Baudžiamoji byla Nr. 2K–187/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2; 1.1.8.8; 1.2.3.2.8
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžio ir 2007 m. spalio 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžiu R. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu trylikai metų. Iš R. L. solidariai su E. N. priteista 4343,44 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai civilinei ieškovei L. G. ir 4552,80 Lt Kauno teritorinei ligonių kasai. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. N., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 25 d. nutartimi R. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
R. L. nuteistas už tai, kad tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. G., t. y. veikdamas kartu su E. N. 2006 m. gegužės 11 d., nuo 21.45 iki 22.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir elgdamasis ypatingai įžūliai dėl chuliganiškų paskatų, neturint aiškios dingsties, prikibo prie nukentėjusiojo A. G., tyčia bendrais su E. N. veiksmais sudavė rankomis ir kojomis mažiausiai tris smūgius jam į galvos sritį – taip padarė poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio kairėje ir dešiniajame smilkinyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu didžiuosiuose ir smegenėlių pusrutuliuose, kairės smilkininės skilties sumušimą, difuzinį galvos smegenų pažeidimą; dėl to A. G. išsivystė sunki galvos smegenų trauma, tapusi jo mirties priežastimi.
Kasatorius kasaciniu skundu prašo pakeisti 2007 m. birželio 4 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ir 2007 m. spalio 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį: perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 129 straipsnio 1 dalį ir skirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai jam pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, nuteistasis R. L. nurodo, kad jame išaiškintų chuliganiškų paskatų buvimą pripažįstančių kriterijų jo veikoje nebuvo. Liudytojai patvirtino, kad kasatorius konflikto nepradėjo, prie konfliktuojančių E. N. ir nukentėjusiojo A. G. prisidėjo tik siekdamas padėti kitam nuteistajam byloje – E. N., nes jis buvo mušamas. Konfliktas, anot kasatoriaus, kilo dėl asmeninių santykių, t. y. asmens įžeidimo, necenzūrinių žodžių. Skunde pabrėžiama, kad kaltinimo liudytojai buvo šališki, suinteresuoti bylos baigtimi, visi jų parodymai kryptingi, išdėstyti identiškomis frazėmis.
Nuteistasis R. L. taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino bendrininkų grupę kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Jis akcentuoja, kad prisidėjo prie jau kilusių muštynių tik paprašytas E. N., siekdamas jam padėti apsiginti; nuteistasis R. L. teigia sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam į nugarą, norėdamas jį atplėšti nuo E. N. Taip pat teismas neatsižvelgė į lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir į tai, kad A. G. mėgdavo išgerti, o išgėręs būdavo konfliktiškas; tai, kad konflikto metu jis buvo neblaivus, patvirtino visi apklausti liudytojai. Anot kasatoriaus, jam negalėjo būti skiriama didesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu; vidutinė laisvės atėmimo bausmė už kvalifikuotą nužudymą yra 8–10 metų, tad teismai paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę, netinkamai taikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I skyriaus 7 straipsnį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl chuliganiškų paskatų, kaip nužudymą kvalifikuojančio požymio, vertinimo
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441 (skelbta biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 19). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė, kad R. L. bendrininkaudamas su E. N. nužudė A. G. dėl chuliganiškų paskatų. Jis viešoje vietoje, stebint daugeliui žmonių (šioje byloje turėjusių liudytojų statusą), turėdamas mažareikšmę dingstį – muštynės kilo ne dėl asmeninių priežasčių, bet dėl vienų kitiems pasakytų nereikšmingo pobūdžio frazių, kartu su E. N. sudavė A. G. smūgius į galvą, nuo kurių visumos (ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių) nukentėjusysis mirė. Konflikto pradžios momentas šioje byloje kasatoriaus veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą reikšmės neturi – tai, kad R. L. savo nusikalstamais veiksmais prisidėjo prie E. N. pradėtos nusikalstamos veikos, kaip kasatorius nurodo savo kasaciniame skunde, nėra aplinkybė, dėl kurios kiltų neteisingo R. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą klausimas.
Dėl bendrininkų grupės
Žemesnės instancijos teismų išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe ir šios aplinkybės pripažinimo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe yra teisingos. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Žemesnės instancijos teismai teisingai nusprendė, kad R. L. ir E. N. veikė bendrininkų grupe. Baudžiamojo įstatymo nuostatos neriboja asmenų susitarimo formos. Šioje byloje nustatyta, kad R. L. ir E. N. susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais: kilus žodiniam konfliktui tarp E. N. ir nukentėjusiojo A. G., E. N. pradėjus nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, R. L., kaip vykdytojas, prisidėjo prie jau pradėtos E. N. nusikalstamos veikos, siekdamas kartu su juo ją tęsti ir užbaigti.
Dėl kasatoriui paskirtos bausmės
Kasatoriaus teiginiai apie tipinės bausmės dydį nėra pagrindas keisti kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus ir švelninti nuteistajam R. L. paskirtą bausmę. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-209/2006 (skelbta biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 25) išaiškinta, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalaujama motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodoma, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Kasatorius, nurodydamas tipinę bausmę, perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į bausmės dydį. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. L., atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: atimta jauno žmogaus gyvybė veikiant netiesiogine tyčia, veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, veikiant dviem bendrininkams, lengvinančių aplinkybių R. L. nenustatyta, sunkinanti – veikimas bendrininkų grupe, atsižvelgta į R. L. asmenybę (mokėsi, apibūdinamas patenkinamai, baustas administracine tvarka, buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už chuliganizmą, bet susitaikius su nukentėjusiuoju baudžiamoji byla jam nutraukta). Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas, vadovaudamasis veikos padarymo metu galiojusio BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos (joje nurodytas laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos) ribas, skyrė R. L. laisvės atėmimo bausmę, kuri yra nežymiai didesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Įvertinus visas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, toks bausmės dydis yra pateisinamas, atitinkantis baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nukentėjusiojo charakterio savybės, jo gyvenimo būdas ar kitos panašios aplinkybės parenkant kasatoriui skirtos bausmės dydį esminės reikšmės negali turėti.
Kasaciniame skunde nurodomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio, įtvirtinančio, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais, ir kad negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu, nekonstatuotinas. Kasatorius nuteistas už BK nustatytos veikos padarymą, jam skirta nusikaltimo padarymo metu sankcijoje numatyta bausmė.
Kasatoriaus teiginys, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis) nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepagrįstas. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 2K-276, skelbta biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 25), norint konstatuoti šią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Prieš priimant apkaltinamąjį nuosprendį R. L. pasirašytas bei paštu nukentėjusiajai L. G. išsiųstas raštas apeliacinės instancijos teismo buvo vertinamas atsižvelgiant į rašto turinį, formą, surašymo momentą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Įrodymai kasacinės instancijos teisme iš naujo netiriami ir nevertinami. Kasacinės instancijos teismas gali tik patikrinti, ar įrodymai anksčiau vykusiose proceso stadijose buvo tiriami ir vertinami įstatymų nustatyta tvarka. Liudytojų parodymai nagrinėjamoje byloje vertinti tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į įrodymų visumą, todėl darytina išvada, kad proceso metu nepažeistos nei BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nei kitos įrodinėjimą nustatančios teisės normos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Antanas Klimavičius
Gintaras Goda
