Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI3-8975-644/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01777-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.3.;

(S)

55.1.1.

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 17 d.

Kaunas

Regionų

sekretoriaujant S. D.,

dalyvaujant pareiškėjos A. M. atstovui advokatui K. K.,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Ž. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovė) 2022 m. balandžio 12 d. raštą „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT raštas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2022 m. vasario 21 d. raštą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2022 m. vasario 21 d. raštas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. (A. M.) valdytą žemės (duomenys neskelbtini) kaime pretendentei A. M..

Pareiškėja nurodė, kad atsakovė atsisako ištaisyti jos pačios padarytą faktinę klaidą ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdo tik į vieną iš dviejų A. M. priklausiusių žemės sklypų, į kuriuos pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Atsakovei ne kartą minėta, kad A. M. priklausė du atskiri žemės sklypai, tačiau atsakovė šį faktą ignoruoja.

Pareiškėja teigė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius tinkamai nurodo vieną iš A. M. turėtų nuosavybės objektų – (duomenys neskelbtini)m., esantį 4 ha žemės sklypą (toliau – ir Sklypas Nr. 2), tačiau nenurodo (duomenys neskelbtini) kaime buvusio 4 ha ploto žemės sklypo (toliau – ir Sklypas Nr. 1). A. M. Sklypo Nr. 1 ir Sklypo Nr. 2 valdymo faktą pagrindžia 1922 metų privačių žemės sklypų sąrašas, kuriame nurodyta, jog A. M. turi 4 ha nuosavos žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Minimame sąraše (142 numeriu) yra nurodyti savininko vardas, pavardė, turto adresas, namo numeris (12) bei žemės sklypo plotas, t. y. jau 1922 metais A. M. turėjo nuosavą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Būtent šio sąrašo pagrindu buvo atkuriamos nuosavybės teisės kitiems pretendentams. 1931 metais A. M. yra ir nuomininkas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (,,T. E.“), už kurį apskaičiuotas metinis žemės nuomos mokestis. 1943 metų Mokesčių inspekcijos pranešime A. M. įrašytas kaip nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas. Iki 1943 metų (duomenys neskelbtini)plente esantis žemės sklypas buvo nuomojamas, o nuo 1943 metų yra duomenų, jog Sklypas Nr. 2 priklausė jam nuosavybės teise. Pareiškėjos teigimu, dokumentai patvirtina, kad A. M. turėjo žemę, kurią valdė nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) ha.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovė pripažįsta, jog archyvo pažymos, išrašai, nuorašai ir kiti dokumentai yra tinkami pagrįsti turėtas nuosavybės teises į žemės sklypą. Be to, pareiškėja ne kartą papildomai teikė dokumentus, kuriuos atsakovė pripažino tinkamais. Atsakovė taip pat yra gavusi kitus reikalingus duomenis: prašymą atkurti nuosavybės teises, buvusio savininko nuosavybes teises ir giminystės ryšius su juo patvirtinančius dokumentus. Šie dokumentai pateikti laiku. Tačiau atkurti nuosavybės teises į Sklypą Nr. 1 atsisakoma.

Pareiškėja nesutiko su NŽT rašto argumentais, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. M. iki nacionalizacijos galbūt valdytą žemę (duomenys neskelbtini)rėžiniame kaime galės būti sprendžiamas tik tuo atveju, kai pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiks tokį faktą patvirtinančius dokumentus ir teismo sprendimą, kuriuo atnaujintas praleistas terminas tokiems dokumentams NŽT pateikti. Pareiškėja tvirtino, kad dokumentai buvo pateikti dar 1995 metais, t. y. laiku. Atsakovė, t. y. institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, gavusi archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. raštą, turėjo informuoti pretendentus dėl prašymų patikslinimo, jei prašymas buvo neteisingai užpildytas, bei paaiškinti, kad pretendentai turi teisę į dviejų žemės sklypų atkūrimą. Teikdama prašymą atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko A. M. žemę, pretendentė galėjo nenurodyti tikslios žemės buvimo vietos ir žemės ploto dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi žinojo tik teritoriją, kurioje buvo žemė. Teikiant prašymą nebuvo žinomas ir tikslus žemės sklypų plotas, dėl to 1992 m. sausio 15 d. buvo teiktas prašymas (kreipimasis) į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris prašytą informaciją pateikė Ž. P. vertinimu, visos nuosavybės teisių į Sklypą Nr. 1 ir Sklypą Nr. 2 atkūrimo sąlygos buvo išpildytos, o ji neturi patirti neigiamų pasekmių, jei NŽT jos pateikti dokumentai pasimetė ar buvo padaryta žmogiška klaida.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovės jai teikiamuose atsakymuose nuolat kartojama, jog neva atsakovė neturi gautų dokumentų, patvirtinančių, kad A. M. valdė žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja įsitikinusi, kad atsakovė turi visus reikiamus dokumentus, o nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimas yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pažeidimas. Todėl NŽT raštas, kuriame konstatuota, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai atsisakė vykdyti nuosavybės teises į buvusio savininko A. M. galbūt valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini)rėžiniame kaime, nes nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti dokumentai įrodo, jog minėtas asmuo valdė 4,37 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)mieste, nepagrįstas. Argumentas, jog nuosavybės teisės į Sklypą Nr. 1 negali būti atkurtos (net ir pateikus visus reikiamus ir įstatymams neprieštaraujančius dokumentus), kadangi Sklypo Nr. 2 dokumentai yra pateikti vėliau, neteisėtas. NŽT raštas yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 ir 9 straipsniams, nes atsakovė neteisingai interpretavo Atkūrimo įstatymą, atsisakydama tęsti nuosavybės teisių į Sklypą Nr. 1 atkūrimą tuo pagrindu, jog Sklypo Nr. 2 dokumentai buvo vėlesni.

Atsakovė NŽT atsiliepime į skundą, rašytiniais paaiškinimais bei teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad faktui nustatyti, jog buvęs savininkas A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,37 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), į nuosavybės teisių atkūrimo bylą yra pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 21-774-M, kurioje nurodoma, kad Vilniaus iždo archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 metų byloje, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) įrašytas savininkas,,A. M.“ (duomenys neskelbtini) (namo Nr. 12), turėjęs 4 dešimtines žemės (4 dešimtinės x 1,0925 = 4,37 ha). Pastarasis žemės plotas (4,37 ha) nurodytas Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Vilniaus miesto ribose esančių žemės sklypų 1932 metų sąraše bei Vilniaus miesto savivaldybės 1939–1940 metų archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 metų sąraše, t. y. vėliausiuose pagal datą dokumentuose, išduotuose iki 1940 metų nacionalizacijos. Vilniaus miesto savivaldybės 1941–1944 metų archyviniame fonde, Butų ir turto skyriaus 1941 metų žiniose Finansų skyriui apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius įrašytas,,A. M.“, gyv.,,T. E. 29“ ir turėjęs 4 ha žemės. Pateiktuose Lietuvos banko 1941, 1942, 1943 metų kvituose nurodoma, kad iš piliečio A. M., gyvenančio (duomenys neskelbtini), priimta žemės mokesčio už 4 ha. Pagal (duomenys neskelbtini) apylinkės 1943 m. spalio 25 d. išduotą mirimo metrikos išrašą A. M. yra miręs 1943 metais. Vilniaus miesto savivaldybės ūkio valdybos 1943 m. rugsėjo 5 d. išduotame pažymėjime Nr. 1063 nurodoma, kad mirusiojo sutuoktinė M. M., gyvenanti (duomenys neskelbtini), valdo ten pat 4 ha žemės plotą. Visuose minėtuose sąrašuose ir piliečių pateiktuose Lietuvos banko 1941, 1942, 1943 metų kvituose bei 1943 metais išduotame pažymėjime nurodyta turėta žemės vieta – (duomenys neskelbtini) (,,T. E. 29“). Todėl, atsakovės vertinimu, buvęs savininkas A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,37 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)mieste. Pastarąjį žemės valdymo faktą patvirtina NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistų 2005 m. sausio 10 d. atlikta buvusio žemės savininko A. M. turėtos žemės ribų kartografija, kurios metu pagal lenkišką 1938 metų Vilniaus miesto planą bei liudytojų parodymus nustatytas 4,37 ha turėtos žemės plotas ir sklypo aplinkinės ribos, buvusiu adresu:,,T. E. 29“.

NŽT pažymėjo, kad 2003-06-10 kartografuojant buvusio (duomenys neskelbtini)rėžinio kaimo ribas, tarp kaimo senbuvių nėra įvardintas savininkas, pavarde A. M., turėjęs žemės rėžį (duomenys neskelbtini)kaime. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2003-11-28 posėdyje svarstyta buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo buvusių savininkų medžiaga dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų pakankamumo ir nutarta, kad nuosavybės teises įrodančių dokumentų pakanka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo buvusių savininkų turėtą žemę.

Pagal archyvinių planų analizę buvusio savininko A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas 4,37 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini)ribojasi su (duomenys neskelbtini)rėžinio kaimo aplinkine riba, su buvusių savininkų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), turėjusių atskirų žemės sklypų, ribomis ir Ponary viensėdžiu, t. y. yra vienas ir tas pats žemės sklypas, įvardintas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-09-08 pažymoje Nr. 21-774-M, kaip 4,37 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurį nuosavybės teisėmis valdė A. M..

Atsakovė nurodė, kad ji neturi duomenų, jog buvęs savininkas A. M. nuo 1938 iki 1940 metų nacionalizacijos valdė kitokių ribų ar dar vieną žemės sklypą, kaip teigia pareiškėja, buvusiame (duomenys neskelbtini)rėžiniame kaime. Pareiškėjos teikiami buvusio (duomenys neskelbtini)rėžinio kaimo planas ir pateikti išvestiniai įrodymai nėra tinkami dokumentai, patvirtinantys, kad buvęs savininkas A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise dar papildomai valdė 4 dešimtinių ploto žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini)rėžiniame kaime, Vilniaus mieste. Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo pareiškėja gali kreiptis į teismą arba archyvuose papildomai ieškoti dokumentų. Pareiškėja, teikdama NŽT Vilniaus miesto skyriui naujus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, turėtų pateikti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo atnaujinamas praleistas nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus skyriaus 2022 m. balandžio 12 d. rašto „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir 2022 m. vasario 21 d. rašto „Dėl prašymo nagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemės(duomenys neskelbtini)kaime pretendentei A. M..

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. M. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini)mieste, valdytą 4 ha žemės sklypą. Prašyme taip pat buvo nurodytas ir J. M. (pareiškėja yra jo turto paveldėtoja), kaip turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugpjūčio 1 d. parengė Pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1027, pagal kurią J. M. (M.) (mirė 1997 metais) nuosavybės teisės atkurtos į jam tenkantį (0,7283 ha) likusį neatkurtą 0,5283 ha (įvertinus, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-57 nuosavybės teisės atkurtos į 0,2000 ha žemės plotą) buvusio savininko A. M. valdytos žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini)mieste. Pažyma parengta vadovaujantis Lietuvos valstybės centrinio archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymėjimu Nr. 21-774-M, giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais.

Iš byloje esančio Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto Nr. 31/05/15-4 (surašytas 2005 m. sausio 20 d.), matyti, kad tuometis Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, remdamasis Lietuvos valstybės centrinio archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymėjimu Nr. 21-774-M, 1938 metų Vilniaus miesto planu bei liudininkų parodymais kartografinėje medžiagoje pažymėjo buvusio savininko A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos valdyto bendro 4,3700 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)mieste ribas.

NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2021 m. birželio 28 d. buvo gautas pareiškėjai atstovaujančio advokato prašymas,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime“, kuriuo prašoma tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemę (duomenys neskelbtini)kaime pretendentei A. M..

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2021 m. liepos 27 d. raštu Nr. 49SD-7822-(14.49.136E),,Dėl prašymo nagrinėjimo“ atsakė į pareiškėjos atstovo advokato prašymą.

NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2022 m. sausio 25 d. buvo gautas pareiškėjos atstovo prašymas,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiame (duomenys neskelbtini)kaime“, kuriuo prašoma įvertinti turimus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir iš naujo išnagrinėti 2021 m. birželio 28 d. prašymą.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 21 d. raštu Nr. 49SD-2228-(14.49.136E),,Dėl prašymo nagrinėjimo“ atsakė į pareiškėjos atstovo 2022 m. sausio 25 d. prašymą.

NŽT 2022 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 1SS-566-(5.59E),,Dėl skundo išnagrinėjimo“ išnagrinėjo pareiškėjos atstovo advokato 2022 m. kovo 21 d. skundą.

Pareiškėja, nesutikdama su pateiktais atsakymais (NŽT raštas, NŽT 2022 m. vasario 21 d. raštas), skundu kreipėsi į teismą, kuris 2023 m. liepos 4 d. sprendimu jos skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTE2LTUyMC8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-116-520/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-116-520/2025">eA-116-520/2025</a> (toliau – ir LVAT nutartis) pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. liepos 4 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Regionų administraciniam teismui.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) bei kiti teisės aktai.

Teismas pažymi, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo pagal Atkūrimo įstatymą yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, o po to nustatoma, kokiems asmenims priklauso teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvusio turto savininko mirties atveju. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos A. T. 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999; kt.). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2006">3K-3-291/2006</a>; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTcwMi01MjUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1702-525/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1702-525/2017">eA-1702-525/2017</a>; kt.). Nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, pažeistų viešąjį interesą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, jog tam, kad kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (taip pat žr. Lietuvos A. T. 2005 m. birželio 1 d. nutartį Nr. 3K-3-319/2005).

Tvarkos

Nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu, todėl, esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (žr. Lietuvos A. T. 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzUtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-535-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-535-969/2015">3K-3-535-969/2015</a>).

Byloje nėra ginčo, kad A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos valdė 4,3700 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)ir nuosavybės teisių atkūrimas dėl šio sklypo didžiąja dalimi jau yra baigtas. Tačiau pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama įpareigoti atsakovę tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Šį faktą, kad A. M. nuosavybės teise valdė ir žemę (duomenys neskelbtini) kaime, pareiškėjos teigimu, patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 21-774-M, kurioje nurodoma, kad Vilniaus iždo archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 metų byloje Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) įrašytas savininkas A. M. (duomenys neskelbtini) (pažymoje nurodyta (duomenys neskelbtini)) (namo Nr. 12) turėjęs 4 dešimtines žemės (4 dešimtinės x 1,0925 = 4,37 ha). Pareiškėja nesutinka su atsakovės išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimas į dar vieną pareiškėjos nurodomą sklypą nėra galimas, remiantis šiuo įrašu pažymoje, nes vėlesniuose valstybės institucijų pateiktuose archyviniuose dokumentuose, išduotuose iki 1940 metų nacionalizacijos (1932 metų sąrašas, 1939 metų sąrašas – vėlesni pagal datą), nėra duomenų apie tai, kad A. M. buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime turėjo dar 4 dešimtines žemės. Pareiškėjos teigimu, A. M. iki nacionalizacijos (1940 m. birželio 15 d.) nuosavybės teise valdė du atskirus sklypus skirtingose vietose (vieną sklypą (duomenys neskelbtini), kitą sklypą – (duomenys neskelbtini) kaime).

Teismo

Iš ginčijamų raštų turinio matyti, kad atsakovė, atsisakydama tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, prieš tai išvardintų veiksmų neatliko ir padarė išvadą, jog A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos valdė 4,3700 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)mieste ir nuosavybės teisių atkūrimas dėl šio sklypo didžiąja dalimi jau yra baigtas. Atsakovė nurodė, kad dokumentų, jog buvęs savininkas nuo 1938 iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise dar papildomai valdė 4 dešimtinių ploto žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini)rėžiniame kaime, Vilniaus mieste, nėra. Atsakovė pažymėjo, kad 2003-06-10 kartografuojant buvusio (duomenys neskelbtini)rėžinio kaimo ribas, kaimo senbuviai nėra įvardinę savininko pavarde A. M., turėjusio žemės rėžį (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, atsakovė nurodė, kad 2005 m. sausio 10 d. buvo atlikta buvusio žemės savininko A. M. turėtos žemės ribų kartografija, kurios metu pagal lenkišką 1938 metų Vilniaus miesto planą bei liudytojų parodymus nustatytas 4,37 ha turėtos žemės plotas ir sklypo aplinkinės ribos, esančios T. E. 29 ((duomenys neskelbtini)). Po 1925 metų buvo pereita prie metrinės ploto skaičiavimo sistemos, A. M. priklausiusio žemės sklypo plotas hektarais atitiko 4,37 ha ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr. 21-774-M toks pats žemės plotas (4,37 ha) buvo nurodytas Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Vilniaus miesto ribose esančių žemės sklypų 1932 m. sąraše bei Vilniaus miesto savivaldybės 1939-1940 metų archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 metų sąraše, Vilniaus miesto savivaldybės 1941–1944 metų archyviniame fonde, butų ir turto skyriaus 1941 metų žiniose finansų skyriui apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius. Atsakovė laikosi pozicijos, kad 1922 m. privačių žemės sklypų sąrašas, kuriame nurodyta, jog A. M. turi 4 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, namo numeris 12, nėra tas dokumentas, kuris patvirtina A. M. nacionalizacijos metu turėtą nuosavybės teisę į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini)kaime.

Teismas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 12 d. nutartyje šiuos atsakovės argumentus laikė nepakankamais ir nepatvirtinančiais atsakovės padarytų išvadų. LVAT nutartyje nurodė, kad atsižvelgus į pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie jos teiktus įrodymus, jog 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše nurodytas žemės sklypas, buvęs rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, ir kitas žemės, sklypas, buvęs (duomenys neskelbtini), nėra tas pats sklypas, taip pat įvertinus tai, kad atsakovė turi archyvinius dokumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini) kaimo ribomis, bei su teritorija, kurioje yra nurodomas A. M. iki 1940 metų valdytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad atsakovė teismui turėjo pateikti objektyvius įrodymus, kuriais remiantis neabejotinai būtų nustatyta aplinkybė, kad 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše nurodytas žemės sklypas ir žemės sklypas, nurodytas vėlesniuose dokumentuose, yra tas pats sklypas, kad yra įvykusi tik adreso transformacija, kaip nurodė liudytoja V. B.. Atkreipė dėmesį, kad NŽT skyriaus specialistų 2005 m. sausio 10 d. atliktoje buvusio žemės savininko A. M. turėtos žemės ribų kartografijoje, kurios metu pagal lenkišką 1938 metų Vilniaus miesto planą bei liudytojų parodymus nustatytas 4,37 ha turėtos žemės plotas ir sklypo aplinkinės ribos, esančios T. E. 29, nėra nurodyta jokių duomenų, kad tai tas pats sklypas, kuris nurodytas 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše. Šiuo atveju atsakovė objektyvių įrodymų neteikė, o pirmosios instancijos teismas jų nepareikalavo, nors Tvarkos 13 punktas gali būti taikomas tik tada, kai bus nustatyta, kad kalbama apie tą patį žemės sklypą. Taip pat nurodė, kad iš nagrinėjamos bylos matyti, jog yra išlikusi planinė archyvinė medžiaga, taip pat yra pakankamai dokumentų, kuriais remiantis buvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo buvusius savininkus, kurie iki nacionalizacijos valdė tam tikrus sklypus (rėžius) šiame kaime. Dėl to padarė išvadą, kad atsakovė turi galimybę pateikti objektyvius įrodymus, kuriais būtų galima nustatyti, ar pareiškėjos nurodomi sklypai yra skirtingi, ar tai yra tas pats sklypas, jei tai skirtingi, tai ar nacionalizacijos metu A. M. valdė sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau šiuo atveju tokie įrodymai nėra pateikti, pirmosios instancijos teismas jų neišreikalavo iš atsakovės, todėl išvada, jog tai yra pats sklypas, nėra pagrįsta objektyviais įrodymais ir negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

Teismas, atsižvelgdamas į LVAT nutartį, 2025-02-27 nutartimi įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą pateikti teismui rašytinius paaiškinimus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartyje nurodytų aplinkybių, susijusių su sklypų ne(tapatumu) bei tai patvirtinančius įrodymus, archyvinius duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti buvusius žemės sklypų savininkus (duomenys neskelbtini) kaime ir jų turėtą žemę bei (duomenys neskelbtini) kaimo ribas žemės nacionalizacijos metu (1940 m.), taip pat dokumentus, tarp jų, planinę archyvinę medžiagą, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) kaime buvusių savininkų turėtą žemę.

Atsakovė, vykdydama teismo įpareigojimą, pateikė 2025-03-17 rašytinius paaiškinimus su pridedamais dokumentais. Susipažinus su rašytinių paaiškinimų bei jo priedų turiniu, pripažintina, kad atsakovė iš esmės nieko naujo, kas jau buvo byloje, nenurodė bei nepateikė. Papildomai pateikta tik 1932 m. žemės sklypų sąrašo, patikslinto 1933 m. kopija bei kažkoks planelis ne valstybine kalba („Szkic dzialki“), iš kurių turinio nėra galimybės suprasti kokias faktines aplinkybes jie patvirtina ar paneigia. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, kad pateikė viską, ką turėjo ir galėjo pateikti.

Atsižvelgiant į LVAT nutartyje išdėstytus išaiškinimus bei įvertinus tai, kad atsakovė iš esmės jokių naujų argumentų ir dokumentų, kurie jau buvo žinomi ir įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartimi, nepateikė, o teismo posėdžio metu nurodė, kad daugiau neturi ką pateikti, teismas konstatuoja, jog atsakovės priimti ginčijami raštai yra tinkamai nemotyvuoti ir nepagrįsti faktinių duomenų ir teisinių normų visetu. Iš skundžiamų raštų turinio nėra aišku, kokiais faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis remdamasi atsakovė padarė išvadą, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 21-774-M, kurioje nurodoma, kad Vilniaus iždo archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 metų byloje, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) įrašytas savininkas,,A. M.“ (duomenys neskelbtini) (namo Nr. 12), turėjęs 4 dešimtines žemės, nėra tas dokumentas, kuris patvirtina A. M. turėtą nuosavybės teisę į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymėtina, kad ginčijami raštai, be kita ko, priimti vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, nors šis punktas gali būti taikomas tik tada, kai bus nustatyta, jog kalbama apie tą patį žemės sklypą, t. y., kad A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas 4,37 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini)yra vienas ir tas pats žemės sklypas, kuris nurodytas 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše. Šiuo atveju, kaip nurodyta LVAT nutartyje, atsakovė objektyvių įrodymų, kuriais remiantis neabejotinai būtų nustatyta aplinkybė, kad 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše nurodytas žemės sklypas ir žemės sklypas, nurodytas vėlesniuose dokumentuose, yra tas pats sklypas, kad yra įvykusi tik adreso transformacija, nepateikė. Šie skundžiamų raštų faktinio bei teisinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjai suprasti jos atžvilgiu priimtų sprendimų esmę, dėl ko sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais ir turi būti panaikinti kaip neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

P. V. administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualaus administracinio akto motyvai negali būti nurodyti vėliau nei priimtas individualus administracinis aktas. Kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, teismas neturi galimybių patikrinti tokio akto teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, išskyrus jo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams, nes iš sprendimo, kuriame nėra motyvų, teismui bei bylos proceso dalyviams nėra žinoma kokia buvo viešojo administravimo subjekto tikroji valia ir motyvai (jei jie buvo) akto priėmimo metu.

Teisėjų kolegija nustačiusi, kad ginčijami raštai neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniui), konstatuoja, jog tai yra pagrindas panaikinti šiuos administracinius aktus, įpareigojant atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos atstovo 2022 m. sausio 25 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime“, nepasisakant dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. (A. M.) valdytą žemės (duomenys neskelbtini)kaime pretendentei A. M. ir nevertinant atsakovės priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais.

Šiame kontekste paminėtina, kad E. Ž. T. T. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (E. Ž. T. T. 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos turi pateikti teismui prašymą raštu, kuriame turi būti išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja ir jos atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. balandžio 29 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, tačiau kitų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų į bylą nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas buvo patenkintas visiškai, jai iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos priteistina 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos A. M.

P. N. žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2022 m. vasario 21 d. raštą Nr. 49SD-2228-(14.49.136E.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. balandžio 12 d. raštą Nr. 1SS-566-(5.59 E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ bei įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos iš naujo išnagrinėti A. M. 2022 m. sausio 25 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiame Kropivnica kaime“.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos pareiškėjai A. M. 22,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai A. G.

R. Š.

A. V.