Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-136/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.5.2.4; 44.5.2.6

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui R. N.,

atsakovui V. Š. ir jo atstovui advokatui V. K.,

atsakovei V. P.,

trečiajam asmeniui G. M.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. L. ieškinį atsakovams UADB „Baltikums draudimas“, V. Š. ir V. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui G. M., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. L. prašė teismo priteisti 522,45 Lt turtinei žalai atlyginti iš UADB „Baltikums draudimas“ ir 225 Lt turtinei bei 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti solidariai iš atsakovų V. P. ir V. Š.. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. liepos 8 d. eismo įvykio metu jai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, ir pasekmės neišnykusios iki šiol. Kaltas dėl eismo įvykio – G. M., kuriam D. Š. vardu registruotą automobilį vairuoti neteisėtai perdavė jos sutuoktinis V. Š.. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutartimi G. M. nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nes jis eismo įvykio metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Ieškovės nuomone, V. Š. turėtų atlyginti neturtinę žalą CK 6.270 straipsnio pagrindu, nes perdavė padidinto pavojaus šaltinį neturinčiam teisės vairuoti asmeniui. V. P. turėtų atlyginti ieškovei patirtą neturtinę žalą CK 6.268 straipsnio pagrindu, nes ji gyveno kartu su sūnumi G. M., žinojo apie jo psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad šis būtų pripažintas neveiksniu. Dėl padarytų sužalojimų ieškovei teko iškęsti fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, įvykio metu buvo subjaurotas jos kūnas ir veidas, liko dideli randai, operacijų žymės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovei iš UADB „Baltikums draudimas“ 51,35 Lt žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą.

Teismai nustatė, kad 2004 m. liepos 8 d. susidūrus transporto priemonėms vienos iš jų keleivei I. L. buvo sutrikdyta sveikata. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutartimi eismo įvykio kaltininku pripažintas G. M., vairavęs V. Š. jam perduotą sutuoktinės D. Š. vardu registruotą automobilį „Citroen Xsana Picasso“. Pagal CK 6.268 straipsnio 1 dalį G. M., kaip eismo įvykio kaltininkas, už ieškovei padarytą žalą neatsako, nes teismo pripažinta, kad jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tokiu atveju pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalį šeimos nario atsakomybė atsiranda tik esant dviem sąlygoms – toks asmuo privalo žinoti apie žalą padariusio asmens psichikos būklę ir gyventi kartu su juo. G. M. 1999 m. vasario 17 d. ir 2001 m. vasario 7 d. teismo nutartimis nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, taikant jam priverčiamąsias medicinines priemones, todėl motina V. P. negalėjo nežinoti apie jo psichikos būklę. Tačiau V. P. nėra tas asmuo, kuris turėjo imtis priemonių, kad G. M. būtų pripažintas neveiksniu, nes asmens gyvenamosios vietos deklaravimas dar neįrodo, kad jis faktiškai gyvena deklaruotu adresu. Ieškovė nepaneigė byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad G. M. negyvena su motina. Pažymėtina, kad G. M. yra išduotas vairuotojo pažymėjimas ir G. M. psichikos būklė nekėlė abejonių dėl neveiksnumo gydytojams, pripažinusiems jį galinčiu vairuoti transporto priemones, ir pareigūnams, išdavusiems jam vairuotojo pažymėjimą, todėl atsakovė neturėjo pagrindo abejoti jo veiksnumu; ji pati serga psichikos liga ir gauna invalidumo pensiją. Be to, net trijose baudžiamosiose bylose, kuriose G. M. buvo pripažintas nepakaltinamu ir jam taikytas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje, dalyvavo prokurorai, kurie nesprendė, kad būtina kreiptis į teismą dėl šio asmens pripažinimo neveiksniu (CK 2.10 straipsnis, CPK 5 straipsnis). Teismai, pasisakydami dėl V. Š. atsakomybės, nustatė, kad jam buvo žinoma, jog G. M. turi vairuotojo pažymėjimą, tačiau eismo įvykio dieną neprašė parodyti dokumento. Kadangi žala ieškovei padaryta dėl dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai ji atlygintina bendrais pagrindais (CK 6.270 straipsnio 5 dalis). Dėl to V. Š. atsakomybė galima tik esant visoms būtinosioms sąlygoms (CK 6.246, 6.247, 6.248 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kad G. M. transporto priemonę vairavo neturėdamas tam teisės arba galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Kadangi V. Š., perleisdamas vairuoti automobilį G. M., neįsitikino, ar šis su savimi turi vairuotojo pažymėjimą, t. y. elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, kiek tuo metu buvo būtina, tai laikytina, kad jo kaltė pasireiškė neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Tačiau tai, kad G. M. vairavo transporto priemonę neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, nereiškia, kad jis automobilį užvaldė neteisėtai, nes jį vairavo su savininko (valdytojo) žinia ir sutikimu. Dėl to CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata dėl solidariosios atsakomybės netaikytina. Aplinkybė, kad G. M. V. Š. perduotą transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, nelėmė žalos ieškovės sveikatai, nes eismo įvykio priežastis buvo ne tai, kad G. M. neturėjo vairuotojo pažymėjimo, o tai, kad nesilaikė Kelių eismo taisyklių. Taigi, nesant priežastinio ryšio tarp V. Š. veiksmų ir G. M. ieškovei padarytos žalos, ieškinys V. Š. atmestinas (CK 6.247 straipsnis). Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio metu ji prarado papuošalus, neaišku, kas ir kuriuo metu juos pasisavino, kokia šių vertė (CPK 178 straipsnis). Teismo teigimu, draudimo bendrovė už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d. turėjo sumokėti ieškovei 410,80 Lt, sumokėjo tik 359,45 Lt, todėl iš jos ieškovei priteistina 51,35 Lt (CK 6.283, 6.290 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė I. L. prašo pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus – priteisti iš atsakovų V. P. ir V. Š. 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodomi tokie esminiai kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl CK 2.16, 2.17 straipsnių ir 6.268 straipsnio 4 dalies taikymo. Šioje byloje, sprendžiant dėl atsakovės V. P. civilinės atsakomybės, kilo klausimas, ar galima laikyti, kad G. M. gyvena su savo motina V. P.. CK 6.268 straipsnio 4 dalyje „gyvenimas kartu“ sąvoka detaliai neapibrėžta, todėl teismas turėjo vadovautis CK 2.17 straipsniu. Pagal byloje esančius duomenis, G. M. savo gyvenamąją vietą 1996 m. rugpjūčio 29 d. deklaravo pas V. P. (duomenys neskelbtini) Byloje nepateikta duomenų, kad jis yra išsinuomojęs (ar valdo kitais pagrindais) kitą gyvenamąją vietą. Be to, byloje nebuvo nurodytas kitas adresas, kurį būtų galima laikyti G. M. gyvenamąja vieta. Teismai nenustatė, kur faktiškai G. M. gyvena (CK 2.16, 2.17 straipsniai). Net ir pripažinus, kad G. M. iš (duomenys neskelbtini), kartais išvyksta, tai negali būti pagrindu pripažinti, kad jis su V. P. negyvena ir yra nutraukęs socialinius bei ekonominius ryšius su savo deklaruota gyvenamąja vieta. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi pakanka konstatuoti, kad asmuo dažniausiai būna tam tikroje vietoje, ir tai laikoma jo gyvenamąja vieta. Byloje nustatyta, kad G. M. labiausiai yra susijęs su gyvenamąja vieta (duomenys neskelbtini) (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Pagal byloje pateiktus duomenis apie G. M. gyvenamąją vietą iš viešųjų registrų, taip pat dokumentuose G. M. nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ten praleidžia daugiausia laiko, todėl teismai turėjo šią vietą pripažinti jo gyvenamąja vieta (CK 2.17 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad nei V. P., nei G. M. niekada nenurodė jokios kitos konkrečios jo gyvenamosios vietos. Ieškovės nuomone, teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neįvertino valstybinės institucijos išduotos pažymos apie G. M. gyvenamosios vietos deklaravimą, ši turi didesnę įrodomąją galią. Nė vienas liudytojas teisme nebuvo apklaustas, taip pat nebuvo pavesta apklausti liudytojus (CPK 192, 195 straipsniai). Be to, pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį draudžiama oficialiuosius dokumentus paneigti liudytojų parodymais. Teismai negalėjo vadovautis ir seniūnijos pažyma, kuri neturi teisinės galios, nes Vietos savivaldos įstatymo nesuteikta teisės seniūnams išduoti tokias pažymas. Šioje pažymoje nenurodyti duomenys, kaip tokia informacija buvo patikrinta, kada G. M. ir kur išvyko, laikinai ar visam laikui išvyko ir pan.

2. Dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Padidinto pavojaus šaltinio valdymui, naudojimui, disponavimui paprastai yra nustatomi papildomi reikalavimai, taikomas specialus teisinis reglamentavimas. Prie padidinto pavojaus šaltinių priskiriamos ne tik transporto priemonės, bet ir įvairūs mechanizmai, ginklai, sprogmenys ir pan. Šių daiktų perdavimas kitiems asmenims naudoti paprastai siejamas su tam tikros teisės, leidimo, kvalifikacijos turėjimu. Padidinto pavojingo šaltinio valdytojo valios nepakanka tam, kad būtų nustatyta, ar valdymas buvo perduotas teisėtai. Kelių eismo taisyklių 68 punkte įtvirtintas draudimas perduoti vairuoti transporto priemonę asmeniui, kuris su savimi neturi vairuotojo pažymėjimo, ir už tai nustatyta administracinė atsakomybė. Teisine prasme nėra esminio skirtumo, ar transporto priemonė perduodama asmeniui, kuris apskritai neturi vairuotojo pažymėjimo, ar asmeniui, kuris su savimi neturi vairuotojo pažymėjimo transporto priemonės perdavimo metu. Dėl šių priežasčių teismai nepagrįstai pripažino teisėtu transporto priemonės perdavimą vairuoti G. M., nes jis neturėjo su savimi vairuotojo pažymėjimo.

CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. B. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-51/2007). Ieškovės nuomone, įstatyme įtvirtinta nuostata, kurios esmė yra ta, kad padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė kyla vien dėl to, jog yra jo kaltė dėl padidinto pavojaus šaltinio valdymo praradimo. Padidinto pavojaus šaltinio valdytojas atsako solidariai už kito asmens padarytą žalą, jei jis nepakankamai rūpinosi, kad kiti asmenys negalėtų neteisėtai pasinaudoti padidinto pavojaus šaltiniu, ir nėra svarbu, koks Kelių eismo taisyklių pažeidimas lėmė žalą. Įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad padidinto pavojaus šaltinio valdytojas būtų kartu su asmeniu, kuris neteisėtai valdo padidinto pavojaus šaltinį eismo įvykio metu, taip pat nenurodoma konkrečių jo veiksmų, tiesiogiai nulemiančių žalą. Padidinto pavojaus šaltinio valdytojas turi būti tiek rūpestingas ir apdairus, kad pavojų tretiesiems asmenims nešančiais daiktais negalėtų pasinaudoti kiti asmenys, arba tie asmenys naudotųsi tokiais daiktais laikydamiesi visų įstatyme nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju V. Š., būdamas neblaivus, perdavė padidinto pavojaus šaltinį asmeniui, kuris neturėjo su savimi vairuotojo pažymėjimo, todėl pažeidė Kelių eismo taisyklių nuostatas. G. M., neteisėtai pasinaudojęs automobiliu, padarė žalos, už kurią yra atsakingas ir V. Š., nes dėl jo veiksmų (netiesiogiai) atsirado pasekmės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. Š. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai pritaikė teisės normas, nustatė visas bylos faktines aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtus procesinius sprendimus.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Remdamasi šiomis nuostatomis, kolegija pasisako dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, padarytų sprendžiant dėl subjektų, kuriems atsiranda pareiga atlyginti ieškovei eismo įvykio metu padarytą žalą, kurią sukėlė asmens sveikatos sužalojimas.

1.Dėl atsakovės V. P. atsakomybės CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu

Asmens atsakomybės CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu teisiniai aspektai analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. K. v. O. B., bylos Nr. 3K-3-49/2005. Aiškindama šią teisės normą, kolegija akcentavo, kad pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalį gali atsirasti esant tokioms sąlygoms: 1) žalą padarė asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo; 2) atlyginti žalą gali būti įpareigoti tik šioje įstatymo normoje nurodyti, kartu su žalą padariusiu asmeniu gyvenantys, asmenys; 3) šie asmenys žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Kasaciniame skunde nekeliama klausimo dėl pirmosios ir trečiosios deliktinę atsakomybę lemiančių sąlygų, teismai jas konstatavo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai nustatė antrąją iš deliktinę atsakomybę lemiančių sąlygų, t. y. žalą padariusio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo (G. M.) gyvenimo kartu su kitu asmeniu (bylos atveju - su motina atsakove V. P.) faktą.

CK 2.16, 2.17 straipsnių dispozicijose pateikti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma asmens gyvenamoji vieta. Šiuos kriterijus taikant, t. y. pagal juos patikrinant faktines aplinkybes, gali būti konstatuojamas teisiškai reikšmingas faktas – asmens gyvenamoji vieta. Taigi šio fakto nustatymas yra tiesiogiai susijęs su bylos faktinių aplinkybių nustatinėjimu, kuris, minėta, nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad G. M. gyvenamoji vieta nesutampa su jo motinos atsakovės V. P. gyvenamąja vieta. Nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių ir, nepažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimų, pakankamai išsamiai, siekdami padaryti konkrečias išvadas dėl įrodinėjimo dalyko, įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus apie G. M. gyvenamąją vietą. Kasatorės nurodomas G. M. gyvenamosios vietos deklaravimo dokumentas fiksuoja padėtį, galbūt buvusią 1996 m. Tačiau asmens gyvenamosios vietos, kuri dėl asmenų migracijos procesų turi tendenciją nuolat keistis, nustatymas nagrinėjamos bylos atveju turi esminę reikšmę, nes gali lemti atsakovės turtinę atsakomybę už žalą, kurios savo tiesioginiais veiksmais ji nepadarė. Dėl to faktinė aplinkybė dėl gyvenamosios vietos deklaravimo negali būti formaliai taikoma ir laikoma reikšminga įvykiui, įvykusiam po aštuonerių metų ir padariusiam žalą asmeniui.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad atsakovės V. P. atsakomybės CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu klausimas išspręstas teisingai ir ji negali būti pripažinta atsakinga už ieškovei padarytą žalą.

2. Dėl atsakovo V. Š. atsakomybės CK 6.270 straipsnio pagrindu

Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti jo valdytojas, be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda ir be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį.

Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kad trečiasis asmuo G. M. būtų neteisėtai užvaldęs automobilį, kurį vairuojant įvyko eismo įvykis ir buvo sužalota ieškovė; nustatyta, kad automobilį vairuoti G. M. perdavė V. Š., kuris vairuoti transporto priemonės negalėjo, nes buvo neblaivus. Tačiau net ir tuo atveju, kai transporto priemonė jos savininko (teisėto valdytojo) valia, t. y. nesant neteisėto užvaldymo fakto, perduodama valdyti kitam asmeniui, kuris, pažeidęs saugumo eismo kelyje taisykles, padaro žalą kitiems asmenims, galima ir transporto priemonės savininko (teisėto valdytojo) atsakomybė, kaip, pavyzdžiui, sprendė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. D. B. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-51/2007. Nagrinėjamoje byloje nustatyti faktai taip pat teikia pagrindą pripažinti, kad ir atsakovas V. Š. turi būti pripažintas atsakingu dėl ieškovei padarytos žalos, todėl jam nustatytina žalos atlyginimo prievolė.

Atsakovas, būdamas neblaivus ir dėl to negalėdamas vairuoti automobilio, elgdamasis neatsakingai ir nerūpestingai, jį perdavė trečiajam asmeniui akivaizdžiai neįsitikinęs (tai jis pripažino ir kasacinio teismo posėdyje), ar automobilio perdavimo trečiajam asmeniui vairuoti metu trečiasis asmuo turėjo su savimi vairuotojo pažymėjimą, ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 68 punkto reikalavimą. Toks atsakovo elgesys teikia pagrindą konstatuoti, kad automobilio perdavimas nebuvo toks, kuris lemtų tik teisėto valdytojo atsakomybę. Nors byloje nenustatyta, kad atsakovas žinojo apie trečiojo asmens psichikos būklę, tačiau nustatyta, kad automobilio perdavimo vairuoti trečiajam asmeniui laikotarpiu jų pažintis nebuvo artima, bendravimas buvo epizodinis, todėl galima teigti, kad atsakovas neturėjo pakankamai informacijos apie trečiojo asmens sugebėjimą patikimai ir saugiai vairuoti transporto priemonę. Dėl to ir ši aplinkybė yra pagrindas pripažinti atsakovo nerūpestingumą ir neatsakingumą naudojantis transporto priemone, nes jis automobilį, kuris eksploatavimo metu sukelia didesnį pavojų aplinkiniams asmenims, perdavė asmeniui, kurio sugebėjimu tinkamai valdyti transporto priemonę nebuvo įsitikinęs. Taip atsakovas pažeidė ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus eismo dalyvių elgesį grįsti tarpusavio pagarba ir atsargumu. Tai, kad atsakovas transporto priemonės vairavimą perdavė nepatikimam vairuotojui, patvirtina ne tik įvykęs eismo įvykis, bet ir trečiojo asmens vairavimo biografijos duomenys – trečiasis asmuo neturi savo automobilio, tai turėjo sukelti atsakovui abejonių dėl trečiojo asmens vairavimo įgūdžių, paaiškėjo, kad trečiasis asmuo praeityje pažeidinėjo Kelių eismo taisykles ir du kartus jam buvo išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas. Visos šios aplinkybės, minėta, lemia ir atsakovo atsakomybę, taip pat jo turtinę atsakomybę ieškovei CK 6.270 straipsnio pagrindu.

3. Dėl žalos ieškovei atlyginimo CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą. Neturtinės žalos būdai, jos atlyginimo atvejai, žalos dydžio nustatymo kriterijai reglamentuojami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, o teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnis, 6.268 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu ieškovei padarytų sužalojimų pasekmės labai komplikuotos – jai sunkiai sutrikdyta sveikata, nepalanki ligos prognozė pasveikti. Tačiau, sprendžiant priteistinos žalos dydžio klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į atsakingo už žalos padarymą asmens turtinę padėtį ir siekiama tinkamos pusiausvyros tarp priteisiamos žalos dydžio ir atsakingo už žalos padarymą asmens turtinės padėties. Priteisiamos neturtinės žalos dydis turi būti pakankamai rimta ir sunki finansinė našta skolininkui, tačiau ji negali būti tokia, kad jį sužlugdytų finansiškai. Dėl to kolegija, įvertinusi ne tik ieškovės patiriamus praradimus, bet ir atsakovo turtinę padėtį, sprendžia, kad ieškovei priteistina 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 98 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės I. L. ieškinys atsakovui V. Š., panaikinti ir tenkinti dalį atsakovui V. Š. pareikšto reikalavimo – priteisti ieškovei I. L. iš atsakovo V. Š. 20 000 (dvidešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kitas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei I. L. iš atsakovo V. Š. 300 (trys šimtai) Lt išlaidoms už advokato pagalbą, atstovaujant kasaciniame teisme, apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Sigitas Gurevičius

Virgilijus Grabinskas