S. S. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-273-654/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44246-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1; 2.1.2.7; 21.7.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Raimundui Jurkai,

išteisintajam S. S., jo gynėjui advokatui Vidui Adomaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės ir nukentėjusiosios K. B. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajai K. B. priteista iš S. S. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš civilinės atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteista 300 Eur su 5 procentų metinėmis palūkanomis, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. S. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nuspręsta perduoti baudžiamąją bylą Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūrai tolesniam ikiteisminiam tyrimui organizuoti. Civilinės ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinis skundas atmestas. Nukentėjusiosios K. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu S. S. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 12 d. apie 15 val. Raseinių rajone, Paliepių seniūnijos Dumšiškių kaimo ribose, kelio Ariogala–Raseiniai–Kryžkalnis 43-iame kilometre (apie 42,168 km), vairuodamas lengvąjį automobilį „Honda Accord“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 117 ir 140.1 punktų reikalavimus, t. y., važiuodamas nuo Raseinių link Kryžkalnio ir pagrindiniu keliu artėdamas prie nelygiareikšmių kelių sankryžos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 punktas), pagrindiniame kelyje priešingų krypčių eismo juostas skiriant viengubai ištisinei horizontaliojo ženklinimo linijai, nevažiavo dešiniau šios linijos (KET 117 punktas), taip pat pagrindiniame kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Šalutinis kelias iš kairės“ (KET 1 priedo Nr. 110), kur lenkti draudžiama, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą (KET 140.1 punktas) ir dėl to susidūrė su iš šalutinio kelio išvažiavusiu ir priešpriešinėje eismo juostoje važiuojančiu automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo K. B., taip įvyko eismo įvykis, dėl šio eismo įvykio automobilio „Honda Accord“ keleivei K. S. dėl krūtinkaulio lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo S. S. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisino, nes byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Priimtą išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad KET 9 punkto reikalavimai yra bendro pobūdžio, todėl be kitų KET pažeidimų nesuteikia pagrindo baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 straipsnį kilti. KET 140.1 punkte nurodytas pažeidimas nenustatytas byloje surinktais įrodymais, o S. S. padarytas KET 117 punkto pažeidimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu. Dėl to nenustatyta ir S. S. kaltė dėl eismo įvykio kilimo.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Vertindamas byloje surinktus įrodymus ir surašydamas nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu teismas atliko įrodymų tyrimą, jo metu uždavė klausimus ekspertams, tačiau šie į visus teismo klausimus negalėjo atsakyti. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių kitų įmanomų priemonių, nebeieškojo galimybių, kaip šiuos klausimus išsiaiškinti, todėl byloje buvo palikti prieštaravimai ir neaiškumai. Be to, teismas šališkai vertino byloje surinktus įrodymus apie nukentėjusiosios K. B. veiksmus. Pripažindamas, kad neįrodyta, jog S. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir perduodamas prokurorui baudžiamąją bylą tolesniam ikiteisminiam tyrimui organizuoti, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, o tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Darydamas išvadas apie bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas prioritetą suteikė S. S., nukentėjusiosios K. S., liudytojų R. U. ir L. A. parodymams bei UAB „Impulsana“ privataus eksperto V. M. konsultacinei išvadai Nr. MV 2021-59, tačiau nepasisakė ir nevertino liudytojų K. R., D. J. ir A. G. parodymų, eismo įvykio vietos apžiūros protokolų su priedais, neįvertino ir nepasisakė apie dalį specialisto išvados Nr. 11K-375(18), ekspertizės akto Nr. 11-478 (19) ir ekspertizės akto Nr. 11-2518 (19) išvadų. Tikėtinas specialistų ir ekspertų išvadas dėl susidūrimo vietos ir eismo įvykio mechanizmo apeliacinės instancijos teismas atmetė remdamasis privataus eksperto konsultacine išvada, nors paprastai ji negali paneigti nešališkų ekspertų pateiktų išvadų ir gali būti vertinama tik kaip konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens. Konsultacinė išvada Nr. MV 2021-59 yra šališka, nes pateisina visus S. S. veiksmus, o kito eismo įvykio dalyvio visus veiksmus laiko neleistinais, visoms galimoms eismo įvykio situacijoms pateikia tą patį techninio požiūrio vertinimą, kad vairuotojos K. B. veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu, o S. S. veiksmai vertinami kaip neturintys priežastinio ryšio su eismo įvykiu, kad jis negalėjo išvengti susidūrimo. Tokia išvada negalėjo būti padaryta, nes ją paneigia specialisto išvada Nr. 11K-375 (18) ir ekspertizės aktai Nr. 11-478 (19) bei 11-2518 (19). Konsultacinėje išvadoje analizuojamos tik dvi situacijos, t. y. situacija, kai K. B., sukdama į dešinę, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, ir situacija, kai K. B. sukant į dešinę S. S. jau važiavo priešpriešine eismo juosta. Konsultacinėje išvadoje neanalizuojama situacija, kad S. S. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą tik tada, kai K. B. jau buvo įvažiavusi į pagrindinio kelio dešinę eismo juostą, kai jau buvo atlikusi posūkio į dešinę manevrą, tik dar nevisiškai išsitiesinusi, nors pastarąją įvykio situaciją patvirtina nukentėjusioji K. B. bei liudytojai D. K. ir M. Č., specialisto išvada Nr. 11K-375(1) bei ekspertizės aktai Nr. 11-478 (19) ir Nr. 2518 (19). Konsultacinėje išvadoje pateikiamos tik tokios išvados, kurios naudingos S. S., o išvadų, kurios gali būti naudingos K. B., nėra. Netgi pateikiama išvada dėl situacijos, kurios nepatvirtina jokia bylos medžiaga, kad S. S. jau važiavo priešpriešine eismo juosta prieš K. B. atliekant posūkio į dešinę manevrą, o išvados apie situaciją, kuri byloje nustatyta, nėra. Be to, konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad neįmanoma nustatyti, kurioje kelio vietoje įvyko S. S. ir K. B. vairuojamų automobilių susidūrimas, kad susidūrimas galėjo būti ir S. S. išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą ir K. B. išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, ir ant vidurio linijos. Pastarasis apibendrinimas konsultacinėje išvadoje yra niekinis, nes akivaizdu, kad automobiliai turėjo kokioje nors vietoje susidurti, nes kitaip nebūtų įvykęs eismo įvykis. Ekspertas V. V. teisme patvirtino ekspertizės aktų Nr. 11-478 (19) ir Nr. 11-2518 (19) išvadas. Dėl to tai, kad apeliacinės instancijos teismas laikė privataus eksperto konsultacinę išvadą patikimesne nei nešališkus specialisto išvadą, ekspertizės aktus ir eksperto paaiškinimus ir ja vadovaudamasis atmetė specialisto išvadą, ekspertizės aktus ir eksperto paaiškinimus, laikytina esminiu BPK pažeidimu vertinant įrodymus, sukliudžiusiu priimti teisingą sprendimą, ir nukrypimu nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialių žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-465/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-465/2010">2K-465/2010</a>, 2K-525/2010, 2K-251-507/2016). Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu laikyti patikimais specialisto išvados Nr. 11K-375(18) 4 ir 5 punktus, nes juose nurodytos sąlyginės išvados buvo paneigtos tikėtinomis ekspertizės aktų Nr. 11-478 (19) ir 11-2518 (19) išvadomis.

3.3. Darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, kai kuriuos įrodymus vertino ne visa apimtimi. Teismas nevertino eismo įvykio vietos apžiūros protokolo bei prie jo pridėtų priedų – eismo įvykio plano ir fotolentelės. Iš jų matyti, kad didžioji dalis automobilių nuolaužų yra dešinėje eismo juostoje žiūrint link Raseinių, o kitose vietose automobilių nuolaužų didesnės koncentracijos nėra, tik pavienės, tai suteikia pirminį suvokimą, kad automobiliai susidūrė dešinėje kelio pusėje žiūrint link Raseinių. Teismas nevertino, kad išvažiavimas iš šalutinio kelio yra labai platus – 8,8 metro pločio, yra pakankamai vietos posūkiui iš šalutinio kelio į dešinę, į pagrindinį kelią, ypač tokiam nedideliam automobiliui kaip „VW Golf“. Apeliacinės instancijos teismas nevertino papildomo eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, kad S. S. kelyje, prieš sankryžą dešinėje pusėje, yra ženklas, kad artėjama prie sankryžos su šalutiniu keliu iš kairės pusės, prieš sankryžą yra ištisinė eismo juosta, kurios ilgis 39,50 metro. Teismas neįvertino liudytojo policijos pareigūno D. J. parodymų, kad pagal duženas įvykio vietoje, kurios buvo pasklidusios automobilio „VW Golf“ judėjimo juostoje, ir automobilių išsidėstymą po įvykio jis mano, kad automobilių susidūrimo vieta buvo „VW Golf“ judėjimo juostoje. Svarbūs liudytojo policijos pareigūno K. R. parodymai, kad įvykio vietoje duženos buvo priešpriešinėje juostoje, kur išsuko „VW Golf“, K. B. jam sakė apie vilkiką, jis į įvykio vietą atvyko per 12 minučių, kol atvyko, niekas nebuvo judinama, kai atvažiavo į įvykio vietą, lijo. Teismas turėjo įvertinti liudytojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno A. G. parodymus, kad jie vykdė gelbėjimo darbus, po policijos leidimo tvarkė kelią, jo komandai būnant įvykio vietoje, niekas po įvykio transporto priemonių nejudino, jos stovėjo taip, kaip buvo sustojusios po susidūrimo, peržiūrėjęs įvykio vietos nuotraukas patikslino, kad nuotraukose matomos ant kelio esančios automobilių nuolaužos yra gelbėtojų dar netvarkytos, jos taip ir buvo išsidėsčiusios po įvykio. Nors šių liudytojų parodymai nėra tiesioginiai, tačiau jie yra svarbūs vertinant įrodymus kaip visumą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, juo labiau kad jais remiantis galima spręsti dėl specialisto tikėtinos išvados bei ekspertizės aktų tikėtinų išvadų patikimumo. Po eismo įvykio iš S. S. automobilio buvo iškelti sužeisti žmonės, tačiau tai padaryta pro atidarytas duris, automobilių nekarpant, nekeičiant jų būklės po susidūrimo, o tai leidžia teigti, kad procesiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys yra tikslūs, autentiški ir būtent šiais duomenimis rėmėsi ekspertai, atlikdami tyrimus. Ekspertizės aktų išvados yra tikėtinos dėl pėdsakų trūkumo, o ne dėl kitų priežasčių, todėl pagal teismų praktiką tokios išvados yra išsamios ir nėra pagrindo skirti naują ekspertizę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas ekspertizės aktais kaip patikimais įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ekspertizės akto Nr. 11-2518 (19) išvados atsakant į klausimą, kaip būtų judėję automobiliai ir kuriose vietose po susidūrimo jie būtų sustoję, jei eismo įvykis būtų kilęs dešinėje kelio juostoje, žiūrint nuo Raseinių, iš šio ekspertizės akto matyti, kad automobiliai būtų visai kitose vietose, netgi ne artimose toms vietoms, kuriose jie sustojo po susidūrimo. Ši išvada išsklaido bet kokias abejones apie automobilių susidūrimo vietą.

3.4. Vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad S. S., K. S., liudytojų R. U. ir L. A. parodymai yra patikimi, nes juos patvirtina byloje pateiktos specialisto išvados ir ekspertizės aktai. Tačiau specialisto išvada ir ekspertizės aktai patvirtina tik kai kurias jų parodymų dalis, o esmines jų parodymų dalis dėl eismo įvykio mechanizmo ir susidūrimo vietos paneigia, nes specialisto išvadoje ir ekspertizės aktuose yra nurodyta, kad automobiliai susidūrė ne S. S. važiavimo juostoje, kaip nurodo S. S. ir kiti jo versiją atitinkančius parodymus duodantys asmenys, bet K. B. automobilio važiavimo juostoje. Specialisto išvados ir ekspertizės aktai galbūt patvirtina S. S. ir kitų jo įvykio versiją patvirtinančių asmenų parodymų dalį, kad K. B. automobilis nebuvo sustojęs prieš įvažiuodamas į pagrindinį kelią, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga, nes specialisto išvada ir ekspertizės aktais nustatyta, kad K. B. neišvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir saugiai atliko posūkio į dešinę manevrą. Be to, šiuo atveju galėjo būti, kad K. B. buvo sustojusi šalutiniame kelyje ir posūkio į dešinę manevrą pradėjo atlikti iš toliau. Specialisto išvados ir ekspertizės aktų išvados, kad automobiliai susidūrė S. S. automobiliui sukant į dešinę, nors ir patvirtina S. S. bei jo įvykio versiją patvirtinančių asmenų parodymus dėl jo vairuojamo automobilio sukimo dešinėn siekiant išvengti susidūrimo, tačiau nepaneigia to, kad S. S. vairuojamas automobilis įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir traukėsi sukdamas į dešinę prieš susidūrimą su K. B. vairuojamu automobiliu. Dėl to ši situacija vertintina kaip apeliacinės instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas. Liudytojų R. U. ir L. A. parodymai ne tik prieštarauja nukentėjusiosios K. B. ir jos įvykio versiją atitinkantiems asmenų parodymams, eismo įvykio vietos apžiūros, specialisto išvados ir ekspertizės aktų duomenims, bet ir liudytojos apklausiamos pripažino, kad susidūrimo detaliai nematė. Liudytoja L. A. klaidingai teigė, kad K. B. automobilis trenkėsi į S. S. vairuojamo automobilio kairį šoną ties viduriu, nes byloje nustatyta, kad automobiliai susidūrė priekine dalimi. Dėl šio liudytojų R. U. ir L. A. parodymų aspekto apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, šios aplinkybės nevertino ir tai turėjo neigiamos įtakos teismui priimant sprendimą. Vertinant kaip visumą byloje surinktus įrodymus, specialisto išvadą ir ekspertizės aktų išvadas patvirtina nukentėjusiosios K. B. parodymai, liudytojų D. K., M. Č., D. J., K. R. ir A. G. parodymai, eismo įvykio vietos apžiūros protokolai su priedais, dėl to specialisto išvada ir ekspertizės aktai laikytini patikimais įrodymais.

3.5. Negalima laikyti visiškai pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadų, kad prieš S. S. automobilį nevažiavo jokia kita transporto priemonė, kurią lenkti jis galėjo ruoštis, nes tokia transporto priemonė galėjo važiuoti didesniu atstumu nuo S. S. vairuojamo automobilio, todėl K. S. ir kiti S. S. įvykio versiją atitinkančius parodymus duodantys asmenys galėjo jos nematyti. Kasatorė nesutinka, kad atlikdami eismo įvykio kilimo tyrimą ekspertai įvedė neteisingus kelio dangos (šlapia ar sausa) ir galbūt kitus duomenis, todėl gavo tikrovės neatitinkančias išvadas, nes išvadoms dėl susidūrimo vietos kelio pločio požiūriu neturi reikšmės, kokia kelio danga buvo nurodyta. Nepakankamai motyvuota ir aiški apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. B. turėjo pareigą praleisti atvažiuojantį S. S. vairuojamą automobilį, nors, teismo vertinimu, S. S. nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas geras matomumas išvažiuojant iš šalutinio kelio niekaip nepaaiškina K. B. pareigos praleisti S. S. vairuojamą automobilį. Byloje nėra duomenų, kad, K. B. pradedant posūkio į dešinę manevrą, S. S. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Dėl to, kaip pirmiau nurodyta, K. B. turėjo teisę atlikti posūkio į dešinę manevrą. Jei K. B., atlikdama posūkio į dešinę manevrą, neįvažiavo į priešpriešinę juostą, o įsuko į savo eismo juostą, tai ji neturėjo duoti kelio jai kliūties nesudarančiam S. S. vairuojamam automobiliui ir ji KET pažeidimų nepadarė. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio galima daryti prielaidą, kad, teismo požiūriu, S. S. ruošėsi įvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir K. B. tai turėjo pamatyti, tačiau teismas nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių K. B. galėjo tai pamatyti ar suprasti, kadangi vien gero matomumo neužtenka tam, kad asmuo suprastų, jog savo juosta važiuojanti ir kliūties nesudaranti transporto priemonė staiga ims ir išvažiuos į priešpriešinę eismo juostą, kuria gali važiuoti ir posūkį į dešinę darantis vairuotojas. Transporto priemonių vairuotojų veiksmai grindžiami pasitikėjimo principu, o KET nepažeidžiantis vairuotojas tokio pat elgesio tikisi ir iš kitų transporto priemonių vairuotojų. Pagrindą K. B. tikėtis, jog S. S. vairuojamas automobilis važiuos savo eismo juosta, suteikė ir pagrindinio kelio ženklinimas – ištisa siaura linija prieš sankryžą su šalutiniu keliu. Taigi, jei S. S. būtų važiavęs savo eismo juosta arčiau dešinio krašto, nebūtų kirtęs siauros ištisinės linijos ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, eismo įvykis nebūtų kilęs ir nebūtų buvusi sutrikdyta K. S. sveikata.

3.6. Remdamasi šiais motyvais kasatorė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino teisingai ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų. Galėtų būti tik pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš S. S. nukentėjusiajai K. B. priteistas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, taip pat priteistos 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, nurodant priteisti žalos atlyginimą iš civilinės atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, nes tai tik palengvintų nuteistojo teisinę padėtį.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios K. B. atstovas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodė šiuos motyvus:

4.1. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nustatytas BPK 255 straipsnio 1 dalyje, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, aiškinančios nekaltumo prezumpcijos principą. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio reikalauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, elementų. Ji bus pažeista, jei pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, prieš tai, kai tai buvo įrodyta pagal įstatymą. Pakanka, kad (net jei nėra formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 1995 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Allenet de Ribemont prieš Prancūziją, peticijos Nr. 15175/89). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Jei apeliantai prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Šiuo atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas ir paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkxLTk0Mi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-291-942/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-291-942/2018">2K-291-942/2018</a>, 2K-281-942/2018, 2K-60-942/2019, 2K-213-942/2019, 2K-248-648/2020, 2K-42-942/2020, 2K-60-489/2020, 2K-7-56-511/2020 ir kt.).

4.2. Iš išteisintojo S. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nebuvo formuluojami prašymai faktiškai įvertinti nukentėjusiosios K. B. veiksmus dėl eismo įvykio kilimo priežasties, o skundo esmė buvo pirmosios instancijos teismo nepašalinimas abejonių, kurios turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad nukentėjusiosios K. B. veiksmai – nepraleido pagrindiniu keliu judančio automobilio „Honda Accord“ – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad byla perduodama prokurorui tolesniam ikiteisminiam tyrimui organizuoti, taip iš esmės sukurdamas nukentėjusiosios K. B. atsakomybės už eismo įvykį prejudiciją, nepalikdamas erdvės ikiteisminio tyrimo institucijoms priimti sprendimą dėl asmens, teisiniu požiūriu atsakingo už veiką. Pirmiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada peržengia išteisintojo S. S. apeliacinio skundo ribas, ja nukrypstama nuo apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų ribas aiškinančios teismų praktikos, taip pat ji kelia abejonių, ar nebuvo pažeista asmens teisė į teisingą procesą, teisės į gynybą ir nekaltumo prezumpcija.

4.3. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir kitų BPK straipsnių reikalavimus.

4.3.1. Pagal teismų praktiką vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265/2011">2K-265/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2014">2K-458/2014</a>, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka šių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl specialisto išvados Nr. 11K-375 (18) ir ekspertizės aktų Nr. 11-478 (19) bei Nr. 11-2518 (19), taip pat konsultacinės išvados Nr. VM 2021-59 vertinimo yra prieštaringos. Teismas nuosprendžio 23 punkte nurodė, kad konsultacinė išvada Nr. 2021-59 iš esmės neprieštarauja specialisto išvadoje Nr. 11K-375 (18), ekspertizės aktuose Nr. 11-478 (19) bei Nr. 11-2518 (19) eksperto V. V. pateiktoms išvadoms, tačiau vėliau tame pačiame nuosprendžio punkte padarė išvadą, kad konsultacinė išvada Nr. VM 2021-59 paneigia eksperto V. V. tikėtiną išvadą, jog automobilių susidūrimas įvyko kairėje kelio pusėje automobilio „Honda Accord“ važiavimo kryptimi. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje detaliau nepaaiškino, kodėl laiko, kad specialisto išvada Nr. 11K-375 (18), ekspertizės aktai Nr. 11-478 (19) bei Nr. 11-2518 (19) yra netinkami įrodymai, o konsultacinė išvada Nr. VM 2021-59 yra tinkamas šiuos įrodymus paneigiantis įrodymas. Dėl to byloje liko nepašalinta esminė abejonė, o pats nuosprendis liko neaiškus. Kasatoriaus teigimu, paneigdamas byloje atliktų ekspertinių tyrimų išvadas konsultacine išvada, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus ir nukrypo nuo teismų praktikos. Pagal teismų praktiką specialiųjų žinių pagrindu pateiktoms išvadoms išsamiai tarpusavyje palyginti būtina, kad jos atitiktų keletą esminių reikalavimų: visi ekspertai (specialistai) turi tirti tą pačią pirminę medžiagą (tyrimo objektus), taikyti tapačius tyrimo metodus ir procedūras bei atsakyti į tuos pačius klausimus. Iš konsultacinės išvados Nr. VM 2021-59 palyginimo su specialisto išvada Nr. 11K-375 (18) ir ekspertizės aktais Nr. 11-478 (19) bei Nr. 11-2518 (19) matyti, kad šie tyrimai skiriasi tiek formos, tiek turinio požiūriu. Valstybės specialistai ir ekspertai tyrimą atliko pagal ikiteisminio tyrimo įstaigos pateiktą medžiagą, o privatus ekspertas, be ikiteisminio tyrimo medžiagos, atliko ir papildomą tyrimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis konsultacine specialisto išvada Nr. VM 2021-59, nes: 1) joje atsakoma į tokius pat, tačiau ne į visus klausimus, į kuriuos atsakė valstybės specialistai ir ekspertai; 2) iš konsultacinės išvados matyti, kad privatus ekspertas vadovavosi ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o tai leidžia teigti, kad konsultacinę išvadą pateikęs ekspertas turėjo susiformavęs išankstinę nuomonę, o kadangi nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, negalėjo remtis nuosprendžio išvadomis; 3) neaišku, kodėl konsultacinę išvadą pateikęs ekspertas nesivadovavo specialisto išvada Nr. 11K-375 (18), pagal kurią nepaneigta, kad S. S. vairuojamas automobilis iš dalies ar visu pločiu buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, o K. B. vairuojamas automobilis prieš pat susidūrimą į priešpriešinę eismo juostą išvažiavęs nebuvo.

4.3.2. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl priežastinio ryšio pobūdžio, tai darė nesilaikydamas išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo, nepašalino prieštaravimų, nuosprendyje savo išvadas pagrindė nelogiškais ir sistemiškai nederančiais argumentais. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad vertindamas įrodymus teismas ignoravo pareigą duomenimis pagrįsti, kodėl dėsningas priežastinis ryšys siejamas ne su kuo kitu, o su K. B. veiksmais. Teismas nuosprendyje neatsakė, kokius KET pažeidimus padarė K. B., kaip jos veiksmai darė įtaką dėsningam priežastiniam ryšiui susiformuoti, nemotyvavo, kaip priežastinio ryšio kontekste vertinti faktinę aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko ne S. S. vairuojamo automobilio, o K. B. vairuojamo automobilio važiuojamojoje juostoje. Pagrįsdamas savo išvadas teismas, viena vertus, nurodė, kad, pasak liudytojų R. U. ir L. A., S. S. važiavo kairiau skiriamosios juostos, kita vertus, nepaneigė, kad po eismo įvykio šukės ir kiti eismo įvykio pėdsakai susiformavo būtent K. B. vairuoto automobilio važiuojamojoje juostoje. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neaptarė ekspertų nurodytos faktinės aplinkybės, kad pagal transporto priemonių sugadinimus neįmanoma daryti išvados, kad K. B. vairuojamas automobilis būtų įvažiavęs į priešpriešinę, t. y. S. S. vairuojamo automobilio, juostą. Išvados apie tai, kad K. B. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, neleidžia daryti aplinkybė, kad nei nuolaužų, nei šukių, nei pačių automobilių po eismo įvykio niekas nejudino, tai cituodamas nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus pripažįsta ir pats apeliacinės instancijos teismas. Savo išvados, kad iš šalutinio kelio išvažiuojantis K. B. automobilis nesustojo, išvažiavo labai staigiai, teismas nesugretino su kitais bylos duomenimis ir nepaaiškino, kokią įtaką ši aplinkybė turi sprendžiant dėl priežastinio ryšio pobūdžio (dėsningas ar atsitiktinis), neatsakė į klausimą, kokią reikšmę priežastinio ryšio pobūdžiui turėjo aplinkybė, kad K. B. vairuojamas automobilis su S. S. vairuojamu automobiliu susidūrė dar jam neišvažiavus iš šalutinio kelio ir neišsitiesinus savo eismo juostoje. Neatsakydamas į šį klausimą, teismas paliko abejones. Jei teismas padarė išvadą, kad K. B. vairuojamas automobilis susidūrė su S. S. vairuojamu automobiliu K. B. vairuojamam automobiliui visiškai neišvažiavus iš šalutinio į pagrindinį kelią, tai lieka nesuprantama, kodėl teismas laikė patikimais išteisintojo S. S., liudytojų R. U. ir L. A. parodymus, kad K. B. vairuojamas automobilis staigiai išvažiavo iš šalutinio kelio ir trenkėsi tiesiai į priešpriešinėje eismo juostoje važiuojantį S. S. vairuojamą automobilį. Pagal savo turinį šios dvi įvykio versijos yra viena kitą paneigiančios, tačiau jas abi apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytomis. Darydamas išvadą, kad K. B., išvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, sukdama į dešinę turėjo objektyvią galimybę matyti atvažiuojantį S. S. vairuojamą automobilį, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė prieštaringus ją pagrindžiančius argumentus. Nors nuosprendžio 17 punkte teismas nurodė, kad liudytojai D. K. ir M. Č. davė parodymus, kad vaizdą užstojo sunkiasvorė mašina, tačiau to paties nuosprendžio 27 punkte teismas teigė, kad tie patys liudytojai patvirtino, jog matomumas įvykio metu buvo geras, vaizdo niekas neužstojo.

4.3.3. Vertindamas liudytojų R. U. ir L. A. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neišryškino liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimų, nepašalino kilusių abejonių. Iš liudytojų R. U. ir L. A. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme palyginimo matyti, kad jie nėra tapatūs, o neapklausdamas šių liudytojų teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas ignoravo jų parodymų skirtumus. Antai apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad liudytojos L. A. parodymai apie automobilių susidūrimo vietą prieštarauja ne tik K. B., bet ir R. U. parodymams pirmosios instancijos teisme, pagal kuriuos susidūrimas įvyko ties kelio vidurį žyminčia skiriamąja juosta. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino liudytojos L. A. teiginių, kad eismo įvykio metu automobiliai susidūrė kaktomuša, todėl nėra pagrindo abejoti, kad automobilių sugadinimai buvo padaryti ne posūkio darymo į dešinę metu. Taip pat teismas nepatikrino, kodėl liudytojos R. U. ir L. A. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė skirtingus atstumus tarp jų automobilio ir priekyje važiavusio S. S. vairuoto automobilio. Apeliacinės instancijos teismas nesugretino šių liudytojų parodymų su S. S. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kad K. B. vairuojamas automobilis „įskrido“ į kelią ir stačiai iš kairės trenkėsi į S. S. vairuojamą automobilį. Iš šių S. S. parodymų matyti, kad jų nepatvirtina R. U. ir L. A. parodymai, o šių liudytojų parodymai prieštarauja kai kuriems S. S. teiginiams. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nukrypo nuo tokią apeliacinės instancijos teismo pareigą įtvirtinančios teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC00ODkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84-489/2018">2K-7-84-489/2018</a>, 2K-155-942/2019, 2K-33-458/2020 ir kt.). Liudytojų R. U. bei L. A. ir nukentėjusiosios K. B., liudytojų D. K. ir M. Č. parodymų patikimumo vertinimą apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje grindė ir tuo, ar liudytojai buvo pažįstami su išteisintuoju ir nukentėjusiąja. Tačiau toks parodymų vertinimo kriterijus yra nepriimtinas. Vertindamas liudytojų parodymus teismas negali pasitelkti tokio kriterijaus, nes baudžiamasis procesas nenustato tokio duomenų vertinimo principo. Baudžiamajame procese teismas liudytojų parodymus vertina remdamasis kitais byloje surinktais duomenimis, o ne liudytojų ir nukentėjusiosios, kitų liudytojų ir kaltinamojo tarpusavio ryšiais. Vidinis teismo įsitikinimas dėl įrodymų vertinimo turi susiformuoti tik remiantis visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013 ir kt.). Visi liudytojai įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o tai laikytina faktine liudytojo parodymų teisingumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad abejoti K. B., liudytojų D. K. ir M. Č. parodymais nebuvo pagrindo ir dėl to, kad K. B. iš karto po eismo įvykio surašė paaiškinimą, šiame paaiškinime nurodė, kad pažvelgusi į dešinę ji išvydo didelio svorio mašiną, o tai po dviejų dienų apklausose dar rugsėjo mėnesį patvirtino liudytojai D. K. ir M. Č. Savo ruožtu liudytojos R. U. ir L. A. buvo apklaustos kaip liudytojos tik praėjus kuriam laikui po K. B. paaiškinimo surašymo. Antai L. A. buvo apklausta tik spalio mėnesio pradžioje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. Mušauskytės-Griciuvienės kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiosios K. B. atstovo advokato R. Jurkos kasacinis skundas tenkinamas visiškai.

Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

6. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas kasaciniais skundais prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstas išvadas. Kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra pagrįsti.

7. Nagrinėdamas bylą teismas pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, tai yra teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2014">2K-458/2014</a>, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018).

8. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių pagrįstumo ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2012">2K-67/2012</a>, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015).

9. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismo sprendimo pagrindas yra teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Tik įrodymus ištyrus ir įvertinus BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, pateikus įrodymų vertinimo motyvus ir padarius išvadą, kurie įrodymai yra priimtini, o kuriais priimdamas sprendimą teismas nesivadovauja, teismo nuosprendis bus pagrįstas ir teisėtas. BPK 20 straipsnis kelia įrodymams įvairius reikalavimus, kurie yra detaliau išaiškinti teismų praktikoje.

10. Kaip minėta, BPK 20 straipsnis nustato, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjas ar teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertinant įrodymus turi būti vertinamas jų turinys – ar jis patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tuo tikslu vertinami įrodymo detalumas ir nuoseklumas – kiek smulkiai jis apibūdina nagrinėjamą situaciją, kiek faktinių aplinkybių juo galima nustatyti ir padaryti išvadas dėl buvusios įvykio eigos, ar iš to paties šaltinio gauti duomenys nekito įvairiose proceso stadijose ir atliekant įvairius tyrimo veiksmus. Taip pat turi būti tikrinama, kiek įrodymą patvirtina ar paneigia iš kitų įrodymų šaltinių gauti duomenys. Tos pačios rūšies įrodymai turi būti vertinami pagal tuos pačius principus ir taisykles.

11. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė S. S. versiją, kad jis važiavo savo eismo juosta, į priešpriešinę eismo juostą išvažiavęs nebuvo, o iš šalutinio kelio kirsdamas priešpriešinio eismo juostą išvažiavo automobilis „VW Golf“, jis bandė išvengti susidūrimo, suko vairą dešinėn, tačiau automobiliai susidūrė. Teisėjų kolegija S. S. žmonos K. S. ir liudytojų R. U. bei L. A. parodymus įvertino kaip patvirtinančius S. S. versiją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad liudytojos R. U. ir L. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme įvykio aplinkybes nurodė vienodai, bei į tai, kad jų nesieja jokie santykiai nei su nuteistuoju, nei su nukentėjusiąja K. B., kas rodė, kad liudytojos nėra suinteresuotos bylos baigtimi, neturėjo pagrindo netikėti jų parodymais, kurie sutapo ir su nuteistojo bei nukentėjusiosios K. S. parodymais. Teisėjų kolegija laikė, kad nukentėjusiosios K. B. parodymus, jog važiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį ji sustojo, o įsitikinusi, kad jai iš kairės pusės nėra transporto priemonių, o iš dešinės atvažiuoja sunkiasvorė transporto priemonė, išvažiavo į pagrindinį kelią, o automobilį ištiesinus, iš už sunkiasvorės transporto priemonės į jos važiavimo eismo juostą išvažiavo S. S. automobilis ir įvyko susidūrimas, paneigia S. S., nukentėjusiosios K. S., liudytojų R. U. ir L. A. parodymai, ekspertizės aktų išvados ir ekspertų paaiškinimai. Vertindama nukentėjusiosios versiją patvirtinusių liudytojų M. Č. ir D. K. parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad jie ir nukentėjusioji K. B. yra draugai ir dėl to šie liudytojai yra suinteresuoti padėti nukentėjusiajai išvengti galbūt baudžiamosios atsakomybės. Pateikdama tokius motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadas nesiėmusi įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, darė klaidų dėl įrodymų turinio ir tos pačios rūšies įrodymus vertino naudodamasi skirtingais principais ir taisyklėmis.

12. Byloje yra Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialisto išvada ir dviejų ekspertizių aktai bei privataus eksperto V. M. konsultacinė išvada. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino visas šias išvadas ir aktus, pateikė LTEC ekspertų išvadas kritikuojančius argumentus ir nusprendė, kad LTEC ekspertų išvados nepatvirtina S. S. kaltės pažeidus KET 140.1 punktą. Teismas nusprendė, kad eksperto V. M. išvada paneigia eksperto V. V. tikėtiną išvadą. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos ir neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad paprastai vien tik remiantis konsultacine išvada negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gauto ekspertizės akto (specialisto išvados) įrodomoji reikšmė. Be to, ekspertizių patikimumą lemia ne išvadų įvardijimas kaip kategoriškų ar tikėtinų, o taikytų tyrimo metodų patikimumas, išvadų aiškumas, išsamumas ir argumentavimas, ekspertiniame tyrime naudotų pradinių duomenų tikslumas ir išsamumas, ekspertų paaiškinimai dėl teismui kilusių abejonių. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Ekspertiniai tyrimai atliekami remiantis moksliniais tyrimais ir patvirtintomis metodikomis, ir teismas, abejodamas patvirtintų metodikų patikimumu ir eksperto atliktais tyrimais, turi aiškintis jam abejones sukėlusias aplinkybes. Visos šioje byloje esančios išvados yra tikėtinos, privataus eksperto padarytos išvados nėra kategoriškesnės ar patikimesnės nei LTEC eksperto padarytos išvados. Be to, LTEC ekspertų padarytos išvados yra išsamesnės nei privataus eksperto išvados, jose buvo tirta daugiau situacijų ir atsakyta į daugiau klausimų, to apeliacinės instancijos teismas neįvertino.

13. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad LTEC ekspertų išvadas nepatikimas daro tai, kad ekspertas, modeliuodamas kompiuterine programa eismo įvykį, į programą įvedė papildomus duomenis apie kelio dangą („šlapias asfaltas“), stabdymo koeficientą (0,48 proc. esant stabdymui ant šlapios kelio dangos, slydimas šonu), nors įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad kelio būklė – šlapias asfaltas, nuteistasis, nukentėjusiosios bei liudytojai nurodė, kad eismo įvykio metu kelio danga buvo sausa, tik po to pradėjo lašnoti; kad išvados dėl automobilių susidūrimo vietos ir eismo įvykio mechanizmo yra tikėtinos, kad jos paremtos tik automobilių sugadinimais ir automobilių padėtimis, užfiksuotomis po susidūrimo, bei kompiuterinės programos duomenimis, kurie paremti paties eksperto įvestais standartiniais koeficientais, nevertinant eismo įvykio dalyvių parodymų ir kitų objektyvių duomenų; ekspertas neįvertino liudytojų R. U. ir L. A. parodymų, kad jos važiavo paskui S. S. 80–90 km/h greičiu, nuteistojo parodymų, kad jis važiavo apie 80 km/h greičiu, o automobilių važiavimo greitį nustatinėjo kompiuterine programa iš esmės remdamasis tik automobilių patirtais sugadinimais ir jų padėtimis po susidūrimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas V. V. Išteisintojo S. S. gynėjas V. Adomaitis uždavė jam klausimus apie sausos ar šlapios kelio dangos įtaką tyrimui ir ekspertas paaiškino šio duomens įtaką tyrimo rezultatams, tačiau jo paaiškinimas neįtikino apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos ir šia aplinkybe buvo remtasi sprendžiant apie LTEC ekspertizės akto išvadų nepatikimumą. Taip pasielgdama teisėjų kolegija nesiėmė visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Kaip nurodė pati apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ekspertas į programą įvedė standartinius duomenis, tai yra matematinius dydžius, kurie yra suvedami į kompiuterinę programą, ir gaunami rezultatai. Teisėjų kolegijai kilus abejonių dėl tokio duomens įtakos tyrimui ir nepatikėjus eksperto paaiškinimu, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl papildomos ekspertizės, kurios metu turėtų būti suvedami teisingi abejonių sukėlę duomenys, skyrimo, o gavusi išvadas teisėjų kolegija turėtų įvertinti gautus rezultatus. Sprendžiant šį klausimą reikėtų atsižvelgti, kiek eksperto paaiškinimas yra patikimas, atsako į kilusius klausimus ir pašalina kilusias abejones. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai sukėlė abejonių LTEC eksperto nesirėmimas liudytojų parodymais atliekant tyrimus, tačiau teisėjų kolegija nesiaiškino, kiek techniniai tyrimo metodai ir patvirtintos tyrimų metodikos leidžia ekspertui tyrimuose naudoti liudytojų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kokią įtaką liudytojų parodymai gali daryti eksperto išvadoms, ir dėl to nepateikė įtikinamų argumentų. Kita vertus, nei išteisintasis, nei liudytojai nepasakė tikslaus judėjimo greičio, o liudytojos nurodytas buvęs iki 90 km/h greitis nedaug skiriasi nuo eksperto nustatyto 95 km/h greičio. Kaip galimas 5 km/h greičio skirtumas tarp eksperto nustatyto ir to, kurį nurodė liudytoja, galėjo turėti įtakos teismo daromoms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino. Teismui kilus abejonių, jis visų pirma turėjo aiškintis, kiek patikimi tyrimo metodai, kurie leidžia nustatyti važiavimo greitį iš tų duomenų, kuriuos naudojo ekspertas.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pateikė labai prieštaringus argumentus dėl privataus eksperto išvados vertinimo. Nuosprendyje yra nurodyta, kad privataus eksperto pateiktos išvados dėl automobilių susidūrimo vietos ir eismo įvykio mechanizmo irgi yra tikėtinos, jos iš esmės neprieštarauja eksperto V. V. padarytoms išvadoms, tačiau nuosprendžio to paties punkto gale teismas daro išvadą, kad eksperto V. M. išvada paneigia eksperto V. V. tikėtiną išvadą, kad automobilių susidūrimas įvyko kairėje kelio pusėje. Ekspertizės išvada negali kartu ir neprieštarauti kitai ekspertizės išvadai, ir ją paneigti, o teismų praktikoje pasisakyta, kad privataus eksperto išvada paprastai negali paneigti BPK nustatyta tvarka gauto ekspertizės akto (specialisto išvados) įrodomosios reikšmės. Nors teismas nurodė, kad ekspertas V. M. pateikė tikėtiną išvadą dėl automobilių susidūrimo vietos, tačiau iš eksperto V. M. išvados matyti, kad jis iš viso nenustatė, kurioje kelio vietoje (kelio skersinių ir išilginių matmenų atžvilgiu) susidūrė automobiliai, todėl darydamas tokias išvadas teismas iškreipė ekspertizės akto turinį. Nors privatus ekspertas nenustatė susidūrimo vietos, tačiau LTEC eksperto išvadoje, pasiremiant įvykio vietos apžiūros protokolu ir tyrimo metodika, tikėtina eismo įvykio vieta buvo nustatyta.

15. Prieštaringos teismo išvados ir dėl rėmimosi ekspertizės aktais nustatant nukentėjusiosios K. B. parodymų apie sustojimą priešais sankryžą teisingumą. Vertindama nukentėjusiosios K. B. ir liudytojų M. Č. ir D. K. parodymus dėl sustojimo priešais sankryžą, teisėjų kolegija tokius jų parodymus įvertino kaip nepatikimus pasiremdama LTEC ekspertizės akto Nr. 11-478(19) išvada, kad prieš pat susidūrimą K. B. automobilis važiavo 29 km/h greičiu, o per tokį mažą atstumą ji negalėjo išvystyti tokio greičio, jei prieš sankryžą būtų sustojusi. Teisėjų kolegija šia LTEC eksperto išvadų dalimi tikėjo ir laikė ją patikima, nors kitas šios ekspertizės išvados dalis laikė nepatikimomis ir jomis nesirėmė (pvz., dėl nustatytos eismo įvykio vietos). Kita vertus, teisėjų kolegija laikė patikima eksperto V. M. išvadą, tačiau joje nustatytu tikėtinu K. B. judėjimo greičiu prieš įvykį – 17 km/h – nesivadovavo ir nesiaiškino, ar per nustatytą atstumą ji galėjo išvystyti tokį greitį, jeigu būtų sustojusi prieš sankryžą, ir kaip tokia išvada galėtų daryti įtaką teismo sprendimui.

16. Nevienodais principais Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija vertino liudytojų M. Č. ir D. K. bei nukentėjusiosios K. S. parodymus. Teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad, vertindama nukentėjusiosios draugų liudytojų M. Č. ir D. K. parodymus, atsižvelgė į tai, kad jie ir nukentėjusioji K. B. yra draugai ir dėl to jie yra suinteresuoti padėti nukentėjusiajai išvengti galbūt baudžiamosios atsakomybės, dėl to liudytojų M. Č. ir D. K. parodymus įvertino kaip nepatikimus. Taip įvertinusi liudytojų M. Č. ir D. K. parodymus, teisėjų kolegija nukentėjusiosios K. S. parodymus vertino kaip patikimus ir taip tos pačios rūšies įrodymus vertino pasiremdama skirtingais principais. Teisėjų kolegija nesiaiškino, ar žinodami savo pareigą – teisingai duoti parodymus apie tai, kas jiems yra žinoma byloje, įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės ir prisiekę liudytojai išties turėjo tikslą padėti nukentėjusiajai duodami melagingus parodymus. Vertindama nukentėjusiosios K. B. ir liudytojų M. Č. bei D. K. parodymus, teisėjų kolegija kaip jų parodymų nepatikimumą rodančią aplinkybę nurodė ir tai, kad jie paaiškino, jog prieš pat įvykį jau buvo išsukę į pagrindinį kelią ir automobilis buvo išsitiesinęs savo eismo juostoje, nors ekspertai nustatė, kad K. B. vairuojamas automobilis dar nebuvo išsitiesinęs. Tiek iš LTEC ekspertų, tiek iš privataus eksperto išvadose esančių schemų matyti, kad K. B. vairuotas automobilis žymimas kaip nevisiškai išsitiesinęs, tačiau nuokrypio nuo kelio išilginės ašies linijos kampas yra labai mažas. Teisėjų kolegija, nusprendusi, kad ši aplinkybė rodo parodymų nepatikimumą, nesiaiškino, kiek apie ją davę parodymus nukentėjusioji ir ypač transporto priemonės nevairavę liudytojai galėjo suklysti ar neteisingai įvertinti situaciją. Rėmimosi liudytojų parodymais pagrindas turi būti jų parodymo turinio analizė, jų nuoseklumas ir atitiktis kitiems įrodymams.

17. Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegijos nuosprendis yra prieštaringas, įrodymai nebuvo vertinami vadovaujantis vienodais principais ir taisyklėmis, išvados padarytos nesiremiant įrodymų visuma, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, o nuosprendžio motyvai nepagrindžia teismo padarytų išvadų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai patikrinti svarbūs duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (BPK 20 straipsnio 2–3 dalys), apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadas nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, vertinant įrodymus padarius klaidų dėl jų turinio, nėra pagrindo daryti išvados apie išsamų šios bylos išnagrinėjimą ir nagrinėjamos nusikalstamos veikos visų aplinkybių įvertinimą pagal minėtas BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.

18. Pagal BPK 386 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla iš naujo nagrinėjama bendra tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl teisėjų kolegija, perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kitų kasacinių skundų argumentų nenagrinėja, nes sprendimo dėl jų priėmimas galimas tik tinkamai ir išsamiai išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka iš naujo.

19. Kasacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios K. B. atstovas advokatas R. Jurka pateikė dokumentus dėl 2000 Eur, nukentėjusiosios sumokėtų advokatui už jo teisinę pagalbą, išieškojimo iš išteisintojo. Kadangi šiuo sprendimu Šiaulių apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis yra naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nesprendžia šio prašymo, o jį turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis

Alenas Piesliakas