Dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-416/2011

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

30.4.1; 114.9.2; 114.9.3

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. O. teisių perėmėjos D. M. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovams J. O., J. B., V. B., A. V., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės Kazlų Rūdos, Kalvarijos žemėtvarkos skyriui (buvęs Marijampolės apskrities viršininko administracijos) dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo,

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žemės valdymo nuosavybės teise atsiradimo pagrindo nustatymo, t.y. ar 1933 m. vykusiose varžytynėse M. D. pirko ginčo žemės sklypą.

Ieškovė M. M. 1997 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinį faktą, kad M. D. iki 1940 m. liepos 22 d. Marijampolės rajone asmeninės nuosavybės teise turėjo ir valdė 15,12 ha žemės. Ieškinyje nurodė, kad ieškovės tėvas ginčo žemės sklypą 1933 m. pirko iš K. B., žemės pirkimo dokumentai neišsaugoti. Į tą pačią žemę pretenduoja ir K. B. įpėdiniai, todėl kilo ginčas dėl žemės.

Marijampolės rajono apylinkės teismas 1999 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, nustatė, kad ieškovės tėvas M. D. iki 1940 m. liepos 22 d. Marijampolės rajone privatinės nuosavybės teise turėjo ir valdė 15,12 ha žemės. Kauno apygardos teismas 2001 m. lapkričio 26 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 1999 m. balandžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gegužės 27 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 1999 m. balandžio 13 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kad teismai netaikė toje Lietuvos vietovėje varžytynių metu galiojusių materialiosios teisės normų ir nenustatė faktinių bylos aplinkybių. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Kauno apygardos teismas 2003 m. birželio 12 d. sprendimu panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 20 d. sprendimą ir ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 18 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atnaujino procesą civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, nutartyje nurodęs, kad pareiškėjos pateikto Kalve apskrities viršininko kompensacinės tarnybos sprendimo dėl M. D. nuostolių kompensavimo turinys vertintinas kaip turintis esminę reikšmę bylai, jame esantys konkretūs duomenys leidžia protingai abejoti byloje priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, galėjo lemti M. D. dalyvavimo varžytynėse ir žemės įsigijimo nuosavybėn, nusiperkant K. B. priklausiusį sklypą, konstatavimą bei kitokį nei priimtas sprendimo priėmimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 2 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimą, ieškinį tenkino, nustatė, kad M. D. iki 1940 m. liepos 22 d. Marijampolės rajone, nuosavybės teise turėjo ir valdė 15,12 ha žemės; priteisė iš atsakovų J. O. teisių perėmėjos D. M. M., A. V., J. B. teisių perėmėjos Justinos B. B., V. B. solidariai ieškovei I. E. 950 Lt jos turėtas bylinėjimosi išlaidas bei solidariai 706,24 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei. Teismas nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises ir nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, t. y. būtina nustatyti, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavinto turto savininkas pagal atitinkamojoje Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusius teisės aktus. Suvalkijoje tuo metu veikė Prancūzijos civilinis kodeksas, kurio 2078 straipsnyje buvo nustatyta, kad skolininkui nemokant skolos, kreditorius gali prašyti teismo, jog skolos dydžio įkeistas turtas paliktų jam arba įkeistas turtas būtų parduotas viešose varžytynėse. Teismas nustatė, kad 1933 m. gruodžio 13 d. buvo paskelbtos antrosios varžytynės dėl K. B. hipoteka suvaržyto nekilnojamojo turto pagal Marijampolės apylinkės valstybinio liaudies banko ieškinį. Bankas kreipėsi į teismą dėl įkeisto K. B. priklausiusio turto pardavimo varžytynėse. Teismas sprendė, kad atsakovės teiginiai, kad K. B. nemokant skolos bankui ir neįvykus antrosioms varžytynėms ipoteka uždėtas turtas liko skolininkui K. B., yra nepagrįsti. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime nurodyta, kad 1940 m. rugpjūčio 16 d. duomenimis, Marijampolės apskrities ūkių, kurių savininkai yra vokiečių pilietybės ir tautybės, sąraše buvo įrašas apie Marijampolės valsčiaus Uosupio kaimo buvusį 15,12 ha žemės savininką D. M.. 1942 m. balandžio 24 d. duomenimis, Marijampolės apskrities ūkių ir žemių, neturinčių pastovių valdytojų, sąraše įrašytas buvęs savininkas D. M., Marijampolės valsčiaus Uosupio kaime turėjęs 15 ha žemės ir trobesius. Respublikinės žemės komisijos prie LTSR Ministrų tarybos archyviniame fonde, Marijampolės apskrities 1945–1948 m. byloje, Marijampolės valsčiaus užgrobtų kolonistų ūkių sąraše (be datos) įrašytas ūkio valdytojas D. M., valdęs 15 ha žemės, kuri paimta į valstybinį fondą. Teismas nurodė, kad užsienio valstybių oficialūs dokumentai turi tokią pat teisinę galią kaip ir Lietuvos oficialūs rašytiniai įrodymai, todėl rėmėsi Iš Vokietijos atsiųsta Kompensacinės tarnybos bylos medžiaga, kur nurodyta, kad, remiantis kompetentingos tėvyninės informacijos tarnybos 1958 m. vasario 3 d. duomenimis ir liudininkų pareiškimais, nustatytas tiesioginis nukentėjusysis M. D., kuris 1944 m. liepos 13 d. buvo ištremtas iš Uosupio ir patyrė ištrėmimo nuostolių – prarado 15,12 ha ūkį. Gimtinės informacijos biuro Danzig archyve yra išlikusi M. D. turto byla, pagal kurią jis prieš perkėlimo įsakymą užregistravo įvardytą 15,12 ha ūkį kartu su pastatais ir inventoriumi, o žala D. M. paveldėtojams buvo apskaičiuota už 15,12 ha žemės. Teismas sprendė, kad tiek Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas, tiek iš Vokietijos išreikalauta Kompensacinės tarnybos bylos medžiaga neginčijamai įrodo, kad 15,12 ha žemės Uosupio kaime į valstybinį fondą buvo paimta iš M. D.. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl yra pagrindas Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi atsakovės J. O. teisių perėmėjos D. M. M. apeliacinį skundą 2011 m. vasario 24 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. D. nuosavybės teisėmis valdė 15,12 ha žemės Marijampolės rajone. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje taikė Prancūzijos civilinius įstatymus, nes Prancūzijos CK galiojo tuo metu Užnemunėje (dabartiniai Lazdijų, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių rajonai, dalis Prienų rajono, Kauno miesto ir rajono). Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos į valstybinį žemės fondą iš valdytojo paimta žemė nelaikytina per­leista savininko valia. Taigi nėra pagrindo teigti, kad M. D. paliko turtą gera valia vokiečių valdžios patarimu. Teismas atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad juridinio reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukurs ieškovei teisių ir pareigų, nes tai prieštarauja nuosavybės atkūrimo įstatymų nuostatoms, kuriomis siekiama atkurti piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Nė viena iš šalių nepateikė įrodymų, kad Mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše yra nurodyti du skirtingi žemės sklypai, kuriuos nuosavybės teise valdė du skirtingi savininkai, šiuo atveju – M. D. ir K. B..

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pagal CPK 370 straipsnį atnaujintos bylos nagrinėjimas vyksta neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas po proceso atnaujinimo iš naujo tyrė ir vertino šioje byloje jau išnagrinėtus ir įvertintus liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus. Suteikdamas jiems naują įvertinimą teismas viršijo bylos nagrinėjimo ribas.

2. Pirmosios instancijos teismas detaliai neištyrė ir neįvertino iš Vokietijos gautų naujų įrodymų, jų neaptarė, o tik tiesiogiai rėmėsi preliminaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartyje išdėstyta išvada, kad M. D. įpėdiniams išmokėta kompensacija už Lietuvoje turėtą turtą gali būti laikoma įrodymu apie M. D. dalyvavimą varžytynėse. Taip pat teismas rėmėsi liudytojų parodymais, tai draudžiama šios kategorijos bylose. Tuo tarpu iki proceso atnaujinimo įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimu, kuris buvo pagrįstas kasacinio teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutartimi, buvo nustatyta, kad ieškovė neįrodė savo teiginių apie tai, jog M. D. nuosavybės teisėmis valdė 15,12 ha žemės Marijampolės rajone.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė I. E. prašė atsakovės kasacinio skundo netenkinti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimais iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovės A. V., D. D., J.B. B. prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimą.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl įrodymų, patvirtinančių naujai paaiškėjusias aplinkybes, vertinimo atnaujinus procesą

Kasaciniame skunde iš esmės ginčijama tai, kaip teismai vertino iš Vokietijos Federacinės Respublikos atsiųstą 1961 m. Kalve apskrities viršininko kompensacinės tarnybos sprendimą dėl M. D. nuostolių kompensavimo kartu su bylos, kurios pagrindu šis sprendimas priimtas, medžiaga, kurioje nustatyta, kad tiesioginis nukentėjusysis M. D. 1944 m. liepos 13 d. buvo ištremtas iš Uosupio ir patyrė ištrėmimo nuostolių – prarado 15,12 ha ūkį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl įrodymų, patvirtinančių naujai paaiškėjusias aplinkybes, vertinimo atnaujinus procesą.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt. v. UAB „Energo Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2007; kt.). Kartu teismų praktika suformuota aiškinant proceso atnaujinimo institutą taip, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Lietgalis” v. B. J., bylos Nr. 3K-3-356/2006; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-403/2008; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje įstatymų nustatyta procesine tvarka gauta Kompensacinės tarnybos bylos medžiaga yra įrodymai, iš kurių galima spręsti apie naujai paaiškėjusių aplinkybių įtaką šios bylos teisingam išsprendimui. Šie įrodymai turėjo būti vertinami proceso atnaujinimo pagrindų nustatytomis ribomis, nes pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį proceso atnaujinimo pagrindai apibrėžia ir riboja įrodinėjimo ir nagrinėjimo dalyką. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tai nereiškia, jog atnaujinus procesą įrodymai apie naujai paaiškėjusias aplinkybes turi būti tiriami ir apie jų įrodomąją reikšmę sprendžiama atskirtai nuo bylos faktų bei kitų byloje esančių įrodymų. Pabrėžtina, kad CPK 180 straipsnyje teismo proceso racionalumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo tikslais tiesiogiai įtvirtintas imperatyvus reikalavimas sieti įrodymus su bylos esme. Jau nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami, taigi įrodinėjimo procesas nekartojamas, tačiau apie jau nustatytų aplinkybių reikšmę materialiosios teisės taikymui sprendžiama naujai paaiškėjusių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų kontekste. Įrodymus apie naujai paaiškėjusias aplinkybes vertinant atskirtai nuo kitų byloje esančių įrodymų, nebus tinkamai suprasta įrodymų suteikiama informacija apie bylos faktus, tai gali lemti netinkamas išvadas dėl materialiosios teisės normų taikymo konkrečioje byloje. Taigi įrodinėjimo tikslai nebus pasiekti ir įrodinėjimas, atnaujinus bylos procesą, apskritai neteks prasmės. Kartu tai nelaikytina ir įrodinėjimo dalyko plėtimu, nes byloje įvertinami jau anksčiau surinkti įrodymai, tačiau naujai paaiškėjusių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atnaujinus procesą, nepažeidžiant proceso atnaujinimo pagrindais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų (CPK 370 straipsnio 4 dalis), turi būti laikomasi bendrųjų įrodymų vertinimo nuostatų (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo naujai paaiškėjusias aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimo kaip nepagrįstus.

Dėl laiko aplinkybės vertinant įrodymus

Kasaciniame skunde teigiama, kad išvados apie M. D. varžytynėse pirktą žemę yra pagrįsti tik prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia išvada daroma neatsižvelgiant į įrodinėjimo proceso esmę ir jam keliamus standartus.

Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai ištyrus visas bylos aplinkybes ir išplaukęs iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E., byla Nr. 3K-3-516/2004). CPK nekonkretizuojama, koks turi būti teismo įsitikinimo laipsnis. CPK įtvirtintas įrodinėjimo standartas, pagal kurį įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas, pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje AB–F „VITI“ v. UAB „SNS“, byla Nr. 3K-3-214/2010). Šiame kasacinio teismo nuosekliai plėtojamos praktikos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad bylose turi būti pasiektas protingas įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu. Siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimui apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama apie ką tik įvykusius faktus, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Todėl net ir santykinai mažiau įrodymų gali lemti įsitikinimą faktų buvimu, turint omenyje prielaidą, kad įrodymų per tiek laiko iš viso galėjo beveik arba visiškai nelikti, o jei liko ir pakankamai aiškių ir vienareikšmių, tai tik sustiprina įsitikinimą apie praeities faktus. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų, nors ir santykinai, negali būti tiek, kiek įrodinėjant neseniai įvykusius faktus, jų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas apie faktų buvimą arba nebuvimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje nagrinėjimo dalyku buvo žemės pirkimo 1933 m. vykusiose varžytynėse fakto nustatymas. Turint omeny tai, kad nuo varžytynių iki šiol yra praėję beveik septyniasdešimt aštuoneri metai, bylą nagrinėjusių teismų atliktas byloje pateiktų įrodymų vertinimas atitinka CPK įtvirtintam įrodinėjimo standartui, t.y. pakankamai suformuoja teismo įsitikinimą apie įrodinėjamo fakto buvimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai apie išvadų pagrįstumą vienomis prielaidomis atmestini.

Dėl įrodymų, patvirtinančių naujai paaiškėjusias aplinkybes, rūšies

Kasatorė teigia, kad teismas rėmėsi liudytojų parodymais, nors tai yra draudžiama šios kategorijos bylose. Kasacinis teismas sutinka su tuo, kad priklausomai nuo sandorio sudarymo metu galiojusių teisės normų turinio gali būti ribojama galimybė remtis liudytojų parodymais. Kita vertus, svarbu atkreipti dėmesį į pateiktų įrodymų pobūdį.

Pagal CPK rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta šioje byloje, teismai vertino iš Vokietijos Federacinės Respublikos atsiųstą 1961 m. vasario 28 d. Kalve apskrities viršininko kompensacinės tarnybos sprendimą dėl M. D. nuostolių kompensavimo kartu su bylos medžiaga, kurios pagrindu bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai priimti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal savo išraiškos formą ir sudarymo būdą šie įrodymai priskirtini prie rašytinių dokumentų, kuriuose išreikšta informacija galėjo būti naudojama įrodinėjant M. D. nuosavybės teisių įgijimą. Aplinkybė, kad dalis informacijos, kurios pagrindu administracinių procedūrų metu gauta išvada galėjo būti gauta liudytojų parodymais, savaime nereiškia, kad ir šios informacijos pagrindu priimtą sprendimą įforminantis dokumentas taip pat yra liudytojų parodymai. Taip pat kasatorė nekelia ir įrodymais nepagrindžia abejonių, kad Kalve apskrities viršininko kompensacinės tarnybos sprendimas dėl M. D. nuostolių kompensavimo galėjo būti priimtas neteisėtai, t.y. pažeidus nustatytas procedūras. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, atmestini.

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kasaciniame procese valstybė patyrė 151,61 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš D. M. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 151,61 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt vieną litą 61 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė