Baudžiamoji byla Nr. 2K–358/2010
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,
išteisintajam A. Š.,
išteisintojo gynėjui advokatui Sergejui Korznikovui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutarties.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu A. Š., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam nutraukta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, konstatavus teismo šališkumą, panaikintas Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Iš naujo išnagrinėjus bylą, Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu A. Š. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 25 d. nutartimi Zarasų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. Š. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. kovo 11 d., apie 13.45 val., Zarasų r., Dusetų mstl., Vilniaus g., vairuodamas automobilį „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „ATTT 20“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po sustojimo prie namo Nr. 22, kur L. V. siūlė pirkti malkas, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 145 punktų reikalavimus, t. y. prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui: pradėdamas važiuoti kliudė kelio važiuojamojoje dalyje šalia šaligatvio stovėjusią pėsčiąją L. V. ir priekabos „ATTT 20“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės galiniu ratu pervažiavo per dešinę jos koją; dėl to nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Prokuroras tvirtina, kad neatitinka tikrovės teismo teiginys, jog nukentėjusiosios L. V. parodymai buvo skirtingi. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiosios parodymai skiriasi tik dėl nereikšmingų detalių ir tai paaiškinama tuo, kad nuo įvykio praėjo nemažai laiko ir smulkmenas ji pamiršo. Be to, teismui nekilo klausimo, kodėl reikėjo nukentėjusiąją tiek daug kartų apklausti apie tas pačias įvykio aplinkybes ir kad tiek kartų klausiant apie tokias detales, kaip šluota užkliuvo už malkų ar malkos už šluotos, bet kas pradėtų painiotis. Dėl esminių įvykio aplinkybių (kas ir kokiu būdu padarė sužalojimus) nukentėjusiosios parodymai buvo vienodi ir nuoseklūs: jos koja buvo sužalota pervažiuojant automobiliu ir priekabos ratais, o nubrozdinimas atsirado užkabinus koją malkomis. Teismas nutartyje nenurodė motyvų, kodėl laikė nukentėjusiosios parodymus, kurie iš esmės yra nuoseklūs ir skiriasi tik dėl įvykio detalių, nenuosekliais ir skirtingais bei rėmėsi tik išteisintajam naudingomis aplinkybėmis. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 332 straipsnio 3 dalies bei 5 dalies pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nenurodė motyvų, kodėl remiasi jame išdėstytais argumentais dėl nukentėjusiosios L. V. parodymų neva nenuoseklumo ir skirtingumo, o prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusios parodymai iš esmės yra nuoseklūs ir logiški, atmeta. Toliau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra dvi viena kitai prieštaraujančios specialisto išvados. Teismo medicinos specialistas savo išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad, tikėtina, jog nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu, t. y. užvažiavus automobilio priekabos, pakrautos rąstais, ratais ant L. V. kojos; kito galimo kūno sužalojimų padarymo mechanizmo specialistas nenurodė. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tas pats specialistas jau parodė, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek pervažiuojant koją, tiek ir stovint, pasukus pėdą. Dar daugiau, jis iš esmės paneigė savo anksčiau duotą išvadą, pareikšdamas, kad, jei koja būtų pervažiuota, tai būtų sulaužyti ir kiti kaulai. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas šiuos prieštaravimus ignoravo, rėmėsi išteisintajam palankia specialisto išvada ir be jokių komentarų atmetė nukentėjusiajai palankią specialisto išvadą. Prokuroras tvirtina, kad teismas turėjo imtis priemonių tokiam prieštaravimui pašalinti: užduoti atitinkamus klausimus specialistui, o esant būtinumui, gauti papildomą išvadą, pavedant ją pateikti kitam specialistui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro prašymą iškviesti specialistą į teismo posėdį ir jį apklausti. Priėmęs tokį sprendimą, teismas privalėjo nutartyje motyvuoti, kodėl vieną išvadą atmeta, o kita – remiasi, t. y. įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir, matydamas, kad tarp byloje esančių įrodymų yra prieštaravimų, juos pašalinti. Teismas to nepadarė. Dėl to teismo išvados šioje byloje nepagrįstos išsamiu BPK nurodyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 ir 1 straipsnius.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal šią normą ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus paprastai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas teigti, jog apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Dėl padaryto esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios L. V. parodymai yra prieštaringi, iki galo nemotyvuota ir teisinga tik iš dalies. Nagrinėjamu atveju, esant tam tikriems nukentėjusiosios L. V. parodymų neatitikimams dėl patirto sužalojimo – vidinės kulkšnies lūžimo – atsiradimo mechanizmo, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pripažindamas, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ir pati, neatsižvelgė į jos parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, esmę, kai ji visą laiką tvirtino, kad buvo kontaktas su A. Š. vairuojamo automobilio priekaba. Teismas, kritiškai vertindamas L. V. parodymus apie maždaug sekundę trukusį kojos traumavimo procesą, niekaip nevertino skausmo ir išgąsčio poveikio įtakos gebėjimui įsiminti to momento vyksmą. Atmesdamas nukentėjusiosios parodymus, teismas nevertino jų esmės kitų bylos duomenų kontekste, o išdėstęs nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus, nepasisakė dėl šių prieštaravimų svarbos nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes.
Be to, nustatant sužalojimo mechanizmą, liko neįvertinta priekabos konstrukcija – tai, kad galinė sija, ant kurios sumontuoti šviesos signalai, gerokai išsikišę į šonus nuo važiuoklės. Visiškai netirta versija, kad dešinės čiurnos išorinio paviršiaus nubrozdinimas ir vidinės kulkšnies lūžimas su poslinkiu galėjo būti padaryti minėtu šviesos signalų sijos dešiniu išsikišimu, vienu trauminiu poveikiu nukentėjusiajai stovint ant šaligatvio krašto prie pat kelio važiuojamosios dalies.
Teismai visiškai ignoravo nukentėjusiosios nurodytą ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą kitą L. V. padarytą sužalojimą – nubrozdinimą, nesiaiškino, kaip jis galėjo atsirasti. Be to, esant nukentėjusiosios parodymų neatitikimams, praėjus tam tikram laikui po įvykio, nebuvo aiškinamasi, kada nukentėjusioji geriau prisiminė visas įvykio aplinkybes – ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu – ir kokios priežastys lėmė jos parodymų neatitikimus. Teismas nepasinaudojo ir BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe paskelbti nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad galėtų juos patikrinti. Be to, teismas neanalizavo, ar nukentėjusioji turėjo priežasčių apkalbėti išteisintąjį A. Š.
Kartu apeliacinės instancijos teismas nepatikrino išteisintojo A. Š. ir liudytojo V. G. parodymų patikimumo. Teismas nevertino šių proceso dalyvių parodymų atitikties nukentėjusiosios L. V. parodymams ir teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenims. Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas ne tik dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžimas su poslinkiu, bet, kaip jau minėta, ir dešinės čiurnos išorinio paviršiaus nubrozdinimas. Nukentėjusioji patvirtino, kad priekaboje sudėti rąstai kliudė jos koją, kai, automobiliui pajudėjus, ji vis dar buvo prie pat automobilio. Tuo tarpu išteisintasis A. Š. ir liudytojas V. G. tvirtino, kad nukentėjusioji buvo atokiau nuo automobilio, o šiam pajudėjus ji dar labiau atsitraukė. Taip pat jie parodė, kad nuvažiuodami matė nukentėjusiąją atsitraukiant, toliau stovint ir lyg bepradedant šluoti, kai tuo tarpu nukentėjusioji parodė, jog dėl patirto sužalojimo pargriuvo, po to atbula užšliaužė ant šaligatvio ir atsisėdo. Teismas, remdamasis išteisintojo A. Š. ir liudytojo V. G. parodymais, pripažino, kad nukentėjusioji galėjo ir pati susižaloti, nes, per greitai padariusi judesį bei neišlaikiusi pusiausvyros, nugriuvo, tačiau neatsižvelgė į visus nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus bei situacijos vystymosi logiškumą: ar nukentėjusioji, padariusi greitą judesį, neišlaikiusi pusiausvyros bei patyrusi traumą, galėjo ir toliau stovėti bei tęsti darbą. Teisėjų kolegija laiko, kad, teismui iš naujo nagrinėjant bylą ir formuojant savo vidinį įsitikinimą, nurodytų prieštaravimų negali likti, teismas privalo išsamiai patikrinti visų byloje surinktų duomenų patikimumą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nenurodė, kodėl atmeta netiesioginius liudytojo V. S. parodymus, patvirtinančius nukentėjusiosios parodymus. Taip pat nesiaiškino, kiek nukentėjusiosios veiksmai, kai ji netrukus po įvykio apie tai pranešė policijai, taip pat nurodė įvykio aplinkybes medicinos darbuotojams bei liudytojui V. S., turi reikšmės vertinant jos parodymų įrodomąją reikšmę.
Pagrįsti ir prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl nepašalintų prieštaravimų tarp teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir šią išvadą pateikusio specialisto paaiškinimų bylos teisminio nagrinėjimo metu. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu, užvažiavus automobilio priekabos (pakrautos rąstais) ratais ant L. V. kojos. Teisme, apklaustas kaip medicinos ekspertas, tą pačią specialisto išvadą pateikęs S. Federavičius ją iš esmės paneigė, nurodęs, kad, jeigu koja būtų pervažiuota, tokiu atveju būtų sulaužyti ir kiti kaulai, pavyzdžiui, blauzdos. Teismas šių neatitikimų nepašalino ir dėl jų nepasisakė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Josifas Tomaševičius
Antanas Klimavičius
