Dėl sutarčių negaliojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-399/2011

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02676-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 71; 80

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui Mykolui A. D. tretiesiems asmenims J. G., V. B., D. B. dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir M. A. D. patikslintą priešieškinį V. P. dėl sutarčių negaliojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų dėl bendros jungtinės veiklos sutarties, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, teisės taikymo ir aiškinimo klausimai.

Ieškovė nurodė, kad 1999 metais pradėjo gyventi su atsakovu. 2003 m. balandžio 2 d. atsakovo vardu buvo sudaryta gyvenamojo namo, esančio Panevėžyje, S. M. g. 42-1, dalies su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartis su trečiaisiais asmenimis V. B. ir D. B.. Ieškovė teigia, kad tą pačią dieną buvo sudaryta jos ir atsakovo sutartis, iš kurios matyti, jog šią namo dalį su priklausiniais jie perka kartu, ieškovei prisidedant 24 000 Lt suma. 2009 m. vasario mėnesį atsakovas pateikė rašytinį raginimą išsikraustyti iš jo vardu registruoto gyvenamojo namo dalies. Dėl to ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti nuosavybės teises į ½ atsakovo vardu registruotos namo dalies su priklausiniais, šią dalį perduodant nuosavybės teise valdyti atsakovui ir priteisiant iš jo 69 000 Lt piniginę kompensaciją ieškovės naudai.

Atsakovas priešieškiniu prašė: jo ir ieškovės 2003 m. balandžio 2 d. sutartį, pagal kurią pastaroji prisideda prie namo, esančio Panevėžyje, S. M. g. 42-1, dalies pirkimo pripažinti niekine; 2003 m. balandžio 2 d. sutartį, pasirašytą jo, ieškovės ir trečiųjų asmenų V. B. ir D. B., kurioje nurodoma, jog ieškovė ir atsakovas sumoka ne per notarą 61 000 Lt V. B., pripažinti niekine.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas ieškovei V. P. pripažino nuosavybės teisę į ½ atsakovo M. A. D. vardu registruoto turto dalį (31/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. 2796-1013-5015; 25/100 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. 2796-1013-5026; 31/100 dalį kitų kiemo statinių, unikalus Nr. 2796-1013-5037; ½ garažo, unikalus Nr. 2796-1013-5048; ½ šiltnamio, unikalus Nr. 2796-1013-5059, esančių adresu: Mačiulio g. 42-1, Panevėžio m.), šį turtą paliekant nuosavybės teise valdyti atsakovui M. A. D., priteisiant iš jo ieškovei V. P. 69 000 Lt kompensaciją.

Atsakovas priešieškiniu neginčijo notarinės formos namo dalies su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutarties, o jo reikalavimai 2003 m. balandžio 2 d. pasirašytas sutartis pripažinti niekinėmis nebuvo tenkinti. Teismas konstatavo, kad šalių 2003 m. balandžio 2 d. pasirašytų raštelių, atsakovo įvardytų sutartimis, negalima laikyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriais, nes jie neatitinka imperatyviųjų įstatymo normų, tačiau iš jų matyti ieškovės 24 000 Lt įnašas ir šalių valia nekilnojamąjį turtą Panevėžyje, Mačiulio g. 42-1, įsigyti bendrai. Teismas pažymėjo, kad kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, bet jų turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe įrodžius, jog jis buvo įgytas iš bendrų lėšų ir kartu naudojamas. Bendrą turto įsigijimą byloje patvirtina šalių pasirašyti rašteliai, o šio turto bendrą naudojimą ir jo tvarkymą – liudytojų parodymai.

Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad taikant proporciją tarp notaro patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos kainos (10 000 Lt) ir ieškovės įnašo (24 000 Lt) būtų pažeisti atsakovo interesai ir, atsižvelgdamas į ginčo nekilnojamojo turto vertę (138 000 Lt), ieškovei priteisė 69 000 Lt kompensaciją.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 17 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, nurodydama, kad, šalims kartu gyvenant apie 10 metų ir tvarkant bendrą ūkį, tarp jų susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai. Nors byloje nėra rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tačiau byloje esantys įrodymai, šalių bei liudytojų paaiškinimai patvirtina šalių siekį bendrais veiksmais, bendru darbu, panaudojant asmenines ir bendras lėšas įgyti turtą – namo dalį su priklausiniais, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.969 ir 6.970 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos, netinkamai kvalifikavę ginčo teisinius santykius kaip jungtinės veiklos (partnerystės). Ši teismų išvada neturi teisinio pagrindo, nes teismai nenustatė jungtinei veiklai (partnerystei) būdingų požymių, o nagrinėjamu atveju išimtiniu jungtinės veiklos (partnerystės) bruožu klaidingai laikė vien tik bendrą gyvenimą. Taip teismai priėmė neteisėtus bei nepagrįstus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju žemesnių instancijų teismai, nustatę, kad nėra šalių rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos sutarties, nepagrįstai konstatavo buvus žodinį šalių susitarimą bendrais veiksmais, bendru darbu, panaudojant asmenines ir bendras lėšas įgyti turtą - namo dalį su jo priklausiniais (toliau - turtas). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Teismams pripažinus, kad nebuvo šalių sudarytos rašytinės formos jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties, nebuvo teisinio pagrindo kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius kaip jungtinės veiklos. Pagal CK 1.74 straipsnio 3 punkto, 4.253, 4.254, 6.393, 6.696 straipsnių nuostatas jungtinės veiklos sutartis, kurios dalykas yra nekilnojamasis daiktas, tokio daikto pirkimas, turi būti sudaryta notarine forma, taip pat įregistruota viešajame registre. Nagrinėjamu atveju nėra ne tik notaro patvirtintos, bet ir paprasta rašytine forma sudarytos jungtinės veiklos sutarties, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti ginčo šalių teisinių santykių kaip junginės veiklos (partnerystės).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nagrinėjamu atveju teismai privalėjo nustatyti, kad ginčo šalys iki ginčijamo objekto įgijimo kartu tvarkė ūkį, bendrai kūrė turtą abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru šalių darbu. Šioje byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes - byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jokio kasatoriaus ir ieškovės susitarimo kartu įgyti nekilnojamąjį turtą, kaip bendrą nuosavybę, nebuvo.

Priešieškiniu atsakovas prašė teismo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2003 m. balandžio 6 d. bei 2003 m. balandžio 2 d. sutartis, kurias teismai nepagrįstai vertino kaip pagrindžiančias ginčo šalių jungtinės veiklos (partnerystės) santykius. Kasatoriaus nuomone, šios sutartys negalėjo būti vertinamos kaip įrodymai, patvirtinantys ginčo šalių jungtinės veiklos (partnerystės) santykius pirmiausia todėl, kad sutartyse nurodytus pinigus ieškovė atsakovui paskolino. Teismai nagrinėjamu atveju neįvertino šalių teisinių santykių turinio, todėl netinkamai kvalifikavo ginčo santykius. Paskolinius santykius nagrinėjamu atveju patvirtina šalių sudaryta rašytinė paskolos sutartis (CK 6.871 straipsnio 1 dalis) bei 2009 m. gegužės 18 d. atsakovo pavedimu ieškovei grąžinta 15 000 Lt paskola.

Vadovaujantis CK 6.193 straipsniu sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario d. 8 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011). Kadangi tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, tai nėra pagrindo teigti, kad ginčo šalys kooperavo savo turtą, darbą bendram tikslui (CK 6.969 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teismai neanalizavo ir neįvertino nurodytos 2009 m. rugsėjo mėn. baldų prikimo pardavimo sutarties, 2000 m. spalio 10 d. paskolos sutarties, paminėtų nekilnojamojo turto (žemės sklypų ir butų) pirkimo-pardavimo sutarčių, 2009 m. gegužės 18 d. banko pavedimo reikšmės nagrinėjamai bylai, nepasisakė dėl jų reikšmės ginčo teisinių santykių kvalifikavimui, bet padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp ginčo šalių susiklostė jungtinės veikos (partnerystės) santykiai. Ypač akcentuotina tai, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo šalių bendrą gyvenimą ir bendro ūkio tvarkymą, neatsižvelgdamas į ginčo šalių santykių turinį. Paskolos sutarties, pinigų pervedimo fakto bei baldų ir nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių netinkamas vertinimas pažeidė ne tik pirmiau nurodytas materialiąsias teisės normas, bet ir CPK 270 straipsnio 4 dalyje išdėstytus reikalavimus, privalomus rašant teismo sprendimą, t.y. teismai nevykdė pareigos įvertinti byloje surinktus įrodymus, motyvuoti įrodymų atmetimą, pateikti teisinius argumentus, pagrindžiančius padarytas išvadas, nurodyti teisės normas, kuriomis teismas remiasi.

Pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad už namo dalį šalys ne per notarą sumokėjo 61 000 Lt. Taip pat teismai laikė, kad pagal bylos duomenis ieškovė prie namo dalies pirkimo yra prisidėjusi 24 000 Lt. Taigi teismai nustatė, kad ieškovė prisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo apie trečdalį visos turto sumos. Iš teismo ekspertizės 2010 m. kovo 15 d. išvados matyti, kad šalių įsigyto nekilnojamojo turto, namo dalies su priklausiniais, vertė 2009 m. lapkričio 11 d. buvo 138 000 Lt. Atsižvelgdami į tai, teismai pusę šios sumos (69 000 Lt) priteisė ieškovės naudai iš atsakovo. Nors CK 6.970 straipsnio 2 dalis įtvirtina prezumpciją dėl lygių partnerių įnašų, ši prezumpcija buvo paneigta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Teismai, nustatę, kad ieškovės įnašas į nurodytą turtą yra mažesnis nei atsakovo, privalėjo spręsti klausimą dėl ieškovei priteistinos proporcingos sumos ieškovės įnašo dalies atžvilgiu.

Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 47, 61, 176 straipsnių nuostatas, trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimus vertindami kaip liudytojų parodymus. Šių teisės normų pažeidimas lėmė pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 31 d. teismo posėdžio metu tenkindamas ieškovės prašymą, nutarė byloje apklausti kaip liudytojus trečiuosius asmenis (vėliau ir apklausė) V. B. ir D. B.. Pagal atsakovo priešieškinį šie asmenys buvo įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kad trečiaisiais asmenimis į bylą yra trauktini subjektai, kurių teisėms ir pareigoms būsimas teismo sprendimas gali turėti (turi) įtaką (CPK 47 straipsnis), laikytina, kad šie asmenys negalėjo būti teismo apklausiami kaip liudytojai. O teismui apklausus trečiuosius asmenis kaip liudytojus, teismas privalėjo šių liudytojų paaiškinimus vertinti kritiškai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties egzistavimą galima įrodinėti liudytojų parodymais bei netiesioginiais rašytiniais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008). Šioje byloje tokie įrodymai yra 2003 m. balandžio 2 d. sutartys, patvirtinančios, kad už įgyjamą nekilnojamąjį turtą buvo sumokėta ne per notarą 61 000 Lt, ir kad ieškovė prisidėjo prie šio turto įsigijimo 24 000 Lt suma.

Kasatoriaus nurodomi jo ir ieškovės žemės pirkimo-pardavimo sandoriai buvo apsimestiniai, siekiant išvengti galimo išieškojimo nukreipimo į kasatoriaus turtą. Pinigai, gauti pardavus butus, buvo panaudoti namo dalies įsigijimui ir jos remontui. Baldų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta jau po civilinės bylos iškėlimo, kai šalys bendro ūkio jau netvarkė, todėl nėra reikšminga.

Kasatorius nepagrįstai šalių sudarytas sutartis traktuoja kaip paskolos sutartis, nes jose nurodoma, kad ieškovė ne skolina atsakovui pinigus, o jais prisideda prie namo dalies pirkimo. Be to, šiose sutartyse nėra nurodomas nei tariamos paskolos grąžinimo terminas, nei aptartas palūkanų dydis, kas būdinga paskolos sutartims.

D. B. ir V. B. byloje liudytojais pakviesti iki patikslinto priešieškinio, kuriuo jie buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis, pateikimo, D. B. parodymai neprieštaravo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl nebuvo pagrindo juos vertinti kritiškai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl jungtinės veiklos instituto taikymo ginčo teisiniams santykiams

Byloje žemesnės instancijos teismų nustatyta, kad šalys kartu gyventi ir bendrą ūkį tvarkyti pradėjo 1999 metais. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai, taigi, atsižvelgiant į tai, kad šalys kartu gyventi ir bendrą ūkį vesti pradėjo 1999 metais, kvalifikuojant tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius taikytinos 1964 metų CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias normas, yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Nors ginčo šalių rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau teismai nustatė, kad tokios sutarties sudarymas ir vykdymas patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais). 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, laikymasis, jei gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Tai, kad ginčo turtas įgytas galiojant 2000 m. CK, nekeičia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmės, nes jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1999 metais, visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas.

Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl notarinės jungtinės veiklos sutarties formos privalomumo. Jungtinės veikos sutartis turi būti sudaryta notarine forma, jeigu savo turiniu ji yra sandoris, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma, t.y. jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaryta notarine forma tais atvejais, kai ją sudarantys partneriai kartu sudaro daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo, arba sandorius, kuriems notarinę formą nustato konkrečios CK normos; jungtinės veiklos sutartis turi būti privalomai įregistruota, jeigu ji yra sandoris, kuriam įstatymo nustatytas privalomos teisinės registracijos reikalavimas. Šiuo atveju, sudarant jungtinės veiklos sutartį, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo nebuvo atlikta, nes ieškovė ir kasatorius, 1999 metais sudarydami susitarimą veikti bendrai, neįnešė kaip įnašo jokio nekilnojamojo daikto. Šalių 1999 metais atliktus veiksmus pripažįstant jungtinės veiklos sutartimi, jų 2003 metais sudarytas susitarimas dėl prisidėjimo prie namo dalies pirkimo kvalifikuotinas ne kaip savarankiška jungtinės veiklos sutartis, o kaip veikimas 1999 metais sudaryto susitarimo pagrindu. Dėl šių priežasčių kasatoriaus argumentai, kad 2003 metais šalių sudarytas susitarimas turėjo būti notarinės formos, yra teisiškai nepagrįsti. Toks aiškinimas, be kita ko, neprieštarauja ir 2000 metų CK įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Dėl turto dalių nustatymo

1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje (atitinkamai 2000 m. CK 6.971 straipsnio 1 dalyje) nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalyje (2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje) nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo. Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius, dalių dydį lemia bendraturčių susitarimas.

Nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, toks susitarimas egzistuoja dėl šios veiklos pagrindu įgyto nekilnojamojo turto, kuris ir yra ginčo objektas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad lygių partnerių įnašų prezumpcija buvo paneigta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis ir teismai, nustatę, kad ieškovės įnašas į nurodytą turtą yra mažesnis nei atsakovo, privalėjo spręsti klausimą dėl ieškovei priklausančios dalies dydžio ir jai priteistinos proporcingos sumos įnašo dalies atžvilgiu.

Byloje nustatyta, kad turto, įgyto kaip jungtinės veiklos rezultatas (namo dalies), vertė jo įsigijimo metu buvo 61 000 Lt, prie šio turto įsigijimo šalys prisidėjo skirtingais įnašais: ieškovė – 24 000 Lt, kasatorius – likusia suma (37 000 Lt). Vadinasi, ieškovės įnašas yra lygus 24/61, o kasatoriaus – 37/61. Nustačius, kad ginčo turto vertė šiuo metu yra 138 000 Lt, šalių įnašai atitinkamai yra 54 295 Lt ir 83 705 Lt. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pažeisdami aptartas teisės normas, neteisingai nustatė šalių nuosavybės dalis ir atitinkamai – kompensacijos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra keistini, ieškovei pripažįstant nuosavybės teisę į 24/61 dalis M. A. D. vardu registruoto turto, esančio adresu: Mačiulio g. 42-1, Panevėžio m., bei sumažinant priteistos kompensacijos dydį iki 54 295 Lt.

Dėl įrodymų vertinimo

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; ir kt.).

Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, analizuodami byloje esančius įrodymus, nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų vertinimo praktikos nenukrypo, įrodymus vertino tinkamai, o teismų padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina teismų išvadą, kad tarp šalių susiklostę santykiai pripažintini jungtinės veiklos sutartimi. Dėl to teismai tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir pagrįstai netenkino priešieškinio reikalavimų.

Kasatoriaus argumentai dėl to, kad V. B. ir D. B. negalėjo būti apklausti kaip liudytojai, nes į bylą jie buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis, yra nepagrįsti. Šie asmenys byloje liudytojais pakviesti iki patikslinto priešieškinio pateikimo, t.y. iki jų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, todėl procesinių kliūčių juos apklausti nebuvo. Be to, žemesnės instancijos teismų sprendimai nėra grindžiami išskirtinai šių liudytojų parodymais, yra vertinama visų byloje esančių įrodymų visuma, kuriai pirmiau įvardinti parodymai neprieštarauja, todėl pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 47, 61, 176 straipsnių nuostatas, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Keičiant teismų procesinius sprendimus perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai jas sumažinant.

Kasaciniame teisme patirta 83,58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš kasatoriaus ir ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. nutartį pakeisti. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria ieškinys patenkintas ir priteistos bylinėjimosi bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, išdėstyti taip:

ieškovei V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti nuosavybės teisę į 24/61 dalis atsakovo M. A. D. vardu registruoto turto (31/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. 2796-1013-5015; 25/100 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. 2796-1013-5026; 31/100 dalį kitų kiemo statinių, unikalus Nr. 2796-1013-5037; ½ garažo, unikalus Nr. 2796-1013-5048; ½ šiltnamio, unikalus Nr. 2796-1013-5059, esančių adresu: Mačiulio g. 42-1, Panevėžio m.), šį turtą paliekant nuosavybės teise valdyti atsakovui M. A. D..

Priteisti iš M. A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 54 295 (penkiasdešimt keturių tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt penkių) Lt kompensaciją, 1628 (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt aštuonis) Lt žyminio mokesčio, 1652 (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt du) Lt advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų ir 2833 (du tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt tris) Lt ekspertizės atlikimo išlaidų.

Priteisti iš V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) Mykolui A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 767 (septynis šimtus šešiasdešimt septynis) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš M. A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 56,53 Lt (penkiasdešimt šešis litus 53 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,32 Lt (penkiolika litų 32 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.

Sprendimo ir nutarties dalį, kuria priešieškinys atmestas, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,81 Lt (septyniolika litų 81 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovo M. A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 65,77 Lt (šešiasdešimt penkis litus 77 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Juozas Šerkšnas

Vincas Verseckas