Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-4-198/2013

Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04176-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

21.4.2.3; 34.4.8; 121.15; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. kovo 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Laimutės Sankauskaitės,

sekretoriaujant Loretai Girdziušienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Rolandui Tilindžiui, atsakovei I. Ž. – D., atsakovės atstovui advokatui Algimantui Kolpertui, ekspertui K. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMy00NTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-23-452/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-23-452/2011">2-23-452/2011</a> pagal ieškovės V. B. G. ieškinį atsakovei I. Ž. – D., trečiajam asmeniui Panevėžio rajono 1-ojo notarų biuro notarei A. Š. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovė V. B. G. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu V. K. 2008-07-25 sudarytą testamentą, patvirtintą Panevėžio rajono 1-jame notarų biure, notarinio reg. Nr. 4918, bei priteisti iš atsakovės I. Ž. – D. visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2009-02-17 mirė jos motina V. K., kuri 2000-04-04 sudarytu testamentu visą savo turtą paliko savo dukrai V. B. G.. Ieškovė pažymėjo, kad tik po motinos mirties sužinojo, kad 2008-07-25 sudarytu testamentu, patvirtintu Panevėžio rajono 1-jame notarų biure, V. K. savo vaikaitei I. Ž. – D. paliko penkis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir vieną žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). V. B. G. nurodė, kad 2008-07-25 sudarytas testamentas prieštarauja mirusiosios tikrajai valiai, nes V. K. prieš mirtį sirgo onkologine liga, naudojo stiprius vaistus, negalėjo tinkamai suvokti savo veiksmų prasmės, o atsakovė pasinaudojo tokia testatorės būsena ir pasiekė sau naudingo testamento sudarymo.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-02-25 sprendimu V. B. G. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 2 800 Lt atstovavimo išlaidų atsakovės naudai bei 70,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad ieškovė V. B. G. yra (duomenys neskelbtini) mirusios V. K. dukra. Atsakovė I. Ž. – D. yra mirusios B. N. Ž. dukra, V. K. vaikaitė. 2000-04-04 sudarytu testamentu (reg. Nr. RV-679) V. K. visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko jis besusidėtų, jos mirties dieną, tame tarpe ir žemės sklypą su priklausiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini), paliko dukrai V. B. G.. Teismas pažymėjo, kad 2000-04-04 sudarytas testamentas yra nepakeistas ir nepanaikintas. Pagal 2008-07-25 sudarytą testamentą V. K. jai priklausančius žemės sklypus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo dalį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), paliko vaikaitei I. Ž. – D. Panevėžio miesto apylinkės teismas pažymėjo, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno II teismo psichiatrijos ekspertų komisija 2010-04-10 nurodė, kad dėl medicininėje dokumentacijoje ir civilinėje byloje pateiktų prieštaringų duomenų, komisija negali atsakyti, ar testatorė V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo dieną suvokė savo veiksmų reikšmę ir pasekmes bei galėjo juos valdyti. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno I teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisija, atsakydama į teismo užduotus klausimus, 2010-11-12 nurodė, kad negali duoti kategoriško atsakymo ir pateikė tik prielaidinę išvadą, jog V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo metu sirgo psichikos sutrikimu – nepatikslinta demencija, galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti, negalėjo numatyti testamento sudarymo pasekmių. Jos sveikatos būklė savo esme ir turiniu galėjo sąlygoti nesugebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ir pasekmes bei juos valdyti. Pirmosios instancijos teismas abiejų ekspertizių aktus, kuriuose pateiktos prielaidinės išvados dėl testatorės būklės 2008-07-25 testamento sudarymo metu, laikė netiesioginiu įrodymu, kurio vertinimas yra tik teismo kompetencija. Šių abiejų ekspertizių aktus, kurie tarpusavyje konkuruoja savo išvadomis, teismas nelaikė lygiaverčiais įrodymais, nes pakartotinės ekspertizės metu buvo vadovaujamasi ir A. G. teismo medicininių tyrimų biuro duota specialisto konsultacine išvada. Kaip nurodyta pačioje išvadoje, ji duota vadovaujantis ieškovės advokatės I. B. raštišku prašymu ir atlikta remiantis medicininiais duomenimis ir bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kad medicininiai dokumentai ir civilinės bylos medžiaga nebuvo pateikta šį tyrimą atlikusiems ekspertams, teismas nelaikė atlikto tyrimo objektyviu ir nepripažino ekspertų išvados neginčijamu įrodymu byloje. Byloje apklaustas ekspertas S. S. nurodė, kad pakartotinės ekspertizės metu buvo atsižvelgta į gydytojo E. A. pateiktą raštą. Duomenų apie E. A. pateiktas išvadas V. K. medicininėje ligos istorijoje nėra užfiksuota. E. A. byloje paliudijo, kad jis, kaip gydytojas onkologas, V. K. yra apžiūrėjęs tris ar keturis kartus. Nurodė, kad ligonės elgesys buvo netipiškas, V. K. nenorėjo gydytis, bijojo pasilikti ligoninėje. Tokį testatorės elgesį E. A. vertino kaip onkologinės ligos reiškinį ir pažymėjo, kad onkologinių ligų metu patiriamas stresas, būna psichologinės, kvėpavimo sistemos, virškinimo trakto reakcijos. E. A. teigimu, ryškus ligonės būklės pablogėjimas pastebėtas 2009 m., likus maždaug mėnesiui iki jos mirties, E. K. neatsiminė ką valgė, neigė, jog geria vaistus. Bylos nagrinėjimo metu apklausta ekspertė V. M. patvirtino 2010 m. balandžio 10 d. ekspertizės akte nurodytą išvadą ir nurodė, kad 2011-11-12 ekspertizės metu ekspertai negalėjo vadovautis gydytojo E. A. pateikta informacija apie testatorės ligą, nes ši informacija nėra pateikta kaip dokumentuota medicininė informacija. Teismas pažymėjo, kad nei viename stacionaro išraše iki 2009-01-20 nėra minima testatorės būsenos sutrikimų. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. balandžio 10 d. ekspertizės išvadas pripažino objektyviai svaresniu įrodymu nei 2010 m. lapkričio 12 d. ekspertizės išvadas. Byloje buvo apklausta aštuoniolika liudytojų, kurie nepastebėjo jokių testatorės psichikos sutrikimų – keisto, neadekvataus jos elgesio. Ieškovė nenurodė konkrečių duomenų apie tai, kad testatorės poelgiai ar kalba pasižymėtų keistumu ar atitiktų neveiksnaus asmens elgesį. Teismas, apklausęs liudytojus, manė, kad geriausiai ir objektyviausiai ieškovės motinos būklę apibūdino liudytojos – medikės A. B., B. K., D. S., kurios nėra susijusios su bylos šalimis jokiais giminystės ryšiais, be to, jos V. K. sveikatos būklę apibūdino kaip specialistės, turinčios praktikos bendravime su ligoniais, o liudytoja D. S. yra dirbusi slaugytoja onkologinėje ligoninėje. Teismas manė, kad šių liudytojų parodymai yra objektyvesni ir akivaizdžiai paneigiantys 2010-11-12 ekspertų išvadą, pagal kurią daroma prielaida, kad V. K. galėjo sirgti psichikos sutrikimu – nepatikslinta demencija. Šių liudytojų parodymai sutampa su 2010-04-10 ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis, kad iki 2009-01-20 medicininiuose dokumentuose nėra minima testatorės psichinės būklės sutrikimų. Teismas konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog testatorės ligos ar jos vartoti vaistai turėjo tiesioginės įtakos testatorės psichikos būklei testamento sudarymo metu. Panevėžio miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad 2008-07-25 testamento sudarymo metu testatorė pagal savo sveikatos būklę galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti bei suprasti sudaromo testamento pasekmes. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog, surašant testamentą, V. K. būtų įtakojusi atsakovė ar kiti asmenys, ar,kad testatorė testamentą būtų sudariusi dėl suklydimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Utenos apskrities 1999-04-08 sprendimu V. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,09 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), o 2000-12-04 Panevėžio apskrities sprendimu V. K. atkūrus nuosavybės teises, testatorei neatlygintinai nuosavybės teise buvo perduoti lygiaverčiai žemės ir miško sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad V. K. sudarė testamentą, kuriuo žemės sklypus paliko vaikaitei po to, kai jai buvo atkurtos ir įregistruotos nuosavybės teisės į šį turtą. Ginčijamu testamentu testatorė ne panaikino anksčiau ieškovės naudai sudarytą testamentą, bet sudarė naują dėl naujai atsiradusio turto, kurio pirmojo testamento metu nebuvo. Remiantis liudytojų G. M., D. S., B. K., A. M., V. Z. parodymais, byloje esančiomis foto nuotraukomis, teismas manė, kad testatorė dalį turto (žemės sklypus) paliko savo vaikaitei už nuolatinį rūpinimąsi testatore ir jos priežiūrą. Teismas išanalizavęs ir įvertinęs testatorės asmenines savybes, jos sveikatą, psichikos būklę, sudaryto testamento turinį, padarė išvadą, jog 2008-07-25 testamento sudarymo metu testatorės V. K. valia buvo išreikšta tinkamai ir objektyviai. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pagal savo vidinį įsitikinimą, konstatavo, kad ieškovė B. V. G. neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.

Apeliaciniu skundu V. B. G. prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMy00NTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-23-452/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-23-452/2011">2-23-452/2011</a> ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir netinkamai įvertino pirminės bei pakartotinės medicininės ekspertizės aktus. V. B. G. pažymėjo, kad teismas neturėjo pagrindo remtis pirminės ekspertizės aktu, nes jis yra ydingas – ekspertai neatsakė į vieną iš dviejų esminių klausimų apie testatorės psichinę būklę. Apeliantės įsitikinimu, pirminės ekspertizės išvada prieštarauja tiriamajai daliai. Teismas neįvertino pirminės ekspertizės akto turinio bei aplinkybės, kad šio akto turinys prieštarauja išvadoms, nesiaiškino, ar pirminės ekspertizės išvados atitinka byloje esančią rašytinę medicininę dokumentaciją apie testatorės sveikatos būklę, neatsižvelgė į tai, kad pirminės ekspertizės aktas prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, t. y. pakartotinės ekspertizės aktui bei A. G. išvadai. Apeliantė pažymėjo, kad pirminę ekspertizę atlikę ekspertai medicininius įrašus vertino formaliai, neįvertino visų svarbių duomenų apie V. K. persirgtas sunkias ligas, turėjusias įtakos jos psichikos būklei, todėl padarė nepagrįstas, byloje esantiems medicininiams dokumentams prieštaraujančias išvadas. V. B. G. pabrėžė, kad pakartotinės ekspertizės, atliktos 2010-11-12, išvados yra teisingos ir pagrįstos, nes jos buvo padarytos išsamiai ir tinkamai įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus ir klinikinius duomenis. Apeliantės teigimu, šie klinikiniai duomenys – diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija, du kartus persirgtas miokardo infarktas, krūtinės karcinoma, dėl ko pašalintos abi krūtys, koronarinė širdies liga, nustatyta pirminė arterinė hipertenzija bei nustatyti galvos smegenų atrofijos požymiai – atitinka demencijos atsiradimo priežastis. Įvertinę surinktus klinikinius duomenis, ekspertai pakartotinės ekspertizės akte konstatavo, kad testatorė 2008-07-25 testamento sudarymo metu sirgo psichiniu sutrikimu – nepatikslinta demencija. Apeliantė pažymėjo, kad liudytojų parodymų visuma nepaneigia pakartotinės ekspertizės ekspertų išvadose konstatuotų nepatikslintos demencijos klinikinių požymių. Nurodė, kad pakartotinė ekspertizė iš esmės paneigė pirminės ekspertizės išvadas ir patvirtino, kad, remiantis medicininių klinikinių dokumentų analize, darytina preliminari išvada, jog V. K. sirgo psichikos sutrikimu – nepatikslinta demencija. V. B. G. atkreipė dėmesį, kad pirminės ekspertizės aktas negalėjo būti laikomas pakartotinės ekspertizės aktui lygiaverčiu įrodymu ir negalėjo tarpusavyje konkuruoti savo išvadų pagrįstumu, nes, atliekant pakartotinę ekspertizę, jau buvo vadovaujamasi ir pirminės ekspertizės akto išvadomis, taip pat A. G. išvada. Apeliantė pažymėjo, kad pakartotinė ekspertizė buvo atlikta teismo psichiatrų skyriaus trijų ekspertų komisijos. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir netinkamai įvertino ekspertizės aktus, todėl nepagrįstai savo sprendimą grindė pirminės ekspertizės aktu. Tokiu būdu pažeidė LR CPK 185, 216, 218, 219 straipsnių nuostatas. Teismas nepagrįstai ir netinkamai vertino A. G. išvadą bei gydytojo E. A. raštą. A. G. tyrimas buvo atliktas ir išvada pateikta byloje esančių medicininių dokumentų bei kitos bylos medžiagos pagrindu, todėl teismas šią išvadą turėjo vertinti kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį pakartotinės ekspertizės akto išvadas, juolab, kad A. G. išvada yra itin išsami ir motyvuota, paremta visapusiška ir kompleksine medicininių bei bylos dokumentų analize. Ieškovė nesutiko su teismo pozicija, kad negalima remtis gydytojo E. A. raštu dėl to, jog jis nepateiktas kaip dokumentuota medicininė informacija. Apeliantė nurodė, kad testatorė lankėsi pas šį gydytoją ir jo įrašuose užfiksuota informacija yra pakankama nustatyti testatorės sveikatos būseną gydimosi VU Onkologijos institute metu. Atsižvelgiant į tai, kad gydytojo E. A. rašte nurodytas aplinkybes patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. paties gydytojo parodymai, kuriais nėra pagrindo abejoti, šis raštas turėjo būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais pakartotinės ekspertizės išvadų teisingumą ir pagrįstumą. V. B. G. mano, kad teismas privalėjo vadovautis pakartotinės ekspertizės akto išvadomis, nes jos yra teisingos ir pagrįstos.

Atsakovė I. Ž. – D. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškovės apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ginčijamas 2008-07-25 testamentas neturi trūkumų, yra pasirašytas palikėjos ir nustatyta tvarka patvirtintas notarės. I. Ž. – D. pažymėjo, kad notarė, tvirtindama ginčijamą testamentą, patikrino testatorės asmenybę, įsitikino, kad V. K. visiškai supranta savo veiksmų esmę ir juos valdo, kad yra veiksni, išsiaiškino palikėjos valios dėl turto dalies palikimo atsakovei turinį, notarei nekilo jokių abejonių dėl testatorės sveikatos būklės, jos gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę, suformuluoti ir išreikšti savo valią. Atsakovė pažymėjo, kad V. B. G. ieškinyje nurodyti teiginiai apie velionės sveikatos būklę yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir jų teisme apeliantė nepagrindė jokiais įrodymais ar faktiniais duomenimis. I. Ž. – D. įsitikinimu, teismas pilnai, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas šiai bylai tinkamai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir pirminės bei pakartotinės ekspertizės aktus, A. G. konsultacinę išvadą ir padarė teisingą, pagrįstą bei argumentuotą išvadą, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo ir byloje nėra nustatyta, kad testamento sudarymo metu testatorės valia būtų buvusi išreikšta netinkamai ir neobjektyviai ar, kad testatorė tuo metu būtų negalėjusi suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas pagrįstai vertino, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus. Atsakovė pažymėjo, kad gydytojo E. A. raštą reikėtų vertinti kaip sudėtinę šio asmens, kaip liudytojo, apklausos dalį, nes jo pateikta informacija nėra nurodyta ar fiksuota jokiuose medicininiuose dokumentuose. Todėl jo parodymai turi būti vertinami sistemiškai ir lygiagrečiai kartu su kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais. I. Ž. – D. teigimu, E. A. parodymai neturi didesnės įrodomosios galios negu kitų liudytojų parodymai. Atsakovė pažymėjo, kad apeliantė nenurodė konkrečių duomenų apie tai, kad testatorės poelgiai ar kalba pasižymėtų keistumu ar atitiktų neveiksnaus asmens elgesį. I. Ž. – D. pabrėžė, kad teismas neturėjo pagrindo abejoti, jog geriausiai ir objektyviausiai ieškovės motinos būklę apibūdino liudytojos – medikės A. B., B. K. ir D. S., kurių parodymai sutampa su 2010-04-10 pirminės ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovė nurodė, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad testatorės ligos ar jos vartoti vaistai turėjo tiesioginės įtakos testatorės psichikos būklei testamento sudarymo metu. Testatorė savo valią 2008-07-25 sudarytame testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, ši valia turėtų būti gerbiama ir testamento sąlygos vykdomos po jos mirties. Byloje nėra duomenų, kad testatorę būtų įtakojusi atsakovė ar kiti asmenys, ar, kad testamentą palikėja būtų sudariusi dėl suklydimo.

Panevėžio apygardos teismas 2012-01-26 sprendimu V. B. G. apeliacinį skundą tenkino – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-02-25 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pripažino negaliojančiu V. K. 2008-07-25 sudarytą testamentą (notarinio reg. Nr. 4918) nuo jo sudarymo momento, priteisė iš atsakovės I. Ž. – D. ieškovės V. B. G. naudai 201 Lt žyminio mokesčio, 9 000 Lt advokato pagalbos išlaidoms atlyginti, 1 334,50 Lt ekspertizės išlaidoms padengti bei 108 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2010-04-10 ekspertizės aktas Nr. 84TPK-64 yra ydingas, nes komisija negalėjo atsakyti į visus esminius klausimus apie V. K. psichinę būklę ir pateikė prieštaringas išvadas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius remtis gydytojo E. A. pateikta informacija apie testatorės sveikatos būklę, teismas negalėjo savo sprendimo argumentuoti ir kitų byloje apklaustų liudytojų – medikių A. B., B. K., D. S. parodymais. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šalys sutiko, kad būtų paskirta dar viena pakartotinė kompleksinė ekspertizė. Panevėžio apygardos teismas 2011-06-14 nutartimi paskyrė pakartotinę pomirtinę psichiatrinę ekspertizę ir pavedė ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pakartotinės ekspertizės, atliktos 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d., akte Nr. 82TPK-20/2011 ekspertai, ištyrę visą jiems pateiktą informaciją apie testatorės V. K. ligas ir jų gydymą, padarė išvadą, kad V. K. 2008-07-25 ginčijamo testamento sudarymo dieną sirgo psichikos sutrikimu – kraujagysline demencija, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti ir numatyti pasekmių. Ekspertai konstatavo, kad pažinimo funkcijų sutrikimai, specifiniai organiniai, neurodegeneraciniai galvos smegenų pakenkimai sąlygojo tai, kad V. K. testamento sudarymo metu negalėjo visapusiškai suvokti esminės sudaromo sandorio pusės, numatyti jo moralinių ir teisinių pasekmių, adekvačiai įvertinti teisinio veiksmo tikslo, tai yra išreikšti savo tikrosios valios. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto išvada, nes ekspertai labai išsamiai ir kruopščiai ištyrė ir įvertino V. K. ligas, jų eigą, gydymą, vaistų poveikį jos psichikai. Išvados yra logiškos, išplaukiančios iš visų tyrimo metu gautų duomenų. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d. ekspertizės aktą Nr. 82TPK-20/2011 pripažino tiesioginiu įrodymu ir jo pagrindu padarė išvadą, kad dėl lėtinės galvos smegenų išemijos bei kraujagyslinės demencijos sindromo V. K. 2008-07-25 sudarant testamentą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Atsakovė I. Ž. – D. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012-01-26 sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-02-25 sprendimą bei priteisti iš ieškovės V. B. G. bylinėjimosi išlaidas. Kasatorė nurodė, kad teismai, nagrinėję klausimą dėl testamento, kaip valstybės pareigūno patvirtinto oficialaus dokumento, pripažinimo negaliojančiu, privalėjo išspręsti klausimą dėl notaro teisinės procesinės padėties. I. Ž. – D. pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ji nedarė įtakos testatorei, nesiekė sau naudingo testamento sudarymo, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atsakovė nebuvo vienašalio sandorio šalimi, todėl abejotina, ar šioje byloje I. Ž. – D. turėjo būti pripažinta atsakove. Kasatorės teigimu, šioje civilinėje byloje atsakovu turėjo būti patrauktas testamentą patvirtinęs notaras, o I. Ž. – D. turėtų buti pripažinta trečiuoju asmeniu. Atsakovė pabrėžė, kad byla išnagrinėta iš esmės neteisingai dėl netinkamos šalies. Kasatorė pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė LR CPK XIII skyriaus nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese ir dėl to iš esmės neteisingai išnagrinėjo bylą. I. Ž. – D. teigimu, Panevėžio apygardos teismui paskyrus ekspertizę, dalis medicininių dokumentų iš viso nebuvo pridėta prie civilinės bylos, minėti dokumentai iš medicinos įstaigų buvo siunčiami tiesiogiai ekspertinei įstaigai, proceso šalims šie rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti ir teismo liko neapžiūrėti. 2012-01-10 teismo posėdžio metu atsakovės atstovai nurodė, kad civilinėje byloje yra ne visos V. K. ligos istorijos. Pagal LR CPK 143, 200, 302, 324 straipsnius visi įrodymai privalo būti ištirti teisme. Kasatorė nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, esminiai medicininiai dokumentai, kurių pagrindu buvo atlikta ekspertizė ir surašytas 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d. aktas Nr. 8TPK-20/2011, buvo grąžinti medicinos įstaigoms ir teisme neištirti. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai medicininių įrodymų nelaikė rašytiniais įrodymais ir vadovavosi tik ekspertizės išvada. I. Ž. – D. pažymėjo, kad tai, jog testatorė 2008-07-25 testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų prasmę ir sugebėjo juos valdyti, įrodo kasatorės, notarės, liudytojų parodymai, medicininiai įrašai ligos istorijoje. Šiuos įrodymus teismas turėjo įvertinti kartu su ekspertizių išvadomis. Atsakovė pabrėžė, kad liudytojų parodymų nevertinimas yra akivaizdus proceso pažeidimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Panevėžio apygardos teismo 2012-01-26 sprendimą panaikino ir perdavė bylą Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Notaro materialinis teisinis suinteresuotumas ginčijant testamentą yra dėl galimo žalos atlyginimo, susijęs tik su jo tinkamu funkcijų įgyvendinimu, atliekant notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 16 straipsnis), todėl bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu notaro procesinė padėtis yra trečiojo asmens. O įpėdinis pagal testamentą turi tiesioginį teisinį interesą testamentą išsaugoti, pagal prigimtį ginčas dėl testamento galiojimo yra ginčas tarp jį inicijavusio įpėdinio ir įpėdinio pagal testamentą. Tokia pastarojo padėtis materialiniuose teisiniuose santykiuose lemia ir įpėdinio pagal testamentą, kaip atsakovo, padėtį teismo procese. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sutiko su kasatorės argumentais, kad nepridėjus prie civilinės bylos tam tikrų medicininių dokumentų, buvo iš esmės pažeista atsakovės teisė susipažinti su rašytiniais įrodymais, kurių pagrindu duota eksperto išvada ir taip sukliudyta pasisakyti dėl visų reikšmingų byloje aplinkybių. Teismo įsitikinimu, ekspertų tirta V. K. ligos istorija turėjo būti pridėta prie bylos kaip rašytinis įrodymas. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovės prašymo pridėti tokį įrodymą, buvo apribotos kasatorės galimybės naudotis LR CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, taip pažeidžiant teisės į tinkamą teismo procesą principą. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, padarytas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata, taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas, įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nuomone, analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės. Teismas, kiek leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, jog testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie per kelerius metus sirgtas ligas, vartotus vaistus ir pan. Pvz., kai pateikiama išvada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi būti aiškiai pagrindžiama, kad konkrečiu reikšmingu bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus. Paprastai tokia asmens fizinė – mentalinė būklė yra pastebima aplinkinių su juo bendraujančių asmenų, juolab artimųjų giminaičių, kurių moralinė pareiga rūpintis testatoriumi kai kuriais atvejais įgyja ir teisinę formą (pvz., CK 3.205 straipsnyje įtvirtinta vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali būti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, testatoriaus asmeniniais raštais ir pan., todėl visi jose esantys duomenys privalo būti teismo ištirti ir įvertinti (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pirmiau išvardytų įrodymų vertinimo reikalavimų nesilaikė – nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę ekspertizės aktui Nr. 82TPK-20/2011, liudytojų parodymus bei šalių paaiškinimus, atmesdamas remdamasis vien tik tuo, kad jie neturi specialių psichologijos ir psichiatrijos žinių.

Ieškovė V. B. G. pateikė prašymą civilinę bylą Nr. 2A-831-198/2012 nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas, nes yra reikalinga apklausti pakartotinę ekspertizę atlikusius ekspertus. Be to, byloje yra nemažai painių aplinkybių, kurioms išsiaiškinti reikalingi šalių atstovų žodiniai paaiškinimai. Atsakovė I. Ž. – D. palaikė ieškovės prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovė V. B. G. yra V. K., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra (b. l. I t. 6, 7, 34). Atsakovė I. Ž. – D. yra mirusios B. N. Ž. dukra, V. K. vaikaitė (b. l. I t. 41-44). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2000-04-04 sudarytu testamentu (reg. Nr. RV-679) V. K. visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko jis besusidėtų jos mirties dieną, tame tarpe ir žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini), paliko savo dukrai V. B. G. (b. l. I t. 39). Panevėžio 4-ojo nataro biuro notarės R. V. 2009-04-01 liudijimu patvirtinta, kad minėtas 2000-04-04 V. K. sudarytas testamentas yra nepakeistas ir nepanaikintas (b. l. I. t. 40). Byloje nustatyta, kad testatorė V. K. 2008-07-25 sudarė dar vieną testamentą (Notarinio reg. Nr. 699), kuriuo jai priklausančius žemės sklypus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo dalį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), paliko savo vaikaitei I. Ž. – D. (b. l. I t. 38).

Ieškovė V. B. G. ginčija 2008-07-25 sudarytą testamentą, nes jos įsitikinimu, minėto testamento sudarymo metu testatorė V. K. buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus. Pagal LR CK 5.15 str. 2 d. testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Taigi testamento negali sudaryti pilnamečiai asmenys, kurie negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nors jie ir nėra teismo pripažinti neveiksniais arba jų veiksnumas neapribotas. Sudarytas testamentas gali būti nuginčijamas (CK 5.17 straipsnis).

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2010">3K-3-443/2010</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors, atskirai paėmus, sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai. Sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą testamentą pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J., S. E., J. K. v. A. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2012;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2010">3K-3-443/2010</a>).

Siekiant nustatyti, ar V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo metu buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, byloje buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė (b. l. I t. 189). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno II teismo psichiatrijos ekspertų komisija, atlikusi V. K. pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, 2010-04-10 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-64 nurodė, kad dėl medicininėje dokumentacijoje ir civilinėje byloje pateiktų prieštaringų duomenų, komisija negali atsakyti, ar testatorė V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo dieną suvokė savo veiksmų reikšmę ir pasekmes bei galėjo juos valdyti. Minėta ekspertų komisija pateikė preliminarią išvadą, kad testamento pasirašymo metu V. K. galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, testatorės sveikatos būklė nebuvo tokia sunki, jog galėtų nulemti palikėjos veiksmų esmės ir turinio nesuvokimą (b. l. I t. 198).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno I teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisija, atlikusi pakartotinę V. K. pomirtinę psichiatrinę ekspertizę ir atsakydama į teismo užduotus klausimus, 2010-11-12 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad negali duoti kategoriško atsakymo ir pateikė tik prielaidinę išvadą, jog V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo metu sirgo psichikos sutrikimu – nepatikslinta demencija, galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti, negalėjo numatyti testamento sudarymo pasekmių. Jos sveikatos būklė savo esme ir turiniu galėjo sąlygoti nesugebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmės ir pasekmių bei juos valdyti (b. l. II t. 47).

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Panevėžio apygardos teismas 2011-06-14 nutartimi paskyrė dar vieną pakartotinę pomirtinę V. K. psichiatrinę ekspertizę ir pavedė ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (b. l. II t. 161-164) Pakartotinės ekspertizės, atliktos 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d., akte Nr. 82TPK-20/2011 ekspertai, ištyrę visą jiems pateiktą informaciją apie testatorės V. K. ligas ir jų gydymą, padarė išvadą, kad V. K. 2008-07-25 ginčijamo testamento sudarymo dieną sirgo psichikos sutrikimu – kraujagysline demencija, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti ir numatyti pasekmių. Ekspertai konstatavo, kad pažinimo funkcijų sutrikimai, specifiniai organiniai, neurodegeneraciniai galvos smegenų pakenkimai sąlygojo tai, kad V. K. testamento sudarymo metu negalėjo visapusiškai suvokti esminės sudaromo sandorio pusės, numatyti jo moralinių ir teisinių pasekmių, adekvačiai įvertinti teisinio veiksmo tikslo, tai yra išreikšti savo tikrosios valios (b. l. II t. 184-193).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. R. v. R. T. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2007">3K-3-20/2007</a>). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant nustatyti, ar testatorė V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, buvo atliktos net trys pomirtinės psichiatrinės ekspertizės. Pažymėtina, kad ekspertai pateikė dvi tikėtinas prielaidines ir vieną kategorišką išvadą. Ekspertų išvados dėl V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo metu galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti yra prieštaringos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, esant tokiai dviprasmiškai situacijai, yra būtina atsižvelgti į įrodymų visetą, t. y. įvertinti ne tik ekspertizių rezultatus, bet ir kitus byloje esančius įrodymus (medicininius dokumentus, liudytojų parodymus ir kt.)

Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl eksperto išvados vertinimo kasacinis teismas yra suformulavęs tokias taisykles, kad: eksperto išvada teismui neprivaloma; ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas; konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti, jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2010">3K-3-443/2010</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d. V. K. pomirtinę psichiatrinę ekspertizę atlikę ekspertai konstatavo, kad pažinimo funkcijų sutrikimai, specifiniai organiniai, neurodegeneraciniai galvos smegenų pakenkimai sąlygojo tai, kad V. K. testamento sudarymo metu negalėjo visapusiškai suvokti esminės sudaromo sandorio pusės, numatyti jo moralinių ir teisinių pasekmių, adekvačiai įvertinti teisinio veiksmo tikslo, tai yra išreikšti savo tikrosios valios. Ekspertai pažymėjo, kad tokią testatorės būklę nulėmė psichikos sutrikimas – kraujagyslinė demencija (b. l. 193, II t.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir siekdamas įsitikinti 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d. atliktos V. K. pomirtinės psichiatrinės ekspertizės išvadų pagrįstumu, 2013-02-26 vykusiame teismo posėdyje apklausė minėtą ekspertizę atlikusį ekspertą K. D.. Apklausos metu ekspertas nurodė, kad be kraujagyslinės demencijos V. K. sirgo kitomis gretutinėmis onkologinėmis ir širdies ligomis, kurios galėjo neigiamai veikti testatorės centrinę nervų sistemą, tačiau neturėjo esminės įtakos V. K. psichikos būklei. Teismo medicinos ekspertas K. D. pažymėjo, kad esant išeminei galvos smegenų ligai, dėl deguonies trūkumo vyksta neurodegeneraciniai galvos smegenų pakitimai. Išeminė galvos smegenų liga progresuoja į kraujagyslinę demenciją, tai yra šios ligos dėsningumas. Pasak eksperto, ligoniai gali savarankiškai gyventi ir suvokti savo veiksmus iki prasideda išeitinė ligos stadija. Ekspertas K. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad, įvertinus medicininius dokumentus, laikytina, jog 2009 m. sausio mėnesį V. K. buvo nustatyto demencijos sindromo galutinė stadija. Ekspertas taip pat pažymėjo, kad išeitinė smegenų demencijos stadija testatorei buvo prasidėjusi 2008 m. pabaigoje, 2009 m. pradžioje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamas testamentas buvo sudarytas 2008-07-25, t. y. 2008 metų viduryje. Įvertinus eksperto K. D. paaiškinimus, konstatuotina, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d pomirtinę psichiatrinę V. K. ekspertizę atlikę ekspertai nenustatė, kad ginčijamo testamento sudarymo dieną 2008-07-25 testatorei nustatyta kraujagyslinė demencija buvo pasiekusi išeitinę ar galutinę stadiją. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad smegenų demencijos progresavimas yra nustatomas pagal Blessedo demencijos skalę. Ekspertas K. D. pabrėžė, kad iš ligos istorijos ir medicininių dokumentų retrospektyviai įvertinti ligonio demencijos stadiją galimybių nėra. Iš eksperto K. D., 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d. atlikusio V. K. pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, paaiškinimų matyti, kad ekspertizės metu realiai nebuvo nustatyta, kad 2008-07-25 testatorės V. K. smegenų demencija buvo pasiekusi galutinę stadiją.

Teisėjų kolegija, 2013-02-26 teismo posėdyje ištyrusi Vilniaus universiteto Onkologijos instituto pateiktą poliklinikinę V. K. ligos istoriją Nr. 93356/07, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009-01-20 iki 2009-01-26 V. K. gydėsi VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės II neurologijos skyriuje. Testatorei nustatyta ūmi globalinė retrogradinė amnezija. Ligos istorijoje pažymėta, kad V. K. susirgo 2009-01-20 staiga, ligonė nustojo orientuotis, tapo nekritiška, jai sutriko kalba, pasikeitė bendravimas. Išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad gydymo eigoje V. K. būklė pagerėjo, pacientė pilnai prieinama produktyviam kontaktui, adekvataus elgesio. Pažymėtina, kad po stacionaraus gydymo V. K. 2009-01-26 buvo išleista iš ligoninės ambulatoriniam gydymui. Ši aplinkybė patvirtina, kad 2009 m. sausio mėnesio pabaigoje, gydytojų manymu, V. K. buvo visiškai orientuota ir galėjo savarankiškai gyventi. Medicininių dokumentų analizės metu nustatyti faktai patvirtina, kad net ir pripažinus, jog 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje testatorės smegenų demencija buvo pasiekusi galutinę stadiją, negalima kategoriškai teigti, kad V. K. negalėjo suvokti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti.

Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. – lapkričio 8 d. V. K. pomirtinę psichiatrinę ekspertizę atlikę ekspertai neturėjo pagrindo padaryti kategorišką išvadą, jog pažinimo funkcijų sutrikimai, specifiniai organiniai, neurodegeneraciniai galvos smegenų pakenkimai sąlygojo tai, kad V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo metu negalėjo visapusiškai suvokti esminės sudaromo sandorio pusės, numatyti jo moralinių ir teisinių pasekmių, adekvačiai įvertinti teisinio veiksmo tikslo, tai yra išreikšti savo tikrosios valios, nes byloje ištirtų įrodymų visuma suteikia pagrindą daryti priešingą išvadą, todėl minėtos ekspertizės rezultatai vertinami kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ekspertai neįrodė, jog 2008-07-25 testamento sudarymo metu V. K. smegenų demencija buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorė prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje buvo apklausta net aštuoniolika liudytojų, kurie nepastebėjo V. K. psichikos sutrikimų – keisto, neadekvataus elgesio, orientacijos, aplinkos suvokimo sutrikimų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad geriausiai ir objektyviausiai testatorės sveikatos ir psichikos būklę galėjo apibūdinti liudytojos – medikės A. B., B. K. ir D. S., kurios nėra susijusios su bylos šalimis jokiais giminystės ryšiais ir kurios patvirtino, kad V. K. buvo sąmoninga, gerai orientavosi aplinkoje ir pagal savo sveikatos būklę galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Testatorės psichikos sutrikimų bei valios trūkumų nepastebėjo ir 2008-07-25 testamentą patvirtinusi notarė A. Š..

Siekiant nustatyti, ar testamentą sudaręs asmuo jo sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina ne tik įvertinti testatoriaus asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes), bet ir sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Byloje nustatyta, kad po atsakovės mamos ir testatorės dukros B. N. Ž. mirties, t.y. nuo 1997 m. iki testatorės mirties V. K. ir I. Ž. – D. labai artimai bendravo. Atsakovė daugelį metų rūpinosi savo močiute (testatore), ją slaugė, tvarkė testorės buitinius reikalus. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad I. Ž. – D. su savo močiute V. K. kartu švęsdavo šventes, leisdavo laisvalaikį, tarp jų buvo susiformavęs stiprus emocinis dvasinis ryšys (b. l. I t. 84 – 90). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo principu, konstatuoja, kad testatorės sprendimas palikti dalį turto vaikaitei, kuri testatore rūpinosi ir su kuria buvo susiformavę stiprūs emociniai ryšiai bei susiklostę artimi santykiai, yra visiškai logiškas ir racionalus.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad V. K. 2008-07-25 testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę bei galėjo juos valdyti, išreiškė savo tikrąją valią ir jos sudarytas ginčijamas testamentas neturi valios trūkumų, todėl jį pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus ir atsakovei prašant iš ieškovės V. B. G. priteisiamos atsakovės I. Ž. – D. apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str.). Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose turėjo 3 700 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. II t. 133, 213; III t. 1, 13, 76). Teisėjų kolegija, atsižvelgus į bylos sudėtingumą į teisingumo ministro patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytus maksimalius dydžius, pagrįstomis laiko 1 500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, 100 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą, išlaidas, 600 Lt kasacinio skundo parengimo išlaidas ir 255 Lt atstovavimo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, išlaidas. Pažymėtina, kad atsakovė pateikė įrodymus, jog bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacine tvarka, ji turėjo 1 200 Lt advokato pagalbos išlaidų (b. l. III t. 76). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės advokatas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, neruošė jokių procesinių dokumentų ir dalyvavo tik viename teismo posėdyje, kuris truko 1 val. 36 min. Vadovaujantis teisingumo ministro patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių, I. Ž. – D. advokato suteiktos atstovavimo paslaugos maksimaliai gali būti įvertinamos 255 Lt (850 Lt * 0,15 kof. * 2 val. = 255 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovės V. B. G. atsakovės I. Ž. – D. naudai priteistinos 2 455 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Iš ieškovės V. B. G. taip pat priteisiama 108 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ir 45,08 Lt išlaidų, susijusiu su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str.3 p.,92 p.)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. B. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 455 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės I. Ž. – D. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai

Priteisti iš V. B. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 153,08 Lt išlaidų, susijusiu su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

Teisėjai Birutė Jonaitienė

Laimantas Misiūnas

Laimutė Sankauskaitė