Dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-390/2011

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01514-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2.1;

11.9.10.8; 44.2.4.2; 99.9 (S)

2011 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Elguva“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Elguva“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo UAB,,Elguva“ neteisėtu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, į darbą negrąžinti, nes bus nepalankios sąlygos dirbti, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo 2009 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2400 Lt, 1068,75 Lt darbo užmokestį už pratęstas kasmetines atostogas, 26,01 Lt delspinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, laikyti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad 2007 m. birželio 16 d. ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį, kurioje šalys susitarė, kad ieškovei atlyginimas bus mokamas du kartus per mėnesį, tačiau nesant jos sutikimo atlyginimas buvo mokamas vieną kartą per mėnesį, taip pažeidžiant DK 201 straipsnio 1 dalies bei 207 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovei nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 29 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, tačiau darbo užmokestis buvo sumokėtas vėliau nei atostogų pradžia, todėl atostogos prasitęsė 27 kalendorines dienas, už kurias atsakovas privalėjo ieškovei sumokėti, kaip mokama už kasmetines atostogas, tačiau atsakovas už papildomas 27 dienas atostogų ieškovei nesumokėjo, taip pažeisdamas DK 176 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas nepagrįstai atleido ieškovę iš darbo už pravaikštą, nes darbdavys siekė ją atleisti turėdamas tikslą priimti į darbą jaunesnes darbuotojas, bei nepagrįstai pripažino, jog ieškovė į darbą neatvyksta be svarbių priežasčių. Pateikdama prašymą atleisti ieškovė prašė ją atleisti nuo 2009 m. vasario 10 d., tačiau darbdavys ją atleido 2009 m. vasario 23 d., iki atleidimo žymėdamas pravaikštas žiniaraštyje. Darbdavys 2009 m. vasario 12 d. pranešimu informavo ieškovę, jog nesutinka jos atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ir nurodė atvykti pasiaiškinti, pranešė, kad, iki 2009 m. vasario 21 d. ieškovei neatvykus, darbo sutartis bus nutraukta. Netenkindamas ieškovės prašymo atleisti ją iš darbo nuo 2009 m. vasario 10 d. atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnį. Atsakovas privalėjo ieškovę atleisti 2009 m. vasario 10 d. ir tą pačią dieną visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas DK 141 straipsnio nuostatas. Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovė patyrė didelių dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, taip pat buvo apribota ieškovės galimybė įsidarbinti, todėl prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: 1) pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo UAB,,Elguva“ pardavėjos pareigų 2009 m. vasario 23 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnį, ieškovės prašymu į darbą jos negrąžino, nusprendė darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos; 2) priteisė iš atsakovo ieškovei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2177,24 Lt ir 975,65 Lt darbo užmokestį už pratęstą kasmetinių atostogų laiką, 26,01 Lt delspinigių, iš viso – 3178,90 Lt, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3178,90 Lt sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. kovo 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo 2009 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skaičiuojamą pagal ieškovės vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį (51,35 Lt), vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį 1088,62 Lt ir 2563 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2009 m. vasario 23 d. dirbo UAB „Elguva“ pardavėja, jai buvo nustatytas 800 Lt per mėnesį darbo užmokestis, vėliau darbo užmokestis keitėsi, buvo didinamas iki 1200 Lt per mėnesį. Jos vidutinis darbo užmokestis yra 1088,62 Lt per mėnesį, vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis – 51,35 Lt (1088,62 Lt : 21,2 darbo dienų). Darbo sutartį pasirašiusios šalys susitarė, jog darbo užmokestis bus mokamas du kartus per mėnesį ir nustatytos mokėjimo dienos. Ieškovė 2008 m. lapkričio 19 d. parašė prašymą suteikti kasmetines atostogas nuo 2008 m. gruodžio 1 d., ir jai buvo suteiktos 28 kalendorinių dienų trukmės atostogos nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki gruodžio 29 d. Ieškovė 2008 m. gruodžio 29 d. parašė ir darbdaviui pateikė prašymą pratęsti atostogas iki 2009 m. sausio 14 d. įskaitytinai. Prašymas buvo patenkintas ir ieškovei suteiktos kasmetinės atostogos iki 2009 m. sausio 14 d. Darbdavys pavėluotai sumokėjo ieškovei darbo užmokestį už atostogų laiką, t. y. pažeidė DK 176 straipsnio nuostatas, todėl ieškovės atostogos turėjo būti pratęstos 27 kalendorines dienas - iki 2009 m. vasario 10 d., ir už pratęstą laiką sumokėtas 975,65 Lt darbo užmokestis (19 darbo dienų x 51,35 Lt vienos darbo dienos darbo užmokestis). Pasibaigus kasmetinėms atostogoms bei pratęsus atostogų laiką tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, t. y. iki 2009 m. vasario 11 d., ieškovė ir toliau neatvyko į darbą. Ji 2009 m. sausio 27 d. buvo pateikusi darbdaviui prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir negavusi atsakymo į pateiktą prašymą. Tuo metu tarp darbuotojos ir darbdavio buvo nesutarimų, dėl piniginių lėšų dingimo iš seifo vyko ikiteisminis tyrimas. Iki atleidimo iš darbo darbdavys neturėjo šiai darbuotojai pretenzijų dėl netinkamo darbo pareigų vykdymo, jai nebuvo taikyta drausminė atsakomybė už darbo drausmės pažeidimus.

Teismas padarė išvadą, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą – ieškovei buvo paskirta nepagrįstai, nesant įstatymo nustatytų pagrindų, nes nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė nuo 2009 m. sausio 15 d. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių. Darbdavys neišsiaiškino darbuotojos neatvykimo į darbą priežasčių ir aplinkybių, nebuvo suteikta galimybės atleidžiamai darbuotojai pasiaiškinti dėl galimo padaryto darbo drausmės pažeidimo. Neatsižvelgiant į ankstesnį ieškovės darbą, nepriekaištingą pareigų vykdymą buvo paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nors tuo metu ieškovė jau buvo pateikusi prašymą atleisti iš darbo kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad darbdavys nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį – pavėluotai ir vieną kartą per mėnesį mokėjo darbo užmokestį, nesant darbuotojos prašymo ar sutikimo. Ieškovei nebuvo žinomas darbdavio sprendimas dėl pateikto prašymo nutraukti darbo sutartį. Tai, kad dokumentai, siųsti ieškovei paštu, nebuvo įteikti ir į darbą ji neatvyko, turėjo sulaikyti darbdavį nuo sprendimo atleisti darbuotoją iš darbo priėmimo iki bus išsiaiškintos ir nustatytos visos tokiam sprendimui priimti reikšmingos aplinkybės, gautas darbuotojos pasiaiškinimas bei įvykdyti kiti įstatymo reikalavimai.

Teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 127, 140, 141 straipsniais, 176 straipsnio 2 dalimi, 201, 297 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5, 6.210, 6.250 straipsniais, ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, jos negrąžino į darbą, nes gali būti nepalankios sąlygos dirbti, darbo sutartį nusprendė laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, tačiau priteisė vidutinį darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo 2009 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo, taip pat darbo užmokestį už pratęstas kasmetinių atostogų 27 kalendorines dienas, delspinigių, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas netenkino ieškinio reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, remdamasis DK normomis, reglamentuojančiomis darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus (DK 35 straipsnis), CK 1.5 straipsnio nuostatomis. Ieškovei yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, todėl nėra pagrindo suteikti galimybę nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita ir gauti dvigubai didesnį vidutinį darbo užmokestį, negu buvo mokamas už atliekamas pardavėjos darbo pareigas. Vidutinio darbo užmokesčio priteisimas visiškai kompensuoja ieškovės negautas pajamas dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Teismas neturtinės žalos atlyginimo ieškovei nepriteisė, nesant įstatymo nustatytų pagrindų neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 straipsnis, DK 240, 250 straipsniai). Sprendimą nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo priėmė atsižvelgdamas į abiejų šalių turtinę padėtį, turtinės žalos dydį, ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2-ąją pastraipą išdėstė taip:,,Darbo sutartį laikyti nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos“;

ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus tenkino iš dalies: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir ieškovės ieškinį dėl šios dalies iš dalies patenkino, priteisė iš atsakovo ieškovei 500 Lt neturtinei žalai atlyginti; sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovės naudai priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, panaikino ir šią ieškovės ieškinio dalį atmetė;

kitą sprendimo dalį, kuria patenkinti ir atmesti ieškinio reikalavimai, paliko nepakeistą;

priteisė iš ieškovės atsakovui 568 Lt žyminio mokesčio bei 495 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti apeliacinės instancijos teisme;

priteisė valstybės naudai iš atsakovo 607 Lt žyminio mokesčio ir 4,87 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą apeliacinės instancijos teisme, o iš ieškovės – 2,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nustatė bei kvalifikavo atsakovo veiksmus, kaip pažeidžiančius darbo sutarties sąlygas bei ieškovės konstitucinę teisę nebūti ieškovo varžomai ir nustatyta tvarka nutraukti darbo sutartį (Konstitucijos 48 straipsnis), todėl 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo dalimi, kuria pripažino ieškovės atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, apgynė pažeistą ieškovės teisę, tačiau ne visiškai išsamiai ir teisiškai suformulavo sprendimo rezoliucinę dalį.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos 2009 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl šią sprendimo dalį panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; pažymėjo, kad priverstine pravaikšta laikytinas laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti. Atlyginimas (vidutinis darbo užmokestis) už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos faktiniai duomenys įrodo, jog pati ieškovė buvo suinteresuota nutraukti darbo teisinius santykius su atsakovu, į darbą nėjo, neįrodė, kad darbdavys būtų jai priešiškas, kad ji nebegalėjo toliau dirbti bendrovėje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Priešingai, nors ieškovė atsakovo pranešimo bei raginimų negavo, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai pavirtino, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas nutraukti darbo sutarties su ieškove.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

Ieškovė kasaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutarties dalį dėl atsisakymo tenkinti reikalavimą priteisti darbo užmokestį iš atsakovo ieškovei už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo panaikinimo ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovės atsakovui buvo priteista 568 Lt žyminio mokesčio ir 495 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; 3) priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2006, 2010 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010, 2007 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2007.

2. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 1815 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Tai patvirtina prie kasacinio skundo pateikti 2011 m. vasario 2 d. ir 2011 m. vasario 28 d. pinigų priėmimo kvitai. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti visas apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nesprendė šio klausimo, taip padarė proceso teisės normos pažeidimą (CPK 265 straipsnio 2 dalies).

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutarties dalį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo tenkinta dalis ieškovės reikalavimų, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai netinkamai taikė DK 9 straipsnio 3 dalį, 176 straipsnio 2 dalį, 201 straipsnį.

Pagal DK 9 straipsnio 3 dalį neleidžiama taikyti pagal analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių bendrųjų taisyklių išimtis. DK 201 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas – vieną kartą per mėnesį. Konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse. DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis, specialioji norma, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Specialioji DK 176 straipsnio 2 dalies norma nereglamentuoja darbo užmokesčio mokėjimo už pratęstas kasmetines atostogas laiko, todėl turėtų būti taikoma bendroji norma, t. y. darbo užmokestis mokamas darbo sutartyje nustatytais terminais. Teismai pagal analogiją taikė specialiąją DK 176 straipsnio 2 dalies normą, nesant joje nustatytų pagrindų – laikė, kad darbo užmokestis už pratęstas kasmetines atostogas turi būti mokamas tris dienas iki tokio pratęsimo.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 176 straipsnį, nes nepagrįstai sudėjo atsakovo uždelstas atsiskaityti dienas, nurodydami, kad kasmetinės atostogos turi būti pratęsiamos 27 dienas, nes darbo užmokestis už pirmas kasmetines atostogas vėlavo 14 dienų, o už antrąsias – 13 dienų. Teismai neįvertino, kad darbuotojas turi teisę pasinaudoti kasmetinių atostogų pratęsimu dėl uždelsimo atsiskaityti apie tai informuodamas darbdavį. Ieškovė neinformavo atsakovo apie priežastis, dėl kurių prašoma pratęsti kasmetines atostogas, o pateikė prašymą suteikti papildomų atostogų. Darbuotojui neišreiškus valios dėl kasmetinių atostogų pratęsimo dėl vėlavimo sumokėti darbo užmokestį už atostogas, teismas laikė, kad atostogos pratęsiamos automatiškai. Be to, teismas konstatavo, kad, ieškovei nepasinaudojus teise pratęsti pirmąsias atostogas 14 kalendorinių dienų ir paprašius papildomų kasmetinių atostogų, papildomos kasmetinės atostogos automatiškai pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo vėluojama sumokėti atostoginius už pirmąsias ir antrąsias atostogas kartu paėmus.

3. Teismai netinkamai aiškino DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, pritaikydami dvigubą teisių gynimo būdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad kai dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, įstatymas jas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-644/2004; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2009). Pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ne bet koks darbdavio pareigų pažeidimas gali būti pagrindas darbuotojui nutraukti darbo sutartį įspėjus prieš tris dienas ir gauti dviejų mėnesių išeitinę išmoką. Tik esminis darbdavio pareigų pažeidimas gali būti pagrindas darbuotojui nutraukti darbo sutartį nurodytu pagrindu. DK 176 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma DK 127 straipsnio 2 dalies atžvilgiu ir, darbdaviui laiku nesumokėjus darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, darbuotojas gali pasinaudoti DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu darbuotojo teisių gynimo būdu ir prašyti darbdavio pratęsti kasmetines atostogas, tačiau darbuotojas neturi pagrindo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu. Teismai nagrinėjamoje byloje išaiškino, kad esant bet kokiam darbdavio pareigų pažeidimui darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu.

4. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir neteisingai aiškino, kad darbuotojui pateikus prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ji turėjo pagrindą į darbą neiti, net ir tuo atveju, kai jos prašymas nebuvo patenkintas darbdavio. Teismų praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas, net ir pateikęs prašymą atleisti iš pareigų dėl svarbių priežasčių, darbdaviui tokio prašymo nepatenkinus, privalo eiti į darbą ir savo teises ginti DK nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010).

5. Teismas gynė piktnaudžiavusios savo teisėmis šalies teises, pažeidė DK 35 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovė nuo atostogų pabaigos 2010 m. sausio 14 d. į darbą nevyko, paaiškinimų ir prašymų nepateikė, prašymą atleisti iš darbo pateikė tik 2010 m. sausio 29 d., prašomą darbo sutarties nutraukimo dieną į darbą neatvyko, apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą neinformavo. Teismai formuoja praktiką, kad teismai negina darbuotojo, piktnaudžiavusio savo teisėmis, teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-433/2003; 2001 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2001).

IV. Atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo netenkinti atsakovo kasacinio skundo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo tenkinti ieškovės reikalavimai, palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. DK 176 straipsnio 2 dalies norma yra specialioji teisės norma, nustatanti darbo užmokesčio už kasmetines atostogas mokėjimo terminą, t. y. bendrosios taisyklės, nustatytos DK 201 straipsnyje, išimtį. Teismai pagrįstai ir teisėtai laikė, kad atsakovas darbo užmokestį už kasmetines atostogas turėjo sumokėti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Teismai netaikė ir negalėjo taikyti įstatymo ar teisės analogijos, nes nebuvo nei DK 9 straipsnio 1 dalyje, nei DK 9 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo, kada galima taikyti įstatymo ar teisės analogiją. Darbo užmokesčio už kasmetines atostogas mokėjimo terminai nustatyti DK 176 straipsnio 2 dalyje, todėl teismai negalėjo taikyti nei įstatymo, nei teisės analogijos.

2. DK 176 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, kad, darbdaviui pažeidus darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, darbuotojas privalo prašyti darbdavio pratęsti kasmetines atostogas. Atvejai, kai darbuotojas turi pareigą savo prašymus darbdaviui pateikti raštu, nedviprasmiškai nurodyti DK (pvz., DK 201 straipsnio 1 dalyje). Įstatyme nenustatyta, kad darbuotojas gali prarasti DK 176 straipsnio 2 dalyje nurodytą teisę į prasitęsusias atostogas dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už kasmetines atostogas. Kasmetinių atostogų pratęsimas dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio yra teisės aktuose įtvirtinta sankcija darbdaviui, kuris tinkamai neatliko savo pareigų. Šios sankcijos taikymui nereikalingas darbuotojo prašymas. Atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-1059/2003 ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, jos nesutampa ratio decidendi.

Atsakovas nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad ieškovė neįgyvendino teisės į prasitęsusias kasmetines atostogas pagal DK 176 straipsnio 2 dalį, nes neginčijo atsakovės sprendimo suteikti likusią nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį nuo 2008 m. gruodžio 29 d. iki 2009 m. sausio 14 d. Remiantis vienu pagrindinių darbo teisės principų – in favorem, darbdavys vienvaldiškai neturi teisės nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato DK, kiti teisės aktai. Tai reiškia, kad darbdavio sprendimas nepratęsti kasmetinių atostogų dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už kasmetines atostogas dėl to, kad ieškovė neginčijo likusių nepanaudotų kasmetinių atostogų dalies suteikimo, prieštarauja DK 176 straipsnio 2 daliai ir neteisėtai pablogina ieškovės, kaip darbuotojos, padėtį. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo sutarties šalis tiek ekonomine, tiek socialine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2001; 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005).

3. Teismai nenurodė, kad esant bet kokiam darbdavio pareigų pažeidimui darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį visais atvejais, kai darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį, pažeidinėja įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Nei DK, nei kitame teisės akte nenustatyta, kad darbdavio padaryti pažeidimai turi būti esminiai. Nenustatytos ir išimtys, kada darbuotojas negali prašyti atleisti jo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, jeigu darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidinėja įstatymus ar kolektyvinę sutartį.

Atsakovo nurodytose bylose, kurias išnagrinėjus buvo priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-644/2004 ir 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2009, nurodytos aplinkybės nesutampa ratio decidendi su nagrinėjamoje byloje nurodytomis aplinkybėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2008, kurioje nurodytos aplinkybės ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nurodė, kad darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį iki jos termino pabaigos apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; kad darbo sutartis tokais atvejais nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos; kad darbo sutarties sąlyga apie darbo atlygintinumą reiškia ne formalius reikalavimus darbo sutarties formai, o susitarimo esmei; kad, esant situacijai, kai darbuotojas siekia nutraukti darbo sutartį, o darbdavys, nors ir esant teisiniam pagrindui, darbo sutarties nenutraukia, galimas Konstitucijos 48 straipsnio pažeidimas.

DK 176 straipsnio 2 dalies norma nėra specialioji teisės norma DK 127 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, o teisės aktuose nenustatyta, kad darbuotojas negali prašyti nutraukti darbo sutarties DK 127 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, jeigu darbdavys nesilaiko DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytų darbo užmokesčio už kasmetines atostogas mokėjimo terminų.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010, pateikti išaiškinimai DK 127 straipsnio 2 dalies taikymo klausimais. Tačiau šioje nutartyje nurodytoje 2009 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2009, ir nagrinėjamos bylos nurodytos aplinkybės nesutampa ratio decidendi, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo remtis šia nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010, kaip ir 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2004, nurodyta, kad ieškovė pateikė prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nesilaikydama DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyto įspėjimo termino, todėl darbdavys turėjo teisinį pagrindą nenutraukti darbo sutarties su ieškove. Nagrinėjamoje byloje ieškovė laikėsi DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino.

5. Bylos aplinkybės patvirtina, kad būtent atsakovas piktnaudžiavo savo kaip stipresniosios darbo santykių šalies padėtimi; nesilaikė darbo sutartyje nustatytų darbo užmokesčio mokėjimo terminų, darbo užmokestį už kasmetines atostogas sumokėjo nesilaikydamas DK nustatytų terminų, nesumokėjo darbo užmokesčio už prasitęsusias atostogas, neatsiskaitė visiškai su ieškove jos atleidimo iš darbo dieną, kt. Atsakovas kasaciniame skunde nepateikė teisinių argumentų ir teisinių motyvų, kurie pagrįstų, kad ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis. Bylos 3K-3-433/2003, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa ratio decidendi.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, tenkinti atsakovo kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Atsakovui nepatenkinus ieškovės prašymo atleisti iš pareigų, ieškovė į darbą privalėjo eiti, o kilusį ginčą spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šios išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-296/2005). Ieškovė prašė nutraukti darbo sutartį, t. y. dėl darbo sutarties nutraukimo neprarado lėšų, priverstinės pravaikštos nėra. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui iš darbdavio priteisimo, nurodė, kad neadekvačios sankcijos taikymas pažeistų ne tik teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010).

Ieškovei pateikus prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, atsakovui jo nepatenkinus, ieškovė į darbą privalėjo eiti, o kilusį ginčą spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas neturėtų ginti šalies, piktnaudžiavusios teisėmis, teisių.

2. Ieškovė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus pateikė tik su kasaciniu skundu, todėl reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje yra pateikti ieškovės ir atsakovo kasaciniai skundai, kuriais kvestionuojamos šioje byloje padarytos teismų išvados dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisinio pagrindo, DK 127 straipsnio 2 dalies, DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo, neturtinės žalos atlyginimo darbo sutarties nutraukimo atveju bei priteistinų teismo išlaidų. Tai yra teisės aiškinimo klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

Ieškovė byloje nurodė, kad darbdavys pažeidė DK 176 straipsnį dėl kasmetinių atostogų apmokėjimo tvarkos bei DK 201 straipsnį dėl darbo užmokesčio mokėjimo terminų, todėl ji turėjusi pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo jos prašyme nurodytos dienos ir apie tai informavusi darbdavį. Jis nurodė, kad buvusi nepagrįstai atleista pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes prašė būti atleista pagal 127 straipsnio 2 dalį, o darbdavys šio prašymo nepatenkino, nenurodydamas savo sprendimo motyvų.

Pagal DK 176 straipsnio 2 dalį darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokėtas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Taigi, pratęsus kasmetines atostogas, vidutinis darbo užmokestis yra sumokamas už visą pratęstų kasmetinių atostogų laiką.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 28 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, tačiau darbo užmokestis buvo sumokėtas tik 2008 m. gruodžio 12 d. Kitą kasmetinių atostogų dalį ieškovė paprašė jai suteikti nuo 2008 m. gruodžio 29 d. iki 2009 m. sausio 14 d. Prašymas buvo patenkintas ir ieškovei suteiktos šios kasmetinės atostogos. Darbdavys pavėluotai sumokėjo ieškovei darbo užmokestį už atostogų laiką, todėl ieškovės atostogos turėjo būti pratęstos 27 dienas, t. y. iki 2009 m. vasario 10 d. Apie tai, kad ieškovė prasitęsia kasmetines atostogas tiek dienų, kiek buvo vėluojama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, ieškovė pranešė UAB „Elguva“ direktorei 2009 m. sausio 14 d. (T. 1, b. l. 14). Ieškovė, būdama atostogose, 2009 m. sausio 27 d. pateikė prašymą darbdaviui atleisti ją iš darbo nuo 2009 m. vasario 10 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nurodydama, kad darbdavys pažeidžia įstatymus ir darbo sutartį.

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę konkrečias bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad ieškovės atostogos turėjo būti pratęstos 27 kalendorines dienas – iki 2009 m. vasario 10 d. Teismai konstatavo, kad 2009 m. sausio 29 d. ieškovė pateikė prašymą atleisti ją iš darbo pagal 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. sausio 27 d., tačiau darbdavys ją atleido nuo 2009 m. vasario 21 d, o nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2009 m. vasario 23 d., kol ieškovė buvo atleista, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymėjo pravaikštas ir atleido ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (kai darbuotojas vieną kartą pažeidžia darbo pareigas).

Byloje taip pat taip nustatyta (ir atsakovė to neginčija), kad darbo užmokestis ieškovei buvo mokamas vieną, o ne du kartus per mėnesį, nesant raštiško darbuotojos prašymo, taip pažeidžiant šalių sudarytą darbo sutartį, tačiau atsakovė mano, kad ieškovė su tokia darbo užmokesčio mokėjimo tvarka sutiko, nes jos anksčiau neginčijo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę konkrečias aplinkybes bei vadovaudamiesi DK 176 ir 201 straipsniais, pagrįstai konstatavo darbdavio padarytus įstatymų pažeidimus ir sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra nepagrįstas. Be to, nebuvo atsižvelgta į ankstesnį ieškovės darbą – nepriekaištingą pareigų vykdymą, buvo paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nors tuo metu ieškovė jau buvo pateikusi prašymą atleisti iš darbo kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad darbdavys nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį – pavėluotai ir vieną kartą per mėnesį mokėjo darbo užmokestį, nesant darbuotojos prašymo ar sutikimo. Ieškovei nebuvo žinomas darbdavio sprendimas dėl pateikto prašymo nutraukti darbo sutartį. Tai, kad dokumentai, siųsti ieškovei paštu, nebuvo įteikti ir į darbą ji neatvyko, turėjo sulaikyti darbdavį nuo sprendimo atleisti darbuotoją iš darbo priėmimo iki bus išsiaiškintos ir nustatytos visos tokio sprendimo priėmimui reikšmingos aplinkybės, gautas darbuotojos pasiaiškinimas bei įvykdyti kiti įstatymo reikalavimai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė siekė būti atleista pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. vasario 10 d., nurodydama pareiškime atsakovės daromus pažeidimus, kuriuos konstatavo ir šią bylą nagrinėję teismai, o darbdavys, gavęs tokį prašymą, nepagrįstai nesutiko jos atleisti nuo darbuotojos prašyme nurodytos dienos, bet atleido pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Dėl DK 127 straipsnio 2 dalies taikymo

DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, be kita ko, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs: kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. Skuodo rajono Mosėdžio gimnazija, bylos Nr. 3K-3-246/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB,, Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010).

Iš tiesų, DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą. Tuo ši įstatymo nuostata skiriasi nuo DK 127 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta darbdavio pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą.

Kilus darbuotojo ir darbdavio ginčui dėl nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. dėl to, ką laikyti,,svarbia priežastimi“, tai konstatuojama išnagrinėjus ginčą teisme. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, tuo atveju, kai faktas, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, konstatuojamas išnagrinėjus darbo ginčą teisme, darbo sutarties nutraukimas nuo šioje teisės normoje nustatyto momento – darbuotojo prašyme nurodytos dienos – paprastai yra negalimas, nes, teismui priimant sprendimą, darbuotojo nurodyta diena paprastai jau būna praėjusi, po jos darbo sutarties šalys ir toliau buvo saistomos darbo santykių (galimi atvejai, kai laikotarpiu nuo darbuotojo prašyme nurodytos darbo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos abi darbo sutarties šalys vykdė šia sutartimi prisiimtas pareigas). Dėl to, kai teismo, išnagrinėjusio darbuotojo ieškinį, sprendimo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu priėmimo diena yra vėlesnė, nei darbuotojo pateiktame darbdaviui prašyme nurodyta darbo sutarties nutraukimo diena, ir iki tokio teismo sprendimo priėmimo šalių darbo sutartis nebuvo pasibaigusi DK 124 straipsnyje nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais (pavyzdžiui, pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą), darbo sutartis teismo sprendimu nutraukiama nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1, 3 dalys, 297 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. O. v. UAB,,Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010).

Šioje byloje ją nagrinėję teismai konstatavo, kad, remiantis pateiktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais, ieškovė laikėsi DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyto trijų dienų termino dėl darbdavio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą. Ieškovė savo 2009 m. sausio 27 d. pareiškime nurodė darbdavio daromus įstatymų ir darbo sutarties pažeidimus, kuriuos teismai, spręsdami dėl netinkamo ieškovės atleidimo iš darbo, pripažino svarbiomis priežastimis, pagrįstai gynė ieškovės teises, pripažino, kad darbdavys pažeidė DK 176 straipsnyje nurodytus terminus dėl kasmetinių atostogų apmokėjimo, ir taip pažeidė DK 201 straipsnio 2 dalį dėl darbo užmokesčio mokėjimo terminų.

Bylos medžiaga patvirtinta, kad atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimu nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovė atsakovo pranešimą apie atsakovo nesutikimą su jos reikalavimu būtų gavusi, nes byloje nėra įrodymų apie tokio pranešimo ieškovei įteikimą.

Tačiau teismai byloje sprendė pagal ieškovės pareikštą reikalavimą – pripažinti jos atleidimą neteisėtu pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o apeliacinės instancijos teismas, papildydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagrįstai nurodė ir atleidimo pagrindą – DK 127 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad pagal byloje esančias aplinkybes atsakovas, gavęs ieškovės prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, turėjo tai padaryti; nesant jo sutikimo, dėl šio reikalavimo sprendė teismas.

Dėl 297 straipsnio taikymo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos

Pirmosios instancijos teismas ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažino neteisėtu, jos negrąžino į darbą, nes gali būti nepalankios sąlygos dirbti, priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo 2009 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo, skaičiuojamą pagal ieškovės vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 1088,62 Lt, vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 51,35 Lt, taip pat priteisė dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką – 2177,24 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos nutarties dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką panaikino ir šią ieškovės ieškinio dalį atmetė.

Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo gindamas savo teises darbuotojas gali savo pasirinkimu prašyti teismo taikyti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus, t. y. reikalauti arba grąžinti į darbą, arba priteisti visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Ieškovė prašė teismo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas, nes į buvusį darbą ji nenorinti grįžti dėl to, kad jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

DK 297 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad jeigu teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008; 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011).

Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo padarytu pirmosios instancijos teismo sprendimo patikslinimu taip pat yra apgintos ieškovės teisės, nes konstatuota, kad darbdavys pažeidė darbo sutartį bei įstatymus, todėl darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo, kuriuo toks ginčas išspręstas, įsiteisėjimo dienos. Be to, jai pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą išmokėtina dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės ieškinio dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už priverstinės pravaikštos laiką. Tokia išvada padaryta pagrįstai, įvertinus faktines bylos aplinkybes, taip pat pačios ieškovės argumentus, kad darbdavys turėjo nutraukti sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo jos prašyme nurodytos dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad darbdaviui sutikus, jog yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 straipsnis). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB,, Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010).

Taigi atsakovui nepatenkinus ieškovės prašymo atleisti iš pareigų, ji privalėjo eiti į darbą, o kilusį ginčą spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad priverstine pravaikšta laikytinas laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negali dirbti. Atlyginimas (vidutinis darbo užmokestis) už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Faktiniai bylos duomenys rodo (ir tai konstatavo bylą nagrinėję teismai), kad pati ieškovė buvo suinteresuota nutraukti darbo santykius su atsakovu, į darbą nėjo.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje A. R. v. akcinė bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005). Byloje ieškovė pati prašė ir siekė darbo sutartį nutraukti, todėl konstatuotina, kad jokios priverstinės pravaikštos nebuvo. Iš esmės ginčas vyksta dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo.

Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282, konstatuota, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nepriteisiamas, kai teismai konstatuoja, kad darbuotojas turėjo būti atleistas pagal jo prašymą.

Ieškovės kasaciniame skunde nurodomų bylų, dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo nagrinėtų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2006, 2010 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010, 2007 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2007), ratio decidendi skiriasi.

Dėl to apeliacinės instancijos teismas, patikslinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir pripažinęs, kad ieškovė buvo atleista pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl neturtinės žalos esant darbo teisiniams santykiams atlyginimo

Vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas atlyginti 500 Lt neturtinę žalą, nurodęs, kad mažina ieškovės prašomos neturtinės žalos dydį, nes ieškovė konfliktinės situacijos metu nesiekė bendradarbiauti su atsakovu, kad teismas savo sprendimu pašalino ieškovės darbo teisių pažeidimą ir patirtus nepatogumus.

Pagal DK 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Pareiga įrodyti būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygas tenka darbuotojui (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos įrodymus negalima daryti išvados apie tai, kad ieškovė patyrė neturtinę žalą, įvertintiną pinigais, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardytus kriterijus (fizinį ar dvasinį skausmą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir pan.), nes jos patirtų neigiamų fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimų nepagrindžia byloje surinkti įrodymai. Kai nenustatyta nurodytų įstatymuose ir teismų praktikoje pripažintų būtinųjų atsakomybės sąlygų, ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas. Dėl to teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir dėl šios dalies palieka galioti atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Dėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 98 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2011 m. spalio 1 d., buvo nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Iš esmės tas pats reglamentavimas nustatytas ir šios normos redakcijoje, galiojančioje nuo 2011 m. spalio 1 d.: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė dokumento, patvirtinančio išlaidų dydį, nepateikė tokio dokumento ir bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo metu, todėl apeliacinės instancijos teismas nesprendė šio ieškovės prašymo. Tokius dokumentus ieškovė pateikė tik su kasaciniu skundu (T. 2, b. l. 68, 69). Be to, pažymėtina ir tai, kad pateiktos pinigų priėmimo kvitų kopijos neįrodo, jog nurodytos jose sumos buvo mokėtos už ieškovės atstovavimą apeliacinėje instancijoje. Taigi nėra pagrindo tenkinti šio kasatorės reikalavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 35,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. spalio 27 d. pažyma. Kasacinis teismas netenkino ieškovės kasacinio skundo ir iš dalies tenkino atsakovo kasacinį skundą. Iš ieškovės valstybei priteistina 19,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo valstybei – 15,17 Lt (CPK 96 straipsnis).

Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas valstybei sumokėjo 284 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 3176,25 Lt – advokatui už kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsakovui proporcingai patenkinto reikalavimo daliai priteistina iš ieškovės 38,59 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidoms ir 431,65 Lt išlaidoms advokato teisinei pagalbai atlyginti, iš viso – 470,24 Lt (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo UAB „Elguva“ priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, ir dėl šios dalies ieškinį atmesti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės R. P. (duomenys neskelbtini) 19,93 Lt (devyniolika litų 93 ct), iš atsakovo UAB,,Elguva“ (j. a. k. 122264480) – 15,17 Lt (penkiolika litų 17 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Priteisti atsakovui UAB,,Elguva“ (j. a. k. 122264480) iš ieškovės R. P. (duomenys neskelbtini) 470,24 Lt (keturis šimtus septyniasdešimt litų 24 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Juozas Šerkšnas