Baudžiamoji byla Nr. 2K-52-489/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30039-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4.1;
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Lolitai Urbelienei,
gynėjui advokatui Vaidui Rakauskui,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Vytui Kantaravičiui,
nukentėjusiajam L. P.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus ir nukentėjusiojo L. P. bei jo atstovo advokato Vyto Kantaravičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 10 MGL dydžio (376,60 Eur) bauda.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš D. V. nukentėjusiajam L. P. 67,74 Eur turtinei žalai ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 850 Eur išlaidų už teisines paslaugas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, patenkinus nuteistojo D. V. gynėjo advokato Vaido Rakausko apeliacinį skundą, panaikintas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – D. V. dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. D. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 22 d., apie 23.50 val., viešoje vietoje – kieme prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), – įžūliu elgesiu prikibo prie nepilnamečio L. P., gimusio (duomenys neskelbtini) m., sudavė dešine ranka vieną smūgį jam į veidą, nuo to nukentėjusiajam nukritus ant žemės, priėjo prie jo ir apžergęs atsisėdo ant jo pilvo, rankomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvos sritį, taip nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir padarė sužalojimus – paviršinius odos įdrėskimus kairio skruosto srityje, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir D. V. dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
3. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį.
3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kadangi išvadas dėl D. V. kaltės nebuvimo nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukentėjusiojo L. P., liudytojų T. P., A. P., R. J., G. G. parodymams suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę, nors, teisėjų kolegijos nuomone, šių asmenų parodymai nelaikytini patikimais, nes jų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Tokią išvadą teisėjų kolegija motyvavo tuo, kad minėti asmenys tarpusavyje susiję, kad nukentėjusysis į teismo medicinos specialistus dėl patirtų sužalojimų kreipėsi 2015 m. gegužės 25 d. ir nukentėjusiojo teismo medicinos specialistui nurodytos sužalojimo aplinkybės skyrėsi nuo vėliau jo bei liudytojų T. P., A. P., R. J. nurodytų aplinkybių, taip pat kad pareiškimas dėl nukentėjusiojo sužalojimo pareigūnams buvo pateiktas 2015 m. gegužės 28 d. Pasak kasatoriaus, tokios apeliacinės instancijos teismo išvados neparemtos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu.
3.2. Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas ne visa apimtimi (t. y. neišsamiai) vertino liudytojų V. B., E. T. parodymus, kadangi nepasisakė dėl jų parodymų dalies apie, jiems atvykus į įvykio vietą, liudytojo A. P. nurodytas aplinkybes, jog per balkoną matė įvykį (kaip prie jo sūnaus prisikabino). Liudytojas A. P. viso proceso metu nuosekliai (tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas) aiškino matęs konfliktą.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepatikimais laikė ir liudytojo G. G. (parodžiusio, kad neprisimena, kas vyko po to, kai jis nuo smūgio nugriuvo) parodymus, jo parodymų apie konflikto pradžią nelaikė iš esmės prieštaraujančiais liudytojos M. V. ir išteisintojo D. V. parodymams, nors, pasak kasatoriaus, kodėl padarė tokią išvadą, motyvuotai nenurodė, apsiribodamas teiginiu, jog M. V. galėjo suklysti dėl asmens, sudavusio smūgį G. G. (pagal M. V. parodymus, G. G. sudavė nukentėjusysis L. P.). Todėl, kasatoriaus teigimu, lieka neaišku, nuo kieno smūgio liudytojas G. G. nugriuvo, jeigu jo parodymai apie konflikto pradžią, t. y. kad tarp jo ir liudytojo T. P. prasidėjo konfliktas ir kad būtent nuo pastarojo smūgio jis nugriuvo, laikomi nepatikimais. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu liudytojas G. G. ne kartą akcentavo šią aplinkybę, jo parodymai sutampa su nuosekliais nukentėjusiojo L. P., liudytojų T. P. ir R. J. parodymais, todėl nėra pagrindo šio liudytojo parodymų apie konflikto pradžią nelaikyti esmingai prieštaraujančiais liudytojos M. V. ir išteisintojo D. V. parodymams. Pripažinus pagrįsta teisėjų kolegijos išvadą, kad liudytojo G. G. ir liudytojos M. V. bei išteisintojo D. V. parodymuose esantys prieštaravimai nėra esminiai, lieka tiksliai nenustatytos faktinės įvykio aplinkybės, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes išvados dėl įvykio, nusikalstamos veikos sudėties ir pan. padarytos ne pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
3.4. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl D. V. kaltės nebuvimo, rėmėsi liudytojos M. V. parodymais ir nenuosekliais išteisintojo parodymais, tačiau jų nenuoseklumą laikė iš esmės nereikšmingu, nesudarančiu pagrindo atmesti D. V. parodymus kaip nepatikimus, tai pagrindžiant D. V. neblaivumu, jo susijaudinimu dėl papurkštų dujų ir galimybe kai kurių aplinkybių neprisiminti. Tačiau, pasak kasatoriaus, tokia išvada nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis. Be to, teisėjų kolegija neišsamiai bei nevisapusiškai vertino liudytojos M. V. nurodomas aplinkybes, kadangi iš Bendrojo pagalbos centro pateikto 2015 m. gegužės 22 d. 23.53 val. pokalbio garso įrašo matyti, kad M. V. nenurodė, jog prieš D. V. buvo panaudotas fizinis smurtas, teigdama, kad vyrui buvo papurkšta dujų, o pusbrolis G. G. „išjungtas“. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, nors jos yra svarbios darant išvadą dėl liudytojos M. V. parodymų patikimumo. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai bei įrodymų visumos ir tai lėmė nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą.
4. Nukentėjusysis L. P. ir jo atstovas advokatas Vytas Kantaravičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį be pakeitimų; priteisti iš D. V. nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.
4.1. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą grindė išsamiu ir visapusišku byloje ištirtų įrodymų vertimu, detaliai pasisakė, kodėl vienus įrodymus laiko patikimais, o kitus atmeta, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, motyvuotai nurodė, kodėl kaltinamojo D. V. ir jo sutuoktinės parodymai vertintini kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį, tačiau nepateikė teisinių ir faktinių argumentų, dėl ko pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje ištirtus įrodymus. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas darė, neatlikęs įrodymų tyrimo, nesiaiškinęs bylai išspręsti turinčių reikšmės aplinkybių, o vien apsiribodamas lakonišku ir nepagrįstu konstatavimu, kad nėra pagrindo netikėti D. V. ir jo sutuoktinės parodymais, ignoruodamas kitų konflikte tiesiogiai dalyvavusių asmenų (nukentėjusiojo L. P., liudytojų T. P., R. J., G. G.) parodymus. Kasatoriai akcentuoja, kad nukentėjusysis ir šie liudytojai, priešingai nei D. V., parodymus davė, prisiekę sakyti tiesą, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrodomąją reikšmę suteikė konflikte nedalyvavusių asmenų – policijos pareigūnų – parodymams, esant įvykį tiesiogiai mačiusiems asmenims, savo išvadas grindė nukentėjusiojo ir kaltinamojo elgesiu po įvykio. Vien ta aplinkybė, kad dėl konflikto į teisėsaugos institucijas pirmasis kreipėsi D. V., o ne nukentėjusysis L. P., pasak kasatorių, nesudaro pagrindo pripažinti, jog D. V. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.
4.2. Pasak kasatorių, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, patvirtina ir tai, jog iš nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad D. V. išteisintas dėl to, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad D. V. veiksmuose nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Be to, skundžiamame nuosprendyje neišanalizuota inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtis, nepateikta faktinių ir teisinių argumentų, kodėl D. V. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
4.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas, laikantis BPK XXIII skyriaus nuostatų. Pagal BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punktą išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas. Kasatorių manymu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas šiuos imperatyvius BPK reikalavimus pažeidė. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalį teismas išteisinamąjį nuosprendį priima, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pagal šio straipsnio 6 dalį, jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis BPK 303 straipsnio 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Kasatoriai teigia, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, jog D. V. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad jis išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pasak kasatorių, dėl tokios apeliacinės instancijos teismo esminės klaidos taip ir liko nenustatyta, kas sužalojo nepilnametį nukentėjusįjį.
5. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus ir nukentėjusiojo L. P. bei jo atstovo advokato Vyto Kantaravičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK esminių pažeidimų priimant naują išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo L. P., liudytojų T. P., R. J., G. G., A. P. parodymais, specialisto išvada Nr. G 1072/15(06), ekspertizės aktu Nr. PEKG 16/2016(02), specialisto L. Urbanavičiaus, eksperto D. Tumėno paaiškinimais ir kitais įrodymais, D. V. nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką: 2015 m. gegužės 22 d., apie 23.50 val., viešoje vietoje įžūliu elgesiu prikibo prie nepilnamečio L. P., sudavė jam į veidą smūgį, nuo to nukentėjusiajam nukritus, rankomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvos sritį, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė paviršinius odos nudrėskimus kairio skruosto srityje, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte.
7. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo D. V. gynėjo apeliacinį skundą, panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują išteisinamąjį, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
8. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai įrodymų vertinimui yra glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną reikalavimą dažnai pažeidžiami ir kiti reikalavimai.
8.1. Esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).
9. Naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
9.1. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame išteisinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas.
9.2. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje numatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2014 ir kt.).
9.3. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2013">2K-192/2013</a>). Motyvai, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir nustatant tiesą byloje reikšmingais nelaiko kitų įrodymų.
10. Pagal kasacinių skundų argumentus patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, palyginusi šiame nuosprendyje padarytas išvadas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorių argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų, kasaciniuose skunduose nurodytų, esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus, išdėstant teismo nustatytas bylos aplinkybes ir pateikiant motyvuotas išvadas dėl D. V. išteisinimo iš esmės yra pagrįsti.
11. Iš nagrinėjamoje byloje esančio naujo išteisinamojo nuosprendžio turinio galima padaryti išvadą, kad šis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas konstatavus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą tuo aspektu, kad buvo pažeistas įstatymo reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes. Naujame išteisinamajame nuosprendyje, pritariant byloje paduoto apeliacinio skundo argumentams, pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nepatikrino D. V. iškeltos versijos, padarė išvadas dėl jo kaltumo, neatitinkančias bylos aplinkybių, nepadarė aiškių išvadų dėl prieštaringų atskirų bylos duomenų, kad kaltinantys D. V. duomenys yra nepakankami jo kaltumui pagrįsti.
12. Tačiau, pritardamas paduoto apeliacinio skundo argumentams ir darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, nenurodė abejonių nekeliančių, išsamių teisinių argumentų, kodėl nukentėjusiojo L. P., liudytojų T. P., R. J., A. P. ir G. G. parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas dėl D. V. kaltės, vertina kaip nepatikimus, nereikšmingus faktinių aplinkybių nustatymui. Teismo nurodyta aplinkybė – šie asmenys (išskyrus G. G.) tarpusavyje yra susiję – L. P. ir T. P. yra broliai, A. P. – jų tėvas, o R. J. – brolių P. draugas – neduoda pakankamo pagrindo nesiremti jų parodymais. Teismų praktikoje atkreiptas dėmesys, kad nukentėjusysis yra proceso dalyvis, visada turintis interesą baudžiamojoje byloje, ir vien tik ši aplinkybė nėra pagrindas nuoseklius ir neprieštaringus nukentėjusiojo parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2012">2K-67/2012</a>).
13. Pirmosios instancijos teismas BPK nustatytomis priemonėmis išsamiai patikrino nukentėjusiojo, liudytojų T. P., R. J., A. P. parodymų patikimumą, nurodydamas, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai (tai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas) ir tapačiai parodė tai, kas jiems žinoma apie įvykio, įvykusio daugiabučio namo kieme, aplinkybes, asmenų atsiradimo įvykio vietoje priežastis, konflikto pradžią, jo eigą ir pabaigą. Savo parodymus šie asmenys patvirtino parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su D. V. (ir liudytoja M. V.) metu. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis bei minėti liudytojai siektų melagingai apkalbėti kaltinamąjį dėl jo padarytų veiksmų prieš nepilnametį L. P.. Teismas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiojo, liudytojų T. P. ir R. J. nurodytos aplinkybės apie konflikto pradžią patvirtintos ir su jais nesusijusio asmens, t. y. liudytojo G. G., parodymais. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad specialisto išvadose Nr. G509/15(06) ir Nr. pG 1059/15(06), ekspertizės akte Nr. PEKG 16/2016(02) pateikti duomenys apie sužalojimų nukentėjusiajam pobūdį, laiką, jų galimą padarymo mechanizmą bei teismo apklaustų teisės medicinos ekspertų L. Urbanavičiaus ir D. Tumėno teisme duoti paaiškinimai, kuriuos teismas sugretino su liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad sužalojimai L. P. padaryti 2015 m. gegužės 22 d., apie 23.50 val., smūgiuojant kito asmens rankomis, esant apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytoms aplinkybėms.
14. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teisės medicinos ekspertizės akte, specialisto išvadose ir specialistų apklausos metu užfiksuoti duomenys nepatvirtina fakto, jog L. P. konstatuoti sužalojimai veido srityje buvo padaryti būtent minimo įvykio metu, neatitinka šių įrodymų turinio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog nukentėjusiojo nurodytos sužalojimo aplinkybės, aprašytos specialisto išvadoje Nr. G509/15(06), skyrėsi nuo vėliau nukentėjusiojo nurodytų jo sužalojimo aplinkybių, nėra teisingas: specialisto išvadoje nurodyta, kad, kaip tvirtino tiriamasis, jį sumušė iš matymo pažįstamas asmuo, rankomis smūgiuodamas į galvą, po smūgių į galvą nugriuvo, nugriuvusiam buvo smūgiuojama rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o tai iš esmės atitinka vėliau nukentėjusiojo (taip pat liudytojų T. P. ir R. J.) nurodytas jo sumušimo aplinkybes.
15. Apeliacinės instancijos teismas nepatikimais laikė ir liudytojo A. P. (nukentėjusiojo tėvo) parodymus, argumentuodamas tuo, kad šis asmuo negalėjo pro buto langą matyti įvykio, nes lauke buvo tamsu, be to, atvykusiems po įvykio pareigūnams jis neminėjo, kad buvo sužalotas jo sūnus L. Šiuo atveju nėra pagrindo nepritarti prokuroro kasacinio skundo teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo A. P. parodymų išsamiai neįvertino kartu su kitais įrodymais, būtent policijos pareigūnų V. B., E. T. parodymais. Antai liudytojas V. B. parodė, kad, atvykus į P. butą, A. P. minėjo, jog įvykį matė pro langą; liudytojas E. T. parodė, kad A. P. minėjo, jog matė įvykį per balkoną; liudytojas neatsimena, ar A. P. minėjo, kad buvo sumuštas jo sūnus, tačiau sakė, jog susisieks su sūnumi ir atvyks kartu į komisariatą. Byloje nustatyta, kad A. P. ir T. P. po įvykio buvo atvykę į policijos komisariatą, ir, kaip parodė liudytojas policijos pareigūnas T. A., jie taip pat norėjo paaiškinti to paties įvykio aplinkybes, tačiau jiems liudytojas T. A. pasakė, jog savo parodymus jie galės teikti aplinkybių tikslinimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo A. P. parodymų patikimumą, nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad jis ne iš karto po įvykio pranešė, jog D. V. sumušė nukentėjusįjį. A. P. logiškai paaiškino, kodėl pareiškimas dėl sūnaus sužalojimo buvo parašytas 2015 m. gegužės 28 d., praėjus tam tikram laikui po įvykio: kadangi konfliktas įvyko savaitgalio naktį, pirmadienį nuvežė L. P. į Alytų pas ekspertą ir, gavę išvadą, policijoje parašė pareiškimą.
16. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė aiškių išvadų dėl liudytojo G. G. parodymų reikšmės nustatant reikšmingas bylos aplinkybes ir, remdamasis konkrečiais bylos duomenimis, nepašalino prieštaravimų D. V. ir G. G. parodymuose dėl konflikto pradžios. Kaip D. V. parodymų patikimumo patvirtinimą teismas nurodė jų neprieštaringumą liudytojo G. G. parodymams, tačiau šis liudytojas nėra nurodęs, kokius veiksmus atliko D. V., ypač po to, kai, pradėjęs muštynes su T. P., nuo šio asmens atgalinio smūgio neblaivus G. G. nugriuvo ant žemės. Apeliacinės instancijos teismo atliktas iš esmės skirtingų pirminių ir vėlesnių D. V. parodymų dėl prieš jį panaudoto smurto aplinkybių vertinimas, esminius prieštaravimus juose pateisinant D. V. neblaivumu (0,94 promilės girtumas) ir tuo, kad jam įvykio metu į akis buvo pripurkšta dujų, nėra pagrįstas pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir neišdėstė įtikinamų argumentų, kaip pašalinami ar logiškai paaiškinami prieštaravimai, išlikę tarp D. V. ir liudytojos M. V. parodymų neatitikties liudytojo G. G. parodymams, neišdėstė išvadų dėl visų M. V. parodymų lyginant juos su kitais bylos duomenimis, su jos pranešime Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus įraše esančia informacija.
17. Taigi negalima daryti išvados, kad kasacine tvarka apskųstame teismo baigiamajame akte apeliacinės instancijos teismas išsamiau nei pirmosios instancijos teismas aptarė visus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir išdėstė tinkamas bylos įrodymų vertinimo išvadas.
18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, savo išvadų nepagrindė bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, nenurodė aiškių, abejonių nekeliančių teisinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas.
Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo naujas išteisinamais nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šio pažeidimo sukeltos teisinės pasekmės taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
19. Kasacinių skundų prašymai esminius BPK pažeidimus ištaisyti panaikinant apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį kasacinės instancijos teismo negali būti tenkinami, nes tokia nutartimi pabaigus kasacinį procesą liktų neišnagrinėti visi nuteistojo D. V. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas ne tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, tačiau ir jo teisėtumas. Be to baudžiamojo įstatymo taikymo, veikos kvalifikavimo klausimai bei apeliantų prieštaravimai dėl priteistos žalos atlyginimo galimi tik apeliacinės instancijos teismui tinkamai patikrinus pirmosios instancijos teismo nustatytas ir įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>).
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo išnagrinėti byloje paduotą apeliacinį skundą ir priimti sprendimą nedarydamas šioje kasacinėje nutartyje nurodytų BPK pažeidimų.
Dėl prašymo priteisti proceso išlaidas
20. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
20.1. Nukentėjusiojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde prašoma iš D. V. priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme apmokėti. Prie prašymo pridėta tarp L. P. ir advokato Vyto Kantaravičiaus kontoros sudaryta 2017 m. rugpjūčio 9 d. sutartis dėl teisinės pagalbos ir pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 815308, patvirtinantis, kad už suteiktas teisines paslaugas advokatui sumokėta 500 Eur. Kolegijos nuomone, šis prašymas remiantis aukščiau nurodytomis BPK nuostatomis šioje bylos kasacinio proceso stadijoje negali būti sprendžiamas ir paliekamas nenagrinėtu, nes baudžiamasis procesas byloje nėra pabaigtas. D. V. priimtas apkaltinamasis nuosprendis bylą grąžinus nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka laikytinas neįsiteisėjusiu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
