Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-176/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovo atstovui D. S.,

atsakovo atstovams advokatui R. K., P. M. ir T. B.,

žodinio proceso proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TELE2“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Telegausa“ (dabar bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė,,Akrita“) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,TELE2“ dėl sutarties pažeidimo, komisinio atlyginimo ir nuostolių priteisimo bei pagal atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už prievolių netinkamą vykdymą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

Šalys 2002 m. sudarė mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį (toliau – sutartį), pagal kurią atsakovas pavedė prekybos agentui – ieškovui, o šis įsipareigojo parduoti tretiesiems asmenims atsakovui priklausančias prekes (mobiliojo ryšio telefonus, SIM korteles) ir surinkti atsakovui priklausančias įmokas. Už prekių pardavimą atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui komisinį atlyginimą – 70 Lt (be PVM) už kiekvienos mėnesinio apmokėjimo atsakovo UAB,,TELE2“ ir kliento sutarties sudarymą. Šalys taip pat susitarė, kad pagal visas mokėjimo sutartis, sudarytas su klientais, neatsiskaičiusiais už atsakovo mėnesinio apmokėjimo paslaugas, ieškovas bus baudžiamas 75 Lt (be PVM) bauda (Sutarties 10.1 punktas). Sutarties 10.2 punkte šalys nustatė, kad jeigu ieškovo vienos pardavimo vietos piktybiškai nemokių klientų procentas yra lygus arba mažesnis kaip keturi procentai, ieškovui už visas su mokiais klientais sudarytas sutartis priskaičiuojama 15 Lt (be PVM) papildomų komisinių (premijų). Šalys susitarė, kad atsakovas kiekvieno mėnesio pradžioje išsiųs ieškovui ataskaitą apie nemokius klientus ir papildomus komisinius (Sutarties 10.7, 10.8 punktai). Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė sutartį, nes nuo 2002 m. balandžio mėnesio nustojo tiekti duomenis apie nemokius klientus, nevykdė Sutarties 10.7 punkte nustatyto įsipareigojimo; be to, atsakovas 2003 m. gruodžio 22 d. atsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad dėl vartotojų nemokumo ieškovui nebus mokami papildomi komisiniai (premijos), o dėl nemokių vartotojų ieškovas turi sumokėti atsakovui 7230 Lt baudą. Ieškovas, atsakydamas į pranešimą, nurodė, kad atsakovas nevedė nemokių klientų apskaitos, neinformavo jo apie nemokius klientus, todėl negalėjo taikyti baudų dėl savo paties netinkamų veiksmų. Atsakovas be išankstinio įspėjimo 2004 m. gegužės 4 d. atsiuntė faksu laišką, kuriuo pranešė, kad nutraukė sutartį. Ieškovo teigimu, tokiais veiksmais atsakovas pažeidė sutarties 11 punkte nustatytą sutarties nutraukimo procedūrą, sutarties nutraukimas prieštaravo CK 6.217, 6.218, 6.793 straipsniams. Atsakovas pažeidė ieškovo teises, nes netinkamai nutraukė sutartį, todėl šis turėjo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti tiesioginius nuostolius ir išlaidas dėl sutarties nutraukimo (725 398,84 Lt nesumokėtų komisinių; 611 956,27 Lt negautų ieškovo pajamų, iš viso 1 337 352,11 Lt), šešių procentų dydžio metinių palūkanų, jas skaičiuojant nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas UAB,,TELE2“ priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovo 780 477,83 Lt skolos (už pateiktas prekes, nemokius bei piktybiškai nemokius klientus), delspinigių bei šešių procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nurodė, kad nuo 2002 m. ieškovo prekybinė skola nuolat augo, jis vengė mokėti, elgėsi nesąžiningai, pažeidė CK 6.38, 6.59 straipsnius; tai buvo esminis sutarties pažeidimas, suteikęs pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Be to, ieškovas nepagrindė jo nurodyto dydžio komisinio atlyginimo sumų, nes atsakovo atstovai buvo pateikę ieškovui visas ataskaitas, pagal kurias teisėtai priklausanti ieškovui išmokėti komisinių suma buvo 126 236,40 Lt. Atsakovo teigimu, ieškovas liko skolingas 442 702,33 Lt už parduotas atsakovo prekes, 161 585,50 Lt delspinigių bei 176 190 Lt dėl nemokių ir piktybiškai nemokių klientų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties 10.1, 10.2, 10.7, 10.8, 11.1 punktus, priteisė ieškovui 208 315,47 Lt skolos, 611 956,27 Lt nuostolių (iš viso 820 271,74 Lt), šešių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę komercinio atstovavimo teisiniai santykiai, o ginčo sutartis pagal turinį ir faktiškai susiklosčiusių santykių pobūdį iš esmės buvo atstovaujamojo atsakovo UAB „TELE2“ ir prekybos agento ieškovo UAB „Telegausa“ sutartis dėl komercinio atstovavimo (CK 2.152–2.168 straipsniai). Priteisdamas atsakovui iš ieškovo 442 702,33 Lt skolą, teismas motyvavo, kad pagal paskutinį šalių pasirašytą piniginių atsiskaitymų suderinimo aktą ieškovo skola atsakovui už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. buvo 435 274, 99 Lt, ir nustatė, kad į šį skolų suderinimo aktą nebuvo įskaičiuoti papildomi komisiniai – po 15 Lt (be PVM) už kiekvieną per visą sutarties galiojimo laikotarpį sudarytą sutartį, todėl ieškovo skola atsakovui už patiektas prekes, atskaičius ieškovui mokėtinus pagrindinius komisinius iki 2004 m. kovo 1 d., buvo 435 274, 99 Lt, po 2004 m. vasario 29 d. tarpusavio skolų suderinimo akto pasirašymo ieškovas taip pat papildomai įsiskolino atsakovui 442 702,33 Lt, tik šios skolos sumos ieškovas neginčijo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo skolos ieškovui priteisimo, tyrė ir vertino UAB „TELE2“ ir klientų sudarytas sutartis, įrodymais nepripažino atsakovo pateiktų ataskaitų apie ieškovo sudarytas atsakovo ir klientų sutartis, nurodydamas, jog kiekvienos iš šių ataskaitų teisingumas buvo paneigtas tiriant ieškovo pateiktas sutartis. Be to, teismas, atsižvelgdamas į tai, 2007 m. gegužės 11 d. nutartimi paskyrė finansų (buhalterinę) ekspertizę ir įpareigojo atsakovą per trisdešimt dienų nuo nutarties įsiteisėjimo pateikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekonominių ekspertizių skyriui tyrimui reikalingus dokumentus. Atsakovui nepateikus rašytinių įrodymų, teismas pripažino ieškovo teisę gauti papildomus komisinius – po 15 Lt (be PVM) už kiekvieną per visą sutarties galiojimo laikotarpį sudarytą sutartį. Teismas pažymėjo, kad, atsakovui neįrodžius klientų nemokumo fakto, per visą šalių sudarytos sutarties galiojimo laikotarpį ieškovui negalėjo būti skaičiuojamos baudos už kiekvieną nemokų klientą, todėl atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimo dalį priteisti iš ieškovo 176 190 Lt už nemokius ir piktybiškai nemokius klientus. Teismas nurodė, kad atsakovo ieškovui mokėtinas sumas sudaro papildomi komisiniai – 15 Lt (be PVM), mokėtini už kiekvieną ieškovo sudarytą sutartį per visą šalių sudarytos sutarties galiojimo laikotarpį, ir pagrindiniai komisiniai nuo 2004 m. vasario 29 d. akto pasirašymo iki šalių sutartinių santykių pabaigos. Teismas sprendė, kad 70 Lt (be PVM) pagrindinis komisinis atlyginimas turėjo būti mokamas už kiekvieną ieškovo sudarytą sutartį, nepriklausomai, ar tokia sutartis buvo nauja, ar tokia sutartimi buvo pratęsiama jau galiojusi sutartis. Teismas, ištyręs atsakovo pateiktą sudarytų sutarčių suvestinę, nustatė, kad 2004 m. kovo–gegužės mėnesiais ieškovas sudarė 1798 sutartis, todėl sprendė, jog ieškovui turėjo būti sumokėti pagrindiniai komisiniai ir už šį laikotarpį. Teismas iš suvestinės taip pat nustatė, kad atsakovas nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 5 d. iš viso sudarė 28 390 sutartis, todėl, atsakovui neįrodžius nemokių klientų buvimo faktų, už šias visas ieškovo sudarytas sutartis ieškovui turėjo būti mokama 15 Lt (be PVM) papildomų komisinių. Teismas, apibendrindamas apskaičiavimus, nurodė, kad visa atsakovo skola ieškovui už nesumokėtus pagrindinius ir papildomus komisinius buvo 651 017,80 Lt. Pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką įskaityti priešpriešinius piniginius reikalavimus, galutinė atsakovo skola ieškovui buvo 208 315,47 Lt. Teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovo 611 956,27 Lt nuostolių kaip kompensaciją dėl komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo ne dėl ieškovo kaltės, sprendė, kad atsakovas privalėjo atlyginti ieškovui nuostolius dėl terminuotos ginčo sutarties nutraukimo prieš terminą, nes atsakovas pažeidė sutarties 11.1 punktą, neįvykdė sutartyje nustatytos pareigos iš anksto, prieš protingą terminą, informuoti ieškovą apie sutarties nutraukimą. Tarp šalių susiklosčius tarpusavio skolų įskaitymo praktikai, atsakovas, netinkamai vykdęs ginčo sutarties 10.7 ir 10.8 punktuose nustatytus įsipareigojimus apskaičiuoti ieškovui teisingus komisinius, negalėjo nutraukti šalių sudarytos sutarties dėl ieškovo skolos, nes atsakovas buvo skolingas ieškovui daugiau pinigų nei ieškovas atsakovui. Teismas, spręsdamas atlygintinų nuostolių dydį, nurodė, kad ieškovas apskaičiavo gerokai mažesnį mokėtiną nuostolių dydį nei galėjo tikėtis atsakovas. Ieškovo nurodyto nuostolių atlyginimo, nutraukus ginčo sutartį, tvarką reglamentavo 1986 m. gruodžio 18 d. Europos Bendrijos Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo 17 straipsnio 3 dalis ir CK 2.167 straipsnio 6 dalis, nuostolių atlyginimas buvo kompensacijos prekybos agentui mokėjimo forma, mokama todėl, kad prekybos agentas prarado pajamas iš komercinio atstovavimo veiklos ne dėl savo kaltės. Be to, teismas, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad šalių bendradarbiavimas pagal ginčo sutartį tęsėsi nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 5 d., ieškovas sudarė 28 390 sutarčių, šiam tikslui ieškovas buvo įsteigęs 21 prekybos vietą visoje Lietuvoje, ieškovo, kaip prekybos agento, veikla, teismo nuomone, padėjo atsakovui patekti į rinką, tiek galiojant komercinio atstovavimo sutarčiai, tiek jai pasibaigus, atsakovas iš ieškovo sudarytų sutarčių gavo ir gauna naudos, sprendė, kad ieškovo prašomas priteisti nuostolių dydis nebuvo per didelis, atitiko teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti 161 585,50 Lt delspinigių, motyvavo, kad atsakovas pats netinkamai vykdė šalių sudarytos sutarties 10.7 ir 10.8 punktuose nustatytas pareigas, ieškovui buvo skolingas už papildomus komisinius. Teismas nurodė, kad, tarp šalių susiklosčius praktikai, jog šalys įskaitydavo priešpriešinius piniginius reikalavimus, ieškovas neturėjo galimybės kiekvieno mėnesio pabaigoje pateikti atsakovui tarpusavio skolų suderinimo aktų, kuriuose iš ieškovui mokėtinų komisinių turėjo būti atskaitoma ieškovo prekybinė skola atsakovui. Teismas nurodė, kad atsakovas, pats netinkamai vykdęs sutartines prievoles atsiskaityti su ieškovu ir būdamas įsiskolinęs ieškovui, neturėjo teisės reikalauti netesybų; pagal CK 2.161 straipsnį ieškovas pagrįstai delsė mokėti atsakovui už prekybinę įrangą, kol nebuvo išspręstas ginčas dėl ieškovui mokėtinų komisinių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tiek ginčo sutarties turinys, tiek ginčo šalių teisiniai santykiai atitiko ne komiso, o komercinio atstovavimo sutarties požymius; šalys, sudarydamos ginčo sutartį, susitarė ir dėl pagrindinio prekybos agento (ieškovo) atlyginimo už kiekvieną atsakovo vardu sudarytą sandorį, ir dėl papildomo atlyginimo mokėjimo sąlygų (sutarties 10.1, 10.2 punktai). Kolegija nurodė, kad šalys buvo aiškiai susitarusios, kad už kiekvienos kliento ir atsakovo sutarties sudarymą šis įsipareigojo sumokėti ieškovui 70 Lt (be PVM) komisinį atlyginimą; šį atlyginimą atsakovas privalėjo ieškovui mokėti taip pat ir už sutartis, kuriomis buvo pratęstos jau galiojusios sutartys. Tai patvirtino atsakovo raštas, adresuotas ieškovui ir kitiems agentams dėl kitokio komisinių dydžio, nes jame aiškiai apibrėžta kitokio komisinių dydžio taikymo trukmė ir tokių sutarčių dalykas; be to, šiame rašte atsakovas nurodė, kad visais kitais atvejais komisinių dydis turėjo išlikti nepakitęs. Kolegijos nuomone, pagal sutarties 10.6 punktą galutinis atsiskaitymų suderinimas buvo vykdomas šalims pasirašant skolų suderinimo aktą, t. y. šalys, vykdydamos šią nuostatą, skolų būklę 2004 m. vasario 1-29 d. užfiksavo atitinkamu aktu, kuriame išreiškė savo valią dėl priešpriešinių piniginių prievolių dydžio, jų įskaitymo ir nustatė, kad ieškovas privalėjo sumokėti atsakovui 435 274,99 Lt. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių tarpusavio atsiskaitymų būklę 2009 m. vasario 29 d., pagrįstai vadovavosi šiuo aktu ir taikė sutarties 10.1 punkte nustatytą 70 Lt įkainį, pripažino, jog atsakovas buvo skolingas ieškovui 148 514, 80 Lt. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčo sutarties nutraukimo aplinkybes, teisingai išaiškino ir taikė sutarties 10.7, 10.8 ir 11 punktus, įrodymus, kad atsakovas nevykdė pareigos informuoti ieškovą dėl nemokių klientų, todėl teisingai sprendė, jog atsakovas neturėjo pagrindo vienašališkai prieš terminą nutraukti sutartį, pažeidė sutartyje reglamentuotą tokios sutarties nutraukimo tvarką. Be to, atsakovas nepaneigė bylos medžiaga patvirtintų ieškovo argumentų, kad jo skola ieškovui buvo didesnė nei ieškovo skola jam, t. y. kad su ieškovu jis buvo atsiskaitęs. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartis buvo nutraukta ne dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovas turėjo teisę reikalauti atsakovo kompensuoti negautas pajamas; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atlygintinų negautų pajamų (kompensacijos) dydžio, pagrįstai atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių trukmę, į atsakovo vardu bei jo naudai ieškovo sudarytų sutarčių kiekį, ieškovo veiksmus organizuojant šios sutarties vykdymą ir panašiai. Sprendžiant dėl 502 503 Lt papildomų komisinių ieškovui priteisimo, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatyta įrodinėjimo našta; ieškovas, savo reikalavimams pagrįsti pateikdamas duomenis apie atsakovo vardu jo sudarytų sutarčių kiekį, įrodė, kad įvykdė sutartinę pareigą veikti atsakovo naudai: jo vardu sudaryti sutartis, parduoti jo prekes. Pagal sutarties 10.1, 10.2 punktus atsakovas privalėjo mokėti ieškovui atlyginimą (komisinius bei papildomus komisinius) už jo atliktą darbą; atsakovas, nesutikęs mokėti, privalėjo pagrįsti savo atsisakymą; atsakovas neįrodė nei nemokių klientų buvimo faktų, nei jų skaičiaus, todėl už visas ieškovo sudarytas sutartis privalėjo jam sumokėti 15 Lt (be PVM) papildomų komisinių; įskaičius šalių priešpriešinius piniginius reikalavimus, atsakovas ieškovui buvo skolingas 208 315,47 Lt (su PVM). Kolegija nurodė, kad pagal sutartį ieškovui nebuvo suteikta teisės reikalauti pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau, kilus ginčui, ieškovas turėjo teisę žinoti, kokiu konkrečiu faktiniu pagrindu remdamasis atsakovas atsisakė mokėti papildomus komisinius, todėl atsakovas pagrįstai buvo įpareigotas pateikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktą KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio 22 d. ataskaitą dėl ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl „nemokių“ sutarčių, apmokėjimo“, pateiktų sąskaitų už suteiktas paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėn., klientų, sudariusių sutartis su atsakovu ieškovo prekybos vietose, atliktų mokėjimų už paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėn., sprendė, kad šie duomenys nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, nes duomenys buvo neišsamūs, sąskaitų registre nebuvo nurodyta nei sutarčių numerių, nei jų sudarymo datų. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovo pateiktų sąskaitų bei Mokėjimų registrų duomenys nebuvo pagrįsti teismo reikalautais rašytiniais įrodymais: atitinkamomis sutartimis, PVM sąskaitomis–faktūromis, todėl negalėjo būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais ūkines–finansines operacijas; motyvavo, kad įstatymų leidėjas, imperatyviai reglamentuodamas finansinių operacijų įforminimą (elektroniniu ar popieriniu būdu), siekė, jog jų apskaita būtų tvarkoma tokiu būdu, kad, kilus ginčams tarp ūkine–komercine veikla besiverčiančių asmenų ar šių asmenų bei valstybės, būtų galima tiksliai nustatyti bei patikrinti minėtų operacijų apimtis, atlikimo laiką bei pagrindą, kontroliuoti ar teisingai atsiskaitoma su valstybės bei savivaldybių biudžetais. Atsakovui buvo žinomi arba turėjo būti žinomi šie imperatyvūs įstatymo reikalavimai ir pareiga juos vykdyti, tačiau pats atsakovas pripažino, kad minimu laikotarpiu įmonėje iš viso nebuvo sutvarkyta klientų apskaitos sistema ir dėl to atsakovas neturėjo objektyvios galimybės ieškovui pateikti teisingų ir vienareikšmiškų duomenų. KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio 22 d. ataskaitos dėl ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl „nemokių“ sutarčių, apmokėjimo“, duomenys taip pat nebuvo pagrindas padaryti išvadą dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, nes joje buvo remiamasi atsakovo pateiktais dokumentais, informacija bei paaiškinimais, tačiau auditas nebuvo atliekamas, nebuvo rengiama eksperto ataskaita, neatliktas faktinių aplinkybių konstatavimas, netikrintas pateiktų duomenų ir informacijos tikslumas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priešieškinio nepagrįstumo, motyvavo, kad pats atsakovas pažeidė įsipareigojimus pagal sutarties 10.7, 10.8 punktus, buvo neatsiskaitęs su ieškovu už papildomus komisinius, taip pat pažeidė sutarties 7.6 punkte nustatytą prekių grąžinimo tvarką, nesuteikdamas ieškovui galimybės pačiam grąžinti šias prekes, todėl konstatavo, kad kai pats kreditorius pažeidė sutartį, skolininkas (ieškovas) turėjo teisę delsti sumokėti už prekybinę įrangą. Kolegija atmetė apelianto argumentus dėl ekspertizės skyrimo, nurodė, kad, byloje nesant konkrečių duomenų dėl šalių atsiskaitymo, tik paskyrus ekspertizę buvo galimybė įvertinti šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą, tačiau atsakovas nevykdė ekspertams ir teismui nepateikė reikalaujamų rašytinių įrodymų, tačiau ginčija ekspertizės skyrimo būtinumą. Kolegijos teigimu, ekspertizė buvo paskirta pagrįstai, nes buvo būtinos specialios žinios, atsakovas ir teismui nepateikė dokumentų (sutarčių, priėmimo-perdavimo aktų ir kt.), patvirtinusių jo teiginius, neatskleidė fakto apie reikalaujamų pateikti dokumentų perdavimą saugoti UAB „Docpartner“.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „TELE2“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino šalių sudarytą sutartį, netinkamai taikė CK 6.156, 6.162 ir 6.193 straipsnius, nukrypo nuo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatoriaus teigimu, pagal sutarties 10.5 punktą ieškovas prekių ir paslaugų pardavimo ataskaitas turėdavo teikti atsakovui, kuris, remdamasis jomis, išrašydavo ieškovui PVM sąskaitą–faktūrą apmokėti už parduotas prekes, o komisionierius (ieškovas) ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo PVM sąskaitos–faktūros gavimo išrašydavo UAB „TELE2“ PVM sąskaitą–faktūrą komisiniams gauti, t. y. komisinio atlyginimo dydis pagal kiekvieną sudarytą sutartį būdavo apskaičiuojamas ieškovo ir turėjo būti mokamas pagal duomenis, nurodytus ieškovo PVM sąskaitose–faktūrose. Sutarties 10.6 punkte buvo nustatytas galutinis atsiskaitymų suderinimas pagal šalių pasirašytus skolų suderinimo aktus; paskutiniame akte buvo įrašyta, kad kasatorius nuo 2004 m. vasario 1 d. iki vasario 29 d. nebuvo skolingas ieškovui. Akte užfiksuota, kad po tarpusavio mokėjimų įskaitymo mokėtina suma laikotarpio pabaigoje buvo 435 274,99 Lt UAB „TELE2“ naudai. Vadinasi, remiantis šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais, kito laikotarpio pradžioje kasatorius vėl negalėjo būti skolingas ieškovui dalies neišmokėto komisinio atlyginimo. Iš ieškovo pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų matyti, kad sutarties šalys buvo sutarusios pakeisti ginčo sutartį ir komisionieriui (ieškovui) mokėtino atlyginimo dydį skaičiuoti priklausomai nuo komisionieriaus (ieškovo) sudarytų sutarčių su klientais rūšies ir pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Liucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008, nurodyta, kad tų pačių sutarties sąlygų aiškinimas vienaip, kai sutartis yra galiojanti, ir kitaip, kai sutartis yra pasibaigusi, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos. Dėl to nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai tiek dėl pagrindinių, tiek dėl papildomų komisinių priteisimo neatitiko faktiškai tarp šalių susiklosčiusių santykių, o ieškovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą vienodai vertinti tą pačią situaciją ir užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, nes skundžiamoje nutartyje padarytos priešingos išvados nei įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-258/2005), priimtoje išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka pirmąjį kartą, nenurodyti tokio nukrypimo motyvai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, ieškovas nepateikė naujų įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių jo ieškinio reikalavimų turinį, taip pat nepatikslino nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nevykdė pareigos vienodai vertinti tapačią situaciją bei užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą.

3. Bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reguliuojančias bylos nagrinėjimo ribas, rungimosi bei dispozityvumo principus, nes priteisė ieškovui tokias pinigų sumas, dėl kurių šis nebuvo pareiškęs materialinio-teisinio reikalavimo, nebuvo nurodęs tokių reikalavimų faktinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 148 514,80 Lt pagrindinių komisinių už 2004 m. metų kovo–gegužės mėnesiais sudarytas sutartis, nors ieškovas ieškiniu prašė priteisti ne šią sumą, o 147 154,26 Lt tariamai be pagrindo sumažintų pagrindinių komisinių. Kasatoriaus teigimu, priešieškinyje jo reikalaujama priteisti 442 702,33 Lt prekybinės skolos suma apima ir pagrindinius komisinius, mokėtinus ieškovui už 2004 m. metų kovo–gegužės mėnesiais sudarytas sutartis. Byloje nebuvo ginčo, kad pagrindinis atlyginimas pagal sutartį už 2004 m. kovo–gegužės mėnesius ieškovui buvo sumokėtas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui pinigų sumas, kurių jis neprašė, pažeidė UAB „Tele2“ teisės į tinkamą procesą, teismo nešališkumo, dispozityvumo bei rungimosi principus. Ieškovas, prašydamas teismo priteisti iš atsakovo 611 956,27 Lt nuostolių (negautų pajamų), suformulavo ir apibrėžė nagrinėjamos bylos ribas ir įrodinėjimo dalyką – priteisti nuostolių atlyginimą bendraisiais sutartinės atsakomybės pagrindais, nereiškė jokių materialinių–teisinių reikalavimų, nenurodė faktinių aplinkybių (juridinių faktų), susijusių su 1986 m. gruodžio 18 d. Europos Bendrijos Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo 17 straipsnio 3 dalyje, CK 2.167 straipsnio 6 dalyje nustatyta kompensacija. Kasatoriaus teigimu, nuostolių, apibrėžtų Direktyvos 17 straipsnio 3 dalyje, sąvoka nesiejama su nuostoliais, patirtais pažeidus sutartį; atlyginimą, esant atstovaujamojo kaltei, prekybos agentas galėtų išsireikalauti papildomai, remdamasis bendraisiais sutartinės atsakomybės pagrindais.

4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prekybos agento teisę į atlyginimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą. CK 2.160 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kilus, ginčui dėl prekybos agento atlyginimo, netiesioginis įrodymas — audito išvada — yra tinkama bei leistina įrodinėjimo priemonė. CK 2.160 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisės norma taip pat yra įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė — prekybos agentas pats privalo įrodinėti jo teisę gauti atlyginimą sukuriančius faktus. Ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl priverstinio audito paskyrimo; priešingai, kasatorius apeliacinės instancijos teismui pateikė auditoriaus KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio 22 d. ataskaitą dėl ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl „nemokių“ sutarčių, apmokėjimo“. Šioje ataskaitoje esančių išvadų ieškovas nenuginčijo.

5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl prekybos agento teisės į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą (CK 2.167 straipsnis), taip pat dėl atlygintinų nuostolių dydžio (CK 6.249 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ieškovo reikalavimą dėl nuostolių (negautų pajamų) priteisimo, taikė kartu tiek CK 2.167, tiek 6.256-6.262 straipsnius, netinkamai kvalifikavo ieškovo pareikštą reikalavimą. Pagal teisės doktriną ir teismų praktiką negautas pajamas sudaro negautas pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis, todėl, jas skaičiuojant, turi būti atmetamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis, jų dydį turi įrodyti ieškovas; šios pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Raimondas ir draugai“ v. UAB „H.P.L. Alytus“, bylos Nr. 3K-3-252/2004). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, įrodinėdamas negautų pajamų dydį, nurodė tik savo veiklos pajamų dydį, tačiau nepateikė duomenų apie jo patiriamas veiklos išlaidas, kurios turi būti atmetamos skaičiuojant negautas pajamas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį.

6. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodinėjimo, nes bylos šalys yra asmenys, kurie verčiasi verslu, todėl privalo pagal teisės aktų reikalavimus tvarkyti buhalterinę apskaitą (CK 2.4 straipsnio 3 dalis). Ieškovas privalėjo turėti aiškiai apskaitytus duomenis apie juridinius faktus, iš kurių kildino reikalavimus, tačiau jų nepateikė. Kasatorius tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą ir pagrindė savo atsikirtimus bei reikalavimus įrodymais pagal CPK 177 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino įrodymais kasatoriaus pateiktų ataskaitų, kuriomis jis grindė savo atsikirtimus: ataskaitos dėl ieškovui priklausančių papildomų komisinių bei komisinio atlyginimo sumažinimo pagal kiekvieną UAB „Telegausa“ pardavimo vietą; naujų klientų, sudariusių sutartį ieškovu prekybos vietose, sąrašo; esamų klientų, sudariusių sutarties pratęsimą ieškovo prekybos vietose sąrašo; abonentams išrašytų sąskaitų bei apmokėjimų sąrašo. Kasatorius, vykdydamas teismo įpareigojimą, pateikė teismui klientų, sudariusių sutartis su UAB „Tele2“ ieškovo prekybos vietose, pateiktų sąskaitų už suteiktas paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėn.; klientų, sudariusių sutartis su UAB „Tele2“ ieškovo prekybos vietose, atliktų mokėjimų už paslaugas registrą nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2005 m. gegužės mėn., KPMG audito kompanijos 2009 m. birželio 22 d. ataskaitą dėl ieškinio UAB „Telegausa“, susijusio su komisinių dėl „nemokių“ sutarčių, apmokėjimo“. Auditorius, įvertinęs juridinius faktus, konstatavo, kad, net ir pripažinus ieškovo teisę reikalauti papildomų komisinių bei nustačius šios reikalavimo teisės apimtį pagal sutartį, ne atsakovas buvo skolingas ieškovui, o priešingai, ieškovo skola atsakovui buvo 362 850 Lt. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai visapusiškai bei objektyviai neįvertino kasatoriaus pateiktų įrodymų, patvirtinusių jo atsikirtimus bei reikalavimus.

7. Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias netesybų institutą, nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl 161 585,50 Lt delspinigių priteisimo. Sutarties 10.10 punktu šalys susitarė, kad už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną ieškovas mokės 0,2 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos, todėl privalėjo sumokėti 161 585,50 Lt delspinigių. Ieškovas, pažeisdamas sutarties sąlygas, praleido prievolės sumokėti už pateiktas prekes terminą, todėl jam kilo nauja prievolė — sumokėti sutarties 10.10 punkte nustatyto dydžio delspinigius. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turėjo teisę delsti sumokėti atsakovui pagal CK 2.161 straipsnį, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes CK 2.161 straipsnyje nustatyta daikto sulaikymo teisė, tačiau nesuteikta teisės sustabdyti prievolių vykdymą.

8. Apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis buvo paskelbta 2009 m. gruodžio 24 d., tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo interneto tinklalapyje ši nutartis buvo paskelbta 2009 m. gruodžio 30 d.

Teisėjų atrankos kolegijai 2010 m. sausio 26 d. nutartimi priėmus atsakovo kasacinį skundą, jis 2010 m. kovo 9 d. pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, paskirti žodinį nagrinėjimą, 2010 m. kovo 29 d. pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kuriuo būtų išaiškintas Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos sąvokos „prekybos agentas“ turinys.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjamoje byloje, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius skunde neteisingai aiškino sutartinių nuostolių sąvoką, prašydamas priteisti ir negautas pajamas, jeigu sutartis nebūtų nutraukta, nenurodė, kokios konkrečiai teisės normos buvo pažeistos paskelbiant apeliacinės instancijos teismo nutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatoriaus prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo

Kasatorius ginčija Tarybos 1986 m. gruodžio 18 d. direktyvos Nr. 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (toliau – Direktyva Nr. 86/653) nuostatų taikymą ir prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kuriuo būtų išaiškintas Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos sąvokos „prekybos agentas“ turinys.

Bylą nagrinėję teismai ieškovo ir kasatoriaus sudarytą mobiliojo skaitmeninio ryšio paslaugų platinimo komiso sutartį kvalifikavo kaip komercinio atstovavimo santykius ir iš kasatoriaus ieškovui priteisė žalos atlyginimą už sutarties nutraukimą. Kasaciniame skunde kasatorius nekėlė šalių sutartinių santykių netinkamo kvalifikavimo klausimo, o skundą grindė netinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prekybos agento teisę į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą, taikymu. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, todėl teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Taigi kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo papildymai ir naujų kasacijos pagrindų iškėlimas po to, kai kasacinis skundas buvo priimtas, neleidžiami (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Minėta, kad kasatorius kasaciniame skunde nekėlė CK 2.152 straipsnio, reglamentuojančio prekybos agento sampratą, taikymo ir aiškinimo klausimų. Šios sąvokos aiškinimo klausimą kasatorius iškėlė pateikdamas kasaciniam teismui prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (CPK 362 straipsnis). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Taigi, kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas kyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).

Šioje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sutartis buvo sudaryta 2002 metais, t. y. prieš 2004 m. gegužės 1 d., iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, kai Direktyva Nr. 86/653 Lietuvos teisinėje sistemoje dar neturėjo privalomos teisinės galios. Teismai, kvalifikuodami šalių santykius, ieškovo atitikties prekybos agento sąvokai, nustatytai Direktyvoje Nr. 86/653, neanalizavo, o šia direktyva rėmėsi tik priteisdami ieškovui patirtą žalą iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų nutraukiant sutartį. CK 2.152–2.168 straipsniuose įtvirtintas komercinio atstovavimo institutas su Direktyva Nr. 86/653 buvo suderintas 2004 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. IX–2172, t. y. likus kelioms dienoms iki šalių sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu galiojusias Civilinio kodekso normas, ieškovo ir atsakovo civilinių teisinių santykių kvalifikavimas kaip komercinio atstovavimo turėjo būti atliktas tik pagal CK 2.152–2.168 straipsnių nuostatas, galiojusias sutarties sudarymo metu, nekreipiant dėmesio į Direktyvos Nr. 86/653 nuostatas, kurios 2002 m. Lietuvai neturėjo privalomos teisinės galios. Kita vertus, jeigu sutarties nutraukimo padariniams ir būtų taikomos CK 2.152 bei 2.167 straipsnių (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172) nuostatos, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Direktyvos Nr. 86/653 aiškinimo, taip pat dėl prekybos agento sampratos, todėl teisėjų kolegijai nekyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo poreikis, taigi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą dėl prekybos agento sąvokos, įtvirtintos Direktyvoje, turinio išaiškinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri prekybos agento sampratos elementai (teisinio subjektiškumo, savarankiškumo) jau yra išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje (Teisingumo Teismo 2004 m. vasario 10 d. Nutartis Mavrona, C-85/03, Rink.2004, p. I-1573, 2006 m. kovo 19 d. Sprendimas Poseidon Chartering. C-3/04 Rink. 2006, p. I-2505), o kiti (pagrindinės veiklos kriterijus) yra nacionalinės teisės klausimai, dėl kurių aiškinimo Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos.

Dėl prekybos agento teisės į nuostolių atlyginimą

Nagrinėjamoje byloje aktualus tinkamo žalos atlyginimo nustatymo klausimas. Pažymėtina, kad šalių sutartis buvo nutraukta 2004 m. gegužės 4 d., t. y. jau galiojant naujai CK 2.152, 2.168 straipsnių redakcijai. Reikalavimai, susiję su sutartine asmens atsakomybe, teisės normų taikymo laiko atžvilgiu yra nuo sutarties sudarymo atskira prievolė, nes teisės normų taikymui laiko atžvilgiu nėra jokio tiesioginio ryšio tarp sutarties sudarymo ir ginčų, kylančių iš šios sutarties sprendimo. Kitaip tariant, sandorio šalių valia sutarties sudarymo metu nėra ir niekaip negali būti veikiama teisės normų, reguliuojančių sutartinę atsakomybę, pasikeitimo ir pasikeitimo galimybės. Jei šalys susitaria, kad ginčai bus sprendžiami pagal galiojančius Lietuvos teisės aktus, tai tokių ginčų sprendimui bus taikomos ginčo nagrinėjimo metu galiojančios teisės normos.

Atsižvelgiant į tai, kad teismai šalių santykius kvalifikavo komercinio atstovavimo santykiais ir kad taikė naujos redakcijos teisės normas dėl nuostolių atlyginimo (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172), nustatytina, ar ieškovo kaip prekybos agento teisinis statusas atitinka Direktyvos Nr. 86/653 1 straipsnio 2 dalį. Taigi nors šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini pagal sutarties sudarymo metu galiojusias teisės normas, tačiau prekybos agento apsauga, perkelta į Civilinio kodekso 2.167 straipsnio nuostatas, suteikiama tik tokiems agentams, kurie atitinka minėtoje direktyvoje įtvirtinta prekybos agento nuostatą. Minėta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl prekybos agento sąvokos turinio, įtvirtinto Direktyvoje Nr. 86/653. Atsižvelgdama į Direktyvos Nr. 86/653 1 straipsnio 2 dalį, Civilinio kodekso straipsnių, reglamentuojančių komercinį atstovavimą, pakeitimo įstatymo travaux préparatoires bei į Teisingumo Teismo praktiką, kolegija sprendžia, ieškovas sutarties sudarymo metu atitiko prekybos agento sąvokos elementus, vieningai taikomus visoje Europos Sąjungoje. Dėl pagrindinės veiklos reikalavimo pažymėtina, kad byloje neįrodyta, kad ieškovo vykdyta veikla užėmė ne pagrindinę jo veiklos dalį. Vien pajamų dalis visoje ūkinėje veikloje nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad prekybos agento komercinio atstovavimo veikla visoje ūkinėje veikloje yra ne pagrindinė. Pagrindinės veiklos komerciniame atstovavime kriterijus vertintinas ne tik gautų pajamų dalimi visoje ūkinėje veikloje, bet ir laiko, žmogiškųjų išteklių sąnaudomis, veiklai reikalingu erdvės naudojimu ir pan.

Šiuo metu galiojančioje (ir jau galiojusioje sutarties nutraukimo metu) CK 2.167 straipsnio redakcijoje yra nurodyti du nuostolių atlyginimo mechanizmai – kompensacija už prekybos agento sukurtą reputaciją ir dalykinius ryšius su klientais arba nuostolių, kuriuos prekybos agentas patiria dėl sutarties nutraukimo, atlyginimas. Vieno iš mechanizmų pasirinkimas priklauso nuo šalių valios, išreiškiamos sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties sudarymo metu galiojusi CK 2.167 straipsnio redakcija teisę į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą reglamentavo šiek tiek kitaip ir nesiejo šios teisės su šalių pasirinkimu, sudarant sutartį, nors ir nenumatė draudimo susitarti dėl konkretaus kompensacijos mokėjimo būdo. Šalių sudarytoje sutartyje tokio susitarimo nėra.

CK 2.167 straipsnio 2 dalyje yra išdėstytos sąlygos, kurioms esant prekybos agentas gali tikėtis kompensacijos, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta tokios kompensacijos maksimali dydžio riba. Ieškovas savo reikalavimų negrindė šioje teisės normoje nustatytais pagrindais ir neįrodinėjo, jog buvo sąlygos, kurios suteikė teisę į kompensaciją. Ieškovas prašė priteisti nuostolius, kurie atsirado atsakovui nutraukus sutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius ydingai traktuoja bylą nagrinėjusių teismų argumentus dalyje dėl nuostolių priteisimo, nors yra teisus teigdamas, jog ieškovas prašė priteisti nuostolius, remdamasis bendrosiomis civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė gali būti tiek nuostolių atlyginimas, tiek netesybos.

Bylos šalys sudarė abipusiškai naudingą, sutarties šalių komercinius interesus atspindinčią sutartį, o jos sąlygos nustatytos, suderinus abiejų šalių interesus (CK 6.154, 6.156, 6.162 straipsniai). Sutartimi susitarta dėl sutarties termino, šalių teisių ir pareigų, apmokėjimo sąlygų, taip pat aptartos sutarties nutraukimo sąlygos. Šios sutarties terminuotas pobūdis, sutarties sąlygų konkretumas ir išbaigtumas ieškovui leido pagrįstai tikėtis, kad jam bus sudarytos galimybės sutartais terminais atlygintinai vykdyti konkrečią komercinio atstovavimo veiklą ir gauti finansinę naudą iš šios veiklos. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai buvo tikėtasi iš sutarties, ieškovas negavo, t. y. jo teisėtas ir pagrįstas lūkestis nebuvo patenkintas, nes kasatorius, nesibaigus sutarties terminui, pranešė apie sutarties nutraukimą. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, prašė priteisti iš kasatoriaus negautą komisinį atlyginimą už įvykdytus sutartinius įsipareigojimus bei priteisti negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jeigu kasatorius nebūtų nutraukęs sutarties prieš terminą ir laikęsis sutarties nutraukimo tvarkos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudaryta sutartis buvo įvardyta kaip komiso ir ieškovas, kreipdamasis į teismą, savo reikalavimų negrindė materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis komercinį atstovavimą. Būtent teismai, aiškindami sutarties sąlygas ir tikruosius šalių ketinimus, šalių santykius, atsiradusius iš sutarties, kvalifikavo pagal komercinio atstovavimo instituto normas. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti sutartį. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.

Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. P. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-230/2009). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kita vertus, ieškovui nedraudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005).

Ieškovas, kreipdamasis į teismą, kaip faktinį reikalavimo pagrindą priteisti nuostolius nurodė aplinkybę, kad atsakovas (kasatorius) pažeidė sutartyje nustatytą sutarties nutraukimo procedūrą, t. y. nesilaikė išankstinės įspėjimo apie ketinimus nutraukti sutartį tvarkos, todėl ieškovas negavo pajamų, kurias prašė priteisti kaip nuostolius, patirtus dėl sutarties nutraukimo. Minėta, kad teismai šalių sutartinius santykius kvalifikavo kaip komercinio atstovavimo, todėl spręsdami klausimą dėl ieškovo prašomų nuostolių priteisimo turėjo pagrindą vadovautis šio teisės instituto normomis.

Prekybos agentų veikla yra ekonomiškai ir praktiškai reikšminga. Prekybos agento institutas yra viena iš alternatyvių galimybių verslo subjektui rinktis konkrečiu atveju norimą verslo organizavimo formą, todėl komercinio atstovavimo pasibaigimo padariniai turi tam tikrų ypatumų. Be bendrųjų komercinio atstovavimo pabaigos padarinių, t. y. prekybos agento pareigos grąžinti atstovaujamajam visus šio perduotus dokumentus, turtą ir kitką, ką buvo iš jo gavęs vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus (CK 2.156 straipsnio 6 punktas), yra ir specialiųjų, tik komerciniam atstovavimui būdingų teisinių padarinių: 1) teisė į nuostolių atlyginimą pažeidus sutartį ir dėl pažeidimo nutraukus ją; 2) teisė į kompensaciją.

CK 2.166 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė reikalauti atlyginti nuostolius atsiranda, jeigu komercinio atstovavimo sutartis buvo nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis (CK 2.166 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos pagal bendrąsias CK normas, tinkamas taikyti esant konkrečiai situacijai. Teisė reikalauti atlyginti nuostolius gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į teisę gauti kompensaciją pagal CK 2.167 straipsnio 2 dalį (CK 2.167 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina tai, kad pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį nuostolių atlyginimas yra privalomas, tuo tarpu pagal CK 2.167 straipsnio 6 dalį – galimas, jeigu prekybos agentas netenka komisinio atlyginimo, kurį būtų gavęs dėl tinkamo komercinio atstovavimo sutarties įvykdymo, o atstovaujamasis turi esminės naudos iš prekybos agento veiklos, arba (ir) kai yra neapmokėtos prekybos agento išlaidos, kurių jis turėjo vykdydamas atstovaujamojo nurodymus.

Prekybos agento teisė į kompensaciją yra komercinio atstovavimo pabaigos teisinių padarinių ypatumas, reglamentuojamas CK 2.167 straipsnyje, kurio galiojanti redakcija, minėta, yra parengta pagal Direktyvos 17-19 straipsnius. Direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos pasirinkti vieną iš dviejų prekybos agentui nustatytos kompensacijos nutraukus komercinio atstovavimo sutartį rūšių: a) kompensaciją už esminį verslo ryšių su klientais praplėtimą, kuris duoda atstovaujamajam nemažai naudos; b) arba nuostolių, kurių prekybos agentas patiria po to, kai nutraukiama sutartis su atstovaujamuoju, kompensaciją. Lietuva, įgyvendindama Direktyvos 17 straipsnį, pasirinko abiejų rūšių kompensaciją (CK 2.167 straipsnis), tačiau kompensacijos rūšies taikymas, minėta, priklauso nuo šalių valių sudarant sutartį (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šių dviejų kompensacijos rūšių taikymo skirtumas yra tas, kad kompensacija už esminį prekybos agento verslo ryšių su klientais praplėtimą, kuris duoda atstovaujamajam nemažai naudos, taikoma pagal įstatymą, t. y. CK 2.167 straipsnio 2 dalies pagrindu, o nuostolių, kurių prekybos agentas patiria po to, kai nutraukiama sutartis su atstovaujamuoju, atlyginimas gali būti taikomas tik tada, jeigu šalys susitarusios taikyti ne kompensaciją, o nuostolių atlyginimą (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje vartojama sąvoka „nuostoliai“ neturi būti tapatinama su nuostoliais kaip civilinės atsakomybės forma. Šiuo atveju tai – ne nuostoliai, kuriuos prašoma atlyginti taikant civilinės atsakomybės normas, t. y. ne nuostoliai, kurie atsiranda dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų pažeidus sutartį, o nuostoliai, kurių prekybos agentas patiria dėl sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo. CK 2.167 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą nesiejama su sutarties pažeidimu. Šioje normoje nustatyta teisė į nuostolių atlyginimą atsiranda todėl, kad prekybos agentas prarado savo pajamas iš komercinio atstovavimo ne dėl savo kaltės, tačiau nebūtinai dėl to, jog atstovaujamasis pažeidė sutartį. Taip siekiama kompensuoti prekybos agento praradimus pasibaigus sutarčiai ne dėl jo kaltės.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą priteisti nuostolius, kurie atsirado kasatoriui prieš terminą nutraukus apibrėžtam terminui sudarytą sutartį, nesilaikant sutartyje nustatytos tvarkos. CK 2.166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena šalis apibrėžtam terminui sudarytą komercinio atstovavimo sutartį turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Šalys sutartimi įtvirtino vienašalio sutarties nutraukimo galimybę (sutarties 11 punktas) ir susiejo tokio nutraukimo tvarką su išankstiniu informavimu apie ketinimą nutraukti sutartį. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius nesilaikė sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, o ieškovas nuostolių atsiradimo pagrindu laikė šias nuo kasatoriaus valios priklausiusias priežastis.

Pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį, jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.256 straipsnio 3 dalis, nustatanti asmens, neįvykdžiusio arba netinkamai įvykdžiusio savo sutartinę prievolę pareigą atlyginti kitai šaliai šios patirtus nuostolius, yra bendro pobūdžio norma. CK 2.166 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, reglamentuojanti prekybos agento teisę į nuostolių atlyginimą dėl sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo tuo atveju, kai nutraukiama terminuota komercinio atstovavimo sutartis ir dėl sutarties nutraukimo priežasčių yra atsakinga viena iš sutarties šalių. Nuostolių samprata civilinėje teisėje apibrėžiama vienodai, skirtis gali tik teisės į jų atlyginimą įgyvendinimo sąlygos priklausomai nuo sutarties rūšies. Minėta, kad ieškovas prašė priteisti negautas pajamas, t. y. atlyginti jam tuos praradimus, kurių nebūtų buvę, jeigu kasatorius nebūtų vienašališkai nutraukęs sutarties.

Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, išaiškinta, kad turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Bylą nagrinėję teismai šių sąlygų buvimą nustatė.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, priteisdami nuostolių atlyginimą ieškovui, netinkamai formulavo pagrindą tenkinti šį ieškinio reikalavimą. Iš esmės ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius savo esme ir turiniu atitinka CK 2.166 straipsnio 2 dalį, o ne 2.167 straipsnio nuostatas. Nors buvo nustatytos sąlygos, reikalingos priteisti nuostolių atlyginimą pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį, tačiau teismai taikė 2.167 straipsnio nuostatas. Be to, teismai vienu metu taikė abu kompensacijos mechanizmus (CK 2.167 straipsnio 2 ir 6 dalys) ir tiesiogiai rėmėsi Direktyvos Nr. 86/653 nuostatomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyva iš principo nėra tiesiogiai veikianti ir ja tiesiogiai galima remtis teismuose tik tada, jei ji yra neįgyvendinta (nors jau turėjo būti įgyvendinta), ne laiku ar netinkamai įgyvendinta. Be to, atitinkamos direktyvos nuostatos privalo atitikti tiesioginio veikimo kriterijus: aiškumą, nedviprasmiškumą, besąlygiškumą ir nepriklausymą nuo vėlesnių Europos Sąjungos ar nacionalinių institucijų veiksmų. Net jeigu Direktyvos Nr. 86/683 17 straipsnis šiuos reikalavimus ir atitiktų, jis vis dėlto negali būti tiesiogiai taikomas, nes direktyvoms nepripažįstamas tiesioginis horizontalus veikimas, t. y. veikimas, kai ginčas sprendžiamas tarp dviejų privačių subjektų. Dėl to Direktyvos Nr. 86/653 nuostatos sprendžiant ieškovo ir atsakovo ginčą gali veikti tik netiesiogiai per teismų pareigą nacionalinę teisę aiškinti pagal šią direktyvą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę už vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje nenustatyta tvarka; teismai tokios atsakomybės sąlygų buvimą nustatė ir priteisė ieškovui nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto sutarties nutraukimo, t. y. tenkino ieškinį jame nurodytu faktiniu pagrindu. Ieškovo reikalavimas buvo kildinamas iš sutarties pažeidimo, tačiau nebuvo grindžiamas specialia Direktyvoje įtvirtinta prekybos agentų apsaugos sistema pasibaigus sutarties galiojimui, kuri yra perkelta į šiuo metu galiojančią CK 2.167 straipsnio redakciją. Tačiau vien dėl to, kad teismai, nustatę visas sąlygas civilinei atsakomybei atsirasti, greta CK normų nurodė ir Direktyvą, savaime nedaro teismo sprendimo neteisėto.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasatorius skunde kelia įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo klausimą, teigdamas, kad teismai nepagrįstai pritaikė contra spoliatorem prezumpciją.

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti, t. y. tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje ieškovui prašant priteisti nesumokėtus pagrindinius ir papildomus komisinius, o atsakovui teigiant, kad tokia prievolė pagal sutarties sąlygas jam neatsirado dėl nemokių klientų buvimo, kasatoriui teko pareiga įrodyti tokių klientų buvimo faktą ir skaičių.

Bylą nagrinėję teismai šių įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Teismai nustatė, kad kasatorius nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (kasatoriaus ir klientų sudarytų sutarčių, sąskaitų ir mokėjimo dokumentų), todėl finansų (buhalterinė) ekspertizė negalėjo įvertinti šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo kasatoriaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą – teismo nutarties įpareigojimų nevykdymą bei įrodymų neteikimą. Įvertinę visas bylos aplinkybes, susijusias su įrodymų nepateikimu, bylą nagrinėję teismai taikė teisės doktrinoje žinomą contra spoliatorem prezumpciją, t. y. jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, būdamas ūkine komercine veikla besiverčiantis subjektas, turintis pareigą buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, nepateikdamas teismui pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą remiantis sutarties sąlygomis, prisiėmė tokių įrodymų nepateikimo padarinius.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. V. G., byla Nr. 3K-3-13/2009).

Bylą nagrinėję teismai nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių, nagrinėdami ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl kasatoriaus argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą pažeidimo, nėra pagrįsti.

Dėl teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių skelbimo internete tvarkos

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis buvo paskelbta 2009 m. gruodžio 24 d., o Lietuvos apeliacinio teismo interneto tinklalapyje ši nutartis buvo paskelbta 2009 m. gruodžio 30 d. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Teismų Tarybos 2005 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 13P-378 patvirtintos Teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių skelbimo internete tvarkos 10 punktą viešai skelbiamas procesinių sprendimų versijas parengia ir į informacinę teismų sistemą LITEKO įsega teismų primininkų ar skyrių pirmininkų įgalioti teismų tarnautojai arba teisėjai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas po to, kai surašomas visas procesinis teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta 2009 m. gruodžio 24 d., todėl jos paskelbimas informacinėje teismų sistemoje 2009 m. gruodžio 30 d. atitiko nurodytos tvarkos 10 punktą. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su teismo nutarties paskelbimo tvarkos pažeidimu, atmestini.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 46,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo UAB „TELE2“ kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TELE2“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) 46,05 Lt (keturiasdešimt šešis litus 5 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis