Dėl Vilniaus apygardos teismo Periodinio teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvadų, Teismų tarybos nutarimo pripažinimo neteisėtais, atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-43/2009

Procesinio sprendimo kategorija 19.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Teisėjų tarybos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl Vilniaus apygardos teismo Periodinio teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvadų, Teismų tarybos nutarimo pripažinimo neteisėtais, atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo. Trečiaisiais asmenimis dalyvauja Teisėjų taryba, Vilniaus apygardos teismo Periodinio teisėjų veiklos vertinimo komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismą:

1) pripažinti neteisėtomis ir negaliojančiomis Vilniaus apygardos teismo Periodinio teisėjų veiklos vertinimo komisijos (toliau – Vertinimo komisija) 2005 m. vasario 1 d. išvadą Nr. TR-335 ir 2005 m. vasario 18 d. išvadą Nr. TR-393 dėl teisėjos S. P. veiklos įvertinimo;

2) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 13 P-321 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti S. P. iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjos pareigų“ ir jį panaikinti;

3) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretą Nr. 225 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretas Nr. 225);

4) pripažinti, kad Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretu Nr. 225 ieškovė buvo neteisėtai atleista iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų;

5) priteisti iš Lietuvos valstybės 838 635 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovė nurodė, kad Respublikos Prezidento 2000 m. kovo 7 d. dekretu Nr. 793 penkerių metų laikotarpiui buvo paskirta Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja. Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretu Nr. 225, atsižvelgiant į Teismų tarybos patarimą, nuo 2005 m. kovo 7 d. buvo atleista iš pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui. Teismų taryba, priimdama 2005 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 13 P-321, vadovavosi Vertinimo komisijos 2005 m. vasario 1 d. išvada, tačiau neatsižvelgė į tai, kad Vertinimo komisija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui principą, nesivadovavo Teismų tarybos 2004 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 218 patvirtintais Periodinio teisėjų veiklos vertinimo nuostatais (toliau – Nuostatai): ieškovė nebuvo pasirašytinai informuota apie Vertinimo komisijos posėdžio pradžią; Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininkas prieš dvi savaites nepateikė Vertinimo komisijai motyvuotų išvadų dėl ieškovės veiklos vertinimo, o nepagrįstą konkrečiais faktais išvadą pateikė faksu tik likus mažiau kaip dienai iki Vertinimo komisijos posėdžio; ieškovė prieš dvi savaites iki Vertinimo komisijos posėdžio nebuvo pasirašytinai supažindinta su pateikta išvada; ieškovė nebuvo pasirašytinai supažindinta su Vertinimo komisijos posėdžio protokolu ir išvada; Vertinimo komisija per vieną savaitę neišnagrinėjo ieškovės pateiktų prieštaravimų ir nepateikė naujos išvados; Vertinimo komisija neužtikrino ieškovės veiklos vertinimo duomenų konfidencialumo, nes išvadą siuntė faksu Ukmergės rajono apylinkės teismui. Ieškovės teigimu, jos veikla buvo vertinama taikant kitokius kriterijus, nei kitiems penkerių metų stažą turintiems teisėjams. Įrodymai 2005 m. vasario 1 d. Vertinimo komisijos išvadai pagrįsti buvo renkami jau po išvados surašymo. Be to, Nuostatuose nenustatytu pagrindu ir terminais Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2005 m. vasario 18 d. sudarė naują Vertinimo komisiją, kuri surašė išvadą, analogišką pirmajai.

Ieškovė nurodė, kad Teismų taryba, pažeisdama Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 121 straipsnio 3 dalį, 125 straipsnio 1 dalį, Teismų tarybos reglamento 23 straipsnio 5 punktą, 29, 32 straipsnius, prieš pat posėdžio pradžią tiesiogiai, ne per Nacionalinę teismų administraciją, priėmė pateiktus naujus dokumentus – Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 17 d. pažymą ir Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko 2005 m. vasario 18 d. faksu pateiktą papildomą informaciją. Taip buvo apribota Nuostatuose nustatyta teisė laiku susipažinti su šiais duomenimis ir nustatyta tvarka juos paneigti. Teismų taryba nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 17 d. pažyma, neatsižvelgė į tai, kad ji nepasirašyta K. R., jo nurodyti duomenys yra nepagrįsti ir neteisingi. Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko 2005 m. vasario 18 d. pateiktoje papildomoje informacijoje nurodyti duomenys nepagrįsti konkrečiais faktais. Teismų taryba priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą patarti Respublikos Prezidentui atleisti ieškovę iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjos pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui (2005 m. kovo 7 d.). Prezidentas atsižvelgė į Teismų tarybos patarimą, kuris išleistas pažeidžiant Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus, 29 straipsnyje įtvirtintą lygybės įstatymui principą.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą ieškinio reikalavimo dėl Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321 panaikinimo ir ieškovės grąžinimo į Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjos pareigas, šią bylos dalį nutraukė; taip pat nutraukė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus dėl pripažinimo neteisėtomis ir negaliojančiomis Vilniaus apygardos teismo vertinimo komisijos 2005 m. vasario 1 d. išvados Nr. TR-335 ir 2005 m. vasario 18 d. Nr. išvados Nr. TR-393 bei Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nutraukė bylos dalį dėl Vertinimo komisijos išvadų pripažinimo neteisėtomis ir negaliojančiomis kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), motyvuodamas, kad ši nėra juridinis asmuo ir negali būti dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 37 straipsnis), kad nepagrįstai buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Be to, Vertinimo komisijos išvados turinio prasme Teismų tarybai nėra privalomos, nesukuria šalims teisių ir pareigų, išvadų apskundimo teismui procedūra nenustatyta.

Teismas nutraukė bylos dalį dėl Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321, motyvuodamas, kad ji nėra juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnis, Teismų įstatymo 119 straipsnis), todėl negali būti laikoma byloje dalyvaujančiu asmeniu.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo neteisėtu Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225. Teismas padarė išvadą, kad dėl ieškovės buvo laikytasi Konstitucijoje ir Teismų įstatyme nustatytos procedūros dėl jos tinkamumo būti paskirta teisėja iki 65 metų įvertinimo, o Teismų tarybos patarimas atleisti iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui, yra pagrįstas. Tai, kad Teismų taryba tiesiogiai, ne per Nacionalinę teismų administraciją, priėmė pateiktus papildomus duomenis, nesuvaržė ieškovės teisių, nes pagal įstatymą to nedraudžiama. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės tvirtinimą, kad Teismų tarybai pateikta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 17 d. pažyma neteisėta, motyvuodamas, kad kaip liudytojas apklaustas K. R. patvirtino pasirašęs pirmąjį pažymos egzempliorių, ir tai sutampa su byloje esančiu originalu. Teismas pripažino, kad, siunčiant informaciją faksu, buvo pažeista ieškovės teisė į duomenų konfidencialumą, tačiau tai neduoda pagrindo daryti išvados dėl ginčijamo Teismų tarybos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų tarybos nariai su papildomai gauta medžiaga susipažino ir sutiko, kad ši būtų svarstoma, o ieškovė neprašė skirti papildomo laiko susipažinti. Teismų taryba turėjo teisę nagrinėti visą turimą medžiagą ir remiantis ja patarti Respublikos Prezidentui. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės teiginį, kad buvo suvaržytos jos teisės susipažinti su visa medžiaga ir pateikti prieštaravimus. Teismas konstatavo, kad Teismų taryba, įvertinusi įrodymų visumą, laikydamasi šiai procedūrai nustatytų taisyklių, priėmė ginčijamą nutarimą, kuriuo nepažeidė ieškovės nurodytų įstatymų reikalavimų. Teismas bylos medžiagos pagrindu nustatė, kad ieškovė dėl savo asmeninių ir etinių savybių yra netinkama eiti teisėjo pareigas ir konstatavo, kad Respublikos Prezidentui buvo pakankamas pagrindas atleisti ją iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui.

Atmetęs pagrindinius ieškovės reikalavimus, teismas atmetė ir išvestinius reikalavimus priteisti iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Šis teismas pripažino negaliojančiu Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 13 P-321; pripažino, kad S. P. atleidimas iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretu Nr. 225 yra nepagrįstas ir neteisėtas; priteisė ieškovei iš valstybės 197 098 Lt vidutinio darbo užmokesčio ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pateikta Vertinimo komisijai informacija apie ieškovės asmenines savybes (dažnai nusišalina nuo bylų nagrinėjimo, kelia pretenzijų dėl per didelio darbo krūvio) nepatvirtina, jog jos elgesys neatitiko Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė, būdama pagrindinė ikiteisminio tyrimo teisėja Ukmergės rajono apylinkės teisme, nagrinėjo visų kategorijų bylas. Bylų skaičius, palyginti su kitais teisėjais, jai nebuvo mažinamas. Apie darbo krūvį teisėjų kolegija sprendė ne tik iš išnagrinėtų bylų skaičiaus, bet ir vertino bylų sudėtingumą. Teisėjų kolegijos nuomone, teisėjo, pareiškusio pastabų dėl darbo krūvio, taip pat dėl to, kad jam tenka dirbti po darbo, elgesys negali būti vertinamas kaip konfliktiškos asmenybės elgesys arba neatitinkantis teisėjo etikos taisyklių reikalavimų. Ieškovės veiksmo, kad 2005 m. spalio 27 d. ji nedelsdama neapklausė įtariamųjų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti kaip neatitinkančio Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų, nes tą dieną ji priėmė nemažai procesinių sprendimų, tuo pačiu metu turėjo atlikti du ikiteisminio tyrimo veiksmus – apklausti įtariamąjį ir išspręsti suėmimo klausimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog tarp ieškovės ir kitų teismo teisėjų konfliktinių situacijų nebuvo. Liudytojų nurodytos ieškovės asmeninės savybės nepažeidžia pagrindinių teisėjo elgesio principų. Ieškovės darbo kokybė įvertinta gerai, bylas ji nagrinėjo nepažeisdama terminų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo pakankamai nustatytų objektyvaus pobūdžio faktų, kuriems esant būtų galima konstatuoti, kad ieškovė dėl Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų nesilaikymo netinka eiti teisėjo pareigas; pripažinus, kad ieškovė iš teisėjo pareigų atleista neteisėtai ir nepagrįstai, jai priteisė vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš teisėjo pareigų iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis); vadovaudamasi CK 6.252 straipsniu ir DK 250 straipsniu, ieškovei nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Teisėjų taryba prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas.

Apeliantė taip pat prašė panaikinti tą skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta bylos dalis dėl Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321 ir Vertinimo komisijos išvadų. Apeliacinės instancijos teismas patenkino tik tris ieškovės reikalavimus ir, nors ir nurodė, kad panaikina visą sprendimą, o ne jo dalį, dėl likusių ieškinio reikalavimų nepasisakė, skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria buvo nutraukta dalis bylos, nenagrinėjo (išskyrus ieškinio reikalavimo dėl Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenagrinėjo apeliantės reikalavimo dėl Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.

Apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir nesvarstė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą dėl pareikšto reikalavimo, dėl kurio pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, netenkama galimybės skųsti sprendimo faktiniu pagrindu aukštesnės instancijos teismui.

Kai pirmosios instancijos teismas neišsprendžia byloje pareikštų reikalavimų, kurie, apeliacinės instancijos teismo manymu, turėjo būti teismo išnagrinėti ir išspręsti, turi būti konstatuojamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs vieną ieškinio reikalavimų, pagal kurį buvo nutraukta byla, ir visiškai nepasisakęs dėl bylos nutraukimo pagal kitą ieškinio reikalavimą, nevykdė procesinių įstatymų reikalavimų, netaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti (CPK 327 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas); nesvarstęs ir nevertinęs apeliacinio skundo reikalavimų, susijusių su apskųsto sprendimo dalimi dėl bylos nutraukimo, nesilaikė imperatyvaus CPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimo, nustatančio bylos nagrinėjimo ribas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti, kodėl nepripažino negaliojančiu ar neteisėtu Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretą Nr. 225. Teismui to nepadarius ir iš viso nesvarsčius klausimo dėl nurodyto dekreto teisėtumo ir pagrįstumo, šis yra nepanaikintas, jo teisėtumas preziumuojamas. Susidarė ydinga situacija – ieškovei yra priteista piniginė suma žalai, patirtai dėl neteisėto atleidimo iš pareigų, atlyginti, tačiau atleidimo neteisėtumas kaip toks, nekonstatuotas įstatymo nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškinio reikalavimų ir taip pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, 302 straipsnio nuostatas. Ne visų byloje pareikštų reikalavimų išsprendimas pripažintinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Esant tokioms aplinkybėms, negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu apeliacinio teismo sprendimo dalies dėl išvestinių ieškinio reikalavimų patenkinimo. Be to, teismas taikė atsakovų deliktinę atsakomybę, nenustatęs jų neteisėtų veiksmų, atleidžiant ieškovę iš pareigų, ir nenurodęs jų kaltę patvirtinančių aplinkybių, o tai prieštarauja CK 6.263 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, pagal kurią pareiga atlyginti žalą atsiranda tik esant visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašė kasacinį skundą palikti nenagrinėtą ir pradėtą kasacinį procesą nutraukti.

Atsiliepime nurodyta, kad kasacinį skundą trečiojo asmens vardu padavė Teisėjų tarybos pirmininkė. Teisėjų tarybos darbo reglamente, patvirtintame Teisėjų tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 13P-206-(7.1.2), nustatyta Teisėjų tarybos pirmininko ir Teisėjų tarybos kompetencija. Pagal Reglamento 21.27 punktą sprendimą dėl kasacinio skundo padavimo privalėjo priimti Teisėjų taryba. Teisėjų taryba nepriėmė sprendimo dėl kasacinio skundo šioje civilinėje byloje padavimo. Taigi kasacinis skundas yra tik Teisėjų tarybos pirmininko asmeniškai paduotas skundas ir negali būti laikomas Teisėjų tarybos kasaciniu skundu.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės paduoti kasacinį skundą

CPK 342 straipsnyje nustatyta, kad kasacinį skundą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose Teisėjų taryba byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu. Pagal CPK 37 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys yra dalyvaujantys byloje asmenys. Taigi, Teisėjų taryba yra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl pagal CPK 342 straipsnį ji turi teisę paduoti kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi trečiojo asmens Teisėjų tarybos kasacinį skundą priėmė. Kasaciniam teismui pateiktas Teisėjų tarybos 2008 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolo Nr. 38P-11-(7.1.1) išrašas, kuriame nurodyta, kad Teisėjų taryba nutarė apeliacinės instancijos teismo sprendimą skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Taigi, kasacinis skundas paduotas subjekto, kuris turi teisę inicijuoti kasacinį procesą.

Dėl Respublikos Prezidento dekreto

Teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai nustatyti Konstitucijoje. Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:

1) savo noru;

2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus;

3) dėl sveikatos būklės;

4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;

5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.

Šie Konstitucijoje nustatyti teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai išvardyti Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje.

Šioje byloje kyla klausimas dėl Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte (Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte) nustatyto teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindo, kai jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taikymo klausimai.

Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus, keičia jų darbo vietas. Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Atsižvelgiant ir į Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus, priimtus bylose, kuriose buvo nagrinėjami Respublikos Prezidento dekretų teisėjų atleidimo iš pareigų konstitucingumo klausimai (pvz., 2004 m. balandžio 7 d., 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimai), nekyla abejonių dėl Respublikos Prezidento kompetencijos atleisti iš pareigų apylinkės teismo teisėją.

Teisėjo atleidimo iš pareigų tvarką reglamentuoja Teismų įstatymas. Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apygardos teismo, apygardos administracinio teismo ir apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalyje, kuri taikytina šioje byloje, buvo nustatyta, kad dėl šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų asmenų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teismų taryba (ši įstatymo norma pakeista Lietuvos Respublikos 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1685 (nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.), kuriame nustatyta, kad dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba). Šis įstatymo pakeitimas nagrinėjant ieškovės pareikštus reikalavimus netaikytinas, nes dėl teisėjos S. P. atleidimo iš pareigų metu pagal galiojusią Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalį Respublikos Prezidentui turėjo patarti Teismų taryba. Taigi, tuo metu Teismų tarybos turėta kompetencija patarti Respublikos Prezidentui atleisti S. P. iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų negali būti paneigta.

Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas, be kita ko, sprendžia, ar Respublikos Prezidento aktai neprieštarauja Konstitucijai. Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad tik Konstitucinis Teismas turi kompetenciją spręsti dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Tokia išvada darytina iš ir iš Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 106 straipsnio 1 ir 2 dalių, 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 63 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 65 straipsnio 2 punkto ir kt. nuostatų. Ši Konstitucinio Teismo kompetencija yra reikšminga sprendžiant ieškovės reikalavimą dėl jos atleidimo iš teisėjo pareigų, nes tuo atveju, kai kyla abejonių dėl Respublikos Prezidento dekreto turinio teisingumo atitikties Konstitucijai ar įstatymams, teismas negali jo taikyti kitaip, kol neišspręstas Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumo klausimas. Ši išvada darytina atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo XIII skyriaus 1 punkte konstatavo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi, pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. išleisto dekreto Nr. 225 turinys negali būti kvestionuojamas, kol neišspręstas jo turinio atitikties Konstitucijai ar įstatymams klausimas.

Minėta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. kovo 29 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretas Nr. 225 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 2 punktui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 52 straipsnio 4 punktui.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretas Nr. 225 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ (Žin., 2005, Nr. 31-984) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 45 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 1 daliai. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas šio nutarimo IV skyriaus 15 punkto 2 pastraipoje konstatavo: „Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, turi įgaliojimus prireikus tirti bylos sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. sausio 17 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad „Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tirti Respublikos Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams nepriklausomai nuo to, ar šie aktai yra individualaus, ar norminio pobūdžio, ar jie yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo“, kad „jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose yra numatyti atitinkami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi (kurie turi būti įvykdyti) leidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento aktą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Respublikos Prezidento aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, turi tirti ir tai, ar tokių reikalavimų buvo laikomasi (ar jie buvo įvykdyti), nes nenustačius šių faktinių aplinkybių būtų neįmanoma ištirti ir Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir Įstatymams“, taip pat kad „pagal Konstituciją negali būti tokių Respublikos Prezidento aktų, išleistų įgyvendinant jam, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, kurių Konstitucinis Teismas negalėtų tirti“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas; beje, pirmoji iš pacituotųjų nuostatų yra daug kartų išdėstyta įvairiuose Konstitucinio Teismo aktuose). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tiesiogiai tyrė įrodymus byloje, kurioje buvo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 1 d. dekreto Nr. 140 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ konstitucingumas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas byloje dėl Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 atitikties Konstitucijai, Teismų įstatymo 45 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 1 daliai netyrė jo atitikties Teismų įstatymo 52 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 4 punktui ir šią bylos dalį nutraukė. Nutarimo II skyriaus 3 punkte Konstitucinis Teismas konstatavo: „Lietuvos apeliacinio teismo prašyme ištirti Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 atitiktį Konstitucijai, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 52 straipsnio 4 punktui nėra pateikta jokių argumentų, kodėl Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjos S. P. tinkamumo teisėjo darbui patikros procedūra galėjo būti neteisėta arba S. P., kaip teisėjos, veiklos įvertinimas galėjo būti nepagrįstas; pareiškėjas apskritai nesuformulavo jokios savo pozicijos minėtos procedūros bei įvertinimo atžvilgiu. Lietuvos apeliacinis teismas netyrė faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kokias nors prielaidas apie minėtos procedūros neteisėtumą arba S. P., kaip teisėjos, veiklos įvertinimo nepagrįstumą, o išdėstytosios nutartyje, kuria buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, niekaip nėra susietos su pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo abejone dėl ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir nurodytiems Teismų įstatymo straipsniams (jų dalims)“. Tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas netyrė atitinkamų faktinių aplinkybių, konstatuota ir Nutarimo 16 punkto 1 pastraipoje, 18 punkte). Iš Nutarimo motyvų matyti, kad Konstitucinis Teismas tyrė Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 atitiktį Konstitucijai, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 52 straipsnio 4 punktui tuo pagrindu, kad Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai tyrimas yra Konstitucinio Teismo išimtinė konstitucinė kompetencija. Tokio tyrimo apimtis apibrėžta Nutarimo 16 punkto 3 pastraipoje.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nesant Konstitucinio Teismo konstatavimo, kad Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekretas Nr. 225 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ neatitinka Konstitucijos ar įstatymų, neturėjo kompetencijos pripažinti, kad ieškovės S. P. atleidimas iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų, pasibaigus jos įgaliojimo laikui, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Taigi, šios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, todėl jis naikintinas.

Iš naujo nagrinėjant bylą, jeigu bus nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 atitikties Konstitucijai ar įstatymams pagal turinį, būtina aiškinti ir nustatyti faktines bylos, kuriomis remdamasis Konstitucinis Teismas galėtų tirti, ar Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjos S. P. tinkamumo teisėjo darbui patikros procedūra galėjo būti neteisėta arba S. P., kaip teisėjos, veiklos įvertinimas galėjo būti nepagrįstas, aplinkybes. Jeigu bus nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 atitikties Konstitucijai ar įstatymams pagal turinį, formuluojant prašymą, būtina laikytis reikalavimų, kurie išdėstyti Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimo IV skyriaus 17 punkte ir jame nurodytais šio teismo nutarimais bei sprendimais.

Dėl Teismų tarybos nutarimo

Panevėžio apygardos teismas 2005 m. lapkričio 18 d. sprendime konstatavo, kad vienas iš ieškovės reikalavimų yra Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321, kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti ieškovę iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui (2005 m. kovo 7 d.), panaikinimas ir ieškovės grąžinimas į šio teismo teisėjo pareigas. Nuo šio reikalavimo ieškovė atsisakė. Panevėžio apygardos teismas ieškovės atsisakymą nuo šio reikalavimo priėmė ir bylos dalį dėl jo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai (expressis verbis) nepasisakė dėl šios bylos dalies nutraukimo, nes teismo sprendimą panaikino visa apimtimi ir priėmė naują sprendimą.

Panevėžio apygardos teismas 2005 m. lapkričio 18 d. sprendime konstatavo, kad kitas iš ieškovės reikalavimų yra Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321 pripažinimas neteisėtu ir negaliojančiu. Šis teismas konstatavo, kad Teismų tarybos patarimas nesukelia tiesioginių teisinių padarinių Respublikos Prezidentui ir teisėjui, sprendžiant Konstitucijoje nustatytus klausimus, susijusius su teisėjo darbu. Teismas taip pat konstatavęs, kad Teismų taryba nėra juridinis asmuo ir negali būti byloje trečiuoju asmeniu, nutraukė bylą dėl Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321 pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimu panaikino šią sprendimo dalį ir Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 13 P-321 ir priėmė naują sprendimą, kuriuo Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 13 P-321 pripažino negaliojančiu.

Vertinant Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321 teisinę reikšmę pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimo 14, 22 punktuose konstatavo, jog Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos (nagrinėjamu atveju – Teismų tarybos) patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios specialios teisėjų institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2005 m. birželio 2 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai); Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenį skirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigų teisėją arba patariama to asmens neskirti teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleisti iš pareigų teisėjo, turi būti aiškiai išdėstyti, jokie minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai (ar kiti sprendimai) negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais, įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms (ar teisėjo darbui apskritai) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Remdamasis išdėstytu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321 teisinę reikšmę ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis gali būti teisme ginčijamas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 13 P-321 atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų nesukelia teisinių padarinių, yra nepagrįsta. Esant Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad Teismų tarybos patarimas sukelia teisinius padarinius, pirmosios instancijos teismo išvada, jog Teismų taryba nėra juridinis asmuo, šiuo atveju neturi reikšmės.

Dėl bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir nesvarstė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą dėl pareikšto reikalavimo, dėl kurio pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, netenkama galimybės skųsti sprendimo faktiniu pagrindu aukštesnės instancijos teismui.

Šie kasacinio skundo motyvai yra nepagrįsti. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė šių pagrindų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nutraukė bylos dalį, savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas negali priimti sprendimo iš esmės. Bylos dalies nutraukimo atvejais apeliacinės instancijos teismas gali sprendimą priimti iš esmės, jeigu pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, ir pagal ieškovės pareikštus reikalavimus, byloje surinktus įrodymus galima priimti atitinkamą sprendimą. Nors kasatorius skunde nurodo, kad dėl Teismų tarybos nutarimo byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, tačiau kasatorius neįvertino tai, jog pirmosios instancijos teismas, sprendimo dalyje, kurioje vertinamas Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 pripažinimas neteisėtu ir negaliojančiu, motyvavo savo išvadas dėl Teismų tarybos 2005 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 13 P-321 bei Vertinimo komisijos išvadų turinio pagrįstumo.

CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismui neišsprendus visų ieškovės reikalavimų, kurie, apeliacinės instancijos teismo manymu, turėjo būti išspręsti, turi būti konstatuojamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Ieškovė pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau jame nenurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl jos neišspręstų reikalavimų yra neteisėti ar nepagrįsti. Tai reiškia, kad teismų priimti sprendimai jai yra priimtini. Ieškovė nesuteikė įgaliojimų Teisėjų tarybai skųsti kasacine tvarka tas teismų sprendimų dalis, kuriomis iš esmės neišnagrinėta dalis jos pareikštų reikalavimų, todėl kasacinis teismas šių kasatoriaus motyvų nevertina.

Kasaciniame skunde Teisėjų taryba nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė ieškovei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Kasacinis teismas konstatuoja, kad atlyginimas yra priteistas ne iš Teisėjų tarybos, bet iš valstybės. Teisėjų taryba neturi įgaliojimų skųsti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei priteistas žalos atlyginimas iš valstybės, todėl kasacinis teismas šių kasatoriaus motyvų nevertina. Be to, pirmiau nurodyti ieškovės reikalavimai bus nagrinėjami iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas