Civilinė byla Nr. 3K-3-191/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.1.1; 21.6; 30.5 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio,
sekretoriaujant Aringui Kartanui,
dalyvaujant ieškovės I. K. atstovui advokatui Arūnui Abraičiui,
atsakovo J. D. atstovei advokatei Jadvygai Aleksaitei,
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams G. D., D. D., J. D., M. K., H. D. dėl žemės sklypų dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių panaikinimo; tretieji asmenys: B. L., T. L., A. D., G. M., J. G., S. O., J. D., M. T., Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus rajono notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį (sprendimu buvo atkurta nuosavybės teisė F. D., mirusiam 1999 m. balandžio 8 d., į nekilnojamojo turto dalį – 4,6874 ha žemės), 2001 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimą (jo pagrindu M. K. po F. D. mirties paveldėjo inter alia ginčo 2011 kv. m ploto ir 1,335 ha ploto žemės sklypus), 2001 m. sausio 22 d. M. K. ir G. D. žemės sklypo dovanojimo sutartį (ja buvo dovanotas ginčo 1,335 ha ploto žemės sklypas), 2001 m. sausio 29 d. G. D. ir G. D. to paties 1,335 ha ploto žemės sklypo dovanojimo sutartį, 2001 m. sausio 30 d. M. K. ir H. D. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (ja buvo perleista 8124 kv. m ploto žemės sklypas) ir vykdant šį teismo sprendimą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius informavo ieškovę, kad nėra galimybės spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo dėl J. D. turėtos žemės iki teismine tvarka nebus panaikintos 2002 m. kovo 4 d. M. K. ir H. D. 2011 kv. m ploto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – 2002 m. kovo 4 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis), kuria atsakovė M. K. už 500 Lt perleido atsakovei H. D. 2011 kv. m ploto žemės sklypą, ir 2004 m. sausio 26 d. G. D., D. D. ir J. D. 1,335 ha ploto žemės sklypo dovanojimo sutartis (toliau – 2004 m. sausio 26 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis), kuria atsakovai G. D. ir D. D. perleido 1,3350 ha žemės sklypą savo sūnui J. D. Ši sutartis buvo sudaryta Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismo priėmus 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimą dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo ir jo pagrindu vėliau sudarytų sandorių panaikinimo, taigi ši taip pat turi būti panaikinta. Be to, atsakovė M. K., kurios nuosavybės teisių atkūrimas į perleistą žemės sklypą minėtu teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu, 2002 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi neteisėtai perleido atsakovei H. D. 2011 kv. m ploto žemės sklypą, nes, panaikinus atsakovės M. K. nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, jie pagal CK 6.465, 6.305 straipsnius negalėjo būti perleidžiami, nes atsakovė nebuvo tų žemės sklypų savininkė. Be to, atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, elgėsi nesąžiningai ir užvilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Ieškovės manymu, remiantis CK 1.80 straipsnio pagrindu, turi būti panaikintos 2004 m. sausio 26 d. G. D., D. D. ir J. D. žemės sklypo dovanojimo sutartis ir 2002 m. kovo 4 d. M. K. ir H. D. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, remiantis CK 6.145, 6.153 straipsniais, taikytina restitucija.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiomis 2004 m. sausio 26 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį, 2002 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, grąžino šiais sandoriais perleistus žemės sklypus valstybės nuosavybėn. Teismas, nurodęs, kad ieškovė turi teisę į nuosavybės atkūrimą, ši teisė dalyvaujančių byloje asmenų nebuvo kvestionuojama, remdamasis civilinėje byloje Nr. 2-691-20/2003 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo sprendimu, konstatavo, kad nuosavybės teisė F. D. buvo atkurta neteisėtai, pažeidžiant kitų pretendentų teisę į žemės nuosavybės atkūrimą, todėl neteisėtai išduotas ir paveldėjimo teisės liudijimas M. K.; šias aplinkybes, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, teismas pripažino iš naujo neįrodinėtinomis ir nenagrinėtinomis. Nustatęs šias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ankstesnės bylos nagrinėjimo metu nebuvo iškelta klausimo dėl 2002 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo, buvo ginčijamas tik M. K. ir H. D. 2001 m. sausio 30 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, todėl teismas, įvertinęs ankstesnio teismo sprendime nustatytas aplinkybes ir motyvus, pripažino, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, jog M. K. nuosavybės teisę į H. D. perleistą žemės sklypą buvo įgijusi neteisėtai ab initio, jos 2002 m. kovo 4 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis taip pat negali būti laikoma teisėta, nes pagal imperatyviąsias įstatymo normas pardavėjas gali perleisti tik jam nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 4.48 straipsnio 1 dalis, 6.305 straipsnis); visuotinai žinomas principas, kad iš neteisėto veiksmo teisė atsirasti negali. Teismas šią išvadą padarė nurodęs, kad, nepaisant to, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu teismo sprendimo dėl M. K. nuosavybės teisės panaikinimo dar nebuvo, tai nereiškė, kad pati M. K. teisėtai buvo įgijusi nuosavybės teisę į perleidžiamą žemės sklypą ir dėl to įgijo savininkės teisę disponuoti turtu. Be to, įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad H. D. nebuvo sąžininga įgijėja 2001 m. sausio 30 d. sandorio sudarymo metu. Dėl to teismas pripažino, kad nėra pagrindo kitokiai išvadai ir nagrinėjamoje byloje: H. D. yra M. K. brolio žmona, jai turėjo būti žinoma apie nuosavybės atkūrimo eigą, kitus pretendentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti ir jų įpėdinius bei pažeistus interesus, todėl, pripažįstant ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, atsakovė neturėjo teisės naudotis CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu sąžiningo įgijėjo teisės gynimo prioritetu ir panaudoti šį sandorį prieš reikalaujantį restitucijos asmenį (CK 6.153 straipsnio 1 dalis). Teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, taip pat pripažino negaliojančia 2004 m. sausio 26 d. sudarytą dovanojimo sutartį, tačiau tik dėl ieškovės ginčijamos dalies, t. y. dėl žemės sklypo perleidimo, nurodęs, kad sandorio dalį, susijusią su statinių perleidimu, pripažinti negaliojančia nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad šiems asmenims, siejamiems artimais giminystės ryšiais, ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo žinoma apie vykstantį teisminį procesą dėl jų turimo sklypo, tačiau nepaisant to ir pasinaudojant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pritaikytos, jie, nors jau ir žinodami nepalankų jiems pirmosios instancijos teismo sprendimą, sudarė dovanojimo sutartį, t. y. tokį šalių elgesį teismas vertino kaip itin nesąžiningą, ir, atsižvelgęs į tai, kad sandoris yra neatlygintinis, pažymėjo, kad sąžiningumo faktorius turto išreikalavimo galimybei nebūtų lemiamas CK 4.96 straipsnio 3 dalies prasme. Teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais, taikė restituciją natūra, o atsakovo J. D. argumentą, kad restitucija natūra dėl jo neturėtų būti taikoma, nes ginčo sklype yra pastatyti garažas, pirtis, sklypas pagerintas, jis yra įregistravęs ūkininko ūkį, teismas atmetė, motyvuodamas, kad statiniai buvo statomi 2002–2003 metais, kai atsakovams buvo žinoma apie ieškovės pradėtą teisminį procesą, tačiau, nepaisant to, statybos buvo vykdomos, taigi, kartu ir prisiimant savo interesų galimų suvaržymų riziką.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų J. D., M. K. ir H. D. apeliacinius skundus, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pagal CK 6.305 ir 6.306 straipsnius pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti tik pardavėjui nuosavybės teise priklausantis ar ateityje priklausysiantis daiktas, ta aplinkybė, kad ginčo sandorio sudarymo metu M. K. nustatyta tvarka buvo įregistravusi nuosavybės teisę į žemės sklypą, nebuvo pagrindas pripažinti, jog ji buvo teisėta žemės sklypo savininkė ir teisėtai perleido žemės sklypą kitai atsakovei. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustačius, kad M. K., išduodant paveldėjimo teisės liudijimą į ginčo žemės sklypą (ir kitus žemės sklypus), nebuvo sąžininga šio turto įgijėja, kolegija padarė išvadą, jog ji negalėjo tapti teisėta turto savininke ir teisėtai šį turtą perleisti kitam asmeniui. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2002 m. kovo 4 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris buvo pagrįstai pripažintas negaliojančiu. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl dovanojimo sandorio teisėtumo, taip pat sutiko su teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad dovanotojas pagal šią sutartį – G. D. – nuosavybės teisę į dovanojamą žemę buvo įgijęs 2001 m. sausio 29 d. sudaryta dovanojimo sutartimi, kuri įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu pripažinta negaliojančia. Be to, šioje byloje ginčijamos dovanojimo sutarties ištakos kyla iš minėtos M. K. nuosavybės teisės į žemę, kurią ji buvo įgijusi 2001 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ir kuri teismo buvo pripažinta nesąžininga įgijėja pagal paveldėjimo teisės liudijimą, todėl ir G. D. iš to išvestinės nuosavybės teisės į žemės sklypą negalima laikyti teisėta. Kolegija, pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais, konstatavo, kad pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį turi būti taikoma restitucija, t. y. turi būti grąžinamas neteisėtu sandoriu gautas turtas. Be to, kolegija atsižvelgė į tai, kad ginčo šalys, sudarydamos dovanojimo sutartį, buvo itin nesąžiningos; nepaisant to, dovanos gavėjas, žinodamas apie teismo procesą dėl padovanotos jam žemės, ne tik sudarė dovanojimo sutartį, bet ir pastatė ginčo žemėje statinius, įregistravo ūkininko ūkį, todėl kolegija nesąžiningu pripažino ir jo įrodinėjimą šiomis aplinkybėmis, kad jis iš esmės pagerino žemės sklypo vertę ir todėl negali būti taikoma restitucija.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas J. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutarties dalis, kuriomis taikyta restitucija natūra ir šias dalis pakeisti, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, įpareigojant atsakovą J. D. atlyginti valstybei žemės sklypo vertę 95 453 Lt ir paliekant ginčijamą žemės sklypą atsakovo J. D. nuosavybėje. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, netyrė aplinkybių, ar ieškovė apskritai turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybių, kad F. D. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 1991 metais ir sprendimas dėl jo teisių atkūrimo buvo priimtas 1999 metais, o ieškovė šiuos prašymus pateikė tik 2000 metais, t. y. pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 2 dalį vėliau pateikusių asmenų prašymai apskritai net negalėjo būti nagrinėjami. Dėl to nebuvo pagrindo pripažinti, kad F. D. nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pripažinę 2004 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartį negaliojančia, nepagrįstai konstatavo sandorio šalių nesąžiningumą ir taikė restituciją natūra. Be to, pareigą įrodyti atsakovo J. D. nesąžiningumą turėjo ieškovė, tuo tarpu teismai pareigą įrodyti sandorio šalies sąžiningumą, kuris civilinėje teisėje preziumuojamas, perkėlė pačiam atsakovui; juolab kad teismai dar rėmėsi ankstesnėje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kai toje civilinėje byloje atsakovo sąžiningumo klausimas apskritai nebuvo nagrinėtas. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai, parinkdami restitucijos būdą, neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuotas taisykles, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę savo nuožiūra keisti restitucijos būdą arba jos apskritai netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, t. y. restitucijos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Grūdtarna” v. UAB „Nuntia”; bylos Nr. 3K-3-1118/2003; 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. V. P., J. G.; bylos Nr. 3K-3-632/2004). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas ginčo žemės sklype yra įregistravęs ūkininko ūkį, verčiasi žemės ūkio veikla; be to, žemės sklype pastačius statinius, padidėjo žemės vertė, buvo sutvarkyta aplinka. Kasatoriaus teigimu, pritaikius restituciją natūra ir sugrąžinus žemės sklypą valstybei, ant jo liko stovėti atsakovui nuosavybės teise priklausantys statiniai, todėl ateityje iškils būtinybė nustatyti servitutus ar kitu būdu atsakovui užtikrinti galimybę naudotis teisėtai pastatytais ir nuosavybės teise valdomais pastatais. Kasatoriaus manymu, dėl išvardytų aplinkybių byloje priimti teismų sprendimai dėl restitucijos būdo prieštarauja CK 1.5 straipsniui, 4.96 straipsnio 2 daliai, 6.145 straipsnio 2 daliai ir 6.146 straipsniui.
Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo nagrinėjimo ribas nustato kasaciniu skundu nurodyti kasacijos pagrindai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje teises normoje įtvirtintas civilinio proceso dispozityviškumo principas, t. y. teismas aiškina ir taiko teisę tiek, kiek kasatorius prašo subjektinių teisių apsaugai, vadovaudamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pareiškime yra nurodomas materialinis teisinis reikalavimas – ieškinio dalykas. Ieškinį taip pat sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių turinį ir apimtį lemia faktinės pažeidimo aplinkybės. Reikalavimas turi būti grindžiamas faktais, patvirtinančiais asmens turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais asmens teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą. Jie sudaro ieškinio pagrindą, kurį ieškinyje ieškovas turi nurodyti ir privalo įrodyti. Taigi, asmuo, manydamas, kad jo materialinė subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas pažeistas, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) bei pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK135 straipsnis).
Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Reikalavimas yra pagrįstas ir tenkinamas tokia apimtimi, kokia buvo pažeistos ar ginčijamos ieškovo teisės ar teisėti interesai. Jis yra nukreiptas daromam pažeidimui nutraukti ar padaryto pažeidimo pasekmėms pašalinti. Jeigu reikalavimas yra susijęs su asmens nuosavybės teisių atkūrimu, tai reiškia, kad teismas turi vertinti, ar ginčijami sprendimai ir sandoriai dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmens teises ar interesus pažeidžia tiek, kad jie trukdo priimti jo subjektinę teisę įgyvendinančius sprendimus ateityje, ir tokio asmens subjektinę teisę ginti tiek, kad visiškai būtų atkurta iki pažeidimo buvusi padėtis.
Dėl ieškovės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų paskirtis – atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais teisės aktais pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Kitų asmenų, nurodytų nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs. Tačiau nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme, nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme neįtvirtinta savaiminio turėtų nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymuose tik deklaruojamas neteisėtai paneigtų nuosavybės teisių tęstinumas ir garantuojama, kad asmenims, pareiškusiems valią atkurti turėtas ar jiems perėjusias nuosavybės teises, jos bus atkuriamos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nuosavybės teisės į išlikusį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančios įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų, nes tik tada galima pretendentų į privatinę nuosavybę interesų pusiausvyra.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos tiksliai išvardija Lietuvos Respublikos piliečius, kurie gali būti pretendentais atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose buvo ir yra nustatyta teisė mirusio buvusio savininko vaikaičiams į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; tačiau šią įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę kiekvienas asmuo turi įgyvendinti nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas asmenims, galintiems būti pretendentais, kurių prašymai atkurti šias teises pateikti nustatytais terminais ir jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims. Be to, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuosavybės teisės turto savininko, kuris yra miręs, vaikaičiams atkuriamos ne į visą, o tik į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Byloje nustatyta, kad ieškovė – žemės, į kurią nuosavybes teises ji siekia atkurti, ir dėl kurios kilo ginčas, savininko J. D. vaikaitė. J. D. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procesą pradėjo 1991 metais. Jo sūnūs – S., F., A. D. Duktė – ieškovės motina G. M. (mergautinė pavardė – D.) nepateikė prašymo jai atkurti nuosavybes teisę į tėvo turėtą žemę. Ji mirė 1992 m. sausio 10 d. Minėta, kad, mirus turto savininko vaikui, teisė į nuosavybės atkūrimą paveldima: nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu, jeigu iki mirties savininko vaikas buvo atkūrimo santykių subjektas (1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Jeigu savininko vaikas nepateikė prašymo iki mirties, tai jo vaikai galėjo pateikti tokį prašymą į mirusiajam tenkančią išlikusio turto dalį (1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1995 redakcija), 1991 m. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas (1992 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. I-2200 redakcija).
Ieškovė byloje reikalauja panaikinti nuosavybės perleidimo sandorius kaip trukdančius jai atkurti nuosavybės teisę į senelio žemę natūra. Materialinės subjektinės teisės įgyvendinimo nuosavybės teisių atkūrimo santykiuose, t. y. kad ji tapo pretendente Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka, ieškovė neįrodinėjo, nes, jos teigimu, tokia teisė jai pripažinta Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 5 d. įsiteisėjusiu sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo sprendimu konstatuotas J. D. ginčo žemės grąžinimo vienam sūnui F. D. neteisėtumas, o ieškovų inter alia I. K. prašymas įpareigoti nuosavybės teises atkuriančią instituciją atkurti jiems nuosavybės teises paliktas nenagrinėtas. Tai reiškia, kad nagrinėjamos bylos atveju tiek ieškovė, tiek teismai nepagrįstai sprendė, jog teismo sprendimo, priimto kitoje civilinėje byloje, pagrindu ieškovė pripažinta teisėta pretendente į nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimą. Pažymėtina, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriuo remiasi tiek ieškovė, tiek teismai, įtvirtintas prejudicinių faktų institutas reiškia, jog kitose bylose tiems patiems asmenims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tačiau Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu nenustatyta aplinkybių, kada ieškovė I. K. tapo pretendente į senelio turėtą nuosavybę, ir į kokią tekusią jos mirusiai motinai dalį, į kurią pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ieškovė galėjo pretenduoti tik kartu su broliu G. M. Teismo sprendimas ieškovei tik suteikė galimybę pretenduoti, nes nuosavybės teisės buvo atkurtos kitiems pretendentams, taigi tokia galimybė pagal įstatymą ieškovei jau buvo išnykusi. Pažymėtina tai, kad teismų praktikoje tokia galimybė pripažįstama tais atvejais, kai nustatoma, jog nuosavybės teisės kitiems pretendentams atkurtos neteisėtai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. B., A. B. v. Kretingos rajono savivaldybė, žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Klaipėdos filialas; bylos Nr. 3K-3-7118/1999, 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. O. M. v. S. J., U. V. M. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-549/2002; 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vilniaus ūkas“ v. A. S.; bylos Nr. 3K-3-661/2006; 2003 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. E. v. K. D., O. K. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-635/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S., L. Z. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-578/2007 ir kt.), tačiau tai neatleidžia nuo pareigos asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises, įvykdyti įstatymo sąlygas tam, kad pretenduotų į nuosavybės teisių atkūrimą.
Civilinio proceso dispozityviškumas neleidžia asmenims ginti kitų asmenų teises ar saugomus interesus be atitinkamo įgaliojimo, o asmens, kuris kreipėsi, teisės ginamos tiek, kiek jos pažeistos (CPK 2, 5 straipsniai, CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą turi teisę ginčyti, jų manymu, neteisėtus administracinius aktus ir sandorius, kurių pagrindu nuosavybės teises į turtą įgijo kiti asmenys, taip pat tuos, kurie apsunkina pretendentų subjektinių teisių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimą. Tokiu atveju teismas turi patikrinti, ar ginčijami administraciniai aktai priimti, sandoriai sudaryti nepažeidžiant jų priėmimo, sudarymo metu galiojusių teisės normų, taip pat ar jie pažeidžia ir kokia apimtimi ieškovo, kaip pretendento, teises. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nesiaiškino, ar ieškovė įstatymų nustatyta tvarka tapo pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, nenustatė, koks yra ieškovės subjektinės teisės turinys ir apimtis, t. y. į kokią žemės dalį ji pretenduoja, kokia apimtimi ieškovės ginčijami sandoriai pažeidžia ir ar iš viso pažeidžia jos teises, nenustatinėjo, kokia Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis buvo įvykdyta ir kokią įtaką ieškovės teisių įgyvendinimui ir trukdymui jas įgyvendinti turi vėliau priimti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių viešojo administravimo subjektų sprendimai (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 27 d. bei 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimai). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai sprendė dėl ieškovės teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, nenustatinėjo bylos išsprendimui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių ir taip pažeidė CPK 265 straipsnį.
Dėl restitucijos būdo
Minėta, kad Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 5 d. įsiteisėjusiu sprendimu buvo panaikinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalis bei paveldėjimo liudijimas, pagal kurį M. K. po tėvo F. D. mirties paveldėjo ginčo žemės sklypus, kuriuos vėliau perleido tretiesiems asmenims. Vadovaudamiesi šiuo sprendimu bei tuo, kad iš ne teisės negalima sukurti teisės, žemesnės instancijos teismai pripažino negaliojančiomis ab initio ir vėlesnius ginčo žemės perleidimo sandorius: 2002 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2004 sausio 26 d. dovanojimo sutartį, bei, vadovaudamiesi CK 6.145 straipsniu, taikė restituciją, grąžindami visą ginčo žemę valstybei.
Teisėjų kolegija nesutinka su žemesnės instancijos teismų argumentais, kuriais vadovaudamiesi teismai taikė restituciją. Pirma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog pretendentui nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, t. y. pažeidžiant kitų pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą, tai nereiškia, kad šis pretendentas (kuriam nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai) iš viso praranda teisę į atkūrimą. Antra, byloje nustatyta, kad F. D. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, kuri, grąžinant žemę natūra, buvo įskaityta į grąžinamą natūra. Tokia galimybė įtvirtinta Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje. Taigi, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimą, grąžinta žemė vėl įgyja asmeninio ūkio žemės teisinį statusą tokiu dydžiu, kokiu buvo įskaityta ir grąžinama natūra, todėl kitiems pretendentams ši žemė negrąžinama ir valstybės išperkama (1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Specialus teisinis nuosavybės atkūrimo santykių reguliavimas sudaro pagrindą nagrinėjamos bylos kontekste svarstyti, ar buvo galima taikyti tokio pobūdžio restituciją, kokią šioje byloje pritaikė žemesnės instancijos teismai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl kasacinio skundo argumentai šioje dalyje yra teisiškai pagrįsti.
Dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos
Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucijos taikymas pirmiausia yra ribojamas sandorio šalies sąžiningumu (CK 6.153 straipsnio 1 dalis). Žemesnės instancijos teismai, spręsdami restitucijos klausimą, konstatavo H. D. nesąžiningumą, nustatę, kad ši yra M. K. brolio sutuoktinė. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkretaus subjekto sąžiningumas, pripažinus sandorį negaliojančiu ir sprendžiant restitucijos klausimą, vertinamas per tai, ar jis yra susijęs artimais giminystės ryšiais su pripažinto negaliojančiu sandorio šalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad artimųjų giminaičių samprata įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Nagrinėjamos bylos kontekste, klausimas dėl H. D., kaip M. K. brolio sutuoktinės, kuri yra susijusi ne giminystės, bet svainystės santykiais, negalėjo būti vieninteliu pagrindu žemesnės instancijos teismui konstatuoti trečiojo asmens nesąžiningumą, nes tokiais atvejais vien tokio pobūdžio santykių tarp trečiojo asmens ir pripažinto negaliojančiu sandorio šalies konstatavimo nepakanka nesąžiningumui nustatyti, kad būtų išspręstas klausimas dėl restitucijos galimumo. Tokie santykiai, vertintini tik kartu su kitais įrodymais, sudarytų pagrindą išvadai, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismų padaryti procesiniai teisės normų pažeidimai dėl ieškovės subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą yra esminiai proceso pažeidimai ir negali būti pašalinti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis), todėl teismo sprendimas ir nutartis naikintini ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 ir 2 dalimis,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis
