Dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžio atmestas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-629/2006

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.2.1; 2.6.4; 2.4.7;

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, teisėjų Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Prano Kuconio, Aldonos Rakauskienės, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorui S. Slapšinskui,

gynėjams advokatams R. Lideikai ir A. Petrauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžio atmestas.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu:

A. Z. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 227 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 172 straipsnyje (trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. balandžio 9 d. vykusius Vilniaus miesto mero rinkimus organizavimas), BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 146 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 172 straipsnyje (trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. birželio 11 d. vykusius Vilniaus miesto mero rinkimus organizavimas), BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 167 straipsnio 1 dalyje, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių;

A. J. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 227 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 172 straipsnyje (trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. balandžio 9 d. vykusius Vilniaus miesto mero rinkimus organizavimas), BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 146 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 172 straipsnyje (trukdymo Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. birželio 11 d. vykusius Vilniaus miesto mero rinkimus organizavimas), BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 167 straipsnio 1 dalyje, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių;

D. L. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 227 straipsnio 1 dalyje, BK 172 straipsnyje (trukdymas Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. balandžio 9 d. vykusius Vilniaus miesto mero rinkimus), BK 227 straipsnio 2 dalyje, 172 straipsnyje (trukdymas Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti per 2003 m. birželio 11 d. vykusius Vilniaus miesto mero rinkimus), nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių;

S. N. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 1 dalyje, 172 straipsnyje, 167 straipsnio 1 dalyje, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. Z. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo pasikėsinimą papirkti valstybės tarnautoją V. D. ir trukdymą jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti savo teisę rinkti, t. y. parengė nusikalstamų veikų planą ir vadovavo jas vykdant, A. J. – tuo, kad organizavo pasikėsinimą papirkti valstybės tarnautoją V. D. ir trukdymą jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti savo teisę rinkti, t. y. vadovavo vykdant nusikalstamus sumanymus, o D. L. – tuo, kad pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją V. D. ir trukdė jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti savo teisę rinkti. Kaltinime nurodytos šios aplinkybės:

Nuo 2003 m. kovo iki balandžio 7 d., tiksli data nenustatyta, Vilniuje A. Z., siekdamas, kad Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys V. D., 2003 m. balandžio 9 d. Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdžio metu vyksiančiuose Vilniaus m. mero rinkimuose (toliau – mero rinkimai) balsuotų už A. Z., nurodė A. J. per V. D. pažįstamą asmenį perduoti V. D. 20 000 Lt kyšį ir taip jį paperkant neteisėtai paveikti jo, kaip Vilniaus m. mero rinkėjo, valią, kad mero rinkimų metu jis balsuotų už A. Z. ir atsisakytų kito galimo teisėto veiksmo – balsuoti už kitą kandidatą – G. A. P. A. J., vykdydamas A. Z. nurodymą, pavedė D. L. perduoti V. D. 20 000 Lt kyšį, kurį 2003 m. balandžio 7 d. D. L., vykdydamas A. J. pavedimą, tiesiogiai ir pasiūlė V. D. už tai, kad šis mero rinkimų metu balsuotų už A. Z., taip siekdamas jį papirkti ir neteisėtai paveikti jo, kaip Vilniaus m. mero rinkėjo, valią trukdė Vilniaus m. bendruomenės atstovui, Vilniaus m. savivaldybės tarybos nariui V. D., realizuoti teisę rinkti Vilniaus m. merą, tačiau pastarasis nesutiko priimti pasiūlyto kyšio.

A. Z. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo valstybės tarnautojo V. D. papirkimą ir neteisėtą jo laisvės atėmimą nuo 2003 m. birželio 10 d. 20.29 val. iki 2003 m. birželio 11 d. 13.21 val., t. y. parengė nusikalstamų veikų planą ir vadovavo jas vykdant, A. J. – tuo, kad organizavo valstybės tarnautojo papirkimą ir neteisėtą jo laisvės atėmimą, t. y. vadovavo vykdant nusikalstamus sumanymus, D. L. – tuo, kad papirko valstybės tarnautoją, S. N. – tuo, kad neteisėtai atėmė jam laisvę, t. y. A. Z., A. J., D. L. ir S. N., darydami minėtas nusikalstamas veikas, taip pat naudodami psichinę prievartą, veikdami bendrininkų grupe, trukdė Lietuvos Respublikos piliečiui V. D. realizuoti savo teisę rinkti. Kaltinime nurodytos šios aplinkybės:

Nuo 2003 m. gegužės mėn. pradžios iki 2003 m. gegužės 20 d., tiksli data nenustatyta, Vilniuje A. Z., siekdamas, kad Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys V. D. 2003 m. birželio 11 d. Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdžio metu vyksiančiuose mero rinkimuose balsuotų už A. Z., nurodė A. J. per V. D. pažįstamą D. L. pasiūlyti V. D. sudaryti tariamą didelės vertės projektavimo darbų sandorį (realiai neketinant sukurti teisinių padarinių šio sandorio šalims) kaip kyšį už tai, kad V. D. už suteiktą galimybę gauti materialinį atlygį mero rinkimų metu balsuotų už A. Z., taip jį paperkant, realiai neketinant sukurti teisinių padarinių pirmiau minėto sandorio šalims, neteisėtai paveikti V. D., kaip Vilniaus m. mero rinkėjo, valią, kad šis mero rinkimų metu balsuotų už A. Z. ir nebalsuotų už kitą kandidatą – G. A. P.

2003 m. gegužės 20 d. A. J., vykdydamas A. Z. pavedimą, nurodė D. L. pasiūlyti V. D. sudaryti tariamą didelės vertės Vilniaus pramogų parko projektavimo darbų sandorį (realiai neketinant sukurti teisinių padarinių šio sandorio šalims) kaip kyšį už tai, kad V. D. balsuotų už A. Z.

Nuo 2003 m. gegužės 20 d. iki birželio 6 d., tiksli data nenustatyta, D. L., vykdydamas A. J. pavedimą, pasiūlė V. D. sudaryti minėtą sandorį, realiai neketindamas sukurti teisinių padarinių šio sandorio šalims. V. D., D. L. suklaidintas ir manydamas, kad D. L. tikrai siekia siūlomo sandorio padarinių, sutiko atlikti pasiūlytus Vilniaus pramogų parko projektavimo darbus.

Nuo 2003 m. birželio 6 d. iki birželio 8 d., tiksli data nenustatyta, V. D. užsiminė A. Z., kad minėtą D. L. pasiūlytą sandorį jis įvertino 150 000 Lt su sąlyga, kad 45 000 Lt gautų avansu.

Nuo 2003 m. birželio 8 d. iki birželio 10 d., tiksli data nenustatyta, A. Z. pavedė D. L. sudaryti su V. D. tariamą 150 000 Lt vertės Vilniaus pramogų parko projektavimo darbų sandorį, numatant galimybę išmokėti V. D. 45 000 Lt avansu.

2003 m. birželio 10 d. A. Z. nurodė A. J. perduoti V. D. 45 000 Lt kyšį už tai, kad mero rinkimų metu jis balsuotų už A. Z. A. J. nurodė D. L. perduoti V. D. 45 000 Lt, kaip kyšį (neva V. D. pažadėto tariamo materialinio atlygio už Vilniaus pramogų parko projektavimo darbus dalį), už tai, kad V. D. mero rinkimų metu balsuotų už A. Z. 2003 m. birželio 10 d. UAB „O“ patalpose, esančiose,,duomenys neskelbtini“, D. L., vykdydamas A. J. nurodymą, perdavė V. D. 45 000 Lt kyšį.

2003 m. birželio 10 d. A. Z. nurodė A. J. paimti iš V. D. jo mobiliojo ryšio telefoną ir taip atimti galimybę bendrauti su kitais Vilniaus m. savivaldybės tarybos nariais, taip pat atimti galimybę pastariesiems susisiekti su V. D. ir, naudojant tokią psichinę prievartą, neteisėtai paveikti V. D., kaip Vilniaus m. mero rinkėjo, valią, kad šis mero rinkimų metu balsuotų už A. Z. ir nebalsuotų už kitą kandidatą. A. J. nurodė S. N. pareikalauti, kad V. D. atiduotų savo mobiliojo ryšio telefoną. 2003 m. birželio 10 d. Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės patalpose, esančiose Vilniuje, Kauno g. 7, S. N., vykdydamas A. J. pavedimą, liepė V. D. atiduoti savo mobiliojo ryšio telefoną, o V. D. paklusus jo reikalavimui, S. N. neteisėtai, t. y. nesant savanoriško V. D. sutikimo, paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6310“.

2003 m. birželio 10 d. A. Z. nurodė A. J. iki 2003 m. birželio 11 d. vyksiančių mero rinkimų pradžios išvežti V. D. iš Vilniaus, t. y. neteisėtai atimti jam laisvę ir galimybę bendrauti su kitais Vilniaus m. savivaldybės tarybos nariais, taip pat atimti galimybę pastariesiems susisiekti su V. D. ir, panaudojant tokią psichinę prievartą, neteisėtai paveikti jo, kaip Vilniaus m. mero rinkėjo, valią, kad mero rinkimų metu balsuotų už A. Z. ir nebalsuotų už kitą kandidatą – G. A. P. A. J., vykdydamas A. Z. pavedimą, nurodė S. N. iki mero rinkimų pradžios išvežti V. D., esantį Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje, į sodybą, esančią Molėtų rajone.

2003 m. birželio 10 d., 20.29 val., Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės patalpose, S. N., vykdydamas A. J. nurodymą, liepė V. D. sėstis į automobilį,,duomenys neskelbtini“ ir, V. D. paklusus šiam reikalavimui, nuvežė jį į nurodytą sodybą ir taip, nesant savanoriško V. D. sutikimo, atėmė pastarajam galimybę grįžti į Vilnių, t. y. neteisėtai atėmė V. D. laisvę.

2003 m. birželio 11 d. A. Z. nurodė A. J. parvežti V. D. į Vilnių prie Molėtų pl. ir Geležinio Vilko g. sankryžos ir taip užtikrinti V. D. dalyvavimą mero rinkimuose. A. J., vykdydamas A. Z. pavedimą, nurodė S. N. iki 13.30 val., t. y. iki mero rinkimų pradžios, parvežti V. D. į Vilnių prie Molėtų pl. ir Geležinio Vilko g. sankryžos ir taip užtikrinti V. D. dalyvavimą mero rinkimuose. 2003 m. birželio 11 d. minėtoje sodyboje S. N., vykdydamas A. J. nurodymą, liepė V. D. sėstis į minėtą automobilį ir, V. D. paklusus jo reikalavimui, apie 13.21 val. atvežė jį į A. J. nurodytą vietą Vilniuje.

Taip pat A. Z. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo neteisėtą informacijos apie privatų V. D. gyvenimą rinkimą, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą ir vadovavo jį vykdant, A. J. – tuo, kad organizavo neteisėtą informacijos apie privatų V. D. gyvenimą rinkimą, t. y. vadovavo vykdant nusikalstamą sumanymą, S. N. – tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie privatų V. D. gyvenimą. Kaltinime nurodytos šios aplinkybės:

2003 m. birželio 12 d. ir birželio 16 d. A. Z. nurodė A. J. pavesti slapta sekti V. D. ir taip rinkti informaciją apie jo susitikimus su kitais asmenimis prie V. D. gyvenamosios vietos,,duomenys neskelbtini“ ir prie Lietuvos socialdemokratų partijos būstinės, esančios Vilniuje, Barboros Radvilaitės g. 1, t. y. neteisėtai rinkti informaciją apie privatų V. D. gyvenimą. A. J., vykdydamas A. Z. pavedimą, nurodė S. N. slapta sekti V. D. S. N., vykdydamas A. J. nurodymą, slapta sekė V. D. 2003 m. birželio 13 d. nuo 8.30 iki 11.24 val. ir 2003 m. birželio 16 d. nuo 12.32 iki 14.07 val. prie jo gyvenamosios vietos, o 2003 m. birželio 13 d. nuo 12.10 iki 12.27 val. prie Lietuvos socialdemokratų partijos būstinės slapta stebėjo susitinkančius asmenis, siekdamas surinkti informaciją apie galimus V. D. susitikimus su kitais asmenimis.

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu A. Z., A. J., D. L. ir S. N. išteisinti dėl visų jiems pareikštų kaltinimų, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Teismas, išteisindamas A. Z., A. J., D. L. ir S. N., nurodė, kad išteisintieji nuosekliai neigė visus jiems pateiktus kaltinimus, be to, jų parodymus teisme patvirtino ir V. D. Teismas konstatavo, kad vien tik telefoninių pokalbių įrašų duomenimis, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti V. D. parodymai gauti pažeidžiant BPK 182 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus (V. D. apklausai iškviestas priverstinai, be šaukimo), taip pat pažeidžiant BPK 179 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes protokolo nepasirašė apklausoje dalyvavęs Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau STT) pareigūnas V. Skirmantas. Be to, V. D. ir apklausą atlikusi pareigūnė R. Arlauskaitė teisme parodė, kad V. D. buvo užduodami įvairūs klausimai, juos uždavinėjo ne tik R. Arlauskaitė, bet ir V. Skirmantas, buvo daromos kelios pertraukos, V. D. turėjo pastabų dėl protokolo turinio, tačiau minėtos aplinkybės protokole nenurodytos. Teismui sukėlė abejonių ir kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai: 2004 m. sausio 21 d. apklausa STT baigta 15.25 val., o pas ikiteisminio tyrimo teisėją pradėta tą pačią dieną 15.30 val., t. y. per 5 minutes prokuroras susipažino su apklausos protokolu, surašė motyvuotą prašymą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausti V. D. kaip liudytoją, nuvyko iš STT būstinės į teismą ir užregistravo minėtą prašymą. Teismas konstatavo, kad tai neįmanoma, be to, atkreipė dėmesį ir į tai, kad apklausiant V. D. nebuvo atsižvelgta į jo fizinę būklę (serga širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimais), todėl sprendė, kad toks apklausų,,maratonas“ (5.50 val. STT, po to be pertraukos teisme), turėjo neigiamą poveikį jo parodymų nuoseklumui ir objektyvumui.

Vertindamas telefoninių pokalbių garso įrašus, teismas konstatavo, kad jie gauti teisėtai. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje atlikto telefoninių pokalbių garso įrašų tyrimo rezultatus, teismas konstatavo, kad specialisto išvados aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse yra daug prieštaravimų, kurie duoda pagrindą abejoti šios išvados pagrįstumu ir patikimumu. Be to, pats telefoninių pokalbių įrašų turinys bei jų autentiškumas ir tikrumas yra abejotinas. Todėl teismas, įvertinęs specialisto išvadą ir pokalbių garso įrašus, sprendė, kad priimti apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaujantis vien tik telefoniniais pokalbiais, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių jų patikimumą, negalima.

Bylos duomenimis nustatyta, kad krata, kurios metu buvo paimtas nešiojamasis kompiuteris ir magnetinis–optinis diskas, buvo atlikta 2004 m. sausio 21 d. nuo 9.30 iki 12.40 val. Magnetinis–optinis diskas apžiūrėtas tik nuo 2004 m. vasario 25 d. 15.00 val. iki 2004 m. kovo 3 d. 21.00 val. Atlikus kompiuterinių laikmenų tyrimą nustatyta, kad, pradėjus kratą, kompiuteris ne kartą buvo įjungtas atsukant jo sisteminį laikrodį siekiant aktyvuoti sistemą,,Skaita“ bei buvo peržiūrimos kietojo disko bei magnetinio–optinio disko bylos, baigus kratą pakeisti kompiuterio apsaugos parametrai, be to, kompiuteriu naudotasi 2004 m. sausio 30 d. Toks naudojimasis kompiuteriu bei disku iki jų apžiūros procesinėmis priemonėmis neužfiksuotas. Specialistai pagal tyrimui pateiktą medžiagą negalėjo nustatyti, ar kompiuterio kietasis diskas nebuvo demontuotas ar keičiamas kitu nuo 2004 m. sausio 21 d. 9.30 val. Taigi specialistai nepaneigė, kad kietasis diskas ir informacija, esanti jame, negalėjo būti pakeisti. Be to, kompiuteryje neintegruotas magnetinių–optinių diskų skaitytuvas. Taip pat nenustatytas asmuo, įvedęs į magnetinį–optinį diską duomenis. Liudytojas A. M. nurodė, kad kompiuteriu naudojosi ne tik jis, ir paneigė, kad jis padarė 20 000 Lt ir 45 000 Lt įrašus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad magnetiniame–optiniame diske esanti informacija negali būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis kaltinamiesiems pareikštus kaltinimus dėl papirkimo.

Teismas, ištyręs operatyvinio sekimo protokolą Nr. 2-1.27s-6-1580s, peržiūrėjęs vaizdo įrašą bei įvertinęs V. D. ir liudytojų V. M., T. K. ir M. M. parodymus, konstatavo, kad iš tiesų 2003 m. birželio 11 d., apie 13.21 val., V. D. iš vieno automobilio persėdo į kitą ir kad šie duomenys nepatvirtina, jog V. D. buvo daroma įtaka. Teismas, peržiūrėjęs vaizdajuostę, kurioje užfiksuoti 2003 m. birželio 11 d. Vilniaus m. mero rinkimai, konstatavo, kad joje nėra jokių duomenų, jog V. D. elgėsi nesavarankiškai.

A. Z. ir A. J. išteisinti dėl kaltinimų organizavus pasikėsinimą papirkti valstybės tarnautoją V. D., duodant 20 000 Lt kyšį, bei trukdymą jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti savo teisę rinkti merą 2003 m. balandžio 9 d., o D. L. dėl kaltinimų pasikėsinus papirkti valstybės tarnautoją V. D., duodant 20 000 Lt kyšį bei trukdant jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti savo teisę rinkti merą 2003 m. balandžio 9 d., nes nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jie padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Išteisintieji kategoriškai neigė padarę jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, V. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nepatvirtino, kad jam buvo siūlomas 20 000 Lt kyšis, o apklausiamas teisiamojo posėdžio metu teigė, kad per 2003 m. balandžio 9 d. mero rinkimus jo niekas nevertė rinkti mero ne pagal savo įsitikinimus. Byloje surinkti telefoninių pokalbių duomenys galėtų patvirtinti ar paneigti tam tikras kaltinimo aplinkybes, jei jas patvirtintų kiti tiesioginiai ir neginčytini įrodymai, tačiau tokių duomenų nesurinkta. Pasikėsinimo perduoti 20 000 Lt faktas kitais besąlyginiais įrodymais neužfiksuotas. Duomenys magnetiniame–optiniame diske neįrodo, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuojamas veikas, nes nenustatyta, kas padarė juose esančius įrašus, taip pat nėra įrodymų, leidžiančių susieti įrašus su konkrečiais A. Z., A. J. ar D. L. veiksmais.

A. Z. ir A. J. išteisinti dėl kaltinimų organizavus valstybės tarnautojo V. D. papirkimą, duodant 45 000 Lt kyšį, organizavus neteisėtą jo laisvės atėmimą bei trukdymą jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti teisę rinkti merą 2003 m. birželio 11 d., D. L. dėl kaltinimų paperkant valstybės tarnautoją V. D. duodant 45 000 Lt kyšį, bei trukdymo jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti savo teisę rinkti merą 2003 m. birželio 11 d., o S. N. dėl kaltinimų neteisėtai atėmus V. D. laisvę ir trukdžius jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, realizuoti savo teisę rinkti merą 2003 m. birželio 11 d., nes nesurinkta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Byloje surinkti telefoninių pokalbių ir magnetinio–optinio disko duomenys nepakankami kaltinimams pagrįsti, nes 45 000 Lt, kaip kyšio V. D., perdavimo faktas neužfiksuotas, jokio didelės vertės projektavimo darbų sandorio ar jo projekto nerasta. A. Z. parodė, kad siekė padėti V. D. kaip bendrapartiečiui įsidarbinti, o D. L. – kad dėl Vilniaus pramogų centro priešprojektinio pasiūlymo derėjosi su V. D. kaip savo pažįstamu architektu bei Vilniaus miesto plėtros komiteto darbuotoju, išmanančiu projekto teisinius aspektus. Liudytojai A. K., A. K. ir J. D. bei pats V. D. patvirtino D. L. parodymus, kad jam buvo pristatyta Vilniaus pramogų parko koncepcija ir buvo rengiamas priešprojektinio pasiūlymo sutarties projektas. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamieji siekė sudaryti su V. D. tariamą sutartį ir duoti jam 45 000 Lt kyšį kaip avansą.

Nukentėjusysis V. D. parodė, kad 2003 m. birželio 10 d. naudojosi S. N., kaip vairuotojo, paslaugomis, nes buvo sugedęs jo automobilis, savo noru, siekdamas išvengti spaudimo prieš mero rinkimus, kartu su S. N. nuvyko į Molėtų rajone esančią sodybą. Be to, savo noru atidavė S. N. jo prašymu savo mobilųjį telefoną. Liudytojų V. V., J. I., Č. K. parodymai, kad V. D. jiems pasakojęs apie tai, jog prieš jo valią buvo išvežtas į sodybą Molėtų rajone, kur jis buvo izoliuotas nuo pasaulio, nes iš jo buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas, įvertinti kritiškai, nes liudytojai patys tiesiogiai įvykio nematė, o duodami parodymus kiekvienas savaip interpretavo V. D. pasakojimą. Kaltinamieji A. Z. ir D. L. paneigė padarę jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o liudytojai V. P., V. S., T. K. ir M. M. paneigė turėję užduotį bet kokia forma suvaržyti V. D. laisvę, pažymėjo, kad S. N. ir V. D. jų akivaizdoje bendravo draugiškai. Šios aplinkybės patvirtina, jog nėra neginčytinų įrodymų, kad 2003 m. birželio 10-11 d. panaudojus fizinį ar psichinį smurtą A. Z., A. J. ir S. N. tyčiniais veiksmais buvo neteisėtai atimta V. D. laisvė. Neįrodžius V. D. papirkimo fakto, taip pat psichinės prievartos panaudojimo prieš V. D. paimant iš jo mobiliojo ryšio telefoną prieš jo valią, taip pat neįrodžius, kad V. D. buvo neteisėtai atimta laisvė nuo 2003 m. birželio 10 d. 20.29 val. iki 2003 m. birželio 11 d. 13.21 val., teismas konstatavo, kad neteisėtas poveikis V. D. valiai ir trukdymas jam rinkti Vilniaus miesto merą kaltinamiesiems inkriminuoti nepagrįstai.

Be to, teismas konstatavo, kad kaltinamųjų veiksmai, jei tokie ir būtų buvę, negalėtų būti kvalifikuojami pagal BK 172 straipsnį, nes pilietis neturi teisės rinkti mero, o baudžiamoji atsakomybė už trukdymą išrinktam piliečių atstovui rinkti merą šiame straipsnyje nėra numatyta. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje piliečiai ir demokratiškai išrinkti atstovai nėra tapatinami. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymų matyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai renka savivaldybės tarybų narius, o išrinkti į savivaldybės tarybos narius Lietuvos Respublikos piliečiai veikia ne kaip piliečiai, o kaip išrinkti Lietuvos Respublikos piliečių atstovai, turintys specialią kompetenciją ir statusą. Dėl to trukdymas Lietuvos Respublikos piliečiui rinkti merą negali būti tapatinamas su trukdymu Lietuvos Respublikos piliečių išrinktam atstovui rinkti merą.

A. Z. ir A. J. dėl kaltinimo organizavus neteisėtą informacijos apie privatų V. D. gyvenimą rinkimą, o S. N. dėl kaltinimo neteisėtai rinkęs informaciją apie privatų V. D. gyvenimą išteisinti, nes neįrodyta, kad jie padarė kaltinimuose nurodytas veikas. Išteisindamas kaltinamuosius teismas nurodė, kad A. Z., A. J., S. N. ir V. D. parodymai paneigia pareikštus kaltinimus, o vien tik telefoninių pokalbių duomenų dėl jau minėtų priežasčių šiam kaltinimui pagrįsti nepakanka.

Be to, teismas konstatavo, kad kaltinamųjų veiksmai, jeigu tokie ir būtų buvę, negalėtų būti kvalifikuojamai pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, nes V. D. tapatintinas su viešu, o ne su privačiu asmeniu. Teismas nurodė, kad V. D. ir J. I. yra Vilniaus savivaldybės tarybos nariai, todėl jų susitikimai buvo tiesiogiai susiję su V. D. Vilniaus miesto savivaldybės taryboje užimamomis pareigomis. Dėl to V. D. buvo stebimas ne kaip privatus, o kaip viešas asmuo, nes jo asmuo ir veikla buvo tapatinami su užimamomis pareigomis Vilniaus m. savivaldybėje. Išvadą apie tai, kad V. D. buvo stebimas kaip viešas asmuo teismas pagrindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais: pagal 2002 m. lapkričio 23 d. nutarimą viešiesiems asmenims pirmiausia priskirtini (...) politikai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai (...), o pagal 2000 m. gegužės 8 d. nutarimą valstybės ir savivaldybių pareigūnų veikla, susijusi su valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 30 d. nutartimi prokuroro apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžio atmetė, nes konstatavo, kad šis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis V. D. neviešame teismo posėdyje apklaustas teisėtai ir pagrįstai, teismas dėl to priėmė motyvuotą nutartį. Apklausus V. D. neviešame teismo posėdyje kaltinamųjų teisės nebuvo suvaržytos ir tai nesutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Todėl kolegija konstatavo, kad V. D. apklausa neviešame teismo posėdyje atitinka įstatymų reikalavimus ir šiais parodymais teismas rėmėsi pagrįstai.

V. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, tačiau jų metu gautais duomenimis negalima remtis ne tik dėl padarytų pažeidimų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas pagrįstai rėmėsi V. D. parodymais, duotais teisme, nes jie teisiamojo posėdžio metu nekito, nebuvo prieštaringi ir iš esmės nesiskyrė nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnyje nustatyta, kad siekiant nustatyti, ar nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje duodami parodymai yra teisingi, gali būti skelbiami ir lyginami su teisme duodamais parodymais tik tokie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu visiškai nebuvo aiškinamasi dėl pasikėsinimo jį papirkti ir dėl 45 000 Lt kyšio davimo, nors iš bylos duomenų matyti, kad iki šios apklausos jis buvo įtariamas paėmęs 45 000 Lt kyšį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kyšio perdavimas besąlygiškai suponuoja kyšio priėmėjo atsakomybę pagal BK 225 straipsnį, tačiau šis klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl kolegija padarė išvadą, kad faktinių duomenų nebuvimas patraukti V. D. atsakomybėn pagal BK 225 straipsnį, kartu reiškia faktinių duomenų nebuvimą patraukti atsakomybėn A. Z., A. J. ir D. L. pagal BK 227 straipsnį. Taip pat kolegija konstatavo, kad V. D. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją surengta pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes apie jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pranešta įtariamiesiems ir jų gynėjams. Teisėjų kolegija sprendė, kad V. D. apklausos metu įtariamieji buvo žinomi, kliūčių pranešti jiems apie apklausą nebuvo. Kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjo surašytame apklausos protokole užfiksuoti duomenys bylos nagrinėjimo teisme metu pripažįstami įrodymais, įtariamajam ar jo gynėjui turi būti sudaryta galimybė užduoti klausimus liudytojui ar nukentėjusiajam, kurio parodymai pripažįstami įrodymais. Priešingu atveju laikytina, kad įtariamojo teisės proceso metu buvo pažeistos bei yra pagrindas abejoti tokių parodymų patikimumu. Todėl laikantis BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatų šios apklausos metu surinkti duomenys negali būti laikomi įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad visiškai teisingi pirmosios instancijos teismo argumentai dėl V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną neatitikimo BPK 179 straipsnio 3 dalies reikalavimams ir kad šis pažeidimas pagrįstai sukėlė teismui abejonių dėl šio procesinio veiksmo tikrumo ir teisėtumo. Todėl šie duomenys pagrįstai nebuvo laikomi įrodymais. Kiti nuosprendyje nurodyti procesiniai pažeidimai, padaryti atliekant V. D. apklausą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, laikytini nereikšmingais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teismas pagrįstai suabejojo telefoninių pokalbių įrašų tikrumu dėl specialisto išvados aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse esančių prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teisme apklausti tyrimą atlikę specialistai patvirtino išvadą ir paaiškino, kad fonoskopinio tyrimo išvadoje padarytos techninės klaidos, rašymo apsirikimai, tačiau visa išvados rezoliucinė dalis, išskyrus Nr. 24, kur vietoje D. L. dėl tų pačių priežasčių turi būti nurodytas S. N., surašyta teisingai. Specialistai taip pat patvirtino, kad tyrimui pateikti garso įrašai nebuvo sumontuoti. Tačiau teisėjų kolegija vis tiek sprendė, kad laikyti šią išvadą besąlyginiu ir neginčytinu išteisintųjų kaltės įrodymu nėra pagrindo. Išteisinamieji, neneigdami paties tarpusavio pokalbių fakto, niekuomet nepatvirtino pokalbių turinio ir jų interpretacijos, laikydami ja ištrauka iš konteksto. Be to, specialistų išvadoje nurodyta, kad telefoniniuose pokalbiuose skambančių balsų priskyrimas išteisintiesiems ir šių telefoninių pokalbių įrašų autentiškumas yra tik tikėtino pobūdžio. Duomenų, užfiksuotų telefoniniuose pokalbiuose, nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. V. D. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nėra davęs parodymų, kad jam už balsavimą buvo siūlomas kyšis ar jis tokį kyšį būtų priėmęs. Telefoniniai pokalbiai, kompiuterio laikmenos duomenys su nuoroda į 20 000 Lt ir 45 000 Lt sumas prie V. D. pavardės, nesant užfiksuotam pinigų perdavimo faktui, negali būti laikomi įrodymais. Pinigai nebuvo rasti ir kratos pas V. D. metu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad negalima kompiuterio laikmenose esančiais duomenimis patvirtinti telefoninių pokalbių duomenų tikrumo bei pagrįsti jais kaltinimo, nes magnetiniame–optiniame diske 20 000 Lt ir 45 000 Lt sumos įrašytos kaip jau išmokėtos V. D., tačiau kaltinime nurodoma, kad 20 000 Lt V. D. atsisakė priimti, taigi ši suma nebuvo jam sumokėta.

Be to, teisėjų kolegija konstatavo, jog ta aplinkybė, kad sandoris iš jį pasiūliusių asmenų pusės buvo tariamas, juo neketinta sukurti teisinių pasekmių (tačiau nukentėjusysis to nežinojęs), visiškai paneigia papirkimą, nes eliminuoja išteisintųjų tyčią, kaip būtiną papirkimo nusikaltimo sudėties elementą. Tolesnė kaltinimo formuluotė dėl 45 000 Lt kyšio perdavimo, užmaskuoto kaip avanso už projektavimo darbus, prieštarauja subjektyvaus pakaltinamumo principui. Iš tokios formuluotės išplaukia, kad išteisintieji suprato, jog V. D. perduotus pinigus vertina ne kaip kyšį už norimą balsavimą, o kaip avansą už projektavimo darbus. Atsakomybė pagal BK 227 straipsnį atsiranda tada, kai tokį pasiūlymą pateikęs asmuo supranta, kad jo pasiūlymą kaip kyšį vertina ir tokį pasiūlymą gavęs valstybės tarnautojas, be to, tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas ir kyšį priėmusio asmens atsakomybės klausimas. Šis klausimas byloje nespręstas.

Nusikalstamų veikų padarymo laikas įrodinėjamas užfiksuotų telefoninių pokalbių įrašų telemetriniais duomenimis. Liudytojas R. B. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad telemetriniai pokalbių duomenys 2003 m. buvo gaunami iš mobiliojo ryšio operatorių stočių ir turėjo paklaidą. Valstybinės metrologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. kovo 2 d. raštas,,Dėl telefoninių pokalbių laiko apskaitos sistemos metrologinio įvertinimo“ viešųjų telefono ryšio tinklų operatorių UAB “Bitė GSM”, UAB “Omnitel” bei UAB “Tele2” telefoninių pokalbių laiko apskaitos sistemos tipas nepatvirtintas ir neįrašytas į Lietuvos matavimo priemonių registrą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 10 ir 13 straipsnius juridiniai ir fiziniai asmenys, (...) naudojantys matavimo priemones (išskyrus naudojamas savo reikmėms), privalo pateikti jas patikrai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad telefoninių pokalbių įrašų nėra pagrindo laikyti besąlyginiais ir neginčytinais įrodymais, patvirtinančiais išteisintųjų kaltę.

Teismas pagrįstai suabejojo kompiuterinių laikmenų duomenų tikrumu ir nepripažino jų įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausti specialistai negalėjo nustatyti ar kategoriškai teigti, kad kietasis diskas nebuvo demontuotas iš kompiuterio po 2004 m. sausio 21 d., kai buvo paimtas kratos metu. Tokią pat išvadą specialistai davė ir dėl galimybės po minėto laikotarpio kietąjį diską pakeisti kitu disku, pakeisti jame esančią informaciją, bylos sukūrimo datą, bylos turinį, nekeičiant jos sukūrimo datos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai STT pareigūnai D. Pocius, S. Gudmonas ir V. Gaidys parodė, kad po 2004 m. sausio 21 d. su paimtu kompiuteriu ne kartą buvo atliekami tyrimo veiksmai, tačiau tai nebuvo fiksuojama. Nei vienas iš minėtų asmenų nepatvirtino, kad atlikus kratą tą pačią dieną su kompiuteriu dirbo, atlikinėjo kokius nors tyrimo veiksmus, nors specialistų išvadoje nurodyta, kad kompiuterio apsaugos parametrai buvo keisti 2004 m. sausio 21 d. 13.49 val., t. y. baigus kratą. Iš specialistų išvados matyti, kad kompiuteryje nėra integruotas magnetinių–optinių diskų skaitytuvas, ir šiuo kompiuteriu nėra įmanoma įrašyti informaciją į magnetinį–optinį diską nenaudojant papildomų išorinių tarpinių prietaisų. Liudytojas S. Gudmonas parodė, kad paimant kratos metu kompiuterį prie jo buvo pajungtas ir magnetinių–optinių diskų skaitytuvas, kuris nebuvo paimtas kratos metu, tačiau kratos protokole nėra visiškai jokių duomenų apie tokio prietaiso buvimą patalpose, kuriose buvo daroma krata. Specialistai negalėjo nustatyti, kada bylos magnetinio–optinio disko darbalaukyje buvo įvesti ir redaguoti duomenys apie V. D., kas juos įvedė. Taigi, nesant duomenų apie tai, kas ir kada įvedė duomenis į magnetinį–optinį diską, be to, esant šių duomenų prieštaringumui, nėra pagrindo diske esančius duomenis besąlygiškai priskirti išteisintiesiems.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos. Tarpusavyje gali būti lyginamos tik tos bylos aplinkybės, kurios nors kiekviena atskirai visa apimtimi ir nepatvirtina įrodinėjimo dalyko, tačiau kiekviena atskirai yra neabejotinai nustatytos ir jų analizės pagrindu galima daryti išvadą dėl kaltinimo įrodytumo. Dėl V. D. papirkimo nėra nei vienos tikrai nustatytos aplinkybės, todėl ir jų tarpusavio palyginimas bei sujungimas rezultato nekeičia.

Kolegijos nuomone, BK 172 straipsnis mero rinkimams negali būti taikomas, nes mero rinkimų tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme, be to, šiame straipsnyje nustatyta atsakomybė už trukdymą rinkti, būti išrinktam tiesioginiuose rinkimuose, o Savivaldybės mero rinkimai yra netiesioginiai, Lietuvos Respublikos piliečiai juose nedalyvauja. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnį savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Sąvoka,,renka” šiuo atveju panaudota ne rinkimų teisės realizavimo, o vietos savivaldos organų formavimo prasme.

Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad V. D. buvo domimasi ne kaip privačiu asmeniu, o kaip Liberalų sąjungos nariu, ir renkama informacija ne apie privačius jo susitikimus, o su oponuojančių partijų nariais. A. Z. yra Liberalų sąjungos pirmininkas, o V. D. buvo šios sąjungos narys. Pagal šios politinės organizacijos sąrašą jie buvo išrinkti į Vilniaus miesto tarybą, jiems galiojo šios partijos įstatai ir priimti sprendimai. Taigi V. D. pats apribojo savo privatumą tiek, kiek jo veikla susijusi su naryste partijoje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl viešo V. D. statuso yra pagrįsti, kad informacija apie jį buvo renkama neperžengiant tokio statuso ribų ir neužtraukia atsakomybės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo apeliacinės instancijos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė BK 2 straipsnį, 227 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnio 1 dalį, 172 straipsnį, 167 straipsnio 1 dalį (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisintųjų veikoms netaikė BK 227 straipsnio 2 dalies. Išteisintųjų veikos atitinka BK 227 straipsnio 2 dalyje aprašytos papirkimo sudėties požymius. Papirkimas gali pasireikšti tokia kaltininko veika, kai jis valstybės tarnautojui pasiūlo arba pažada perduoti kyšį arba jį perduoda netiesiogiai. Pats netiesioginis kyšio perdavimas užmaskuojamas teisėtu, pavyzdžiui, kaltininkui ekonomiškai nenaudingu, pirkimo–pardavimo ar kitokiu sandoriais. Psichinis kaltininko santykis su daroma veika papirkimo atveju gali būti toks, kad kaltininkas perduoda kyšį, pasiūlo ar pažada duoti kyšį suvokdamas, kad jo pageidaujamus veiksmus valstybės tarnautojas atliks nepriklausomai nuo to, ar valstybės tarnautojas suvokia paties perduodamo neteisėto atlygio, pasiūlymo ar pažado perduoti neteisėtą atlygį priešingumą teisei. Dėl to buvo pagrindas išteisintųjų veikas kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą nurodydamas, kad baudžiamoji atsakomybė už papirkimą, padaromą kyšio perdavimo būdu, atsiranda tik tada, kai yra pagrindas patraukti baudžiamojon atsakomybėn valstybės tarnautoją, kuris kyšininkauja priimdamas kyšį. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas baudžiamojo įstatymo aiškinimas prieštarauja kitoms Baudžiamojo kodekso nuostatoms. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (...), o to paties straipsnio 4 dalyje teigiama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Iš šių baudžiamojo įstatymo nuostatų analizės matyti, kad kiekvieno asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas individualiai. BK 227 straipsnyje aprašyta papirkimo sudėtis yra formalioji, todėl baudžiamoji atsakomybė už šią veiką atsiranda nepriklausomai nuo to, ar asmuo, sutikęs priimti arba priėmęs kaltininko perduotą neteisėtą atlygį, šią savo veiką pats įvertino kaip nusikalstamą. Be to, apeliacinės instancijos teismo pateiktas baudžiamojo įstatymo aiškinimas prieštarauja Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms. Laikantis teismo pateikto baudžiamojo įstatymo aiškinimo susiklosto padėtis, kai vieno asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nulemia kito asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, o tai prieštarauja BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatoms.

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisintųjų veikoms netaikė BK 146 straipsnio 1 dalies. Šiame straipsnyje nepateikti šios nusikalstamos veikos padarymo būdai, todėl tokia veika gali būti padaroma ne tik apeliacinės instancijos teismo nurodytais būdais, bet ir bet kokiais kitais būdais, kai neteisėtai suvaržoma arba apribojama nukentėjusiojo galimybė laisvai pasirinkti norimą buvimo vietą. Neteisėtas laisvės atėmimas, kasatoriaus nuomone, gali pasireikšti ir tokia kaltininko veika, kai kaltininkas, negavęs nukentėjusiojo asmens savanoriško sutikimo, sudaro tokias sąlygas nukentėjusiajam, kurios dėl kaltininkui žinomų nukentėjusiojo charakterio savybių ar kitokių psichologinio (valinio) pobūdžio veiksnių savaime riboja arba atima nukentėjusiajam galimybę savarankiškai pasirinkti norimą buvimo vietą. Be to, priešingai nei nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, fizinio arba psichinio smurto panaudojimas atimant nukentėjusiajam laisvę nėra būtinas BK 146 straipsnio 1 dalyje aprašytos neteisėto laisvės atėmimo sudėties požymis. Iš BK 146 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies dispozicijų analizės matyti, kad fizinio ar psichinio smurto panaudojimas yra nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat kasatorius mano, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį neturi įtakos nei kaltininko veikos motyvai, nei paties nukentėjusiojo elgesys kaltininko atžvilgiu, t. y. ar nukentėjusysis bandė aktyviai priešintis, ar dėl bet kokių priežasčių pakluso kaltininko reikalavimams. Todėl teisiškai nepagrįsta kolegijos išvada, jog vien tai, kad V. D. neprieštaravo pasiūlymui išvykti į užmiestį, pašalina išteisintiesiems inkriminuotos veikos baudžiamumą. Taip pat nepagrįsta išvada, jog, atsižvelgiant į V. D. asmenines savybes, yra paaiškinamas bendrapartiečių noras užtikrinti tinkamą jo dalyvavimą rinkimuose, nes jokių politinių tikslų negali būti siekiama neteisėtomis priemonėmis ar būdais, juolab kad savivaldybės tarybos nario laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas negali būti varžoma rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau Konstitucinis Teismas) 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas). Vadinasi, nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, baudžiamumą nulemia ne nukentėjusiojo asmeninės (charakterio) savybės ir ne kaltininko veikos motyvai, o pačios veikos neteisėtumas.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisintųjų veikoms netaikė BK 172 straipsnio. Nutartyje teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą nurodydamas, kad BK XXVI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai piliečių rinkimų teisėms ir Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimų ar referendumo tvarkai“ yra numatytos tik nusikalstamos veikos, kuriomis pažeidžiama Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimo ar referendumo tvarka. Iš BK XXVI skyriaus pavadinimo analizės matyti, kad šiame skyriuje yra numatytos dviejų rūšių nusikalstamos veikos: 1) nusikalstamos veikos, kuriomis pažeidžiama specialiais įstatymais reglamentuota rinkimų ar referendumo tvarka, taip pat 2) nusikalstamos veikos, kuriomis pažeidžiamos piliečių rinkimų teisės. Nutartyje teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą nurodydamas, kad BK 172 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tik už trukdymą piliečiui rinkti ir būti išrinktam tiesioginiuose rinkimuose, ir kartu pripažino, kad savivaldybės mero rinkimai yra netiesioginiai. Rinkimai konstitucinės teisės mokslo skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius pagal rinkėjų valios išreiškimo būdą. Rinkimai yra tiesioginiai, kai tarp rinkėjo valios išreiškimo ir renkamojo nėra jokios tarpinės grandies, o netiesioginiai tada, kai rinkėjas pats tiesiogiai atstovų nerenka, o renka rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą. Rinkdami savivaldybių tarybas piliečiai realizuoja savo teisę dalyvauti valstybės teritorijos administracinio vieneto valdyme, o ne renka mero rinkikus, todėl savivaldybės tarybos mero rinkimai yra tiesioginiai. BK 172 straipsnyje aprašytos trukdymo pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise sudėties analizė leidžia teigti, kad nukentėjusiuoju gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis. Ši aplinkybė rodo, kad įstatymų leidėjas BK 172 straipsnyje uždraudė veikas, kuriomis Lietuvos Respublikos piliečiams, kaip visuomeninių politinių santykių subjektams, trukdoma realizuoti politines teises, t. y. teises rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume. Savivaldybės tarybos nario teisė iš savivaldybės tarybos narių rinkti merą yra politinė teisė, todėl trukdymas Lietuvos Respublikos piliečiui, o kartu ir savivaldybės tarybos nariui, pasinaudoti teise rinkti merą yra uždraustas BK 172 straipsnio nuostatų.

Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisintųjų veikoms netaikė BK 167 straipsnio 1 dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o to paties straipsnio 3 dalyje, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad neteisėtas asmens stebėjimas laikomas privataus gyvenimo pažeidimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pasisakęs, kad privataus gyvenimo gerbimas yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo galis tikėti privatumo. Net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus gali turėti tam tikrą teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Iš šių teisės aktų analizės darytina išvada, kad stebint asmens susitikimus su kitais individais, kai šie asmenys gali tikėtis privatumo ir nesant motyvuoto teismo sprendimo arba, negavus tokio asmens sutikimo, duomenys apie privatų asmens gyvenimą renkami neteisėtai. Asmens atliekama viešo pobūdžio veikla nepaneigia asmens teises į privataus gyvenimo neliečiamumą, o turi įtakos tik šios teisės apimčiai. Byloje nėra nustatyta, kad 2003 m. birželio 13 d. ar birželio 16 d. V. D. savo gyvenamojoje vietoje atliko viešo pobūdžio veikas, susijusias su Vilniaus m. savivaldybės tarybos nario funkcijomis ar naryste Lietuvos liberalų sąjungoje, taip pat kad buvo priimtas teismo sprendimas leisti rinkti informaciją apie privatų V. D. gyvenimą. BK 167 straipsnio 1 dalies dispozicijos analizė leidžia teigti, kad už šią nusikalstamą veiką baudžiamoji atsakomybė atsiranda nepriklausomai nuo to, kokio turinio informaciją kaltininkui pavyko surinkti, taip pat nepriklausomai nuo motyvų, dėl kurių kaltininkas neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad V. D. buvo domimasi ne kaip privačiu, o kaip viešu asmeniu, t. y. kaip Liberalų sąjungos nariu. Aplinkybė, kad V. D. buvo Lietuvos liberalų sąjungos narys, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo pagrindas yra ne asmens narystė partijoje, bet viešo pobūdžio veikla. Neturi reikšmės veikos kvalifikavimui ir aplinkybė, kad A. Z. buvo Lietuvos liberalų sąjungos pirmininkas, o V. D. šios partijos narys, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas požiūris, kad Tautos atstovo mandatas yra „laisvas“, t. y. Tautos atstovas yra laisvas įgyvendindamas jam suteiktas teises ir pareigas, jo teisių ir pareigų nevaržo rinkėjų priesakai, jį iškėlusių politinių partijų ar organizacijų politiniai reikalavimai. Politinės partijos savo veiklos negali grįsti operatyvinei veiklai būdingais metodais, o tokie veiksmai, kai konkretus asmuo stebimas jam apie tai nežinant, fiksuojami šio asmens susitikimai su kitais asmenimis, atitinka įstatymų reglamentuotus operatyvinės veiklos metodus.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas nenurodė nustatytų aplinkybių, susijusių su V. D. papirkimu, neteisėtu jo laisvės apribojimu, neteisėtu informacijos apie jo privatų gyvenimą rinkimu, kurios svarbios priimtam išteisinamajam nuosprendžiui pagrįsti, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus. Taip pat rezoliucinėje dalyje nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą – nenumatytą BPK 303 straipsnio 5 dalyje (kyla abejonės, ar teismas nenustatė jokios veikos. turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ar visgi nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau išteisintieji ją darant nedalyvavo, ar jie nepadarė tik inkriminuotų nusikaltimų) ir taip iš esmės pažeidė BPK 303 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus ir tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė neleistinais įrodymais – nukentėjusiojo V. D. parodymais, duotais neviešame teismo posėdyje, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusysis V. D. neviešame teismo posėdyje apklaustas neteisėtai, nes bylos gali būti nagrinėjamos neviešame teismo posėdyje tik esant bent vienam iš pagrindų, numatytų BPK 9 straipsnyje, tuo tarpu nė vieno iš šių pagrindų nebuvo. Kasatoriaus nuomone, asmens liga ar laikina emocinė būsena negali būti pagrindas bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje, tai gali būti vertintina kaip pagrindas daryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo pertraukas (BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 243 straipsnis). Teismas nemotyvavo, dėl kokio sveikatos sutrikimo V. D. negalėjo būti apklaustas viešame teismo posėdyje, be to, nėra jokių duomenų apie jo sveikatos būklę. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas išteisinamąjį nuosprendį neleistinais įrodymais – V. D. neviešame teismo posėdyje duotais parodymais, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad esminis BPK pažeidimas dėl to nebuvo padarytas, nes V. D. apklausą atlikus neviešame teismo posėdyje kaltinamųjų teisės dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti jam klausimus nebuvo apribotos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl jau minėtų BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų, o dėl BPK 9 straipsnio 2 dalies taikymo pateikė prieštaringas išvadas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė įrodymais nukentėjusiojo V. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, šių parodymų išteisinamajame nuosprendyje neanalizavo ir nevertino jų kaip visumos su baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, nepasisakė dėl prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas. Kasatoriaus nuomone, V. D. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta nepažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimų, gauti duomenys visiškai atitinka BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių reikalavimus. Kasatorius sutinka, kad BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimas, atsižvelgiant į BPK 21 straipsnio 4 dalį ir 44 straipsnio 7 dalį, tinkamai įvykdytas gali būti tik tada, kai asmeniui, dėl kurio atliekamas ikiteisminis tyrimas, buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir buvo suteikta laiko pasiruošti gynybai. Tačiau įteikti asmeniui pranešimą apie įtarimą galima tik tada, kai tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios pakankamai aiškiai atskleistų įtariamajam suformuluoto įtarimo pagrindą ir pobūdį. Tokie duomenys gali būti gauti ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos proceso dalyvių apklausos metu (BPK 184, 185 straipsniai). Vadinasi, vien tai, kad konkrečioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių asmeniui surašyti ir įteikti BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimus atitinkantį pranešimą apie įtarimą, nesudaro jokių kliūčių ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti kitų proceso dalyvių apklausą net ir žinant, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir yra atliekamas konkrečių asmenų atžvilgiu. Iki V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pradžios pranešimai apie įtarimą išteisintiesiems nebuvo įteikti, taigi jie nežinojo apie galimo jiems pareikšti įtarimo pobūdį bei pagrindą. Vadinasi, iki V. D. apklausos nebuvo BPK 184 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių ši apklausa negalėjo būti atliekama. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog vien tai, kad išteisintieji bei jų gynėjai nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje nukentėjusiojo apklausoje ir neturėjo galimybės užduoti jam klausimų nepriklausomai nuo to, kad tokia teisė jiems buvo suteikta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, savaime sudaro pagrindą konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 3 dalies ir BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimą. Padarydamas šią išvadą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos turi būti vertinamos kaip neįeinančios į bendrąją teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią užtikrina Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, sąvoką (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 1999 m. kovo 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje A. Graužinis prieš Lietuvos Respubliką). Todėl klausimas, ar procesas atitinka Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus, turi būti sprendžiamas išnagrinėjus proceso visumą, o ne atskirą jo aspektą ar atskirą stadiją (EŽTT 1999 m. balandžio 20 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje N. Krempovskij prieš Lietuvos Respubliką). Be to, visiems išteisintiesiems ir jų gynėjams buvo suteikta teisė užduoti V. D. klausimus teisiamojo posėdžio metu, BPK 276 straipsnyje numatyta galimybė teisiamajame posėdyje perskaityti nukentėjusiojo ar liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nelaikė įrodymais V. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui dėl neva atliktų apklausų metu padarytų BPK reikalavimų pažeidimų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad BPK 276 straipsnio 4 dalis leidžia perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus parodymus, bet ne jų palyginimui su teisme duotais parodymais, o byloje esantiems kitiems įrodymams patikrinti, minėto įstatymo normą nepagrįstai išaiškino siaurinamai. BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių sisteminė analizė leidžia teigti, kad teisiamajame posėdyje perskaityti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, galima tik tada, kai šie parodymai skiriasi nuo nukentėjusiojo ar liudytojo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti teisėtais būdais gauti duomenys, todėl nukentėjusiojo V. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, gali būti įrodymais ir galėjo būti paskelbti teisiamojo posėdžio metu. Priešinga apeliacinės instancijos išvada nepagrįsta, nes prieštarauja BPK 276 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo V. D. parodymus turėjo pasisakyti dėl prieštaravimų tarp V. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat teisiamojo posėdžio metu, tačiau jų nevertino, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytas V. D. apklausos protokolas neatitinka BPK 179 straipsnio 3 dalies reikalavimų (nepasirašytas vieno iš dviejų apklausoje dalyvavusių pareigūnų), neargumentavo, ar toks pažeidimas vertintinas kaip formalus, ar kaip esminis BPK pažeidimas ir ar šis pažeidimas suvaržė įstatymų garantuojamas proceso dalyvių teises. Taip pat neargumentavo, kokią reikšmę vertinant šios apklausos teisėtumą turi teismo nurodyta aplinkybė, jog V. D. apklausos protokole nėra duomenų, kokius klausimus uždavinėjo apklausoje dalyvavęs STT pareigūnas V. Skirmantas ir ar jis visą laiką buvo kabinete. BPK 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tik tam tikrais atvejais liudytojo apklausos protokole gali būti nurodomi užduodami klausimai ir atsakymai į juos. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog šios aplinkybės turi reikšmės vertinant šio tyrimo veiksmo teisėtumą, privalėjo tai aiškintis.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino įrodymais išteisintųjų A. Z., A. J., D. L. ir S. N. telefoninių pokalbių įrašų dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų atlikto fonoskopinio tyrimo išvados akto aprašomosios ir rezoliucinės dalių netikslumų ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti fonoskopinį tyrimą atlikę specialistai, kurių parodymai išsklaidė abejones dėl minėtų išvados netikslumų, tačiau šios instancijos teismas vis tiek sprendė, kad nėra pagrindo minėtą išvadą laikyti besąlyginiu ir neginčytinu išteisintųjų kaltės įrodymu. Kasatorius teigia, kad išteisintųjų telefoninių pokalbių įrašai buvo padaryti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, juose užfiksuoti duomenys patvirtina esmines aplinkybes, turinčias reikšmės bylą išspręsti teisingai, šie duomenys teisėtai, laikantis Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio, buvo išslaptinti ir panaudoti baudžiamajame procese, įrašuose užfiksuotus duomenis galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais, todėl jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Jokiais įrodymais ar argumentais nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, jog išteisintieji, neneigdami paties tarpusavio pokalbių fakto, niekuomet nepatvirtino pokalbių turinio ir jų interpretacijos, laikydami ją ištrauka iš konteksto, taip pat, kad galutinėje išvadoje tiek balso priskyrimas išteisintiesiems, tiek ir įrašų autentiškumas tėra tikėtino pobūdžio. Taip pat padarydamas išvadą, jog duomenų, kurie yra užfiksuoti telefoninių pokalbių įrašuose, nepatvirtina jokie kiti surinkti duomenys, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, jog šiuos duomenis patvirtina ir papildo išteisintųjų, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais nustatytos faktinės aplinkybės.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog byloje buvo ir kitų telefoninių pokalbių, vykusių tarp A. Z. ir V. D., tarp D. L. ir V. D., įrašai, turintys reikšmės bylą nagrinėjant teisme, teismas privalėjo išreikalauti ir ištirti tokius įrodymus.

Kasatorius teigia, kad teisiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog viešųjų telefono ryšio tinklų operatorių UAB,,Bitė GSM“, UAB,,Omnitel“ ir UAB,,Tele 2“ telefoninių pokalbių laiko apskaitos sistemos tipas nepatvirtintas ir neįrašytas į Lietuvos matavimo priemonių registrą, nes kolegija neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos matavimo priemonių registras buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1653, pagal kurį šio registro veiklos pradžia nustatyta nuo 2005 m. kovo 1 d. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad telekomunikacinio įvykio užfiksavimo faktas nėra metrologinės patikros objektas (Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 10 straipsnis, 11 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Dėl to aplinkybė, kad UAB,,Omnitel“ arba UAB,,Bitė GSM“ naudojama pokalbių laiko apskaitos sistema nėra metrologiškai patikrinta, kaip to reikalauja minėto metrologijos įstatymo normos, viešųjų telekomunikacijų paslaugų operatorių abonentų skambučių atlikimo fakto nepaneigia ir dėl to abejoti šių įrodymų leistinumu nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2006).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino įrodymais kratos metu iš UAB „R“ paimtose kompiuterinėse laikmenose saugomų duomenų ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Minėti duomenys gauti nepažeidus BPK 145 straipsnio reikalavimų, jie patvirtina aplinkybes, turinčias reikšmės bylą išspręsti teisingai, juos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, todėl jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2004 m. sausio 21 d. atliktos kratos metu rasto kompiuterio kietasis diskas galėjo būti pakeistas kitu ir kad galėjo būti pakeistas jame esančių bylų turinys, nekeičiant jų sukūrimo datos, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir visiškai nemotyvuota. Tokia išvada pagrįsta tik tuo, kad apeliacinės instancijos teisme apklausti ekspertai V. Vaitiekūnas ir L. Morkūnaitė, atlikę kompiuterinių laikmenų tyrimą, negalėjo kategoriškai teigti, jog kratos metu rasto kompiuterio kietasis diskas nebuvo pakeistas kitu ir kad nebuvo pakeistas jame esačių bylų turinys. Tačiau teismas visiškai nevertino minėtų ekspertų parodymų, kad laboratorinio tyrimo metu jie nenustatė, jog po 2004 m. sausio 21 d. nešiojamame kompiuteryje arba magnetiniame–optiniame diske buvo pakeistos arba redaguotos juose saugomos bylos, kad kompiuteryje įdiegta standartine operacine sistema negalima pakeisti jame saugomų bylų turinio, nekeičiant jų sukūrimo (paskutinio redagavimo) laiko, kad tokius duomenis pakeisti galima tik specializuotomis programomis, tačiau tyrimo metu jie nenustatė, kad po 2004 m. sausio 21 d. į nešiojamąjį kompiuterį būtų įdiegta nauja arba ištrinta buvusi programa. Taip pat nevertino STT pareigūnų D. Pociaus, S. Gudmono ir V. Gaidžio parodymų, kad jokių duomenų nešiojamame kompiuteryje arba magnetiniame–optiniame diske jie nekeitė ir neredagavo, jokių programų neįdiegė ir neištrynė, kad viename kompiuteryje įdiegus operacinę sistemą ir vėliau pakeitus kietuosius diskus, operacijų sistema nestartuotų. Atsižvelgiant į eksperto V. Vaitiekūno parodymus, jog kratos metu paimto kompiuterio sisteminis laikrodis buvo atsuktas atgal tam, kad būtų galima peržiūrėti jame įdiegtos programos,,Skaita“ sukurtas bylas (vadinasi, apžiūrų metu kompiuterio operacinė sistema fiksavo ne realią datą ir laiką, o atgal atsukto kompiuterio sisteminio laikrodžio rodmenis), apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog STT pareigūnai su šiuo kompiuteriu galėjo dirbti 2004 m. sausio 21 d., yra visiškai nepagrįsta. Padarydama išvadas dėl magnetinio–optinio disko, teisėjų kolegija nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, t. y. kad tai, ar duomenys į magnetinio–optinio disko bylos darbalaukį buvo įvesti tuo pačiu laiku, koks yra nurodytas lentelėje, ar bet kurią kitą dieną iki 2004 m. sausio 21 d. atliktos kratos, nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad šių duomenų įrodomoji vertė priklauso nuo jų įvedimo laiko; kad vertinant minėtos kompiuterinės laikmenos duomenis patikimumo aspektu būtina atsižvelgti į tirto magnetinio–optinio disko radimo aplinkybes, rasto magnetinio–optinio disko saugomų duomenų ir tame pačiame kabinete rasto UAB,,R“ įmonių grupės valdybos nario darbinio kompiuterio duomenų sąsajas, jame esančių duomenų turinio atitiktį kitiems byloje esantiems duomenims bei ilgą diske saugomų duomenų įvedimo laiką; kad kratos metu paimtų kompiuterinių laikmenų duomenys atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jų įrodymais ir neanalizavo bei nevertino kaip visumos su kitais įrodymais.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje teigdamas, kad telefoninių pokalbių duomenys galėtų patvirtinti arba paneigti tam tikras kaltinimo aplinkybes, tik jei šios aplinkybės būtų patvirtintos kitais tiesioginiais ir neginčytinais įrodymais, pripažino, kad didesnę įrodomąją vertę turi tiesioginiai įrodymai ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad neužfiksavus kyšio perdavimo fakto, kiti gauti įrodymai yra nepakankami nusikalstamai veikai įrodyti, pripažino, kad didesnę įrodomąją vertę turi duomenys, gauti panaudojus technines priemones, ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių ir BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatas. Iš BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų analizės seka, kad skirtingais būdais gauti įrodymai turi įrodomąją vertę.

Kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų įrodymų vertinimu ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. D. niekuomet nėra davęs parodymų, kad jam buvo siūlytas kyšis ar kad jis kyšį būtų priėmęs, vertintina kaip teisiškai nepagrįsta, nes teisinį veikos vertinimą teismas privalėjo atlikti tiesiogiai ištyręs ir įvertinęs visus surinktus įrodymus, o ne vien tik kaltininko ar kito asmens subjektyvią nuomonę. Taip pat skundžiamoje nutartyje teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl V. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 3 dalyje. Teismai turėjo nagrinėti pateiktus kaltinimus, o nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, kurio baudžiamosios atsakomybės klausimas šioje byloje nesprendžiamas, motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui. Tačiau tokios nutarties teismai nepriėmė. Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami kiekvieną įrodymą atskirai, o ne jų visumą, padarė nepagrįstas išvadas. Kasatoriaus įsitikinimu, byloje surinktų duomenų visuma leidžia teigti, jog išteisintojo D. L. ir V. D. susitarimo dėl esminių tariamo projektavimo darbų sandorio turinys buvo toks: D. L. pažadėjo perduoti V. D. 45 000 Lt kaip avansą; V. D. pažadėjo pradėti projektavimo darbus ir iki 2003 m. rugsėjo mėn. juos užbaigti; V. D. atlikus sutartus projektavimo darbus, D. L. pažadėjo perduoti likusią sutartą pinigų sumą. Taip pat nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. D. nebuvo atimta laisvė ar suvaržyta jo teisė pasirinkti norimą buvimo vietą. Tokia išvada iš esmės pagrįsta vien tik V. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (nepaisant to, kad šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų), taip iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes V. D. parodymų vertinimas nėra pagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu: nebuvo analizuoti ar vertinti išteisintųjų telefoninių pokalbių įrašai, rašytiniai įrodymai, išteisintųjų parodymai. Teisinį veikos įvertinimą teismas negali pagrįsti vien tik nukentėjusiojo požiūriu ar nuomone dėl nusikalstama veika jam padarytos žalos dydžio bei pobūdžio.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, kad išteisintųjų telefoninių pokalbių įrašai ir V. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra įrodymai ir pirmosios instancijos teismas privalėjo jų turinį analizuoti ir vertinti kartu su kitais įrodymais; kad baudžiamoji atsakomybė už papirkimą atsiranda ne tik perdavus kyšį, bet ir tada, kai tik pasiūloma, pažadama kyšį duoti; kad perdavimas, pasiūlymas ar pažadas duoti atlygį valstybės tarnautojui už asmens pageidaujamus valstybės tarnautojo veiksmus ar neveikimą, nesant teisėto pagrindo tokį atlygį perduoti, pasiūlyti ar pažadėti, vertintinas kaip neteisėto atlygio perdavimas, pasiūlymas ar pažadas jį perduoti; kad neteisėtas atlygis valstybės tarnautojui už asmens pageidaujamus valstybės tarnautojo veiksmus ar neveikimą yra vertintinas kaip kyšis; kad byloje surinkti įrodymai patvirtina daugelį kaltinimo neteisėtu laisvės atėmimu aplinkybių.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, taigi nepilnai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir kasacinės instancijos teismo nurodymų neįvykdė ir taip pats iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 386 straipsnio 2 dalies ir 329 straipsnio 4 punkto reikalavimus ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 305 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 305 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; teismo nustatytos aplinkybės; įrodymų įvertinimo motyvai; teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingas kasatoriaus argumentas, jog pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodytos teismo nustatytos aplinkybės pagal kaltinamajame akte nurodytus kaltinimus, taigi neaišku, ar šis teismas nenustatė kaltinamiesiems inkriminuotų veikų įvykio ar pagal nustatytas aplinkybes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš minėto nuosprendžio aprašomosios dalies turinio galima padaryti išvadą, kad pagal kai kuriuos kaltinimus nėra nusikaltimo įvykio, o pagal kitus – tam tikri veiksmai buvo, tačiau juose nėra inkriminuotų nusikaltimų sudėties. Apeliaciniu skundu prokuroras ginčijo teismo išvadas teigdamas, jog jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo ištaisyti minėtą pirmosios instancijos teismo klaidą ir tik nustatęs faktines aplinkybes spręsti padaryta ar nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingas kasatoriaus argumentas, jog pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse nurodytas netinkamas išteisinimo pagrindas – nepadarė veikų turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių. Toks išteisinimo pagrindas nenumatytas BPK 303 straipsnio 5 dalyje (kyla abejonės, ar teismas nenustatė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ar visgi nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau išteisintieji ją darant nedalyvavo, ar jie nepadarė tik inkriminuotų nusikaltimų).

Dėl BPK 386, 320 ir 332 straipsnių taikymo

BPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.

Kasacinės instancijos teismas 2005 m. spalio 11 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2005 m. balandžio 22 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje kasacinėje nutartyje konstatuota, kad:

apeliacinės instancijos teismas praktiškai visiškai nenagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijama pirmosios instancijos teismo išteisintų asmenų telefoninių pokalbių garso įrašų vertinimas (nesiaiškino specialisto išvadoje esančių prieštaravimų, kuriuos galima pašalinti atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus specialistą, neanalizavo telefoniniuose pokalbiuose minimų aplinkybių, kurias teisme patvirtino patys išteisintieji ir kt.);

iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.;

nevisiškai išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir iki galo nepatikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad visos abejonės byloje turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Tačiau, kilus tokioms abejonėms, teismas neturi apsiriboti tuo, kad yra tokių abejonių, ir iš karto priimti sprendimus, lengvinančius kaltinamųjų padėtį. Teismas turi imtis visų įstatymo numatytų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, nagrinėti, ar nėra galimybių surinkti naujų įrodymų, atlikti papildomą jau surinktų įrodymų tyrimą ir pan. Ir tik išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti nagrinėjant bylą teisme, kai to padaryti nepavyksta, tos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartyje išdėstytus nurodymus. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – apklausė specialistus tyrusius telefoninių pokalbių garso įrašus ir kompiuterines laikmenas, bei liudytojus – pareigūnus, kurie darė kratą, paėmė kompiuterį ir kompiuterines laikmenas, atrinko telefoninių pokalbių garso įrašus, bei ikiteisminio tyrimo metu apklausė liudytoją V. D. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, taigi kasacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartyje išdėstytus nurodymus dėl įrodymų tyrimo įvykdė. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas įrodymus, visus liudytojo V. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, perskaitė (T. 10, b. l. 86–87). Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog byloje buvo ir kitų telefoninių pokalbių, vykusių tarp A. Z. ir V. D., tarp D. L. ir V. D., įrašai, turintys reikšmės bylą nagrinėjant teisme, teismas privalėjo išreikalauti ir ištirti tokius įrodymus, nepagrįstas, nes liudytojas R. B. (operatyvinis darbuotojas, atrinkęs telefoninių pokalbių įrašus) apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad tų telefoninių pokalbių, kurie buvo įrašyti, tačiau ištrinti kaip nereikšmingi, atgaminti neįmanoma. Remiantis šiais duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįstas kasatoriaus argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas, neišreikalavęs telefoninių pokalbių, vykusių tarp A. Z. ir V. D., tarp D. L. ir V. D., įrašų neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.

Prokuroro apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodyti išsamūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kai kurie duomenys nepagrįstai nepripažinti įrodymais, todėl išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai ir dėl to neatsižvelgta į bylos aplinkybes, kurios galėjo paveikti vėliau padarytas teismo išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs specialistus, tyrusius telefoninių pokalbių garso įrašus, konstatavo, kad specialisto išvadoje esantys prieštaravimai yra techninio pobūdžio klaidos, tačiau tų pokalbių turinio nepatvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs ir neginčytini duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtas teismas tik išanalizavęs telefoninių pokalbių turinį ir juos palyginęs su išteisintųjų ir nukentėjusiojo parodymais bei kitais duomenimis gali padaryti atitinkamas išvadas ir jų pagrindu nustatyti faktines bylos aplinkybes. Tokios analizės apeliacinėje nutartyje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teisingi pirmosios instancijos teismo argumentai dėl 2004 m. sausio 21 d. atliktos liudytojo V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, jog ji neatitiko BPK 179 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tačiau teisingai kasatorius nurodo, kad teismas turėjo ne tik konstatuoti pažeidimus, bet ir juos įvertinti, ar toks pažeidimas vertintinas kaip formalus, ar kaip esminis BPK pažeidimas, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2004 m. sausio 21 d. atlikta liudytojo V. D. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo surengta pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes apie jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pranešta įtariamiesiems (apklausos metu jie jau buvo žinomi) ir jų gynėjams, jie negalėjo dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, susipažinti su protokolu, taigi buvo pažeista įtariamųjų teisė į gynybą, tai yra esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl šio procesinio veiksmo metu gautų duomenų nepripažino įrodymais. Kasatorius nurodo, kad apklausiant liudytoją V. D. pas ikiteisminio tyrimo teisėją pranešimai apie įtarimus dar niekam nebuvo įteikti, todėl nebuvo įmanoma įvykdyti BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos, apie jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją pranešti įtariamiesiems ir jų gynėjams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys patvirtina, jog liudytojo V. D. apklausą ikiteisminio tyrimo teisėjas pradėjo 2004 m. sausio 21 d. 15.30 val., o pranešimas apie įtarimą D. L. ir S. N. įteikti tą pačią dieną atitinkamai 16.05 ir 16.20 val., taigi į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir jų nevertino.

Apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė kratos metu iš UAB,,R“ darbuotojo A. M. darbo kabineto paimtame nešiojamame kompiuteryje (jo kietajame diske) esančios informacijos ir specialisto, atlikusio šio kompiuterio tyrimą, išvados vertinimui, nes nustatyta, kad po kratos, iki šių daiktų apžiūros, kompiuteriu buvo dirbama, peržiūrima jame esanti informacija ir tai nebuvo fiksuojama procesinėmis priemonėmis. Tačiau kaltinimas buvo grindžiamas ne tik nešiojamo kompiuterio kietajame diske esančia informacija, bet ir magnetiniame–optiniame diske esančia informacija. Taigi ši informacija ir specialisto, atlikusio magnetinio–optinio disko tyrimą, išvada patikimumo aspektu turėjo būti vertinama lyginant su kitais bylos duomenimis ir pateiktais kaltinimais.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl kasatorius teisingai pastebi, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, išnagrinėti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

Kasaciniame skunde (analogiškai kaip ir apeliaciniame skunde) yra išdėstyta dar ir kitų argumentų dėl BPK normų pažeidimų, kurie, kaip nurodo skunde kasatorius, yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, tačiau kasacinės instancijos teismas, analizuodamas šiuos argumentus, padarytų išvadas, kurias turėtų padaryti apeliacinės instancijos teismas, o tai draudžia BPK 386 straipsnio 2 dalis.

Dėl kasatoriaus nurodytų argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 146, 167, 172, 227 straipsnių taikymo, kasacinės instancijos teismas negali padaryti jokių išvadų, nes teismų sprendimuose nenurodytos nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Rimantas Baumilas

Valerijus Čiučiulka

Pranas Kuconis

Aldona Rakauskienė

Lidija Liucija Žilienė

Vytautas Masiokas