Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-46/2009

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams Viešosios policijos apsaugos tarnybai, UAB „BTA draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo AB „Žiemys“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką už pavogtą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens ir jo civilinės atsakomybės draudiko.

Pagal trečiojo asmens AB „Žiemys“ ir ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ 2003 m. kovo 23 d. Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį buvo apdraustos 300 000 Lt verte draudėjo UAB „Žiemys“ turto parduotuvėje Vilniuje, Savanorių pr. 139, atsargos nuo gaisro, gamtinių jėgų ir kitų žalų. Pagal AB „Žiemys“, Vilniaus miesto VPK Apsaugos skyriaus, kurio teises ir pareigas nuo 2005 m. rugpjūčio 4 d. perėmė Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – Viešosios policijos apsaugos tarnyba (toliau – Apsaugos skyrius), ir UAB „Pasala“ 2002 m. kovo 1 d. trišalę Stebėjimo ir reagavimo bei apsauginės signalizacijos techninio aptarnavimo sutartį Nr. 733 (toliau – Stebėjimo ir reagavimo sutartis) Apsaugos skyrius įsipareigojo: stebėti AB „Žiemys“ patalpų Vilniuje, Savanorių pr. 139, apsauginės įsilaužimo signalizacijos būklę centralizuoto stebėjimo punkte; gavęs iš objekto signalizacijos formuojamą suveikimo signalą, signalus, informuojančius apie techninius gedimus, ar laiku negavęs signalizacijos testo signalų, ne vėliau kaip per 7 min. atvykti atidžiai apžiūrėti patalpas iš išorės ir imtis priemonių, kad būtų išsiaiškintos įsilaužimo, signalizacijos suveikimo priežastys.

2003 m. lapkričio 3 d. AB „Žiemys“ darbuotoja, atrakinusi parduotuvės patalpas, pastebėjo ant grindų gulinčias plytas ir parduotuvės patalpų sienoje išgriautą skylę ir apie įsilaužimą iš karto informavo įmonės direktorių. Nustatyta, kad į parduotuvės patalpas buvo patekta iš nestebimų patalpų per skylę sienoje, išardžius mūrinę sieną ir išlaužus pagalbinių durų užraktą, grotų spyną. Iš parduotuvės buvo pavogta moteriškų kailių gaminių, kurių vertė – 165 803,85 Lt. 2003 m. lapkričio 3 d. AB „Žiemys“ vadovas pranešė apie įvykdytą vagystę Apsaugos skyrius. Dėl šio fakto pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, nurodyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, kuris dar nebaigtas; tęsiama pagrobto turto ir įtariamųjų paieška.

2007 m. vasario 5 d. AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą ir ieškinyje nurodė, kad jam apie draudiminį įvykį pranešta 2003 m. lapkričio 3 d. apie 13.30 val. Ikiteisminio tyrimo metu aštuoni kailių gaminiai, kurių vertė – 11 897,39 Lt, buvo surasti ir grąžinti draudėjui AB,,Žiemys“. Dėl įvykusios vagystės AB,,Lietuvos draudimas“ 2003 m. gruodžio 22 d. išmokėjo AB „Žiemys“ 80 000 Lt avansinę draudimo išmoką, o 2004 m. vasario 5 d. – likusią draudimo išmokos dalį, t. y. 73 606,46 Lt. Ieškovo teigimu, jis, išmokėjęs draudimo išmoką draudėjui AB „Žiemys“, perėmė teisę reikalauti išmokėtos sumos, t. y. 153 606,46 Lt, iš atsakingo už žalą asmens – Apsaugos skyrius ir jo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko, nes žala atsirado dėl šio asmens neveikimo, jam pažeidus 2002 m. kovo 1 d. Stebėjimo ir reagavimo sutarties 1.3.1, 3.2, 3.3, 3.5 punktuose nustatytus reikalavimus. 2004 m. liepos 29 d. ieškovas pateikė Apsaugos skyriui pretenziją, ir šis 2004 m. rugpjūčio 4 d. raštu pranešė, kad jo bendroji civilinė atsakomybė apdrausta UAB „BTA draudimas“, todėl pasiūlė dėl AB „Žiemys“ išmokėtos sumos atlyginimo spręsti su jo draudiku. 2004 m. rugpjūčio 11 d. raštu ieškovas kreipėsi į atsakovą UAB „BTA draudimas“ dėl 153 606,46 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. 2004 m. lapkričio 30 d. raštu UAB „BTA draudimas“ pranešė, kad negali priimti pagrįsto sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, nes nepakanka informacijos, o 2004 m. gruodžio 30 d. raštu – kad 2003 m. lapkričio 3 d. įvykdyta vagystė iš AB „Žiemys“ kailių parduotuvės pripažinta nedraudžiamuoju įvykiu.

Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento; ginčo atveju avansinis mokėjimas atliktas 2003 m. gruodžio 22 d., likusi draudimo išmokos dalis išmokėta 2004 m. vasario 5 d., taigi nuo šios datos ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas; ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui įteiktas 2007 m. vasario 5 d., taigi nepažeidus trejų metų ieškinio senaties termino.

Ieškovas AB,,Lietuvos draudimas“ prašė teismą priteisti iš atsakovų Viešosios policijos apsaugos skyriaus ir UAB „BTA draudimas“ solidariai 153 606,46 Lt nuostoliams atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Teismas nustatė, kad 2003 m. lapkričio 3 d. aktas patvirtina, jog AB „Žiemys“ pateikė Apsaugos skyriui pretenziją dėl Stebėjimo ir reagavimo sutarties nevykdymo, pažeidžiant jos 1.3.1, 3.2, 3.3 ir 3.5 punktus; 2003 m. lapkričio 3 d. AB „Žiemys“ pranešė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ apie vagystės faktą; Apsaugos skyrius 2003 m. lapkričio 12 d. raštu, atsakydamas į AB „Lietuvos draudimas“ 2003 m. lapkričio 4 d. raštą, pateikė informaciją apie įvykio aplinkybes ir nurodė, kad jo civilinė atsakomybė apdrausta UAB „BTA draudimas“; 2003 m. lapkričio 25 d. raštu Vilniaus miesto VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų tarnybos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyrius pranešė AB „Lietuvos draudimas“, kad vagystės metu pagrobta 113 kailių dirbinių, kurių vertė – 165 803,85 Lt. Teismas nurodė, kad Draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2004 m. sausio 1 d., 82 straipsnio 2 dalyje ir 230 straipsnyje nustatyta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad AB „Lietuvos draudimas“ turėjo pareigą sumokėti draudimo išmoką iki 2004 m. sausio 30 d., o sumokėjo 2004 m. vasario 5 d. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo teisė, pereinanti draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), todėl, taikant ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles (CK 1.127 straipsnis), remiantis CK 6.113 straipsniu, trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Teismas nurodė, kad iš neteisės negali kilti teisė, todėl draudikas, neturėdamas teisės mokėti draudimo išmokos nesilaikydamas terminų, taip pat mokėti šią išmoką dalimis, neįgijo teisės reikalauti, jog, jam pažeidus įstatymo nustatytą draudimo išmokos mokėjimo terminą, ieškinio senaties termino pradžia, reiškiant subrogacinį reikalavimą, būtų nukelta. Ieškovas turi laiku ir tinkamai pareikšti pretenziją ir ieškinį dėl žalos atlyginimo žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinės atsakomybės draudikui tol, kol nesibaigė šio prievolė tenkinti tokius reikalavimus. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas dėl atsakovo Apsaugos skyriaus baigėsi 2007 m. sausio 30 d., o dėl jo civilinės atsakomybės draudiko UAB „BTA draudimas“ – 2006 m. gruodžio 30 d.; ieškovas ieškinį pateikė 2007 m. vasario 5 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas įgyvendino savo teises nerūpestingai, neatidžiai, praleido ieškinio senaties terminą, jo nurodytos šio termino praleidimo aplinkybės negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą, todėl, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinys atmestinas (CK 1.126 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai žalą patyręs asmuo yra apsidraudęs savo turtinį interesą, tai draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei jis apsidraudęs – į jo draudiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“, UAB „Ritranspeda“, bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008). Draudikas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, negali turėti daugiau teisių, negu jų būtų turėjęs žalą patyręs asmuo (naudos gavėjas). Kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog prievolę išmokėti draudimo išmoką ieškovas savo draudėjui AB,,Žiemys“ įvykdė po 2004 m. sausio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiniams santykiams kvalifikuoti taikė nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Draudimo įstatymo normas ir nurodė, kad pagal šio įstatymo 82 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Kolegija nurodė, kad nesutinka su ieškovo AB,,Lietuvos draudimas“ pozicija, jog draudimo išmokos dydžiui reikšmingą informaciją jis gavo 2004 m. sausio 6 d. iš AB,,Žiemys“, todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas 30 dienų terminas draudimo išmokai išmokėti – visą reikšmingą informaciją apie draudžiamąjį įvykį ir padarytos žalos dydį draudikas gavo 2003 m. lapkričio 25 d. iš Vilniaus miesto VPK. Kolegija pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas nebaigtas iki šiol, todėl pavogto turto ar jo dalies suradimas negali turėti įtakos ieškovo prievolės išmokėti draudimo išmoką vykdymui. Kolegija konstatavo, kad ieškovo prievolė išmokėti draudimo išmoką atsirado nuo 2003 m. lapkričio 26 d., t. y. kitą dieną, kai buvo gauta visa reikšminga informacija apie draudiminį įvykį; dėl to, kad privalomas reikalavimas išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų įtvirtintas nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Draudimo įstatyme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį terminą skaičiavo nuo 2004 m. sausio 1 d. ir pagrįstai laikė, jog ši išmoka turėjo būti išmokėta ne vėliau kaip 2004 m. sausio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, konstatavo, kad draudikui, įgijusiam teisę reikšti subrogacinį reikalavimą, ši reikalavimo teisė į žalą padariusio asmens draudiką, atsiradusi po draudimo išmokos išmokėjimo, negali būti patenkinta, jeigu subrogacinį reikalavimą reiškiantis draudikas neišmokėjo draudimo išmokos įstatyme nustatytais terminais, juos praleido ir tokiu būdu baigėsi žalą padariusios asmens draudiko prievolė atsakyti pagal jų draudimo sutartis. Kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog draudikas AB,,Lietuvos draudimas“ praleido įstatyme įtvirtintą 30 dienų terminą išmokėti draudimo išmoką, pagal nurodytą kasacinio teismo suformuluotą taisyklę jo subrogacinis reikalavimas negali būti patenkintas. Kolegijos nuomone, tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, tiek apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl ieškinio senaties termino ir draudiminio įvykio buvimo ar nebuvimo neturi teisinės reikšmės, todėl nėra pagrindo dėl jų pasisakyti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti dėl apeliacinio skundo motyvų nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, pateiktu išaiškinimu dėl draudiko teisės į subrogacinio reikalavimo, reiškiamo draudikui, apdraudusiam atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, patenkinimo, todėl nepagrįstai susiejo draudiko teisės į subragacinio reikalavimo patenkinimą pasibaigimą vien su (tariamai) praleistu draudimo išmokos išmokėjimo terminu. Pagal nurodytoje nutartyje kasacinio teismo suformuluotą taisyklę, sprendžiant dėl draudiko subrogacinio reikalavimo tenkinimo, reikia nustatyti du teisiškai reikšmingus juridinius faktus: pirma, ar draudikas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, nepraleido draudimo išmokos išmokėjimo termino; antra, atsakingo už žalą asmens draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką pasibaigimo pagrindus ir terminus. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu draudikas būtų laiku išmokėjęs draudimo išmoką, jis būtų galėjęs pareikšti reikalavimą (ir (ar) ieškinį) už žalą atsakingo asmens draudikui per Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą vienerių metų terminą; nustatęs, kad draudikas nepagrįstai pavėluotai išmokėjo draudimo išmoką, kasacinis teismas konstatavo, jog atsakingo už žalą asmens draudiko prievolė pasibaigė dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti praleidimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai susiejo atsakingo už žalą asmens draudiko, t. y. UAB „BTA draudimas“, prievolės pasibaigimą vien tik su (tariamai) pavėluotu draudimo išmokos išmokėjimu ir net nenagrinėjo draudiko prievolės, kylančios iš bendraatsakių UAB „BTA draudimas“ ir Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus 2002 m. gruodžio 30 d. draudimo sutarties, atsiradimo ir pasibaigimo pagrindų bei terminų. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, konstatavus pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimo faktą, a priori yra pagrindas konstatuoti ir atsakingo už žalą asmens draudiko prievolės pasibaigimą, prieštarauja teisės aktams ir kasacinio teismo praktikai.

2. Teismai neteisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudimo išmokos mokėjimo ir nemokėjimo sąlygas bei draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo momentą, neatsižvelgė į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas pavėlavo išmokėti draudimo išmoką. Tiek pagal įvykio, tiek jo tyrimo, tiek draudimo išmokos išmokėjimo metu galiojusias Draudimo įstatymo nuostatas draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su visos informacijos, reikšmingos nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį, gavimo momentu; draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu, taip pat atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (Įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. liepos 30 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., 14 straipsnio 2, 3 dalys; redakcijos, įsigaliojusios 2004 m. sausio 1 d., 82 straipsnio 2, 3 dalys). Byloje nustatyta, kad įvykis – apdraustojo turto vagystė paaiškėjo 2003 m. lapkričio 3 d. Nuo pat paaiškėjimo apie vagystę ieškovui buvo didelių abejonių dėl draudžiamojo įvykio buvimo. Tiriant įvykį nustatytos aplinkybės kėlė pagrįstų įtarimų, kad draudėjas ar jo įgalioti asmenys gali būti prisidėję prie vagystės. Dėl įvykdytos vagystės aplinkybių ieškovas kreipėsi į policiją, kuri 2003 m. lapkričio 25 d. rašte nurodė, kad dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas, vykdydamas Draudimo įstatymo nuostatas, draudžiančias mokėti draudimo išmoką neįsitikinus, buvo ar ne draudžiamasis įvykis, turėjo pagrindą nemokėti šios išmokos tol, kol paaiškės naujų aplinkybių, leidžiančių ją išmokėti. Ieškovas elgėsi sąžiningai ir išmokėjo draudimo išmoką nepažeisdamas įstatyme nustatytų terminų, todėl teismai turėjo konstatuoti, kad ieškovo pareiga išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų atsirado kitą dieną po 2004 m. sausio 29 d. ieškovo priimto sprendimo (CK 1.118 straipsnio 1 dalis). Netgi tariant, kad ieškovo pareiga išmokėti draudimo išmoką atsirado kitą dieną po to, kai buvo gautas 2004 m. sausio 6 d. AB „Žiemys“ raštas, pagal kurį ieškovas apskaičiavo galutinį draudėjo nuostolių dydį, pripažintina, jog ieškovas nepažeidė draudimo išmokos išmokėjimo termino, nes išmokėjo ją trisdešimtą termino dieną – 2004 m. vasario 5 d. Nepripažįstant draudiko teisės nemokėti draudimo išmokos (sustabdyti jos mokėjimą), kai yra svarbios aplinkybės, būtų nepagrįstai suvaržytos draudikų galimybės tinkamai ištirti įvykius ir mokėti draudimo išmokas tik dėl draudžiamųjų įvykių (CK 6.987 straipsnis), taip pat apsiginti nuo piktnaudžiavimų, siekiant gauti draudimo išmokas.

3. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams bendraatsakiams pareikšti, be to, nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senatis dėl atsakovo Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus baigėsi 2007 m. sausio 30 d., o dėl atsakovo UAB „BTA draudimas“ – 2006 m. gruodžio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nesvarstė ieškinio senaties klausimo.

Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, subrogacijos atveju ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo draudimo išmokos išmokėjimo dienos (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas v. UAB DK „Lindra“, bylos Nr. 3K-3-394/2004; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. V. S., bylos Nr. 3K-3-636/2005; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Ergo Lietuva“ v. J. P., bylos Nr. 3K-3-456/2006). Ieškovas, išmokėjęs likusią draudimo išmokos dalį 2004 m. vasario 5 d., nepažeidė šios išmokėjimo termino ir tinkamai įvykdė savo prievolę (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Būtent nuo šios datos prasidėjo ieškinio senaties terminas subrogaciniam reikalavimui pareikšti. Pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenurodė, kaip nustatė ieškinio senaties termino pabaigos datą dėl atsakovo UAB „BTA draudimas“, tačiau galima numanyti, kad rėmėsi šio atsakovo Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 3.1 punkte pateikta draudžiamojo įvykio apibrėžtimi: „Draudiminis įvykis – tai draudimo sutarties galiojimo metu ir galiojimo teritorijoje žalos tretiesiems asmenims padarymas dėl apdraustos draudėjo veiklos ir pretenzijos draudėjui pateikimas (pretenzija draudėjui turi būti pateikta draudimo sutarties galiojimo metu arba ne vėliau kaip per trejus metus nuo draudimo sutarties pasibaigimo ar nutraukimo)“. Teismas nepagrįstai pripažino standartinėse taisyklėse nurodytą trejų metų terminą naikinamuoju, kuriam pasibaigus išnyksta draudiko pareiga atsakyti pagal draudimo sutartį. Dėl to, kad draudimo liudijime nurodyta civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimo pabaigos data 2003 m. gruodžio 31 d., teismas nusprendė, kad ieškinys UAB „BTA draudimas“ turėjo būti pareikštas iki 2006 m. gruodžio 30 d.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios ir pabaigos dėl atsakovo UAB „BTA draudimas“ datos yra kitokios negu dėl atsakovo Apsaugos skyriaus. Pirma, teismas nepagrįstai rėmėsi Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 3.1 punkte pateikta draudžiamojo įvykio apibrėžtimi: byloje yra bendraatsakių 2002 m. gruodžio 24 d. individualioji draudimo sutartis, kurios 3.1 punkte pateiktoje draudžiamojo įvykio apibrėžtyje nenurodyta, kad būtina draudiminio įvykio sąlyga – pateikti pretenziją per trejus metus nuo draudimo sutarties pasibaigimo dienos. Kai yra standartinė ir individuliai aptarta draudžiamojo įvykio apibrėžtys, turi būti remiamasi individuliai aptartąja (CK 6.187 straipsnis, 6.193 straipsnio 4 dalis). Taigi atsakovo UAB „BTA draudimas“ prievolė atsirado tą pačią dieną kaip ir atsakovo Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus. Antra, nei standartinėse Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklėse Nr. 011, nei individualioje draudimo sutartyje nepateikta pretenzijos, kaip sudėtinio draudžiamojo įvykio elemento, sąvokos apibrėžties. Dėl to sąvoka „pretenzija“ turi būti aiškinama kaip veiksmai, kuriais (žodžiu ar raštu) pranešama apie esamus ar būsimus reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo. Teismas visiškai nepagrįstai aiškino pretenzijos sąvoką kaip reikalavimo, kuris teikiamas per teismą, t. y. kaip ieškinio reikalavimo, nes draudikas nagrinėja ir moka draudimo išmokas pagal ne teismo tvarka pareikštus reikalavimus. 2003 m. lapkričio 3 d. AB „Žiemys“ ir Apsaugos skyriaus pasirašytame akte įrašyta AB „Žiemys“ pretenzija dėl Apsaugos skyriaus padarytų Stebėjimo ir reagavimo sutarties pažeidimų, turėjusių įtakos nuostoliams atsirasti. 2004 m. liepos 29 d. pretenzija ieškovas pareikalavo, kad Apsaugos skyrius kompensuotų ieškovo nuostolius. Taigi net ir pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 0141 pateiktą draudiminio įvykio apibrėžtį yra pagrindas konstatuoti, kad reikalavimas pareikšti pretenziją per trejus metus nuo bendraatsakių draudimo sutarties pabaigos datos yra įvykdytas laiku. Dėl to UAB „BTA draudimas“ atsirado prievolė išmokėti draudimo išmoką. Trečia, standartinėse taisyklėse nurodytas trejų metų terminas negali būti laikomas naikinamuoju, kuriam suėjus baigiasi draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Šis terminas reiškia tik tai, kad per šį terminą turi būti pareikšta pretenzija draudėjui ir (ar) jo atsakomybės draudikui. Dėl to, kad nagrinėjamu atveju pretenzija buvo pareikšta tinkamai ir laiku, laikytina, jog įvyko draudžiamasis įvykis, dėl kurio atsirado civilinės atsakomybės draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką. Draudimo sutartyje nenustatyti draudiko UAB „BTA draudimas“ prievolės, įvykus draudžiamajam įvykiui mokėti draudimo išmoką, pasibaigimo pagrindai, todėl laikytina, kad ši prievolė gali pasibaigti tik bendraisiais įstatyme nustatytais prievolių pasibaigimo pagrindais. Dėl to laikytina, kad ieškinio senaties terminas dėl draudiko UAB „BTA draudimas“ pasibaigia tuo pačiu metu kaip ir dėl draudėjo, t. y. atsakingo už žalą asmens. Kitoks standartinėse taisyklėse nustatyto trejų metų termino aiškinimas būtų nelogiškas ir neprotingas. Aiškinant draudiminio įvykio apibrėžtį taip, kaip tai darė pirmosios instancijos teismas, iškreipiama civilinės atsakomybės draudimo esmė, nes draudėjas neapsaugomas nuo reikalavimų, kurie jam gali būti pareikšti per įstatymų nustatytą terminą, nors jis dėl to mokėjo draudimo įmokas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškinio senaties termino pradžia ir pabaiga dėl abiejų bendraatsakių yra ta pati: ieškinio senaties terminas prasidėjo 2004 m. vasario 5 d., baigėsi 2007 m. vasario 5 d., taigi ieškovas, pareiškęs ieškinį 2007 m. vasario 5 d., nepraleido šio termino.

4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalies ir 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes, nusprendęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl abiejų atsakovų, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios buvo pagrindas atnaujinti neva praleistą terminą: ypatingas įvykio aplinkybes, ilgai trukusį ieškovo ir bendraatsakių susirašinėjimą, tebevykstantį ikiteisminį tyrimą, taip pat tai, kad senaties terminas praleistas nedaug. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai nesvarstė ieškinio senaties klausimo,

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes net nenurodė, kokiu pagrindu atmetamas ieškinio reikalavimas kitam solidariajam atsakovui. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dviem bendraatsakiams kaip solidariesiems skolininkams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Rusijos įmonė „InKomLiga” v. UAB DK „Lindra”, bylos Nr. 3K-3-671/2004; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje UAB „IF draudimas“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-536/2007). Teismas, nurodęs, kad reikalavimą atsakovui – draudikui UAB „BTA draudimas“ – atmeta dėl praleisto draudimo išmokos išmokėjimo termino, visiškai nepasisakė, kokiu pagrindu netenkinamas reikalavimas kitam atsakovui – atsakingam už žalą asmeniui, t. y. Apsaugos skyriui. Net ir sutikus su teismo išvada, kad subrogacinis reikalavimas atsakingo už žalą asmens draudikui negali būti tenkinamas dėl jo prievolės pasibaigimo, tai ipso facto nereiškia, jog atsakingo už žalą asmens pareiga atsakyti pagal ieškovo ieškinį taip pat pasibaigusi.

6. Teismai, nepagrįstai atmetę ieškinį dėl priežasčių, nesusijusių su reikalavimo pagrįstumu, visiškai nepasisakė dėl atsakovo Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl to, kad nurodytų sąlygų nustatymas yra susijęs su fakto klausimais, byla grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „BTA draudimas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, suformuluota taisykle, pagal kurią „CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostata, kad reikalavimo teisė pereina išmokėjusiam draudimo išmoką draudikui, nesuteikia jam galimybės mokėti šią išmoką nesilaikant nustatytų terminų draudimo išmokai išmokėti, nes tokių terminų nesilaikymo pasekmė yra žalą padariusio asmens draudiko prievolės pasibaigimas“. Kasatorių argumentai, kad ta aplinkybė, jog draudimo išmoka buvo sumokėta pavėluotai, atimtų galimybę įgyvendinti subrogacijos teisę tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuota ir kita aplinkybė – kad atsakingo už žalą asmens draudiko prievolė pasibaigė dėl senaties, prieštarauja nurodytai kasacinio teismo praktikai. Vien ta aplinkybė, kad draudimo išmoka išmokėta pažeidus jos išmokėjimo terminą, jau yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas laikyti, jog draudiko subrogacijos teisė pasibaigė. Kita vertus, ši teisė gali pasibaigti ir tuo atveju, kai draudimo išmoka buvo išmokėta laiku, tačiau atsakingo už žalą asmens draudiko prievolė atsakyti už draudėją pasibaigė dėl senaties.

2. Nuorodos į kasacinio teismo praktiką, suformuotą iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, priėmimo, nepatvirtina kasatoriaus teiginio, kad pagal ankstesnę kasacinio teismo praktiką subrogacijos teisės įgyvendinimo pradžia buvo siejama su draudimo išmokos išmokėjimo data. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas v. UAB DK „Lindra“, bylos Nr. 3K-3-394/2004, konstatuota, kad ginčo santykiams turėjo būti taikomos garantų prievolės ribas ir atsakomybės pasibaigimo pagrindus nustatančios materialiosios teisės normos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. V. S., bylos Nr. 3K-3-636/2005, ir 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Ergo Lietuva“ v. J. P., bylos Nr. 3K-3-456/2006, pasisakyta dėl ieškinio senaties termino pradžios momento regresinėms prievolėms (CK 1.127 straipsnio 4 dalis), o nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl senaties termino pradžios momento subrogacijos teisei įgyvendinti. Dėl to, kad kasatoriaus įvardytų bylų ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, teismai neturėjo remtis nurodytose kasacinio teismo nutartyse esančiais teisės išaiškinimais.

3. Net tuo atveju, jeigu kasatorius būtų nepažeidęs draudimo išmokos išmokėjimo termino, jis negalėtų reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovo UAB „BTA draudimas“, nes ieškinio pareiškimo dieną jau buvo pasibaigusi atsakingo už žalą asmens draudiko prievolė tenkinti tokį reikalavimą. Pagal Bendrųjų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 3.1 punktą reikalavimas atlyginti žalą už draudėją gali būti tenkinamas, kai yra dvi sąlygos: pirma, žala tretiesiems asmenims atsirado dėl apdraustos draudėjo veikos draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu; antra, pretenzija draudėjui pateikta ne vėliau kaip per trejus metus nuo draudimo sutarties pasibaigimo ar nutraukimo. Bendraatsakių draudimo sutartis galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., o ieškinys pareikštas tik 2007 m. vasario 5 d.

4. Kasatoriaus argumentai, kad bendraatsakių sudarytoje individualiosios draudimo sutarties 3.1 punkte pateikta kitokia draudžiamojo įvykio apibrėžtis, prieštaraujanti standartinėms draudimo sąlygoms, nustatytoms Taisyklėse, yra nepagrįsti. Pagal Taisyklių 5.6 punktą draudėjo ir draudiko susitarimu Taisyklių pagrindu gali būti sudaromos individualios draudimo sutartys, nustatančios papildomas sąlygas negu nustatytos Taisyklėse. Taigi draudžiamojo įvykio apibrėžtis individualiojoje draudimo sutartyje galėtų būti teisiškai reikšminga, jeigu joje būtų nustatytos papildomos sąlygos, lyginant su Taisyklėmis. Dėl to, kad tokių papildomų sąlygų nėra, galioja Taisyklėse pateikta draudžiamojo įvykio apibrėžtis. Ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris yra naikinamasis, todėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką pasibaigė. Be to, šis draudikas nurodytą įvykį yra pripažinęs nedraudžiamuoju ir dėl kitų aplinkybių, todėl jeigu teismai būtų nagrinėję ieškinį iš esmės, sistemiškai būtų vertinę ir šį faktą.

5. Kasatoriaus argumentai, kad senaties termino pabaigos diena yra ta pati abiem bendraatsakiams, yra nepagrįsti. Teismai teisingai aiškino regresinių ir subrogacinių reikalavimų skirtumus ir pagrįstai nustatė skirtingus senaties pasibaigimo terminus atsakingam už žalą asmeniui ir jo civilinės atsakomybės draudikui.

6. Teismai nepažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalies ir 1.131 straipsnio 2 dalies, nes tyrė ir vertino ieškovo pateiktus įrodymus apie ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, tačiau nepripažino šių svarbiomis.

7. Kasatoriaus argumentai dėl ieškinio kitam solidariajam atsakovui atmetimo ir CPK 263 straipsnio ir 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nebuvo keliamas šis klausimas, be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams abiem atsakovams pareikšti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Viešosios policijos apsaugos tarnyba nprašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškovas praleido Draudimo įstatyme nustatytą 30 dienų terminą draudimo išmokai išmokėti, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, suformuluotą taisyklę ieškovo subrogacinis reikalavimas negali būti patenkintas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl šios priežasties neturi teisinės reikšmės motyvai dėl ieškinio senaties termino ir draudžiamojo įvykio buvimo ar nebuvimo.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senatis pasibaigė dėl abiejų atsakovų, todėl kasatoriaus argumentai, jog teismai nenurodė, kokiu pagrindu atmeta ieškinio reikalavimus kitam solidariajam atsakovui – Apsaugos skyriui, yra nepagrįsti.

3. Kasatorius nepagrįstai sieja draudimo išmokos sumokėjimo termino praleidimą su nebaigtu ikiteisminiu tyrimu. Šis tyrimas nebaigtas iki šiol, o draudimo išmoka – išmokėta. Tai rodo, kad surinkta pakankamai reikšmingos informacijos tam, jog įvykis būtų pripažintas draudžiamuoju. Be to, ieškovas pirmąją (didžiąją) draudimo išmokos dalį sumokėjo avansu, nors, jo teigimu, turėjo didelių abejonių dėl draudžiamojo įvykio buvimo.

4. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą subrogaciniam reikalavimui pareikšti. Teismas nepažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalies, taip pat CK 1.5 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes, ištyręs byloje esančius įrodymus, nepripažino, kad ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.

Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – teisės klausimai, susiję su draudiko, išmokėjusio draudėjui draudimo išmoką pagal turto draudimo sutartį, subrogacijos teisės įgyvendinimo tvarka ir sąlygomis, ieškinio senaties terminais, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens ir jo civilinės atsakomybės draudiko.

Dėl subrogacijos sampratos, šio instituto paskirties ir taikymo draudimo teisiniuose santykiuose ypatumų

Nagrinėjamoje byloje svarbu išsiaiškinti subrogacijos instituto esmę, paskirtį, taikymo draudimo teisiniuose santykiuose ypatumus, subrogacijos ir regreso skirtumus.

Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Taigi subrogacija – tai draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu.

Subrogacijos institutas turi mažiausiai du tikslus. Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, ką šiam išmokėjo nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens. Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė.

Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi.

Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Tokia pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas v. UAB „Ergo Lietuva ir UAB „Litranspeda“, bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas (draudikas) AB „Lietuvos draudimas“, išmokėjęs pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką dėl draudėjo AB „Žiemys“ turto vagystės, perėmė šio draudėjo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens. Atsakingu už žalą asmeniu šiuo atveju nurodytas atsakovas Apsaugos skyrius (nuo 2008 m. sausio 1 d. – Viešosios policijos apsaugos tarnyba), kuris pagal su AB „Žiemys“ sudarytą 2002 m. kovo 1 d. Stebėjimo ir reagavimo bei apsauginės signalizacijos techninio aptarnavimo sutartį turėjo užtikrinti patalpų, iš kurių pavogtas turtas, apsaugą. Dėl to, kad atsakingu už žalą nurodytas asmuo buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, ieškinys pareikštas ir šio asmens civilinės atsakomybės draudikui UAB „BTA draudimas“, kaip solidariajam atsakovui.

Dėl subrogacijos teisės įgyvendinimo taisyklių

CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis.

Nagrinėjamu atveju draudėją, t. y. žalą patyrusį asmenį AB „Žiemys“, ir atsakingą už žalą asmenį, t. y. Apsaugos skyrių (dabar – Viešosios policijos apsaugos tarnyba), siejo 2002 m. kovo 1 d. Stebėjimo ir reagavimo bei apsauginės signalizacijos techninio aptarnavimo sutartis dėl patalpų, iš kurių pavogtas turtas, apsaugos. Šiuo atveju draudikas AB „Lietuvos draudimas“, kuriam perėjo draudėjo AB „Žiemys“ teisė reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens, t. y. Viešosios policijos apsaugos tarnybos, įstojo vietoje savo draudėjo į sutartinę prievolę. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostatas draudiko AB „Lietuvos draudimas“ padėtis yra tokia pati, kokia pagal Stebėjimo ir reagavimo sutartį būtų nukentėjusio asmens, t. y. AB „Žiemys“, jeigu šis nebūtų sudaręs turto draudimo sutarties. Taigi nagrinėjamu atveju yra ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo Viešosios policijos apsaugos tarnybos sutartinis ginčas dėl sutartinės civilinės atsakomybės. AB „Lietuvos draudimas“ subrogacijos teisę turi įgyvendinti pagal nurodytą Stebėjimo ir reagavimo sutartį.

Dėl to, kad nagrinėjamu atveju atsakingas už žalą asmuo, t. y. Viešosios policijos apsaugos tarnyba, buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, žalą patyręs asmuo, t. y. AB Žiemys“, būtų turėjęs teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens draudiko. Ieškovas, perėmęs žalą patyrusio draudėjo reikalavimo teisę, taip pat turi teisę reikšti reikalavimą atsakingo už žalą asmens draudikui. Žalą patyrusio asmens, t. y. AB „Žiemys“, ir atsakingo už žalą asmens draudiko, t. y. UAB „BTA draudimas“, nesiejo sutartiniai santykiai. Atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudiko atsakomybė žalą patyrusiam asmeniui kyla ne sutarties, bet įstatymo pagrindu: Draudimo įstatymo 94 straipsnyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. Taigi šiuo atveju yra ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo UAB „BTA draudimas“ ginčas dėl deliktinės civilinės atsakomybės. AB „Lietuvos draudimas“ subrogacijos teisę atsakingo už žalą asmens draudikui UAB „BTA draudimas“ turi įgyvendinti pagal tas taisykles, kuriomis būtų įgyvendinęs nukentėjęs asmuo, t. y. AB „Žiemys“, jeigu jis nebūtų sudaręs turto draudimo sutarties, t. y. pagal deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakingo už žalą asmens, t. y. Viešosios policijos apsaugos skyriaus, ir jo civilinės atsakomybės draudiko, t. y. UAB „BTA draudimas“, atsakomybė žalą patyrusiam asmeniui, taigi ir iš jo reikalavimo teisę perėmusiam draudikui, yra solidarioji, tačiau skiriasi jų atsakomybės pagrindas: už žalą atsakingo asmens (Viešosios policijos apsaugos skyriaus) atsakomybė – sutartinė, o šio asmens civilinės atsakomybės draudiko (UAB „BTA draudimas“) – deliktinė. Atsižvelgiant į tai, skiriasi subrogacijos teisės įgyvendinimo sąlygos.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kai byloje nustatyta, jog ieškovas AB „Lietuvos draudimas“, išmokėdamas draudimo išmoką savo draudėjui, t. y. AB „Žiemys“, pažeidė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje nustatytą 30 dienų terminą, jo subrogacinis reikalavimas negali būti patenkintas.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas draudiko teisę į subrogacinio reikalavimo patenkinimą visiškai nepagrįstai susiejo tik su draudimo išmokos išmokėjimo draudėjui AB „Žiemys“ terminu. Minėta, kad dėl draudiko subrogacijos teisės į atsakingo už žalą asmens draudiką įgyvendinimo turi būti sprendžiama pagal tas sąlygas, kokiomis reikalavimo teisę būtų įgyvendinęs žalą patyręs asmuo, šiuo atveju – AB „Žiemys“. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesvarstė dėl subrogacijos teisės įgyvendinimo sąlygų nagrinėjamu atveju, todėl jo išvada apie ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ teisės į subrogacinio reikalavimo patenkinimą pasibaigimą negali būti laikoma teisėta. Atsakovo UAB „BTA draudimas“ atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas pažeidė draudimo išmokos savo draudėjui išmokėjimo terminą, yra savarankiškas jo subrogacijos teisės pasibaigimo pagrindas, yra visiškai teisiškai nepagrįstas. Tai yra vidiniai draudiko ir draudėjo, iš kurio draudikas įgijo subrogacijos teisę, santykiai, tuo tarpu minėta, kad subrogacijos teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens ar jo civilinės atsakomybės draudiko santykius. Aplinkybė, kad draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką draudėjui, pažeidė šios išmokos mokėjimo terminą, gali turėti reikšmės tik tuo atveju, jeigu draudikas, uždelsęs išmokėti draudimo išmoką savo draudėjui, praleidžia ieškinio senaties terminą sutartinėje ar deliktinėje prievolėje, kurioje jis perėmė iš draudėjo kreditoriaus teises. Tokiu atveju, jeigu asmuo, kuriam reiškiamas subrogacinis reikalavimas, reikalautų taikyti ieškinio senatį, o teismas neatnaujintų praleisto termino, ieškinio senaties pasibaigimas būtų pagrindas reikalavimą atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas padaręs visiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovo subrogacinis reikalavimas negali būti patenkintas dėl to, jog ieškovas pažeidė draudimo išmokos savo draudėjui išmokėjimo terminą, nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ieškinio senaties klausimas. Šioje byloje abu bedraatsakiai reikalavo taikyti ieškinio senatį, todėl šis klausimas turėjo būti išspręstas pirmiausia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ subrogacijos teisės įgyvendinimo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, pateiktais teisės išaiškinimais, nes kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką pagal transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį, subrogacijos teisės į atsakingo už žalą asmens, kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, draudiką. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo nurodytoje nutartyje kasacinio teismo išdėstytus išaiškinimus: šioje nutartyje nekonstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog subrogacinį reikalavimą reiškiantis draudikas pažeidė draudimo išmokos išmokėjimo draudėjui, iš kurio parėmė reikalavimo teisę, terminą, yra pagrindas netenkinti subrogacinio reikalavimo.

Dėl ieškinio senaties subrogacijos atveju

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad ieškinio senatis subrogacijos atveju turi būti skaičiuojama nuo draudimo išmokos išmokėjimo, t. y. pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalyje nustatytą taisyklę, pažymėtina, kad nurodyta taisyklė taikoma nustatant iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžią, tuo tarpu minėta, jog subrogacija nėra nauja regresinė prievolė – tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje žalos atlyginimo prievolėje. Dėl to subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Tokia ieškinio senaties subrogacijos atveju skaičiavimo tvarka pateisinama ir CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostata. Šioje normoje įtvirtinta taisyklė, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, reiškia ir tai, jog draudikas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, negali turėti daugiau teisių, negu būtų turėjęs žalą patyręs asmuo.

Subrogacijos institutas draudimo teisiniuose santykiuose tam tikra prasme drausmina tiek draudiką, tiek draudėją. Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. Draudėjas turi interesą kuo greičiau pranešti apie jam padarytą žalą savo draudikui, nes jeigu dėl delsimo pranešti subrogacija taps neįmanoma, draudikas įgis teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo subrogacijos teisės įgyvendinimo, visiškai nesprendė ieškinio senaties klausimo. Taigi liko neperžiūrėta apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio senaties terminų, šių terminų skaičiavimo ir taikymo, sprendžiant šalių ginčą dėl ieškovo subrogacinio reikalavimo dviem solidariesiems bendraatsakiams patenkinimo. Esminis nurodytų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl solidariosios skolininkų atsakomybės

Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasatoriaus argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog AB „Lietuvos draudimas“ subrogacinis reikalavimas atsakingo už žalą asmens draudikui, t. y. UAB „BTA draudimas“, negali būti tenkinamas, privalėjo pasisakyti dėl kitam solidariajam atsakovui, t. y. Viešosios policijos apsaugos tarnybai, pareikšto reikalavimo. Kasatorius teisingai nurodo, kad net tuo atveju, jeigu subrogacinis reikalavimas už žalą atsakingo asmens draudikui UAB „BTA draudimas“ negalėtų būti patenkintas dėl jo prievolės pasibaigimo, tai ipso facto nereikštų, jog yra pasibaigusi ir atsakingo už žalą asmens prievolė dėl sutartinės civilinės atsakomybės.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju atsakingas už žalą asmuo ir jo civilinės atsakomybės draudikas yra solidarieji skolininkai, nors jų atsakomybė kyla skirtingais pagrindais. Žalą patyręs asmuo, taigi ir subrogacijos teisę įgijęs draudikas, turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų bet kuris iš dviejų solidariųjų skolininkų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškinį atsakingo už žalą asmens draudikui, t. y. UAB „BTA draudimas“, privalėjo išspręsti reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui, t. y. Viešosios policijos apsaugos tarnybai (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.14 straipsnio 3 dalis).

Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė subrogacinį reikalavimą, neišsprendęs dėl ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės pareikšti, taip pat neišsiaiškinęs subrogacinio reikalavimo įgyvendinimo sutartinėje ir deliktinėje prievolėse sąlygų, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentų, susijusių su šalių ginčo esme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, konstatuoja, kad įvardyti esminiai teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė