Baudžiamoji byla Nr. 2K-155/2014
Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00049-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.1;
1.1.8.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutarties.
Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Priteista iš V. K. nukentėjusiajam J. M. 3100 Lt turtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartimi nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba juos pakeisti–sušvelninti paskirtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą (BK 27 straipsnio 1, 2 dalis, 38 straipsnį, 54 straipsnio 1, 2 dalis, 56, 61, 62, 75 straipsnius, 178 straipsnio 1 dalį), nukrypo nuo teismų praktikos, vertindami įrodymus padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotas jo, kaip kaltinamojo, teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nesilaikė šį procesą reglamentuojančių normų ir išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“.
Pasak nuteistojo, abiejų instancijų teismai, vertindami nukentėjusiojo parodymus ir kitą byloje surinktą medžiagą, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nesurinkta jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 185 straipsnį. Nepaneigti nuoseklūs kasatoriaus parodymai, kad J. M., būdamas neblaivus, davė jam, kaip senam pažįstamam ir neturinčiam jokio pragyvenimo šaltinio, pinigų; jis iš nukentėjusiojo pinigus priėmė ir tokius jo veiksmus įvertino, kaip pasiturinčio žmogaus gailestingumo gestą. Nuteistasis teigia nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kur J. M. laiko pinigus. Tai, kad jam nebuvo žinoma pinigų saugojimo vieta, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nukentėjusysis. Tačiau, nekreipdamas dėmesio į šią neginčijamai nustatytą aplinkybę, nuosprendžio aprašomojoje dalyje iškraipydamas ir akivaizdžiai neteisingai interpretuodamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, teismas nepagrįstai pripažino kasatorių pagrobus J. M. turtą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų, priešingai negu teigiama teismo nuosprendyje, nukentėjusysis paslėpė pinigus niekam nematant, tą vakarą jis su kasatoriumi, būdami labai girti, vienu metu nuėjo miegoti. Pirmasis atsibudo J. M., nuteistasis užkūrė krosnį, apie pavogtus pinigus nukentėjusysis nekalbėjo. Dėl netvarkos kambaryje nukentėjusysis pretenzijų nereiškė, nes žinojo, kad vakare išgertuvių metu abu galynėjosi (ėjo imtynių, lenkė rankas). Kasatorius neneigia, kad, išėjęs iš J. M. namų, pastebėjo jo duotus pinigus ir banko kortelę ir sutinka, jog, negrąžindamas jų, pasielgė netinkamai. Iš neblaivaus nukentėjusiojo gautus pinigus jis išsikeitė ir išleido savo reikmėms, nupirko tėvui batus, davė jam 20 svarų.
Kasatorius įsitikinęs, kad kaltinimas grįstas neobjektyviais ir abejones keliančiais įrodymais, tačiau teismas sprendė, kad jį patvirtina logiški ir iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, jo socialinė, darbinė, turtinė padėtis. Nuteistajam nesuprantama, nuo kada baudžiamojo proceso įstatyme nukentėjusiojo socialinė, darbinė ir turtinė padėtis yra kaltinamojo kaltės įrodymas. Be to, kasatoriaus kaltė nuosprendyje grindžiama abejonėmis – nuosprendžio motyvuose nurodyta, kad nepaaiškinama, kaip nukentėjusysis galėjo be jokio pagrindo atiduoti V. K. tokias pinigų sumas, net ir kreditinę kortelę su 1000 Lt kreditu ir PIN kodu.
Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo parodymus kaip gynybinę versiją ir nurodydamas, kad tokiu būdu jis (kasatorius) siekia išvengti griežtos bausmės, išsakė išankstinę nuostatą, jog jam bus skiriama griežta bausmė.
Be to, teismas šiurkščiai pažeisdamas bausmės skyrimą reglamentuojančias BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 56 straipsnio ir 61 straipsnio nuostatas, iškraipydamas BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskyrė jam per griežtą bausmę. Visų pirma teismas nuosprendžio įžanginėje ir aprašomojoje dalyse neteisingai nurodė, kad jis teistas aštuonis kartus, nes pirmas teistumas (pagal 1994 m. lapkričio 2 d. nuosprendį) yra išnykęs, o septintas ir aštuntas – sudaro vieną teistumą. Taip pat, skirdamas bausmę, teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad veika padaryta iš savanaudiškumo. Savanaudiškumas, kaip nusikaltimo motyvas, yra būtinas nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis ir į jį neturi būti atsižvelgiama skiriant bausmę.
Be to, kasatorius pažymi, kad teismas pripažino jį recidyvistu, nes naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Nusikaltimų recidyvo sąvoka yra aiškiai apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje, o pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas teismas gali, esant atitinkamiems teistumams, asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu, o ne recidyvistu. Pagal BK 56 straipsnį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau teismas šią normą išaiškino kitaip, nurodydamas, kad kaltinamajam skirtina didesnė terminuoto laisvės atėmimo bausmė negu įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokia teismo išvada visiškai nemotyvuota, apsiribota teiginiu, kad iki teisiamojo posėdžio neatlyginta J. M. padaryta žala, kurią kaltinamasis pripažįsta. Taip teismas, nenustatęs jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskyrė jam didesnę laisvės atėmimo bausmę, nei įstatymo sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo vidurkis yra vieneri metai 7 mėnesiai 15 dienų). Taip pat teismas neteisingai nurodė, kad V. K. pripažinimas recidyvistu pašalina galimybę taikyti BK 75, 62, 38 straipsnių nuostatas. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas sistemiškai neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 59 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnio 2 dalies, BPK 328 straipsnio 2 punkto nuostatų ir, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad V. K. turi sugyventinę, nuolatinę gyvenamąją vietą, kitą dieną, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, užsiregistravo darbo biržoje ir kt. Kasatoriaus įsitikinimu, paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neproporcinga, prieštaraujanti bausmės paskirčiai, bausmių vykdymo principams ir resocializacijos tikslui. Teismas nevertino teisės normų, svarbių parenkant bausmės rūšį ir dydį, netinkamai aiškino BK 41 straipsnį, neatskleidė šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų sąsajos su reikšmingomis bausmių vykdymo bei tarptautinės teisės normomis.
Taip pat, kasatorius pažymi, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai nurodė jo sulaikymo datą – 2013 m. vasario 7 d., tačiau rezoliucinėje dalyje padarė klaidą, nurodydamas, kad į bausmės laiką įskaitomas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. vasario 8 d. iki gegužės 15 d.
Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas atmetė jo apeliacinį skundą apsiribodamas vienu sakiniu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo; savo nutartyje apskritai nevertino jam paskirtosios bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumo, tik formaliai nurodė, jog V. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. K. kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl J. M. turto vagystės. Tokios teismo išvados grįstos surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma, nešališkai išnagrinėjus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnyje. Nuteistojo parodymus, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, pats savo noru atidavė kasatoriui pinigus ir banko kreditinę kortelę, pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė, nes jie prieštarauja bylos duomenims. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kategoriškai paneigė V. K. nurodytas įvykio aplinkybes ir parodė, kad kasatoriaus akivaizdoje pinigais nesigyrė, jam jų ir banko kortelės nebuvo atidavęs, priešingai – siekdamas apsisaugoti nuo vagystės, pinigus (300 eurų ir 500 svarų) paslėpė spintoje, o banko kortelę su 1000 Lt kredito limitu, skirtu tik bilietams į Angliją pirkti, laikė kitoje vietoje – piniginėje, be to, piniginėje turėjo 200 Lt kupiūrą su savo parašu, kuri buvo įkišta į atskirą piniginės skyrelį, todėl tam, kad ją rasti, reikėjo gerai paieškoti. Kitą dieną nukentėjusysis nei pinigų, nei banko kortelės nerado, sužinojo iš žmonių, kad V. K. prašė svarus iškeisti į litus, todėl įtarė būtent kasatorių pavogus šį turtą ir kreipėsi į policiją. Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino akistatos su V. K. metu. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir kiti įrodymai – A. K. parodymai, V. K. asmens kratos, daiktų, dokumentų pateikimo ir jų apžiūros protokolai. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus bei J. M. finansinę padėtį, darydamas išvadas dėl tikrųjų įvykio aplinkybių, rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, o nuteistojo parodymus vertinto kaip gynybinę versiją, kuria šis siekia išvengti atsakomybės. Taigi nuteistojo gynybos versija teismo paneigta įvertinus bylos įrodymų visumą, nuteistojo kaltė nustatyta ne prielaidomis, o sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visus bylos įrodymus, kurie sudaro vieningą, vienas kitą atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. V. K. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kasatorius, veikdamas tiesiogine tyčia, pagrobė svetimą turtą. Kitaip kvalifikuoti V. K. padarytą veiką nėra jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepime pažymima, kad nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms, ji proporcinga ir adekvati padarytai veikai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę už padarytą nusikaltimą, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), atsižvelgė į visas aplinkybes, į kurias privalo atsižvelgti: į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (nusikaltimas nesunkus), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas), motyvus ir tikslus (savanaudiški), į tai, kad nenustatyta lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių, į kaltininko asmenybę (pilnametis, išsiskyręs, ankščiau teistas, teistumas neišnykęs, nusikaltimą padarė tik ką grįžęs iš pataisos namų po atliktos bausmės už ankščiau padarytą nusikaltimą, apibūdinamas neigiamai, žalos neatlyginęs).
Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad veika padaryta dėl savanaudiškų motyvų, nes į nusikalstamos veikos motyvą įpareigoja atsižvelgti BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Ši aplinkybė teismo nebuvo pripažinta kasatoriaus atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 2 dalis). Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 27 ir 56 straipsnių nuostatas. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas, įvertinęs tai, kad V. K. naują nusikaltimą padarė jau būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, už kuriuos teistumas neišnykęs, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai konstatavo nusikaltimų recidyvą, t. y. kad kasatorius yra laikomas recidyvistu ir visiškai pagrįstai taikė BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, susijusias su recidyvisto atsakomybės individualizavimu, t. y. nuteistajam motyvuotai paskyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Šios bausmės dydį, kuris griežtesnis negu BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, teismas nustatė įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o ne vadovaudamasis BK 56 straipsnio 2 dalimi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas neįpareigoja teismo skirti švelnesnės bausmės negu BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismo nurodymas, kad V. K. pripažinimas recidyvistu eliminuoja galimybę jam taikyti BK 75, 62, 38 straipsnių nuostatas, reiškia, jog kasatoriaus asmenybę apibūdinantys duomenys nesuteikia pagrindo švelninti nuteistojo padėtį taikant minėtų BK straipsnių nuostatas. Pažymima, kad BK 38, 62, 75 straipsnių taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, be to, BK 38 ir 62 straipsnių taikymui nėra visų būtinų šiuose straipsniuose numatytų pagrindų ir sąlygų.
Prokuroras pažymi, kad kasatorius teisingai teigia, jog apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje netinkamai nurodytas kasatoriaus laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis, kuris turi būti įskaitytas į paskirtą bausmę (nuo 2013 m. vasario 8 d. iki gegužės15 d.), nes pagal bylos dokumentus nuteistasis sulaikytas 2013 m. vasario 7 d., tačiau ši klaida jau ištaisyta Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi.
Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas nors ir glaustai, tačiau visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti V. K. apeliaciniame skunde, pasisakė pakankamai, apeliacinio skundo esminiai argumentai palyginti su byloje surinkta medžiaga, pateiktos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius ginčija pagrobęs J. M. turtą, tvirtina, kad pinigus ir banko kortelę nukentėjusysis jam atidavė pats. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje surinktus įrodymus – nuteistojo, nukentėjusiojo J. M., liudytojo A. K. parodymus, kratos, daiktų, dokumentų pateikimo ir jų apžiūros protokolų, pinigų ir mokėjimo kortelės perdavimo akto duomenis ir kitą bylos medžiagą, pripažino V. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pagrobus J. M. priklausančius pinigus (eurus, svarus, litus), taip pat jo vardu išduotą banko kortelę su elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis. Šių įrodymų pagrindu teismas paneigė V. K. teiginius, kad pinigus su banko kortele, būdamas neblaivus, nukentėjusysis atidavė jam pats. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo J. M. parodymais, kuriuose jis viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė šias V. K. nurodytas aplinkybes. Nukentėjusysis visą laiką nuosekliai aiškino, kad, atėjus į svečius V. K., siekdamas apsisaugoti nuo vagystės, paslėpė turėtus 300 eurų ir 500 svarų kambario sieninėje spintoje, o 200 Lt kupiūrą ir banko kortelę su 1000 Lt kreditu laikė piniginėje kitoje vietoje. Kitą dieną namuose neradęs pinigų ir banko kortelės bei iš kaimynų išgirdęs, kad V. K. prašė iškeisti svarus į litus, nukentėjusysis suprato, jog šiuos pavogė būtent kasatorius, todėl kreipėsi į policiją. Įvertinęs šiuos parodymus, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis įvykio metu nebuvo tiek neblaivus, jog galėtų be jokio pagrindo atiduoti V. K. pinigus ir juo labiau banko kortelę su PIN kodu; toks nukentėjusiojo elgesys, pasak teismo, būtų nelogiškas ir nepaaiškinamas. Tai, kad J. M. neperdavė pinigų ir banko kortelės laisva valia, teismas sprendė ir iš kasatoriaus tėvo A. K. parodymų, pagal kuriuos, paklausus sūnaus, iš kur pinigai, šis, išvengdamas tiesaus atsakymo, atsakė, jog tėvui nereikia to žinoti. Teismas, įvertinęs tokius liudytojo parodymus, padarė išvadą, kad jeigu pinigai nebūtų pavogti, V. K. nebūtų reikalo slėpti nuo tėvo, iš kur juos gavo.
Patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamo nuosprendžio turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados dėl V. K. kaltės grįstos ne abejonėmis, o teismo posėdyje patikrintų ir įvertintų įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti įrodymai, kuriais grįstos teismo išvados dėl V. K. kaltės ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 1 dalis – kasatoriaus veikai pritaikytas tinkamai. Nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 185 straipsnį, kaip radinio pasisavinimas, nes V. K. pagrobė svetimą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. K. apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, šio teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra teisingos.
Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo
Kasatoriaus argumentai dėl bausmės švelninimo atmestini.
BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ir nėra panaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau nusikaltimų. Bylos duomenimis, V. K. tyčinį nusikaltimą – svetimo turto pagrobimą (BK 178 straipsnio 1 dalis) – padarė neišnykus teistumui, todėl teismas, konstatavęs nusikaltimų recidyvą, pagrįstai sprendė, kad V. K. yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Esant tokioms aplinkybėms teismas, parinkdamas nuteistajam V. K. tokios rūšies bausmę, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.
Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį (šiuo atveju viršijantį BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį), kaip to reikalaujama bausmę reglamentuojančiose normose, teismas rėmėsi BK 54 straipsnio 2 dalimi ir 61 straipsnio 2 dalimi.
BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Remiantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatant V. K. laisvės atėmimo bausmės dydį, buvo atsižvelgta į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių (BK 11 straipsnis), į kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (savanaudiški), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į kaltininko asmenybę (pilnametis, anksčiau teistas, niekur nedirba, nusikaltimą padarė tik ką grįžęs iš pataisos namų atlikęs bausmę, apibūdinamas neigiamai, nusikaltimu padarytos žalos neatlyginęs). Nuteistasis neteisingai nurodo, kad į nusikalstamos veikos motyvus – savanaudiškas paskatas – negali būti atsižvelgiama skiriant bausmę už vagystę, nes, pasak jo, šis požymis įeina į nusikaltimo sudėtį. Priešingai – skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, taigi, vagystės atveju ir į savanaudiškus tikslus (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismas, paskirdamas V. K. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, būtų pažeidęs BK 54, 56 ir 61 straipsnių reikalavimus, bausmė tinkamai individualizuota, adekvati padarytam nusikaltimui ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.
Teismas pagrįstai V. K. netaikė BK 38 ir 62 straipsnio nuostatų, nes byloje nėra šiuose BK straipsniuose nustatytų sąlygų. Taip pat teismas, įvertinęs nuteistąjį apibūdinančius duomenis, neatidėjo bausmės vykdymo (BK 75 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad būtų netinkamai pritaikytas šis baudžiamasis įstatymas, nes BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.
Dėl laikino sulaikymo laiko įskaitymo į bausmę
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad skundžiamame nuosprendyje į bausmę nepagrįstai neįskaitytas laikino sulaikymo laikas, išbūtas 2014 m. vasario 7 d. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši klaida ištaisyta Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi, kuria patikslintas Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendis, nurodant, kad nuteistajam V. K. į bausmę įskaitomas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2013 m. vasario 7 d. iki gegužės 15 d. (nuosprendžio paskelbimo dienos).
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas
Antanas Klimavičius
