Dėl kelio servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-691/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1; 121.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei A. T., dalyvaujant tretiesiems asmenims Alytaus apskrities viršininko administracijai, Metelių regioninio parko direkcijai, K. T., dėl kelio servituto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiant teisę jam eiti, važiuoti, ginti gyvulius 4 m pločio ir 30 m ilgio keliu, esančiu atsakovės 0,9 ha žemės sklype. Ieškovas nurodė, kad patekdamas į savo žemės sklypą ir jame esantį namą naudojasi vieninteliu esančiu apie 4 m pločio bendro naudojimo keliu, einančiu nuo pagrindinio vieškelio į ieškovo sodybą, kurio dalis įsiterpia į atsakovei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Atsakovei priklausančio 0,9 ha žemės sklypo dokumentuose nenurodytas kelias. Atsakovė savavališkai užtvėrė bendro naudojimo kelią akmenimis, dėl to ieškovas negali transportu įvažiuoti į savo sklypą, ir tai reiškia, kad nenustačius servituto ieškovas negali tinkamai naudotis jam nuosavybės teise priklausančia valda.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio 13 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 33-15026 atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės sklypą. 2001 m. birželio 10 d. šio sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 3 punkte nurodyta, kad šiame sklype yra įsiterpusi kitiems asmenims priklausanti žemėnauda – bendro naudojimo 4 m keliukas, o 7 punkte nustatytas teisės prieiti prie vandens servitutas. Sprendimo atkurti nuosavybės teises 3 punkte nustatytas vienintelis servitutas – teisė prieiti prie vandens telkinio. Pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, vardijant žemės naudojimo apribojimus, bendro naudojimo kelias nenurodytas, o vienintelis nustatytas servitutas – teisė prieiti prie vandens telkinio. 2001 m. lapkričio 22 d. trečiasis asmuo K. T. pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 2,79 ha žemės sklypą su nustatytu servitutu prieiti prie vandens telkinių, nenustatant apribojimų dėl bendro naudojimo kelio. Ieškovas 2005 m. balandžio 8 d. įsigijo sodybą ir 0,9345 ha dydžio žemės sklypą. Ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą atsakovės žemės sklypui. Teismas nurodė, kad, ieškinį patenkinus ir nustačius ieškovo prašomą servitutą, spendimas būtų neįvykdomas, nes ieškovas nepateikė atsakovės sklypo planų, kuriuose būtų suprojektuotas prašomas nustatyti kelias, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka servituto neįregistravus negali atsirasti teisių į daiktus suvaržymai. Teismas nurodė, kad neturi teisės nustatyti servitutą, nustatant, kad jis galės būti registruojamas tik parengus reikiamus projektus, nes neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo (CPK 267 straipsnis). Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad žemės sklypo, kuriam nustatomas servitutas, planą užsakys tik teismui nustačius servitutą. Teismo nuomone, tai, kad žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte nurodyta, kad atsakovei priklausančiame žemės sklype yra bendro naudojimo 4 m keliukas, nėra pagrindas laikyti, kad servitutui nustatyti būtini dokumentai yra pateikti teismui, nes šis keliukas nėra skirtas važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis ir varyti galvijus (CK 4.117 straipsnis). Šis keliukas galėtų būti pagrindu tik nustatyti servitutą pagal CK 4.118 straipsnį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 23 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija padarė išvadą, kad prie ieškovo apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus atsisakė priimti ir jų netyrė (CPK 314 straipsnis, CPK 324 straipsnio 3 dalis). Kolegija nurodė, kad šiuo metu pagal atsakovės ir kitų tos vietovės savininkų prašymus yra suprojektuota įrengti laisvoje valstybinio fondo žemėje kelią tiek į jų, tiek į ieškovo nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, t. y. įgyvendinus šį projektą ieškovas turės galimybę nevaržydamas atsakovės teisių patekti į savo namų valdą ir tokiu atveju išnyks objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. Š. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą ir iš jo motyvų paaiškėjus, kad neužteko įrodymų svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti atsirado būtinybė pateikti naujus įrodymus: patvirtinančius, kad kelio iki ieškovo namų valdos dalis (241 kv. m), įsiterpusi į trečiojo asmens K. T. žemės sklypą, priklauso kelių fondo valstybinei žemei, nes teismas sprendime nurodė, kad ši kelio dalis įskaičiuota į trečiojo asmens K. T. žemės sklypo plotą; dėl kelio egzistavimo fakto, nes pirmosios instancijos teismas savo sprendime tokį faktą neigė; prašomo nustatyti kelio servituto planą, nes pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, argumentuodamas, kad toks planas nebuvo pateiktas. Atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovas užklausė ir iš trečiojo asmens Alytaus apskrities viršininko administracijos gavo naujus įrodymus: trečiojo asmens K. T. žemės sklypo ribų nustatymo abrisą, kuriame grafiškai pažymėtas ginčo įvažiavimo tęsinys K. T. sklype; naudojamų plotų eksplikaciją ir plotų apskaičiavimus, kurių duomenys, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, vienareikšmiškai patvirtino, kad ginčo kelio tęsinys yra valstybinė kelių žemė, įsiterpusi į K. T. sklypą; prašomo nustatyti kelio servituto planą bei Alytaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 15 d. raštą, kuriame patvirtinama, kad ginčo kelio tęsinys neįskaičiuotas į trečiojo asmens K. T. žemės sklypą. Ieškovas taip pat prašė pakviesti liudyti B. A., kuri ankščiau gyveno ieškovo įsigytoje sodyboje ir daugelį metų naudojosi ginčo keliu. Šią liudytoją prašyta apklausti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismo posėdžio dieną ji sirgo ir negalėjo atvykti, o teismas atmetė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti ir šią liudytoją apklausti. Šiuos naujus įrodymus ieškovas pateikė kartu su apeliaciniu skundu ir nurodytais motyvais prašė teismo juos priimti. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti naujus įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pažeidė procesinės teisės normas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Pripažįstamos dvi išimtys, nulemtos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Ieškovas (kasatorius) tokias išimtines sąlygas ir nurodė savo apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje naujų įrodymų pateikimo būtinybė pripažįstama taip pat ir tais atvejais, kai jie yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame skunde arba atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytus teiginius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2003). Teismai neatsižvelgė į ieškovo prašymus dėl trečiojo asmens Alytaus apskrities viršininko administracijos būtino dalyvavimo teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir priėmė nutartį dėl šio trečiojo asmens būtino dalyvavimo, tačiau bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. Teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės.

2. Apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005, pateiktais išaiškinimais, kad servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu. Nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-496/2005, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, faktinės aplinkybės skiriasi. Toje byloje nustatyta, kad ieškovas turi galimybę patekti į savo namų valdą ne vienu, o dviem keliais, o nagrinėjamoje byloje ieškovas į savo namų valdą gali patekti tik vieninteliu būdu - ginčo keliu, kito kelio į ieškovo sodybą šiuo metu nėra ir tokį įrengti nėra galimybės. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, kasacinis teismas nurodytoje nutartyje išaiškino, kad, spręsdamas bylas dėl servituto nustatymo, teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar be servituto nustatymo daiktu tikrai objektyviai neįmanoma naudotis, neturi apsiriboti tik žemės sklypų planais, bet turėtų atlikti ir vietos apžiūrą (CPK 210 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas šiuo išaiškinimu nesivadovavo, nors šiuo atveju bylų faktinės aplinkybės sutampa.

3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ta aplinkybė, kad rengiamas naujo kelio projektas laisvoje valstybinio fondo žemėje ir ieškovas ateityje gali gauti teisę naudotis kitu keliu, nėra pagrindas atmesti jo reikalavimą. Teismui nustačius servitutą į esamą kelią ieškovas iš karto, realiai ir veiksmingai galėtų įgyvendinti savo nuosavybės teisę. Įrengti kitą kelią reikia laiko ir ieškovas tą laiką negalėtų naudotis savo nuosavybe. Be to, ieškovo sklypas yra draustinyje, beveik iš visų pusių ribojamas saugotinų pelkių, ežero, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog bus gautas aplinkosaugininkų sutikimas naujiems keliams tiesti, kai yra seni naudojami keliai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. T. ir trečiasis asmuo K. T. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal CPK 178, 179 straipsnius šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Pasirengimas nagrinėti bylą vyko paruošiamųjų dokumentų būdu. Pasirengimo nagrinėti metu šalys turi pateikti visus turimus įrodymus ir nurodyti įrodymus, kurių negali pateikti teismui, galutinai suformuluoti savo reikalavimus (CPK 226 straipsnis). Ieškovas neprašė išreikalauti jokių įrodymų ir prašė teismą bylą nagrinėti vertinant surinktus įrodymus. Ieškovas ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikė įrodymus, kuriuos beveik visus turėjo iki ieškinio pateikimo, be to, pateikė po teismo sprendimo priėmimo užsakytą geodezinę nuotrauką. Ieškovas turėjo galimybę visus šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas teisėtai atsisakė juos priimti.

2. Fakto klausimai nėra kasacijos dalykas. Metelių regioninio parko direkcija, atsižvelgdama į tai, kad nėra nustatyta tvarka įrengto kelio į sodybas, 2005 m. gruodžio 12 d. pateikė išvadą, kad parengtas bendro naudojimo kelio projektas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1310 patvirtintą Metelių regioninio parko zonavimo schemą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Iš ginčijamų teismų sprendimų matyti, kad ieškovo ieškinys dėl kelio servituto nustatymo pirmosios instancijos teisme buvo atmestas dėl to, kad ieškovas savo ieškinio neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas ieškinio neįrodė, o naujai pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ir juos tirti nurodydamas, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Kasatorius, nesutikdamas su šiais teismo motyvais, nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 314 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šiuo klausimu.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatyme jame nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir tuo pačiu užtikrinti galimybę užkirsti kelią proceso šalims piktnaudžiauti procesu, tai skatina greitesnį bylos išnagrinėjimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Teismo proceso metu neturi būti paneigiama proceso šalies teisė pačiai tiesiogiai ar per atstovą dalyvauti nagrinėjant bylą, šalis turi būti tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, o tai apima ir pareigą informuoti bylos šalį apie galimybes pateikti įrodymus nepažeidžiant šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13 ir 17 straipsniai). Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo naujai su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų nurodytais aspektais, o apsiribojo konstatavimu, kad prie apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir šios savo išvados nemotyvavo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 4.126 straipsnį servituto nustatymas siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo svarstyti ir konstatuoti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis). Klausimai, ar nenustačius servituto kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu, ar kliūčių naudotis daiktu pašalinimas susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu, kokios sąnaudos būtų normalios, spręstini pagal konkrečios bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad, įgyvendinus projektą laisvoje valstybinio fondo žemėje įrengti kelią tiek į atsakovės, tiek į ieškovo nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, ieškovas turės galimybę nevaržydamas atsakovės teisių patekti į savo namų valdą ir tokiu atveju išnyks objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą, neįvertinus galimybės įrengti kelią realumo, sąnaudų dydžio, nepakanka išvadai, kad ieškinys dėl servituto nustatymo atmestinas.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo spręstinas naujai pateiktų įrodymų priėmimo klausimas, nustatytinos teisės normų taikymui būtinos faktinės aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius