Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-202/2007

Procesinio sprendimo kategorija

35.4 (S)

2007 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Smiltynės perkėla“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Smiltynės perkėla“ ieškinį atsakovui UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad, vadovaudamasis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, nuo 2004 m. iki 2005 m. balandžio mėnesio neatlygintinai perkėlė keltu per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į Kuršių neriją atsakovo tolimojo reguliaraus reiso autobusus, vykstančius maršrutu Klaipėda–Kaliningradas. Ieškovo turėtas už autobusų neatlygintą perkėlimą sąnaudas iš valstybės biudžeto lėšų kompensavo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija), vadovaudamasi Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 258 patvirtintos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo keleivių ir transporto priemonių neatlygintino perkėlimo keltais per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją bei neatlygintino perkėlimo užlieta krašto kelio Šilutė–Rusnė atkarpa sąnaudoms kompensuoti tvarkos 4 punktu.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, 2005 m. gegužės 11 d. atlikusi valstybinį auditą, konstatavo, kad ieškovas negali nemokamai kelti atsakovo autobusų, nes maršrutas Klaipėda–Kaliningradas kerta valstybės sieną, toks keleivių vežimas priskiriamas tarptautiniam vežimui (Kelių transporto kodekso 9 straipsnio 3 dalis), dėl to Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 258 šiuo atveju netaikytinas ir biudžeto lėšos buvo panaudotos neteisėtai. Dėl nurodytos priežasties ieškovas į valstybės biudžetą privalėjo grąžinti 205 409,02 Lt (su 18 proc. PVM). Atsakovui atsirado pareiga atlyginti ieškovui jo turėtas sąnaudas už suteiktą autobusų perkėlimo paslaugą.

Ieškovas, remdamasis CK 6.1, 6.2, 6.4, 6.38, 6.59 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo 205 409,02 Lt skolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nurodė, kad Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog programos finansavimo lėšos turi būtų panaudotos tolimojo, vietinio reguliaraus susisiekimo autobusams neatlygintinai perkelti keltais. Atsakovas vežė keleivius autobusais maršrutu Klaipėda–Kaliningradas. Pagal Kelių transporto kodekso 9 straipsnio 3 dalį toks keleivių vežimas priskiriamas tarptautiniam, nes kertama valstybės siena, todėl neatlygintinas perkėlimas, naudojant biudžeto lėšas, yra neteisėtas. Atsakovas be teisinio pagrindo įgijo neatlygintiną paslaugą, dėl to nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita ir privalo visa tai grąžinti ieškovui (CK 6.237, 6.38 straipsniai). Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas jau 2005 metų gegužės mėnesį buvo informuotas, jog reikia mokėti už kelto paslaugas, todėl jo argumentas, kad jis, žinodamas apie mokamą kėlimą keltu, būtų kitaip planavęs savo veiklą, yra vertintinas kritiškai, nes praturtėti biudžeto sąskaita būtų neteisėta ir prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 2 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, ieškovui nereikalaujant iš atsakovo atlyginimo už atsakovo autobusų perkėlimą keltais, atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita. Tačiau pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolius patyrusi šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolius patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas dėl savo kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, o atsakovas praturtėjo dėl nuostolių patyrusio ieškovo veiksmų, kuriuos jis atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Ieškovas pripažino, kad buvo įsitikinęs, jog pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį programos finansavimo lėšos taip pat naudojamos tolimojo reguliaraus susisiekimo maršrutu Klaipėda–Kaliningradas autobusų neatlygintino perkėlimo keltais sąnaudoms kompensuoti. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kuri yra asignavimų valdytoja įgyvendinant minėtą įstatymą, iki Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitos jokių pretenzijų dėl neatlygintinio atsakovo autobusų perkėlimo keltais nereiškė ir kompensuodavo ieškovui tokio perkėlimo sąnaudas. Pareigą tinkamai išaiškinti ir taikyti Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo bei Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimu patvirtintos Tvarkos nuostatas turėjo ieškovas ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Dėl to, kad jie netinkamai išaiškino ir taikė šiuos teisės aktus, atsakovo veiksmų negalima laikyti nesąžiningais. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas civilinių santykių teisėtų lūkesčių reglamentavimo principas. Jei ieškovas ir Lietuvos automobilių kelių direkcija būtų tinkamai išaiškinę ir taikę teisės aktus bei informavę atsakovą, tai atsakovas būtų turėjęs galimybę vykdyti ūkinę veiklą taip, kad nepatirtų didelių nuostolių (pvz., padidinti bilietų kainas, atsisakyti dalies reisų ir pan.). Atsakovo pasinaudojimas ieškovo suteikta galimybe neatlygintinai perkelti keltais autobusus nėra nesąžiningas jo elgesys. Atsakovo praturtėjimas nelaikytinas nepagrįstu ir nesąžiningu, nes atsirado dėl ieškovo kaltės, t. y. nesugebėjimo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, bei ieškovo veiksmų, kuriuos jis atliko išimtinai savo interesais ir rizika. Ieškovo kaltė –nurodytų teisės aktų reikalavimų neišsiaiškinimas, o ieškovo veiksmai, kuriuos jis atliko išimtinai savo rizika, – atlyginimo už autobusų perkėlimą nereikalavimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 308, 320, 331 straipsnius.

Teisėjų kolegija visiškai netyrė ieškovo ieškinyje ir atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytų argumentų, kad šalis sieja pervežimo civiliniai teisiniai santykiai, ir nemotyvavo, kodėl ieškovo argumentai dėl reikalavimo taikyti šiam ginčui prievolių teisės normas atmestini. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija netinkamai išsprendė ginčą ir priėmė ydingą sprendimą. Kadangi teisėjų kolegija nepatikrino ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytų argumentų teisės aspektu, neįsigilino į faktinių bylos aplinkybių bei taikomų materialinės teisės normų visumą, visiškai nevertino ieškovo ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos sudarytų sutarčių, kurių pagrindu buvo vykdomas ieškovo turėtų sąnaudų kompensavimas, tai darytina išvada, kad byloje nebuvo tinkamos apeliacijos.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vežimo teisinius santykius bei nepagristą praturtėjimą.

Teisėjų kolegija visiškai nenagrinėjo ginčo esmės – šalių prievolinių santykių, kylančių iš vežimo sutarties, egzistavimo ir atsakovo, kaip skolininko, pareigos atsiskaityti už jam tinkamai suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegija be pagrindo taikė CK XX skyriaus normas (nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas), kurios reglamentuoja prievoles, kylančias ne iš sutarčių ar sandorių, bet kitais pagrindais. Šiuo atveju šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, kylantys iš vežimo sutarties (CK 6.807–6.813 straipsniai). Pervežimo keltais sutartis priskirtina viešųjų sutarčių tipui, jos sudarymas patvirtinamas bilietu, užsakymu, važtaraščiu ir kitais dokumentais, taip pat konkliudentiniais veiksmais. Ieškovas yra vienintelė Lietuvoje esanti įmonė, teikianti tokio pobūdžio paslaugas, vežimo keltais maksimalius tarifų dydžius nustato valstybė, jie yra vienodi visiems klientams ir skelbiami viešai.

Šalis jau seniai sieja vežimo teisiniai santykiai, ieškovas nuo 1990 m. kelia keltais atsakovo transportą, už šią paslaugą visada buvo imamas mokestis. Įsigaliojus Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymui ir ieškovui sudarius sutartis su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, buvo įteisintas atsakovo transporto neatlygintinis perkėlimas keltais, o ieškovui atsirado teisėtas pagrindas jo turėtas perkėlimo sąnaudas atsiimti iš valstybės biudžeto. Lietuvos automobilių kelių direkcija daugiau kaip pusantrų metų mokėjo ieškovui kompensaciją, t. y. iki buvo atliktas valstybinis auditas ir nustatyta, kad atsakovas nepagrįstai naudojosi nemokamo kėlimo keltais lengvata. Ginčo šalys niekada nebuvo sudariusios jokios sutarties, kuria ieškovas būtų įsipareigojęs kelti atsakovo transportą neatlygintinai. Ieškovas niekada neišreiškė valios besąlygiškai nemokamai kelti atsakovo transportą. Ieškovui sudarius su Direkcija perkėlimo sąnaudų kompensavimo sutartis, pervežimo keltais sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo pakeista taip, kad ieškovas kelia atsakovo transportą neatlygintinai tik su sąlyga, jog jam už tai bus kompensuojama. Nors ši sąlyga šalių ir nebuvo aiškiai užfiksuota raštu, tačiau, atsižvelgiant į vežimo sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, ji yra akivaizdžiai numanoma (CK 6.196 straipsnis). Ieškovas, kaip protingas ir pelno siekiantis verslo subjektas, niekada nebūtų sutikęs nemokamai teikti atsakovui pervežimo paslaugų, juolab kad jis, kaip viešųjų paslaugų teikėjas, neturi teisės jų nemokamai teikti (CK 6.161 straipsnio 3 dalis). Pasikeitus faktinei padėčiai – nutraukus pervežimo paslaugų kompensavimą, neatlygintinis šių paslaugų teikimas yra neįmanomas. Atsakovas nuo pat nemokamų paslaugų teikimo pradžios suvokė, kad mokestis iš jo neimamas tik su sąlyga, jog ieškovui už tai bus kompensuojama iš valstybės. Atsakovas teismo proceso metu pripažino, kad aktyviai domėjosi pervežimo išlaidų kompensavimo tvarka ir jam pačiam kilo abejonių dėl išlaidų kompensavimo už tarptautinio maršruto autobusų perkėlimą. Tačiau šias abejones atsakovas traktavo savo naudai ir skatino ieškovą toliau teikti jam nemokamas paslaugas. Šalys nuo 2005 m. balandžio mėnesio sudarė transporto perkėlimo keltais sutartį, pagal kurią atsakovas moka ieškovui už suteiktas paslaugas. Tai rodo, kad jis pripažino, jog nemokamo kėlimo keltais lengvata jam buvo teikiama nepagrįstai, vadinasi, be pagrindo gauta lengvata turi būti grąžinta. Ieškovas visą laiką buvo sąžiningas: apie Direkcijos reikalavimą nutraukti nepagrįstą lengvatų taikymą nedelsdamas pranešė atsakovui, sąžiningai atsiskaitė su valstybe (grąžino sumokėtą kompensaciją) ir įgijo teisėtą lūkestį tikėtis skolos atlyginimo iš atsakovo už suteiktas paslaugas. Atsakovas privalo tinkamai įvykdyti prievolę – atsiskaityti su ieškovu už suteiktas transporto perkėlimo paslaugas (CK 6.4, 6.38, 6.59 straipsniai).

Teismui atsisakius apginti sąžiningo vežėjo (ieškovo) teises, atsakovui būtų suteikta galimybė nesąžiningai išvengti savo prievolės įvykdymo, o tokia situacija, kai už tinkamai suteiktas paslaugas asmenys gali nesumokėti, prieštarautų viešajai tvarkai ir geriems papročiams (CK 1.137 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina ir tai, kad ieškovo įmonės 96 proc. akcijų priklauso valstybei. Atsakovui neatsiskaičius su ieškovu nukentėtų viešasis interesas – valstybė negautų jai teisėtai priklausančio atlyginimo už atsakovui suteiktas paslaugas ir taip patirtų finansinių nuostolių, nes sumažėtų valstybės valdomų ieškovo akcijų rinkos vertė.

3. Netgi ir darant hipotetinę prielaidą, kad šalių nesiejo pervežimo teisiniai santykiai (reductio ad absurdum) ir yra teorinė galimybė taikyti CK XX skyriaus normas, teisėjų kolegija netinkamai taikė šias normas.

CK 6.237 straipsnyje nustatytos bendrojo pobūdžio pareigos – grąžinti be pagrindo įgytą turtą – taikymas nepriklauso nuo aplinkybės, ar asmuo, praturtėjęs kito asmens sąskaita, buvo sąžiningas ar ne. Jokiuose teisės aktuose nėra reglamentuota leidimo asmeniui pasilikti turtą sąžiningo praturtėjimo kito asmens sąskaita atveju. Teisėjų kolegija nepagrįstai nurodė, kad ieškovas patyrė nuostolių dėl savo veiksmų, kuriuos jis atliko išimtinai savo interesais ir rizika. Įstatymo sąlyga „išimtinai savo interesais ir rizika“ yra būtinoji sąlyga tam, kad būtų galima taikyti CK 6.242 straipsnio 3 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad perkėlimo paslaugos buvo teikiamos išimtinai atsakovo interesais ir rizika. Naudos iš neatlygintinio autobusų pervežimo (taip pat atsakovui surenkant iš autobusų keleivių visą kainą) gavo tik atsakovas, todėl jam turi būti priskirta ir su tuo susijusi rizika. Ieškovas niekada neprisiėmė rizikos, kad atsakovui perkėlimo paslaugas reikės teikti besąlygiškai nemokamai. Ieškovas, teikdamas šias paslaugas, pagrįstai manė, jog vadovaujantis su Direkcija sudarytomis sutartimis visos jo patirtos sąnaudos bus kompensuotos.

4. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad neatlygintinio perkėlimo sąnaudų kompensavimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus tinkamai aiškinti ir taikyti pirmiausia privalėjo ieškovas.

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo ir administravimo vykdytoja. Dėl to pareigą užtikrinti kompensavimo mechanizmo teisėtą taikymą turėjo ne ieškovas, o Lietuvos automobilių kelių direkcija, nes būtent sutarčių su Direkcija sudarymas nulėmė tai, kad įprasta atsakovo atsiskaitymo su ieškovu tvarka buvo pakeista į ieškovo turėtų išlaidų kompensavimą. Ieškovas negalėjo ir negali kontroliuoti Direkcijos veiksmų, kuriais sprendžiama, kokiais maršrutais autobusų perkėlimo išlaidos yra kompensuotinos, o kokiais – ne. Lengvatų suteikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai buvo skelbiami „Valstybės žiniose“ ir yra vienodai privalomi visiems šių teisinių santykių subjektams. Taigi pareigą tinkamai taikyti ir aiškinti šiuos teises aktus turėjo ir pats atsakovas, nes būtent jis yra tas subjektas, kuris teikė pervežimo sausumos transportu paslaugas, ir žinojo bei privalėjo žinoti, ar jo tarptautiniams maršrutams galėjo būti taikomos lengvatos, ar ne.

5. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas dėl atsakovo teisėtų lūkesčių ir galimybės vykdyti ūkinę veiklą taip, kad nepatirtų didelių nuostolių (pvz., bilietų kainos padidinimo).

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis, remdamasis tuo, jog jam nekainuoja autobusų perkėlimo keltu paslaugos, sumažintų savo teikiamų paslaugų įprastinius įkainius. Atsakovas parduodavo keleiviams bilietus, į kurių kainą galėjo ir turėjo būti įskaičiuotos išlaidos už autobusų perkėlimą keltais. Atsakovo nustatomos bilietų kainos yra reguliuojamos Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, todėl savo nuožiūra jis jų negali padidinti. Aplinkybė, kad atsakovas, vykdydamas savo ūkinę veiklą, turi šiuo metu sunkumų, nėra susijusi su ieškovu – tai ne ieškovo kaltė ir apskritai ne šios bylos dalykas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad teisėjų kolegija teisingai įvertino šalių teisinių santykių pobūdį ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas visiškai sutinka su ieškovo pozicija, kad šalių santykiai yra kilę iš pervežimo sutarties. Ginčas kilo ne dėl to, ar egzistuoja pervežimo teisiniai santykiai, bet dėl to, ar ieškovas, klaidingai informavęs atsakovą apie transporto perkėlimą nemokamai, turi teisę reikalauti, kad atsakovas jam sumokėtų už paslaugas, kurios šalių susitarimu bei pritariant Lietuvos automobilių kelių direkcijai buvo teikiamos neatlygintinai vadovaujantis netiksliu teisės aktų išaiškinimu ir ieškovo su Direkcija sudarytos sutarties pagrindu. Kadangi byloje nėra ginčo dėl šalių santykių pobūdžio, tai teismas neprivalėjo dėstyti motyvų, kodėl šalių santykiai yra pervežimo teisiniai santykiai, teisėjų kolegija tiesiog konstatavo, kad tai yra vežimas (CPK 182, 187 straipsniai). Ji pagrįstai nusprendė, kad sutartiniams vežimo santykiams, kaip vienai iš paslaugų teikimo rūšių, yra taikoma CK 6.242 straipsnio 3 dalies norma. Atsakovas neturėjo prievolės mokėti ieškovui atlyginimo už autobusų perkėlimą keltais, nes ieškovas jo nereikalavo, priešingai, paaiškino, kad pervežimas bus neatlygintinis. Kai nėra šalių susitarimo dėl apmokėjimo, tai nėra ir prievolės, nebent šalys susitartų, jog naujai sudaryta sutartis, kuria nustatytos sąlygos dėl apmokamų vežimo paslaugų teikimo, taikoma ir iki jos sudarymo buvusiems santykiams (CK 6.189 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad CK XX skyriaus normos gali būti taikomos tik tada, jei nėra šalių sudarytos sutartis. CK 6.237 straipsnio 5 dalyje konkrečiai nurodyta, kad šio kodekso XX skyriaus taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai reikalavimas susijęs su daikto išreikalavimu iš svetimo neteisėto valdymo, su įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimu, žalos atlyginimu ar prievolės šalių tarpusavio atsiskaitymais arba paslaugų teikimu. Taigi CK XX skyriaus normos gali ir turi būti taikomos šiuo atveju, kai šalių buvo sudaryta sutartis dėl neatlygintinio kėlimo keltais, kuri buvo vykdoma, bet paaiškėjo, kad ieškovas neturėjo prievolės kelti atsakovo keltų nemokamai, tačiau nusprendė, kad tokią prievolę turi, ir apie tai informavo atsakovą. Taigi susiklostė CK 6.242 straipsnio 3 dalyje nurodyta situacija, kai ieškovas nuostolių patyrė dėl savo kaltės, nes nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, o atsakovas praturtėjo dėl ieškovo veiksmų, kuriuos šis atliko savo rizika. Bilietų už kelionę autobusais kainą atsakovas nustato atsižvelgdamas į sąnaudas. Padidėjus kelionės kaštams, atsakovas įgytų pagrindą didinti bilietų kainą. Būtent taip ir būtų buvę padaryta tuo atveju, jei atsakovas būtų žinojęs, kad perkėlimas keltu nebus kompensuojamas. Valstybinio audito išvadoje nurodyta, kad būtent ieškovas ir Direkcija elgėsi neatsargiai ir kad biudžeto lėšos buvo panaudotos neteisėtai būtent dėl jų kaltės. Taigi atsakovo nemokamai gautos paslaugos negali būti pripažintos nepagrįstu ir nesąžiningu praturtėjimu, nes buvo teikiamos ieškovo rizika.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybes

Ieškovas AB „Smiltynės perkėla“ 2004 m.–2005 m. balandžio 26 d., vadovaudamasis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymu ir Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 258, neatlygintinai perkėlė keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os) atsakovo UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ tolimojo reguliaraus reiso autobusus, vykstančius maršrutu Klaipėda–Kaliningradas. Ieškovui jo turėtas už neatlygintinį autobusų perkėlimą sąnaudas kompensavo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės kontrolė, 2005 m. gegužės mėnesį atlikusį valstybinį auditą, konstatavo, kad keleivių vežimas autobusais maršrutu Klaipėda–Kaliningradas priskiriamas tarptautiniam, kuriam pagal įstatymą netaikomas neatlygintinis perkėlimas keltais, todėl biudžeto lėšų panaudojimas kompensuojant ieškovo turėtas už perkėlimą sąnaudas yra neteisėtas. Ieškovas grąžino į valstybės biudžetą jam neteisėtai išmokėtą kompensaciją.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teisės klausimas yra susijęs su materialinės teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už sutartinių prievolių neįvykdymą, aiškinimu ir taikymu.

Byloje nustatyta, kad ieškovas AB „Smiltynės perkėla“ yra viešųjų paslaugų teikimo įmonė, jos teikiamos paslaugos yra atlygintinos, paslaugų tarifai reguliuojami valstybės ir yra vienodi visiems klientams. Ieškovas 2004 m.–2005 m. balandžio 26 d. laikotarpiu suteikė atsakovui perkėlimo keltu paslaugas ir dėl to turėjo sąnaudų. Jas už atsakovą atlygindavo trečiasis asmuo Lietuvos kelių automobilių direkcija iš valstybės biudžeto, vadovaudamasis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatyme ir Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarime Nr. 258 nustatytomis lengvatomis bei sudarytos su ieškovu sutarties pagrindu. Ieškovas atsakovo transporto priemones keldavo neimdamas iš jo mokesčio tik su sąlyga, kad už jo teikiamas atlygintinas paslaugas jam kompensuodavo trečiasis asmuo. Tokia atsiskaitymo už paslaugas tvarka buvo atsakovui žinoma; tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo įsitikinę, kad ji yra teisėta.

Ginčo šalių civiliniai teisiniai santykiai yra kilę iš atlygintinos perkėlimo keltu paslaugos teikimo, taigi šalis sieja prievoliniai skolininko ir kreditoriaus teisiniai santykiai. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Perkėlimo keltu paslauga yra atlygintina, vadinasi, yra mokėjimo prievolė. Ieškovas, perkėlęs keltu atsakovo transporto priemones, kaip kreditorius, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo, kaip skolininko, kad jis sumokėtų už suteiktą paslaugą. Įstatymuose nustatyta, kad tam tikrais atvejais prievolę už skolininką gali įvykdyti trečiasis asmuo (CK 6.50 straipsnio 1 dalis, 6.257 straipsnis). Tačiau visais atvejais kreditoriui už netinkamą prievolės įvykdymą yra atsakingas skolininkas (CK 6.38 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju ieškovas nereikalavo iš atsakovo mokesčio už suteiktas paslaugas, nes mokėjimo prievolę už skolininką vykdė trečiasis asmuo Lietuvos kelių automobilių direkcija.

Išaiškėjus, kad trečiasis asmuo negali vykdyti už skolininką mokėjimo prievolės, t. y. valstybės kontrolei nustačius, kad tarptautinio pervežimo transportų priemonių perkėlimo kompensavimas valstybės biudžeto lėšomis negalimas bei grąžinus į valstybės biudžetą ieškovui išmokėtą kompensaciją, mokėjimo prievolė, kurią už atsakovą vykdė trečiasis asmuo, liko neįvykdyta. Jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai jis už tų asmenų veiksmus atsako kaip už savo. Atsakovas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiąjį asmenį Lietuvos kelių automobilių direkciją, atsako ieškovui (kreditoriui), kai trečiasis asmuo mokėjimo už atsakovą prievolę neįvykdė ar ją vykdė netinkamai (CK 6.190, 6.257 straipsniai). Atsakovui, kaip skolininkui, kyla pareiga tinkamai įvykdyti prievolę ir sumokėti ieškovui už suteiktas paslaugas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė teisės normų, reglamentuojančių skolininko civilinę atsakomybę už netinkamą prievolės įvykdymą, dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, ir tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, nors ir netaikė šių teisės normų, tačiau ginčą išsprend4 teisingai ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti ir šis paliktinas galioti.

Ieškovas pateikė įrodymus, kad už kasacinio skundo parengimą ir surašymą sumokėjo advokatui 7991,08 Lt. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio 8.12 punkte nustatyta, kad už kasacinio skundo parengimą taikytinas koeficientas 3.5, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi šiuo atveju maksimalus užmokesčio dydis yra 2100 Lt (MMA – 600 Lt x 3.5). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši suma yra pakankama, dėl to ieškovo prašymas priteisti jam išlaidas už advokato teisinę pagalbą tenkintinas iš dalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 3 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ (įmonės kodas 140033557) ieškovui AB „Smiltynės perkėla“ (įmonės kodas 140285526) 5108,18 Lt (penki tūkstančiai vienas šimtas aštuoni litai 18 ct) žyminio mokesčio ir 2100 Lt išlaidų už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis