Dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-113/2010

Procesinio sprendimo kategorija 30.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialas, Kalvarijos savivaldybės administracija, Marijampolės apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, Marijampolės apskrities viršininko administracija, R. Š., N. Š., D. P., Z. U. (sutuoktinis), Z. U. (sūnus).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėja prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso vieno aukšto mūrinis 478,55 kv. m gyvenamasis namas su 107,81 kv. m rūsiu, 295 kv. m mūrinis ūkio pastatas, 44 kv. m mūrinis ūkio pastatas, 27 kv. m mūrinis ūkio pastatas, šulinys, esantys (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisės į šiuos statinius viešajame registre neįregistruotos, 1914 m. statyti pastatai priklausė pareiškėjos senelei, kuriai 1948 m. pasislėpus nuo tremties, buvo nacionalizuoti. 1953 m. rugpjūčio 7 d. Kalvarijos rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 324 gyvenamasis namas perduotas į Liaudies švietimo skyriaus balansą Alksninės septynmetės mokyklos reikalams. 1979 m. mokykla išsikėlė į kitas patalpas. Nuo 1979 m. iki 1992 m. pastatais naudojosi,,Ateities“ kolūkio ir ŽŪB,,Vėžupis“ darbuotojų šeimos, nors dokumentų, patvirtinančių, jog turtas buvo perduotas į šių juridinių asmenų balansą, nėra. Ši aplinkybė patvirtina, kad turtas buvo bešeimininkis. Nuo 1993 m. liepos 7 d. pastatus pradėjo valdyti pareiškėja, jais naudojosi jais kaip savais. Tuo metu gyvenamajame name dar gyveno kiti asmenys, tačiau, pareiškėjai apmokėjus jų išlaidas pastatų remontui, jie išsikraustė. Nuo 1993 m. liepos 7 d. pareiškėja turtą valdo nepertraukiamai, moka už jį visus mokesčius, užsakė turto inventorizaciją, įregistravo turtą viešajame registre, turtą draudžia, remontuoja. Su pareiškėja gyvena jos vyras ir D. P. su šeima, gyvenamąją vietą čia deklaravo ir pareiškėjos sūnus.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir nustatė faktą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį į nekilnojamuosius daiktus: gyvenamąjį namą, tris mūrinius ūkio pastatus, kiemo statinį – šulinį, esančius (duomenys neskelbtini); priteisė iš pareiškėjos 104,40 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad daiktinės teisės į pareiškėjos nurodytus pastatus neįregistruotos, pastatai kaip nekilnojamieji daiktai yra suformuoti ir jų naudotoja nurodyta pareiškėja, įrašas galioja nuo 1993 m. rugsėjo 20 d.; kad pareiškėja nuomoja valstybinę žemę nuo 1993 m. po pastatais ir prie jų ir vykdo ūkinę veiklą; kad pastatai priklausė pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų R. Š. ir N. Š. senelei; kad duomenų apie pastatų priklausymą ŽŪB,,Vėžupis“ ir,,Ateities“ kolūkiui, vėliau žemės ūkio bendrovei, apie pastatų pavaldumą Kalvarijos ir Kapsuko rajonų Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomiesiems komitetams, taip pat Kalvarijos ir Kapsuko Liaudies švietimo skyriams nėra. Teismas pažymėjo, kad Kalvarijos savivaldybės meras 2004 m. vasario 2 d. rašte nurodė, jog 2000 m. gegužės 1 d. įsteigtai Kalvarijos savivaldybei pastatai į savivaldybės balansą neperduoti.

Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimu buvo atmestas suinteresuoto asmens R. Š. prašymas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į pastatus paduoti; kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo nutraukta civilinė byla dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo.

Teismas laikė, kad nustatyta, jog pareiškėja pastatus valdo nuo 1993 m. gegužės mėn. ir iki 2003 m. liepos 1 d. yra suėjęs dešimties metų terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje, jog pastatų valdymas yra nepertraukiamas, jog nekilnojamuosius daiktus pareiškėja įgijo, valdė ir valdo sąžiningai, kaip savo daiktus ir atvirai; jog ji laikė, kad asmenų, turinčių į daiktus daugiau teisių už ją, nėra, kad per visą valdymo laikotarpį turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, tačiau ja nepasinaudojo nė karto. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad žemės sklypas po pastatais priklauso valstybei, nėra kliūtis nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo klausimui spręsti, nes, kaip paaiškino Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovė, šį žemės sklypą galės išsinuomoti arba nustatyta tvarka nusipirkti pastatų savininkas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 12 d. sprendimu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjos R. Š. 132 Lt išlaidoms, susijusioms su žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimu, atlyginti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjai tenka pareiga įrodyti, jog nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu ji įgijo dar iki teisinio reglamentavimo pokyčių, t. y. kad dešimties metų valdymo terminas prasidėjo iki 1993 m. liepos 1 d. ir suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., nes faktinis valdymas po 2003 m. liepos 1 d. neatitinka vienos iš esminių sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – valdymo atvirumo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja, kelis kartus tikslinusi pareiškimą, visais atvejais vienareikšmiškai nurodė, kad turtą valdyti ji pradėjo 1993 m. liepos 7 d.; kad 1993 m. rugpjūčio 3 d. pareiškime dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja nelaikė savęs vienintele ir teisėta turto valdytoja, t. y. kad ji, net jei jau ir valdė ginčo turtą, jį valdė ne tik savo, bet ir kitų asmenų vardu, o tai, remiantis CK 4.22 straipsnio 2 dalimi, nelaikytina daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, sukuriančia pareiškėjos nurodytus teisinius padarinius. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėja negalėjo sąžiningai manyti, kad niekas neturi daugiau teisių į turtą, nei ji pati (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), kad pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, jog sąžiningas, teisėtas ir atviras valdymas prasidėjo 1993 m. liepos 1 d. ar anksčiau. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja neįvykdė procesinės pareigos įrodyti visas būtinas nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu faktui nustatyti aplinkybes, neįrodė turtą pradėjusi valdyti iki 1993 m. liepos 1 d., turto valdymas iki 1993 m. rugpjūčio 3 d. nebuvo sąžiningas, turtas nebuvo valdomas vien tik pareiškėjos vardu, po 2003 m. liepos 1 d. valdymas nebuvo atviras, taigi CK 4.67–4.71 straipsnių reikalavimus atitinkantis valdymas truko trumpiau nei dešimt metų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė įrodymais nepagrįstas išvadas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. sprendimą ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Objektyviai pripažintina (tai matyti ir iš įstatymų leidėjo reikalavimų), kad dešimties metų laikotarpis laikytinas pakankamu, jog sukurtų asmeniui tam tikras teises ar prielaidas įgyti teisių. Aplinkybė, kad per šį laikotarpį asmens atmintyje išliktų konkreti dienos tikslumu apibrėžta data, kai nėra kitų šią datą patvirtinančių gretutinių, išlikusių reikiama forma įrodymų, teismo turi būti vertinamas ne formaliai. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog turtą pradėjo valdyti iki 1993 m. liepos 1 d., nenustatinėjo, su kokiais įrodomaisiais faktais, galimais kitų asmenų ar institucijų veiksmais ji sieja valdymo pradžios datą – 1993 m. liepos 7 d., o vėliau patikslintą datą – 1993 m. gegužės mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas, jog pareiškėja pradėjo valdymą 1993 m. gegužės mėnesį, sprendimo motyvuose nenurodė, kodėl byloje esantys įrodymai – Kalvarijos savivaldybės administracijos Kalvarijos seniūnijos 2009 m. gegužės 21 d. raštas Nr. 7-110, suinteresuoto asmens Z. U. parodymai, liudytojų A. Z. ir A. M. parodymai – nepatvirtina fakto, kad valdymas prasidėjo būtent 1993 m. gegužės mėnesį. Be to, iš byloje esančio Marijampolės žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. SR-09-140 matyti, kad pareiškėja jau 1993 m. balandžio 2 d. buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į jai priklausančią senelės valdytos žemės (duomenys neskelbtini) dalį.

Apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas, vertindamas įrodymus, esančius bylos 2 tome, bylos lapuose 61, 62, 63, 64, 65. Bylos 2 tome 61–64 lapuose esantys įrodymai patvirtina pareiškėjos valdymo pradžią anksčiau nei 1993 m. liepos 7 d., nors ginčo pastatuose dar galėjo gyventi ir jais naudotis kiti asmenys. Pagal CK 4.30 straipsnį valdymas gali būti atliekamas ir per kitą asmenį. Nurodyti dokumentai patvirtina, kad kiti asmenys pripažino pareiškėją turint daugiau teisių į pastatą negu jie, tuo pagrindu pareiškėja atsiskaitė su jais už atliktus pastate pagerinimus. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos vykdomo pastatų valdymo pradžią, netinkamai aiškino CK 4.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valdymo sąvoką, t. y. pernelyg susiaurino, nesiejo su CK 4.26, 4.30 straipsnių nuostatomis.

2. Teismai skirtingai aiškino CK 4.70 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas formalius pareiškėjos veiksmus, kuriais ji siekė pripažinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. vasario 6 d. potvarkį Nr. 2-5 negaliojančiu, laikė patvirtinančiais, kad kasatorė nelaikė savęs vienintele ir teisėta nekilnojamojo turto valdytoja. Pirmosios instancijos teismas plačiau išanalizavo įrodymus, teisėtai patvirtino, jog niekas daugiau už pareiškėją teisių į valdomą daiktą neturi (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Svarbu ir tai, kad R. Š. aktyvius veiksmus, kuriais siekė patvirtinti savo teises į nekilnojamąjį turtą, pradėjo tik pareiškėjai kreipusis į teismą su pareiškimu dėl fakto nustatymo.

Suinteresuoti asmenys Z. U., D. P., Z. U. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m. vasario 2 d. nutartimis atsisakė priimti suinteresuotų asmenų Marijampolės apskrities viršininko administracijos ir R. Š. atsiliepimus į kasacinį skundą.

k o n s t a t u o j a :

Dėl įgyjamosios senaties teisinių pagrindų aiškinimo teismų praktikoje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi formuojama teismų praktika 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. M. v. G. K., VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-176/2009, konstatavo, kad kasacinio teismo praktikoje dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo yra išaiškinta, jog nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3-3K-586/2006; 2007 m. spalio 2 d. nutartis P. J. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-363/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-514/2008; kt.).

Dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Minėta, kad CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog, nesant bent vienos juose nustatytos sąlygos, negali būti nustatytas nuosavybės teisės į daiktus įgijimas pagal įgyjamąją senatį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra dviejų sąlygų: nepertraukiamo pastatų valdymo ne mažiau kaip dešimt metų; pareiškėja nelaikė savęs vienintele ir teisėta turto valdytoja, t.y. jį valdė ne tik savo, bet ir kitų asmenų vardu, ir suvokė, kad kiti asmenys taip pat turi teisių į valdomus pastatus.

Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja S. U. pastatus valdė mažiau kaip dešimt metų ir dėl to po 2003 m. liepos 1 d. valdymas nebuvo atviras. Ši aplinkybė nustatyta įvertinus rašytinius įrodymus, kuriais abejoti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesirėmė vien šia konstatuota aplinkybe, kuri, remiantis teisingumo ir proporcingumo principais (CK 1.5 straipsnis), dėl keleto dienų iki dešimties metų trukmės galėtų būti pripažinta pakankamu trukmės terminu nustatant nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Be to, šią termino pradžią, nurodydama ankstesnę datą, pareiškėja ginčija, taigi ir pastatų valdymo termino pradžia yra vertinamojo pobūdžio, todėl gali būti padarytos skirtingos išvados.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovavosi tuo, kad pareiškėja nelaikė savęs vienintele ir teisėta turto valdytoja. Būtent ši aplinkybė yra svarbi ir lemianti taikant įstatymo normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymą.

Šioje byloje nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamosios senaties fakto nustatymo pagrindas yra Marijampolės rajono valdybos 1992 m. vasario 6 d. potvarkis Nr. 2-5 (toliau – ir 1992 m. vasario 6 d. potvarkis Nr. 2-5), kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos suinteresuotų asmenų R. Š. ir N. Š. motinai N. V., kuri tuo metu jau buvo mirusi (duomenys neskelbtini). Šis potvarkis turi teisinę reikšmę, nes pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 4 straipsnį civilinės teisės ir pareigos atsirasdavo iš administracinių aktų. 1992 m. vasario 6 d. potvarkis Nr. 2-5 priimtas vykdant Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (Žin., 1989, Nr. 1-4). Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 337 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 nuo 1993 m. gegužės 29 d. pripažintas netekusiu galios tokia apimtimi, kiek tai susiję su pastatų ir įrenginių grąžinimu (Žin., 1993, Nr. 17-440). Nei šiuose Vyriausybės nutarimuose, nei 1992 m. vasario 6 d. potvarkyje Nr. 2-5 nebuvo nurodyta, kaip toliau turi elgtis ir kokius teisinius veiksmus privalo atlikti asmenys, kurie turi atitinkamą interesą į N. V. administraciniu aktu atkurtas nuosavybės teises į išlikusius pastatus. Šiuo potvarkiu konkrečiai išspręsta tik tai, kad Finansų skyrius išmoka N. V. sūnui R. Š. už kilnojamąjį turtą 3000 rublių, ir šie pinigai jam buvo išmokėti.

1992 m. vasario 6 d. potvarkiu Nr. 2-5 buvo atkurtos nuosavybės teisės konkrečiam asmeniui (N. V.) ir būtent jam atsirado nuosavybės teisės į konkrečius daiktus – pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Šio potvarkio priėmimo metu galiojo Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Instrukcijos 1 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti teisiškai registruojami. Pagal šios instrukcijos 8.3 punktą nuosavybės teisės dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, buvo vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Būtent 1992 m. vasario 6 d. potvarkio Nr. 2-5 pagrindu nuosavybės teisės į pastatus atsirado N. V. Šis potvarkis nenuginčytas.

Apeliacinės instancijos teismas išvadas, kad iki 1993 m. rugpjūčio 3 d. turtas nebuvo valdomas vien tik pareiškėjos vardu, po 2003 m. liepos 1 d. valdymas nebuvo atviras, grindė 2003 m. balandžio-gegužės mėnesiais surašytais D. J., T. J., Z. N., N. B. ir kt. įgaliojimais, 1993 m. gegužės 17 d. Reabilituotų asmenų reikalų komisijos pirmininko raštu, pareiškėjos 1993 m. rugpjūčio 3 d. rašyto pareiškimu. Pažymėtina, kad 1993 m. gegužės 17 d. Reabilituotų asmenų reikalų komisijos pirmininko rašte, rašytame pareiškėjai S. U., nurodyta, jog nuosavybės teisės į pastatus atkurtos R. Š. Pareiškėja S. U. 1993 m. rugpjūčio 3 d. rašytame pareiškime nurodo, kad 1992 m. vasario 6 d. potvarkis Nr. 2-5 turi būti pakeistas ir nuosavybės teisės atkurtos visiems K. V. keturių vaikų palikuonims. Taigi S. U. savo ir kitų įgaliotų asmenų vardu ėmėsi teisinių veiksmų, siekdama pripažinti šį potvarkį negaliojančiu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad S. U. tuo metu suprato, jog N. V. grąžintų pastatų nevaldo kaip savo. Ji taip pat suprato, kad kiti asmenys į grąžintus pastatus turi daugiau teisių ir kasatorė savęs nelaikė vienintele ir teisėta nekilnojamojo turto valdytoja.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismas turėjo 139,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. kovo 2 d. pažyma. Atmetus pareiškėjos kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės – S. U. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. U. (duomenys neskelbtini) 139,88 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis litus 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas