Baudžiamoji byla Nr. 2K–169/2014
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00307-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.6.6;
1.2.19.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,
nuteistosios gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. U. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir R. U. galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, R. U. į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas (dvi paros) ir nustatyta likusi neatlikta bausmė – 36 MGL (4 680 Lt) dydžio bauda. Iš R. U. (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai priteista 1 200 Lt turtinei žalai atlyginti.
R. U. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Šiuo nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas S. B., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros ir nuteistosios R. U. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimo, nuteistosios gynėjo, prašiusio jo skundą patenkinti, o prokuroro skundą atmesti, prokuroro, prašiusio jo skundą patenkinti, o nuteistosios gynėjo skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. U. nuteista už tai, kad, būdama (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktore, kuriai (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. A1-2715 pavesta rūpintis mokyklos materialiniais ir finansiniais resursais, patikėto turto apsauga, tinkamu jo naudojimu, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, pasinaudodama einamomis pareigomis, vykdomomis funkcijomis ir mokyklos finansiniais ištekliais, gautais kaip parama iš nuolatinių Lietuvos gyventojų nuo mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų išskaičiuota pajamų mokesčio dalimi (iki 2 procentų), nuo 2012 m, balandžio 23 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. savo gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasisavino ne mažiau kaip 1 600 Lt, kurie buvo sumokėti už jai asmeniškai pagamintus baldus – dvejų durų komodą, keturių stalčių komodą, sekcijos baro dalį, stalą, kuriuos pagamino S.B. ir V. K., už šiuos baldus sumokant (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos lėšomis, 2012 m. kovo 26 d. pasirašant prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 6260887. Tokiais tyčiniais veiksmais R. U., padedant S. B., pasisavino jai patikėtą svetimą turtą – ne mažiau kaip 1 600 Lt. Šiais veiksmais R. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.
R. U. taip pat nuteista už tai, kad suklastojo dokumentus bei šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 26 d. ji paprašė S. B. į (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos baldų pirkimo sutartį įrašyti žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis – didesnę pinigų sumą, nei kainuoja baldai (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai, į šią sumą įtraukiant ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą, tačiau ne mažesnę nei 1 600 Lt sumą už R. U. asmeniškai gamintinus baldus. Tęsdama nusikalstamus veiksmus, 2012 m. kovo 26 d., (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), R. U. su V. K. pasirašė S. B. pagamintus suklastotus dokumentus – 2012 m. kovo 26 d. sutartį dėl (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos baldų gaminimo bei 2012 m. kovo 26 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 6260887 dėl baldų (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai pagaminimo, melagingai minėtuose dokumentuose nurodant, kad baldų mokyklai pagaminimas neva kainuos 3 920 Lt, nors į šią sumą buvo įskaičiuota ir ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta, tačiau ne mažesnė nei 1 600 Lt suma už asmeniškai R. U. gamintus ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. R. U. į gyvenamąją vietą, pristatytus baldus. Tęsdama savo nusikalstamus veiksmus, R. U. šiuos žinomai suklastotus dokumentus (sutartį ir prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą) panaudojo, perduodama mokyklos buhalterei I. D., kad ši atliktų mokėjimo pavedimą, t. y. šiais veiksmais R. U. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Taip pat R. U. buvo kaltinama ir išteisinta dėl to, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos, t. y. būdama (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktore, kuriai (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pavesta rūpintis mokyklos materialiniais ir finansiniais resursais, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, pažeisdama (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. A1-2715 patvirtintų (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktoriaus pareigybės aprašymo 4.13 punkto reikalavimą rūpintis mokyklos materialiniais ir finansiniais resursais, 5.5 punkto reikalavimą rūpintis patikėto turto apsauga, tinkamu jo naudojimu, nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 26 d., piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama turtinės naudos, paprašė S. B., kad gaminant baldus mokyklai būtų pagaminti ir jai asmeniškai skirti baldai, už kuriuos pažadėjo sumokėti (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos lėšomis ir paprašė S. B. į (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos baldų pirkimo sutartį įrašyti didesnę sumą nei kainuotų baldai mokyklai, į šią sumą įskaičiuojant ir jai asmeniškai skirtų baldų kainą. Tęsdama nusikalstamus veiksmus, 2012 m. kovo 26 d. R. U., kaip (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktorė, su S. B. nurodytu asmeniu V. K. pasirašė sutartį bei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą dėl baldų (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai pagaminimo už 3 920 Lt sumą, į kurią buvo įskaičiuota ir ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta, tačiau ne mažesnė nei 1 600 Lt suma už asmeniškai R. U. pagamintus ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. į jos gyvenamąją vietą pristatytus baldus. Tokiais veiksmais, pažeisdama pareigybės aprašymą, piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama sau turtinės naudos, R. U. pakenkė (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos įvaizdžiui, sumenkino mokyklos direktoriaus autoritetą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, iškraipė valstybės tarnautojui prilyginto asmens funkcijų esmę, (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai padarė ne mažesnę nei 1 600 Lt žalą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir (duomenys neskelbtini) pradinė mokykla, t. y. šiais veiksmais R. U. buvo kaltinama padariusi BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. U. neteisėta veika nesukėlė BK 228 straipsnyje numatytų padarinių, t. y. didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Teismas nurodė, kad R. U. mokyklai padaryta turtinė žala (1 600 Lt) negali būti vertinama kaip didelė. Taip pat teismas nurodė, kad R. U. savo veika pažemino valstybės tarnautojo autoritetą, tačiau dėl jos neteisėtų veiksmų nesutriko (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos veikla, nebuvo suvaržytos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir dėl to kaltinamosios veika turėjo tik lokalaus pobūdžio atgarsį visuomenėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad R. U. veikoje nėra BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties (didelės žalos požymio), todėl ją išteisino.
Kasaciniu skundu nuteistos R. U. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir, pritaikius BK 40 straipsnį, atleisti R. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.
Kasatoriaus nuomone, netaikydamas R. U. BK 40 straipsnio nuostatų, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Spręsdamas nuteistosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai aiškino BK 40 straipsnio esmę ir turinį, tačiau šios bylos kontekste neteisingai interpretavo jo taikymo pagrindus ir praktiką. Bylą nagrinėję teismai R. U. netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, motyvuodami tuo, kad ji nevisiškai prisipažino nusikaltusi ir atlygino santykinai nedidelę padarytos žalos dalį, t. y. nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų pagrindų. Kasatoriaus nuomone, šie teismų motyvai nėra pakankami, atmetant nuteistosios prašymą atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, kuriais patvirtinamas veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, o gailėjimuisi pakanka asmens savikritiško požiūrio į buvusį elgesį, jo išgyvenimų dėl padarytos veikos bei poelgių, stengiantis pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-84/2010 ir kt.). Pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje teismai neteisingai aiškino įstatymo reikalavimą dėl visiško kaltės pripažinimo, sutapatino jį su padarytos veikos teisiniu vertinimu ir visišku sutikimu su bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos teisine kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nuteistoji kalta prisipažino iš dalies, paaiškino, jog nuo 2010 m. buvo vykdoma mokyklos renovacija už 2,5 milijono litų. Baigus renovuoti mokyklą, iškilo būtinybė pakeisti mokyklos iškabą. Taupydama mokyklos lėšas R. U. internete surado asmenį, galintį pagaminti iškabą už 1 200 Lt, tačiau paaiškėjo, kad gamintojas neišrašys jokių dokumentų dėl pinigų priėmimo, nes jis dirbo pagal verslo liudijimą. Už iškabą R. U. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų ir, siekdama susigrąžinti mokyklos naudai panaudotas savo asmenines lėšas, sugalvojo tai padaryti sutarties dėl baldų mokyklai papildymu, pagaminant jai baldus už 1 200 Lt. Piktnaudžiavimo tarnyba nuteistoji nepripažįsta, nes paprašė surašyti didesnes baldų kainas tik dėl to, kad susigrąžintų pinigus, sumokėtus už mokyklos iškabą. Toks nuteistosios pozicijos aprašymas nuosprendyje atitinka 2013 m. kovo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinį. Kasatoriaus teigimu, laikantis teismų praktikoje susiformavusių nuostatų dėl kaltininko prisipažinimo turinio BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu, darytina išvada, kad R. U. visiškai pripažino savo kaltę. Taigi pirmosios instancijos teismas, netaikydamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, dėl neva nepakankamo veikos pripažinimo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo nuteistosios gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nurodydamas, kad tai pirmas kartas per 28 pedagoginės jos veiklos metus. Taigi, kasatoriaus nuomone, yra pakankamas teisinis pagrindas išvadai, kad byloje nustatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos laidavimo sąlygos.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai be pakankamo pagrindo sureikšmino BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą žalos atlyginimo, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, sąlygą. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje akcentuojama, kad nuteistoji atlygino tik ketvirtadalį padarytos žalos. Kasatorius pažymi, kad tai, jog baudžiamojoje jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatyta prievolė pašalinti arba bent iš dalies atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, visų pirma siejama su asmens noru ir pastangomis, kurių neskatina priverstinės aplinkybės, spręsti žalos šalinimo klausimą. Nuteistoji R. U. dalį žalos atlygino savanoriškai ir tai siejo su supratimu, kokio dydžio žalą ji padarė. Likusi žalos dalis taip pat jau atlyginta. Nuteistoji paaiškino, kad jos pastangoms atlyginti visą kaltinime nurodytą žalą sukliudė neteisingai parinkta gynybos pozicija, o ne jos sąmoningas nenoras. Taigi, pasak kasatoriaus, BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygai konstatuoti pakanka, kad kaltininkas savo noru atlygino bent dalį nusikalstama veika padarytos žalos. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje priimtuose teismų sprendimuose ši sąlyga konstatuota, tačiau, nukrypstant nuo nusistovėjusios teismų praktikos, nepagrįstai dalinis žalos atlyginimas pripažintas pakankamu pagrindu netaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Pasak kasatoriaus, spręsdami klausimą dėl galimybės atleisti nuteistąją R. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismai labai formaliai atsižvelgė į teisines apsisprendimo sąlygas ir šios bylos kontekste nevertino kitų svarbių aplinkybių: mokyklos renovacijos vertės ir nuteistajai inkriminuoto pasisavinto turto vertės (atitinkamai 2,5 milijono Lt ir 1 600 Lt) santykio, faktinių mokyklos lėšų pasisavinimo aplinkybių (mokyklos iškabos pagaminimas, to neginčija nei mokykla, nei teismai), mokyklos renovacijai skirtų lėšų įsisavinimo teisėtumo ir pagrįstumo sutaupant nemažą sumą, kito šioje byloje kaltinto asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir t. t. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į tai, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto pagal laidavimą praktinis realizavimas kildinamas iš konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo vykdymo principų, reiškiančių ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio), todėl turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 ir 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad kai reikia spręsti baudžiamųjų įstatymų taikymą, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis. Nustatant teisinius apribojimus ir atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai).
Kasatorius teigimu, esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šioje byloje, nuteistajai R. U. netaikydamas BK 40 straipsnio, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras S. Verseckas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – neatsižvelgė į teismų praktiką, nepripažino, kad R. U. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi padarė didelę žalą ir tuo pagrindu nepagrįstai ją išteisino dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Teismas siaurinamai vertino BK 228 straipsnyje numatytą didelės žalos požymį ir dėl to nepagrįstai susiaurino šio straipsnio taikymo ribas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, šios klaidos neištaisė, į esminius skundo argumentus neatsakė, todėl padarė Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai, tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas konkrečių požymių, kurie apibrėžtų, kas laikytina didele žala BK 228 straipsnio prasme, nenurodo, todėl šis požymis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Vertindamas R. U. pateiktą kaltinimą pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistoji piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, užvaldė mokyklos turtą (1 600 Lt), tačiau, teismo nuomone, toks piktnaudžiavimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes nesukėlė didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Vertindamas didelės žalos požymį pirmosios instancijos teismas apsiribojo tokiais kriterijais: nuteistosios veiksmais padaryta turtinė žala nėra didelė, pasisavinta suma nėra reikšminga, atsižvelgiant į mokyklos gaunamas lėšas iš biudžeto ar paramos, taip pat į vykdomai rekonstrukcijai skirtas lėšas; nuteistoji savo veika pažemino valstybės tarnautojo autoritetą, tačiau tai nevertinama kaip didelė neturtinė žala, nes dėl jos veiklos nesutriko mokyklos veikla, nebuvo suvaržytos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, veika turėjo tik lokalaus pobūdžio atgarsį visuomenėje. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiai pirmosios instancijos išvadai, pabrėždamas, kad didele turtine žala gali būti laikoma tik tokia žala, kuri viršija 250 MGL dydį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors teismai daug dėmesio skyrė turtinės žalos įvertinimui, tačiau prokuroras tiek baigiamosiose kalbose, tiek apeliaciniame skunde neįrodinėjo, kad tokio masto žala laikytina didele turtine žala, o akcentavo, kad piktnaudžiavimu buvo padaryta didelė neturtinio pobūdžio žala, ir dėstė argumentus, kurie pagrindžia jos egzistavimą. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje piktnaudžiavimo bylose nagrinėjant neturtinės žalos klausimus atsižvelgiama į daug platesnį kriterijų spektrą, į kuriuos šioje byloje teismai neatsižvelgė.
Didelės žalos požymis piktnaudžiavimo normoje – tai kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Šis požymis rodo didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjYwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-660/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-660/2007">2K-660/2007</a>, 2K-190/2008). Kiekvienas valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, valstybės tarnybos įstatymo, pareigybių aprašymo ir kitų su jo teisiniu statusu ir atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų, kad būtų užtikrintas teisėtumas valstybės įstaigų veikloje, tinkamas žmonių teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimas. Pagal teismų praktiką valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas paprastai pripažįstamas didele žala ne tik tarnybai, bet ir valstybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTExLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-111/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-111/2010">2K-111/2010</a>).
Teismų praktikoje nekyla abejonių, kad jeigu kaltininkas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padaro kitą nusikalstamą veiką, tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais padaroma ir didelė neturtinė žala tiek institucijai, tiek valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY4LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-568/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-568/2007">2K-568/2007</a>, 2K-16/2010, 2K-316/2013). Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje būtent ši aplinkybė yra aiškiai konstatuota jau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame nurodyta, kad R. U., eidama (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktorės pareigas ir pagal pareigas turėdama teisę disponuoti mokyklos turtu, už savo asmeninius baldus apmokėjo mokyklos lėšomis ir taip, pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, užvaldė mokyklos turtą – 1 600 Lt, t. y. piktnaudžiavo tarnyba siekdama turtinės naudos. Taigi, nuosprendyje konstatuota, kad R. U. nusikalstamas veikas, už kurias ji buvo nuteista (svetimo turto pasisavinimą, ir dokumentų klastojimą), padarė būtent piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi. Tą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Nors teismai pripažino, kad R. U., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, padarė net dvi kitas nusikalstamas veikas, už kurias ji buvo nuteista, tačiau nepasisakė, kodėl į šį teismų praktikoje aiškiai suformuotą ir pripažintą didelės žalos nustatymo kriterijų neatsižvelgia ir kodėl nevertina, kad nuteistosios veiksmais buvo padaryta didelė žala. Kasatorius pažymi, kad R. U. nuteista už tyčinius nusikaltimus: turtinio pobūdžio nusikaltimą – patikėto vadovaujamos įstaigos turto pasisavinimą ir į tą patį tikslą nukreiptą dokumentų suklastojimą, kurie neatsiejami nuo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant savanaudiškų tikslų. Kasatoriaus teigimu, R. U. padarytų nusikalstamų veikų padidintą pavojingumą rodo ir tai, kad veikos buvo sąmoningai suplanuotos ir įvykdytos, į jų darymą įtrauktas kitas asmuo – S. B., taip pat tai, kad ji, kaip mokyklos vadovė, davė tiesioginius neteisėtus nurodymus pavaldžiam asmeniui – buhalterei I. D. atlikti mokėjimus pagal suklastotus dokumentus, apie kurių neteisėtumą buhalterė nežinojo. Kasatoriaus nuomone, jau vien ši aplinkybė, kad piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi buvo padarytos ir kitos nusikalstamos veikos, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala tiek nuteistosios vadovaujamai institucijai ((duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai), tiek valstybei.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė ir į kitus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotus didelės žalos nustatymo kriterijus, o būtent: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, neigiamą padarytos veikos poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan., taip pat kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-355/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-355/2009">2K-355/2009</a>, 2K-529/2008, 2K-421/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjYwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-660/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-660/2007">2K-660/2007</a>, 2K-76/2007,<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY4LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-568/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-568/2007">2K-568/2007</a> ir kt). Kasatorius nurodo, kad R. U. nusikaltimus padarė eidama svarbias vadovaujančias pareigas – būdama valstybinės švietimo įstaigos direktorė, vadovaudama kolektyvui, atstovaudama švietimo įstaigai, būdama didelės bendruomenės dėmesio centre, privalėdama savo elgesiu ir darbu rodyti pavyzdį pavaldiems darbuotojams ir mokyklos mokiniams, prie mokyklos finansinės padėties gerinimo prisidedantiems mokinių tėvams neduoti pagrindo abejoti mokyklos direktorės padorumu (pasisavinti pinigai iš 2 proc. paramos). Nuteistoji jai suteiktus tarnybinius įgaliojimus panaudojo savanaudiškais tikslais aiškiai neteisėtiems veiksmams atlikti, tyčiniams nusikaltimams padaryti, todėl, pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad tokiais veiksmais pažemino mokyklos direktoriaus ir visos įstaigos autoritetą, sumenkino pasitikėjimą, o tai yra didelė žala tiek jos vadovaujamai institucijai, tiek valstybės tarnybai, tiek valstybei. R. U. nusikaltimų padarymo metu buvo mokyklos direktorė ir eidama šias pareigas vienasmeniškai priėmė aiškiai suvokiamus nusikalstamus sprendimus dėl jai patikėto turto pasisavinimo ir dokumentų suklastojimo, taigi, veikdama tiesiogine tyčia, darydama nusikaltimus, už kuriuos buvo nuteista, ji suvokė savo neteisėtų veiksmų prasmę ir padarinius.
Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotus ir kasaciniame skunde išdėstytus didelės žalos piktnaudžiavimo bylose nustatymo kriterijus, galima daryti išvadą, kad R. U. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (kuris pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose neginčijamas) sukėlė BK 228 straipsnyje numatytus padarinius – didelę neturtinę žalą.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų
Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytos veikos padarymą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį. Tai reiškia, kad ne bet koks teisės aktų reikalavimų neatitinkantis valstybės tarnautojo elgesys turi būti pripažįstamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, nuo kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala pripažįstama fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio turinio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.).
Kaip jau minėta, kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, padarytoji žala turi būti didelė. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nusikalstamos veikos trukmę, kaltinamojo einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jei ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, kai sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks konstitucinių teisių pažeidimas, valstybės institucijos autoriteto sumenkinimas ar kiti iš esmės žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013, 2K-P-1/2014).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
R. U. buvo kaltinama piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, kaltinime nurodytais veiksmais pažeisdama pareigybės aprašymą, piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama sau turtinės naudos, ji pakenkė (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos įvaizdžiui, sumenkino mokyklos direktoriaus autoritetą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, iškraipė valstybės tarnautojui prilyginto asmens funkcijų esmę, (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai padarė ne mažesnę nei 1 600 Lt žalą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir (duomenys neskelbtini) pradinė mokykla, t. y. šiais veiksmais R. U. buvo kaltinama padariusi BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog R. U. veiksmais buvo padaryta didelė žala.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria šiai teismų išvadai bei ją pagrindžiantiems motyvams. Turtinė 1 600 Lt žala nėra didelė mokyklai, juo labiau valstybei. Neturtinio ar kitokio pobūdžio žalos padariniai šiuo atveju yra išvestiniai iš turtinės žalos bei šią žalą padarant atliktų veiksmų pavojingumo, kuriuos vertinant būtina atsižvelgti į veiką padariusio asmens pareigas, atliekamų funkcijų svarbą. Pažymėtina tai, kad tam tikri neigiami moralinio pobūdžio padariniai visada lydi bet kokius neteisėtus veiksmus, ypač tais atvejais, kai padaromas nusikaltimas ir kai jį padaro asmuo atsakingas už auklėjimą, ugdomąją veiklą ir administravimą, tačiau ne bet kokie neteisėti veiksmai ar nusikaltimo padarymas sukelia didelės žalos padarinius pagal BK 228 straipsnį. Nuteistajai inkriminuotos turto pasisavinimo ir dokumento klastojimo veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, buvo padaryta pavienė, netrunkamojo pobūdžio veika, dėl šios veikos padarymo nesutriko mokyklos ar kitos institucijos veikla, nebuvo pažeistos konstitucinės asmenų teisės, patirta reikšminga organizacinio ar kitokio pobūdžio žala. Remiantis išdėstytais argumentais, nėra pagrindo pripažinti, jog R. U. padaryta veika, kuri pagal pavojingumą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, sukėlė daug sunkesnius padarinius, kvalifikuojančius veiką pagal BK 228 straipsnį, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Be šių argumentų, pažymėtina tai, kad pagal BK 228 straipsnio 2 dalį suformuluotame kaltinime R. U. nebuvo nurodyta, jog ji piktnaudžiaudama tarnyba padarė inkriminuotus nusikaltimus. Prokuroro apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio buvo išdėstyti argumentai dėl didelės žalos, tačiau nenurodyta, jog tokia žala pasireiškė nusikaltimų padarymu. Ši aplinkybė yra ir procesinė kliūtis nagrinėti prokuroro kasacinį skundą pagal šiuos argumentus (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Dėl nuteistosios gynėjo kasacinio skundo argumentų
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
R. U. pripažinta kalta ir nuteista už nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, byloje yra R. M. prašymas perduoti R. U. jos atsakomybėn pagal laidavimą. Šios aplinkybės atitinka formaliuosius BK 40 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus, nors teismai plačiau ir nenagrinėjo, ar R. M. yra vertas pasitikėjimo asmuo, galintis daryti reikšmingą teigiamą įtaką nusikaltimą padariusiam asmeniui, nes pripažino, jog nuteistosios pozicija dėl padarytos veikos neatitinka įstatyme reikalaujamų sąlygų.
BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose, be jau minėtos pirmosios dalies, yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šios įstatyme numatytos sąlygos yra imperatyvios ir jos turi būti iki galo įvykdytos, tik tokiu atveju teismui atsiranda pagrindas ir diskrecija svarstyti nusikaltimą padariusio asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išdėstė motyvus, kuriuose nurodė, jog R. U. nevisiškai pripažino kaltę, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas, duodama parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant teisme nebuvo nuosekli dėl iškabos pagaminimo aplinkybių, derindama savo parodymus prie bylos proceso metu nustatytų faktų. Nesutiko su teismo nustatyta jai pagamintų baldų kaina.
Kasacinės instancijos teismas nenagrinėja kasacinio skundo teiginių pagrįstumo dėl mokyklos iškabos pagaminimo aplinkybių, nes tai nėra teisės taikymo klausimas. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis ir pateikė argumentuotas išvadas. Kasacinėje praktikoje yra įtvirtinta, jog teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-84/2010, 2K-P-82/2010).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė visų sąlygų, kurios yra būtinos teismo apsisprendimui neskirti bausmės, o taikyti nusikaltimą padariusiam asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kasacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais konstatuoja, kad teisės taikymo aspektu BK 40 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios R. U. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai
Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
