatymo pagrindu neprarado, jų nuosavybės teisės išliko, bet nebe kaip kolūkiečio kiemo nario, o kaip asmeninė (privatinė) nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2004). Antra, D. K. L. ir G. L. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalies nuostatų suteikta teise per trejus metus reikalauti padalyti ar atidalyti iš kolūkiečio kiemo nuosavybės teisės dalis nepasinaudojo, nes ginčo dėl trobesių nuosavybės, kito kolūkiečio kiemo turto ar jo dalies nebuvo. G. L. apie 20 metų iki mirties ginčo name nebegyveno, o D. K. L. savo vardu draudė namus, 1992 m. spalio 13 d. sumokėjo 1125 rub. už 0,15 ha žemės sklypą, esantį prie namų valdos, ji šiuo turtu rūpinosi kaip savu ir jį valdė. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, pagal faktinius bylos duomenis aiškindamas įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo trobesiai 2005 m. liepos 4 d. įregistruoti kaip G. L. nuosavybė, yra jos asmeninė nuosavybė, todėl D. K. L. negalėjo į juos pretenduoti. G. L. teisė į ginčo pastatus, kasatorės manymu, paremta tik teisiniu pastatų registravimu pagal Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. pažymą Nr. IP-434, o tai tik išvestinis įrodymas, kuriam nuginčyti nustatytas vieno mėnesio senaties terminas. Kasatorė teigia, kad su šios pažymos turiniu susipažino tik advokatui ją išreikalavus, nors nuo gimimo gyveno ginčo trobesiuose ir manė, kad dalis kolūkiečio kiemo turto priklauso jos motinai ir jos vaikams, kurie buvo to kolūkio nariai. Kasatorė sutinka būtent su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad kolūkiečio kiemo nuosavybė savaime negalėjo tapti asmenine G. L. nuosavybe, todėl terminas seniūnijos pažymai nuginčyti turėjo būti atnaujintas. Kasatorė pabrėžia, kad jos motina D. K. L. neprarado savo turėtos turto dalies ir dėl to, kad nuo 1990 m. sunkiai sirgo nepagydoma liga, buvo daugiavaikė motina, turėjo teisę į išankstinę pensiją, todėl jai nebuvo būtina kreiptis dėl turto dalies nustatymo, atidalijimo ar padalijimo.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo. Kasatorės nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami jos reikalavimą pripažinti 2006 m. lapkričio 20 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir 0,16 ha žemės sklypą asmenine D. K. L. nuosavybe, netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką ir jo vertinimą. Kasatorės teigimu, faktiškai ginčo žemės sklypą nusipirko D. K. L., nes nuo jos nebalansinės sąskaitos buvo nurašyta 1125 rub. suma, be to, būtent ji pateikė prašymą įsigyti žemės sklypą, o ne G. L., kuri tuo metu (duomenys neskelbtini), net negyveno. Iš žemės sklypo įkainojimo akto taip pat matyti, kad su sklypo pirkimo sąlygomis susipažino pirkėja D. K. L.. Nurodyti įrodymai, kasatorės nuomone, patvirtina, kad pirkti žemės sklypą buvo pareikšta D. K. L. valia, ji atliko konkrečius veiksmus, pinigai už sklypą nuskaityti nuo jos nebalansinės sąskaitos, ji pasirašė prašymą nusipirkti žemės sklypą, todėl ši ieškinio dalis taip pat turi būti patenkinama.

Atsakovų R. S. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateikti atsiliepimai į kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. gegužės 11 d., 2012 m. gegužės 18 d. nutartimis nepriimti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisminės gynybos sąlygų ir tvarkos, kilus ginčui dėl paveldimo turto nuosavybės teisės

Vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje bei tarptautiniuose teisės aktuose (1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose), kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, taip pat teismo tvarka gali būti ginama ne tik pati subjektinė teisė, bet ir įstatymo saugomas asmens interesas. Tai konstitucinė vertybė, įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos. Pirma, į teismą gali kreiptis ne bet kuris asmuo, o tik suinteresuotas. Suinteresuotumas turi pasireikšti savarankišku teisiniu interesu ir būtinybe jį ginti, dėl to civilinė byla iškeliama tik tokio asmens pareiškimu. Taigi, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji yra subjektinė – negalima kreiptis teisminės gynybos dėl kitų asmenų teisių apsaugos, nebent esi jų įgaliotas. Antra, suinteresuoto asmens reiškiamas ieškinys ginčo teisenos bylose turi atitikti CPK keliamus tokio teismui pateikiamo procesinio dokumento formos ir turinio reikalavimams (CPK 135 straipsnis). Ieškovas teismui pateikiamame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio turinį sudarančias dvi sudedamąsias ieškinio dalis – ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas – tai ieškovo atsakovui teisme pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo reiškiamą materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reiškiant ieškinį teisme, būtina derinti teisminės gynybos prieinamumo ir proceso dispozityvumo principus, t. y. privalu nurodyti ne tik ieškinio faktinį pagrindą, bet ir suformuluoti teismui aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.137 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas.

Teismas gina suinteresuotą asmenį, kuris kreipėsi į jį, pašalindamas byloje įrodytą pažeidimą (išspręsdamas ginčą tarp besibylinėjančių šalių) ir atkurdamas pažeistas suinteresuoto asmens teises (kai tai, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nustatytą faktinę situaciją ir atlikus visų byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, yra pagrįsta ir teisėta) priimdamas teismo sprendimą (CPK 260 straipsnis). Toks įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa juridiniu faktu, pakeičiančiu asmenų teises ir pareigas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės pagal testamentą paveldėto turto teisinės priklausomybės, t. y. nuosavybės teisių į jau paveldėtą turtą.

Ieškovė teigia, kad testatorė G. L. ginčo turto (namo su pastoge ir priestatais, pirties, viralinės, tvarto, daržinės, stoginių), esančio (duomenys neskelbtini), negalėjo įgyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje nuosavybės teisių į jį bei tuo pačiu pagrindu 2004 m. kovo 29 d. testamentu palikti atsakovei, tik byloje ginčijamo Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. pažymėjimo Nr. IP-434 pagrindu. Ieškovė I. Z. prašė teismo pripažinti nurodytą 2005 m. birželio 22 d. pažymėjimą Nr. IP-434 negaliojančiu bei tuo pagrindu, taikant1964 m. CK 132–140 straipsnių nuostatas, reglamentavusias kolūkiečių kiemo (šeimos) turto teisinį režimą ir su tuo susijusius klausimus, pripažinti dalį ginčo turto jos mirusios motinos D. K. L. nuosavybe.

Taigi, pirma, ieškiniu reikalaujama nustatyti dviejų jau mirusių asmenų (D. K. L. ir G. L.) bendrosios dalinės nuosavybės teises (po ½ dalį) į ginčo turtą (buvusį kolūkiečio kiemo turtą), tačiau ieškovė nenurodo, kokių teisinių padarinių kils jai ir koks konkrečiai yra jos teisinis suinteresuotumas nustačius šį juridiškai reikšmingą faktą. Tiek iš ieškinio turinio, tiek viso bylos nagrinėjimo metu buvo neaišku tai, ko pareikštu ieškiniu siekia ieškovė, t. y. ar ji siekia nuosavybės dalies į ginčo turtą, ar tik toliau naudotis ginčo turtu (panaudos, nuomos ar kitais pagrindais), kuriame šiuo metu gyvena. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškinį reiškiantis asmuo turi būti suinteresuotas, t. y. ginti savo pažeistas teises, o ne kitų asmenų, kurių įgaliojimo atlikti tokius veiksmus neturi, arba, kaip šiuo atveju, ginti jau mirusių asmenų teises, kurios, ieškovės nuomone, buvo pažeistos, nors nei G. L., nei D. K. L. tokių savo teisių negynė ir nekėlė teisminių ginčų ieškinyje nurodytais pagrindais iki pat mirties.

Antra, nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti nuosavybės teises mirusiam asmeniui, jos motinai, ir kartu sumažinti atsakovės paveldėto turto apimtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo, ginčydamas kito asmens nuosavybės teisę į ginčo turtą, įgytą paveldėjimo būdu, turi įrodyti savo savarankišką suinteresuotumą, kad naujasis savininkas paveldėjo neteisėtai, t. y. paveldėjo turtą ar jo dalį, kurio paveldėti negalėjo, ir taip pažeidė suinteresuoto asmens teises į tą turtą. Ieškovė nenurodo, kaip, atsakovei paveldėjus ginčo turtą pagal paveldėjimo teisės liudijimą, buvo pažeistos jos teisės. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pažymėtina, kad ieškovė I. Z. po savo motinos D. K. L. mirties (2001 m. sausio 28 d.) kreipėsi į Panevėžio rajono notarų biurą ir jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį ji ir D. L. (mirusios D. K. L. vaikai) paveldėjo tik 135 investicinius čekius sumokėti pagal Panevėžio rajono valdybos 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkį Nr. 448 už 3 ha asmeninio ūkio žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Tačiau byloje nėra duomenų, kodėl kreipdamasi dėl šio turto paveldėjimo ieškovė nenurodė apie kitą galbūt paliktą jai turtą, t. y. dalį ginčo turto. Atsižvelgiant į tai, ieškovės kreipimasis su ieškiniu į teismą po beveik dešimties metų niekaip nepagrindžia atsiradusio ieškovės suinteresuotumo dėl mirusių asmenų nuosavybės teisės dalių nustatymo ginčo turte, todėl akivaizdu, kad nėra tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo dalyku negali būti patys įrodomieji faktai, kaip šiuo atveju faktas, kad ieškovės motina ginčo turtą valdė kaip savo ar kad ieškovė su savo vyro motina nepasidalijo kolūkiečio kiemo turto, jeigu tie asmenys yra mirę, nenurodant, kuo šie faktai reikšmingi teisių perėmėjams, kai įstatymo nurodytais būdais jie šias teises perėmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė faktiškai po dešimties metų nuo savo motinos palikimo priėmimo dienos, prašo pripažinti nuosavybes teises į ginčo namo dalį savo mirusiai motinai, nenurodydama kito savo teisinio intereso, tik faktinį naudojimąsi ginčo turtu.

Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė naudojasi namu nuo pat 1989 m., kai iš jo išsikraustė G. L., bet teisinis naudojimosi pagrindas (nuoma, panauda ar kt.) nebuvo nurodytas ieškinyje bei nustatytas bylą nagrinėjusių teismų. Atsakovė R. S. tik 2011 m. gegužės 16 d. pateikė ieškinį Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl I. Z. ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimo iš ginčo namo, grįsdama tuo, kad turtas (ginčo namas) reikalingas jai – naujai savininkei, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nenurodyta, kokiu pagrindu ieškovė gyveno ginčo name iki pat šio R. S. ieškinio dėl iškeldinimo pateikimo teismui dienos.

Pirmosios instancijos teismas patenkindamas ieškovės I. Z. ieškinį iš dalies ir pripažindamas, kad ginčo turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) pagal 1990 m. lapkričio 27 d. priimto įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ nuostatas priklausė D. K. L. ir G. L., sukūrė teises fiziškai išnykusiems subjektams – D. K. L., mirusiai 2001 m. sausio 28 d., ir G. L., mirusiai 2010 m. liepos 25 d., bei teisinį neapibrėžtumą, nes priimtame procesiniame sprendime nenurodė ir neišaiškino, kokiu tikslu tokie teisiškai reikšmingi faktai buvo nustatyti, kokias teises ar pareigas jie sukuria ieškovei – I. Z.. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priėmęs naują – atmesdamas ieškinį, taip pat visiškai nesiaiškino, kokių teisinių padarinių turėtų atsirasti ieškovei pagal jos pačios pareikštus reikalavimus (ieškinio dalyką), t. y. nevertino, kokių teisinių padarinių paduotu ieškiniu siekė ieškovė. Taigi, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai (priėmę ieškovės ieškinį nurodytu dalyku, nagrinėdami apeliacinį skundą) sukūrė ginčo šalims teisėtus lūkesčius, kad byla bus išnagrinėta teisingai ir pažeistos suinteresuotų asmenų teisės apgintos įstatymų nustatyta tvarka, tačiau, atsižvelgiant į šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegijos nurodytus argumentus, priimtais galutiniais procesiniais sprendimais nepasiekė CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų (apginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, tinkamai aiškinti bei plėtoti teisę).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo

Bylą nagrinėjantis teismas turi priimti galutinį sprendimą tik ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus bei atlikęs teisinę ginčo kvalifikaciją. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (CPK185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2009">3K-3-526/2009</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai aiškinama, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. P. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ v. UAB „TELE2“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>; kt.). Taigi, pabrėžtina, kad kiekviena byloje nustatyta reikšminga faktinė aplinkybė teismo turi būti įvertinta teisiškai pagal tos aplinkybės atsiradimo (išnykimo) metu galiojusių teisės aktų nuostatas, t. y. pagal būtent tuo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą.

Apeliacinės instancijos teismas patenkino atsakovės R. S. apeliacinį skundą ir ieškinį atmetė, nurodydamas, kad J. L., J. sūnaus, ir D. K. L. šeima bei J. L., Juozo sūnaus, ir G. L. šeima sudarė du atskirus kolūkiečių kiemus pagal 1970–1972 metų ūkinių knygų įrašus. Pagal J. L., J., sūnaus, asmeninės sąskaitos Nr. 297 įrašą teismas konstatavo, kad jis buvo šeimos galva, o šeimą sudarė jo žmona D. K. L. ir trys vaikai: G., S. ir I.; šeimos ūkyje pastatų nebuvo, jie turėjo tik gyvulių ir 60 arų asmeninio naudojimo žemės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1964 m. CK 138 straipsnio 1 dalies komentare išaiškinta, jog, kolūkiečių kiemo narių sutikimu dalijant tokį kiemą, jo turtas, atsižvelgiant į narių dalis, padalijamas natūra taip, kad kiekvieno naujai sudaromo kiemo pagalbiniam ūkui vesti tektų reikalingas turtas, o nauji kiemai turėjo būti įregistruojami apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete. Taigi, jeigu, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo sprendime, J. L., J. sūnus, sukūręs šeimą su D. K. L., atsiskyrė nuo savo tėvo J. L., J. sūnaus, šeimininkaujamo kolūkiečių kiemo, tai kolūkiečio kiemo, kuriam J. L., J. sūnus, priklausė iki tol, turtas turėjo būti visų kiemo narių sprendimu atidalijamas, suteikiant naujajam kolūkiečių kiemui turtą, reikalingą vesti ūkiui, o ne paliekant tokį kiemą be gyvenamojo namo, tvarto ir kito ūkiui vesti būtino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, nes tai akivaizdžiai lemia tolimesnį naujo kolūkiečio kiemo ūkio vedimo negalimumą. Apeliacinės instancijos teismas niekaip neįvertino kolūkiečio kiemo padalijimo, atidalijimo teisinio reglamentavimo bei sampratos pagal 1964 m. CK nuostatas, nepagrindė savo išvadų dėl naujo J. L., J. sūnaus, kolūkiečio kiemo susikūrimo, turto atidalijimo iš buvusio bendro abiejų šeimų kiemo bei naujo kiemo įregistravimo fakto įstatymo nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatuota kita reikšminga faktinė aplinkybė, kad, 1990 m. spalio 30 d. mirus J. L., J. sūnui, jo sutuoktinė D. K. L. gyveno kartu su G. L. iki ši 1989 m. išvyko gyventi pas dukterį V. S., pirma, yra nelogiška, nes byloje netgi nėra ginčo, kad G. L. išvyko iš ginčo ūkio dar 1989 m., t. y. iki J. L., J. sūnaus, mirties. Antra, ši faktinė aplinkybė niekaip neįvertinta G. L. išvykimo metu galiojusių teisės aktų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės R. S. apeliacinį skundą, taip pat neatsižvelgė ir neįvertino šios aplinkybės, kad testatorė G. L., bylos duomenimis, iš ginčo namo 1989 m. išvyko gyventi pas V. S., o jos sūnus J. L. mirė 1990 m. spalio 31 d. Šios faktinės aplinkybės įvyko dar iki 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ priėmimo ir įsiteisėjimo dienos. Šio įstatymo priėmimo ir įsiteisėjimo metu ginčo name liko gyventi tik ieškovė su vaikais ir jos motina. Taigi, teismai turėjo įvertinti tai, kad G. L. išsikraustė iš kolūkiečių kiemo (būtent ginčo namo) dar 1989 m., t. y. vis dar galiojant 1964 m. CK 132–140 straipsnių nuostatoms, reglamentavusioms kolūkinio kiemo teisinį statusą, režimą, atidalijimo bei padalijimo aspektus ir kt. Be to, pabrėžtina, kad kolūkiečių kiemas pagal CK 1964 m. buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys ir kurie pagal kolūkio įstatų nuostatus sodybiniame sklype bendrai tvarko pagalbinį ūkį, t. y. visi kolūkiečio kiemo nariai darbu ir lėšomis prisideda prie kolūkinio kiemo egzistavimo, o vienas pilnametis jo narys, kitiems kiemo nariams sutinkant, įregistruojamas kaip to kiemo šeimininkas. Taigi, teismai nepasisakė dėl to, ar G. L. (kuri ūkinėse knygose buvo įrašyta kaip kolūkiečių kiemo šeimininkė) išvykimas bei J. L., J. sūnaus, mirties faktas kaip nors keitė kolūkinių kiemų skaičių, kiemo sudėtį, kiemo šeimininko statusą ir kiemo narių skaičių. Teismai nenustatė, ar G. L., išvykdama gyventi pas V. S., taip pasitraukė iš jo (nes nei darbu, nei lėšomis nebeprisidėjo prie kolūkinio kiemo egzistavimo, ūkio vedimo), ar įvyko kolūkiečių kiemo atidalijimas (1964 m. CK 137 straipsnio 1 dalis), ar kiemas buvo padalytas (1964 m. CK 138 straipsnis), ar kolūkiečių kiemą toliau tęsė jame gyvenusi J. L., J. sūnaus, šeima, ar būtent J. L., J. sūnus, pripažintinas kolūkinio kiemo šeimininku nuo G. L. išvykimo momento, o po jo mirties – atitinkamai – D. K. L.. Taip pat teismai nevertino, kokių teisinių padarinių atsirado (susiklostė) D. K. L. šeimai priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, nes tuo metu ji vienintelė su savo vaikais ir vaikaičiais gyveno ginčo name, naudojosi priestatais, pirtimi, viraline, tvartu, daržine, stogine.

1990 m. lapkričio 27 d. priimtu ir įsiteisėjusiu įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ panaikintas kolektyvinis nuosavybės objektas – kolūkiečių kiemas bei įtvirtinta šiems buvusiems nuosavybės teisiniams santykiams taikomos bendrosios privatinės nuosavybės teisės nuostatos. Įstatymo 4 straipsnyje taip pat nustatyta, kad kolūkinio kiemo narys per trejus metus gali reikalauti nustatyti savo dalis nuosavybėje.

Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovės motina D. K. L. 1990 m. lapkričio 27 d. įstatyme „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ įtvirtinta teise kreiptis dėl turto atidalijimo nustatytu terminu nepasinaudojo. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišaiškino ir nenurodė tokio jos elgesio priežasčių bei priėjo prie prieštaringų išvadų, kad ji savęs nesuvokė kaip namo (turto), kuriame su savo vaikais ir vaikaičiais gyveno, savininkės. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada iš esmės prieštarauja teismų nustatytoms bet tinkamai neįvertintoms faktinėms aplinkybėms, kad šio Įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo metu būtent ji – D. K. L. – viena su savo vaikais gyveno ginčo name ir nebuvo iš jo išvykusi (skirtingai nei G. L.), turtą valdė iki pat savo mirties, t. y. 2001 m. sausio 28 d., bylos duomenimis juo rūpinosi kaip savu – draudė privalomuoju namų turto draudimu (T. 1, b. l. 56–61). Taip pat, vadovaudamasis šalių lygiateisiškumo principu, bylą nagrinėjantis teismas turėjo tinkamai įvertinti abiejų ginčo šalių veiksmus, t. y. tai, kad nei D. K. L., po jos mirties – jos vaikai iki šio ieškinio pareiškimo dienos nereikalavo atidalyti buvusį kolūkiečių kiemo turtą, nei G. L. taip pat iki pat savo mirties dienos neginčijo fakto, kad D. K. L. su šeima, vėliau ieškovė su savo šeima gyveno ginčo name, nekvestionavo tokio faktinio jų gyvenimo teisėtumo, t. y. iki pat šio ieškinio bei atsakovės ieškinio dėl iškeldinimo iš ginčo namo padavimo dienos nebuvo kilę teisinių ginčų dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą, taip pat dėl I. Z. ir jos vaikų gyvenimo name teisėtumo klausimo ir gyvenimo pagrindo egzistavimo (esant nuomos, panaudos ar kokiems nors kitokiems teisiniams santykiams).

Taip pat bylą nagrinėję teismai visiškai nesiaiškino ir nepasisakė dėl nustatyto fakto, kad G. L. testamentas, kurio pagrindu ginčo turtą paveldėjo R. S., buvo sudarytas 2004 m. kovo 29 d., o nuosavybės teisės į ginčo namą Nekilnojamojo turto registre įregistruotos tik 2005 m. liepos 4 d. remiantis tik Miežiškių seniūnijos 2005 m. birželio 22 d. išduotu ginčijamu pažymėjimu, kuriame dar ir klaidingai nurodoma, kad G. L. pažymėjimo išdavimo metu vadovaujantis Miežiškių seniūnijos namų ūkio knyga Nr. 30 gyveno (duomenys neskelbtini), kai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurias pripažino abi ginčo šalys, faktiškai G. L. jau nuo 1989 m. nebegyveno šiuo nurodytu adresu esančiame ginčo name, o gyveno pas savo dukterį V. S. kartu su atsakovės R. S. šeima.

Pažymėtina, kad G. L. 1989 m. išvykimo gyventi pas V. S. faktas turėjo būti įvertintas ir sprendžiant dėl 0,16 ha ginčo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo bei šio sklypo pripažinimo asmenine D. K. L. nuosavybe, nes, kaip pagrįstai nurodo ir kasatorė, 1992 m. kovo 31 d. prašymą įsigyti žemės sklypą faktiškai pasirašė bei vėliau su žemės sklypo įkainojimo aktu susipažino D. K. L., pinigai buvo nurašyti Panevėžio rajono žemėtvarkos tarnybai iš nebalansinės D. K. L. sąskaitos, būtent ieškovės motina, o po jos mirties – ieškovė su vaikais faktiškai gyveno ginčo nekilnojamajame turte, juo naudojosi, o G. L. tuo metu (duomenys neskelbtini), nebegyveno, sklypu ir jame esančiu nekilnojamuoju turtu nebesinaudojo.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neatliko tinkamo ginčo teisinio kvalifikavimo, t. y. nesiaiškino ir nenustatė, ar ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas nagrinėjamu atveju yra tinkamas ir taikytinas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą ir tenkindamas ieškinį, nenurodė, kokių teisinių padarinių toks teismo sprendimas sukels ieškovei ir kokios būtent jos pažeistos teisės tenkinant ieškinio dalį bus apgintos, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį sprendime nurodytais argumentais, taip pat nevertino ieškinio dalyko, jo pagrįstumo, reiškiamo reikalavimo aiškumo ir tikslumo bei nepagrįstai teisiškai neįvertino šioje nutartyje nurodytų, teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių, jų neanalizavo, nors, manytina, privalėjo, todėl priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, o byla, neįvertinus teisingam teismo sprendimui priimti reikšmingų bylos faktinių aplinkybių, grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasaciniame teisme patirta 55,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą Panevėžio miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo pirmąja instancija.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Janina Stripeikienė