Baudžiamoji byla Nr. 2K-83-942/2018
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00776-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2; 1.2.29.1.3; 1.2.18.10; 1.1.9.6; 2.4.6.5.2; 2.4.5.2.1
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistųjų S. K. ir A. K. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. K. ir A. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendžio. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu išteisinti S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, A. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, pripažinus, kad nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
BUAB „F“ bankroto administratoriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:
S. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika, susijusi su UAB „F“) laisvės atėmimu vieneriems metams, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika, susijusi su UAB „R“) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant ir iš dalies sudedant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
A. K. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Priteista iš S. K. BUAB „F“ naudai 208 329 Eur turtinei žalai atlyginti.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), valstybės naudai iš S. K. ir A. K. solidariai priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 20 000 Eur.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. S. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. spalio 25 d. būdamas UAB „F“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, turėdamas administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, 2009 m. sausio–rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje esančias bendrovės „F“ lėšas, siekdamas pateisinti jų paėmimą iš įmonės kasos, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs Rusijos įmonės „S“ ir Bulgarijos įmonės „A“ rekvizitus, sutarčių blankus bei informaciją apie vykdomą veiklą, Vilniuje, tiksliau nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, pagamino žinomai netikrus dokumentus: 2008 m. sausio 4 d. ir 2009 m. sausio 8 d. reklamos paslaugų teikimo sutartis, neva sudarytas tarp UAB „F“ ir Rusijos įmonės „S“, pagal kurias įmonė „S“ reklamuos UAB „F“ paslaugas Rusijos Federacijoje, jas patvirtino savo parašu ir įmonės antspaudu; Rusijos įmonės „S“ PVM sąskaitas faktūras (2009 m. sausio 14 d. Nr. 3, 2009 m. sausio 30 d. Nr. 29, 2009 m. vasario 27 d. Nr. 43, 2009 m. kovo 30 d. Nr. 98, 2009 m. balandžio 30 d. Nr. 115, 2009 m. gegužės 29 d. Nr. 132, 2009 m. birželio 30 d. Nr. 149, 2009 m. liepos 31 d. Nr. 162, 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 178, 2009 m. rugsėjo 30 d. Nr. 196), neva patvirtinančias, kad įmonė „S“ pardavė, o UAB „F“ nupirko paslaugą už 269 318,40 Lt (78 000 Eur); UAB „F“ kasos išlaidų orderius (2009 m. sausio 15 d. (be Nr.), 2009 m. sausio 20 d. Nr. 4, 2009 m. vasario 4 d. Nr. 7, 2009 m. kovo 9 d. Nr. 15, 2009 m. gegužės 7 d. Nr. 23), neva patvirtinančius, kad įmonei „S“ už reklamos paslaugų teikimą iš UAB „F“ kasos grynaisiais sumokėta 78 000 Eur (269 318,40 Lt), juos patvirtino savo parašu; tris išankstines nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, neva sudarytas 2009 m. sausio 8 d. tarp UAB „F“ ir Bulgarijos įmonės „A“, pagal kurias UAB „F“ neva pirks iš Bulgarijos įmonės „A“ penkis butus, jas patvirtino savo parašu ir įmonės antspaudu; UAB „F 2009 m. sausio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2, neva patvirtinantį, kad Bulgarijos įmonei „A“ pagal pirmiau nurodytas 2009 m. sausio 8 d. sutartis iš UAB „F“ kasos grynaisiais sumokėta 450 000 Lt (130 329 Eur), ir jį patvirtino savo parašu. Šiuos suklastotus dokumentus jis perdavė UAB „F“ buhalterei J. O., kuri, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, juos įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. Pagamindamas suklastotus dokumentus ir juos panaudodamas, S. K. imitavo, kad UAB „F“ Rusijos įmonei „S“ grynaisiais sumokėjo 269 318,40 Lt (78 000 Eur), o Bulgarijos įmonei „A“ – 450 000 Lt (130 329 Eur), taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „F“ turtą – 719 318 Lt (208 329 Eur), dėl to padarė bendrovei didelę turtinę žalą.
2. S. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. spalio 25 d. būdamas UAB „F“ direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles būdamas atsakingas už tikslų kasos operacijų atlikimą laiku bei jų fiksavimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, 2009 m. sausio–spalio mėn., UAB „F“ buhalterei J. O., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į bendrovės buhalterinę apskaitą S. K. perduotus žinomai netikrus jo paties suklastotus dokumentus (Rusijos įmonės „S“ PVM sąskaitas-faktūras, UAB „F“ kasos išlaidų orderius) kaip tikrus, buvo iškreipti tikrieji įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatai, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
3. A. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, S. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad A. K. nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. būnant UAB „R“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) direktore bei vykdant kasininko pareigas, turint administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuojant įmonės lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būnant atsakingai už bendrovės veiklos organizavimą, 2009 m. liepos–gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, turint tikslą pasisavinti jos žinioje esančias įmonės „R“ lėšas bei siekiant pateisinti jų paėmimą iš įmonės kasos, padedant sutuoktiniui UAB „F“ direktoriui S. K., nenustatytomis aplinkybėmis įgijus Rusijos įmonės „S“ rekvizitus, Vilniuje, tiksliau nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, bendrai abu pagamino žinomai netikrus dokumentus – UAB „R“, UAB „F“ ir Rusijos įmonės „S“ tarpusavio skolų užskaitas (2009 m. liepos 10 d. Nr. 09/07/10C, 2009 m. spalio 12 d. Nr. 09/10/12 C, 2009 m. lapkričio 12 d. Nr. 09/11/12 C, 2009 m. gruodžio 17 d. Nr. 09/12/17 C) – melagingai patvirtinančius, kad UAB „R“ skolinga įmonei UAB „F“ už transporto priemonių nuomą, o UAB „F“ neva skolinga Rusijos įmonei „S“ pagal 2009 m. sausio 8 d. reklamos paslaugų teikimo sutartį, UAB „R“ padengia įmonės „F“ skolas Rusijos įmonei „S“, kuriuos A. K., kaip UAB „R“ direktorė, ir S. K., kaip UAB „F“ direktorius, patvirtino savo parašais ir įmonių anspaudais. Šiuos netikrus dokumentus A. K. kartu su savo pačios suklastotais dokumentais – UAB „R“ kasos išlaidų orderiais (2009 m. liepos 10 d. Nr. 2, 2009 m. liepos 12 d. Nr. 3, 2009 m. lapkričio 12 d. Nr. 4, 2009 m. gruodžio 17 d. Nr. 5), melagingai patvirtinančiais, kad UAB „R“ sumokėjo pagal tarpusavio skolų užskaitas Rusijos įmonei „S“ iš viso 20 000 Eur, kuriuos ji, kaip UAB „R“ direktorė, patvirtino savo parašu, panaudojo perduodama UAB „R“ buhalterei J. O., kuri, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, juos įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. Taip A. K., S. K. padėjus imituoti, kad UAB „R“ Rusijos įmonei „S“ grynaisiais sumokėjo 20 000 Eur, pasisavino savo žinioje buvusį didelės vertės UAB „R“ turtą – 20 000 Eur, dėl to šiai bendrovei, pagaminus netikrus dokumentus ir juos panaudojus, padaryta didelė turtinė žala.
4. A. K. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. būdama UAB „R“ direktorė bei vykdydama kasininko pareigas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles būdama atsakinga už tikslų kasos operacijų atlikimą laiku bei jų fiksavimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, 2009 m. liepos–2010 m. sausio mėn. UAB „R“ buhalterei J. O., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į bendrovės buhalterinę apskaitą netikrus dokumentus kaip tikrus (UAB „R“, UAB „F“ ir Rusijos įmonės „S“ tarpusavio skolų užskaitas bei UAB „R“ kasos išlaidų orderius), buvo iškreipti tikrieji įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatai, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
5. Kasaciniu skundu nuteistųjų S. K. ir A. K. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
5.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Jo nuomone, šis teismas ignoravo pareigą teisę taikyti tik nustačius tikrąsias bylos aplinkybes, neabejotinai patvirtinančias asmens kaltę, t. y. teismas neturėjo apsiriboti vien tik kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, bet imtis visų baudžiamojo proceso įstatymo nurodytų priemonių visoms teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti.
5.2. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pateikė patikimus ir bylos duomenis atitinkančius motyvus dėl S. K. ir A. K. pareikštų kaltinimų nepagrįstumo ir nurodė neginčytinus bylos įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą dėl S. K. ir A. K. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, pateikdamas deklaratyvius motyvus. Priešingai, negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojų parodymus ir visus kitus bylos duomenis ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas.
5.3. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas S. K. kaltės dėl preliminarių sandorių įgyjant kotedžus Bulgarijoje klausimą, apsiribojo pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų, susijusių su Bulgarijos Respublikoje registruota lietuviško kapitalo bendrove „A“, parodymais ir, neatskleidęs jų turinio santykio su šios veikos sudėties objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad tie liudytojai nei S. K., nei bendrovės „F“ nežino ir jokių ryšių su ja neturėjo. Tačiau šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė bylai reikšmingas aplinkybes, kad lietuviško kapitalo bendrovės „A“ akcininkai, vadovai ir į statybas dideles sumas investavę asmenys, kilus pasaulinei finansinei krizei, stengėsi atgauti investuotas lėšas į minėtą nekilnojamąjį turtą, todėl visomis įmanomomis priemonėmis reklamavo kotedžus, ir ne tik Lietuvoje. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo papildomai aiškintis, kaip kotedžus įsigiję asmenys sužinojo apie parduodamus objektus, koks buvo jų sudarytų preliminariųjų sutarčių turinys, gretinti jas su S. K. sudarytomis preliminariosiomis sutartimis. Gynėjo nuomone, tik nustačius šias aplinkybes būtų galima spręsti dėl S. K. sudarytų preliminariųjų sutarčių atitikties ar neatitikties realioms objektų pardavimo aplinkybėms. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kurioje konstatuota, kad S. K., disponuodamas bendrovės „F“ turtu, lėšų bendrovės reikmėms nepanaudojo, o jas pasisavino, t. y. padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, neatitinka bylos aplinkybių ir neatskleidžia turto pasisavinimo sudėties požymių. Tokia teismo išvada paviršutiniška.
5.4. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš apeliacinės instancijos teismo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį argumentų yra tai, jog S. K. neįrodė lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms turto iššvaistymo aspektu (BK 184 straipsnis). Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas būtent dėl svetimo turto iššvaistymo ir šis tyrimas buvo ne kartą nutrauktas, tai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir tai, kad veikos kvalifikacijos pakeitimas, negavus jokių papildomų duomenų, nesuteikia pagrindo S. K. kaltei pasisavinus bendrovės lėšas pagrįsti. Taigi ši kaltinimo dalis skundžiamame nuosprendyje grindžiama prielaidomis, o ne abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas savo išvadas tuo, kad S. K. neįrodė lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms, perkėlė įrodinėjimo naštą S. K..
5.5. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad S. K. bendravo su įmonės „A“ atstovais, t. y. pateikė jiems perkamų kotedžų techninę dokumentaciją, kurios tikrumą patvirtino byloje apklausti bendrovės „A“ vadovai ir akcininkai. Todėl apeliacinės instancijos teismo iš kaltinamojo akto į skundžiamą nuosprendį perkeltas teiginys, kad S. K. nenustatytomis aplinkybėmis įgijo Bulgarijoje registruotos lietuviško kapitalo bendrovės rekvizitus ir kitus duomenis, neatitinka tikrovės. Teisme nebuvo atlikta rašysenos ekspertizė ir nenustatyta, kas iš Bulgarijoje registruotos lietuviško kapitalo bendrovės vadovų ar akcininkų padarė rankraštinius įrašus preliminariosiose nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse. Ši aplinkybė reikšminga patvirtinant ar paneigiant S. K. aiškinimą, kad šias sutartis jis sudarė su „A“ atstovu, nes byloje neginčytinai nustatyta, jog bendrovei „A“ vienu metu vadovavo A. D. (A. D.), o akcininkais buvo J. V., N. K., A. R.. Kiti liudytojai, išskyrus J. O., taip pat vienaip ar kitaip buvo susiję su Bulgarijoje statomais kotedžais tiek statybas finansuojant, tiek pardavinėjant statomus ar pastatytus kotedžus. Šiuo atveju svarbu tai, kad sutartys sudarytos kvalifikuotai, o avansiniai mokėjimai (25 proc.) apskaičiuoti tiksliai nuo parduodamų objektų ploto. Apeliacinės instancijos teismas šių reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nevertino, neaptarė jų įrodomosios reikšmės. Todėl šio teismo išvada, kad S. K. ir A. K. taikytina BK 183 straipsnio 2 dalis, nes bendrovės „F“ ir lietuviško kapitalo bendrovės, registruotos Bulgarijoje, „A“ sandoriai prieštarauja verslo logikai, neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. Pasak kasatoriaus, skundžiamame nuosprendyje teismas rėmėsi teismų praktika, kuri šioje byloje nėra aktuali, nes S. K. ir A. K. pateikė visus turimus dokumentus dėl lėšų panaudojimo. Nemotyvuotas ir bylos duomenimis objektyviai nepaneigtas šių duomenų neigimas dar nesudaro pakankamo ir teisėto pagrindo tuos dokumentus pripažinti suklastotais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>).
5.6. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas BK 183 straipsnio 2 dalies taikymą grindė dokumentais, gautais iš Rusijos Federacijos, kuriuose nenurodyta, jog realiai egzistuojanti bendrovė „S“ teikė reklamos paslaugas, faktu, kad jos steigėjas ir vadovas jau miręs, ir duomenų apie S. K. ir A. K. sienos kirtimą nebuvimu. Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad krovinių pervežimo bendrovę, kuriai vadovavo S. K., paveikė pasaulinė finansinė krizė, todėl S. K., siekdamas išsaugoti verslą, ieškojo klientų. Kaltinimas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių S. K. aiškinimą, kad krovinių pervežimai vyko į Rusijos Federaciją ir iš jos. Tai patvirtinančių dokumentų S. K. pateikti negalėjo, nes visus juos perdavė bankroto administratoriui (tai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas tų pačių duomenų pagrindu padarė priešingą išvadą, kurią grindė ne objektyviais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, o vien neigdamas bylos duomenis ir nutylėdamas reikšmingus teisingam bylos išsprendimui kitus bylos duomenis.
5.7. Pasak kasatoriaus, bendrovė „S“ yra reali, kaip ir steigėjai. A. S. taip pat reali, kaip ir jos tapatybę patvirtinantis dokumentas – pasas. A. S. parašas buhalteriniuose dokumentuose labai panašus į A. S. parašą. Gynėjo nuomone, A. S. asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, kurio numeris nurodytas finansiniuose dokumentuose ir kuriuos pripažino buhalterė J. O., tikrumas, A. S. parašo panašumas į jos tikrąjį parašą minėtuose finansiniuose dokumentuose apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai buvo ignoruojami. Teismo nekonkretus neigimas, kad S. K. nenustatytomis aplinkybėmis įgijo Rusijos Federacijos įmonės „S“ rekvizitus, sutarčių blankus bei informaciją apie vykdomą veiklą, objektyviai nepaneigia S. K. nurodytų aplinkybių dėl sandorių su minima bendrove atitikties realiems ūkiniams įvykiams, kurie klostėsi ekstremaliomis ekonominėmis sąlygomis. Kasatorius nesutinka su teismo teiginiu, kad bendrovė „S“ neužsiėmė reklama, vien tai, kad bendrovės „S“ įstatuose nenurodyta reklamos paslauga, dar nereiškia, kad ši bendrovė tokių paslaugų neteikė, – klientų suradimas bendrovei „S“ buvo prieinamas ir realiai galimas pagal jos veiklos profilį.
5.8. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas S. K. kaltės klausimą dėl šios veikos padarymo, prioritetą teikė dokumentams, gautiems iš Rusijos Federacijos, kurių patikimumo, neapklausus pačios A. S. ir neatlikus jos parašo ekspertizės, patikrinti BPK nustatyta tvarka neįmanoma. Šios teisme neapklaustos liudytojos aiškinimas, kad ji nėra buvusi Baltarusijos Respublikoje ir kad nieko nežino apie bendrovę „F“, nepaneigia fakto, kad pagal jos pasą ir labai panašų jos parašą bendrovei „S“ buvo išmokėtos byloje nurodomos sumos. Pasak kasatoriaus, dėl finansinės krizės esant nepalankioms ekonominėms sąlygoms, mokesčių vengimas buvo būdingas ne tik Lietuvos verslui, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos ūkinius santykius vertino atskirai nuo tuometinio verslo konteksto. Taigi apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl šios kaltinimo dalies grindė prielaidomis ir manymu, kad taip būti negalėjo. Šią išvadą teismas tiesiog perkėlė į kitą išvadą, kad S. K. padėjo A. K. pasisavinti bendrovės „R“ lėšas tarpusavio skolų tarp bendrovių „F“ ir „R“ užskaita, bendrovei „R“ apmokant „F“ įsiskolinimus bendrovei „S“. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tais pačiais BPK nustatyta tvarka nepatikrintais duomenimis, gautais iš Rusijos Federacijos. Tų pačių bylos duomenų pagrindu, nenurodęs jokių kitų patikimų ir objektyvių duomenų, teismas paneigė ir sutarčių tarp bendrovių „R“ ir „F“ bei trišalių susitarimų tikrumą. Sutartinių santykių nerealumą apeliacinės instancijos teismas grindžia ir specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad bendrovė „R“ nebuvo skolinga bendrovei „F“, nes „F“ savo vardu nebuvo registravusi transporto priemonių. Kadangi specialistas teisme neapklaustas, nebuvo išsiaiškinta, kodėl jis davė tokią išvadą, nutylėdamas esminę aplinkybę, kad bendrovė „F“ išsimokėtinai buvo įsigijusi apie dvidešimt vilkikų ir priekabų ir kad šios transporto priemonės buvo registruotos lizingo bendrovės vardu. Beje, šis specialistas savo išvadoje nustatė, kad bendrovė „F“ mokėjo didžiules įmokas lizingo bendrovėms, kurios ir pasiėmė visas minėtas transporto priemones (nuostolis 2 511 790 Lt).
5.9. Nuteistųjų gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl bendrovės „S“ vadovo mirties juridiškai reikšmingo santykio sudarant paslaugų sutartis su bendrove „F“ bei byloje minimus trišalius susitarimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šias pirmosios instancijos teismo išvadas ignoravo ir dėl jų klaidingumo arba akivaizdžios neatitikties realiems ūkiniams santykiams nepasisakė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas įvertino, kad bendrovė „R“ įsiskolinimą bendrovei „F“ padengė pastarosios nurodytomis ir bendrovei „R“ priimtinomis sąlygomis. Finansinius dokumentus pripažino tinkamais tiek bendrovė „R“, tiek „F“.
5.10. Kasatorius teigia, kad nekonstatavus, jog sandoriai su užsienio bendrovėmis buvo suklastoti, kartu išnyksta ir pagrindas S. K. ir A. K. pripažinti kaltais klastojus dokumentus ir apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą (BK 300 straipsnio 3 dalis, 222 straipsnio 1 dalis); abiejose bendrovėse buhalterinę apskaitą vykdė atitinkami specialistai, nepažeisdami įstatymais nustatytos tvarkos. Specialistas, tikrinęs bendrovių buhalterinę apskaitą, nustatė ir jų turtą, ir įsipareigojimus, ir nuosavą kapitalą bei jo struktūrą. Visi šie duomenys patvirtinti ir bendrovei „F“ iškeltoje bankroto byloje, kur taip pat išspręsti ir bendrovės kreditinio įsiskolinimo (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuri buvo tikslinama vėlesnėmis to paties teismo nutartimis) klausimai.
5.11. Pasak gynėjo, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. K. kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, vadovavosi prielaida, kad bendrovės „R“ ir „F“ bei byloje minimi trišaliai susitarimai yra suklastoti. Šio teismo išvados neišsamios, nenuoseklios ir prieštaringos.
5.12. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis), nes buvo remtasi objektyviai nepatvirtinta išvada dėl bendrovės „R“ turto pasisavinimo.
5.13. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas naują apkaltinamąjį nuosprendį priėmė neatlikęs jokio įrodymų tyrimo ir nedalyvaujant išteisintiesiems. Taip buvo pažeista jų konstitucinė teisė į gynybą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą bylos procesą, kuri suponuoja ir asmens teisę būti išklausytam, teikiant bylai reikšmingus argumentus. Vien šios aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, apsiribojęs prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintuosius pripažinti kaltais, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio įrodymus, ir pateikti patikimus ir proceso metu pasitvirtinusius argumentus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, šio teismo nuosprendžio struktūra ir turinys neatitinka apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų.
5.14. Pasak kasatoriaus, S. K. ir A. K. kaltė buvo grindžiama iš kitų valstybių gautais dokumentais ir tose šalyse apklaustų liudytojų A. S. ir I. P.-G. parodymais, kurių patikimumas nebuvo patikrintas BPK nustatyta tvarka, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, teismas privalėjo atlikti rašysenos ekspertizes dėl A. S. parašo finansiniuose dokumentuose atitikties jos tikrajam parašui, taip pat dėl rankraštinių įrašų preliminariosiose sutartyse su lietuviško kapitalo bendrove „A“, registruota Bulgarijoje, autoriaus identifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas, neįsitikinęs, ar kertant Lietuvos Respublikos sieną visada daromos atitinkamos žymos dokumentuose, padarė išvadą, kad S. K. ir A. K. valstybės sienos nekirto. Teismas nesiaiškino, ar buvo neutralioji zona tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos ties Lavoriškėmis. Be to, teismas, spręsdamas dėl S. K. ir A. K. kaltės apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą, privalėjo apklausti specialistą, kurio išvadomis rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje. Teismas nuosprendyje turėjo išdėstyti ne tik S. K. ir A. K. kaltinančius, bet ir juos teisinančius įrodymus.
6. Nuteistųjų S. K. ir A. K. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų
7. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad išvados dėl S. K. ir A. K. kaltės grįstos prielaidomis, padarytos papildomai neišsiaiškinus reikšmingų bylai aplinkybių, skundžiamo nuosprendžio motyvai deklaratyvūs.
7.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a> ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
7.2. Pažymėtina, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
7.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
7.4. Pirmosios instancijos teismas S. K. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, A. K. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį buvo išteisinęs, pripažinęs, kad nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas konstatavo, kad nesurinkta jokių įrodymų, kad S. K. pasisavino UAB „F“, o A. K., padedant S. K., – UAB „R“ priklausantį jų žinioje buvusį didelės vertės turtą. Pasak teismo, vien patikėto ar esamo kaltininko žinioje turto trūkumas dar nereiškia, kad jis yra pasisavintas, jis gali būti pavogtas, kitų asmenų sukčiavimo būdu užvaldytas, kitaip prarastas; pasisavinimo faktą privalo įrodyti teisėsaugos institucijos, o ne patys kaltinamieji, kad jie to turto nepasiėmė. Ikiteisminio tyrimo metu nepaneigta, kad UAB „F“ ir „R“ bendradarbiavo su Rusijos įmone „S“ pagal kaltinime nurodytas sutartis, vyko tarpusavio atsiskaitymai, nepaneigta ir tai, kad S. K., siekdamas gelbėti savo įmonės finansinę padėtį, nusprendė už įmonės pinigus pirkti penkis butus Bulgarijoje, tikėdamasis vėliau juos pelningai parduoti, tačiau buvo apgautas. Teismas nenustatė, kad S. K. pagamino kaltinime nurodytus dokumentus, žinojo, jog jam pateikiami dokumentai suklastoti, ir tyčia siekė panaudoti suklastotus dokumentus. Kadangi S. K. buvo įsitikinęs, kad buhalterei pateikiami dokumentai yra tikri, negalima teigti, kad jis apgaulingai tvarkė UAB „F“ buhalterinę apskaitą, be to, įmonės buhalterė S. K. pateiktų norminių aktų reikalavimų neatitinkančių dokumentų neįtraukė į apskaitą. Teismo nuomone, nenustatyta, kas pasirašė kaltinime nurodytuose dokumentuose už Rusijos įmonės „S“ direktorių ir kas paėmė pinigus, taip pat nenustatyta, kad tuos dokumentus suklastojo S. K. ir A. K.. Kadangi paslaugos buvo realiai atliktos ir už jas atsiskaityta, nebuvo apgaulingai vedama ir UAB „R“ buhalterinė apskaita.
7.5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. K. pripažino kaltu padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, A. K. – BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Šis teismas, atlikęs pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analizę, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai įvertino bylos įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, t. y. sureikšmino išteisintųjų parodymus ir neįvertino kitų teisingam bylos išnagrinėjimui itin reikšmingų ir teisėtai gautų duomenų, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad S. K. ir A. K. nepadarė jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas įvertino S. K. ir A. K. parodymus kaip pasirinktą gynybinę poziciją, kuriai prieštarauja liudytojų parodymai ir rašytiniai bylos įrodymai.
7.6. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė aiškius ir detalius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šis teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, dar kartą ištyrė pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų S. K. ir A. K., liudytojų V. M., G. V., J. O., A. D., J. V., H. S., T. S., A. R. parodymus, teisiamajame posėdyje patikrintus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis (pagal teisinės pagalbos prašymus iš Rusijos Federacijos ir Bulgarijos Respublikos teisėsaugos institucijų gautą informaciją, specialisto išvadas) ir šių išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištirtų įrodymų (tiek teisinančių, tiek kaltinančių) visumos pagrindu padarė išvadą, jog byloje esantys duomenys visiškai įrodo, kad S. K. ir A. K. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
7.7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės negalėjo būti grindžiamos iš Rusijos Federacijos ir Bulgarijos Respublikos gautais duomenimis. Priešingai – vadovaujantis BPK 20 straipsniu, įrodymais pripažįstami ir duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų sutarčių nustatyta tvarka; jeigu įrodymai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, vadovaujantis įrodymų tyrimą reglamentuojančiomis BPK XXI skyriaus nuostatomis, teismas gali jais grįsti savo išvadas (BPK 301 straipsnis) kartu su kitais bylos įrodymais.
7.8. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas: tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes; esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėdamas bylą nepadarė.
7.9. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl S. K. ir A. K. išteisinimo priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, šią klaidą ištaisė iš naujo įvertindamas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir jų visumos pagrindu, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 2 punktu, priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju tokį sprendimą teismas galėjo priimti neatlikęs įrodymų tyrimo, nes BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, įpareigojanti teisėjus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nereiškia, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištirti bylos įrodymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQxLTY5OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-141-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-141-699/2017">2K-141-699/2017</a>). Pirmosios instancijos teismui išsamiai ištyrus visus bylos įrodymus, tačiau tinkamai jų neįvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-648/2017">2K-191-648/2017</a>).
7.10. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas S. K. ir A. K. kaltės klausimą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, privalėjo teismo posėdyje apklausti specialistą. Baudžiamojo proceso įstatymas tokios pareigos teismui nenustato – specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausti tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, jog jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada yra pakankamai aiški ir išsami, ji teismo posėdyje paskelbiama specialistui nedalyvaujant. Taigi nagrinėjamu atveju BPK 284 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
8. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas S. K. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir A. K., pripažindamas kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje.
8.1 Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu išteisino S. K. ir A. K. dėl inkriminuotų veikų padarymo, motyvuodamas tuo, kad nesurinkta jokių jų kaltės įrodymų.
8.2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad faktiniais bylos duomenimis yra visiškai įrodyta, jog S. K. ir A. K. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
8.3. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.
8.4. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-19-697/2015, 2K-89-303/2017, 2K-184-697/2017).
8.5. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia. Turto pasisavinimo atveju tiesioginė tyčia reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį nuosavu turtu, taip siekdamas naudos savininko sąskaita. Sprendžiant, ar įmonės vadovas, neteisėtai disponuodamas jos lėšomis, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas pinigus, kurie turėjo būti panaudoti konkrečiam tikslui, ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-213/2012).
8.6. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „F“ piniginių lėšų S. K. įmonės reikmėms nepanaudojo, o išlaidos, patirtos neva įgyjant butus Bulgarijoje iš įmonės „A“ ir sudarant reklamos paslaugų teikimo sutartis su įmone „S“, buvo pagrįstos S. K. pagamintais žinomai netikrais dokumentais.
8.7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl butų pirkimo Bulgarijoje, pažymi, kad: 1) 2009 m. prasidėjus finansinei krizei, UAB „F“ finansinė padėtis pablogėjo, nes kitos įmonės neatsiskaitydavo su UAB „F“ už jos suteiktas paslaugas, sumažėjo darbų apimtys bei didėjo įmonės skolos; 2) įmonės direktorius S. K. teigė, jog, siekdamas išgelbėti žlungančią įmonę, investavo UAB „F“ priklausančias pinigines lėšas (130 329 Eur) į Bulgarijoje statomus butus, tačiau pats buvo apgautas ir minėtas lėšas prarado; 3) S. K. įmonės vadovo pareigas ėjo nuo 1993 iki 2010 m., buvo ilgametis įmonės vadovas ir verslo dalyvis, suprato visas galimas rizikas versle ir žinojo savo įmonės finansinius rodiklius, o kartu buvo ir įmonės kasininkas, tačiau be jokių užtikrinimo priemonių ir garantijų perleido 130 329 Eur sumą nemokiam verslo subjektui; 4) S. K. minėtą pinigų sumą perleido antrą kartą gyvenime matomam asmeniui, nežinodamas nei jo vardo, nei pavardės; nepaprašė, kad šis asmuo pateiktų asmens dokumentą, įmonės registracijos pažymėjimą; neprašė jokio Bulgarijos įmonės dokumento (kasos pajamų orderio), kad ši pinigus gavo; nevažiavo apžiūrėti statomo komplekso į Bulgariją prieš pasirašydamas sutartį ar prieš mokėdamas pinigus; 5) praradęs didelę įmonės pinigų sumą, S. K. į teisėsaugos institucijas nei Lietuvoje, nei Bulgarijoje nesikreipė; 6) S. K. sutuoktinė, kuri buvo UAB „R“ akcininkė ir direktorė bei nuolat bendradarbiavo su UAB „F“, apie vyro ketinimus įsigyti nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje nieko nežinojo; 7) 2012 m. lapkričio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/141 konstatuojama, kad tyrimui nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys, jog UAB „F“ sumokėjo 130 329 Eur Bulgarijos įmonei „A“, todėl nėra galimybės nustatyti, ar UAB „F“ direktorius S. K. pinigus panaudojo atsiskaitymui su šia įmone; 8) UAB „F“ buhalterė J. O. patvirtino, kad UAB „F“ panaudotos piniginės lėšos neva butams Bulgarijoje įsigyti nebuvo įtrauktos į UAB „F“ sąnaudas; 9) UAB „F“ direktoriaus pavaduotojas statybos reikalams V. M. patvirtino, jog žinojo apie visas įmonės sudarytas sutartis bei jų sąlygas, tačiau apie ketinimus UAB „F“ vardu įsigyti nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje jis nežinojo; 10) liudytojai A. D., H. S., J. V., N. K., T. S., A. R. buvo susiję su Bulgarijos įmone „A“ kaip investuotojai ar laiduotojai, tačiau su S. K. ar UAB „F“ jokių ryšių neturėjo ir nieko nežinojo apie butų pirkimo–pardavimo sutartis, kurias įmonė „A“ neva sudarė su S. K. ar įmone „F“; 11) Bulgarijoje pagal Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymą apklausta liudytoja I. P.-G parodė, jog S. K. pasirašytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutartys nei su jos žinia, nei jos akivaizdoje nebuvo pasirašytos, mokėjimai nebuvo gauti nei per banką, nei į įmonės „A“ kasą.
8.8. Taigi visos pirmiau nurodytos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. K., būdamas UAB „F“ direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, turėdamas įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje esančias įmonės UAB „F“ pinigines lėšas, siekdamas pateisinti jų paėmimą iš įmonės kasos, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs Bulgarijos įmonės „A“ rekvizitus, sutarčių blankus bei informaciją apie vykdomą veiklą, pagamino žinomai netikrus dokumentus, neva UAB „F“ pirks iš Bulgarijos įmonės „A“ penkis butus ir neva šiai Bulgarijos įmonei grynaisiais sumokėjo 130 329 Eur, juos patvirtino savo parašu ir įmonės antspaudu. Taip S. K. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „F“ turtą.
8.9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, taip pat pritardama apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl UAB „F“ ir „R“ reklamos sutarčių su Rusijos įmone „S“, pažymi, kad: 1) pats S. K. teisiamajame posėdyje negalėjo nurodyti, kokias konkrečiai paslaugas UAB „F“ suteikė Rusijos įmonė „S“; 2) UAB „F“ direktoriaus pavaduotojas statybos reikalams V. M. patvirtino, jog UAB „F“ niekur nesireklamavo, jam nežinoma apie įmonės sutartis dėl reklamos su Rusijos įmone „S“, UAB „F“ sutarčių su Rusijos įmone „S“ sudarymo metu negalėjo atsiskaityti su įmonės darbuotojais, todėl mokėti už reklamą 78 000 Eur taip pat negalėjo; 3) baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Rusijos įmonė „S“ vertėsi didmenine prekyba kitomis prekėmis. Papildomos ekonominės veiklos rūšys buvo leidyba, baldų gamyba, pastatų ir statinių statyba, didmeninė prekyba maisto produktais, didmeninė prekyba mašinomis ir įranga, mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, mažmeninė prekyba kitomis prekėmis specializuotose parduotuvėse, mažmeninė prekyba ne parduotuvėse ir reklamos paslaugomis ši įmonė nesivertė; 4) 2009 m. sausio 8 d. pasirašyta reklamos paslaugų teikimo sutartis tarp UAB „F“ ir Rusijos įmonės „S“ buvo pasirašyta neva įmonės „S“ direktoriaus R. K., tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog šis Rusijos pilietis 2008 m. kovo 20 d. mirė, todėl objektyviai sutarties sudarymo metu negalėjo pasirašyti šios sutarties; 5) tiek S. K., tiek ir A. K. tvirtino, kad už suteiktas Rusijos įmonės „S“ paslaugas atsiskaitydavo Lavoriškių pasienio posto neutraliojoje zonoje, perduodami pinigus įmonės įgaliotajai atstovei A. S.. Tačiau 2012 m. gegužės 21 d. pagal teisinės pagalbos prašymą A. S., apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad įmonėje „S“ nėra dirbusi, niekada nebuvo Lietuvoje ar prie jos sienos, nesudarinėjo jokių sandorių su UAB „F“ ir neėmė jokių pinigų iš S. K. ar A. K.; 6) be to, baudžiamojoje byloje esantys Lietuvos Respublikos valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštai patvirtina, jog nei S. K., nei A. K. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos nekirto, grynųjų pinigų sumų nedeklaravo. Savo ruožtu Interpolo Baltarusijos nacionalinio biuro raštas patvirtina, kad šios šalies sienos kirtimų duomenų bazėje nėra duomenų apie A. S. sienos kirtimus; 7) be to, 2012 m. lapkričio 14 d. specialisto išvadoje (pirmiau nurodytų faktų kontekste) konstatuojama, kad šie faktai paneigia vykdytų operacijų turinį, kaip vieną iš privalomų juridinę galią turinčio dokumento rekvizitų. Todėl įmonės „S“ išrašytos sąskaitos faktūros, kuriomis buvo įformintas paslaugų pardavimas UAB „F“ už 78 000 Eur, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas neturi juridinės galios dėl jose atvaizduotų neįvykusių ūkinių operacijų. Taigi ši specialisto išvada ir kiti bylos duomenys paneigia, jog UAB „F“ ir Rusijos įmonė „S“ bendradarbiavo, palaikė glaudžius ryšius vykdant pervežimus tarp Lietuvos ir Rusijos įmonių ir kad tarp jų buvo sudarytos 2008 m. sausio 4 d. ir 2009 m. sausio 8 d. reklamos paslaugų sutartys bei atsiskaitoma pagal įmonės „S“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
8.10. Taigi visos pirmiau nurodytos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. K., būdamas UAB „F“ direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, turėdamas įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje esančias įmonės UAB „F“ pinigines lėšas, siekdamas pateisinti jų paėmimą iš įmonės kasos, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs Rusijos įmonės „S“ rekvizitus, sutarčių blankus bei informaciją apie vykdomą veiklą, pagamino žinomai netikrus dokumentus, neva patvirtinančius, kad įmonei „S“ už reklamos paslaugų teikimą iš UAB „F“ kasos grynaisiais buvo sumokėta 78 000 Eur, ir patvirtino juos savo parašu bei įmonės antspaudu. Taip S. K. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „F“ turtą.
8.11. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal 2009 m. liepos 10 d., 2009 m. spalio 12 d., 2009 m. gruodžio 12 d. ir 2009 m. gruodžio 17 d. trišalius susitarimus tarp UAB „R“, „F“ ir Rusijos įmonės „S“ jokie piniginiai mokėjimai nebuvo atlikti. A. K. būnant UAB „R“ direktore bei vykdant kasininko pareigas, turint administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuojant įmonės lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būnant atsakingai už bendrovės veiklos organizavimą, 2009 m. liepos–gruodžio mėn., turint tikslą pasisavinti jos žinioje esančias įmonės „R“ lėšas bei siekiant pateisinti jų paėmimą iš įmonės kasos, padedant sutuoktiniui UAB „F“ direktoriui S. K., nenustatytomis aplinkybėmis įgijus Rusijos įmonės „S“ rekvizitus, bendrai abu pagamino žinomai netikrus dokumentus, melagingai patvirtinančius, kad UAB „R“ skolinga įmonei UAB „F“ už transporto priemonių nuomą, o UAB „F“ neva skolinga Rusijos įmonei „S“ pagal 2009 m. sausio 8 d. reklamos paslaugų teikimo sutartį, dėl to UAB „R“ padengia įmonės „F“ skolas Rusijos įmonei „S“, kuriuos A. K., kaip UAB „R“ direktorė, ir S. K., kaip UAB „F“ direktorius, patvirtino savo parašais ir įmonių anspaudais.
8.12. Apeliacinės instancijos teismas šią A. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis), o S. K. – kaip padėjėjo pasisavinant didelės vertės svetimą turtą (BK 24 straipsnio 6 dalis ir 183 straipsnio 2 dalis).
8.13. Kasaciniame skunde kasatorius nesutinka su tuo, jog apeliacinės instancijos teismas tiek S. K., tiek A. K. padarytas nusikalstamas veikas įvertino kaip padarytas iš sutapties (idealioji nusikaltimų sutaptis) ir jų kaltę padarius nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, kildino iš neįvykusių sandorių tarp bendrovės UAB „F“ ir bendrovių „A“ bei „S“. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Aptartų ir baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad S. K. bendra tyčia buvo nukreipta į didelės vertės UAB „F“ priklausančio turto pasisavinimą, o visi kiti jo veiksmai (dokumentų klastojimas ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) buvo tik priemonė pirmiau nurodytam tikslui pasiekti, todėl jam inkriminuotos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį. Analogiškai kaip sudarančios idealiąją nusikaltimų sutaptį vertintinos ir A. K. padarytos nusikalstamos veikos pasisavinant didelės vertės UAB „R“ turtą.
8.14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios apeliacinio teismo išvados neprieštarauja ir formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2006">2K-582/2006</a>, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Tai reiškia, kad išsamus bendrą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota ir tai, kad sutaptis yra idealioji ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra jungiami bendro kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius. Tokia teisinė situacija gali susidaryti ir tada, kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis) ir pan. Nusikaltimai, numatyti BK 222, 300 straipsniuose, tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui, panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Būtent šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Tokia veika (veikų sutaptis) turi tam tikras laiko ribas ir tos veikos paprastai tęsiasi (daromos) iki pagrindinio tikslo (sumanymo) – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Tokia situacija atsižvelgus į konkrečios bylos faktines aplinkybes gali būti prilyginama idealiajai sutapčiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>).
Dėl turto konfiskavimo
9. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnį, nepagrįsti.
9.1. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Pagal BK72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
9.2. Pagal teismų praktiką, iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-138/2014, 2K-497-511/2015, 2K-243-942/2016, 2K-269-648/2017). Be to, jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama, ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-527/2014, 2K-497-511/2015, 2K-13-693/2016).
9.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. K., padedant S. K., kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pasisavino didelės – 20 000 Eur – vertės svetimą jos žinioje buvusį UAB „R“ turtą. UAB „R“ atstovai civilinio ieškinio byloje nepareiškė ir nėra duomenų, kad turtas buvo grąžintas šiai įmonei. Todėl teismas teisingai sprendė, kad bendrai abiejų nuteistųjų pasisavintas turtas turi būti konfiskuotas valstybės naudai priteisiant konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą – 20 000 Eur. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas, taikydamas nuteistiesiems solidariąją atsakomybę, padarė klaidą. Nagrinėjamu atveju konfiskuotino turto vertę atitinkanti suma iš S. K. ir A. K. turi būti išieškoma lygiomis dalimis, t. y. po 10 000 Eur iš kiekvieno. Dėl to ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų S. K. ir A. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą.
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendį.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš S. K. ir A. K. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (20 000 Eur) lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 10 000 Eur.
Teisėjai Pranas Kuconis
Artūras Pažarskis
Aurelijus Gutauskas
