G. P. pagal BK 294 str.

Teisėjas Artūras Dilys Baudžiamoji byla 1 A – 190 – 350 / 2013

Proceso Nr. 1-83-1-00292-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.28.4; 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Algirdo Gapučio, teisėjų Artūro Ridiko ir Ričardo Gilio,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

dalyvaujant prokurorei G. P.,

gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažinti kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nuteistas 80 (aštuoniasdešimties) parų areštu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir T. B. bei E. R., tačiau jų atžvilgiu skundų negauta.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad su T. B., E. R. bei kitais asmenimis, neturinčiais amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2012 m. liepos 10 d. apie 23 val. namuose, esančiuose Rokiškyje (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, tačiau nerealizuotą G. P. tikrą teisę į skolos susigražinimą: G. P. pareikalavęs, kad Ž. J. grąžintų jam 160 Lt skolą, savavališkai paėmė Ž. J. rankinę kartu su joje buvusiais Ž. J. daiktais: Ž. J. vardu išduotais AB “SEB bankas” banko kortele, asmens tapatybės kortele, socialinio draudimo pažymėjimu, dviem litais ir dvidešimt centų ir ją pasiliko pas save, visi bendrais veiksmais, panaudojo fizinę prievartą, t.y. sudavė smūgius rankomis ir spyrė kojomis Ž. J. į įvairias kūno vietas, tęsdami nusikalstamą veiką, 2012 m. liepos 11 d. apie 00 val., tuose pačiuose namuose G. P. liepė Ž. J. eiti iki bankomato ir nuimti sąskaitoje esančius pinigus 160 Lt skolai grąžinti, visi kartu ėjo ir prievarta vedė Ž. J., iki AB “SEB bankas” bankomato, esančio Rokiškyje, Nepriklausomybės a. 8, G. P. įdėjo Ž. J. priklausančią AB “SEB bankas” banko kortelę į bankomatą ir liepė Ž. J. padiktuoti PIN kodą, tačiau Ž. J. padiktavus PIN kodą, banko sąskaitoje nebuvo reikalaujamos gražinti pinigų sumos, šiais savo veiksmais T. B., G. P. ir E. R. ir kiti asmenys, neturintys amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, bendrais veiksmais, panaudodami fizinę prievartą, padarė nukentėjusiajam Ž. J. poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvas abiejų akių junginėse, odos nubrozdinimus veide, apatinės lūpos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių tinimu, nežymiai sutrikdė Ž. J. sveikatą, ir taip savavaldžiavo panaudodami fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį Ž. J. bei padarė nukentėjusiajam Ž. J. 332, 20 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį, arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu ir sumažinti neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Nurodo, kad nukentėjusiam tik kelis kartus kepštelėjo ranka per galvą ir spyrė į užpakalį, tai nebuvo smurtavimas, kuris paveiktų nukentėjusį. Nevertina to kaip psichinės ir fizinės prievartos. Nukentėjęs pats pripažino, kad buvo jam skolingas, sakė, kad jo kreditinėje kortelėje turi būti 350 Lt pinigų suma, pats pasiūlė nueiti iki bankomato ir nuimti pinigus. Jokio kito smurto jo atžvilgiu nevartojo.

Mano, kad teismas nepagrįstai nevertino pirminių nukentėjusio parodymų apie tai, kad jį buvo užpuolę nepažįstami asmenys. Visi teisme apklausti liudytojai parodė, kad prie bankomato nukentėjusysis nebuvo sužalotas, o namo grįžo jau sužalotas, dėl ko kreipėsi į gydytojus. Iš šių nukentėjusio parodymų apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusysis įvykio dieną po jų susitikimo toliau girtavo ir galėjo būti sužalotas vėliau, kaip ir pats nurodė pirminėje apklausoje.

Teismo posėdyje nuteistojo G. P. gynėja prašo nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas LR BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė skundus ar dėl kurių tie skundai buvo paduoti.

Apelianto manymu skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas jo manymu netinkamai vertino proceso dalyvių parodymus. Šie jo skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas priimdamas sprendimą savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus, ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. P. savo veiksmais padarė jam inkriminuotą veiką. Apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. už tai, kad savavaldžiavo panaudojant fizinę prievartą nukentėjusiojo Ž. J. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, teisingai pripažino, kad jo veikoje yra savavaldžiavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių. Prieš nukentėjusįjį naudota fizinė prievarta, jam padarytas sveikatos sutrikdymas ir tokia prievarta pagrįstai teismo įvertinta kaip sukėlusi BK 294 str. numatytus padarinius – didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Nuteistasis šiuos padarinius sukėlė panaudodamas fizinę prievartą – ir tai yra BK 294 str. 2 d. numatytas savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis.

Apeliantas skunde pateikia savo įvykio versiją, nurodo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu fizinės ar psichinės prievartos nenaudojo, tik kelis kartus kepštelėjo per galvą ir spyrė į užpakalį, nueiti prie bankomato ir nuimti pinigų apeliantui skolai grąžinti pasiūlė pats nukentėjusysis, kuriam specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus galėjo padaryti vėliau kiti asmenys, tačiau teismas, įvertinęs nukentėjusio parodymus bei kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog apelianto parodymai dėl nukentėjusio sužalojimo aplinkybių neatitinka visų byloje ištirtų įrodymų viseto, todėl pagrįstai buvo atmesti.

Nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu teigė priešingai, nei skunde nurodo apeliantas ir parodė, kad buvo mušamas apelianto ir kitų kartu su juo buvusių asmenų už tai, kad jam negrąžina skolos, vėliau G. P. privertė jį eiti prie bankomato, pasakyti banko kortelės PIN kodą. Einant vėl buvo mušamas, o apeliantas jam dar ir grąsino. Apeliantas ir su juo buvę asmenys, paaiškėjus, kad nukentėjusiojo sąskaitoje nėra pinigų, vėl prieš smurtavo iki kol pamatė atvažiuojantį automobilį ir tik tada visi išsilakstė.

Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina nuteistųjų T. B., E. R. bei nepilnamečių liudytojų E. K. ir A. G. parodymai apie tai, kaip G. P. reikalavo Ž. J. grąžinti skolą ir kaip visi jie vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Be to, apeliantas teisminio nagrinėjimo metu taip pat nurodė, kad liepė nukentėjusiajam eiti prie bankomato ir nuimti pinigų, neneigė reikalavęs grąžinti skolą ir sudavęs 2-3 kartus į galvą bei du kartus spyręs.

Tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje Ž. J. nustatyti ir užfiksuoti sužalojimai, bei liudytojų V. G. ir D. J. parodymai apie tai, kad kitą rytą po įvykio matė Ž. J. sumuštu veidu ir šonais, jis sakė, kad buvo sumuštas mieste 6-7 asmenų, tarp kurių buvo ir „G“.

Visi šie aptarti įrodymai patvirtina nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes apie jam padarytus sužalojimus ir jų padarymo aplinkybes, tuo tarpu apelianto pateikiama įvykio versija įrodymų visetui akivaizdžiai prieštarauja.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino pirminių nukentėjusiojo parodymų apie jo sužalojimo aplinkybes, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas šiuo klausimu jau pasisakė, įvertino nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, todėl laikė įrodytas tik tas nukentėjusiojo aplinkybes, kurias patvirtina kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai.

Apelianto skunde nurodoma versija, kad nukentėjusį galėjo sužaloti kiti asmenys, atmetama. Nėra jokių duomenų, kad nukentėjęs galėjo būti sužalotas kitų asmenų, po susitikimo su nuteistuoju. Šių apelianto skundo teiginių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Tokie apelianto teiginiai yra absoliučiai deklaratyvūs ir vertintini kaip jo gynybinė taktika siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantas nesutinka su jam paskirta arešto bausme, prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu ir sumažinti priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas G. P. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str. ir arešto bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skyrus arešto atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. Apeliantas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarė neišnykus teistumui, todėl kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir vėl padaręs tyčinį nusikaltimą, BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu, o įstatymas (BK 56 str. 1 d.) numato, kad recidyvistams už naujų tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Teismas įvertinęs tai, kad apeliantas buvo teistas prieš 5 metus, nenustatė jo nusikalstamų veikų darymo sistemingumo ir tuo pagrindu parinko sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – areštą.

BK 62 straipsnio pagrindu teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Šiuo atveju aplinkybių, kurios yra būtinos taikant BK 62 straipsnio nuostatas, apylinkės teismas nenustatė, tokių aplinkybių skundą nagrinėjantis teismas taip pat nekonstatuoja, todėl teismas skundžiamu nuosprendžiu G. P. paskirtoji bausmė savo rūšimi yra ir teisinga, ir teisėta, skirti švelnesnės bausmės rūšį, kaip prašoma skunde, nėra pagrindo.

BK 49 str. 3 d. numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 80 parų arešto. Apylinkės teismas nustatydamas arešto bausmės trukmę G. P., atsižvelgė į jo asmenybę (charakterizuojamas neigiamai – teistas, 10 kartų baustas administracine tvarka), į jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių santykį (lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės), bei į tai, kad apeliantas buvo nusikalstamos veikos iniciatorius ir aktyviausiais vykdytojas, todėl skyrė jam arešto bausmę, kuri savo trukme didesnė už galimą šios bausmės skyrimo vidurkį, tačiau atsižvelgus į aukščiau aptartų aplinkybių visumą, paskirta bausmė savo trukme negali būti laikoma per griežta.

BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas Ž. J. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mąstą, patirtą fizinį skausmą, nepatogumus, į tai, kad buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, medikus, dėl nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė pažeminimą ir išgyvenimus, į žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir sumažino nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 1500 Lt, kurią priteisė solidariai iš apelianto bei kitų dviejų nuteistųjų. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nagrinėjamu atveju kolegija mano, kad nukentėjusiojo Ž. J. patirtas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, pažeminimas ir kt. pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti 1500 Lt neturtinės žalos dydžio suma.

Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N u t a r ė :

Nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas Gaputis

Ričardas Gilys

Artūras Ridikas