Baudžiamoji byla Nr. 2K-197/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.8; 2.2.7.3; 2.3.3.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei D. Skorupskaitei-Lisauskienei,
gynėjui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 6 d., naktį, tiksliau nenustatytu laiku, Vilkaviškio r., (duomenys neskelbtini), pagrindiniame kelyje Bartninkai–Pajevonys 4,4 km, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto su R. B. metu tyčia jai sudavė ranka ne mažiau kaip du kartus į veido sritį, po to – ranka į krūtinės sritį, nustūmė nuo pagrindinio kelio į šalia esantį griovį. Nukentėjusiajai pargriuvus, gulinčiai griovyje spyrė daugiau negu vieną kartą į šoną, dėl to nukentėjusiajai buvo konstatuota poodinės kraujosruvos akių vokuose bei akių obuolių junginėse, odos nubrozdinimas dešiniojoje momeninėje srityje ir krūtinės ląstos dešinėje, kairiojo skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio bei kairiojo II šonkaulio lūžimai, abiejų smilkininių ir kairiosios pakaušinės smegenų skilčių sumušimai; taip D. B. sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. B., pripažindamas savo kaltę, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nenagrinėjo ir neįvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, neapklausė nukentėjusiosios, nepagrįstai jį pripažino pavojingu recidyvistu. Ikiteisminio tyrimo metu įrodymai buvo surinkti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, BPK 11 straipsnio 2 dalį, nes jo, kasatoriaus, parodymai buvo gauti pareigūnams panaudojant prieš jį smurtą. Specialistų išvados nepatvirtino, kad jo veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Be to, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio nuostatų, nes pagrįstas vien tik jo, D. B., parodymais.
Kasatorius taip pat nurodo, kad buvo pažeista BPK 301 straipsnio 1 dalis, nes teismas vadovavosi teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Nuosprendis taip pat turėjo atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.5–3.1.10 punktų reikalavimus. Nors nukentėjusiosios atstovė N. V. teisme davė parodymus, kad ji nieko nežino apie R. B. sužalojimo aplinkybes, teismas nuosprendyje pažymėjo, kad jo, D. B., kaltė įrodyta ir nukentėjusiosios atstovės parodymais. Be to, nebuvo apklausta nukentėjusioji, teisiamasis posėdis tęsėsi tik trisdešimt minučių. Kasatoriaus nuomone, tai leidžia spręsti, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai.
Kasatorius pažymi, kad buvo pažeista ir BPK 293 straipsnio 4 dalis, nes prokuroras savo baigiamojoje kalboje rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, todėl, kasatoriaus nuomone, prokuroras buvo šališkas.
Nuteistojo D. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 11 straipsnio 2 dalies pažeidimą
Nuteistasis tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įrodymai buvo renkami pažeidžiant BPK 11 straipsnio 2 dalį, t. y. naudojant neprocesines prievartos priemones – smurtą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis teisiamajame posėdyje nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai liepė prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, dėl pareigūnų veiksmų jis nesiskundė (T. 2, b. l. 20-21). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu D. B. ne kartą buvo apklausiamas, taip pat dalyvaujant ir gynėjui (T. 1, b. l. 140-141, 145, 148), tačiau netvirtino, kad apklausos metu prieš jį buvo naudojama prievarta.
Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš jį buvo naudojamas smurtas, tačiau jo tvirtinimas taip pat buvo deklaratyvus. Jis nenurodė, kokie pareigūnai ir kada naudojo smurtą ar kitas neteisėtas priemones, koks buvo jų pobūdis. Apeliacinės instancijos teismui yra suteiktos galimybės atlikti įrodymų tyrimą ir ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas arba neišsamiai ištirtas aplinkybes, tačiau nei nuteistasis, nei jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė atlikti teisminio tyrimo ir išaiškinti aplinkybių dėl galimo neteisėtų priemonių panaudojimo fakto. Todėl visa tai įvertinus ir nesant byloje jokių objektyvių duomenų, nuteistojo tvirtinimas dėl neprocesinių prievartos priemonių naudojimo laikytinas neatitinkančiu tikrovės.
Dėl BPK 219 straipsnio taikymo
Nuteistasis tvirtina, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jis abejoja kaltinamajame akte išdėstytų duomenų pakankamumu.
BPK 219 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija) normą, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui.
Kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad kaltinimas D. B. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, pagrįstas šiais duomenimis: įtariamojo parodymais, patvirtintais parodymų patikrinimo vietoje metu, įvykio vietos apžiūros protokolu, papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolais, teismo medicinos specialisto išvadomis.
Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas nevisiškai atitinka BPK 219 straipsnio 4 punkto reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti kaip liudytojai V. V., N. V., su kuriais nuteistasis ir nukentėjusioji prieš nusikalstamą veiką vartojo alkoholinius gėrimus, V. P., kuris padėjo nuteistajam įkelti į vežimą sumuštą nukentėjusiąją ir parvežti ją į namus, nukentėjusiosios sūnūs D. B., M. B., kurie pirmieji pamatė sumuštą motiną. Nors šie asmenys ir nebuvo tiesioginiai įvykio liudytojai, nes jie nematė, kaip buvo sumušta nukentėjusioji, tačiau jų parodymai galėjo turėti reikšmės patvirtinant tą aplinkybę, kad tuo metu, kai nukentėjusioji vartojo alkoholinius gėrimus su V. ir D. B., ji nebuvo sumušta bei tai, kurioje vietoje nukentėjusioji buvo rasta V. P. su D. B. atvykus prie jos su vežimu.
Tačiau šie kaltinamojo akto trūkumai nelaikytini esminiais, nes, kaip minėta, kaltinamajame akte buvo nenurodyti duomenys, kurie buvo gauti apklausus netiesioginius įvykio liudytojus. Be to, tą aplinkybę, kad nukentėjusioji nebuvo sumušta iki įvykio, patvirtino ir pats nuteistasis. Jis parodė ir vietą, kurioje nukentėjusioji buvo surasta. Taigi minėtos aplinkybės buvo nustatytos nuteistojo duotais parodymais.
Dėl kasatoriaus argumentų apie bylos išnagrinėjimą, nedalyvaujant nukentėjusiajai
Kasatorius teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo neapklausęs nukentėjusiosios R. B. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nebuvo apklausta: jos sveikatos būklė buvo sunki, ji negalėjo bendrauti ir būti apklausiama (2007-05-18 VšĮ Vilkaviškio ligoninės pažyma (T. 1, b. l. 54)); iki 2007 m. rugsėjo 3 d. ji buvo gydoma Vilkaviškio ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje (2007-06-29 VšĮ Vilkaviškio ligoninės pažyma (T. 1, b. l. 190)).
2007 m. birželio 1 d. apklaustas nukentėjusiąją gydantis gydytojas V. K. patvirtino, kad nukentėjusioji kalbinama neatsiliepia, jos būklė stabili, nežymi teigiama dinamika, tačiau žymesnio pagerėjimo ar visiško pasveikimo nesitikima (T. 1, b. l. 106-107).
2007 m. birželio 27 d. apklausta Vilkaviškio ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja D. Ž. patvirtino, kad nukentėjusiosios R. B. būklė stabili ir gerėja, pavojaus gyvybei nėra, ji bendrauja (T. 1, b. l. 108).
Bylą nagrinėjantis teismas siuntė nukentėjusiajai teismo šaukimą pagal gyvenamąją vietą, tačiau teismo šaukimas jai nebuvo įteiktas, nes nukentėjusiosios namuose nerasta, pasak kaimynų, ji gulėjo ligoninėje.
2007 m. rugsėjo 7 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą N. V. paaiškino, kad jos sesuo R. B. nekalba, dabar negalima jos suprasti, jai būna traukulių, ji prižiūrima namuose (T. 2, b. l. 21).
Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamajame posėdyje sprendžiant klausimą, ar galima nagrinėti bylą nedalyvaujant nukentėjusiajai, kaltinamasis ir jo gynėjas pareiškė, kad jie neprieštarauja, jog byla būtų nagrinėjama be nukentėjusiosios; kiti proceso dalyviai su tuo sutiko.
Pagal BPK 251 straipsnį, jei į teisiamąjį posėdį neatvyko nukentėjusysis ar jo atstovas, teismas nusprendžia, ar nagrinėti bylą, ar padaryti teisiamajame posėdyje pertrauką, ar bylos nagrinėjimą atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar galima be nukentėjusiojo ar jo atstovo ištirti visas bylos aplinkybes ir apginti nukentėjusiojo interesus. Taigi sprendžiant klausimą, ar byla nagrinėtina nedalyvaujant nukentėjusiajam, turi būti atsižvelgiama į tai, ar yra galimybė išaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes bei ar bylos nagrinėjimas nedalyvaujant nukentėjusiajam nepažeis jo teisių ir teisėtų interesų. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo dalyvavimą būtinu reikia pripažinti tik tada, kai reikia jį apklausti ir vadovautis jo parodymais priimant nuosprendį.
Ikiteisminio tyrimo metu D. B. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisiamajame posėdyje jis taip pat iš esmės prisipažino kaltu, patvirtindamas tą aplinkybę, kad jis smūgiavo nukentėjusiajai į veido sritį bei ją pastūmė, nuo to nukentėjusioji nukrito ant žemės; jis paliko ją gulinčią šalia kelio griovyje per naktį. Kaltinamasis taip pat patvirtino ir tai, kad iki jam suduodant smūgius nukentėjusioji nebuvo sumušta. Taigi kaltinamajam neneigiant savo kaltės, esant sunkiai nukentėjusiosios sveikatos būklei, teisiamajame posėdyje dalyvaujant nukentėjusiosios atstovei N. V. teismo sprendimas nagrinėti bylą nedalyvaujant nukentėjusiajai pripažintinas atitinkančiu BPK 251 straipsnio nuostatas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 293 straipsnio 4 dalies pažeidimą
Nepagrįstai kasatorius teigia, kad prokurorė, sakydama baigiamąją kalbą, rėmėsi įrodymais, kurie teisiamajame posėdyje nebuvo ištirti. Šis kasatoriaus teiginys taip pat neargumentuotas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokurorė baigiamojoje kalboje rėmėsi D. B. parodymais, apžiūros protokolų duomenimis, teismo medicinos specialistų išvadomis. Šie įrodymai teisiamajame posėdyje buvo ištirti. Taigi prokurorė, sakydama baigiamąją kalbą, pagal BPK 293 straipsnio 4 dalies normą rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtais ir nustatytais faktais.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų taikymo
Neatitinka tiesos kasatoriaus tvirtinimas, kad teismas nesivadovavo BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamajame posėdyje buvo apklaustas kaltinamasis D. B., kuris visiškai prisipažino kaltu, nukentėjusiosios atstovė N. V., ištirta rašytinė bylos medžiaga: įvykio vietos apžiūros protokolas, daiktų ir kitų objektų apžiūros protokolai, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, teismo medicinos specialisto išvados ir kita. Remiantis kaltinamojo parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvadomis ir buvo konstatuotos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje nekonstatuota, kad D. B. kaltė įrodyta nukentėjusiosios parodymais, nes ji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta. Kasatorius teisingai pažymi, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog D. B. kaltė įrodyta ir nukentėjusiosios atstovės N. V. parodymais, nes ji pati įvykio nematė. Ji tik patvirtino, kad nukentėjusioji negali savimi pasirūpinti, jai reikalinga kito asmens pagalba, ji nekalba. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankamai reikšminga ir neleidžia abejoti nuosprendžio pagrįstumu.
Kasatorius taip pat nepagrįstai ir neargumentuotai tvirtina, kad nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymo“ 3.1.5–3.1.10 punktų rekomendacijų. Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais pagrįstos faktinės veikos padarymo aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nuosprendyje taip pat išdėstyti motyvai, kodėl teismas atmetė kaltinamojo teiginius, jog ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai jam darė neteisėtą poveikį.
Dėl kasatoriaus argumentų apie teismo šališkumą
Kasatorius tvirtina, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nes byla išnagrinėta nedalyvaujant nukentėjusiajai, nukentėjusiosios atstovės parodymai pripažinti patvirtinančiais kaltinimą, teisiamasis posėdis tęsėsi tik trisdešimt minučių.
BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja išnagrinėti bylą nešališkai. Nešališkumo principas reiškia, kad nagrinėjantis bylą teismas su proceso šalimis turi elgtis vienodai, neturi būti suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo proceso dalyviai gali pareikšti teisėjui nušalinimą.
BPK 58 straipsnio 1, 2 dalyse, be konkrečių teisėjų nušalinimo pagrindų, nustatyta ir tai, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme D. B. nušalinimo teisėjui nepareiškė. Nuteistasis nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunde taip pat nenurodė nė vienos iš aplinkybių, nustatytų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kurios leistų abejoti teisėjo nešališkumu. Tai, kad šia nutartimi buvo nustatyti nuosprendžio trūkumai (dėl rėmimosi nukentėjusiosios atstovės parodymais kaip kaltinančiais) ir kad byla dėl objektyvių priežasčių buvo išnagrinėta, nedalyvaujant nukentėjusiajai, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Bylos nagrinėjimo teisme trukmė taip pat nerodo teismo šališkumo. Nesant byloje duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų neobjektyvus ir suinteresuotas bylos baigtimi, kasatoriaus teiginys apie teismo šališkumą yra atmestinas.
Dėl paskirtos bausmės
Teisingai kasatorius pažymi, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai jis įvardytas (ketvirtame nuosprendžio lape) kaip pavojingas recidyvistas. Klausimas dėl D. B. pripažinimo pavojingu recidyvistu, vadovaujantis BK 27 straipsniu, teisiamajame posėdyje nebuvo sprendžiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimo kaltinamąjį pripažinti pavojingu recidyvistu nėra. Be to, byloje nėra aplinkybių, numatytų BK 27 straipsnio 2 dalyje, kurioms esant būtų galima teisiamą asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu: nors D. B. teisiamas ketvirtą kartą, viena iš jo padarytų nusikalstamų veikų, numatyta 1961 m. BK 271 straipsnio 2 dalyje, nėra laikoma sunkiu nusikaltimu. Pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punktą nusikaltimus padaręs asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jei turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus padaro naują sunkų nusikaltimą. Todėl teiginys, kad D. B. yra pavojingas recidyvistas, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies yra šalintinas.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, vadovaudamasis BK 56 straipsnio nuostatomis, sprendė, jog D. B., pavojingam recidyvistui, „už tyčinį nusikaltimą skirtina griežtesnė negu įstatymo straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė“. Apylinkės teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, D. B. paskyrė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. viršijančią šio straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį, kuris yra penkeri metai vienas mėnuo ir 15 d. (BK 61 straipsnio 3 dalis). Taigi apylinkės teismas, be pagrindo įvardijęs D. B. kaip pavojingą recidyvistą, jam nepagrįstai skyrė bausmę, sprendžiant iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies turinio, vadovaudamasis BPK 56 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias skiriama bausmė tik įstatymo nustatyta tvarka pavojingu recidyvistu pripažintam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Taip pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas – 56 straipsnio 2 dalį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei paskyrė bausmę, kurios dydis neatitiko įstatymo reikalavimų.
Šiuo atveju teismas, skirdamas bausmę, be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis) ir BK 56 straipsnio 1 dalies, pagal kurią asmeniui, anksčiau teistam už tyčinio nusikaltimo padarymą ir, teistumui neišnykus ar nepanaikinus, vėl padariusiam tyčinį nusikaltimą (toks asmuo vadinamas recidyvistu), paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, turėjo vadovautis BK 61 straipsnio nuostatomis, pagal kurias skiriama bausmė, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kadangi pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė BK 56 straipsnio 2 dalį ir netaikė BK 61 straipsnio normų, nuosprendis dėl bausmės D. B. paskyrimo yra keistinas. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo BK bendrosios dalies normų pažeidimo skiriant bausmę ir apylinkės teismo padarytų baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų neištaisė, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis taip pat keistina.
Šioje byloje D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta viena D. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). D. B. padarė sunkų nusikaltimą, nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, anksčiau buvo teistas už tyčines nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka. Vadovaujantis BK 54, 61 straipsnių nuostatomis, įvertinus minėtų aplinkybių visumą ir tai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistajam skirtina bausmė, viršijanti BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 8 d. nutartį pakeisti: D. B., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki šešerių metų.
Kitą Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Benediktas Stakauskas
Viktoras Aidukas
