Civilinė byla Nr. 3K-3-196/2007 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.2.5; 44.2.4; 114.8.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintais ieškiniais atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 708 428 Lt turtinei žalai bei 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 1994 m. spalio 25 d. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl to, kad bendros Lietuvos ir JAV UAB „Baltikam“ darbuotojai priiminėjo indėlius valiuta iš piliečių, gyvenančių Kaune ir kituose miestuose, ir jų nustatytais terminais negrąžindavo, t. y. dėl sukčiavimo ir turto pasisavinimo. Ieškovas kartu su kitais asmenimis tapo įtariamuoju byloje, jo bute buvo atlikta krata, 1996 m. rugpjūčio 22 d. buvo pritaikyta kardomoji priemonė. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje vyko labai lėtai, buvo vilkinamas, pažeidžiami bet kokie terminai, tik 1998 m. spalio 15 d. byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, dėl kurio ieškovas buvo suimtas ir kalinamas, bet, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 1999 m. rugsėjo 30 d. panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, byla buvo grąžinta apylinkės teismui, po to – ikiteisminiam tyrimui atlikti ir tik 2004 m. gruodžio 3 d. buvo nutraukta suėjus senaties terminui. Dėl neleistino proceso užvilkinimo ieškovas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT), kuris iš dalies patenkino ieškovo skundą ir 2003 m. lapkričio 6 d. priteisė piniginę kompensaciją, konstatavęs, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis, įtvirtinantis teisę į bylos išnagrinėjimą iš esmės per protingai įmanomą laikotarpį. Kadangi ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismas neįrodė, kad ieškovas būtų padaręs nusikaltimą, todėl jis laikytinas nekaltu. Dėl nepagrįsto ir itin ilgo proceso, trukusio daugiau nei dešimt metų, ieškovas buvo nuolat traumuojamas šaukimais į teismo posėdžius, jam buvo taikytos kardomosios priemonės, jis be pagrindo atliko laisvės atėmimo bausmę. Ieškovo teigimu, jis patyrė daug dvasinių kančių, sutriko sveikata, pakenkta verslui, karjerai, patirta didelė turtinė žala. Prašomą atlyginti 1 708 428 Lt turtinę žalą sudaro: 326 000 Lt pajamų, kurių dėl baudžiamojo proceso ieškovas negavo, tačiau galėjo gauti, dešimt metų dirbdamas finansų makleriu įmonėje „Finija“, įsteigtoje iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir sužlugdytoje dėl baudžiamojo proceso, nes, paskleidus informaciją apie jį visuomenei, įmonė neteko klientų ir negalėjo tęsti veiklos; 240 000 Lt dydžio negautos pajamos dėl nušalinimo nuo Žemės banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigų, nes jam einant šias pareigas mėnesinis atlyginimas buvo 2 000 Lt; 100 000 Lt per metus už kiekvienus metus nuo 1994 metų (bylos iškėlimo) iki 2004 metų (bylos nutraukimo), negautų dėl baudžiamojo proceso pajamų, kurias jis minimaliai galėjo gauti iš R. M. individualios įmonės veiklos. Ieškovas taip pat prašė priteisti išlaidas, kurias jis patyrė dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo Lietuvoje ir civilinės bylos nagrinėjimo EŽTT. Ieškovas prašomą priteisti neturtinę žalą įvertino 1 000 000 Lt, nes dėl bylos iškėlimo buvo sugadinta ieškovo sveikata, jis susirgo ir iki šiol serga nuolat atsinaujinančiomis ligomis (skrandžio opa, žarnos opaligė), patyrė psichologinę traumą, lankėsi pas psichologę, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, asmenybės pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, įdarbinimo bei bendravimo galimybių sumažėjimą; kadangi buvo kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, informacija apie tai plačiai pasklido visuomenės informavimo priemonėse, jis neteko galimybės mokytis, planuoti ir gausinti šeimą, buvo suvaržytos jo galimybės atlikti piliečio pareigas, atnešti naudą valstybei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškovo naudai 1 100 Lt turtinei žalai ir 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą vilkinant baudžiamąjį procesą per laikotarpį nuo 1995 m. birželio 20 d. iki EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo priėmimo, nutraukė, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad deliktinė civilinė valstybės atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu, t. y. atsakomybė be kaltės, atsiranda, jeigu konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės ir (ar) neturtinės žalos. Neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio 1 dalies, taip pat Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo, taikytino ginčo teisiniam santykiui, 2 straipsnio 4 dalies prasme yra suvokiami kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ir (ar) neturtinė žala. Teismas nurodė, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog baudžiamoji byla, kurioje ieškovas ir kiti asmenys buvo patraukti įtariamaisiais, kaltinami bei teisiami, buvo iškelta 1994 m. spalio 25 d. Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir užbaigta tik 2004 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi nutraukus baudžiamąjį procesą (kaltinamajam R. M. - dėl kaltinimų pagal BK 274 straipsnio 3 dalį, 275 straipsnio 3 dalį) suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, tai reiškia, kad baudžiamasis procesas šioje byloje truko daugiau nei dešimt metų. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimas truko itin ilgą laiką, tačiau, teismo teigimu, ši aplinkybė savaime nereiškia neteisėtų valstybės ir atitinkamų institucijų veiksmų dėl tokios ilgos proceso trukmė buvimo, todėl būtina įvertinti, ar egzistuoja neteisėti ir kalti atsakovo veiksmai, lėmę itin ilgą baudžiamojo proceso trukmę, t. y. ar procesas truko neprotingai ilgą laiką dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jo sąmoningo ir nepagrįsto proceso vilkinimo ir ieškovo teisės į greitą ir operatyvų procesą pažeidimo. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kad ieškovas 1999 m. lapkričio 2 d., t. y. jau po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismų nuosprendį bei nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, kreipėsi su peticija prieš Lietuvos Respubliką į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nurodydamas, jog baudžiamajame procese prieš jį buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas „protingo termino“ reikalavimas, t. y. teisė į teismą per protingą laikotarpį. Išnagrinėjęs ieškovo peticiją EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo, jog procesą baudžiamojoje byloje galima laikyti sudėtingu, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltinamųjų skaičių (penki) ir įtariamų nusikaltimų prigimtį, t. y. finansines klaidas, kurias, manoma, padarė pareiškėjas. EŽTT konstatavo neteisėtus valstybės veiksmus - baudžiamojo proceso vilkinimą ir ieškovo teisės į teismą per protingą terminą, t. y. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, pažeidimą, todėl iš dalies patenkino ieškovo skundą. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos už pajamas ir galimybes, kurias jis prarado dėl prieš jį iškelto proceso trukmės, atlyginimo, nenustatęs priežastinio ryšio tarp konstatuoto pažeidimo ir nurodytos materialinės žalos, tačiau nustatė, jog ieškovas patyrė nematerialinę žalą, kuri nepakankamai kompensuota nustačius pažeidimą, todėl priteisė pareiškėjui 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 000 eurų bylinėjimosi išlaidas. Teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu EŽTT sprendimu yra konstatuotas neteisėtas baudžiamojo proceso vilkinimas ir ieškovo teisės į teismą per protingą terminą pažeidimas laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 20 d., kai Konvencija įsigaliojo Lietuvai, iki EŽTT sprendimo priėmimo, šie faktai bei aplinkybės neturi būti iš naujo įrodinėjami šiame civiliniame procese (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjusiu EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu jau yra nustatyti faktai ir išspręstas ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nepagrįstu baudžiamojo proceso vilkinimu per pirmiau nurodytą laikotarpį, ir šis reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu bei ieškinio dalyku, tuo tarpu ieškinio dalyko apimties (t. y. reikalaujamos priteisti turtinės ir neturtinės žalos) skirtumas (t. y. prašomos priteisti sumos padidėjimas ar sumažėjimas) nelaikytinas ieškinio dalyko pasikeitimu, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas jau nebegali kelti tų pačių klausimų, ginčyti įsiteisėjusiu EŽTT sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių, reikšti tapataus reikalavimo (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teismas nurodė, jog ankstesnę bylą nagrinėjusio teismo konstatuoti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje, ir jie neturi bei negali būti iš naujo teismo tiriami ir vertinami, dėl šio ieškovo reikalavimo jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, bylos dalis dėl ieškovo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą nepagrįstu ir neteisėtu baudžiamojo proceso vilkinimu laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 20 d. (Konvencijos įsigaliojimo Lietuvai) iki EŽTT sprendimo priėmimo 2003 m. lapkričio 6 d., nutrauktina (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Teismas nurodė, jog laikotarpiu nuo baudžiamosios bylos iškėlimo 1994 m. spalio 25 d. iki 1995 m. birželio 20 d. ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie neteisėtą ir nepagrįstą baudžiamojo proceso vilkinimą. Teismas nurodė, kad įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą minėtu laikotarpiu, kai buvo atliekami pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai, ir atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamų asmenų skaičių, teismo teigimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog procesas baudžiamojoje byloje vyko ilgą laiką, todėl, nenustatęs pagrindų, kad procesas byloje buvo vilkinamas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmų, šią ieškovo reikalavimo dalį atmetė. Vertindamas laikotarpį nuo EŽTT sprendimo priėmimo (taip pat ir iki sprendimo priėmimo) iki baudžiamojo proceso nutraukimo, teismas pažymėjo, jog iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos (37-40 tomai) matyti, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo daug kartų atidedamas, tai natūraliai lėmė ilgą proceso trukmę ir negalėjimą iš esmės užbaigti bylos nagrinėjimo, tačiau baudžiamosios bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas buvo atidedamas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo teismo, bet dėl priežasčių, už kurias atsako ieškovas ir kiti kaltinamieji baudžiamojoje byloje, t. y. esant paties ieškovo, jo gynėjo (advokato) ar kitų teisiamųjų bei jų gynėjų prašymams atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ar išspręsti kitus procesinius klausimus (pavyzdžiui, prašymus dėl teismo nušalinimo, apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių ir t. t.). Esant tokioms aplinkybėms, teismas atmetė ieškovo argumentus dėl to, kad procesas baudžiamojoje byloje truko ilgą laiką ir buvo vilkinamas dėl neteisėtų teismo veiksmų, nes nenustatė jokių teismo veiksmų bei iniciatyvos vilkinant baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Teismas konstatavo, jog, nenustačius neteisėtų teismo veiksmų vilkinant procesą, negalimas ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas, todėl šiuo pagrindu ieškovo reikalavimas atmestinas.
Dėl ieškovo argumentų dėl procesinių prievartos priemonių - kratos, turto arešto, rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir kt. taikymo teismas nurodė, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ieškovui 1994 m. lapkričio mėnesį tapus įtariamuoju byloje, 1994 m. lapkričio 29 d. buvo priimtas nutarimas daryti kratą, taip pat 1994 m. lapkričio 29 d. buvo priimtas nutarimas areštuoti turtą, 1996 m. gegužės 15 d. nutarimu buvo areštuotos ieškovo akcijos Kooperacijos banke, 1996 m. rugpjūčio 16 d. buvo atlikta daiktinių įrodymų, paimtų kratos metu, apžiūra (baudžiamoji byla; T. 16, b. l. 58-97), 1996 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ši kardomoji priemonė buvo paskirta ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria buvo panaikinti žemesnių instancijų teismų nuosprendis ir nutartis, priėmimo ir panaikinta įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 3 d. nutarčiai, kuria baudžiamasis procesas buvo nutrauktas dėl senaties termino. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šios jam paskirtos procesinės prievartos priemonės bei kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo neteisėtos, todėl atsakovas turėtų atlyginti dėl jų padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Teismo teigimu, visus savo ieškinio reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą dėl žalos, padarytos neteisėtu pirmiau nurodytų procesinės prievartos ir kardomųjų priemonių pritaikymu, atlyginimo, ieškovas iš esmės grindė baudžiamojo proceso nutraukimu, kuris, ieškovo nuomone, reiškia, jog nebuvo pagrindo jam taikyti jokių baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų priemonių. Teismas šį ieškovo argumentą atmetė kaip nepagrįstą ir neatitinkantį CK 6.272 straipsnio aiškinimo bei teismų praktikos aptariamos kategorijos bylose. Teismas pažymėjo, kad vien baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesuponuoja visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų procesinių sprendimų (nutarimų, nutarčių ir t. t.) neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo, vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, kaltinamojo nuosprendžio nebuvimas, kaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas negali būti besąlyginis pagrindas konstatuoti, jog visi ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai buvo neteisėti. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu, taikant procesinės prievartos ar kardomąsias priemones (nagrinėjamu atveju –atliekant kratą, areštuojant turtą, skiriant rašytinį pasižadėjimą neišvykti), buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinių prievartos priemonių neteisėtumo, ieškovui taikytos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamais procesiniais sprendimais (pavyzdžiui, nutarimu skirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarimu atlikti kratą ir t. t.) bei atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo nustatytas materialines ir procesines suėmimo sąlygas.
Teismas pažymėjo, kad skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus ir t. t. Šia nuostata reikalaujama teisėto kardomosios priemonės ir procesinės prievartos priemonės paskyrimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu, todėl ieškovo argumentą, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, ieškovo kaltumo konstatavimo nebuvimas, kaip viso baudžiamojo proceso rezultatas, reiškia, jog tokio kaltumo nebuvo ir pirmiau nurodytų procesinių prievartos priemonių paskyrimo metu, dėl ko nebuvo pagrindo jų taikyti, teismas atmetė. Teismas nurodė, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovui buvo paskirtas bei kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius sunkius nusikaltimus, tikimybe, kad neapribojus jo laisvės ar nepaskyrus tam tikrų prievartos priemonių, kaltinamasis (ieškovas) gali trukdyti nustatyti tiesą, šie procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktis, 5 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, jog pridėtoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų skundęs šiuos procesinius veiksmus ar jam paskirtą kardomąją priemonę baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta instancine tvarka, byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą atliekant kratą, areštuojant turtą, taikant rašytinį pasižadėjimą neišvykti ieškovui. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, nustatė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų taikant šias procesines prievartos ir kardomąją priemonę, o nesant veiksmų neteisėtumo, negalima patenkinti ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra grindžiamas neteisėtu nuteisimu, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendis ir nutartis kasacinės instancijos teismo buvo panaikinti, o po to - baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie suvaržė visų nuteistųjų teises ir sukliudė visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir dėl ne iki galo, neišsamiai išnagrinėtų apeliacinių skundų. Teismas pažymėjo, kad kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjant bylą teismuose buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tarp jų nurodyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakyta dėl R. M. išteisinimo pagal BK 274 straipsnio 3 dalį, nors aprašomojoje dalyje apie tai kalbama; neaišku, už kokias veikas R. M. nuteistas, nepasisakyta dėl kai kurių naujų bylos nagrinėjimo metu išaiškėjusių įrodymų; aiškiai neteisingai išspręstas civilinis ieškinys ir t. t.
Teismas pažymėjo, kad dėl ieškovo ir kitų teisiamųjų byloje asmenų nebuvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis; kasacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo konstatuota, jog negalimas ieškovo nuteisimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui nereiškia baudžiamojo proceso pasibaigimo ieškovą reabilituojančiais pagrindais (kaip yra išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju), nes senaties terminas siejamas su draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, t. y. priimti apkaltinamąjį nuosprendį; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui jau nebegalimas apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia asmens išteisinimo bei to, kad visas baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir vykdytas neteisėtai, todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, jog baudžiamojo proceso nutraukimas suėjus senaties terminui prilygintinas išteisinimui, nes nekonstatuotas kaltumas. Teismas nurodė, jog vadovaujantis teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-150/2003) tais atvejais, kai aukštesnės instancijos teismas panaikina žemesnės instancijos teismo (teismų) priimtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį (nuosprendžius) ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ar pats priima naują nuosprendį, ieškovo teisė į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu pagal apkaltinamąjį nuosprendį, atlyginimą atsiranda po to, kai dėl jo priimamas išteisinamasis teismo nuosprendis, t. y. įvyksta visiškas reabilitavimas, kaltumo nusikaltimo padarymu paneigimas ir nuteisimo negalimumo apskritai konstatavimas, taip pat nustatoma esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nuteisimo metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą asmenys turi tik tuo atveju, jeigu yra įsiteisėjęs procesinis sprendimas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo asmuo buvo nuteistas kriminaline bausme, arba nuteistą asmenį išteisinti dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, kad teismas padarė klaidą, jeigu neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien tik arba iš dalies dėl nuteistojo kaltės, jeigu baudžiamasis procesas pagal BPK yra pasibaigęs. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas išteisintas nebuvo, jo nuteisimo negalimumas nepaneigtas, baudžiamasis procesas nebuvo pabaigtas vien panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį, nes baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo, t. y. priimta nutartis ieškovą nereabilituojančiais pagrindais (pagrindu, kuris neleidžia daryti vienokios ar kitokios išvados dėl ieškovo kaltumo ar nekaltumo padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas). Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų nuteisiant ieškovą ir atsirasti ieškovo teisei į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nuteisiant, atlyginimą.
Teismo teigimu, ta aplinkybė, kad ieškovas neturi teisės į žalos, padarytos nuteisiant, atlyginimą, nes galutiniu procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje ieškovas nebuvo reabilituotas, konstatuojant negalimumą pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimus, nereiškia, jog ieškovui pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas laikotarpiu nuo Kauno apylinkės teismo 1998 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo ankstesnė ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo pakeistas į suėmimą, įsiteisėjimo (Kauno apygardos teismui priėmus 1998 m. kovo 22 d. nutartį) iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria ieškovas buvo paleistas iš suėmimo, buvo teisėta. Iš pridėtos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d., t. y. nuo Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme, paskelbimo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria šis nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinti, paskelbimo. Teismas pažymėjo, kad per visą laikotarpį nuo baudžiamosios bylos iškėlimo iki pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nebuvo pagrįsto pagrindo ir poreikio ieškovui taikyti sunkiausios ir griežčiausios savo esme kardomosios priemonės – suėmimo, apsiribojant rašytinio pasižadėjimo neišvykti pritaikymu, faktinės aplinkybės, egzistavusios apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu, nesiskyrė nuo faktinių aplinkybių, egzistavusių per rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymo laikotarpį, byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pažeidęs jam pritaikytą kardomąją priemonę, todėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti pakeitimas griežtesne kardomąja priemone – suėmimu atsižvelgiant į jo paskyrimo aplinkybes bei situaciją, ypač į tai, kad apkaltinamojo teismo nuosprendžio paskelbimo metu ir kelias dienas po to ieškovas gulėjo ligoninėje, taip pat į tai, kad kasacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo suėmimas buvo panaikintas ir vėliau ieškovui nebuvo pagrindo taikyti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, buvo paskirtas tik rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pagaliau, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus ir jų taikymo aptariamoje situacijoje būtinumą, teismas padarė išvadą, jog toks pagrindas neegzistavo ir laikotarpiu nuo minėto Kauno apylinkės teismo nuosprendžio iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, todėl ieškovo suėmimas šiuo laikotarpiu laikytinas neteisėtu ir sudarančiu pagrindą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad ir Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo, galiojusio ieškovo suėmimo taikymo metu, 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisė į žalos atlyginimą atsiranda, jeigu yra įsiteisėjęs procesinis sprendimas panaikinti teismo nutartį, pagal kurią asmeniui buvo paskirtas suėmimas; kadangi nagrinėjamu atveju tokiu procesiniu sprendimu laikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, kuria ieškovas buvo paleistas iš suėmimo, yra pagrindas pripažinti ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu per nagrinėjamą laikotarpį, atlyginimą. Teismas taip pat nurodė, jog, konstatavus neteisėtą ieškovo suėmimą pirmiau nurodytu laikotarpiu, yra pagrindas spręsti ir turtinės žalos atlyginimo galimybę (CK 6.272 straipsnio ir ieškovo nuteisimo metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo pagrindu). Ieškovas prašė atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Teismo teigimu, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų – 1996 m. sausio 25 d. ieškovo R. M. pareiškimo, jo prašymų ir UAB FMĮ „Finija“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 1996 m. sausio 30 d., nutarimų (protokolas Nr. 4) – matyti, kad UAB FMĮ „Finija“ 44 paprastosios vardinės akcijos buvo perrašytos D. M., tai patvirtina ir 1996 m. vasario 23 d. išduotas Laikinasis akcininko pažymėjimas D. M. vardu. Tik 2006 m. kovo 18 d. sutartimi D. M. neatlygintinai perleido savo sūnui – ieškovui R. M. - 44 paprastąsias vardines UAB FMĮ „Finija“ akcijas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovo neteisėto suėmimo metu – nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d. – jis nebuvo UAB FMĮ „Finija“ akcijų savininkas, todėl negalėjo turėti jokios materialinės naudos iš šio nematerialaus turto, kurio nuosavybės teise nevaldė. Teismas nurodė, kad neteisėto suėmimo metu ieškovas jau nedirbo UAB FMĮ „Finija“, tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2005 m. gegužės 3 d. pažyma (T. 1, b. l. 108-109), iš kurios duomenų matyti, kad ieškovas šioje bendrovėje dirbo nuo 1995 m. liepos 3 d. iki 1998 m. sausio 15 d. Teismas pažymėjo, kad asmeniui turi būti atlyginami tik tie nuostoliai, kuriuos jis prarado dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių taikymo, t. y. tai, ką jis būtų neabejotinai gavęs kaip pajamas, jei jo laisvė nebūtų buvusi suvaržyta. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė (CPK 178 straipsnis) ir nepagrindė materialinės žalos, t. y. 326 000 Lt, dydžio atsiradimo, nes ieškinio patikslinime pateikti apskaičiavimai, padaryti remiantis Vertybinių popierių komisijos darbo ataskaita, negali būti laikomi įrodymu apie tai, kad UAB FMĮ „Finija“ būtų gavusi tokį patį ar panašų pelną lentelėje paskaičiuotu laikotarpiu. Rašytinių įrodymų apie tai, kokias pajamas įmonė gavo, kai akcijas nuosavybės teise valdė D. M., byloje nėra. Teismas atmetė ir ieškovo prašymą priteisti 240 000 Lt negautų pajamų dėl nušalinimo nuo Žemės banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigų, nes ieškovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę apie tai, kad jis neteko darbo Žemės banke dėl neteisėto nuteisimo, teismui iš viso nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad ieškovas būtų ėjęs šias pareigas ir gavęs nurodyto dydžio atlyginimą. Teismas plačiau nepasisakė ir dėl prašomos materialinės žalos atlyginimo – 100 000 Lt per metus, skaičiuojant šią sumą už kiekvienus dešimt metų, dėl to, kad ieškovas negavo pajamų iš jo personalinės įmonės, nes, iš minėtos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos matyti, kad ieškovas socialinio draudimo įmokas už darbo užmokestį šioje įmonėje mokėjo tik nuo 2001 m. balandžio 24 d., personalinė įmonė buvo įkurta taip pat 2001 metais, taigi laikotarpiu iki šios įmonės įkūrimo R. M. jokių pajamų iš įmonės negavo ir negalėjo gauti. Be to, EŽTT taip pat atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos už pajamas ir galimybes, kurias jis prarado dėl prieš jį iškelto proceso trukmės, atlyginimo, nenustatęs priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir nurodytos materialinės žalos, kaip ir ieškovo prašymą priteisti žalai atlyginti ieškovo turėtas išlaidas Danijos advokato pagalbai apmokėti. Tokių išlaidų ieškovas turėjo, nagrinėjant jo bylą prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau, iš byloje pateikto sprendimo (T. 1; b. l. 58-71) matyti, kad teismas pažymėjo, kad visos pateiktos pažymos apie mokesčius (duomenys) nesudaro būtinų išlaidų, patirtų, siekiant atlygio už Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą ir, vertindamas pagal teisingumo principus, ieškovui priteisė 5 000 eurų išlaidas. Ieškovas pripažįsta, kad iš dalies atsiskaitė su Danijos advokatu, Lietuvos valstybei išmokėjus jam priteistus pinigus. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti žalą – Danijos advokato išlaidas dėl bylos prieš Lietuvos valstybę Strasbūre, kurias iš dalies priteisė EŽTT. Teismas atmetė ir ieškovo prašymą priteisti 300 Lt materialinei žalai atlyginti, sumokėtus už advokato M. Lošio pagalbą baudžiamojoje byloje, nes tokias išlaidas už advokato pagalbą ieškovas turėjo sumokėti tik 2004 m. birželio 5 d. (T. 1; b. l. 123), taip pat prašymą atlyginti kelionės į Daniją, kurios metu ieškovas su advokatu M. Lošiu rinko dokumentus, išlaidas, nes šalys laisvos rinktis, kaip ir kokiu būdu jos gali ir turi rinkti įrodymus civilinėje byloje, tačiau pareigos valstybei atlyginti tokius nuostolius įstatyme neįtvirtinta. Teismo teigimu, atmestinas ir ieškovo prašymas priteisti materialinei žalai atlyginti 141 000 Lt kelionės išlaidas iš Vilniaus į Kauną dalyvauti baudžiamosios bylos posėdžiuose kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis), nes ieškovas iš viso nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių turėjus tokias išlaidas, o vertinant materialinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgtina į tai, kad jam priklauso tokios žalos atlyginimas tik dėl neteisėto suėmimo, todėl savaime suprantama, jog, būdamas suimtas, jokių kelionės išlaidų kaštų ieškovas negalėjo turėti. Ieškovo prašymą atlyginti 9 000 Lt turtinę žalą, turėtą sumokėti už advokato V. Barkausko teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, teismas tenkino iš dalies priteisdamas 1 100 Lt (CK 6.272 straipsnis), motyvuodamas tuo, kad tokią materialinę žalą ieškovas turėjo laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d., kai jis buvo suimtas, kitą dalį dėl žalos atlyginimo už advokato V. Barkausko gynybą baudžiamojoje byloje atmetė, nes ji apima laikotarpį, nesusijusį su atsiradusiu pagrindu materialinei žalai atlyginti.
Ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo 1 000 000 Lt neturtinei žalai, patirtai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų baudžiamojo proceso metu, atlyginti teismas tenkino iš dalies, motyvuodamas tuo, jog teismas tik iš dalies tenkina ieškinį, nes ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant neteisėtų atsakovo veiksmų taikant ieškovui procesines prievartos priemones, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, vilkinant procesą, nuteisiant, negali būti tenkinamas, egzistuoja pagrindas priteisti ieškovui tik neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu, atlyginimą. Teismo teigimu, ieškovas įrodė neturtinės žalos, kaip būtinos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, buvimo faktą, nes, iš ieškovo paaiškinimų, baudžiamosios bylos medžiagos, pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad dėl neteisėto suėmimo ieškovas natūraliai ir objektyviai patyrė dvasinį sukrėtimą, kančias, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį skausmą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovas baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, informacija apie ieškovo ir kitų teisiamųjų byloje asmenų suėmimą apkaltinamojo teismo nuosprendžio pagrindu plačiai pasklido visuomenės informavimo priemonėse, kėlė padidintą visuomenės susidomėjimą, tai, teismo manymu, leidžia teigti apie pakankamai didelių ir gilių dvasinių išgyvenimų patyrimą.
Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo aptariamos kategorijos bylose, taip pat į tai, kad ieškovas buvo nepagrįstai suimtas pakankamai ilgą laiko tarpą (apie metus), per tą laiką neturėjo galimybės mokytis, dirbti, gausinti šeimos, suėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo reputacijai, sumažėjo ieškovo bendravimo galimybės, pagaliau, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo asmenines savybes, taip pat į neturtinės žalos atlyginimo dydžio praktiką šios kategorijos bylose, į tai, jog Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (galiojusio ieškovo suėmimo laikotarpiu) 7 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad atlygintinos moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip 10 000 Lt, teismas konstatavo, jog yra protinga ir teisinga priteisti ieškovui 2 000 Lt neturtinės žalos kompensaciją. Teismas tik iš dalies sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo jo sveikata, jis buvo priverstas gydytis, susirgo neišgydomomis ir nuolat atsinaujinančiomis ligomis. Teismo teigimu, iš teismui pateiktų medicininių dokumentų išrašų ir kitų rašytinių įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėto ieškovo suėmimo ir pablogėjusios sveikatos, žalos ieškovo sveikatai, tačiau tikėtina, kad neteisėti atsakovo veiksmai galėjo būti viena iš aplinkybių, paskatinusių ar galėjusių paskatinti bei nulemti ir taip jau turėtų ligų paūmėjimą, sveikatos būklės pablogėjimą, juolab, kad suėmimo paskyrimo metu ir kurį laiką po jo ieškovas gulėjo ligoninėje, ir vienokių ar kitokių sveikatos problemų turėjimas per visą baudžiamojo proceso trukmę yra abejonių nekeliantis faktas. Teismas taip pat nurodė, kad nėra galimybės priteisti ieškovui didesnės neturtinės žalos kompensacijos sumos, nes ilga suėmimo trukmė buvo iš dalies nulemta paties ieškovo veiksmų, t. y. ieškovo ir jo gynėjo prašymų atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, atostogų, gynėjo užimtumo kitose bylose ir kitų nuo paties ieškovo ir kitų teisiamųjų priklausančių aplinkybių.
Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. spalio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeitė, neturtinės žalos atlyginimą, priteistą ieškovui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, padidino iki 20 000 Lt, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos, nepagrįstai rėmėsi ieškovo suėmimo metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad atlygintinas moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip 10 000 Lt, ir todėl teismas, ribojamas šio dydžio, priteisė ieškovui 2 000 Lt moralinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu pripažino, kad Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostata,,Atlygintinos moralinės žalos dydis [....] negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime išaiškino, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog įstatymas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, ir šio įstatymo (jo dalies) atitinkamiems teisėkūros subjektams jo nepanaikinus, jis jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas, nes tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta. Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, negali pripažinti pagrįstu pirmosios instancijos teismo nurodyto argumento, jog ieškovui priteistinos moralinės žalos dydis negali viršyti 10 000 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Lt suma yra pernelyg maža ieškovui padarytai moralinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas pagrįstai nurodė, jog, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama tiek į bendruosius įstatyme išvardytus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tiek ir į specifinius faktorius, būdingus šiai bylų kategorijai: taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes ir kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės konkrečiam asmeniui.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas teisingai nurodė, jog ieškovas buvo suimtas pakankamai ilgą laiko tarpą, kad suėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo asmenybei, jo reputacijai, sveikatai. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog beveik neįmanoma atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą pinigais, bet materialinis atlyginimas vis tiek turi būti tam tikra satisfakcija už asmens patirtą moralinę skriaudą. Tai pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodydamas, jog materialinis atlygis asmeniui negali atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad už teismo nustatytą neteisėtą suėmimą ieškovui priteistinas moralinės žalos dydis turi būti padidintas iki 20 000 Lt. Negalima sutikti su apelianto pozicija, jog tik milijoninis žalos atlyginimas galėtų būti tinkamas, lyginant su patirta skriauda. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog moralinės žalos pinigais atlyginti neįmanoma; paprastai asmeniui, patyrusiam vienokią ar kitokią moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, kad dėl jo buvo pasielgta neteisėtai; taip pat nurodė, kad neabejotinai turi būti atsižvelgta ir į pačios valstybės, kuri turi atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį, kitas panašias aplinkybes, taip pat į EŽTT praktiką šios kategorijos bylose. Dėl to 20 000 Lt suma, teisėjų kolegijos nuomone, yra visiškai pakankama moralinei žalai atlyginti.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kiti ieškovo pareikšti reikalavimai dėl baudžiamojo proceso vilkinimo ir teisės į teismą per protingą terminą pažeidimo, procesinių prievartos priemonių – kratos, turto arešto, rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymo, nuteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos sprendime išspręsti tinkamai, pagrįsti ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir priteistą iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturtinę žalą padidinti nuo 20 000 Lt iki 1 000 000 Lt, o turtinę - nuo 1100 Lt iki 1 708 428 Lt, padidinti priteistas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir išlaidas už kasacinio skundo surašymą nuo 1237 Lt iki 12570 Lt.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl atlygintinos žalos dydžio. Atsakovo bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai įtvirtinta CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsakovo kaltė, padarius kasatoriui žalą, buvo pagrįsta ištirtais įrodymais; atsakovo kaltės teisme neneigė ir atsakovo atstovas. Kadangi nėra apribojimų padarytai žalai atlyginti, tai visi nuostoliai, atsiradę dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kasatoriui turi būti atlyginti visiškai. Kasatorius pirmosios instancijos teisme pateikė žalos (nuostolių) skaičiuotę, tačiau teismai nepagrįstai ja nesivadovavo. Kasatorius dėl nepagrįstai ilgo proceso, jam taikomų kardomųjų priemonių išgyveno dideles dvasines kančias, sutriko jo sveikata, buvo ribojama jo laisvė ir teisė judėti, buvo sužlugdytas jo verslas, karjera, nuolat jautė nepatogumus, reputacijos pablogėjimą, įsidarbinimo bei bendravimo galimybių sumažėjimą. Be to, ir po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, kad baudžiamasis procesas dėl ieškovo buvo nepagrįstai ilgas, baudžiamoji byla iki baudžiamojo proceso nutraukimo buvo nepagrįstai vilkinama. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir visiško nuostolių atlyginimo principą, teismai nepagrįstai kasatoriui priteisė tik nedidelę dalį jo patirtų nuostolių.
Dėl turtinės žalos priteisimo. Teismai, spręsdami dėl priteistinos turtinės žalos dydžio, rėmėsi tuo, kad kasatorius pateikė nepakankamai įrodymų patirtai žalai pagrįsti. Kadangi teismai bylose dėl žalos atlyginimo turi būti aktyvūs, tai kasatoriui nurodžius objektyvias priežastis, dėl kurių negalėjo pateikti tam tikrų dokumentų, prievolė rinkti įrodymus taip pat teko ir teismui (CPK 179 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teismai, priteisdami bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi proporcingumo principu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, padidinęs priteistinos neturtinės žalos dydį nuo 2000 Lt iki 20 000Lt, priteistų atstovavimo išlaidų nepadidino, nors turėjo proporcingai padidėti ir atstovavimo išlaidų kompensavimas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateiktame atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą nurodo, kad su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsakovo atstovas nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl priteistinos žalos dydžio yra nepagrįsti, nes pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalos dydį turi įrodyti ieškovas, ji nėra preziumuojama, o jeigu ieškovo pateikti įrodymai yra prieštaringi, jų faktinį dydį nustato teismas. Pagrindas atlyginti žalą yra ne kasatoriaus aritmetinis skaičiavimas, kurį jis pateikė pirmosios instancijos teismui, o turi būti pateikti įrodymai pagal CPK 178 straipsnį, patvirtinantys žalos dydį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo negautų pajamų dydį ir kitą dėl vykdomo baudžiamojo proceso patirtą turtinę žalą.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamosios bylos vilkinimo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo priėmimo iki baudžiamojo proceso nutraukimo, nes šiuo laikotarpiu nebuvo nustatyta neteisėtų teismo veiksmų, byla neišnagrinėta dėl pačių teisiamųjų, jų gynėjų pateiktų prašymų padaryti procese pertrauką dėl ligos, nedarbingumo ir pan.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, padidindamas priteistinos neturtinės žalos dydį ieškovui, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus ir kitus specifinius kriterijus, būdingus šiai bylų kategorijai (taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes ir kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės konkrečiam asmeniui), neatsižvelgė į tai, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio kartu turi būti remiamasi ir CK 6.282 straipsnyje nustatytais atlygintinos žalos mažinimo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog bylos nagrinėjimas buvo atidedamas dėl priežasčių, už kurias atsako ieškovas ir kiti kaltinamieji baudžiamojoje byloje.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir neatsižvelgė į tai, kad baudžiamoji byla dėl ieškovo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, t. y. nereabilituojančiais pagrindais. Be to, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios kategorijos bylose, tačiau nacionaliniams teismams žalos atlyginimo dydžiui nustatyti neprivaloma remtis šio Teismo praktika, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taiko ne nacionalinę teisę, o remiasi savo diskrecijos teise, tuo tarpu neturtinės žalos dydį nustato nacionalinė teisė.
Ieškovas pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens kasacinį skundą, kuriame prašo kasacinio skundo netenkinti kaip nepagrįsto. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai dėl atlygintinos žalos dydžio yra nepagrįsti, nes valstybės atsakomybė atlyginti jos institucijų kaltais veiksmais padarytą žalą negali būti ribojama.
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
Ieškovui 1994 m. spalio 25 d. buvo iškelta baudžiamoji byla. 1998 spalio 15 d., priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ieškovas buvo suimtas ir kalinamas, tačiau, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 1999 rugsėjo 30 d. panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, po to – ikiteisminiam tyrimui papildyti, ieškovas iš įkalinimo paleistas. Baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui 2004 m. gruodžio 3 d. Ieškovas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą bei priteisė ieškovui neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso ir neteisėtais valdžios institucijų veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismai bylos dalį dėl laikotarpio nuo Konvencijos įsigaliojimo iki EŽTT sprendimo priėmimo dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso pareiškėjo atžvilgiu ir su tuo susijusių reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nutraukė, motyvuodami tuo, kad šie klausimai išspręsti EŽTT sprendimu, kuris nagrinėjamoje byloje turi res judicata galią. Teismai neteisėtus valdžios institucijų veiksmus nustatė tik dėl ieškovui pritaikytos kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas įrodė neturtinės žalos faktą, priteisė jam 2 000 Lt dėl neteisėtu suėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovo patirtos neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai mažas, padidino priteistinos neturtinės žalos dydį iki 20 000 Lt. Teismai priimtais procesiniais sprendimais konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų būtų patyręs turtinę žalą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos keliami teisės klausimai dėl materialinių teisės normų ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti bei proceso teisės normų dėl įrodinėjimo pareigos taikymo, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija; ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. Konvencija pagal Lietuvos teisinės sistemos sandarą ir 1995 m. balandžio 27 d. įstatymą Nr. I-865, kuriuo buvo ratifikuota Konvencija, bei 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymą Nr. VIII-582 dėl pareiškimų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 25 ir 46 straipsnius yra privalomas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant ginčo klausimus, Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-895/2003; M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-7-298/2004; A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismas procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo kaltinimo Konvencijos 6 straipsnio prasme pareiškimo asmeniui, kad jis padarė nusikalstamą veiką iki sprendimo procese priėmimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Šleževičius prieš Lietuvą (Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November, 2000). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui. Asmuo, kuriam pranešama apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (Grauslys prieš Lietuvą (Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgement of 10 October 2000), Šleževičius prieš Lietuvą (Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgement of 13 November 2000), Girdauskas prieš Lietuvą (Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgement of 11 December 2003)). Pažymėtina, kad su šios teisės pažeidimu gali būti susiję galimi kitų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimai: judėjimo laisvės, teisių į turtą ribojimai, darbo ir kitos teisės. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.
Nagrinėjamoje byloje teismų priimtais procesiniais sprendimais konstatuota, kad baudžiamoji byla, kurioje ieškovas ir kiti asmenys buvo patraukti įtariamaisiais, kaltinami bei teisiami, buvo iškelta 1994 m. spalio 25 d. Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir baigta 2004 m. gruodžio 3 d. Kauno m. apylinkės teismo nutartimi nutraukus baudžiamąjį procesą kaltinamajam (ieškovui) dėl kaltinimų pagal BK 274 straipsnio 3 dalį ir 275 straipsnio 3 dalį suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Procesas šioje baudžiamojoje byloje truko daugiau nei dešimt metų. Bylos duomenimis, ieškovas, dar nesibaigus baudžiamajam procesui, 1999 m. lapkričio 2 d. pateikė peticiją prieš Lietuvos valstybę Europos Žmogaus Teisių Teismui, nurodydamas, kad baudžiamajame procese prieš jį buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baudžiamosios bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ieškovo peticiją pripažino priimtina ir 2003 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą (Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November, 2003), kuriuo konstatavo valstybės pareigos užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidimą, nepagrįstą baudžiamojo proceso vilkinimą. EŽTT konstatavo, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią nepakankamai kompensuoja pažeidimo konstatavimas, todėl, vadovaudamasis Konvencijos 41 straipsniu, priteisė jam 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 5 000 eurų bylinėjimosi išlaidų. EŽTT netenkino ieškovo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo už pajamas ir galimybes, kurias ieškovas prarado dėl prieš jį iškelto baudžiamojo proceso trukmės, nenustatęs priežastinio ryšio tarp nustatyto Konvencijos pažeidimo ir nurodytos materialinės žalos. Bylą nagrinėję teismai, vertindami minėtu sprendimu nustatytus faktus ir priimtą sprendimą, pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo konstatuoti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje, jie neturi ir negali būti teismo iš naujo tiriami ir vertinami, todėl bylą dėl ieškovo reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą neteisėtu baudžiamojo proceso vilkinimu laikotarpiu nuo Konvencijos įsigaliojimo iki EŽTT sprendimo priėmimo nutraukė, remdamiesi CPK 279 straipsnio 4 dalimi ir 293 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Su tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada visiškai sutikti negalima. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir juo konstatuoti faktai turi prejudicinę privalomąją galią (Konvencijos 46 straipsnio 1 dalis), tačiau bylos nutraukimas dėl prejudicinių faktų konstatavimo nepagrįstas. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo prejudicialumas reiškia tai, kad šiuo sprendimu nustatyto žmogaus teisių pažeidimo faktą negalima ginčyti sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso ir su šiuo pažeidimu susijusių kitų žmogaus teisių pažeidimų klausimo.
Kasaciniame skunde ieškovas, ginčydamas priimtus teismų procesinius sprendimus ir nustatytą priteistos neturtinės žalos dydį, nurodo, kad teismai nevertino reikšmingos aplinkybės, kad net po EŽTT sprendimo priėmimo daugiau nei metus (iki 2004 m. gruodžio 3 d.) procesas toliau buvo nepagrįstai tęsiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT sprendimu buvo nustatytas Konvencijos pažeidimas dar nesibaigus baudžiamajam procesui, todėl bet koks tolesnis proceso tęsimas kvalifikuotinas kaip tęstinis pažeidimas. Tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad ieškovas dėl tęsiamo baudžiamojo proceso patyrė papildomą turtinę ar neturtinę žalą. Šiuo atveju laikotarpį nuo EŽTT sprendimo priėmimo iki baudžiamojo proceso pabaigos būtina įvertinti viso baudžiamojo proceso kontekste ir taikant minėtus kriterijus: asmens, dėl kurio vykdomas baudžiamasis procesas, elgesys; valdžios institucijų, organizuojančių ir atsakingų už baudžiamojo proceso vykdymą, veiksmai; konkrečios bylos faktinės aplinkybės. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nurodytu laikotarpiu bylos nagrinėjimas užtruko daugiau nei metus iki galutinio sprendimo priėmimo dėl paties ieškovo ir jo gynėjo bei kitų kaltinamųjų baudžiamojoje byloje prašymų, dėl kurių nuolat buvo atidedamas bylos nagrinėjimas, t. y. dėl priežasčių, nepriklausančių nuo teismo, bet priežasčių, už kurias atsako ieškovas ir kiti kaltinamieji baudžiamojoje byloje, todėl laikė, kad ieškovo argumentai dėl proceso vilkinimo dėl neteisėtų teismo veiksmų šiuo laikotarpiu yra nepagrįsti. Su tokia teismų išvada visiškai sutikti negalima. Bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką tikslas yra garantuoti, kad asmens, dėl kurio vyksta procesas, netikrumo dėl savo teisių ir pareigų būsena būtų kaip įmanoma greičiau nutraukiama išsprendžiant procese keliamus klausimus teismo procesiniu sprendimu, siekiant užtikrinti tiek paties asmens, tiek bendrąjį teisinio tikrumo interesą. Vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir teismo veiksmus pažymėtina, kad bendriausia prasme Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybę organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad ji galėtų įvykdyti šios Konvencijos nuostatos reikalavimus, taip pat ir „įmanomai trumpiausio bylos nagrinėjimo“ laiko sąlygą. Kompetentingos valstybės institucijos turi daryti viską, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų. BPK 241 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Taigi už tinkamo ir operatyvaus proceso organizavimą yra atsakingas teisiamojo posėdžio pirmininkas, kuris turi visus įgalinimus spręsti dėl bylos nagrinėjimo eigos ir jos proceso nuoseklumo ir nepertraukiamumo. Nors pareiškėjo elgesys ir jo pozicija proceso organizavimo aspektu yra reikšmingi vertinant dėl proceso trukmės pagrįstumo, atsakomybė taip pat tenka ir valdžios institucijoms, kurioms yra suteikti įgaliojimai teisingumo vykdymo procese ir kurios, vykdydamos bendrąją rūpestingumo pareigą, privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės, taip pat teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Teismo veiksmai organizuojant baudžiamosios bylos nagrinėjimą dėl ieškovo nuo EŽTT sprendimo priėmimo 2003 m. lapkričio 6 d. iki bylos nutraukimo 2004 m. gruodžio 3 d. nelaikytini visiškai atitinkančiais valdžios institucijų pareigą imtis visų įmanomų priemonių nutraukti nustatytą Konvencijos pažeidimą. Taigi teisėjų kolegija laiko, kad ieškovas dėl tęsiamo baudžiamojo proceso, už kurį atsakingos tiek valdžios institucijos, tiek pats ieškovas, patyrė papildomų nepatogumų, kurie lėmė išgyvenimus dėl asmens teisių ir pareigų tikrumo ir pan. Atsižvelgiant į tai, turi būti sprendžiama dėl turtinio ir neturtinio pobūdžio praradimų kompensavimo.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, priteisė ieškovui 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, remdamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir kitais šios kategorijos byloms būdingais kriterijais, o reikalavimų dėl turtinės žalos atlyginimo netenkino, laikydamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos atsiradimą bei neįrodė priežastinio ryšio tarp teismo ir kitų institucijų neteisėtų veiksmų ir nurodytos žalos. Šios kategorijos bylose civilinio proceso įstatymo nenumatyta teismo išimtinio aktyvumo, kasatorius (ieškovas), reikšdamas reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 178 straipsnis), todėl negalima sutikti su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad teismas privalėjo imtis aktyvių veiksmų ir rinkti įrodymus. Be to, ieškovas viso teisminio proceso metu naudojosi teisine pagalba, todėl turėjo žinoti apie bendrąją įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau padidino atlygintinos neturtinės žalos dydį iki 20 000 Lt, laikydamas, kad priteisto dydžio neturtinė žala yra pernelyg maža ieškovo patirtai žalai kompensuoti. Kasaciniame skunde kasatorius (ieškovas) nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neturtinės žalos dydį nustatė pernelyg mažą, tinkamai neįvertino patirtų nepatogumų dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo persekiojimo ir dėl to atsiradusių pasekmių; nenustatė turtinės žalos, nors įstatyme nustatyta, kad visi nuostoliai, atsiradę dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, turi būti atlyginti visiškai (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Kasatorius (trečiasis asmuo) laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, padidindamas atlygintinos neturtinės žalos dydį ieškovui, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus ir kitus specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, neatsižvelgė į tai, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio kartu turi būti remiamasi ir CK 6.282 straipsnyje nustatytais atlygintinos žalos mažinimo kriterijais.
Teismai, vertindami neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais specifiniais, šiai bylų kategorijai būdingais kriterijais: taikyto suėmimo trukmė, kaltinimo sunkumas, suėmimo pagrįstumas, suėmimo pasekmės kaltinamajam ir kitos reikšmingos nagrinėjamos bylos konkrečios faktinės aplinkybės. Ar nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi šiais kriterijais, ar ne ir dėl to pažeidė teisės normas, yra teisės klausimas. Tačiau įvertinti neturtinę žalą ir nustatyti neturtinės žalos dydį, vadovaujantis šiais kriterijais, yra fakto klausimas. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių paskyrimo, atlygina visiškai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatuojamosios dalies II.7 punktas). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos ieškovui neturtinės žalos dydžio, vadovavosi tiek bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tiek atsižvelgė ir į specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus: taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes, taip pat valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį bei EŽTT praktiką šios kategorijos bylose. Nors teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta, kad ieškovas neįrodė dėl pernelyg ilgo ir nepagrįsto baudžiamojo proceso bei neteisėto kalinimo turėtų tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, o nurodyti ieškovo paaiškinimai ir byloje pateikti duomenys dėl turtinės žalos yra subjektyvaus pobūdžio, susiję su bendru galimybių plėtoti tam tikrą komercinę veiklą ir gauti iš jos tam tikras pajamas sumažėjimu, pažymėtina, kad ieškovui dėl neteisėto suėmimo buvo apribota ne tik judėjimo laisvė, tačiau jis neabejotinai patyrė ir kitų su neteisėtu nuteisimu susijusių teisių apribojimų, taip pat būnant darbingo amžiaus, teisės dirbti. Teisėjų kolegija laiko, kad visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste turi būti įvertinami ir šie ieškovo praradimai ir dėl teisių apribojimų patirti nepatogumai, taip pat patirti nepatogumai dėl užsitęsusio proceso. Remiantis aptartais argumentais dėl neturtinės žalos atlyginimo specifikos, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, dėl proceso trukmės, dėl neteisėto suėmimo patirtų turtinių teisių apribojimų ir neteisėto suėmimo laikotarpiu prarastų galimybių įgyvendinti teisę į darbą ir kitokio pobūdžio materialinį aprūpinimą, dėl ko neabejotinai ieškovas, būdamas darbingo amžiaus, patyrė tam tikrus turtinius praradimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007). Ieškovo kasaciniame skunde dėl teismų padarytų išvadų teisinių argumentų nenurodyta, kurie sudarytų pagrindą pripažinti priimtus teismų procesinius sprendimus neteisėtais dėl netinkamo teisės normų taikymo ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis teisingai kompensuoja ieškovo patirtą neturtinę žalą bei kitus nurodytus ieškovo turtinio ir neturtinio pobūdžio praradimus, laiko, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Kasatoriaus (ieškovo) kasacinio skundo argumentai dėl teisės taikymo sprendžiant bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų atlyginimą taip pat nelaikytini pagrįstais. Teismai, spręsdami dėl atstovavimo išlaidų, pažymėjo tą aplinkybę, kad ieškovo ieškinys, kuris yra grindžiamas keliais reikalavimais, yra tenkintas tik nedidele apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas, padidinęs atlygintinos neturtinės žalos dydį, pasisakė dėl atstovavimo išlaidų dydžio. Pažymėtina, kad tarp apeliacinės instancijos teismo procesinio spendimo padidinti priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį ir atstovavimo išlaidų, susijusių su neteisėtu suėmimu, nėra priežastinio ryšio, nes teismo procesiniu sprendimu pakeistas atlygintinos žalos dydis nepriklausė nuo ieškovo atstovo atliktų veiksmų pobūdžio ir sudėtingumo procese, ieškovo atstovo įdėtų pastangų (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
