Dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-101/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

26.5; 74.2.4; 78.2.1; 93.2.3; 104.9; 121.19.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. D. ieškinį atsakovui R. D. dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 1999 m. birželio 25 d. nutarimu priteisė iš atsakovo R. D. 1/4 dalį visų rūšių uždarbio, bet ne mažiau kaip 1 MGL šalių sūnaus L. D. išlaikymui. Atsakovui nereguliariai teikiant priteistą išlaikymą, išaugus vaiko poreikiams, ieškovė B. D., remdamasi CK 3.201 straipsniu, prašė pakeisti priteistą išlaikymą ir nustatyti 450 Lt išlaikymą, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1999 m. birželio 25 d. nutarimu priteisto išlaikymo vaikui dydį ir iš atsakovo sūnaus L. D. išlaikymui priteisė po 450 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki vaiko pilnametystės. Byla buvo išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant, apie posėdį jį informavus viešo paskelbimo būdu. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pakeisti iš atsakovo priteistą išlaikymo dydį, atsižvelgė į šalių turtinę padėtį, vaiko poreikius, tai, jog atsakovas yra darbingas, sveikas, todėl privalo užtikrinti bent minimalų vaiko išlaikymą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 5 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad, byloje nenustačius, jog atsakovas deklaravo, kad yra išvykęs į užsienį ir ten gyvena, pirmosios instancijos teismas, ieškovei nepateikus prašymo skirti kuratorių bei nesant galimybės įteikti procesinių dokumentų kitiems asmenims (atsakovas su šeima gyvena užsienyje), pagrįstai apie bylos nagrinėjimą pranešė viešo paskelbimo būdu. Teisėjų kolegija nepanaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė visus reikalingus duomenis apie savo turtinę padėtį, todėl, siekdamas nepažeisti nepilnamečio vaiko interesų bei nepagrįstai neužvilkinti bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas įvertino pateiktus įrodymus ir išsprendė ginčą iš esmės. Sistemiškai aiškindama CK 3.201 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, su CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad išlaikymo dydžio peržiūrėjimas galimas ne tik pasikeitus šalių turtinei padėčiai, bet ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams, kurie paprastai didėja vaikams augant. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tam, jog nebūtų pažeisti vaiko interesai, išlaikymas turi būti teikiamas reguliariai, nes tik tokiu būdu įmanoma užtikrinti visapusiškas ir saugias sąlygas vaikui sveikai vystytis, ir atsižvelgusi į nuolat augančius vaiko poreikius, į tai, kad vaikas lanko mokyklą, į didėjančią infliaciją, konstatavo, jog iki šiol nustatytas išlaikymo dydis augančiam vaikui yra per mažas. Iš atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos kolegija nustatė, kad atsakovas įsigijo įvairios ne pirmo būtinumo technikos – mikrobangų krosnelę, plakiklį, mobiliojo ryšio telefoną, plazminį televizorių, fotoaparatą, kamerą ir kt. – šios išlaidos patvirtina, jog atsakovas turi pajamų. Konstatavusi, kad aplinkybės, jog atsakovas turi išlaidų, išlaiko dar du vaikus, kurių vieną yra įsivaikinęs ir taip savo noru prisiėmęs papildomą pareigą įsivaikintą vaiką išlaikyti (CK 3.198 straipsnis), nepaneigia jo pareigos išlaikyti savo vaiką iš pirmos santuokos; pažymėjusi, kad teismų praktikoje nepilnamečių vaikų išlaikymo orientacinis kriterijus yra viena minimali mėnesinė alga (CK 6.461 straipsnio 2 dalis), kuri šiuo metu yra 800 Lt, teisėjų kolegija nutarė, kad atsakovas gali mokėti po 450 Lt kas mėnesį vaikui išlaikyti, ši suma yra pakankama, atitinka tėvų materialinę padėtį, vaiko poreikius (įskaitant ir motinos teikiamą išlaikymą).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. D. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, tinkamai neinformavęs atsakovo apie teismo procesą, nors nustatė faktinę aplinkybę, kad jis nuolat gyvena užsienyje. Atsakovas šia aplinkybe grindė apeliacinį skundą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis apie pirmosios instancijos teismo posėdį buvo informuotas tinkamai. Taikydami procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu taisyklę, teismai laikėsi nuostatos, kad atsakovo tikroji gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos, nors nustatė, jog jo gyvenamoji vieta yra užsienyje. Netinkamas šalies informavimas apie procesą laikomas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad, teismui priimant sprendimą, ar leisti dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu, turi būti išspręstas klausimas dėl galimybės byloje paskirti kuratorių ir tik konstatavus, jog tokios galimybės nėra, teismas gali priimti sprendimą leisti procesinius dokumentus šaliai įteikti viešo paskelbimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2008). Nagrinėjamoje byloje teismai nebandė skirti kuratoriaus, dėl to konstatuotina, jog, pažeisdami CPK 130 straipsnį ir nukrypdami nuo teismų praktikos, teismai nepagrįstai įteikinėjo atsakovui procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.

2. Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojamą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. A. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2009). Kasatorius nuolat gyvena Airijoje, todėl teismai turėjo taikyti tiesiogiai veikiantį ES teisės aktą – 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse.

3. Dėl teisės į apeliaciją pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta atsižvelgiant ir į jo poziciją tik vieną kartą – apeliacinės instancijos teisme, taip jam buvo neteisėtai apribota teisė į apeliaciją, garantuotą Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnio), nes patikrinti apeliacinės instancijos teismo nutartį faktiniu ir teisiniu aspektu tapo nebeįmanoma.

4. Dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje CK 3.201 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas; išlaikymą teikiančio tėvo turtinės padėties nežymus pasikeitimas nėra pagrindas keisti išlaikymo dydį; spręsdamas, ar yra pagrindas priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti, teismas turi nustatyti ir įvertinti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu (pvz., pakeitė darbą ir gauna gerokai didesnes pajamas; gavo palikimą arba laimėjo didelę pinigų sumą loterijoje; atsirado kitų pagal įstatymą išlaikytinų asmenų ir kt.), ir, antra, aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu (pvz., dėl vaiko ligos atsirado papildomų sveikatos priežiūros išlaidų, didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų ugdymui, pomėgiams ir kt.) ar sumažėjimu (vaikas nebelanko papildomo ugdymo užsiėmimų, pasveiko po ligos, kurios gydymui reikėjo specialių išlaidų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008 ir kt.). Bylą nagrinėję teismai neatskleidė esminių bylos aplinkybių, t. y. kiek ir kokias pajamas gauna atsakovas, kaip jos pakito nuo išlaikymo priteisimo, kaip pakito vaiko poreikiai, todėl nepagrįstai tenkino ieškinį. Kasatorius pažymi, kad išlaikymo dydžio padidinimas neturi įtakos tam, ar ateityje išlaikymas vaikui bus teikiamas reguliariai.

5. Dėl bylos esmės neatskleidimo. Kasatoriaus teigimu, byloje kilo išlaikymo vaikui formos pakeitimo klausimas, kurį teismai sprendė išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo aspektu. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1999 m. birželio 25 d. nutarimu nustatytas 1/4 dalies dydžio visų rūšių pajamų išlaikymas, padidėjus tėvo pajamoms, gali būti didesnis už nustatytą skundžiamu sprendimu, todėl byloje turėjo būti sprendžiamas ne išlaikymo dydžio, o jo formos pakeitimo klausimas. Nagrinėjamoje byloje pakeista išlaikymo forma, nors ieškovė nekėlė klausimo dėl formos pakeitimo, teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nepasisakė dėl išlaikymo formos pakeitimo pagrindų, taigi neatskleidė bylos esmės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė B. D. prašo kasacinio skundo netenkinti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Ieškovė nurodo, kad tiek procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu, tiek kuratoriui tik sukuria procesinio dokumento įteikimo fikciją, taigi pagrindas, kuriuo, pasak kasatoriaus, turėtų būti naikinami teismų procesiniai sprendimai, yra formalus – teismui skyrus kuratorių, kasatoriaus padėtis iš esmės nebūtų pasikeitusi, todėl šiuo atveju taikytinas CPK 328 straipsnis, kuriame nustatytas draudimas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą formaliais pagrindais.

2. Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo. Kasatorius nenurodė ir neįrodinėjo, kad ieškovei buvo žinoma jo gyvenamoji vieta; kadangi kasatorius, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos, neįvykdė jam Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu nustatytos pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą, tai jam tenka neigiami šios pareigos neįvykdymo padariniai. Kasatoriaus teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą nebuvo pažeista, jis ją įgyvendino, pateikdamas apeliacinį bei kasacinį skundus, per atstovą dalyvaudamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

3. Dėl teisės į apeliaciją pažeidimo. Kasatorius pasinaudojo savo teise į bylos peržiūrėjimą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, priėmė visus atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir nustatė, kad jie nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pasinaudojus teise kreiptis į apeliacinės instancijos teismą apeliaciniu skundu bei į kasacinės instancijos teismą kasaciniu skundu, kasatoriaus teisė į bylos peržiūrėjimą aukštesnės instancijos teisme nebuvo apribota.

4. Dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008, nurodė, kad aplinkybė, jog vienas iš tėvų pagal įstatymą turi išlaikyti dar ir kitus asmenis, kurių išlaikymo prievolės teismo sprendimo dėl išlaikymo priėmimo metu nebuvo, gali reikšti jo turtinės padėties pasikeitimą, tačiau aplinkybė, kad jis, be šalių sūnaus, išlaiko dar du nepilnamečius vaikus, gimusius antroje santuokoje, nepatvirtina jo turtinės padėties esminio pablogėjimo, taigi, atsiradusi nauja išlaikymo prievolė nėra pakankamas pagrindas nepadidinti šalių vaikui teikiamo išlaikymo dydžio. Pagal analogiją su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje J. D. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-345/2006, esančiais išaiškinimais, pakankamai brangių, tačiau ne pirmojo būtinumo prekių įsigijimas reiškia, kad asmuo pakankamai apsirūpinęs, jog galėtų išlaikyti vaiką, kurio interesas gauti protingo ir pagrįsto dydžio išlaikymą yra svarbesnis, nei tėvo interesas gerinti savo gyvenimo sąlygas. Be to, kasatorius šiuo atveju kelia fakto klausimus, nenagrinėtinus kasaciniame teisme.

5. Dėl bylos esmės neatskleidimo. Kasatorius netinkamai aiškina išlaikymo formos sampratą. CK 3.196 straipsnyje nustatytos trys vaiko išlaikymo formos: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, konkrečia pinigų suma ir priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 1999 m. birželio 25 d. nutarimu nustatė vaiko išlaikymą periodinėmis išmokomis, taigi nagrinėjamoje byloje nebuvo prašoma pakeisti išlaikymo formos. Atsižvelgiant į įstatymų pasikeitimus, įvykusius po šio nutarimo priėmimo, bei siekiant išvengti papildomų sunkumų, susijusių su kasatoriaus pajamų dydžio nustatymu, buvo kreiptasi į teismą dėl vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo – ir dydžio apskaičiavimo prasme, ir dydžio, kaip tokio, prasme, taigi bylą nagrinėję teismai atskleidė jos esmę.

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tėvų atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes nustatyta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Ši teisės aktuose įtvirtinta abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek atskirai nuo jo) pareiga materialiai išlaikyti vaikus yra vienoda, jos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios knygos antrame skirsnyje.

Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). CK 3.155 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga prižiūrėti vaikus iki pilnametystės apima visus šeimos santykius. Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Materialinis išlaikymas išieškomas iš visų rūšių pajamų ir yra vaiko nuosavybė, kurią tvarko abu ar vienas iš tėvų uzufrukto teise (CK 3.185 straipsnis). Tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė (lot. intuitu personae), todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Vienam iš tėvų nevykdant išlaikymo prievolės, toks elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip pagrindas riboti tėvų valdžią (CK 3.180 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis priežastimis. Tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris gyvena atskirai nuo vaiko, pareigų prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią (inter alia, materialiai išlaikyti vaikus) turinys nesikeičia, kinta jų vykdymo sąlygos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos aiškinimo, jos svarbos, santykio su kitomis tėvų teisėmis ir pareigomis auklėjant ir prižiūrinti vaikus, yra suformuota ir nuosekliai plėtojama prioritetiškai ginant vaikų teises ir interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvams gyvenant skyrium vaikų išlaikymo pareiga negali būti įgyvendinama taip, jog su vienu iš tėvų gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygos pablogėtų neproporcingai tėvų turtinei padėčiai (CK 3.193 straipsnio 1 dalis, 3.195 straipsnis), ar vienas iš tėvų sutiktų, kad kitas šios pareigos nevykdytų (CK 3.192 straipsnio 3 dalis, 3.159 straipsnio 1 dalis), ar vykdytų taip, jog vaiko išlaikymo lėšas su vaiku gyvenantis vienas iš tėvų naudotų savo, o ne vaiko poreikiams tenkinti (CK 3.203 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas turi būti skirtas kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, tinkamoms sąlygoms vaiko fizinei ir protinei būklei vystytis sudaryti, kad jis užaugtų pasiruošęs savarankiškam gyvenimui. Atsižvelgiant į išlaikymo paskirtį, šios prievolės įvykdymui užtikrinti įstatymų leidėjas nustatė priverstinį įkeitimą (CK 3.197 straipsnis), kuris gali būti taikomas tiek vaiko atstovo prašymu, tiek teismo iniciatyva. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti valstybė taip pat prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų asmenų, privalančių juos išlaikyti pagal įstatymą, t. y. ne tik tėvų, bet ir senelių, pilnamečių brolių, seserų (CK 3.204 straipsnio 1 dalis). Ši valstybės prisiimta pareiga detalizuota specialiajame Vaikų išlaikymo fondo įstatyme. Tiek CK 3.204 straipsnio 3 dalyje, tiek nurodyto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnyje įtvirtinta valstybės regreso teisė į išlaikymą vaikui privalėjusį teikti ir jo viso ar dalies neteikusį asmenį bei teisė reikalauti iš tokio asmens 5 proc. metinių palūkanų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylos duomenimis, kasatoriui nereguliariai teikiant išlaikymą šalių sūnui, šis 2008 m. balandžio-liepos mėnesiais gavo išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo, taigi kasatorius tapo ir valstybės skolininku.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, gyvendamas atskirai nuo ieškovės ir šalių nepilnamečio sūnaus, privalėjo įgyvendinti tėvų valdžią ir vykdyti su ja tiesiogiai susijusias pareigas, pavyzdžiui, pareigą pranešti ieškovei ir šalių nepilnamečiam sūnui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (CK 2.17 straipsnio 3 dalis).

Dėl pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą ir jos nevykdymo teisinių padarinių

Kasacinio skundo argumentai dėl kasatoriaus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisės į apeliaciją pažeidimo, absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo yra susiję su kasatoriaus gyvenamosios vietos nustatymą ir procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Pagal CPK 122 straipsnio 1 dalį procesiniai dokumentai fiziniams asmenims įteikiami šio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei jis faktiškai gyvena keliose vietose (CK 2.16 straipsnis). Fizinio asmens gyvenamoji vieta nustatoma, vadovaujantis CK 2.17 straipsnyje nustatytais kriterijais. Byloje nustatyta ir kasatorius neginčija, kad jis su šeima gyvena Airijoje. Proceso pirmosios instancijos teisme metu tiksli jo gyvenamoji vieta užsienyje nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Kasatoriaus išvykimo į Airiją metu šalių nepilnametis sūnus buvo jo kreditorius įstatyminėje išlaikymo prievolėje, todėl kasatorius privalėjo pranešti ieškovei, kaip vaiko įstatyminei atstovei, apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Byloje nustatyta, kad ieškovei nebuvo žinoma pasikeitusi kasatoriaus gyvenamoji vieta, t. y. kasatorius neįvykdė CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, minėta, kasatorius turi pareigą ne tik teikti išlaikymą vaikui, bet ir bendrauti su juo, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis), kurios jis negalėjo tinkamai vykdyti, nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Taip pat pažymėtina, kad pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą įtvirtinta ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą. Byloje nustatyta, kad kasatorius nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos pasikeitimo: jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota pas tėvus, kurie neteikė informacijos apie kasatoriaus faktinę gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, įstatymų nustatyta tvarka nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą nei ieškovei, nei deklaravimo įstaigai, elgėsi nesąžiningai, todėl netenka teisės remtis šiuo faktu, ginčydamas procesinių dokumentų įteikimo jam tinkamumą. Pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas būtinas ir protingas priemones kasatoriaus gyvenamajai vietai nustatyti (buvo skelbta jo paieška), nustatė, kad jo gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos. Minėta, kad kasatoriaus gyvenamosios vietos neįmanoma buvo nustatyti dėl jo paties ir jo tėvų veiksmų. Nustačius, kad kasatoriaus gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, byloje negalėjo būti taikomas kasatoriaus minimas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse, kurio 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jis netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteikti dokumentai, adresas, todėl šis kasacinio skundo argumentas atmetamas.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių užtikrinimo

Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad kasatoriaus gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, byloje galėjo būti taikomas vienas iš išimtinių procesinių dokumentų įteikimo būdų: įteikimas kuratoriui arba viešo paskelbimo būdu (CPK 129, 130 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie procesinių dokumentų įteikimo būdai yra tiesiogiai susiję su siekiu užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą, nustatyti skirtingų šalių interesų pusiausvyrą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad proceso ištęsimas neribotam laikui, siekiant išsiaiškinti vieno iš byloje dalyvaujančių asmenų adresą, gali būti nesuderinamas su teisinio tikrumo principu ir tinkamu teisingumo vykdymu (žr., pvz., Nunes Dias v. Portugal, No. 69829/01, 2672/03, decision of 10 April 2003).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įteikė kasatoriui procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu. Tokio procesinių dokumentų įteikimo būdo tinkamumas nagrinėjamoje byloje vertintinas atsižvelgiant į kelis kriterijus. Pagal bendrąją taisyklę procesiniai dokumentai gali būti įteikiami viešo paskelbimo būdu tik tuo atveju, jei teismas, išaiškinęs suinteresuotai šaliai galimybę paskirti kuratorių, nustato, jog tokios galimybės byloje nėra (CPK 130 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2008; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. G. R. v. M. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2009). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš nurodytose kasacinio teismo bylose esančių išaiškinimų darytina išvada, jog šios bendrosios taisyklės nesilaikymas, kaip toks, nepripažintinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, įtvirtintu CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. CPK 328 straipsnyje įtvirtintas draudimas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais pagrindais. Be to, nagrinėjama byla, skirtingai nei nurodytos, yra šeimos byla, kuriai nagrinėti CPK XIX skyriuje nustatyti tam tikri ypatumai, įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo (CPK 376 straipsnis), ši byla susijusi su nepilnamečio vaiko interesais, kuriems suteikiama prioritetinė apsauga (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) – tokio pobūdžio bylose aktualus sprendžiamų klausimų reikšmės kriterijus, susijęs su spartesnio bylos nagrinėjimo poreikiu, ypač kai byloje sprendžiamas vaiko išlaikymo, kuris turi būti teikiamas nepertraukiamai, klausimas. Tokiose bylose itin svarbus yra proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas – į tai taip pat turi būti atsižvelgiama, taikant CPK 130 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nesvarstęs galimybės skirti kuratorių ir įteikęs procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu, pažeidė CPK 130 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymi, jog, vertinant šio pažeidimo įtaką skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, turi būti atsižvelgiama, ar atsakovas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę būti išklausytam. Kasatorius nedalyvavo procese pirmosios instancijos teisme ir neįgyvendino šios savo teisės, tačiau vėliau šis pažeidimas buvo ištaisytas – jis laiku sužinojo apie pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą ir, nepraleidęs apskundimo termino, pasinaudojo teise į apeliaciją, apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė visus jo pateiktus įrodymus, taigi kasatorius įgyvendino savo teisę būti išklausytam, jo teisė į teisingą teismą buvo užtikrinta. Be to, minėta, kad nagrinėjamoje byloje procesiniai dokumentai kasatoriui negalėjo būti įteikti įprasta tvarka dėl jo paties nesąžiningumo, taigi jis pats suvaržė savo galimybes dalyvauti procese. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas procesinės teisės normų pažeidimas nagrinėjamoje byloje nelėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo. Toks CPK 130 straipsnio 1 dalies pažeidimo vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2008) ir teisėjų kolegija nekonstatuoja objektyvios būtinybės ją keisti. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl teisės į apeliaciją pažeidimo, nes šia teise kasatorius nevaržomas pasinaudojo, taip pat pažymi, kad skunde minimame Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnyje („Teisė apskųsti baudžiamosiose bylose“) įtvirtintos garantijos taikytinos tik baudžiamosiose bylose.

Dėl išlaikymo formos ir dydžio pakeitimo

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas ne tik išlaikymo dydžio, bet ir jo formos pakeitimo klausimas – tai nulėmė ieškovės suformuluotas reikalavimas bei tai, kad galiojančio CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nebėra įtvirtinto tokios išlaikymo formos, kokia jis buvo priteistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1999 m. birželio 25 d. nutarimu, galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui.

Išlaikymo formos pakeitimo sąlygos yra nustatytos Civilinio kodekso 3.201 straipsnio 3 dalyje. Joje nenurodyta, kokioms sąlygoms esant galimas išlaikymo būdo pakeitimas. Tikroji normos prasmė gali būti nustatyta sistemiškai analizuojant visą straipsnio turinį, atsižvelgiant į išlaikymo instituto tikslą (Civilinio kodekso 1.9 straipsnis), bei vadovaujantis prioritetinės vaiko interesų apsaugos ir gynimo principu (Civilinio kodekso 3.3 straipsnis). CK 3.201 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos sąlygos, kurioms esant gali būti pakeistas išlaikymo dydis. Tokiomis sąlygomis įstatymas pripažįsta šalių turtinės padėties pasikeitimą ar ypatingų aplinkybių (vaiko liga ir pan.) buvimą. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant CK 3.201 straipsnio 3 dalį, tos pačios sąlygos taikytinos ir sprendžiant klausimą dėl išlaikymo formos pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-962/2002; 2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. P. J., bylos Nr. 3K-7-96/2003). Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatinėjo aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties pasikeitimu, todėl teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl bylos esmės neatskleidimo.

Minėta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-495/2008). Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinė padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010). CK 3.201 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimo. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-962/2002; 2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. P. J., bylos Nr. 3K-7-96/2003). Nuostatą, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, sistemiškai aiškinant su CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydžio ir formos peržiūrėjimas galimas ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J., byla Nr. 3K-7-96/2003).

Faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės teismo sprendimui priimti, nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, o kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės aiškinimo ir taikymo aspektu. Byloje nustatyta, kad kasatorius su šeima nuomojasi butą Airijoje, išlaiko dar du nepilnamečius vaikus, pastaraisiais metais turėjo išlaidų įvairioms ne pirmojo būtinumo prekėms įsigyti, bylos nagrinėjimo metu padengė buvusį išlaikymo šalių sūnui įsiskolinimą. Kasatorius nepateikė įrodymų savo teiginiui, kad yra bedarbis, pagrįsti, taip pat nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatoriaus galimybę, atsižvelgiant į jo dabartinę šeiminę padėtį, turimas pajamas ir išlaidas, teikti išlaikymą šalių sūnui, padarė išvadą, kad jis gali mokėti šalių sūnui išlaikyti reikalingus 450 Lt kas mėnesį. Kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad teismai netinkamai taikė teisės normas, nustatydami vaiko poreikius, ar kad buvo pažeistas išlaikymo proporcingumo tėvų turtinei padėčiai principas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame procese nepasitvirtino skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimas, todėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, ieškovei iš kasatoriaus priteistina 605 Lt išlaidoms advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 46,25 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti B. D. (duomenys neskelbtini) iš R. D. (duomenys neskelbtini) 605 (šešis šimtus penkis) Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš R. D. (duomenys neskelbtini) 46,25 Lt (keturiasdešimt šešis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas