M. Š. pagal BK 260 str. 3 d., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-189-895/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45815-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2.2.2; 2.1.2.13; 2.2.2.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, į bausmės laiką įskaitytas taikyto laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir J. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo M. Š. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

M. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d., laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 10.00 val., Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įsigijo ne mažiau kaip 10,771 g narkotinės medžiagos heroino, šį kiekį heroino laikė pas save megztinyje ir gabeno pėsčiomis Vilniaus miesto gatvėmis iki Žemaitės gatvės nenustatyto namo. Tos pačios dienos laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 11.00 val. Vilniaus mieste, Žemaitės gatvėje, prie nenustatyto namo neatlygintinai perdavė ne mažesnį kaip 0,004 g heroino kiekį J. S., o likusius 10,767 g heroino laikė pas save megztinyje ir gabeno pėsčiomis bei visuomeniniu transportu Vilniaus miesto gatvėmis iki Vilniaus geležinkelio stoties Vilniuje, Geležinkelio g. 16, II perono 3 kelio, ten 11.40 val. narkotinė medžiaga buvo rasta ir iš jo paimta policijos pareigūnų.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo M. Š. gynėja advokatė J. Smirnova prašo: panaikinti nuosprendį bei nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, likusią nuosprendžio dalį dėl J. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pakeisti pašalinant iš nuosprendžio aplinkybę, kad 0,004 g heroino, rasto pas J. S. 2016 m. rugsėjo 27 d. asmens kratos metu, įgyta iš M. Š.. Kasatorė skunde nurodo:

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, priėmė nemotyvuotą nuosprendį ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjant bylą buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 47 straipsnio, 174 straipsnio, 254 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad M. Š. įgijo, laikė, gabeno ir kitaip platino didelį kiekį narkotinės medžiagos, tačiau nenurodyta, kad jis disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš viso nenurodyta, ar M. Š. įgyta, laikyta ir gabenta narkotinė medžiaga buvo didelio ar labai didelio kiekio. Vadinasi, abu teismai skirtingai suformulavo M. Š. nusikalstamos veikos požymius, kurie neatitinka sudėties pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, neaišku, kodėl jo veika kvalifikuota būtent pagal BK 260 straipsnio 3, o ne 1 ar 2 dalis.

Teismai, nuteisdami M. Š., padarė esminius BPK pažeidimus. Byloje nenustatyta ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kada, iš ko ir kokiomis aplinkybėmis M. Š. galėjo įgyti ir įsigijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, kam priklausė 2016 m. rugsėjo 27 d. šiukšlių dėžėje rastas gniužulas, su kokia medžiaga, koks tikslus medžiagos kiekis, nenustatė, kad medžiaga, rasta šiukšlių dėžėje, buvo tapati, kuri pateikta tirti specialistui. Neįrodytas ir laikymo požymis, nes sulaikant M. Š. prie jo nebuvo rasta jokių narkotinių medžiagų, gniužulas su narkotine medžiaga buvo rastas neaiškioje vietoje neaiškiomis aplinkybėmis. Neįrodžius M. Š. ryšio su rastu gniužulu, kuriame buvo narkotinė medžiaga, nėra pagrindo išvadai dėl gabenimo požymio. Jis nebuvo sulaikytas gabenantis šią medžiagą. Nuosprendžio teiginys, kad jo tikslas buvo atgabenti į Visaginą turimą narkotinės medžiagos kiekį, yra tik prielaida, neparemta jokiais įrodymais. Byloje neįrodyta ir aplinkybė, kad M. Š. kitaip platino narkotines medžiagas. Be nepatikimų J. S. parodymų, jokių kitų objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų šią aplinkybę, nėra. Kratos metu pas J. S. rastas švirkštas su narkotine medžiaga patvirtina tik faktinę aplinkybę, kad tai būtent jis įgijo ir laikė narkotinę medžiagą, tačiau nepatvirtina aplinkybės, kad ši narkotinė medžiaga įsigyta iš M. Š.. Tai, kad jis kartu su M. Š. kartu įsigijo ir paruošė vartoti nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, kurią ir suvartojo, praktikoje nelaikoma platinimu.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad kaltinimas aprašant M. Š. veiksmus yra neaiškus, patikslino heroino įsigijimo laiką, laikymo ir gabenimo aplinkybes, kitokio platinimo J. S. laiką bei suradimo ir paėmimo iš M. Š. aplinkybes. Teismas pripažino, kad M. Š. neatgabeno didelio kiekio narkotinės medžiagos į traukinio Nr. 666 Vilnius–Turmantas antrą vagoną ir nepadėjo į jame esančią šiukšlių dėžę. M. Š. visą laiką neigė, kad įgijo labai didelio kiekio narkotines medžiagas, laikė ir gabeno, įdėjo į šiukšlių dėžę, todėl jo nuteisimas nepagrįstas.

Nuosprendyje nurodyta, kad M. Š. nenustatytomis aplinkybėmis, nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų ir nenustatytu laiku Vilniuje įsigijo ne mažiau kaip 10,771 g heroino, jį laikė, gabeno ir kitaip platino, tačiau toks kiekis heroino kaip nusikalstamos veikos dalykas byloje neužfiksuotas. A. G. tarnybiniame pranešime užfiksuota milteliai, kurių bendras svoris 82 g, įvykio vietos apžiūros protokole rastų narkotinių medžiagų svoris nenurodytas, pagal specialisto išvadą 2016 m. spalio 14 d., miltelių masė yra 67,960 g, o jų sudėtyje heroino masė yra 10,771 g. Taigi byloje nėra duomenų, kad įvykio metu buvo rasta ir paimta 10,771 g heroino.

Teismai nenustatė ir kaltės požymio, pagal byloje nustatytą kaltės turinį, M. Š. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 259 straipsnio 1 ar 2 dalį arba Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnio 1 dalį. M. Š. parodymai dėl tyčios dėl nedidelio kiekio narkotinės medžiagos įsigijimo sau vartoti nėra paneigti. Jis narkomanas, įrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą, kelis kartus teistas už nedidelių kiekių narkotikų įgijimą, nedirba, pajamų neturi, todėl negalėjo įsigyti labai didelio kiekio narkotinės medžiagos, jos nelaikė ir negabeno, neplatino. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, nepašalino abejonės dėl įrodymų nepakankamumo, netinkamumo ar neleistinumo.

Taip pat buvo padaryti BPK 1, 7, 20, 22 straipsnių ir 241 straipsnio 2 dalies pažeidimai, nes teismai visiškai ignoravo M. Š. parodymus, nepagrįstai jų nepripažino bylos įrodymais, netyrė jo prašymų ištirti aplinkybes ir įrodymus, patvirtinančius jo versiją.

Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismas atsisakė tenkinti gynybos prašymus apklausti policijos pareigūnus liudytojus D. R., D. N., kurie tiesiogiai dalyvavo sulaikant M. Š. ir J. S. bei surandant gniužulą su narkotikais, tyrėją O. V. dėl BPK 174 straipsnio pažeidimo, specialistus J. L., E. V., M. G., teismas atsisakė tirti naujas aplinkybes, kurios paaiškėjo apeliacinės instancijos teisme, t. y. kad sulaikytieji J. S. ir M. Š. buvo pristatyti į Vilniaus miesto 2-ąjį policijos komisariatą pažeidžiant jų teisę į gynybą, teismas nepasisakė dėl pateiktų Vilniaus geležinkelio stoties II perono 3 kelio nuotraukų ir jose pavaizduotos įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas J. S. ir A. G. parodymus bei jo surašytus procesinius dokumentus tinkamais įrodymais, vadovavosi prielaidomis.

Nurodomi BPK 174 straipsnio 1, 2, 3 dalių ir generalinio prokuroro rekomendacijų „Dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam“, patvirtintų LR generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija), 39, 40, 43, 44 punktų pažeidimai. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresnysis tyrėjas A. G., D. R. ir vyriausiasis tyrėjas D. N. M. Š. ir J. S. sulaikė Vilniuje, nepradėję ikiteisminio tyrimo sulaikytuosius vežė į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – Utenos apskrities VPK) ir tik tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas A. G. parodymus nepagrįstai vertino kaip teisingus ir patikimus, pripažino, kad pareigūnai pažeidimų nepadarė, o turėjo teisę visus procesinius dokumentus surašyti vėliau ir atlikti ikiteisminį tyrimą Utenos apskrities VPK. Minėti pareigūnai, remiantis jų pačių parodymais, būdami Vilniaus 20-ajame policijos komisariate, apie įvykį šio policijos komisariato neinformavo, nepranešė, kad pristatė sulaikytuosius į komisariatą, nesurašė tarnybinių pranešimų apie galimą nusikalstamos veikos išaiškinimą, apie narkotinės medžiagos suradimą ir paėmimą. Pareigūnų parodymai, kad jie iš pradžių sulaikytuosius pristatė į Vilniaus komisariatą ir tik po to vežė į Uteną, prieštarauja M. Š. parodymams, kad jie po sulaikymo buvo vežami tiesiai į Utenos policijos komisariatą. Šis prieštaravimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtas. J. S. parodymai duoti policijos pareigūnams darant poveikį, todėl negali būti laikomi patikimais.

Pareigūnai D. N. ir D. R. tarnybinių pranešimų apie M. Š. ir J. S. sulaikymą bei narkotinės medžiagos radimo aplinkybių nesurašė, vienintelis dokumentas, kuris buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo pareigūno A. G. tarnybinis pranešimas apie išaiškintą nusikaltimą ir ikiteisminio tyrimo pradėjimą, kuris surašytas Utenos apskrities VPK, jame nurodyta, kad M. Š. ir J. S. buvo sulaikyti Vilniaus geležinkelio stoties II perone, o juodas maišas su jame esančiais milteliais rastas ir paimtas prie M. Š. sėdėjimo vietos šiukšlių dėžėje.

Liudytojo A. G. parodymai, kad jis suklydo rašydamas tarnybinį pranešimą ir nežinojo visų sulaikymo ir gniužulo suradimo aplinkybių, dėl miltelių šviesios spalvos ir svorio nurodymo, nėra patikimi ir negali būti laikomi teisingais, jie prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams (specialistų išvadoms). Šis pareigūnas pats organizavo operaciją ir buvo už ją atsakingas.

Teismai nepagrįstai įrodymu pripažino įvykio vietos apžiūros protokolą, kuris surašytas pažeidžiant BPK 179, 205, 207 straipsnius, be to, jame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, prieštaraujantys kitiems bylos duomenims. BPK 205 straipsnio 1, 2 dalys pažeistos, nes įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas ne įvykio vietoje, o Utenos apskrities VPK patalpoje, atgaline data, tikroji surašymo data nežinoma, A. G. pirminio tarnybinio pranešimo turinys prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolo turiniui dėl gniužulo radimo vietos vagono šiukšlių dėžėje. Gniužulo radimo faktas neužfiksuotas, nenufotografuotas. Nepaneigta abejonė, kad tarnybiniame pranešime nurodyti teisingi duomenys apie gniužulo radimo vietą. Protokolas surašytas pažeidžiant BPK 179 straipsnio 3 dalį, be to, jį surašė ir pasirašė tyrimo veiksmą neatlikęs ir jame nedalyvavęs asmuo A. G., kurio nebuvo įvykio vietoje, jis neatliko apžiūros, nedalyvavo sulaikant kaltinamuosius ir randant narkotinę medžiagą, o buvo tarnybiniame automobilyje prie Vilniaus geležinkelio stoties. Visiškai neaišku, kokius veiksmus atliko D. N. ir D. R. įvykio vietoje, be įtariamųjų sulaikymo, nes šie pareigūnai nesurašė jokių tarnybinių pranešimų apie atliktus veiksmus.

Daiktų paėmimas iš vietos negali būti tapatinamas su įvykio vietos apžiūra, nes vagono šiukšlių dėžė nėra aprašyta ir konkretizuota, nors jos buvimo vieta priskirta sunumeruotoms sėdimosioms vietoms, neaprašytas pats šiukšlių dėžės turinys ir neužfiksuota, kaip joje buvo rastas gniužulas su narkotine medžiaga, kokioje pakuotėje ir kt., rastas gniužulas nebuvo nufotografuotas ar kitaip užfiksuotas. Protokole neužfiksuota, iš kur buvo paimtas J. S. priklausantis maišas ir koks buvo jo turinys. Neaišku, kodėl pareigūnai D. N. ir D. R., turėdami procesinę pareigą ir galimybę, neužfiksavo gniužulo radimo fakto ir kitų svarbių aplinkybių.

M. Š. nedalyvavo surašant protokolą, todėl nematė ir neturėjo galimybės apžiūrėti neva šiukšliadėžėje rasto gniužulo su narkotine medžiaga, protokolo nepasirašė, šis protokolas jam nepaskelbtas, neišverstas į jam suprantamą rusų kalbą.

Protokole užfiksuotas apžiūros laikas neatitinka tikrovės. Apžiūros metu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl jo numeris negalėjo būti įrašomas į protokolą. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole nurodoma, kad 11.40 val. pradėtas asmenų sulaikymas, todėl tuo pačiu laiku negalėjo būti atliekama ir įvykio vietos apžiūra. Apžiūra negalėjo būti baigta protokole nurodomu laiku (1.45 val.), nes traukinys išvyko 11.44 val.

Pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu, vėliau teismas nesiėmė priemonių, kad gautų vaizdo įrašus, kurie padaryti vagono ir II perono vaizdo kameromis. Įvykio vietos apžiūros protokolu nenustatyta tiksli įvykio vieta, dėl jos nustatymo byloje yra skirtingi duomenys, šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Įvykio vietos apžiūros protokole ji nurodoma kaip traukinio Nr. 666 vidurinis vagonas, ji nesutampa su A. G. 2016 m. rugsėjo 27 d. tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo turiniu, kuriame nurodyta įvykio vieta – 2 peronas 3 kelias.

Įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma, kad rastas ir paimtas „juodo polietileno maišas su jame esančiu juodos spalvos gniužulu, kuriame yra šviesios spalvos milteliai“, taip pat nurodomas jų svoris, nors neaišku, kada buvo pasvertas rastas gniužulas, dėl to nesurašytas jos procesinis dokumentas. Visa tai rodo, kad įvykio vietos apžiūros protokolas neatitinka formos ir turinio reikalavimų. Apeliacinio teismo išvados, kad protokolas yra tinkamas įrodymas ir jame esantys neatitikimai yra neesminiai, yra prielaidų pobūdžio ir šališkos.

Specialistės J. L. išvados tiriamojoje dalyje pateiktų tyrimui objektų aprašymas esmingai skiriasi nuo tų, kurie buvo rasti ir paimti bei aprašyti 2016 m. rugsėjo 27 d. įvykio vietos apžiūros metu ir A. G. tarnybiniame pranešime. Specialistė nurodė, kad jai pateikti rudos spalvos milteliai, jų svoris 67,960 g, įdėti ne tik į juodą maišą, bet ir į užspaudžiamą permatomą maišelį. Tai reiškia, kad specialisto cheminio tyrimo išvada negali būti laikoma patikima.

Nenustatyta, kada buvo suplėšyti maišelis Nr. 1 ir Nr. 2 pateikti specialistei. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad maišelių apžiūra patvirtinto J. S. parodymus, kad šis maišelis buvo perduotas M. Š., kad įpakuotų narkotikus, kad jie nebyrėtų, tai grindžiama tik prielaidomis. Prielaidomis grįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad gniužulas, pateiktas specialistui ir rastas įvykio vietoje, yra identiškas, tapatus, nes nesutampa jų svoris, įpakavimas, spalva. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neabejoti A. G. parodymais rodo teismo šališkumą.

J. S. parodymai negali būti laikomi patikimais, nes jis yra kaltinamasis nagrinėjamoje byloje, teistas šešis kartus, paskutinius tris už disponavimą narkotinėmis medžiagomis nedideliais kiekiais; tikėtina, kad jo parodymai duoti dėl policijos pareigūnų spaudimo, kurį rodo bylos medžiaga: ikiteisminis tyrimas atliekamas Utenos apskrities VPK pažeidžiant BPK 174 straipsnyje įtvirtintą teritorinį principą, J. S. sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka, jam pareikšti kaltinimai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau vėliau kardomoji priemonė – suėmimas neskirta ir jis paleistas skiriant tik rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Vėliau jam buvo pateiktas kaltinimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nesant nutarimo nutraukti tyrimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ar veiksmų perkvalifikavimo. Tyrėja O. V. naują įtarimą J. S. pareiškė, iki bylą kontroliuojantis prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį prieš J. S. dėl BK 260 straipsnio 3 dalies.

J. S. parodymai nepatikimi ir dėl to, kad jis kelis kartus teistas, narkomanas. Nors teismas pripažino, kad J. S. parodymai skiriasi, nėra nuoseklūs, tačiau jais vadovavosi. J. S. parodymai, kad M. Š. eidamas į troleibusą jam demonstravo ir gyrėsi įgijęs labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir dar prašė maišelio, turi būti vertinami kritiškai, jie nelogiški ir kelia abejonę. Teismas, vertindamas J. S. parodymus, nukrypo nuo kasacinės praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-7-2-699/2016), kad bendrakaltinamojo parodymų vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys ir griežtesnis patikrinimas. Keliama abejonė, kad narkotines medžiagas į šiukšlių dėžę galėjo įmesti būtent J. S., kuris duodamas parodymus prieš M. Š. nori perkelti savo kaltę.

Įrodymu negali būti pripažintas ir 2016 m. rugsėjo 29 d. žvalgybos veiksmų protokolas, nes jis surašytas praėjus trims dienoms po įvykio, vaizdo ir garso įrašo, kurie patvirtintų šio dokumento turinio teisingumą, nėra.

Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad nepasisakė ir neįvertino J. S. parodymų, kad šis padėjo M. Š. gabenti ir laikyti narkotinę medžiagą, ignoravo aplinkybę, kad J. S. teistas šešis kartus, teistumas neišnykęs, ir to nelaikė sunkinančia aplinkybe, tačiau pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino, nors jis buvo sulaikytas su narkotine medžiaga ir neturėjo kitos išeities, nepagrįstai švelnino jam bausmę, o M. Š. paskyrė arčiau maksimalios. Taip pat teismas išskirtinę reikšmę suteikė policijos pareigūnų atliktiems veiksmams bei parodymams, rašytiniams įrodymams. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nesiėmė priemonių, kad išreikalautų vaizdo įrašus, padarytus traukinio vagono, kuriame buvo sulaikytas M. Š., perono vaizdo kameromis. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ant maišelių, į kuriuos buvo įpakuota narkotinė medžiaga, nerasta M. Š. pirštų atspaudų, DNR pėdsakų, nors pagal bylos aplinkybes jis lietė visus maišelius. Teismas nemotyvavo, kodėl nelaiko įrodymu teisinančių M. Š. 2016 m. spalio 28 d. specialisto išvadų Nr. 140-(4840)-IS, 1-5858.

Pasak M. Š., prieš jį atlikti policijos pareigūnų veiksmai galėtų būti vertinami kaip provokacija, tai leidžia teigti itin skuboti pareigūnų veiksmai įvykio vietoje, išskirtinis dėmesys M. Š. ignoruojant J. S., jo elgesį, daiktus, vengimas nustatyti kaip liudytojus asmenis, kurie įvykio metu buvo traukinių stotyje, proceso pažeidimai pradedant ikiteisminį tyrimą.

M. Š. nebuvo išversti nei nuosprendis, nei nutartis į jam suprantamą rusų kalbą ir įteikti pagal įstatyme numatytą terminą, taip esmingai pažeista BPK 8 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 324 straipsnio 12 dalis.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Redas Savickas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad ikiteisminį tyrimą byloje atliko Utenos apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai, o ne Vilniaus apskrities VPK, turi būti palikti nenagrinėti, nes neaišku, kaip dėl to pasireiškė BPK nuostatos ir kaip tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų nepadarė. Teismų išvados dėl M. Š. kaltumo padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką pagrįstos įrodymais, jie nuosprendyje ir nutartyje nurodyti, taip pat nurodyti tie, kuriuos teismas atmetė. Teismai įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikdami išskirtinės reikšmės, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, padarytos pagrįstos išvados.

Pareigūnai, nepažeidžiant rungimosi principo, buvo apklausti viešame teisiamajame posėdyje, kaltinamųjų teisės nebuvo pažeistos, jiems buvo užtikrinta teisė užduoti klausimus šiems liudytojams.

Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK nuostatų, į visus apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta gana išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Teismas, dar kartą išanalizavęs visus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė. Kasaciniame skunde BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai grindžiami nesutikimu su teismų padarytu nepalankiu nuteistajam įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentą dėl kito nuteistojo J. S. parodymų patikimumo, papildomai jį apklausė bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka ir dar kartą įvertino parodymų patikimumą. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų jo parodymų patikimumą. Nėra pagrindo konstatuoti, kad J. S. parodymai įrodymais byloje pripažinti ir įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Nėra pagrindo sutikti dėl teismų šališkumo, grindžiant jį netinkamu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai pasisakė dėl šališkumo aspektų, konstatuodamas, kad aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti apie bylą nagrinėjusio teismo tendencingumą, keliančių abejonių teismo nešališkumu, byloje nenustatyta. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų rodę palankumą kuriai nors iš šalių. Priešingai negu teigiama skunde, bylos duomenys rodo, kad proceso metu M. Š. kartu su gynėja jokių prašymų atliekant įrodymų tyrimą ar dėl jo papildymo neteikė. Vien tai, kad teismų išvados netenkina kasatorės ir nuteistojo M. Š., nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. Š. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 174, 254 straipsnių reikalavimų laikymosi

Skundo argumentai dėl BPK 174, 254 straipsnių pažeidimų grindžiami tuo, kad M. Š. buvo sulaikytas Vilniuje, nepradėjus ikiteisminio tyrimo nuvežtas į Utenos apskrities VPK ir tik tada pradėtas ikiteisminis tyrimas; nebuvo surašyti D. N. ir D. R. tarnybiniai pranešimai, tik A. G. tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas.

BPK 174 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas. Siekiant užtikrinti, kad nusikalstama veika būtų ištirta kuo greičiau ir išsamiau, tyrimas gali būti pavestas kitos vietovės prokurorui arba ikiteisminio tyrimo įstaigai. Kitos vietovės prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti nusikalstamos veikos tyrimą paveda aukštesnysis prokuroras.

254 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą. Teismas, perduodamas bylą prokurorui dėl baudžiamojo proceso pažeidimų ar tyrimo papildymo, nustato konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti. Per teismo nustatytą terminą prokuroras privalo pašalinti pažeidimus ar papildyti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus apeliacinio skundo teiginius, itin išsamiai paaiškino ikiteisminio tyrimo pradėjimą reguliuojančių teisės aktų taisykles (BPK 166 straipsnis, 164 straipsnis, 171, 174 straipsniai, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“), remdamasis bylos duomenimis atskleidė byloje susiklosčiusią situaciją, palygino ją teisės aktų reikalavimų kontekste, tačiau esminių pažeidimų, kurie būtų suvaržę M. Š. teises pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai atsakė dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams.

Taip pat nepagrįstas skundo teiginys, kad pareigūnams D. R. ir D. N. nesurašius tarnybinių pranešimų, bet pradėjus tyrimą buvo esmingai pažeistos baudžiamojo proceso taisyklės. BPK reikalavimams neprieštarauja situacija, kai iš kelių pareigūnų tarnybinius pranešimus surašo ne visi ir tuo pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tai nesudaro baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė prieštaravimo tarp pareigūnų ir M. Š. parodymų, jog sulaikytieji nebuvo pristatyti į Vilniaus komisariatą, o iš karto vežami į Utenos policijos komisariatą. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas tyrė, nenustatęs duomenų, kurie patvirtintų M. Š. teiginius, apklausęs dėl to A. G., kuris vadovavo tyrimui, ir vertindamas kitus įrodymus, konstatavo, kad nėra duomenų, kurie keltų rimtų abejonių dėl nustatytos aplinkybės, jog po sulaikymo M. Š. buvo nuvežtas į Vilniaus policijos komisariatą, ir patvirtintų M. Š. teisių pažeidimus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas įstatymo reikalavimus atitinkančiu pagrindu (pareigūno tarnybiniu pranešimu), prokuroras apie ikiteisminį tyrimą informuotas laiku, aukštesniojo prokuroro pavedimu pavesta ikiteisminį tyrimą atlikti tai pačiai ikiteisminio tyrimo įstaigai. Kasacinės instancijos teismas, įvertinęs skundo teiginius ir apeliacinės instancijos teismo pateiktus motyvus, neturi pagrindo jais abejoti, nutarties turinys rodo, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino kasaciniame skunde keliamas abejones dėl proceso pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą ir motyvuotai remdamasis įstatymu ir bylos duomenimis jas paneigė.

Dėl įvykio vietos apžiūros protokolo pripažinimo įrodymu (BPK 179, 205,207 straipsniai)

Skunde ginčijama įvykio vietos apžiūros protokolo atitiktis įrodymams keliamiems reikalavimams, tvirtinant, kad šis dokumentas neatitinka formos ir turinio reikalavimų: jis surašytas ne įvykio vietoje (BPK 205 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimas), atgaline data, neužfiksuotas gniužulo radimo faktas; protokolą surašė ir pasirašė tyrimo veiksmo neatlikęs ir jame nedalyvavęs asmuo A. G. (BPK 179 straipsnio 3 dalies pažeidimas); neužfiksuotos gniužulo radimo aplinkybės; nurodomas tikrovės neatitinkantis apžiūros laikas; protokolu nenustatyta tiksli įvykio vieta, byloje dėl to yra nepašalinti prieštaravimai; protokolo M. Š. nematė, jo nepasirašė, jis nebuvo išverstas į jam žinomą kalbą.

Teisėjų kolegija, atsakydama į argumentus, pažymi, kad visi šie kasacinio skundo klausimai buvo nurodyti apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo išsamiai tiriami, pateikiant į juos motyvuotas išvadas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, esminių BPK pažeidimų, kurie leistų daryti išvadą, kad įvykio vietos apžiūros protokolas negali būti laikomas teisėtu įrodymu, nenustatė.

BPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai. Tyrimo veiksmų metu taip pat gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas, daromi pėdsakų atspaudai ir išliejos, sudaromi planai ir schemos bei naudojami kitokie fiksavimo būdai; 2 dalyje – protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus. Protokole turi būti nurodyta tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda); tyrimo veiksmą atliekantis asmuo ir visi asmenys, kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama; apklaustų asmenų parodymai arba kitų tyrimo veiksmų aprašymas ir rezultatai; asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai. Jeigu atliekant tyrimo veiksmą buvo panaudotos techninės priemonės, protokole turi būti nurodytos jų naudojimo sąlygos ir tvarka; 3 dalyje – protokolą pasirašo atlikęs tyrimo veiksmą asmuo, protokolą surašęs asmuo ir visi kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą. Apie tai, kad dalyvavęs atliekant tyrimo veiksmą asmuo atsisako pasirašyti tyrimo veiksmo protokolą arba dėl fizinių trūkumų ar kitokių priežasčių negali jo pasirašyti, pažymima protokole ir tyrimo veiksmą atlikęs asmuo tai patvirtina parašu.

BPK 205 straipsnyje įtvirtinama, kad siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos, žmogaus kūno, lavono, vietovės, patalpų, dokumentų ir kitokių objektų tyrimas (1 dalis). Daiktai, dokumentai ir kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, dokumentai ar kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos (2 dalis). BPK 207 straipsnis įtvirtina, kad turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šio kodekso 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas. Dėl apžiūros surašomas protokolas. Apžiūros protokole smulkiai aprašomi apžiūrėti objektai, nurodomi jų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti. Apžiūrimi daiktai kiek galima nufotografuojami arba nufilmuojami.

Teisėjų kolegija, įvertinusi BPK reikalavimus, kasacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, plačiai išdėstytoms nutarties 9.4.1–9.4.5 punktuose.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad BPK nuostatos nedraudžia procesinius dokumentus surašyti ir ne tą pačią minutę, ne veiksmo atlikimo vietoje ar ne šį veiksmą atlikusio asmens. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsklaidyti abejones dėl įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo, dar kartą apklausė pareigūną A. G. dėl protokolo surašymo aplinkybių ir padarė įstatymams neprieštaraujančią išvadą, kad įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo aplinkybės atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Teismas atsakė ir į argumentą dėl vertėjo dalyvavimo bei M. Š. parašo nebuvimo, dėl M. Š. sulaikymo laiko bei įvykio vietos apžiūros laiko sutapimo ir kitų skunde nurodomų procesinių detalių bei trūkumų, juos teismas aptarė, įvertino ir motyvuotai konstatavo, kad tam tikri trūkumai ar pareigūnų klaidos nagrinėjamu atveju nesudaro esminių BPK pažeidimų.

Dėl BPK reikalavimų vertinant įrodymus ir surašant nuosprendį bei nutartį laikymosi

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad J. S. parodymai negali būti laikomi patikimais, nes jis byloje buvo kaltinamasis, vėliau jam buvo sušvelnintas kaltinimas, be to, jis narkomanas, jo parodymai nenuoseklūs. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakant į analogišką apeliacinio skundo teiginį ir siekiant pašalinti abejones dėl šio asmens parodymų patikimumo, jis buvo iškviestas ir dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Nutartyje teismas dar kartą įvertino jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Esminių prieštaravimų, kurie sudarytų rimtą pagrindą abejoti jo parodymų patikimumu, nenustatyta, parodymuose nėra reikšmingų prieštaravimų. Vien kasatorės nurodomos aplinkybės, kad šis asmuo yra priklausomas nuo narkotikų, kad jam, tikėtina, buvo švelninamas kaltinimas, kad jis pats yra kaltinamasis byloje, nepaneigia, kad J. S. parodymai atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad jo parodymai nebuvo vienintelis bylos įrodymas, kuriuo remiantis nuteistas M. Š.. Niekuo nepagrįstos kasatorės versijos, kad J. S. parodymus nulėmė aplinkybė, jog jam buvo sušvelnintas kaltinimas, šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog J. S. turėjo pagrindą apkalbėti M. Š. ir dėl to davė melagingus šį asmenį kaltinančius parodymus. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl J. S. parodymų patikimumo yra motyvuotos aiškiai ir itin išsamiai, atsakant į visus apeliacinio skundo aspektus.

Kaip nurodyta aukščiau, M. Š. kaltė nebuvo pagrįsta išimtinai kito nuteistojo J. S. parodymais. Teismai nuteistojo kaltę grindė kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo informacija, policijos pareigūnų A. G., D. R., D. N. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis. Priešingai kasacinio skundo teiginiams, kad nebuvo vertinami M. Š. parodymai, teismų sprendimuose šio asmens parodymai buvo vertinami, tačiau jais nesivadovauta, nustačius, kad jie prieštaravo kitų bylos įrodymų visumai.

Nepagrįstai teigiama, kad 2016 m. rugsėjo 29 d. žvalgybos veiksmų protokolas negali būti įrodymu byloje, nes surašytas praėjus trims dienoms po įvykio, nėra jokio vaizdo ir garso įrašo, kurie patvirtintų šio dokumento turinio teisingumą. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindas byloje patikrintas, nenustatyti proceso pažeidimai, kurie suponuotų išvadą, kad kriminalinės žvalgybos protokolas pripažintinas neteisėtai gautu bylos įrodymu.

Apeliacinės instancijos teismas pašalino abejones dėl specialistės J. L. išvados vertinimo ir joje esančių nesutapimų su A. G. tarnybiniame pranešime nurodomais duomenimis. Teisme buvo papildomai apžiūrėti daiktiniai įrodymai (maišeliai), įvertinti skunde minimi neatitikimai dėl maišelių medžiagos ir spalvos. Prieštaravimai aptarti ir motyvuotai paaiškintos neatitikimų priežastys bei įvertinta, kad šie neatitikimai nedaro specialisto išvados abejotinos įrodymų teisėtumo ir patikimumo aspektu. Specialisto išvada atitinka visus BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus.

Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, nes atsisakė tenkinti gynybos prašymus apklausti policijos pareigūnus (D. R., D. N., tyrėją O. V., specialistus J. L., E. V., M. G.) ir tirti naujai paaiškėjusias aplinkybes. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį asmenys, atvykę į posėdį, gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintinos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2014">2K-109/2014</a>, 2K-173-976/2016). Be to, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210-303/2017">2K-210-303/2017</a>, 2K-253-693/2017). Iš bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu proceso matyti, kad teismas, įvertinęs gynėjos J. Smirnovos pateiktus prašymus, dalį jų tenkino, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą, o dalį jų atmetė, pateikdamas dėl jų kiekvieno atskirai motyvuotus paaiškinimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nurodytus motyvus, neturi pagrindo išvadai, kad atmetant gynėjos kai kuriuos prašymus buvo nesilaikyta BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

Skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje neįrodyti labai didelio kiekio, laikymo, gabenimo, kitokio platinimo bei kaltės požymiai, todėl M. Š. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 1 arba 2 dalį, arba ATPK 44 straipsnio 1 dalį.

BK 260 straipsnis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Pagal šio straipsnio 3 dalį, už kurią nuteistas M. Š., atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

M. Š. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, jos dalį neatlygintinai perdavė J. S., o likusią dalį, laikydamas prie savęs, neteisėtai gabeno, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, bei paslėpęs ją neteisėtai laikė. Teismų nuosprendžiuose nurodoma, kad M. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo, laikė, gabeno ir kitaip platino narkotinę medžiagą.

Nors kasatorė teisi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje, nurodant M. Š. padarytos veikos aplinkybes, nebeliko žodžių „labai didelis kiekis“, vis dėlto teisėjų kolegija pripažįsta, kad tai nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės ir nusikalstamos veikos požymio, nes pats narkotinės medžiagos kiekis tiek nuosprendyje, tiek nutartyje nurodomas aiškiai ir vienodai toks pat, t. y. 10,771 g narkotinės medžiagos – heroino. Toks kiekis teismų teisingai įvertintas kaip labai didelis kiekis, nulėmęs veikos kvalifikavimą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (2016 m. birželio 19 d. redakcija) daugiau kaip 10 g heroino atitinka labai didelį kiekį narkotinės medžiagos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis nereikalauja nustatyti tikslo požymio. Todėl nustačius labai didelį narkotinės medžiagos kiekį kvalifikuojant veiką nėra svarbu, ar kaltininkas turėjo tikslą platinti, ar neturėjo.

Kasatorė nepagrįstai tvirtina, kad byloje nėra duomenų, jog įvykio metu buvo rasta ir paimta 10,771 g heroino, toks kiekis byloje neužfiksuotas (A. G. tarnybiniame pranešime užfiksuota milteliai, kurių svoris 82 g, įvykio vietos apžiūros protokole rastų miltelių svoris nenurodytas, specialisto išvadoje nurodoma, kad miltelių masė yra 67,960 g, jų sudėtyje heroino masė yra 10,771 g). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio požymį svarbi pirmiau nurodytų kiekių nustatymo rekomendacijose pateikta pastaba, paaiškinanti bendrą lentelėse nurodytą kiekių nustatymo metodiką, kad medžiagų kiekiai lentelėse pateikti, jei nenurodyta kitaip, perskaičiavus į grynąją medžiagą. Dėl to teismų praktikoje, nustatant BK 259–260 ir 263 straipsniuose nurodytą nusikalstamos veikos dalyko kiekį, vadovaujamasi ne rastų ir paimtų visų medžiagų, kuriose yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų priemaišų, kiekiu, o šiose medžiagose esančiu grynu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu.

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinime nurodomas grynas narkotinės medžiagos – heroino kiekis yra 10,771 g, jis nustatytas remiantis specialistų išvadomis. 2016 m. spalio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(4840)-ISI-5526 nurodoma, kad miltelių, 2016 m. rugsėjo 27 d. rastų ir paimtų Vilniaus miesto traukinių stotyje pas M. Š., sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, jo masė yra 10,767 g. 2016 m. spalio 10 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(4839)-ISI-5391 nurodoma, kad J. S. 2016 m. rugsėjo 27 d. pateiktame švirkšte (jame buvo narkotinė medžiaga, paruošta vartoti, kuriai reikalingas medžiagas pagal nustatytas aplinkybes davė M. Š.) esančio skysčio sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė yra 0,004 g. Taigi matyti, kad bendras kiekis, nurodytas kaltinime ir teismų sprendimuose, buvo nustatytas šių specialisto išvadų pagrindu, nes atitinka išvadose nustatyto grynos narkotinės medžiagos – heroino bendrą kiekį. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones ir netikslumus dėl veikos dalyko, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pritarė, jog procesiniuose dokumentuose pareigūnams nederėjo nurodyti 82 g narkotinių medžiagų svorio, nes tokiam kiekiui nustatyti jie neturėjo reikiamų priemonių. Kita vertus, pritartina teismo išvadoms, kad tai nebuvo trūkumas, lėmęs neteisingo nusikalstamos veikos dalyko nustatymą, kadangi tikslus narkotinės medžiagos kiekis buvo nustatytas atlikus specialisto tyrimą ir pateikus išvadas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendras miltelių kiekis, rastas pas kaltininką, ir grynasis narkotinės medžiagos kiekis paprastai nesutampa.

Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad nelaikytina kitokiu platinimu aplinkybė, jog M. Š. ir J. S. kartu įsigijo, paruošė vartoti nedidelį kiekį narkotinės medžiagos ir ją suvartojo, praktikoje nelaikoma platinimu. Pagal teismų praktiką, kitokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikomas šių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis, išskyrus pardavimą, perdavimas kitam asmeniui. Kitokiu platinimu pripažįstami ir tokie veiksmai, kai medžiagų turėtojas jų sugirdo, suleidžia kitam to prašančiam asmeniui. Taigi dėl tokių platintojo veiksmų kitas asmuo tampa narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijėju. Tai reiškia, kad šį požymį atitinka bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, į kurį įeina ir neatlygintinis davimas pavartoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-47/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-47/2011">2K-P-47/2011</a>; 2K-21-139/2015; 2K-371-139/2016). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. Š. narkotines medžiagas įsigijo vienas, J. S. nedalyvaujant, vėliau jiems susitikus M. Š. dalį pirktos medžiagos perdavė neatlygintinai J. S., ir šios medžiagos dalį pastarasis suvartojo vietoje. Įvertinusi šias aplinkybes ir teismų praktikos išaiškinimus teisėjų kolegija daro išvadą, kad kitokio platinimo požymis byloje nustatytoms aplinkybėms pritaikytas tinkamai. Kitų veikos požymių (laikymas, gabenimas) nustatymas nuosprendyje ir nutartyje pagrįsti aiškiais bylos įrodymais.

Apibendrinus išdėstytus teiginius, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes M. Š. veiką kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatyta.

Dėl policijos pareigūnų veiksmų vertinimo kaip galimos provokacijos

Nepagrįstai skunde teigiama, kad pareigūnų itin skuboti veiksmai įvykio vietoje, išskirtinis dėmesys M. Š. ignoruojant J. S. bei procesiniai pažeidimai pradedant ikiteisminį tyrimą rodo buvus provokaciją prie M. Š..

Teisėjų kolegija pažymi, kad praktikoje pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį kriminalinės žvalgybos subjektams yra draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Nagrinėjamu klausimu nuoseklioje teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 159 straipsnio 3 dalis) ar veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, naudojamą pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima, padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-315/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-315/2009">2K-7-315/2009</a>, 2K-192/2010, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015, 2K-422-303/2016 ir kt.). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Pagal bylos duomenis, byloje buvo atliekamas slaptas sekimas, kurio sankcionavimo teisėtumas patikrintas, kiti veiksmai, kaip nusikalstamos veikos imitavimo modelis, netaikyti. M. Š. buvo sulaikytas darantis nusikalstamą veiką, kurios darymo iniciatyvos ar eigos pareigūnų veiksmai (nei slapti, nei kitokie) niekaip nepaveikė, nenustatytas joks poveikis M. Š. veiksmams, vien skunde nurodomi įtarimai dėl pareigūnų skubotai atliekamų veiksmų nepatvirtina provokacijos fakto. Kaip buvo konstatuota pirmiau, esminių BPK pažeidimų pareigūnams pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą, teismams vertinant J. S. parodymus, nenustatyta. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas į klausimą dėl galimos provokacijos atsakė itin išsamiai, konstatavo, kad pareigūnų neviešo pobūdžio veiksmai buvo iš esmės pasyvūs, o M. Š. veiksmai rodo, kad jo tyčia daryti nusikalstamą veiką susiformavo prieš kriminalinės žvalgybos veiksmo atlikimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms pritaria ir plačiau apie tai nepasisako.

Dėl BPK 8 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 324 straipsnio 12 dalies (teisės į vertėjo pagalbą) pažeidimo

Kasaciniame skunde nurodomi BPK 8 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 324 straipsnio 12 dalies pažeidimai, nes M. Š. nebuvo išversti nuosprendis ir nutartis į jam žinomą rusų kalbą, ir įteikti pagal įstatyme numatytą terminą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba; pagal šio straipsnio 3 dalį asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Kaltinamojo (įtariamojo) teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba, įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies e punkte. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnis, kaip visuma, garantuoja kaltinamojo teisę veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese. Bendresne prasme tai apima ne tik teisę tiesiogiai dalyvauti procese, bet ir teisę gauti teisinę pagalbą, jei tai būtina, bei veiksmingai sekti proceso eigą. Šios teisės neatsiejamos nuo rungtyniško bylos nagrinėjimo principo ir taip pat gali būti kildinamos iš Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c bei e punktuose numatytų garantijų (pavyzdžiui, 2003 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Lagerblom prieš Švediją, peticijos Nr. 26891/95). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte kaltinamajam, kuris nemoka teismo procese vartojamos kalbos, garantuojama teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba apima visus dokumentus ar pasisakymus baudžiamajame procese, kuriuos kaltinamajam būtina suprasti arba perteikti proceso kalba siekiant pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Tačiau EŽTT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punktą nereikalaujama rašytinio visų įrodymų ir kitų proceso dokumentų vertimo. Teikiama vertėjo pagalba turi būti tokia, kad suteiktų kaltinamajam galimybę susipažinti su jam iškelta byla ir gintis, pateikiant teismui savąją įvykių versiją (pavyzdžiui, 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82, par. 74; 2002 m. sausio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ucak prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44234/98; 2014 gegužės 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje P??plata prieš Rumuniją, peticijos Nr. 42941/05, par. 93–94). Be kita ko, EŽTT praktikoje nenustatoma Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkto pažeidimo tuo atveju, kai, nors nuteistasis negavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertimo raštu, tačiau yra aišku, jog iš paaiškinimų žodžiu jis suprato nuosprendį ir jo motyvus pakankamai, kad, padedant gynėjui, paduotų apeliacinį skundą dėl bausmės ir daugelio bylos nagrinėjimo bei nuosprendžio aspektų (pvz., Kamasinski prieš Austriją, par. 84–85; taip pat, su atitinkamais pakeitimais, P??plata prieš Rumuniją, par. 93–101).

Tam tikros taisyklės, susijusios su teise į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese, yra nustatytos ir Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. spalio 20 d. direktyvoje 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (toliau – ir Direktyva 2010/64/ES). Iš BPK priedo 11 punkto matyti, kad šios Direktyvos nuostatos kodekse įgyvendintos (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymas Nr. XII-617, įsigaliojo nuo 2013 m. gruodžio 5 d.). Vadovaujantis Europos Sąjungos teisėje įtvirtinta Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga, įgyvendinant Direktyvą reikšmingos BPK nuostatos turi būti interpretuojamos kiek įmanoma atsižvelgiant į jos nuostatas ir tikslus (su atitinkamais pakeitimais žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 16 d. Sprendimą Pupino, C-105/03; 2015 m. spalio 15 d. Sprendimą Covaci, C-216/14). Direktyvos preambulės 14 įtraukoje nurodoma, kad asmenų, kurie nekalba ar nesupranta procese vartojamos kalbos, teisė gauti vertimo žodžiu ir raštu paslaugas yra nustatyta Konvencijos 6 straipsnyje, kaip išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Ši direktyva sudaro palankesnes sąlygas taikyti tą teisę praktikoje; tuo tikslu ja siekiama užtikrinti įtariamojo ar kaltinamojo teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese, kad būtų apsaugota tų asmenų teisė į teisingą procesą. 30 įtraukoje nurodoma, jog siekiant užtikrinti proceso teisingumą, būtina, kad esminiai dokumentai ar bent svarbios jų dalys būtų išverstos įtariamiesiems ar kaltinamiesiems, remiantis šia direktyva. Šiuo tikslu tam tikri dokumentai visada turėtų būti laikomi esminiais dokumentais ir todėl turėtų būti išversti, tarp jų – visi teismo sprendimai. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kurie nesupranta atitinkamo baudžiamojo proceso kalbos, per protingą laikotarpį būtų raštu išversti visi esminiai dokumentai, siekiant užtikrinti, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir apsaugoti teisingą procesą. Pagal šio straipsnio 2 dalį esminiams dokumentams priskiriami, be kita ko, visi teismo sprendimai. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 7 dalį išimties iš bendrųjų taisyklių, nustatytų, be kita ko, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, atveju vietoj vertimo raštu galima žodžiu išversti arba žodžiu apibendrinti esminius dokumentus, jeigu šis vertimas ar apibendrinimas žodžiu nedaro neigiamo poveikio proceso teisingumui.

Išdėstytos Konstitucijos, Konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatos detalizuojamos ir įgyvendinamos baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, o šio straipsnio 7 dalyje – jo teisė nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Pagal BPK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine – lietuvių – kalba. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. BPK 324 straipsnio 12 dalyje numatyta pareiga apeliacinės instancijos teismui lietuvių kalbos nemokančiam nuteistajam, išteisintajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta, per penkiolika dienų išsiųsti arba įteikti rašytinį nuosprendžio ar nutarties vertimą į jo gimtąją kalbą arba į kalbą, kurią jis moka. Taigi, skirtingai negu Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte (aiškinamame EŽTT praktikoje), Lietuvos baudžiamojo proceso įstatyme (kaip ir Direktyvoje 2010/64/ES) konkrečiai reikalaujama rašytinio svarbiausių procesinių dokumentų vertimo; BPK jokių išimčių šiuo aspektu nenustatyta. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad svarbaus rašytinio vertimo reikalavimo nesilaikymas kiekvienu atveju vertintinas atsižvelgiant ir į pagrindinį tikslą, kurio siekiama jį įtvirtinant – būtent, proceso teisingumo užtikrinimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad M. Š. suprantama kalba yra rusų, taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutarties nuorašai turėjo būti įteikti arba išsiųsti nuteistajam M. Š. jam suprantama rusų kalba.

Kartu pažymėtina, kad nors atvejai, kai teismo procesinis sprendimas nėra išverčiamas ir įteikiamas nuteistajam suprantama kalba, kasacinėje praktikoje pripažįstami baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, tačiau tik įvertinus reikšmingas bylos aplinkybes sprendžiama, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju pripažįstamas esminiu, suvaržiusiu nuteistojo teises, garantuojamas įstatymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30/2013">2K-30/2013</a>; 2K-331/2008). Pažymėtina, kad tokiais atvejais sprendžiant, ar pažeidimas laikytinas esminiu, vertinamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimu, teisės apskųsti teismo sprendimą įgyvendinimu. Nagrinėjamos bylos atveju matyti, kad nuteistasis M. Š. nėra Lietuvos pilietis, tačiau turi leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje, yra rusakalbis, nuo 1997 m. Lietuvos teismų teistas dešimt kartų. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jam buvo užtikrintas gynėjo ir vertėjo dalyvavimas. Kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, jis buvo skelbiamas (įžanginė, rezoliucinė dalys bei trumpai išdėstant motyvus) dalyvaujant ir M. Š., byloje yra teismo pažyma apie teismo procesinių dokumentų išdavimą (2 t., 192 b. l.), joje yra įrašas, apie nuosprendžio išdavimą M. Š., tačiau nėra duomenų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį būtų išvertęs į rusų kalbą ir įteikęs nuteistajam vertimo nuorašą. Tai teisėjų kolegija vertina kaip BPK 8 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kita vertus, svarstytina, ar šis pažeidimas bylos aplinkybių kontekste laikytinas esminiu, iš esmės suvaržiusiu įstatymu garantuojamas nuteistojo teises.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. Š. teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį įgyvendino be kliūčių. 2017 m. kovo 10 d. šiam teismui buvo pateiktas nuteistojo gynėjos J. Smirnovos prašymas pasidaryti bylos dokumentų kopijas, 2017 m. kovo 27 d. teisme gautas nuteistojo M. Š. gynėjos apeliacinis skundas, jis priimtas ir perduotas apeliacinės instancijos teismui, šiame skunde argumentų dėl pažeistų nuteistojo teisių neišverčiant jam nuosprendžio nenurodyta. Apeliacinio skundo turinys rodo, kad nuteistojo gynėjai nuosprendžio turinys buvo žinomas ir suprantamas. Prie apeliacinio skundo yra nuteistojo pasirašytas prašymas lietuvių kalba advokatei J. Smirnovai, jame nurodoma, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, neprisipažįsta kaltu ir prašo parengti apeliacinį skundą dėl šio nuosprendžio. Šios aplinkybės patvirtina, kad M. Š., nepaisant to, kad jam nebuvo įteiktas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertimo į rusų kalbą nuorašas, buvo susipažinęs su šio nuosprendžio turiniu, jį suprato ir sėkmingai pasinaudojo nuosprendžio apskundimo teise. Vadinasi, jo teisės, garantuojamos įstatymo ir pirmiau nurodytų kitų teisės aktų, esmingai suvaržytos nebuvo, byloje susiklosčiusi situacija nesutrukdė jam apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, visuose šio teismo posėdžiuose dalyvaujant M. Š., jo gynėjai, taip pat vertėjai, kurios paslaugų kokybė nekvestionuojama, nebuvo pateikta argumentų dėl M. Š. teisės į vertėjo pagalbą (vertimo paslaugas) pažeidimo raštu neišvertus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, taip pat kitaip nepaaiškėjo, kad jis būtų nesusipažinęs (nepakankamai susipažinęs) su šio nuosprendžio turiniu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas neišverčiant nuosprendžio į nuteistajam suprantamą rusų kalbą ir pripažintinas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu.

Nepagrįstas kasatorės teiginys dėl analogiško apeliacinės instancijos teismo padaryto pažeidimo, nes bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo išversta į rusų kalbą (3 t., 177–213 b. l.) ir nutarties vertimas į rusų kalbą išsiųstas nuteistajam M. Š. į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Dėl teismo šališkumo

Nepagrįstas skundo teiginys dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kasaciniame skunde gynėja, analogiškai apeliacinio skundo teiginiams, teismo šališkumą grindžia šališku J. S. parodymų vertinimu, nepagrįstu jam bausmės mažinimu, išskirtinės reikšmės policijos pareigūnų parodymams suteikimu.

Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio reikalavimais būtina vadovautis viso baudžiamojo proceso metu, nesvarbu, kokia šio proceso stadija. Nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Teismo šališkumas gali būti susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumo principo baudžiamajame procese tinkamas įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2014">2K-49/2014</a>, 2K-145-139/2015).

Nagrinėjamoje byloje nėra ir kasatorė skunde taip pat nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjų, nagrinėjusių bylą, asmeninį suinteresuotumą byla, taigi subjektyvus šališkumas nenustatytas. Siekiant konstatuoti objektyvųjį šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje V. F.-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

Kasaciniame skunde nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu, nenustačius esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nelaikytinas teismo šališkumą pagrindžiančiu argumentu. Byloje nenustatyti kokie nors J. S. parodymų vertinimo pažeidimai ar kitos aplinkybės (pvz., išskirtinis neteisėtų lengvatų J. S. darymas), kurios patvirtintų tendencingą teismo proceso organizavimą. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai dėl šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. Š. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas

Armanas Abramavičius