Baudžiamoji byla Nr. 2K-350/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.3.2.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistojo gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nuosprendis. A. B. nusikalstama veika, šiame nuosprendyje kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir už ją paskirta laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio skundą patenkinti, ir prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
kaltinamuoju aktu A. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo kaltinamas tyčiniu savo tėvo nužudymu už tai, kad 2008 m. spalio 24-26 dienomis, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute (duomenys neskelbtini), Jonavos r., asmeninio tarpusavio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius savo tėvui A. B., gim. 1945 m., į galvą ir ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais padarė jam poodines kraujosruvas dešinėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, abiejų rankų dilbiuose ir kairiame rieše, galvos sumušimus – poodines kraujosruvas nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršinį odos nubrozdinimą dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nuo to progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui 2008 m. spalio 29 d. nukentėjusysis A. B. namuose mirė.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžiu A. B. nuteisė pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoneriems mėnesiams dėl neatsargaus kito žmogaus gyvybės atėmimo už tai, kad 2008 m. spalio 24-26 dienomis, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute (duomenys neskelbtini), Jonavos r., asmeninio tarpusavio konflikto metu, neapgalvodamas galimų pasekmių nukentėjusiajam, kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius savo tėvui A. B., gim. 1945 m., į galvą ir padarė jam galvos sumušimus – poodines kraujosruvas nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršinį odos nubrozdinimą dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Nuo šių sužalojimų, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui, nukentėjusysis 2008 m. spalio 29 d. namuose mirė.
Kauno apygardos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 129 ir 132 straipsnius praktiką, nurodė, kad būtent šioje byloje, išanalizavus visus įrodymus, įvertinus padaryto nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį bei pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas nustatytas aplinkybes, nenustatytas būtinasis tyčinis priežastinis ryšys tarp A. B. padarytų veiksmų ir nukentėjusiojo A. B. mirties. Surinktų duomenų nepakanka įrodyti, kad kaltinamasis A. B. turėjo sumanymą nužudyti savo tėvą A. B., norėjo pastarojo mirties, o jeigu ir nenorėjo, tai sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tokių A. B. ketinimų nebuvimą patvirtina bylos aplinkybės. Byloje nenustatyta, kad suduodamas kelis smūgius tėvui į veidą A. B. galėjo iš anksto numatyti tėvo mirtį ar sunkius sužalojimus. Nėra įrodymų, kad nukentėjusysis nuo suduotų smūgių būtų nukritęs. Pats nukentėjusysis A. B., gim. 1945 m., nebuvo senas ar neįgalus asmuo. Po įvykio jis kelias dienas vaikščiojo, į medikus pagalbos nesikreipė. Įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan., teismas padarė išvadą, kad būtent šioje byloje kaltinamojo veiksmai atitinka neatsargios kaltės požymius, kai kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Kaltinamasis A. B. neteistas, nėra duomenų, kad pagal išsilavinimą ar anksčiau dirbtą darbą jis galėjo numatyti nusikalstamos veikos padarinius - nukentėjusiojo mirtį. Po smūgių sudavimo jis savo nusikalstamų veikų netęsė, nors niekas netrukdė tai padaryti. Viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme jis davė išsamius nuoširdžius parodymus, nesislapstė. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas A. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikavo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes A. B. gyvybę kitam žmogui atėmė dėl neatsargumo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų nepakanka įrodyti, kad A. B. savo tėvą nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, nes ši išvada grindžiama vien tik paties kaltinamojo A. B. parodymais, kad jis tėvo nužudyti nenorėjo. Šios išvados nepatvirtina nustatytos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie nuteistojo turėtą užsibrėžtą tikslą nužudyti tėvą A. B., tačiau jis ir nebuvo kaltinamas tėvo nužudymu veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia. Kolegija nurodė, jog A. B., tyčia suduodamas senyvo amžiaus, ligotam, dėl girtumo mažiau koordinuotam žmogui ne mažiau kaip du pakankamai stiprius, valingus, į galvą nukreiptus smūgius, akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas stiprių smūgių sudavimas kumščiu konflikto metu patvirtina, kad turintis gyvenimo patirtį, fiziškai stiprus ir protiškai sveikas nuteistasis A. B. suprato darantis kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką ir, tai suvokdamas, atitinkamai negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Taip jis, nors ir nenorėdamas savo tėvo mirties, sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Nėra jokių duomenų, kad nuteistasis įvykio metu būtų dėjęs pastangas sušvelninti smūgį, smogti į mažiau žmogaus gyvybei pavojingą vietą, mėginęs suteikti nukentėjusiajam medicinos pagalbą. Byloje nenustatyta, kad buvo aplinkybių, sudarančių nuteistajam pagrindą manyti, kad jo smurtiniai veiksmai nepavojingi, ar leidžiančių tikėtis, jog dėl jo smūgių bus išvengta kilusių padarinių, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė. Nukentėjusiojo elgesys po jam padaryto nusikaltimo negali būti pripažintas argumentu nustatant veiką padariusio asmens kaltės formą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad A. B. atėmė gyvybę savo tėvui veikdamas netiesiogine tyčia, todėl jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį su pakeitimais: sušvelninti paskirtą bausmę ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams aštuoniems mėnesiams bei taikyti BK 75 straipsnyje numatytą nuosprendžio vykdymo atidėjimą.
Kasatorius teigia, kad Kauno apygardos teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė visus įrodymus ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Kasatorius visiškai pripažino kaltę dėl neatsargaus gyvybės atėmimo ir nuoširdžiai gailėjosi, nusikalto pirmą kartą, byloje nereiškiamas civilinis ieškinys, todėl mano, kad jam gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos.
Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, jame išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių, pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio reikalavimai. Nesant objektyvių įrodymų, kad kasatorius tyčia norėjo nužudyti tėvą, teismas padarė neteisingą išvadą, jo nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskyrė neteisingą bausmę. Neteisingas nuosprendis turi būti panaikintas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, tikimybėmis, išvadomis. Byloje svarbiausi įrodymai yra tik specialisto išvada ir kasatoriaus parodymai. Susidariusios situacijos niekas nematė, todėl tik kasatorius gali žinoti, ar jis norėjo nužudyti tėvą, ar ne. Jis teigia, kad nenorėjo nužudyti tėvo, nes neturėjo jokio pagrindo atimti jam gyvybę. Jis tėvo neužpuolė, o gynėsi nuo pastarojo užpuolimo ir norėjo nutraukti agresiją. Kitaip apsiginti jis negalėjo, įvykio metu buvo blaivas, rankoje neturėjo jokio įrankio, kai sudavė smūgius tėvui į veidą. Kasatorius apkaltintas šešių trauminių poveikių padarymu, bet byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis sudavė smūgius ir į kitas tėvo kūno vienas. Ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu netirtos aplinkybės, ką A. B. veikė po konflikto su kasatoriumi iki mirties. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. buvo konfliktiško būdo ir dažnai gatvėje įsiveldavo į muštynes, todėl galėjo būti sužalotas ir kitoje vietoje bei mirti galbūt nuo kito asmens pavartoto smurto. Grumtynių tarp kasatoriaus ir tėvo nebuvo, nėra duomenų, kad jis po kasatoriaus smūgio griuvo. Specialisto išvados 6 punkte nurodyta, kad sužalojimai rankose galėjo būti padaryti savigynos metu, o 3 punkte konstatuojama, kad kai kurie sužalojimai galėjo būti padaryti griūnant. Kasatorius įžvelgia galimybę manyti, kad po konflikto su juo A. B. nuo kažko gynėsi, griuvinėjo. Po konflikto su kasatoriumi nukentėjusysis A. B. turėjo pakankamai laiko, kelias paras, kreiptis į teisėtvarkos organus, gydymo įstaigas ar bent pranešti artimiesiems apie įvykusį konfliktą tarp jo ir kasatoriaus, bet to nepadarė.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Todėl argumentai, kuriais kasatorius aprašo ir vertina įvykius, teikdamas savaip apibendrintą jų traktuotę, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir paliktini nenagrinėti. Būtent prie tokių argumentų priskirtini skundo tekste išdėstyti kasatoriaus teiginiai, kad tik jis gali žinoti buvusias aplinkybes, kuriomis gynėsi nuo tėvo užpuolimo, kad nukentėjusysis buvo konfliktiško būdo, dažnai gatvėje įsiveldavo į muštynes, taigi galėjo būti sužalotas kitu metu, kitoje vietoje ir kitų asmenų arba susižaloti pats griuvinėdamas ir pan.
Dėl veikos kvalifikavimo
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą numatyta už tyčinį kito žmogaus, kuris yra artimas giminaitis ar šeimos narys, nužudymą. Šiame punkte numatytas nužudymą kvalifikuojantis požymis apima ir tokius atvejus, kai kaltininkas tyčia atima gyvybę savo tėvui.
Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Šioje byloje teismų sprendimais nustatyta, kad nuteistasis konflikto su savo tėvu metu, siekdamas išvengti galimų jo smūgių, pirmas sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu tėvui į veidą, padarydamas poodines kraujosruvas nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršinį odos nubrozdinimą dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nuo kurių, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui, nukentėjusysis mirė. Nustatę tokias veikos aplinkybes, atskleidžiančias priežastinį ryšį tarp veikos ir jos padarinių, teismai priėmė skirtingus sprendimus dėl nuteistojo kaltės formos. Apeliacinės instancijos teismas pripažino klaidinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. B. savo tėvą nužudė veikdamas dėl neatsargumo, ir konstatavo, jog A. B., tyčia suduodamas senyvo amžiaus, ligotam, dėl girtumo mažiau koordinuotam žmogui ne mažiau kaip du pakankamai stiprius, valingus, į galvą nukreiptus smūgius, akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Įvertinta tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo pastangas sušvelninti smūgius, smogti į mažiau žmogaus gyvybei pavojingą vietą, mėginimus rūpintis, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicinos pagalba. Konflikto metu sąmoningas stiprių smūgių sudavimas kumščiu į veidą patvirtina, kad turintis gyvenimo patirtį, būdamas fiziškai stiprus ir protiškai sveikas nuteistasis A. B. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką. Tai suvokdamas, A. B. negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai, todėl, nors ir nenorėjo savo tėvo mirties, sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Šios apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės atitinka netiesioginės tyčios požymius, numatytus BK 15 straipsnio 3 dalyje. Taikant šios dalies nuostatas pripažįstama, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
Apeliacinės instancijos teismas pagal tas faktines aplinkybes, kurios šioje baudžiamojoje byloje nustatytos, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir A. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą kvalifikavo tinkamai. Toks veikos vertinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo praktiką. Joje laikomasi pozicijos, kad asmuo, suduodamas kitam žmogui smūgius į galvą, suvokia keliamą pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numato, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir nenori atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Tokia veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009).
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
Egidijus Bieliūnas
