Administracinė byla Nr. eI2-13040-644/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02732-2025-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 17 d.
Kaunas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė :
Pareiškėjas C. S. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 23S223478 (toliau – Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė SIS reglamentą. Atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, tačiau aiškių motyvų, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, nenurodoma, yra nukreipiama tik į UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas mano, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą todėl, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.
Atkreipė dėmesį, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl UTPĮ 133 str. numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie jo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas praktiką tokiose byloje taip pat nurodo, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus.
Pažymėjo, kad atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas ES šalys. Nors įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nustatyti minėtą ribojimą. Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias.
Mano, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai taikė UTPĮ, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus. Pažymėjo, kad atsakovas net nenustatė jo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių dėl kurių sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad sprendimas turi būti panaikintas. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad jis nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atsakovui buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Todėl akivaizdu, kad priimtas atsakovo sprendimas nėra proporcingas jo atžvilgiu, o atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 23S213449 panaikino pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 29 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes šis nesudarė darbo sutarties su kvietusia įmone MB „Bionas“, neturėjo pakankamai lėšų ar pajamų, o pateikti duomenys neatitiko tikrovės. Vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, taip pat 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p. ir 50 str. 1 d. 6 p., pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams nuo sprendimo priėmimo dienos. Be to, atsižvelgiant į riziką, kad pareiškėjas gali piktnaudžiauti migracijos procedūromis kitose Šengeno valstybėse, buvo nuspręsta jo duomenis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) su perspėjimu dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje. Toks sprendimas grindžiamas Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33, pagal kurį tokiais atvejais taikomas 3 metų draudimas atvykti.
Atsakovas teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad visiems asmenims, kam panaikinti leidimai laikinai gyventi, taikomos „tokio pobūdžio priemonės“, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini. Kaip matyti iš viešai prieinamos informacijos, Migracijos departamentas tik nedidele dalimi atvejų priima sprendimus uždrausti atvykti, panaikinus leidimą laikinai gyventi. Ši statistinė informacija yra prieinama Migracijos departamento oficialioje svetainėje https://migracija.lrv.lt./statistika.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad nenustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti ginčijamą sprendimą, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas būtent dėl migracijos procedūrų pažeidimo, o siekis užkardyti nelegalią migraciją Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje įgyvendinamas, įtraukiant pranešimą į SIS.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog darbo sutarties nesudarymas ir leidimo gyventi panaikinimas negali būti pagrindas taikyti judėjimo ribojimus, yra nepagrįstas. Sprendimas priimtas ne dėl paties leidimo panaikinimo fakto, o dėl to, kad pareiškėjas, praradęs leidimą, nepranešė apie išvykimą ir faktiškai neišvyko iš Lietuvos. VSAT duomenys rodo, kad jis atvyko 2023-10-10, tačiau duomenų apie išvykimą nėra. Pareiškėjas neteisėtai liko Lietuvoje, nes nebeatitiko leidimo išdavimo sąlygų – nesudarė darbo sutarties ir nevyko pas darbdavį. Tai leidžia manyti, kad tikrasis tikslas buvo patekti į Šengeno erdvę, o ne dirbti Lietuvoje. Todėl, būdamas neteisėtai Šengeno zonoje, pareiškėjas neįgijo teisės į laisvą judėjimą, tad ribojimų taikymas nėra nepagrįstas.
Atsakovas atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skunde nurodyta LVAT byla, kuri negali būti laikytina analogiška pareiškėjo atvejui, nes jo atveju aplinkybės skiriasi – pareiškėjas atvyko į Lietuvą, tačiau darbo sutarties su tarpininkavimo raštą pateikusia įmone nesudarė. Todėl remtis šia teismų praktika jis neturi pagrindo. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis nesiekė apeiti teisės aktų. Gavęs leidimą gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, jis darbo nesiėmė, iš šalies neišvyko, leidimo negrąžino, todėl pažeidė migracijos procedūras ir siekė apeiti teisės reikalavimus.
Atsakovas teigia, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 23S223478 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą Nr.23S213449 panaikinti asmeniui 2023 m. rugpjūčio 28 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760284752, galiojantį iki 2024 m. liepos 28 d., nes asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) sistemos duomenimis, pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. spalio 10 d., duomenų apie pareiškėjo išvykimą nėra.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, užsienietis nėra sudaręs darbo sutarties su MB „Bionas“, taip pat nėra duomenų, kad užsienietis dirbtų jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse.
2023 m. gruodžio 13 d., vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 23S223478, kuriuo nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams. Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo MB „Bionas“ pagrindu, atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau darbo sutarties su bendrove nesudarė). Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, padaryta pagrįsta išvada, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
Pareiškėjas nesutikdamas su ginčijamu sprendimu kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Šio teisinio reguliavimo kontekste spręstina, kad laikino leidimo panaikino faktas leidžia taikyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.
Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).
2014 m. balandžio 14 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), kuri, be kita ko, taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 dalyje nustatytu pagrindu (2 punktas).
Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11–141 punktuose nustatyti kriterijai, kurie taikomi priimant draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas.
Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į (11 punktas): 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nurodyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Kaip minėta, pareiškėjo leidimas gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad atsakovas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punkte nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, neatvyko dirbti), neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pažymėtina, jog pareiškėjas sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neskundė. Atsižvelgiant į tai, galima spręsti, kad su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kvestionuodamas ginčijamą sprendimą, iš esmės ginčija jau įsiteisėjusiu Migracijos departamento sprendimu nustatytas faktines aplinkybes ir konstatuotus Įstatymo pažeidimus. Kadangi atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatant laikotarpį, kuriam užsieniečiui draudžiama atvykti į Lietuvą, taikomos Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas. Nagrinėjamu atveju, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jį priimant atsakovas laikėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų pagrindų, t. y. kreipė dėmesį į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas: kad duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kad asmuo nedirba MB „Bionas“, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties atvykęs į Lietuvą su įmone nesudarė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš MB „Bionas“, sudarantis 2000 Eur bei tai, kad duomenų apie esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika taip pat nėra (informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra).
Pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų pagrindu, todėl Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, kuriame įtvirtinta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Toks laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, laikytinas proporcingu.
Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teismas, vertindamas atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ1MC02MjQvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2450-624/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2450-624/2023">eA-2450-624/2023</a>, 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTEzNy04MjIvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1137-822/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1137-822/2025">eA-1137-822/2025</a>).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTA0NC03ODkvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1044-789/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1044-789/2024">eA-1044-789/2024</a> ir joje nurodytą praktiką).
Atsakovas skundžiamą sprendimą dėl įtraukimo į SIS motyvuoja tuo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis neatitinkančius tikrovės, todėl ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Teismas sutinka su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas bandė apeiti Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, tačiau pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Teismo vertinimu, Migracijos departamento sprendime nėra motyvų dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, todėl remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šioje dalyje skundžiamas sprendimas pripažįstamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ1MC02MjQvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2450-624/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2450-624/2023">eA-2450-624/2023</a>; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ0Ni0xMTg4LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2446-1188/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2446-1188/2023">eA-2446-1188/2023</a>; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTAwMy02MjQvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1003-624/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1003-624/2024">eA-1003-624/2024</a>, 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTEzNy04MjIvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1137-822/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1137-822/2025">eA-1137-822/2025</a> ir kt.). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad skundžiamo sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.
Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuria į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Pareiškėjas ir jo atstovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas skundu prašė panaikinti 2023 m. gruodžio 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 23S223478, kuriuo nuspręsta: 1) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus); 2) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Atsižvelgus į tai, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas naikintinas dalyje, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), t. y. naikintinas vienas iš dviejų reikalavimų, spręstina, kad pareiškėjo skundas turi būti tenkinamas iš dalies, t. y. 50 procentais (100 proc./2).
Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2025 m. gegužės 19 d. (2025 m. II ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2024 m. IV ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 2 335,9 Eur.
Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5 839,75 Eur (2 335,9 Eur x 2,5).
Pareiškėjas pateikė teismui 2025 m. sausio 20 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 458, už skundo parengimą – 260 Eur, kuri neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio, todėl priteistina.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 18 d. mokėjimo pavedimo duomenimis sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintinas vienoje dalyje, o kitoje dalyje skundas atmestas kaip nepagrįstas, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į 141,25 Eur bylinėjimosi išlaidų ((260 Eur + 22,50 Eur)/2).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo C. S. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 23S223478 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo C. S. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Likusią pareiškėjo C. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjui C. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 141,25 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą 25 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Audrius Grauželis
Ramūnas Šarka
Asta Vailionė
