A. G. pagal BK 129 str., 233 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-152/2014

Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00028-2011-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1;

2.1.7.3;

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Priteista iš A. G. nukentėjusiajam A. K. 900 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad A. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe su nepakaltinamu asmeniu A. B. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 17 d., apie 22.30 val., Jurbarke, S. Dariaus ir S. Girėno g. 83-ajame name, V. B. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su nepakaltinamu asmeniu A. B., tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius kumščiais gulinčiam E. K. į galvą, taip bendrais su A. B. veiksmais padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, kairiame smilkinyje, ausyje, skruoste, poodines kraujosruvas kairėje ausyje – smilkinyje, kraujosruvas kaktos, kairio antakio lanko–akiduobės skruosto, kairio žando, smilkinio, pakaušio minkštuose audiniuose, raumenyse, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į skilvelius, galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties sumušimą. Nuo galvos sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, į skilvelius, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju ir krešuliais, susikaupusiais po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, galvos smegenų kairio pusrutulio dislokacija į dešinę su skilvelių suspaudimu, antrinėmis kraujosruvomis smilkininėje skiltyje, tilte, E. K. 2011 m. sausio 18 d. mirė, taip tyčia jį nužudė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad nusikaltimo vykdytojas A. B. dėl psichikos sutrikimų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o jis (kasatorius) liko nuteistas už A. B. padarytą veiką, nes teismai vadovavosi tik tais liudytojos V. G. parodymais, kurie pasunkino jo teisinę padėtį. Ši liudytoja teisiamajame posėdyje nurodė, kad melagingus parodymus davė paveikta liudytojo V. B. (A. B. tėvo), tačiau būtent šiuos melagingus parodymus abiejų instancijų teismai įvertino kaip teisingus. Tokia teismų išvada nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus bylą, liudytoja V. G. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1, 3 dalis, o V. B. (A. B. tėvas) – pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, liudytojos V. G. parodymai, patvirtinantys jo nekaltumą, teismų nevertinti, remtasi tik išvadomis, visiškai neatitinkančiomis faktinių bylos aplinkybių; pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes grįstas melagingais parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Buvo pažeisti ir BPK 10 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes į teismo posėdį nebuvo iškviesti nuteistojo ir jo gynėjo prašomi liudytojai. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas ir pašalino A. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė bendrininkų grupe, paskirtos bausmės nesušvelnino, taip netinkamai įvertino įrodymus ir pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad nagrinėjant bylą esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas A. G. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Abiejų instancijų teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Nėra pagrindo teigti, kad abiejų instancijų teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas būtų buvęs pagrįstas neišsamiu ir šališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teismai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Iš tikrųjų liudytojos V. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo vienodi, todėl prieštaravimams pašalinti teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti visi jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Savo parodymų nevienodumą liudytoja teismui logiškai paaiškino, todėl teismas, pašalinęs jos parodymuose esančius prieštaravimus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jais pagrįstai rėmėsi.

Atsiliepime nurodoma, kad nebuvo padaryta BPK pažeidimų ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, esant įrodymų visumai, neabejotinai patvirtinančiai A. G. kaltę dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimo byloje.

Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.

Pagal BK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad abiejų instancijų teismai, tirdami byloje surinktus duomenis, juos pripažindami įrodymais ir vertindami, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo A. G. ir jo gynėjos apeliacinius skundus, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir, ištaisęs pirmosios instancijos padarytą klaidą (t. y. pašalinęs nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą aplinkybę, kad BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką A. G. padarė bendrininkų grupe su nepakaltinamu asmeniu A. B.), konstatavo, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis A. G. su A. B. sumušė nukentėjusįjį, taip padarė galvos sužalojimus, nuo kurių šis mirė. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku A. G. su A. B. atėjo pas pastarojo tėvą V. B. į butą, kuriame kartu su V. B., V. G., V. S., E. K., V. P., L. D. girtavo. Vėliau A. B. supyko ant tėvo, kad šio namuose yra E. K., ir puolė pastarąjį mušti, prie A. B. prisijungė ir A. G., kuris sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis į šonus, galvą ir kitas kūno vietas. Nustatant nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrįstai remtasi įvykį nuo pradžios iki galo mačiusios liudytojos V. G. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai patikrinęs visus bylos duomenis, pažymėjo, kad V. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo vienodi: iš pradžių aiškino, jog nukentėjusiojo niekas nemušė, po to nurodė, kad nukentėjusiajam į galvą kelis smūgius sudavė A. B. (tai patvirtino ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją) ir tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, jog E. K. mušė ir A. G. (tai ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydama, kad A. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam į šonus, galvą ir kitas kūno vietas). Todėl pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti jų patikimumą, teisiamajame posėdyje išklausė jos parodymus, taip pat prieštaravimams pašalinti, remdamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis, perskaitė visus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. V. G. teismui paaiškino, kad pirmą kartą apie E. K. sumušimą visiškai neužsiminė, prašoma V. B. ir V. S. (taip ji aiškino ir kitoje ikiteisminio tyrimo apklausoje, kurioje nurodė nukentėjusį sumušusį asmenį V. B.). Dėl kokios priežasties tos apklausos metu, o vėliau ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo įvardytas A. G., liudytoja paaiškino, jog taip elgėsi nenorėdama pasunkinti V. B. teisinės padėties, nes tokiu atveju, jos manymu, būtų buvęs „grupinis“ nusikaltimas. Teisme perskaičius V. G. parodymus, kuriuose ji nurodė, kad E. K. mušė A. B. kartu su A. G., kuris nukentėjusiajam sudavė daugiau kaip penkis kartus, liudytoja juos patvirtino, kaip ir savo parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu. Įvertinęs tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis liudytojos V. G. parodymais, grįsdamas A. G. apkaltinamąjį nuosprendį, nes visi jos parodymuose esantys prieštaravimai buvo pašalinti BPK nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių nepažeidė, kaip ir šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje dar kartą ištyręs pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus, t. y., be pirmiau aptartų liudytojos V. G. parodymų, išanalizavęs nuteistojo A. G. parodymus, kuriuos pripažino nenuosekliais, liudytojų V. P., L. D. ir V. S. parodymus, patvirtinančius V. G. nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis iki konflikto buvo sveikas, nesužalotas, specialisto išvadą, patvirtinančią kaltinime nurodytą sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmą ir laiką, bei kitus bylos duomenis, nustatė, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusiajam padarė A. G. su A. B. ir jų veiksmai tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (E. K. mirtimi). Kadangi nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų į galvą visumos, už padarytą nusikaltimą turėtų atsakyti abu šį nusikaltimą padarę asmenys, tačiau nagrinėjamoje byloje, atlikus A. B. teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizę, pirmosios instancijos teismas nutartimi pripažino, kad A. B. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką būdamas nepakaltinamas ir taikė jam priverčiamąsias medicinos priemones. Dėl to apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl E. K. nužudymo priimtas tik kasatoriui A. G.. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės nuostatos nepažeistos, BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, taip pat tuo atveju, jeigu jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriaus argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. G. ir jo gynėjos apeliacinius skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

Kasatorius neteisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupe, turėjo sušvelninti paskirtą bausmę. Bylos duomenimis, ši aplinkybė nebuvo pripažinta A. G. atsakomybę sunkinančia, ji buvo nurodyta tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl bausmės švelninimo šiuo pagrindu, bausmės dydžio nuteistasis ir jo gynėja apeliacine tvarka neginčijo.

Nelaikytina nuteistojo teisių į gynybą suvaržymu ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo ir neapklausti liudytojos V. G.. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. Pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas

Antanas Klimavičius