Dėl ginčų sprendėjo sprendimo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-42/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 42.8; 132

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį atsakovams UAB „Garant“, ginčų sprendėjui advokatui G. R. dėl ginčų sprendėjo sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad 2004 m. kovo 23 d. sudarė su atsakovu rangos sutartį dėl Klaipėdos uosto įplaukoje esančių nuskendusių laivų nuolaužų iškėlimo. Dėl šios sutarties sąlygų vykdymo pagal šalių sutartį paskirtas ginčų sprendėjas advokatas G. R. 2008 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsakovo pretenzija dėl papildomų atsakovo pagal sutartį turėtų išlaidų atlyginimo pripažinta iš dalies pagrįsta. Ieškovas prašė teismo pripažinti šio ginčų sprendėjo 2008 m. vasario 13 d. sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu. Ieškovas nurodė, kad ginčų sprendėjo ginčijamas sprendimas negali būti pateiktas vykdyti, ginčo šalims negali sukelti tiesioginių turtinių pasekmių, tačiau jis gali būti pagrindas atsakovui reikšti papildomus reikalavimus dėl konkrečių sumų priteisimo iš ieškovo. Šalių sudarytos Sutarties sąlygų 25.2 punkte įtvirtinta, jog bet kuri šalis gali ginčų sprendėjo sprendimą per 28 dienas nuo jo priėmimo pateikti arbitražui, be to, jei sutartis pasirašyta su vietiniu rangovu, bus taikomos Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nustatytos teismo procedūros. Jei per 28 dienas nė viena iš šalių nesikreipia į arbitražą, ginčų sprendėjo sprendimas yra galutinis ir įpareigojantis. Ieškovas vertina ginčijamą sprendimą kaip Sutarties vykdymo ar ikiteisminio ginčo sprendimo dokumentą. Ieškovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog arbitražo sąvoka sutartyje suprantama kaip bendras bet kokią ginčų nagrinėjimo instituciją atitinkantis terminas, nagrinėjamu atveju, kai Sutartis sudaryta su vietiniu rangovu, tarp šalių kilusius ginčus nagrinėjanti institucija yra Lietuvos Respublikos teismas pagal teisės aktų nustatytas teismingumo taisykles.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nustatė, kad 2008 m. vasario 13 d. ginčų sprendėjas priėmė sprendimą dėl 2004 m. kovo 23 d. sutarties dėl Klaipėdos uosto įplaukoje esančių nuskendusių laivų nuolaužų iškėlimo sąlygų vykdymo. Pagal 2004 m. kovo 23 d. šalių sudarytos sutarties sąlygų 25.2 punktą bet kuri šalis gali ginčų sprendėjo sprendimą per 28 dienas nuo jo priėmimo pateikti arbitrui, sutartyje taip pat nustatyta, kad jei sutartis pasirašyta su vietiniu rangovu, bus taikomos Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nustatytos teismo procedūros. Teismas nustatė, kad, pagal byloje pateiktus duomenis, 2008 m. vasario 13 d. ginčų sprendėjo sprendimas nurodyta tvarka nebuvo apskųstas, ieškovo atstovo paaiškinimu sprendimas skundžiamas pateikiant ieškinį. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos komercinis arbitražas kaip viena iš ginčus nagrinėjanti institucija atitinka šalių sutartyje nustatytas sąlygas tiek formos, tiek turinio prasme, todėl sprendė, jog šalių ginčas nėra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartimi ieškovo ir atsakovo atskiruosius skundus atmetė, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Sutarties sąlygos ir Sutarties duomenys turi būti aiškinami sistemiškai, atsižvelgiant į jų tarpusavio sąlygas, sutarties esmę ir tikslą bei jų sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija vertino, jog Sutarties sąlygų 25.2 punkte aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad šalių ginčas bus sprendžiamas pagal arbitražo procedūrą; be to, remdamasi CK 6.200 straipsniu, nurodė, jog išvadą, kad šalys yra sudariusios arbitražinę išlygą, patvirtina Sutarties dalies Sutarties sąlygų 25.2 punkto vykdymas - faktas, jog tarp šalių kilusį ginčą jau išsprendė ginčų sprendėjas. Teisėjų kolegija Sutarties dalies „Sutarties duomenys“ 25 punkto nuostatas dėl arbitražo vykdymo procedūros išaiškino lingvistiniu metodu ir nurodė, kad šalys susitarė, jog arbitražas bus vykdomas pagal teismo procedūras (procedūra - tvarka veiksmų, reikalingų kam nors atlikti, t. y. pagal tokias procesinės teisės normas, kuriomis vadovaujasi teismas), o ne tai, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl sudarytos sutarties bus sprendžiamas teisme.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sudarytas arbitražinis susitarimas šalims privalomas ir jos negali vienašališkai šio keisti, taip pat negali jo pažeisti. Tik jeigu teismui pateikiami įrodymai, kad arbitražinis susitarimas yra teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ar šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, arba teismui nustačius, kad arbitražinis susitarimas yra niekinis, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdu, jog šalių arbitražinis susitarimas yra negaliojantis dėl to, kad jis sudarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą gauti išankstinį valstybės įmonės steigėjo sutikimą arbitražiniam susitarimui sudaryti, taip pat nepateikta įrodymų, jog šis arbitražinis susitarimas teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, dėl to sprendė, kad šalių ginčas negali būti nagrinėjamas teisme. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą, tačiau nurodė, kad ieškinys paliktinas nenagrinėtas remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte, o ne CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 296 straipsnio 12 punkte nurodytu pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir nepagrįstai pripažino, kad šalių sudarytoje sutartyje yra įtvirtinta arbitražinė išlyga, nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir paliko ieškinį nenagrinėtą.

Šalys sudarė sutartį tarptautiniuose teisiniuose santykiuose taikomu sutarčių sudarymo būdu, kai sutarties pagrindą sudaro tipinės sutarties sąlygos, o šių tipinių sutarties sąlygų pagrindu šalys pagal konkrečias sutarties vykdymo aplinkybes pasirašo konkrečias sutarties sąlygas, todėl šalių sudarytą ginčo sutartį sudaro dvi dalys: Sutarties sąlygos (bendrosios sutarties nuostatos) ir Sutarties duomenys (specialiosios sutarties nuostatos). Pagal teisės doktrinoje taikomą principą, kad lex specialis turi viršenybę prieš lex generalis, Sutarties duomenys turi būti aiškinami kaip turintys aukštesnę teisinę galią nei Sutarties sąlygos. Tokią išvadą patvirtina ir Sutarties sąlygų 2.3 punkto nuostatos, kuriose nustatyta sutartį sudarančių dokumentų interpretavimo (aiškinimo) pirmumo tvarka. Dėl to, kilus prieštaravimų tarp Sutarties sąlygų ir Sutarties duomenų taikytinos Sutarties duomenų nuostatos, kad jei sutartis pasirašyta su vietiniu rangovu, bus taikomos Lietuvos Respublikoje nustatytos teismo procedūros. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Sutarties sąlygose yra nustatytos tipinės nuostatos, dėl kurių šalys nesiderėjo, jų teksto nekūrė ir nekoregavo, jos nelaikytinos kaip atspindinčios tikruosius šalių ketinimus. Tikrieji šalių ketinimai, įvertinus abiejų Sutarties dalių tarpusavio ryšį, jų esmę ir tikslą, nustatytini pagal Sutarties duomenis. Sutarties sąlygos taikytinos tik tuo atveju, jei to paties klausimo nereglamentuoja Sutarties duomenys. Sutarties duomenų 25 punkte nustatytas iš Sutarties kylančius ginčus nagrinėjantis organas, todėl Sutarties sąlygų 25 punktas netaikytinas.

Tikruosius šalių ketinimus patvirtina taip pat iki Sutarties sudarymo šalių pasirašyti ar gauti dokumentai. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės įmonė, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės steigėjo sutikimas. Ieškovo byloje pateiktas 2003 m. gegužės 6 d. Susisiekimo ministerijos, kuri yra ieškovo steigėja, raštas, iš kurio turinio galima spręsti, kad nėra gauta sutikimo ginčus spręsti arbitraže, jei Sutartis pasirašoma su vietiniu rangovu. Dėl to nagrinėjamu atveju Sutarties duomenų 25 punkto turinys aiškintinas taip, kad ginčai su atsakovu gali būti sprendžiami tik teisme.

Pagal CK 6.193 straipsnio 3 dalį sąvokos, vartojamos sutartyse, aiškintinos atsižvelgiant į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką, todėl, remiantis tuo, kad Sutarties sąlygos yra tipinės Sutarties nuostatos, Sutarties sąlygų 24.1, 25.1, 25.2 punktuose vartojama arbitražo sąvoka turi būti suprantama kaip bendras terminas, apimantis tiek teismą, tiek arbitražą, kaip neteisminę ginčus nagrinėjančią instituciją. Konkreti ginčus nagrinėjanti institucija, priklausomai nuo rangovo, su kuriuo sudaroma sutartis, kilmės šalies, nurodyta Sutarties duomenų 25 punkte.

Priešingai nei nurodė bylą nagrinėję teismai, šalių Sutarties duomenų 25 punkto nuoroda į teismo procedūras negali būti laikoma tinkamu susitarimu spręsti ginčą arbitraže, nes neatitinka arbitražinei išlygai keliamų reikalavimų, pagal kuriuos turi būti aiškiai išreikšta šalių valia perduoti ginčą arbitražui, turi būti nurodyta ginčą nagrinėjanti institucija ar jos suformavimo taisyklės, nurodyta ginčo nagrinėjimo vieta ir pan. Nė vienos iš šių sąlygų Sutartyje nenustatyta. Dėl to, remiantis tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Teismų įstatymą, Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį teismas suprantamas tik kaip valstybės teisminės sistemos institucija, neapimanti alternatyvių (neteisminių) ginčo sprendimo institucijų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad šalys susitarė dėl ginčų nagrinėjimo arbitraže.

2. Bylą nagrinėję teismai, nepripažinę šalių arbitražinio susitarimo niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį, pažeidė CK 1.76 straipsnio 5 dalį, pagal kurią niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas nepripažįsta, jog šalių (ieškovo - valstybės įmonės ir atsakovo - Lietuvos Respublikos įmonės) buvo sudarytas arbitražinis susitarimas, tačiau pateikia argumentus dėl tokio susitarimo galiojimo, jeigu būtų konstatuota, kad toks susitarimas buvo sudarytas. Pagal suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio privalo įvertinti ir pasisakyti dėl arbitražinės išlygos atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jurų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, nutarties Nr. 3K-3-62/2007).

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jei arbitražinis susitarimas neatitinka Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio, toks susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant atskiram ieškovo reikalavimui, yra nepagrįsta, nes taip pripažįstama, jog arbitražinis susitarimas negali būti niekinis sandoris, o tik nuginčijamasis, net jei egzistuoja CK nustatyti sandorio pripažinimo niekiniu pagrindai (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnis, Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis). Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvioji norma, formuluojamas griežtas draudimas perduoti ginčą nagrinėti arbitraže, jeigu arbitražiniam susitarimui nebuvo gautas išankstinis valstybės įmonės steigėjo sutikimas. Šios normos tikslas -apginti viešąjį interesą, kad ginčai, kylantys iš teisinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybės įmonės, be aiškaus išankstinio valstybės sutikimo nebūtų išimti iš teismų jurisdikcijos. Dėl to ši teisės norma šalims yra privaloma ir negali būti pakeista šalių susitarimu. Atsižvelgiant į tai, kad teismas ex officio turi patikrinti sandorio atitiktį imperatyviosioms įstatymo normoms, nėra pagrindo reikalauti, kad ieškovas reikštų atskirą reikalavimą pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra akivaizdu, jog šalių arbitražinis susitarimas yra negaliojantis dėl to, kad sudarytas pažeidžiant Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsta, nes Susisiekimo ministerijos - ieškovo steigėjos - 2003 m. gegužės 6 d. rašto turinys dėl ginčų perdavimo nagrinėti arbitraže yra aiškus: sutikimo perduoti nagrinėti ginčus arbitraže, kai rangovas yra Lietuvos Respublikos įmonė, neduota.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo argumentai dėl to, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė taisyklę, kad specialiosios Sutarties nuostatos turi viršenybę prieš bendrąsias Sutarties sąlygas, negali būti nagrinėjami kasacine tvarka, nes tai yra naujai nurodomi argumentai, kurie nebuvo nagrinėti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas pažymėjo, kad Sutarties ir ją sudarančių dokumentų sąlygas rengė ieškovas, todėl, remiantis contra preferentem taisykle, įtvirtinta CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, taip pat Europos sutarčių teisės principų 5.10³ straipsnyje, neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ieškovas turėjo galimybę aiškiai išdėstyti Sutarties sąlygas, todėl to nepadaręs negali remtis jų neaiškumu ar neapibrėžtumu, siekdamas išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Kartu pažymėtina, kad Sutarties 6 punkte nurodyta, kad, be kitų dokumentų, Sutartį sudaro Sutarties sąlygos ir Sutarties duomenys. Sutarties sąlygų 25 punkte nustatyta ginčų sprendimo tvarka, pagal kurią aiškiai įtvirtintas šalių susitarimas dėl arbitražinės išlygos, todėl Sutarties sąlygų 25 punkto nuostatos yra sudedamoji Sutarties dalis, šios nuostatos, priešingai nei nurodo Kasatorius, ne prieštarauja, o sąveikauja su Sutarties duomenų nuostatomis. Sutarties sąlygų 25.3 papunkčio nuostata, jog arbitražo procesas vyksta pagal arbitražo procedūrą, kurią nustato institucija, nurodyta dalyje „Sutarties duomenys“ turi būti aiškinama sistemiškai su Sutarties duomenų nuostata dėl Arbitražo teismo prie Tarptautinių prekybos rūmų.

Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad pagal CK 6.193 straipsnio 2, 5 dalis sutartis aiškinama atsižvelgiant į sutarčių sudarymo aplinkybes, todėl šalių susitarimą dėl ginčų nagrinėjimo arbitraže patvirtina taip pat ta aplinkybė, jog prieš Sutarties sudarymą Konkurso dokumentacijos LT-PE-35776 II dalies „Nurodymai konkurso dalyviams“ 36 punkte nurodyta, jog užsakovas siūlo skirti asmenį būti Sutarties ginčų sprendėju. Atsakovas sutiko su ieškovo nurodyto asmens kandidatūra ir tai patvirtino konkursiniame pasiūlyme. Taip šalys susitarė dėl arbitražo sudėties (Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Sutarties nuostata, kad jeigu šalys nesusitaria dėl ginčo sprendėjo kandidatūros, tai ginčo sprendėją skiria Arbitražo teismas prie Tarptautinių prekybos rūmų, papildomai patvirtina Sutarties šalių sudarytą arbitražinį susitarimą. Taigi Sutarties šalys susitarė, kad ginčų sprendėjas taip pat yra arbitras, įgaliotas spręsti tarp Sutarties šalių kilusį ginčą ir kurio tuo klausimu priimtas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka kitam arbitražui, šiuo atveju - instituciniam arbitražui Arbitražo teismui prie Tarptautinių prekybos rūmų. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl ginčų sprendėjo sprendimo priėmimo vertinimo kaip įstatymuose nustatytos ikiteisminio ginčų sprendimo tvarkos, nei kaip ikiarbitražinio tarpininkavimo instituto, nes šiuo atveju negalėtų būti priimamas Sutarties šalis įpareigojantis sprendimas. Kasacinio skundo argumentai dėl Sutarties duomenų 25 punkto aiškinimo nepagrįsti, nes šiomis nuostatomis nustatomi arbitražinio susitarimo įgyvendinimo pagrindai, kurie yra skirtingi priklausomai nuo to, ar rangovas yra užsienio ar Lietuvos Respublikos juridinis asmuo. Ši nuostata nei pakeičia, nei panaikina bendrųjų Sutarties sąlygų nuostatų, ja remiantis negalima teigti, kad arbitražinės išlygos nebuvo sudaryta.

Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl arbitražo sąvokos aiškinimo, nes taip pažeidžiama CK 6.193 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sutarčių aiškinimo taisyklė. Sutarties sąlygų 2.1 punkte nurodyta, kad Sutartyje žodžiai turi savo įprastinę reikšmę, jei tik nėra specialiai apibrėžti. Arbitražo sąvoka Sutarties dokumentuose neapibrėžta, todėl nustatant įprastinę sąvokos reikšmę reikia vadovautis Komercinio arbitražo įstatyme pateikta sąvoka, taip pat civilinės ir arbitražo teisės doktrinoje vartojama arbitražo sąvoka. Teisės doktrinoje arbitražas dažniausiai apibūdinamas kaip vienas iš ginčų nagrinėjimo būdų, kai šalys nesikreipia į valstybės teismus, o pasirenka, kad jų ginčą spręstų trečiasis asmuo, kurio priimtas sprendimas būtų šalims įpareigojantis.

Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad Sutartyje nenurodžius arbitrų paskyrimo taisyklių, ginčo nagrinėjimo vietos, arbitražinė išlyga nelaikytina atitinkančia jai keliamus reikalavimus. Pirma, ginčų sprendėjo skyrimo taisyklės aiškiai aptartos Sutartyje. Antra, pagal arbitražo teisės doktriną pagrindinė arbitražinio susitarimo sąlyga yra susitarimas, kad ginčas būtų sprendžiamas arbitraže. Ta aplinkybė, kad arbitražinis susitarimas yra pakankamai glaustas ir nereglamentuoja kai kurių klausimų, nėra pakankamas pagrindas nepripažinti jo arbitražiniu susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, nutarties Nr. 3K-3-62/2007). Trečia, pagal suformuotą praktiką, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, abejonės turi būti aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai (in favor contractus). Šalių sudarytas ir galiojantis arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), šalys negali jo vienašališkai keisti ir rinktis kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl esminių arbitražinio susitarimo trūkumų nepaneigia nei tokio susitarimo egzistavimo, nei jo galiojimo.

Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl bylą nagrinėjusių teismų pareigos pripažinti susitarimą niekiniu ex officio, nes nebuvo gautas ieškovo steigėjo sutikimas. Atsakovas nurodo, kad klausimas, ar sutikimas buvo gautas, ar ne yra fakto klausimas, kuris kasaciniame teisme nenagrinėjamas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovo steigėjo rašte, kuriuo remiasi ieškovas, nėra nurodyta, jog sutartį pasirašant su vietiniu rangovu steigėjas neduoda sutikimo iš Sutarties kylančius ginčus spręsti arbitraže. Atsakovas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, nutarties Nr. 3K-3-62/2007, nurodė, kad ieškovo steigėjo raštas nėra pakankamas pagrindas teigti, jog jeigu rangos sutartis sudaroma su vietiniu rangovu, ginčai gali būti sprendžiami tik teisme.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniu skundu kasatorius ginčija bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, kuriais ieškinys paliktas nenagrinėtas nustačius, kad šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą ir atsakovas prieštarauja dėl ginčo nagrinėjimo teisme (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl sutarties sąlygų aiškinimo ir arbitražinės išlygos pripažinimo

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį ir nepagrįstai pripažino, jog šalys, sudarydamos sutartį dėl Klaipėdos uosto įplaukoje esančių nuskendusių laivų nuolaužų iškėlimo, kartu sudarė ir arbitražinę išlygą, t. y. kasatorius ginčija arbitražinio susitarimo sudarymą arbitražinės išlygos forma šalių sudarytoje pagrindinėje rangos sutartyje.

Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda) (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti ginčus ne teismine, o arbitražine tvarka. Esant galiojančiam arbitražiniam susitarimui, teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, kai atsakovas reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo ir prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), o jeigu ši aplinkybė paaiškėja po bylos iškėlimo – teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismų nustatyta, kad ieškovė, atviro konkurso rezultatų pagrindu 2004 m. kovo 23 d. sudarydama su atsakovu rangos sutartį „Klaipėdos uosto įplaukoje esančių nuskendusių laivų nuolaužų iškėlimas“, kartu sudarė ir arbitražinį susitarimą arbitražinės išlygos forma. Pagal Sutarties dalies „Sutarties sąlygos“ 25 punkto „Ginčų sprendimo tvarka“ 25.2 nuostatas šalys susitarė, kad ginčų sprendėjo priimtas sprendimas, nagrinėjamu atveju – advokato G. Rusecko 2008 m. vasario 13 d. sprendimas dėl papildomų atsakovo pagal sutartį turėtų išlaidų atlyginimo, gali būti per 28 dienas apskųstas arbitrui. Sutarties 25.3 punkte įtvirtinta, kad arbitražo procesas vyksta pagal arbitražo procedūrą, kurią nustato institucija, nurodyta sutarties dalyje „Sutarties duomenys“, ir kuri vykdoma tame pačiame skyriuje nurodytoje vietoje. Sutarties duomenų 25 punkte nustatyta: „Arbitražas bus vykdomas taip: tuo atveju, jei sutartis bus pasirašyta su užsienio įmone, galios UNCITRAL arbitražo procedūra. Jei sutartis bus pasirašyta su vietiniu rangovu, bus taikomos Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais numatytos teismo procedūros“. Teismai taip pat nustatė, kad ginčų sprendėjo 2008 m. vasario 13 d. sprendimas rodo, jog šalys vykdė Sutarties sąlygų 25.2 punkte įtvirtintą nuostatą ir faktiškai išsprendė ginčą arbitraže.

Kilus ginčui dėl arbitražinės išlygos pripažinimo, arbitražinio susitarimo galiojimą lemia arbitražiniam susitarimui taikytina teisė. Šalių sudarytoje sutartyje nurodyta, kad sutarčiai galioja Lietuvos Respublikos teisė. Atsižvelgdamas į tai, teismas, spręsdamas ginčą dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar nebuvimo, kaip ir dėl kiekvienos kitos sutarties sąlygos, jų turinio, šalių sutartį aiškina vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, t. y. siekiama nustatyti suderintą šalių valią. Šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir kai negalima jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo būdas, t. y. sutartis aiškintina atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju prioritetas teiktinas lingvistiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, nutarties Nr. 3K-3-290/2007). Be to, aiškinant sutartį ir siekiant nustatyti šalių įsipareigojimų turinį pagal konkrečias sutarties nuostatas, atsižvelgtina į kitas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties sudarymo būdą ir pan. (CK 6.193 straipsnio 2, 5 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, be to, aiškios ir nedviprasmiškos sutarties sąlygų nuostatos negali būti aiškinamos, teismas negali keisti šių nuostatų prasmės.

Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad teismų išvada, jog šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą arbitražinės išlygos forma, yra nepagrįsta, nes teismai neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, jog šalių sutartį sudaro dvi dalys: Sutarties sąlygos, kurios laikytinos bendrosiomis sutarties nuostatomis, ir Sutarties duomenys – specialiosiomis sutarties nuostatomis. Ši aplinkybė, kasatoriaus manymu, lemia tai, jog Sutarties duomenys turi būti aiškinami kaip turintys aukštesnę teisinę galią nei Sutarties sąlygos ir dėl to, remiantis lex specialis derogat lex generalis, taikytinos tik Sutarties duomenų nuostatos, pagal kurias, jei sutartis pasirašyta su vietiniu rangovu, taikomos Lietuvos Respublikoje nustatytos teismo procedūros (Sutarties duomenų 25 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodoma taisyklė, pagal kurią specialioji norma turi pirmenybę prieš bendrąją, taikoma sprendžiant bendrosios ir specialiosios normos konkurenciją ir tik tuo atveju, kai nustatomas prieštaravimas tarp bendrosios ir specialiosios sąlygos (ar nuo bendrosios normos nukrypstantis, pavyzdžiui, siauresnis, reguliavimas). Sutarties sąlygų 25 punkto nuostatose nustatyta ginčų sprendimo tvarka, 25.1, 25.2 punktuose įtvirtintos nuostatos, susijusios su ginčų sprendėju, 25.3 punkto nuostatose įtvirtinta, jog arbitražo procesas vyksta pagal arbitražo procedūrą, kurią nustato institucija, nurodyta sutarties dalyje Sutarties duomenys; sutarties dalyje Sutarties duomenys yra nurodyta institucija, įvardyta Arbitražo teismu prie Tarptautinių prekybos rūmų asociacijos – Lietuva, taip pat nustatyta procedūra, pagal kurią vyks arbitražas, ginčų sprendėjai mokėtinas atlygis ir pan.

Pažymėtina, kad šalių sudarytos Rangos sutarties dėl nuskendusių laivų iškėlimo Klaipėdos uoste 6 straipsnyje nustatyta, jog sutartį sudaro šie sutarties dokumentai: Rangos sutartis, priėmimo raštas, rangovo pasiūlymas, Sutarties duomenys, Sutarties sąlygos ir t. t., todėl Sutarties sąlygos ir Sutarties duomenys turi būti vertinamos kaip sudedamosios sutarties dalys. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aiškinant ginčijamas sutarties sąlygas turi būti sistemiškai aiškinamos abiejų integralių sutarties dalių (Sutarties sąlygų ir Sutarties duomenų) nuostatos, atsižvelgiama į jų tarpusavio sąlygas, sutarties esmę ir tikslą bei jų sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas aptarta, bei į tai, kad prieštaravimų tarp kasatoriaus nurodomų nuostatų nenustatyta, laiko nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, jog Sutarties sąlygos taikytinos tik tuo atveju, jei to paties klausimo nereglamentuoja Sutarties duomenys, nes abi sutarties dalys yra neatskiriamai susijusios ir sutarties esmė bei sąlygų turinys gali būti atskleidžiamas tik visas nuostatas aiškinant kartu.

Kasaciniame skunde kasatorius, remdamasis Sutarties duomenų 25 punkto nuostata, kurioje nustatyta „Arbitražas bus vykdomas taip: tuo atveju, jei sutartis bus pasirašyta su užsienio įmone, galios UNCITRAL arbitražo procedūra. Jei sutartis bus pasirašyta su vietiniu rangovu, bus taikomos Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais numatytos teismo procedūros“, nurodo, kad arbitražo sąvoka šalių sudarytoje sutartyje turi būti aiškinama kaip bendrinis terminas, apimantis tiek teismą, tiek arbitražą kaip neteisminę ginčus nagrinėjančią instituciją, todėl nagrinėjamu atveju, kai rangos sutartis sudaryta su vietiniu rangovu, ginčai nagrinėtini teisme.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.193 straipsnio 3 dalį, jei abejojama dėl sąvokų, šioms sąvokoms priskiriama priimtinausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas lemia ir tai, kad sutarties šalys gali pačios nustatyti, kokią reikšmę jų sudarytoje sutartyje turės atitinkamos sąvokos. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Sutarties sąlygų 2.1 punkte nurodyta, jog Sutartyje žodžiai turi savo įprastinę reikšmę, jei tik nėra specialiai apibrėžti. Arbitražo sąvoka sutarties dokumentuose neapibrėžta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde tiesiog nurodoma, jog arbitražas turėtų būti suprantamas kaip bendrinė sąvoka, nusakanti ginčų nagrinėjimo instituciją, tačiau nepateikiama išsamių argumentų, pagrindžiančių tokį aiškinimą ar leidžiančių spręsti, kad pagal šalių susitarimą ar sutarties esmę šiai sąvokai suteikta būtent tokia prasmė, sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą pateikta nuoroda į Komercinio arbitražo įstatymą, kurio 2 straipsnyje pateikta sąvoka, pagal kurią tiesiogiai įtvirtinta, jog arbitražas – ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį. Be to, teisėjų kolegija, vertindama Sutarties duomenų 25 punkto nuostatas, kuriose aiškinant jų turinį lingvistine prasme yra pateikiama nuoroda į taikytinas procedūras (UNCITRAL arbitražo procedūra ir teismo procedūra, kaip procesinių teisės normų visuma, kuriomis remiamasi nagrinėjant ginčus), negali laikyti pagrįstu kasatoriaus aiškinimo, jog šia nuostata priklausomai nuo kontrahento kilmės valstybės yra nustatyta institucija, nagrinėsianti iš sutarties kylančius ginčus (nuostatos aprėptis). Kartu pažymėtina, kad iš ieškovo į bylą pateikto ieškovo steigėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2003 m. gegužės 6 d. sutikimo dėl arbitražo matyti, kad yra atkartojama sutarties nuostata dėl taikytinų taisyklių, t. y. dėl procedūros.

Kasacinio skundo argumentas, kuriuo kasatorius siekia pagrįsti, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo, nes iš šalių Sutarties duomenų 25 punkto nuorodos į teismo procedūras negalima nustatyti aiškios šalių valios perduoti ginčą arbitražui, nenurodyta ginčą nagrinėjanti institucija, jos formavimo procedūros, nenurodyta arbitražo vieta, nelaikytinas pagrįstu. Minėta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą. Dėl to sprendžiant klausimą dėl arbitražinės išlygos buvimo, t. y. siekiant nustatyti, ar buvo išreikšta šalių valia perduoti ginčą nagrinėti arbitraže, negali būti aiškinama viena sutarties sąlyga atskirai nuo kitų, neatsižvelgiant į kitas sutarties nuostatas ir jų tarpusavio ryšius. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog arbitražinis susitarimas nenustato tam tikrų sąlygų, pavyzdžiui, arbitrų skaičiaus, jų skyrimo tvarkos ir pan., nėra pakankamas pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio susitarimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius, jog šalys buvo išreiškusios valią ginčus perduoti nagrinėti arbitraže ir taip eliminuoti ginčų nagrinėjimą iš teismo kompetencijos, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo, jos turi būti aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai (in favor contractus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Main Bridge, L.L.C.“ v. UAB „Lakvita“, nutarties Nr. 3K-3-681/2002). Arbitražinio susitarimo spragos tokiais atvejais gali būti užpildomos taikant arbitražui taikytiną teisę (lex arbitri). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra ginčo dėl konkrečių arbitražinės išlygos nuostatų, nurodo, kad šis kasacinio skundo argumentas, aiškinant šalių sudarytos sutarties turinį, nelaikytinas pagrįstu.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad arbitražinio susitarimo buvimą ir galiojimą, t. y. šalių valią spręsti ginčus arbitražine tvarka, patvirtina sutarties dėl arbitražinės išlygos vykdymas. Iš byloje pateikto ginčų sprendėjo sprendimo turinio matyti, kad kasatorius buvo informuotas apie vykstančią procedūrą, joje dalyvavo, teikdamas paaiškinimus, todėl laikytina, kad iš esmės ginčų sprendėjo kompetencijos nagrinėti atsakovo pateiktą pretenziją neginčijo. Sutarties sąlygų 25.2 punkte nurodyta, kad bet kuri šalis gali pateikti ginčų sprendėjo sprendimą arbitrui; jei per 28 dienas nė viena iš šalių nesikreipia į arbitražą, ginčų sprendėjo sprendimas yra galutinis ir įpareigojantis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sutarties nuostatose aiškiai nurodyta, kokią teisinę galią ginčų sprendėjo sprendimui suteikia šalys. Pagal Sutarties sąlygų A dalies Bendros pastabos 1 straipsnį Apibrėžimai, 1.1 punkto nuostatų apibrėžta, kad „ginčų sprendėjas yra asmuo, kurį užsakovas ir rangovas bendrai skiria ginčų sprendimui pirmojoje instancijoje, kaip numatyta 24 ir 25 straipsniuose“. Dėl to kasatoriaus nurodomi motyvai, kad ginčų sprendėjo sprendimas laikytinas ikiteisminio ginčo sprendimo būdu priimtu sprendimu ar sprendimu dėl sutarties vykdymo, nėra pagrįsti ir neleidžia daryti išvados, kad šalių arbitražinio susitarimo nebuvo sudaryta.

Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad aiškinant sutartį viena iš nustatytinų aplinkybių, į kurią gali būti atsižvelgiama, yra sutarties sudarymo aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys ginčijamą sutartį sudarė po įvykusio atvirojo konkurso; ginčijamos sutarties sąlygas rengė ir atsakovui siūlė kasatorius. Be to, kasatoriaus pateiktos konkurso dokumentacijos Nr. LT-PE-35776, pagal kurią buvo organizuojamas atvirasis konkursas, II dalies „Nurodymai konkurso dalyviams“ 36 punkte dar prieš sutarties sudarymą buvo nurodyta, kad užsakovas (kasatorius) siūlo skirti asmenį ginčų sprendėju, kartu buvo įvardytas ir konkretus asmuo (Konkurso duomenų 36.1 punktas). Kasatorius, įvertinęs konkurso dalyvių pateiktus pasiūlymus, priėmė atsakovo pasiūlymą ir pasiūlė jam sudaryti sutartį; atsakovas, pasirašydamas kasatoriaus pateiktą sutartį, kartu priėmė ir kasatoriaus parengtą ir pasiūlytą sąlygą dėl arbitražinės išlygos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, remdamasi tuo, kas aptarta, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė sutarties aiškinimo taisykles ir pagrįstai, nustatydamas šalių sudarytos sutarties sąlygų turinį, kuris yra privalomas abiem šalims, konstatavo, kad sistemiškai aiškinant visas sutarties sąlygas ir šalių elgesį po sutarties sudarymo galima daryti išvadą, kad šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą arbitražinės išlygos forma.

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo pripažįstant šalių sudarytą arbitražinę išlygą negaliojančia ir niekine

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai ex officio turėjo pripažinti šalių arbitražinį susitarimą niekiniu dėl to, kad jis prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai imperatyviajai teisės normai, draudžiančiai perduoti ginčus arbitražui, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis). Kartu kasatorius nurodo, kad reikalavimas teismui ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) lemia tai, jog ieškovui nereikėjo reikšti atskiro reikalavimo dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia.

Minėta, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nustatomas pagal arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę. Arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas remiantis bendrosiomis tarptautinės privatinės teisės normomis, o dėl ginčo arbitruotinumo – pagal teismo vietos materialiąją teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV", nutarties Nr. 3K-3-62/2007).

Kasatorius nurodo, kad teismas ex officio turi vertinti šalių sudarytą arbitražinį susitarimą ir pripažinti jį niekiniu, nes jį sudariusi viena iš šalių yra Lietuvos juridinis asmuo - valstybės įmonė, kurios veiksnumas sudaryti tokio pobūdžio sandorį yra apribotas Lietuvos teisės normų, nustatančių, kad negavusi išankstinio steigėjo sutikimo, ši įmonė negalėjo sudaryti nurodyto arbitražinio susitarimo ir dėl to pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ginčas negalėjo būti perduotas arbitražui.

Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje nurodyti ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti ginčai, kurie dėl ginčo pobūdžio nearbitruotini, tuo tarpu 2 dalies nuostatos susijusios su ginčo subjekto - viešojo juridinio asmens - civilinio veiksnumo ribojimu. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, nutarties Nr. 3K-3-62/2007).

Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, tačiau niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. teismas ex officio gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV", bylos Nr. 3K-3-62/2007). Tokią poziciją lemia tai, kad, viena vertus, sandorių negaliojimo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, kita vertus, jo tikslas yra užtikrinti atsiradusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra akivaizdu, jog šalių arbitražinis susitarimas yra negaliojantis dėl to, kad jis sudarytas pažeidžiant Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas gauti išankstinį steigėjo sutikimą rodo, kad priešingai nei tam tikro pobūdžio ginčai, kurie per se negali būti nagrinėjami arbitraže, valstybės įmonei, įstaigai ar organizacijai civiliniuose santykiuose, kaip ir privatiems juridiniams asmenims, iš principo nėra draudžiama sudaryti arbitražinę išlygą; įstatyme įtvirtintu ribojimu, pagal kurį tam, kad ginčas galėtų būti perduodamas arbitražui, turi būti gautas išankstinis steigėjo sutikimas, yra įvedama tam tikra vidinė viešojo juridinio asmens veiksmų kontrolė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas Valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (kasatoriaus) steigėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2003 m. gegužės 6 d. sutikimas dėl arbitražo, dėl to bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo ex officio pripažinti šalių arbitražinį susitarimą niekiniu. Teismai, priimdami sprendimą dėl šalių susitarimo ginčus perduoti nagrinėti arbitraže, vertino visas nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiekviena sutarties šalis sutartiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad kasatorius buvo sutarties, kurioje, kaip teismų nustatyta, įtvirtinta ir arbitražinė išlyga, sąlygų rengėjas, t. y. ginčijamas sąlygas rengė kasatorius; atsakovas, pripažintas atvirojo konkurso laimėtoju, pasirašė kasatoriaus pateiktą sutartį, taip priimdamas ir kasatoriaus parengtą ir pasiūlytą sąlygą dėl arbitražinės išlygos. Be to, sprendžiant klausimą dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, teismų buvo konstatuota, kad šis susitarimas šalių buvo vykdomas. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog šalių ginčas negali būti nagrinėjamas teisme, nes arbitražinio susitarimo negaliojimas ir jo prieštaravimas Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoms nekonstatuotas. Teismai pagrįstai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas