Baudžiamoji byla Nr. 2K-341/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.10.1;
1.2.5.4;
2.1.7.4.1;
2.1.7.4.4;
2.1.15.1.2;
2.1.15.3.3.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nutarties.
Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš V. D. nukentėjusiosios I. D. naudai priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 12 d. nutartimi nuteistojo V. D. ir nukentėjusiosios I. D. apeliacinius skundus tenkino iš dalies, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeitė:
pašalino iš nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę, kad V. D. terorizavo žmogų, grasindamas padaryti pavojingą turtui veiką;
iš V. D. priteistą nukentėjusiajai I. D. neturtinės žalos atlyginimą padidino nuo 10 000 Lt iki 20 000 Lt;
panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį, kuria iš V. D. priteista 1592,80 Lt Valstybinei ligonių kasai, pripažino Valstybinei ligonių kasai teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
V. D. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad sunkiai sutrikdė sveikatą kitam žmogui. V. D. 2004 m. kovo 23 d., apie 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sutuoktine I. D. metu tyčia spardė ją kojomis, daužė kumščiais į įvairias kūno vietas, padarydamas kraujosruvas veide, petyje ir kairėje rankoje, taip pat galvos smegenų sumušimą. Dėl to I. D. buvo suluošinta ir dėl galvos smegenų sumušimo jai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
V. D. taip pat nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad terorizavo žmogų grasindamas padaryti žalą gyvybei ir sveikatai bei sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. V. D. 2005 m. spalio mėnesio pabaigoje (tikslesnis laikas nenustatytas) bute, esančiame (duomenys neskelbtini), du kartus sudavė sutuoktinei I. D. ties smilkiniu, o po to mušė kumščiu į veidą, išmušė priekinį dantį ir taip grasino, kad ją užmuš, jeigu ji kur nors dėl to kreipsis. Tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 25 d. 11.00 val. iki 2007 m. balandžio 22 d., tiksliai nenustatytomis dienomis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jis sistemingai terorizavo ir baugino sutuoktinę I. D. nepilnamečių dukterų akivaizdoje, ją mušė ir spardė, grasino užmušti, nužudyti ar išmesti pro langą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2008 m. sausio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), reikalavo, kad I. D. atsiimtų iš teismo skyrybų dokumentus, ir ėmė ją mušti. Nepilnametėms dukterims užstojus nukentėjusiąją, ėmė jas stumdyti, mosikavo virtuviniu peiliu ir šaukė, kad užmuš nukentėjusiąją, abi dukras ir pats nusižudys.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutartį pakeisti ir bylą dėl I. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nutraukti arba Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tirdami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo kriterijų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismai neteisingai išsprendė nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje klausimus.
Anot kasatoriaus, taikydami jam BK 145 straipsnio 2 dalį, teismai neaiškino ir neatskleidė vieno iš būtinų šio nusikaltimo požymių – to, kad pagal įstatymą grasinimas turi būti toks, jog nukentėjusysis jį suvoktų kaip realų pavojų jo gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-496/2005, 2K-142/2007 ir kt.). Teismai nurodė, kad I. D. suvokė kasatoriaus grasinimus ir tikėjo jų realumu, nes buvo nuolat mušama ir žalojama, tačiau to nepakanka siekiant atsakyti į klausimą, ar tikrai I. D. suvokė kasatoriaus neva naudojamų bauginimų realumą. Toks bauginimo realumo suvokimas yra grynai subjektyvaus pobūdžio vertinimas, kurį nustatyti ir konstatuoti pakankamai sudėtinga. Pasak kasatoriaus, teismai turėjo įvardyti ne tik I. D. patirtų sužalojimų faktus, bet ir pateikti kitus įtikinančius duomenis, liudijančius, kad nukentėjusioji iš tikrųjų suvokė kasatoriaus grasinimų nužudyti ją ir dukteris bei nusižudyti realumą ir objektyvų galimumą (tikėtinumą).
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino jam paskirtas bausmes pagal BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas ir kad bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Šią išvadą kasatorius motyvuoja tokiais argumentais: 1) Veikos, už kurias jis yra nuteistas, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, taigi pagal objektus, kuriuos saugo baudžiamasis įstatymas, nėra tapačios ir iš esmės skiriasi. Sunkus sveikatos sutrikdymas – tai nusikaltimas žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius), tuo tarpu grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas – tai nusikaltimas, pavojingas žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK XIX skyrius); 2) BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta veika laikytina materialia sudėtimi, kuriai būtinas padarinių kilimas, tuo tarpu BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta veika – tai formali sudėtis, nereikalaujanti konkrečių padarinių; 3) Vienas nusikaltimas yra sunkus, kitas – apysunkis, už jų padarymą numatytos skirtingos kriminalinės bausmės, kurių laisvės atėmimo laikotarpis iš esmės skiriasi: vienu atveju bausmės vidurkis yra penkeri metai, kitu atveju – dveji metai; 4) Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, skirtingai nei pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas; 5) Sunkus sveikatos sutrikdymas faktinių aplinkybių požiūriu laikytinas kontaktine veika, nes tiesiogiai susijęs su poveikiu kito asmens sveikatai. Tuo tarpu asmens terorizavimas visiškai nesusijęs su fiziniu kontaktu ir yra bauginamojo-psichologinio pobūdžio. Argumentuodamas būtinumą taikyti bausmių apėmimo būdą, kasatorius taip pat remiasi Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 25 punktu, kasacine nutartimi Nr. 2K-54/2009. Anot jo, šis subendrinimo būdas šiuo atveju atitiktų BK 41 straipsnyje apibrėžtą bausmės paskirtį, pagal kurią asmeniui skirtina bausmė turi būti ne tik teisėta (formalus aspektas), bet ir teisinga (turiningasis aspektas).
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, jo kaltę grindė specialistų išvadomis, I. D., jos dukterų V. ir E. D., kitų liudytojų parodymais. Tačiau teismas ne tik netinkamai vertino šiuos įrodymus, bet ir, remdamasis jais, kai kurių iš jų nuosprendyje neaprašė. Pvz., nuosprendyje nurodyta, kad liudytojos V. D. parodymai yra analogiški jos sesers liudytojos E. D. parodymams, tačiau nenurodyta, kokius parodymus teisme davė V. D., kokios parodymų detalės sutampa. Be to, teismas, žinodamas, jog šios liudytojos yra seserys, o nukentėjusioji – jų motina, kasatorius – jų tėvas, turėjo atsargiai vertinti jų parodymus, nes tokių asmenų parodymai priskiriami prie subjektyviosios kilmės duomenų.
Kasatoriui abejonių kelia ir teismų teiginiai, kad byloje esamais įrodymais neginčijamai nustatyta V. D. kaltė dėl abiejų nusikaltimų. Kalbant apie sunkų sveikatos sutrikdymą, šio nusikaltimo aplinkybės nustatytos specialisto išvada Nr. G 4824/08(01), nukentėjusiosios I. D., jos dukterų parodymais, nukentėjusiosios bendradarbių, kolegių parodymais. Iš šių duomenų viseto matyti, kad tik pačios nukentėjusiosios bei dukterų parodymai tiesiogiai grindžia įvykio aplinkybes (nors kasatorius abejoja ir jų teisingu vertinimu). Tuo tarpu kiti liudytojai (R. P., Z. Š., G. J.) ir specialistas tiesiogiai nematė paties įvykio, jo mechanizmo, įvykio dalyvių elgesio, jų veiksmų įtakos padariniams ir t. t. Turint galvoje, kad tiesioginiai liudytojai yra kasatoriaus šeimos nariai (tokių asmenų parodymai priskiriami prie subjektyviosios kilmės duomenų), jų parodymai turėjo būti tikrinami patikimumo ir tikrumo aspektais, tačiau iš teismų nuosprendžio bei nutarties to nematyti. Be to, kasatoriaus teigimu, teismai neanalizavo jo paties aiškinimų dėl įvykio aplinkybių. Pavyzdžiui, nepagrįstas teismų argumentas, paneigiantis aplinkybę, kad nukentėjusioji neatsargiai susižalojo pati. Teiginys, kad nukentėjusioji, baimindamasi vyro, medicinos įstaigoje gydytojams sakė netiesą, vargu ar įtikinamas. Taigi visos šios nurodomos aplinkybės leidžia kasatoriui daryti išvadą, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, rėmėsi tik prielaidomis, fragmentais ir nepatikrintais duomenimis, pažeidė reikalavimą įrodymus vertinti remiantis bylos aplinkybėmis, įstatymu ir vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Kasatorius taip pat kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančius teiginius, kad „V. D. nepateikė teismui įrodymų, kad nukentėjusioji ir liudytojai yra susitarę ir jį apkalba. Visų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų paaiškinimai atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl teismui jų tikrumas nekelia jokių abejonių“ (4 psl.). Anot kasatoriaus, šiuo teiginiu paneigta kasatoriaus teisė į gynybą, nekaltumo prezumpcija ir parodytas teismo šališkumas, nes išeina, kad kasatorius turėjo, bet nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus. Taigi byloje neužtikrinta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nekiltų prielaidų manyti, jog teismas, vengdamas tinkamai atlikti savo pareigas (BPK 241 straipsnis), buvo objektyviai šališkas, t. y. tokiais savo veiksmais neužtikrino, kad su proceso šalimis bus elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nei vienai iš jų nebus suteikiama papildomų garantijų ar privilegijų (Cubber v. Belgija, Nr. 9186/80; Bulut v. Austrija, Nr. 17358/90; Hauschildt v. Danija, Nr. 10486/83 ir kt).
Kasatoriaus teigimu, teismas neteisingai vertino ir 2008 m. rugsėjo 30 d. teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G 4824/08(01). Šia specialisto išvada teismas negalėjo vadovautis, nes joje konstatuotas daugiau nei prieš penkerius metus padarytas sužalojimus, be to, specialistas neatliko ekspertinio tyrimo su tiriamuoju objektu – nukentėjusiąja, apie sužalojimo pobūdį ir laipsnį sprendė iš I. D. ligos istorijos medicininių dokumentų. Tačiau medicininiuose dokumentuose, kuriuos ir tyrė specialistas, nėra rašoma apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti sužalojimai, kas juos padarė, kokiais veiksmais. Juose fiksuojami tik padariniai, o ne jų priežastys. Todėl specialisto išvadą teismai turėjo įvertinti kritiškai ir nelaikyti jos neginčijamu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs specialistą, šios įrodymų vertinimo klaidos neištaisė, rėmėsi šiuo nepatikimu ir neleistinu įrodymu.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), neteisingai taikė materialinės teisės normas, nepagrindė, kodėl I. D. naudai iš kasatoriaus priteisė tokią didelę sumą neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje dėl teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose, teigiama, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti (Teismų praktika Nr. 29, p. 472). Be to, teismas turėjo atskleisti teisingumo ir protingumo principų, kuriuos mini nuosprendyje, turinį pagal šios bylos aplinkybes. To nepadarius teismų sprendimai yra naikintini (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2007, 2K-449/2007). Beje, teismų praktikoje sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose priteistinos neturtinės žalos dydis nesiekia pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio, pavyzdžiui: Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 2A-159/2007 - 5000 Lt; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 2A-28/2006 - 6000 Lt; Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. kovo 30 d. nutartis Nr. 2A-140/2004 - 4000 Lt; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-494/2004 – 2500 Lt; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis Nr. 3K-3-51/2007 - 6000 Lt ir t. t. Minėtos pirmosios instancijos teismo klaidos ne tik neištaisė Vilniaus apygardos teismas, bet priteistinos neturtinės žalos dydį pakėlė iki 20 000 Lt. Kartu, apeliacinės instancijos teismas nepateikė įtikinamų ir pakankamų argumentų žalos dydžiui pagrįsti. Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į faktą, kad civilinėje byloje Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas jau yra priteisęs I. D. neturtinės žalos atlyginimą (10 000 Lt). Teismas nepagrįstai aiškino, kad šių kompensacijų paskirtis yra kita. Kasatoriaus teigimu, civilinėje byloje apylinkės teismas kompensaciją siejo ne su kokiomis nors kitomis santuokos nutraukimo priežastimis, bet su V. D. veiksmais, kurie jam inkriminuoti ir baudžiamojoje byloje. Taigi neturtinės žalos atlyginimas priteistas pakartotinai.
Kasatorius taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, panaikinęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį dėl Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio patenkinimo, nepagrįstai pripažino šiam civiliniam ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodamas spręsti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjant bylą abiejose teismų instancijose, Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio klausimas iš esmės nebuvo sprendžiamas, nebuvo užtikrintas ir aktyvus minėtojo civilinio ieškovo ir atsakovo (kasatoriaus) dalyvavimas, pažeidžiant rungimosi ir dvišališkumo reikalavimus, kaip to reikalauja civilinio proceso įstatymo nuostatos, jeigu jos neprieštarauja BPK normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškovas (Valstybinės ligonių kasos), nepateikdamas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, atsisakė savo teisės ginti pažeistą teisę. Taigi svarstytina, ar Vilniaus apygardos teismas galėjo palikti civilinio ieškinio dydžio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka, taip pažeidžiant šalių dispozityviškumo principą, pagal kurį šalys turi teisę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis, BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pasak kasatoriaus, tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 3K-3-252/2009, 3K-7-161/2009, 3K-3-137/2009, 3K-3-99/2009, 3K-7-496/2008.
Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į nuteistojo V. D. kasacinį skundą prašo šį atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog jo bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė BK 145 straipsnio 2 dalį. V. D. nuolat baugino I. D., kuri turėjo pagrindą bijoti ir manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Teismas išsamiai išdėstė aplinkybes, kurios parodo nuteistojo grasinimų sistemingumą ir realumą. Nukentėjusiajai V. D. padarytus sunkų bei nežymų sveikatos sutrikdymus patvirtina ne tik nukentėjusioji ir liudytojai, bet ir teismo medicinos ekspertai, pateikdami specialisto išvadas. Nukentėjusioji I. D., bijodama nuolatinių V. D. grasinimų, buvo net apsigyvenusi pas liudytoją R. P.. Įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnyje, sprendžiant V. D. kaltės klausimą, nepažeistos. Pasak prokuroro, kasatoriaus parodymus bei jo versiją teismai vertino kartu su kitais įrodymais ir visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Prokuroras nesutinka ir su V. D. teiginiu, kad specialisto išvada Nr. G 4824/08(01) nepatikima. Akivaizdu, kad specialistas V. K., kuriam 2008 m. rugsėjo 19 d. buvo pavesta nustatyti I. D. 2004-2005 metais padarytų sužalojimų sunkumo laipsnį ir mechanizmą, rėmėsi medicininiais dokumentais, nes nuo sužalojimų padarymo praėjo didžiulis laiko tarpas ir kitokiu būdu šio tyrimo atlikti neįmanoma. Pasak prokuroro, specialisto V. K. pateikta išvada Nr. G 4824/08(01) atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus, yra išsami ir aiški. Šis specialistas apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas, patvirtino duotą išvadą ir išsamiai ją paaiškino.
Anot prokuroro, teismas, bendrindamas V. D. paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio l dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 4 dalies nuostata ir taikė dalinio sudėjimo būdą. Bausmių apėmimą, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalimi, teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Akivaizdu, kad V. D. padarytos veikos nėra ideali nusikaltimų sutaptis, taip pat jam nepaskirta ir dvidešimt metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nėra ir pagrindo teigti, kad kasatoriaus padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, pagal nusistovėjusią teismų praktiką teismai pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 25 punktas, Teismų praktika Nr. 27, p. 316). Šioje byloje abi V. D. padarytos nusikalstamos veikos yra tos pačios rūšies – nusikaltimai (BK 10 straipsnis). Vadovaujantis BK 11 straipsniu, vienas kasatoriaus padarytas nusikaltimas yra sunkus, kitas – apysunkis. Taigi abu nusikaltimai labai nesiskiria pagal pavojingumą, nes jų kategorijos yra šalia (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Teismas, bendrindamas paskirtas bausmes, pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 4 dalimi ir baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Prokuroras taip pat nurodo, kad kasaciniame skunde dėstomos kitos aplinkybės, į kurias siūloma atsižvelgti sprendžiant paskirtų bausmių bendrinimo klausimą, tačiau BK 63 straipsnis to nenumato.
Prokuroras siūlo atmesti ir nuteistojo V. D. teiginius apie teismo šališkumą. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šio principo pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Šioje baudžiamojoje byloje teisėjui ir apeliacinės instancijos teismo kolegijai nušalinimų nepareikšta. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas surinktus įrodymus ir juos vertindamas, pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos – atmeta, taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji ar liudytojai V. D. apkalba. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad ir nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, jog liudytojai susitarė jį apkalbėti. Taip teismas pabrėžė, kad įvertino visus byloje esančius įrodymus.
Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais apie neteisingai nustatytą neturtinės žalos dydį bei netinkamai išspręstą Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Prokuroras pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą konstatuota, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netikrina neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo teisingumo, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai yra vertinamieji, juos įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami padarytos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos ir priteisdamas didesnį neturtinės žalos dydį I. D., įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarinius, teisingai atskleidė įtvirtintus įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Kasaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai, kai nukentėjusiesiems nustatyta mažesnė atlygintina neturtinė žala, iš tiesų negali būti besąlygiškas kriterijus sprendžiant šį klausimą nagrinėjamoje byloje. Pirma, neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos dydį. Antra, nukentėjusiajai I. D. priteista atlygintina neturtinė žala neprieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji buvo ilgą laiką žeminama, persekiojama ir mušama vaikų akivaizdoje, matant bendradarbiams, turėjo bėgti iš namų gyventi kitur, jai prasidėjo epilepsijos priepuoliai, sutriko kalba ir atmintis. Negalima sutikti ir su tuo, kad I. D. neturtinė žala priteista du kartus, nes baudžiamojoje byloje teismas įvertino V. D. nusikalstamais veiksmais pažeistas nukentėjusiosios nematerialiąsias vertybes, o civilinėje byloje I. D. priteista kompensacija už santuokos nutraukimą dėl V. D. kaltės, t. y. nukentėjusiajai priteistų kompensacijų paskirtys skirtingos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį I. D., atsižvelgė į tai, kad civilinėje byloje jai išmokėta kompensacija, įvertinant dalį baudžiamojoje byloje V. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį dėl Valstybinės ligonių kasos ieškinio patenkinimo, ištaisė akivaizdžią klaidą, nes nutartis buvo priimta pažeidžiant BPK 307 straipsnio 6 dalį, 361 ir 362 straipsnių reikalavimus. Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neįvertintas Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio klausimas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino Valstybinei liginių kasai teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Nukentėjusioji I. D. atsiliepimu į nuteistojo V. D. kasacinį skundą prašo šį atmesti, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nutartį. Ji nurodo, kad teismas, teisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus, o šis, teigdamas, jog jo grasinimai buvo nerealūs, tiesiog pasirinko tokią gynybos poziciją. Anot nukentėjusiosios, jos suvokimas dėl grasinimų realaus pavojaus gyvybei ir sveikatai buvo nulemtas sistemingo kasatoriaus naudoto fizinio ir psichologinio smurto. Jis nesiliovė to daryti net prasidėjus teismo procesui dėl santuokos nutraukimo. Nors ji neskundė nuosprendžio, tačiau yra įsitikinusi, kad nuteistajam paskirta pernelyg švelni bausmė. Apie tai liudija faktas, kad ir po nuosprendžio įsiteisėjimo, V. D. ne tik nesigaili padaręs nusikaltimą, bet ir toliau daro psichologinį spaudimą keldamas jai nepagrįstas civilines bylas, atsisako pasiimti jam priteistus baldus ir kitus daiktus iš jos buto, skundžia antstolį, kad šis nevykdo teismo sprendimo dėl dalies daiktų perdavimo.
Nukentėjusioji nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, didindamas neturtinės žalos dydį iki 20 000 Lt, atsižvelgė į santuokos nutraukimo civilinėje byloje priteistą 10 000 Lt kompensaciją, tačiau teisingai vertino, kad minėtos kompensacijos paskirtis yra kita. Civilinėje byloje atsakovo –V. D. smurtiniai veiksmai prieš ją nebuvo vertinami baudžiamosios teisės aspektu. V. D. smurtiniai veiksmai buvo kvalifikuojami kaip žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu, tai suponuoja išvadą, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Teismui konstatavus šią aplinkybę, atsakovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo neturtinės žalos, padarytos dėl santuokos nutraukimo (CK 3.70 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu baudžiamojoje byloje neturtinė žala turi būti atlyginama imperatyviai visais atvejais, jeigu ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pasak nukentėjusiosios, kasatoriaus nurodyta teismų praktika ir konkrečios baudžiamosios bylos pagal savo faktines aplinkybes iš esmės skiriasi, todėl jos negali būti laikomos precedentu. Nukentėjusiosios teigimu, apeliacinės instancijos teismas, padidindamas priteistiną neturtinės žalos sumą, ne tik vadovavosi teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis, bet ir sukonkretino bendrųjų teisės principų turinį. Nukentėjusioji taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio klausimą, pripažindamas šiai įstaigai teisę į civilinio ieškinio patenkinimą CPK tvarka.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir jų vertinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, rėmėsi tik prielaidomis ir nepatikrintais duomenimis. Šie teiginiai atmestini. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos leistinais įrodymais, kurių visumos visiškai pakanka V. D. padarytiems nusikaltimams konstatuoti. Nustatydamas šių nusikaltimų aplinkybes, teismas rėmėsi nukentėjusiosios I. D., tiesiogiai patyrusios V. D. smurtą ir psichinę prievartą, liudytojų E. D. ir V. D., savo akimis mačiusių V. D. smurtinius veiksmus, parodymais. Teismas taip pat rėmėsi liudytojų R. P., Z. Š. ir G. J., mačiusių nukentėjusiąją sumuštą ir girdėjusių jos pasakojimus apie šeimoje patiriamą smurtą ir terorizavimą, parodymais. Patirto smurto padariniai nustatyti specialisto išvadomis: 2008 m. rugsėjo 30 d. Nr. G 4824/08(01), 2007 m. kovo 20 d. Nr. G 1567/07(01), 2007 m. balandžio 23 d. Nr. G 2228/07 (01). V. D. įvykių versija motyvuotai atmesta. Pagrindo teigti, kad V. D. kaltumas nustatytas prielaidomis ir nepatvirtintais duomenimis ar kad teismas neišsamiai vertintų įrodymus, nėra.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo nuosprendyje V. D. versijos atmetimas grindžiamas tuo, kad šis nepateikė teismui įrodymų, jog nukentėjusioji ir liudytojai yra susitarę ir jį apkalba. Anot kasatoriaus, taip argumentuodamas savo išvadas, teismas pažeidė kasatoriaus teisę į gynybą, teisę į nešališką teismą ir jo nekaltumo prezumpciją. Teisėjų kolegija sutinka, kad toks įrodymų vertinimo motyvavimas nėra tinkamas, nes kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Tačiau šis nuosprendžio trūkumas nesuteikia pagrindo konstatuoti nei įrodinėjimo tvarkos, nei kasatoriaus pabrėžiamų procesinių teisių pažeidimų. Pažymėtina, kad minėtas teismo argumentas nebuvo vienintelis atmetant nuteistojo įvykių versiją ir turėtų būti vertinamas visų pateiktų motyvų kontekste. Teismas nurodė ir kitus motyvus, kodėl netiki kaltinamojo paaiškinimais: nes jie yra visiškai paneigti nuosekliais nukentėjusiosios ir liudytojų paaiškinimais, medicinos specialistų išvadomis apie I. D. padarytus sunkų ir nežymius sveikatos sutrikdymus; netikėti šiais įrodymais nėra jokio pagrindo; pats kaltinamasis neneigia, kad jis konfliktavo su nukentėjusiąja, stumdydavo ją, pastaroji griūdavo, atsitrenkdavo į įvairius baldus, kad 2004 m. kovo 23 d. žmona į namus grįžo vėlai, neblaivi, todėl jis ją pastūmė; kad visų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų paaiškinimai atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl teismui jų tikrumas nekelia jokių abejonių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiu byloje esančių įrodymų vertinimu. Kasacinio skundo argumentai, pagrindžiantys teisių į gynybą, į nešališką teismą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus, yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos medžiagos.
Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl byloje esančios 2008 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvados Nr. G 4824/08(01) neleistinumo ir nepatikimumo. Iš šios specialisto išvados matyti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas nukentėjusiajai 2004 m. kovo 23 d., nustatytas pagal VGPUL ligos istoriją Nr. 2004/4854, o nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas 2005 m. spalio mėnesio pabaigoje, – pagal asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelę Nr. 2005/37454. Nepaisant to, kad specialistas išvadas padarė ne tiesiogiai ištyręs nukentėjusiąją, bet remdamasis prieš kelis metus medicinos įstaigoje darytais ir dokumentuose užfiksuotais tyrimų rezultatais, ši aplinkybė nereiškia, kad teismas negalėjo remtis šiuo įrodymu, juolab kad specialisto išvada atitinka nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus apie šiuos įvykius. Pažymėtina, kad, tikrindamas šios specialisto išvados patikimumą, apeliacinės instancijos teismas apklausė ją atlikusį specialistą V. K., kuris patvirtino duotą išvadą ir išsamiai ją paaiškino. Dėl 2004 m. kovo 23 d. patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo papildomai taip pat buvo apklaustos nukentėjusioji I. D. ir ją tuo metu gydžiusi liudytoja O. B.. Atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas nerado pagrindo abejoti 2008 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvados Nr. G 4824/08(01) patikimumu ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, taigi įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) nepažeidė.
Dėl grasinimų realumo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį
Anot kasatoriaus, teismai, taikydami jam BK 145 straipsnio 2 dalį, nenustatė grasinimų realumo, t. y. kad nukentėjusioji juos suvoktų kaip realų pavojų jo gyvybei ar sveikatai. Šis teiginys nepagrįstas.
Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimo panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Analogiškai grasinimo realumas suprastinas ir vertinant BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus grasinimus susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Kita vertus, BK 145 straipsnio 2 dalyje taip pat kriminalizuotas ir sistemingas žmogaus bauginimas, kuris gali reikštis ne tik grasinimais atlikti aukščiau minėtas konkrečias pavojingas veikas, bet ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atvirus sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Todėl tokios sistemingos psichinės prievartos realumui konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą bijoti būtent dėl savo gyvybės ir sveikatos, bet pakanka išvados, jog jis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes jis terorizavo nukentėjusiąją grasindamas padaryti jos sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką, sistemingai ją baugino ir nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Šią aplinkybę, anot teismo, patvirtina nukentėjusiajai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nežymūs sveikatos sutrikdymai, nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, psichinės prievartos realumą motyvavo tuo, kad „<...> per inkriminuotą laikotarpį kaltinamasis grasino padaryti žalą I. D., abiejų dukrų sveikatai ir gyvybei ne vieną kartą, daugiau negu tris kartus, t. y. sistemingai. Tai jis darė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad daro psichologinį poveikį, siekdamas sukelti nukentėjusiajai stresą, baimę, nerimą dėl minėtų vertybių. V. D. smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu, buvo padaręs jai sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl buvo realus pagrindas manyti, kad grasinimus nuteistasis įvykdys. Todėl I. D. pagrįstai to bijojo. Kad pastaroji buvo psichologiškai paveikta, rodo tai, kad ji, bijodama savo vyro, gyventi buvo prisiglaudusi pas liudytoją R. P.. <...> V. D. jau antrą dieną tai išsiaiškino ir atvykęs skambino į buto duris, jas spardė, norėdamas patekti į vidų. Kadangi nukentėjusioji buvo persekiojama, ji, būdama bute, bijodavo net užsidegti šviesą“.
Teismų išvadoms dėl grasinimų realumo ir jas pagrindžiantiems argumentams pritartina. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. D. baugino nukentėjusiąją ne tik išsakydamas jai labai pavojingus grasinimus (užmušti, išmesti pro langą), bet ir mušdamas ją, mosikuodamas peiliu, be to, anksčiau jau buvo sunkiai sutrikdęs jos sveikatą. Šie labai agresyvūs tęstiniai veiksmai, vertinant juos tiek pagal objektyvų poveikį žmogaus psichikai, tiek subjektyvų nukentėjusiosios suvokimą, pagrįstai pripažinti realiu (ne tariamu) bauginimu. Nekyla jokių abejonių ir dėl to, kad V. D. suvokė, kad savo veiksmais kelia nukentėjusiajai baimę dėl jos ir dukterų gyvybės ir sveikatos, verčia ją nuolat nesaugiai jaustis, ir to norėjo. Kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusioji neturėjo pagrindo bijoti jo grasinimų, iškreipia bylos aplinkybes ir vertintini kaip nepagrįsta gynybinė versija.
Dėl bausmių bendrinimo
Kasatoriaus teigimu, teismas turėjo bendrinti jam paskirtas bausmes ne sudėjimo, bet apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Šis teiginys ir jį pagrindžiantys argumentai nepagrįsti. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra apysunkis. Pagal BK 11 straipsnyje pateiktą klasifikaciją šie nusikaltimai priskiriami gretimoms kategorijoms. Teismų praktikoje nusikalstamų veikų priskyrimas gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį savaime nesuteikia pagrindo už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bendrinti apėmimo būdu. Ne mažiau svarbu, kad nusikalstamos veikos taip pat labai skirtųsi pagal pavojingumą. Tokiais atvejais šių veikų pavojingumus teismai palygina atsižvelgdami į kėsinimosi objektus, dalykus, padarymo būdus, sukeltus padarinius ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 25 p.). Nagrinėjamoje byloje teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad V. D. padarytas žmogaus terorizavimas (BK 145 straipsnio 2 dalis) yra daug mažesnio pavojingumo nei sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnio 1 dalis). Nei teorinė šių nusikaltimų sudėčių analizė, nei faktinės šių nusikaltimų padarymo aplinkybės neleidžia daryti tokios išvados. Žmogaus terorizavimas, kaip ir sveikatos sutrikdymas, yra smurtinio pobūdžio nusikaltimas, nukreiptas prieš žmogų. Sistemingo bauginimo veiksmai, kaip ir fizinis smurtas, gali turėti sunkių padarinių žmogaus sveikatai. Terorizuojant žmogų, gali būti naudojama tiek psichinė, tiek fizinė prievarta ir būtent taip buvo nagrinėjamojoje byloje. V. D. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė skirtingais veiksmais, skirtingu laiku, taigi jie sudaro realią sutaptį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas, bendrindamas už šiuos nusikaltimus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis), tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl neturtinės žalos
Kasatorius ginčija iš jo priteistos neturtinės žalos dydį (20 000 Lt) ir tokio sprendimo motyvus, teigia, kad neturtinės žalos atlyginimas priteistas pakartotinai, nes civilinėje byloje santuokos nutraukimo byloje teismas jau yra priteisęs I. D. neturtinės žalos atlyginimą (10 000 Lt). Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K-492/2006, 2K-408/2008, 2K-89/2010, 2K-267/2009, 2K-271/2010 ir kt). Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji I. D. prašė teismo priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs didinti priteistinos neturtinės žalos dydį, tokį sprendimą motyvavo šiomis aplinkybėmis: dėl kaltinamojo nukentėjusiajai padaryto galvos smegenų sumušimo jai prasidėjo epilepsijos priepuoliai, ji praranda sąmonę, atmintį, užstringa kalba; ji buvo žeminama namuose vaikų akivaizdoje, persekiojama, mušama, matant bendradarbiams, turėjo ne kartą eiti į darbą V. D. sumušta, dėl to patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, diskomfortą aplinkinių akivaizdoje, nepatogumus, turėdama bėgti iš namų, būdama jo sužalota, – fizinį skausmą ir kančias; nuteistasis neturtinę žalą I. D. padarė veikdamas tyčia; būdamas vieną kartą sunkiai sužalojęs savo žmoną, toliau ilgą laiką smurtavo; nukentėjusiajai ir šiuo metu reikalingas gydymas, todėl ji patiria nepatogumus, turi pirkti brangius vaistus. Konstatuota, kad 20 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas šiuo konkrečiu atveju yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tai, kad santuokos nutraukimo byloje (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-527-656/2008) dėl smurtinio V. D. elgesio I. D. jau buvo priteista 10 000 Lt neturtinė žala, baudžiamojoje byloje nebuvo ignoruota. Nustatydami priteistinos neturtinės žalos dydį, mažesnį nei buvo prašoma civiliniame ieškinyje, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai į tai atsižvelgė ir dėl to pasisakė (priešingu atveju kompensuotinos žalos dydis galėtų būti dar didesnis). Pažymėtina, kad priteistos neturtinės žalos dydis (20 000 Lt) nėra didesnis nei teismų praktikoje paprastai priteisiama sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (žr., pvz., kasacines nutartis Nr. 2K-209/2010, 2K-408/2008), juo labiau kad šioje byloje V. D. nuteistas ir už žmogaus terorizavimą.
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad šioje byloje nėra duomenų, jog teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilintų į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai suprastų bei pritaikytų CK 6.250 straipsnio nuostatas. Pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos piniginės išraiškos nėra.
Dėl teisės į civilinio ieškinio patenkinimą pripažinimo ir jo dydžio klausimo perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio klausimą išsprendė (patenkino) ne nuosprendžiu, bet nutartimi, tikslindamas nuosprendį BPK 361-362 straipsniuose nustatyta tvarka. Tai nustatęs, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad civilinio ieškinio klausimas galėjo būti išspręstas tik teisiamajame posėdyje priimant nuosprendį ir visiškai pagrįstai šią pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį panaikino. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad neturi procesinės galimybės ieškinį išspręsti iš esmės, pripažino Valstybinei ligonių kasai teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perdavė spręsti civilinio proceso tvarka. Toks sprendimas yra prieštaringas. Pagal BPK 115 straipsnį teisės į civilinio ieškinio patenkinimą pripažinimas, jo dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka, yra vienas iš ieškinio išsprendimo būdų, kuris taikomas tais atvejais, kai civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas išspręstas iš esmės, tačiau jo negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturėjo procesinės galimybės kaip nors išspręsti ieškinio klausimo, nes nei prokuroras, nei Valstybinės ligonių kasos apeliacinio skundo dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio nepadavė, taigi šis klausimas objektyviai negalėjo būti išspręstas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti). BPK nenustato, kokį sprendimą turi priimti apeliacinės instancijos teismas tokioje situacijoje. Sistemiškai vertinant BPK 115 straipsnyje pateiktus civilinio ieškinio išsprendimo būdus, ši prieštaringa teisinė procesinė situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, spręstina ne priteisiant teisę į ieškinio patenkinimą, bet paliekant Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį nenagrinėtą. Priėmus tokį sprendimą, šis civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį nuteistajam V. D. civilinio proceso tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nutartį – Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
