Baudžiamoji byla Nr. 2K-171/2014
Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03302-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.4.2.1;
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pagal BK 139 straipsnio 1 dalį – 12 MGL (1560 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos ir T. Ž. galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas penkiems mėnesiams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei 12 MGL (1560 Lt) bauda, įpareigojant ją sumokėti per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas ir iš T. Ž. priteista 2002,70 Lt žalos atlyginimo; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus ieškinys patenkintas ir iš T. Ž. priteista 70,84 Lt žalos atlyginimo; A. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš T. Ž. jai priteista 9385,87 Lt turtinės bei 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, kuria nuteistojo T. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
T. Ž. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė E. V. (E. V.) sveikatą – 2012 m. sausio 4 d., apie 21.30 val., pirtyje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą, kurio metu sudavė E. V. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu į veidą, padarydamas nosies kaulų lūžimą.
T. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė A. D. sveikatą – 2012 m. sausio 4 d., apie 21.30 val., pirtyje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą, kurio metu dėl neatsargumo sudavė A. D. alkūne į nosį, padarydamas muštinę žaizdą nosies nugarėlėje su poodine kraujosruva, nosies kaulų lūžimu bei poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių apatiniuose vokuose.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartį ir nutraukti baudžiamąją bylą.
Kasatoriaus teigimu, skundžiamuose teismų sprendimuose išdėstytos aplinkybės neatitinka bylos duomenų, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas, t. y. baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė ir neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat, kasatoriaus teigimu, teismų sprendimai turi būti panaikinti dėl esminių BPK pažeidimų, nes buvo suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kuriais pagrįstas BK 28 straipsnio nuostatų netaikymas; jo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų aplinkybių ir įrodymų, padarė skirtingas, abstrakčias, nepagrįstas bei klaidinančias išvadas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog T. Ž., nukentėjusioji A. D., liudytoja J. S. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat nukentėjusysis E. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog sėdint prie stalo T. Ž. įžeidė liudytoją A. P., po to nukentėjusysis atsistojo ir, nuteistajam sėdint, sudavė smūgį šiam į veidą, dėl to prasidėjo muštynės. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šią aplinkybę byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, kurio priimtame nuosprendyje konstatuojama, jog nors T. Ž. sukėlė žodinį konfliktą dėl dalyvavusių asmenų tautybės, tačiau pačių muštinių priežastis buvo ir neteisėti nukentėjusiojo E. V. veiksmai, t. y. muštinės prasidėjo po to, kai jis sudavė antausį T. Ž.. Teismas pažymėjo, kad jeigu E. V. nebūtų pirmas sudavęs T. Ž., muštynių būtų galima išvengti ir nebūtų sutrikdyta abiejų nukentėjusiųjų sveikata. Taigi, pasak kasatoriaus, jo, liudytojos J. S., abiejų nukentėjusiųjų parodymai bei pirmosios instancijos teismo nuosprendis patvirtina, kad muštynių priežastis buvo ne konfliktas su liudytoja A. P., o būtent nukentėjusiojo smūgis. Kasatorius nurodo po jam suduoto smūgio atsistojęs ir nuėjęs iš už stalo. Kartu ėjo nukentėjusysis ir prasidėjo grumtynės, nes, numatydamas pavojų savo sveikatai ir siekdamas išvengti smūgių, nuteistasis atstūmė nukentėjusįjį nuo savęs, o šis trenkėsi į veidrodį. Nukritus veidrodžiui abu pargriuvo ant grindų ir vėl prasidėjo grumtynės, kurių metu nukentėjusysis E. V. keletą kartų trenkė T. Ž., o šis pradėjo gintis gulėdamas ant grindų, taip pasinaudodamas savo teise į būtinąją gintį. Liudytojas G. A. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog muštynių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo metu, jis pastarąjį bandęs nuo nuteistojo traukti į save, pastūmė jį, bet šis išsilaikė ant kojų. Jiems atsitūpus prie veidrodžio bei nukentėjusiajam E. V. pradėjus pulti T. Ž., liudytojas G. A. vėl bandė nukentėjusįjį traukti už rankos į save.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ nurodė, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.). Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiųjų ir liudytojo G. A. parodymai, taip pat pirmosios instancijos teismo konstatuota bylos aplinkybė dėl muštynių priežasties patvirtina, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo neteisėti ir toks kėsinimasis buvo nuteistajam pavojingas, akivaizdus ir realus, o tai atitinka būtinosios ginties sąlygas, todėl kasatorius turėjęs ne tik teisę, bet ir moralinę pareigą nuo jo gintis. Nukentėjusiojo veiksmai buvo akivaizdžiai priešingi įstatymui ir atitiko nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Tą pripažino Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo nusikalstamų veikų skyriaus prokurorė A. Stankevičiūtė 2012 m. spalio 4 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kėsinimosi pavojingumo turinį būtinosios ginties atveju sudaro žmogaus sveikata, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nebuvo grėsmės visuomenės interesams, nepagrista. Nukentėjusysis atliko neteisėtus veiksmus, t. y. smūgiavo, todėl, kasatoriaus teigimu, jis turėjęs teisinį pagrindą gintis nuo tolesnių E. V. veiksmų, tai ir daręs. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai asmens neteisėtus veiksmus traktuoja kaip būtinąją gintį, nukentėjusiajam asmeniui juos atlikus pirmam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196/2005). Minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 išaiškinta, jog tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, kad jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklės. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis apibūdinamas kaip įžūlų elgesį, agresyvumą, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojančius, visuomenės rimtį ir viešąją tvarką trikdančius ir vandališkus veiksmus demonstruojantis asmuo, kuris pirmas sukelia muštynes, suduodamas kitam asmeniui smūgius kumščiu į veidą. Tai patvirtina Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo nusikalstamų veikų skyriaus prokuroro J. Gurecko 2013 m. kovo 27 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kvalifikuodami T. Ž. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neįžvelgę nukentėjusiojo E. V. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, teismai pažeidė baudžiamojo proceso teisės doktrinoje įtvirtintą in dubio pro reo principą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis kur nors kreipėsi, neatitinka tikrovės – jo patirtų sužalojimų faktą patvirtina 2013 m. sausio 4 d. kreipimasis į VšĮ Respublikinę universitetinę ligoninę, 2012 m. sausio 9 d. specialisto išvada Nr. G 53/12(01) ir prokurorės A. Stankevičiūtės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kasatoriaus teigimu, išvardyti motyvai rodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – jo veiką teismai turėjo kvalifikuoti pagal BK 28 straipsnį, t. y. kaip būtinąją gintį, ir, vadovaudamiesi BPK 254 straipsnio 4 dalimi bei 327 straipsnio 1 punktu, bylą nutraukti.
Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad teismas šioje dalyje neištyrė visų aplinkybių ir įrodymų, padarė skirtingas, abstrakčias, nepagrįstas ir klaidinančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiosios A. D. parodymų esminės aplinkybės kelia tam tikrų abejonių: iš pradžių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme ji tvirtino, jog prie jos priėjo T. Ž. ir alkūne sudavė į nosį, gerai įsidėmėjo, kad per nosį sudavė būtent jis, po to, kai ji gavo į nosį, tarp T. Ž. ir E. V. prasidėjo muštynės. Vėliau teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad gal ji mėgino išskirti besimušančius T. Ž. ir E. V., tačiau tiksliai neatsimena, ar bandė tai daryti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiojo E. V. parodymai yra beveik identiški nukentėjusiosios A. D. parodymams, tai pripažino pats teismas. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusieji E. V. ir A. D. kartu gyvena partnerystės pagrindu ir veda bendrą ūkį, o apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ši aplinkybė nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, yra nepagrįsta. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad buvo išgėrusi vieną vienkartinį plastikinį indelį šampano ir 0,5 1 alaus, todėl nuo galimo nusikaltimo nukentėjo būdama neblaivi. Pasak kasatoriaus, tai leidžia abejoti jos parodymais.
BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo). Kasatorius nurodo ikiteisminio tyrimo metu apklausoje ir akistatoje su nukentėjusiąja parodęs, kad muštinių metu jo dėmesys buvo nukreiptas į nukentėjusįjį E. V. ir kad jis nematė, kokie žmonės buvo aplinkui, taip pat kad smūgio sudavimo į nosį metu nukentėjusioji stovėjo nugara į nuteistąjį ir iš tokios padėties gauti jo smūgio negalėjo. Ką nukentėjusioji tuo metu darė, nuteistasis nurodo nematęs. Tai, kad nuteistojo T. Ž. dėmesys buvo nukreiptas į nukentėjusįjį E. V., ginantis nuo jo smūgių, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Byloje apskritai nėra išsiaiškinta, kokioje padėtyje buvo nuteistasis su nukentėjusiaisiais smūgio A. D. į nosį sudavimo metu. Taigi, kasatoriaus teigimu, jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymių.
Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus vertino kritiškai, o jo ir liudytojos J. S. – teigiamai (konstatavo, kad nėra pagrindo jais netikėti), tačiau, darydamas išvadą dėl jo kaltės, juos vertino klaidingai. Teismai konstatavo, kad liudytojos J. S. parodymai leidžia daryti išvadą, jog nusikalstama veika prieš nukentėjusiąją A. D. padaryta dėl neatsargumo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ši liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog nematė, kas sudavė nukentėjusiajai į nosį, todėl jos parodymai turėjo būti vertinami kaip jį teisinantys, o ne kaltinantys. Kasatoriaus teigimu, įvertinus jo, nukentėjusiųjų, liudytojų G. A., A. P. ir J. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, matyti, kad jie skiriasi ir kelia abejonių dėl bylos aplinkybių. Liudytojai G. A., A. P. ir J. S. nurodė nematę, jog nukentėjusiajai į nosį buvo suduota būtent nuteistojo ranka. Todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo kaltę dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, neatitinka tikrovės.
BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima remtis tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti parodymai. Kasatorius nurodo, kad byloje nėra jokių parodymų (išskyrus tik pačios nukentėjusiosios), kurie patvirtintų, kad jai į nosį trenkė būtent jis, teismai nepašalino byloje esančių abejonių dėl to. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad yra nuteistajam T. Ž. palankių liudytojų parodymų. Liudytojai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi asmenys, todėl teismai pirmenybę privalėjo teikti būtent jų, o ne nukentėjusiųjų parodymams, kaip to ir reikalauja in dubio pro reo principas. Be to, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl T. Ž. kaltės padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, rėmėsi specialisto išvada Nr. G 106/12(01), tačiau, pasak kasatoriaus, specialisto išvada dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų jokiais atvejais neįrodo, jog jai į nosį buvo suduota būtent kasatoriaus ranka. Išvadoje nustatomas tik sveikatos sutrikdymo mastas.
Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę į teisingą teismo procesą, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasatoriaus nuomone, teismai pirmiau išvardytų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų neturėjo vertinti kaip jį kaltinančių ir, vadovaudamiesi BPK 303 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu, turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, menamas ir neatspindintis tikrosios turtinės ir neturtinės žalos dydžio, todėl jo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Sprendžiant nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos baudžiamojoje byloje pagrįstumą, turėjo būti paskirta ekspertizė siekiant išsiaiškinti, ar gydymo išlaidos buvo būtinos. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog vartojo alkoholinius gėrimus. Nemokamos medicininės paslaugos yra teikiamos tais atvejais, kai besikreipiantys asmenys yra neapsvaigę nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Taigi, pasak kasatoriaus, nukentėjusieji neturėjo teisės į nemokamų paslaugų teikimą, todėl teismai nepagrįstai patenkino civilinių ieškovų ieškinius.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, o kasatorius iš esmės nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad jo kaltumas padarius nusikaltimus neįrodytas. Atsiliepime pažymima, kad kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Juos dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas ir, pasak prokurorės, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę ir priteisė tinkamo dydžio civilinį ieškinį, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teismas savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės nesunkiai sutrikdžius E. V. ir neatsargiai nesunkiai sutrikdžius A. D. sveikatą grindė nuteistojo, kuris prisipažino padaręs šią veiką, nukentėjusiųjų E. V., A. D., liudytojos J. S. parodymais, specialisto išvadomis Nr. G 107/12(01), G 106/12(01) bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Prokurorės teigimu, visi surinkti įrodymai atitinka vieni kitus ir sudaro T. Ž. kaltės įrodymų visumą, jo padarytos veikos tinkamai kvalifikuotos.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo vertinti T. Ž. veiką kaip būtinąją gintį – šioje byloje nenustatytas pavojingas kėsinimasis bei pavojus visuomenės interesams. Nors byloje yra duomenų, kad E. V. prieš muštynes galbūt nuteistajam sudavė antausį pirmas, tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad nukentėjusysis tokiu veiksmu kėlė grėsmę, nuo kurios kasatoriui būtų reikėję gintis pačiam ar ginti visuomenės interesą, nes toks antausis nelaikytinas pavojingu kėsinimusi. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad E. V. būtų elgęsis agresyviai ar provokuojančiai nuteistojo atžvilgiu. Byloje ištirtais ir įvertintais nukentėjusiųjų E. V., A. D., iš dalies nuteistojo T. Ž., liudytojų G. A., A. P., J. S. parodymais, taip pat kitais įrodymais nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurį sukėlė kasatorius – jis nepagarbiai elgėsi su kartu buvusiomis merginomis A. D., A. P., įžeidinėjo jas, buvo agresyvus, todėl nukentėjusysis E. V. bandė nuraminti nuteistąjį. Tarp T. Ž. ir nukentėjusiojo kilo grumtynės, muštynės, kurių metu nukentėjusiajam E. V. buvo sulaužyta nosis, o tai, kaip nustatyta specialisto išvadoje, laikytina nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad konflikto metu buvo sutrikdyta T. Ž. sveikata, byloje nėra. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl pranešimo iš ligoninės tiesiogiai nepatvirtina, kad kasatorius patyrė sužalojimus gindamasis nuo E. V. pavojingo kėsinimosi, tuo labiau kad ir į policiją jis dėl to nesikreipė.
Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus argumentais, kad jam paskirtos netinkamos bausmės, nurodoma, kad, skirdamas bausmes T. Ž., pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio reikalavimais, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes: į tai, kad pagal BK 139 straipsnio 1 dalį nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, padarytos dvi veikos – viena nesunki, kita neatsargi, T. Ž. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Todėl už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką T. Ž. buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, o už BK 139 straipsnio 1 dalį – bauda, paskirtos mažesnės bausmės už sankcijose numatytus vidurkius.
Taip pat prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamai, nepagrįstai priteistų civilinių ieškinių, nurodo, kad žala nukentėjusiosios sveikatai padaryta nusikalstamais veiksmais, kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, todėl nukentėjusiajai A. D. pagrįstai priteista 9385,87 Lt turtinės ir 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, argumentuotas jos dydis. Teismas konstatavo, kad nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, šoką, teko daryti nosies tiesinimo operaciją, nes dėl nosies pertvaros iškreipimo negalėjo ir negali kvėpuoti per nosį, dėl to teks daryti pakartotinę operaciją, be to, nosis liko kreiva, nukentėjusioji dėl to kompleksuoja, atsižvelgė į neturtinės žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.
Prokurorė nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys taip pat patenkintas pagrįstai, nes iš byloje esančių nedarbingumo pažymėjimų matyti, jog A. D. buvo laikinai nedarbinga nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2012 m. sausio 16 d., VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. vasario 9 d. sprendimu A. D. už šį laikinojo nedarbingumo laikotarpį buvo paskirta 70,84 Lt ligos pašalpa. Teismas pagrįstai įvertino, kad nukentėjusiajai suteikta ligos pašalpa tiesiogiai susijusi su įvykio metu nukentėjusiosios patirtais sužalojimais. Taip pat pagrįstai Valstybinei ligonių kasai priteista 2002,70 Lt žalos atlyginimo už nukentėjusiųjų A. D. ir E. V. gydymą, nes kasatorius nusikalstamais veiksmais padarė žalą jų sveikatai. Dėl to A. D. buvo suteiktos skubios pagalbos, neurochirurgo, radiologo, kompiuterinės tomografijos (ambulatorinėmis sąlygomis), nosies procedūros paslaugos, o nukentėjusiajam E. V. – otorinolaringologo, radiologo, oftalmologo paslaugos ir šios paslaugos tiesiogiai susijusios su įvykio metu nukentėjusiųjų patirtais sužalojimais. Kasacinio skundo argumentas, kad nukentėjusieji neturėjo teisės į nemokamų medicininių paslaugų teikimą, nes įvykio metu vartojo alkoholinius gėrimus, prokurorės nuomone, atmestinas kaip nepagrįstas ir neturintis įtakos sprendžiant klausimą dėl civilinių ieškinių.
Nukentėjusioji A. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Nukentėjusiosios nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti sprendimai teisėti ir pagristi, atitinka procesines ir materialiąsias teisės normas, teismai nurodė faktinius ir teisinius savo išvadų argumentus, tinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą bei priimamų procesinių sprendimų objektyvumą, tinkamai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai konstatavo T. Ž. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje, 139 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, tinkamai išnagrinėjo civilinį ieškinį baudžiamajame procese.
Nukentėjusioji nesutinka su nuteistojo argumentais, kad jam turėtų būti taikomos BK 28 straipsnio nuostatos. Pavojingas kėsinimasis bei pavojus visuomenės interesams šioje byloje nenustatytas, todėl T. Ž. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Remiantis nukentėjusiųjų E. V., A. D., iš dalies nuteistojo T. Ž., liudytojų G. A., A. P., J. S. parodymais, taip pat kitais įrodymais nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurį sukėlė būtent nuteistasis – jis nepagarbiai elgėsi su kartu buvusiomis merginomis, įžeidinėjo jas, buvo agresyvus, todėl nukentėjusysis E. V. bandė jį nuraminti. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo grumtynės, muštynės, kurių metu nukentėjusiajam E. V. buvo sulaužyta nosis. Viso proceso metu nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad nosis jam buvo sulaužyta ne mažiau kaip trimis smūgiais, todėl teismui nebuvo pagrindo nesivadovauti tokiais parodymais. Atsiliepime nurodoma, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog E. V. būtų elgęsis agresyviai ar provokuojančiai nuteistojo atžvilgiu, jis siekė nuraminti T. Ž.. Dėl to kasatoriaus argumentai, jog muštynių priežastis buvo E. V. smūgis ir jam teko gintis, nukentėjusiosios teigimu, yra nepagrįsti. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad konflikto metu T. Ž. sveikata būtų buvusi sutrikdyta.
Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nepagrindė nuteistojo kaltės dėl A. D. sveikatos sutrikdymo. Nukentėjusiosios teigimu, nuteistojo kaltė dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis: iš dalies nuteistojo T. Ž. parodymais, nukentėjusiųjų E. V., A. D., liudytojų G. A., A. P., J. S. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga (specialisto išvada ir kt.), kuriuos teismai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti jo pasirinktą gynybos versiją, kad jis nesudavė A. D. alkūne į nosį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog įvykio metu tarp T. Ž. ir E. V. kilo grumtynės, ji bandė išskirti vaikinus ir tuo metu alkūne jai buvo suduota į nosį. Byloje įrodyta ir tai, kad smūgį A. D. į nosį sudavė būtent nuteistasis T. Ž.. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentacija yra pakankama, motyvuota, išsami, išvados pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nukentėjusiosios teigimu, kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad ji ir nukentėjusysis E. V. gyvena kartu, nesuteikia pagrindo abejoti jų parodymais, juolab kad juos patvirtina ir liudytojos A. P. paaiškinimai, duoti teisme.
Nukentėjusioji taip pat nurodo, kad nuteistasis kasaciniame skunde nepateikia objektyvių duomenų, kurie suteiktų pagrindą pripažinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jai priteisto žalos atlyginimo neteisėtais. Skundo argumentas, kad priteistos sumos neatspindi tikrosios turtinės ir neturtinės žalos dydžio, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl A. D. civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies pagrindė išsamiais motyvais, tinkamai įvertindamas byloje pateiktus įrodymus dėl patirtos žalos dydžio, t. y. kad nukentėjusioji patyrė išlaidų vaistams, plastinės rekonstrukcijos konsultacijoms, profilaktiniam sveikatos patikrinimui, kad jai planuojama nosies pertvaros plastinė operacija, kuri yra būtina, nes po sužalojimo nosis liko kreiva, dėl sveikatos sužalojimo ji patyrė dvasinius išgyvenimus, didelį skausmą, iki šiol negali kvėpuoti per nosį, todėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas jai priteistas pagrįstai.
Nuteistojo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Šis įstatymo reikalavimas ne tik nustato bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir imperatyvą teismui išnagrinėti visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą baudžiamojo proceso įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui remtis ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme surinkta medžiaga, proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismui pateikta papildoma medžiaga, apeliacinės instancijos teismo iniciatyva išreikalauta papildoma medžiaga, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytomis naujomis aplinkybėmis, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktais pagal apeliacinės instancijos teismo įpareigojimą tyrimo veiksmais.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas T. Ž. skundą, nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, papildoma medžiaga dėl šios bylos apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo T. Ž. skundą remdamasis pirmosios instancijos teismo proceso metu išnagrinėtais bylos duomenimis, tačiau, kaip teisingai pažymėta kasaciniame skunde, kai kuriais skunde keliamais klausimais padarė skirtingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas konflikto iniciatyvą ir jo eigą, konstatavo tai, kad jeigu nukentėjusysis E. V. pirmas nebūtų sudavęs T. Ž. antausio, muštynių būtų galima išvengti ir nebūtų sutrikdyta abiejų nukentėjusiųjų sveikata. Apeliacinės instancijos teismas pateikė kitokį šios situacijos vertinimą ir, aptardamas nutartyje būtinosios ginties sąlygas, nurodė: „Byloje nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ištirtais ir įvertintais nukentėjusiųjų E. V., A. D., iš dalies nuteistojo T. Ž., liudytojų G. A., A. P., J. S. parodymais, taip pat kitais įrodymais nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurį sukėlė būtent nuteistasis – jis nepagarbiai elgėsi kartu buvusių merginų A. D., A. P. atžvilgiu, įžeidinėjo jas, buvo agresyvus, todėl nukentėjusysis E. V. bandė nuraminti nuteistąjį. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo grumtynės, muštynės, kurių metu nukentėjusiajam E. V. ir buvo sulaužyta nosis“. Toliau apeliacinės instancijos teismo yra konstatuojama: „Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad E. V. būtų elgęsis agresyviai ar provokuojančiai nuteistojo atžvilgiu. Atvirkščiai, įvertinus liudytojų parodymus, darytina išvada, kad E. V. siekė nuraminti T. Ž., todėl apeliacinio skundo argumentai, jog muštynių priežastis buvo E. V. smūgis ir nuteistajam teko gintis nuo nukentėjusiojo, yra atmetami kaip nepagrįsti“.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja tokias bylos aplinkybes ir remdamasis jomis daro išvadas, kad nukentėjusiojo veiksmai nebuvo provokuojantys, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog T. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo E. V. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo ir nepateikdamas motyvų, nustatė skirtingas veikos aplinkybes, nei buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tokios apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados neatitinka BPK 332 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Be to apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog nukentėjusiojo veiksmai nebuvo provokuojantys, išėjo iš apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, taip iš esmės pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Muštynių konflikto iniciatoriaus ir provokuojančių veiksmų reikšmės išsiaiškinimas yra svarbus konflikto dinamikai nustatyti bei įvertinti būtinosios ginties versiją pagal kasaciniame ir apeliaciniame skunduose pateiktus argumentus. Klaidingai interpretuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas iškėlė neteisingas konflikto pradžios prielaidas ir pagal jas pateikė motyvus dėl apeliacinio skundo argumentų. Klaidingomis prielaidomis grįsdamas žodinio konflikto peraugimo į muštynes aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nepakankamą dėmesį skyrė nuteistojo argumentų bei pateiktų duomenų teismui dėl jo sužalojimo vertinimui.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiosios A. D. sužalojimo, išdėstė prieštaringus hipotetinio turinio teiginius, nurodydamas, jog kritiškai vertintini A. D. ir E. V. parodymai apie tai, kad smūgis A. D. buvo suduotas žodinio konflikto metu. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kad sužalojimas jai buvo padarytas nuteistajam ir E. V. grumiantis tarpusavyje, bebandant juos išskirti, taip pat ir nuteistojo parodymais, kad A. D. galėjo būti sužalota, kai ji bandė išskirti besigrumiančius ant žemės. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. D. ir E. V. parodymai dėl smūgio sudavimo aplinkybių vertintini kritiškai, tačiau kartu pripažįsta, jog tai nepašalina galimybės remtis jų parodymais, kad A. D. smūgį sudavė T. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažįsta, kad liudytojai tiksliai nematė, kas sudavė smūgį į nosį nukentėjusiajai, tačiau nurodo, jog tai nuteistojo kaltės nepaneigia. Galiausiai nutartyje nurodoma, jog nesant duomenų, kad smūgį A. D. sudavė E. V., laikytina neabejotinai įrodyta, jog tai padarė T. Ž.. Tokios prieštaringais duomenimis bei hipotetiniais teiginiais pagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados negali būti pripažintos pagrįstomis ir atitinkančiomis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-110/2013">2K-110/2013</a>, 2K–540/2013).
Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija nenagrinėja skundo teiginių dėl atskirų bylos duomenų įrodomojo turinio vertės, nes tai yra bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo dalykas. Taip pat nenagrinėjami skundo teiginiai dėl turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumo ir dydžio, nes šių klausimų nagrinėjimas būtų priešlaikinis, kol dar iki galo neišnagrinėtas kaltės klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai
Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
