Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-222-217/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44937-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9; 2.6.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – J. J. (J. J.), G. L., T. N. (T. N.) ir V. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme, taip pat reglamentuojančių sutartinę civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės AB SEB banko (toliau – ir bankas) 4635,66 Eur žalos atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė neįvykdė pareigos išsaugoti ieškovo lėšas jo banko sąskaitose, todėl privalo atlyginti susidariusius nuostolius. Nuostoliai susidarė dėl to, kad nusikalstamai iš banko sąskaitų buvo pasisavintos ieškovo lėšos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – ieškovui iš atsakovės priteisė 4334,67 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 4334,67 Eur sumą nuo 2015 m. sausio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 770 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2008 m. balandžio 21 d. sudarė Elektroninių paslaugų teikimo sutartį Nr. 493764 (toliau – ir Elektroninių paslaugų teikimo sutartis) dėl banko paslaugų teikimo elektroniniais kanalais, pagal kurią ieškovui suteikta galimybė elektroniniais kanalais atlikti banko operacijas (sudaryti, nutraukti ir pakeisti sutartis, atlikti vertybinių popierių operacijas, gauti informaciją, teikti pranešimus dėl disponavimo sąskaitose esančiomis lėšomis, pateikti ir patvirtinti mokėjimo nurodymus bei kitas operacijas). Sutartyje nurodytas tik ieškovui asmeniškai suteikiamas atpažinimo kodas naudojantis banko paslaugų internetu sistema ir laikinasis slaptažodis bei slaptažodžių kortelė.

Iš ieškovo sąskaitų AB SEB banke 2013 m. rugpjūčio 28–29 dienomis, pasinaudojus elektroninės bankininkystės tapatybės duomenimis, buvo neteisėtai pervesta 4635,66 Eur (16 006 Lt) į kitų asmenų bankų sąskaitas. 2013 m. rugpjūčio 28 d. trečiajam asmeniui J. J. buvo pervesti 579,24 Eur (2000 Lt); UAB „Bitė Lietuva“ – 28,67 Eur (99 Lt) (už telefono numerį +(duomenys neskelbtini)); 2013 m. rugpjūčio 29 d. į trečiojo asmens V. B. sąskaitą pervesta 301,20 Eur (1040 Lt), paskirtis nenurodyta; L. M. pervesta 1436,52 Eur (4960 Lt), mokėjimo paskirtis – už kompiuterį ir kopijavimo aparatą; į trečiojo asmens T. N. sąskaitą pervesta 2288 Eur (7900 Lt), į trečiojo asmens G. L. sąskaitą pervesta 289,62 Eur (1000 Lt), nurodyta mokėjimo paskirtis – už automobilius.

Dėl nurodyto fakto ieškovas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus m. penktojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrių, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla Nr. 18-1-01595-13) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį. 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.248, 6.256, 6.922, 6.924, 6.925, 6.934 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos bankų įstatymo, Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo ir Mokėjimų įstatymo nuostatomis.

Teismas nurodė, kad bankas priėmė saugoti ieškovo indėlius, vykdydamas ūkinę veiklą, todėl jam tenka pareiga vykdyti sutartį pagal joje nurodytus susitarimus ir sąlygas, atsižvelgiant į specialius šios srities veiklai keliamus reikalavimus. Banko komercinė veikla susijusi su tuo, kad bankas verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir prisiima su tuo susijusią riziką, tai įpareigoja jį būti ypač atidų ir rūpestingą, o tuo atveju, kai nepasiseka išsaugoti priimtų lėšų, bankas privalo prisiimti pareigą atlyginti su tuo susijusius nuostolius (Komercinių bankų įstatymo 2 straipsnis).

Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pats ieškovas atskleidė prisijungimo kodus bei kitus duomenis ir dėl to buvo pasisavintos lėšos. Tai, kad atsakovė buvo neatidi ir nerūpestinga, rodo, jog iš ieškovo sąskaitų per tris dienas buvo nurašytos didžiulės pinigų sumos, ir šie veiksmai tęsėsi – tai nebuvo vienkartinis lėšų nurašymas. Į tai nebuvo sureaguota, neteisėti veiksmai nebuvo nutraukti ar sustabdyti.

Atsakovės argumentas, kad pats ieškovas atskleidė tretiesiems asmenims prisijungimo kodus ir dėl šios priežasties buvo nurašytos lėšos, yra nepagrįstas, kadangi jis nėra patvirtintas įrodymais. Nė viename ieškovo ikiteisminio tyrimo metu pildytame ir pateiktame dokumente nėra nurodyta, kad būtent ieškovas padiktavo nusikaltimą vykdžiusiems asmenims prisijungimo kodus ir atskleidė kitus duomenis. Nenustatyta ir neįrodyta, kad nuostoliai susidarė (buvo nurašytos ir pasisavintos ieškovo lėšos) dėl paties ieškovo kaltės, t. y. dėl ieškovo didelio neatsargumo ar nesąžiningumo.

Teismas dalies ieškinio reikalavimų – priteisti 301 Eur nuostolių atlyginimą – netenkino, atsižvelgdamas į tai, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. atsakovė ieškovui grąžino 301 Eur (1039,25 Lt) sumą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą iš dalies pakeitė – sumažino ieškovui iš atsakovės priteistiną žalos atlyginimą nuo 4334,67 Eur iki 4184,67 Eur ir priteisė ieškovui iš atsakovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netaikė Mokėjimų įstatyme įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėtojo atsakomybę už neautorizuotas mokėjimo operacijas. Nagrinėjamu atveju ieškovas nedavė sutikimo atlikti mokėjimo operacijas, todėl iš jo sąskaitų buvo atlikti neautorizuoti mokėjimai. Pagal bylai aktualiu laikotarpiu galiojusio Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį mokėtojui tenka dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai iki 150 Eur, kai tie nuostoliai patirti dėl: 1) prarastos ar pavogtos mokėjimo priemonės panaudojimo; 2) neteisėto mokėjimo priemonės įgijimo, jei mokėtojas neapsaugojo personalizuotų saugumo požymių.

Pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 21 dalį mokėjimo priemonė yra personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti. Ieškovas ir atsakovė susitarė dėl personalizuotos mokėjimo procedūros naudojant atpažinimo kodą ir slaptažodžių kortelėje nurodytus slaptažodžius.

Neautorizuoti mokėjimai iš ieškovo sąskaitų buvo padaryti dėl to, kad ieškovas atskleidė slaptažodžių kortelėje nurodytus slaptažodžius tretiesiems asmenims – šią aplinkybę patvirtina byloje esantis ieškovo ir banko darbuotojos 2013 m. rugpjūčio 20 dienos vakare vykusio pokalbio garso įrašas. Tai, kad neautorizuoti mokėjimai iš ieškovo sąskaitų buvo pradėti vykdyti 2013 m. rugpjūčio 28–29 dienomis, t. y. po to, kai ieškovas kalbėjosi su tariamais policijos ir banko pareigūnais, taip pat patvirtina, kad ieškovas sukčiams atskleidė individualizuotas mokėjimo priemones.

Atsakovė nepateikė įrodymų, kad nuostoliai atsirado dėl to, jog ieškovas tyčia, nesąžiningai ar dėl didelio neatsargumo neatliko Mokėjimų įstatymo 25 straipsnyje nustatytų mokėtojo pareigų. Tai, kad ieškovas pavėluotai suprato telefoninių sukčių apgaulę, nelaikytina jo dideliu neatsargumu.

Šiuo atveju mokėtojui gali tekti ne didesnė kaip 150 Eur nuostolių dalis, kita nuostolių dalis tenka bankui, kuris pagal Mokėjimų įstatymo 29 straipsnį privalėjo atlyginti ją mokėtojui (ieškovui). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo priteistą 4334,67 Eur nuostolių atlyginimo sumą sumažino 150 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą dėl 4184,67 Eur žalos atlyginimo ieškovui priteisimo ir dėl 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties atgręžimo klausimą ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei sumokėtus 6001,56 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Civilinę bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoto išaiškinimo iš esmės analogiško pobūdžio byloje, kurioje kasacinis teismas pažymėjo, kad asmuo, atskleidęs savo prisijungimo duomenis, yra atsakingas už atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016).

Šios civilinės bylos esmė ir pagrindinis klausimas yra mokėtojo atsakomybė už neautorizuotą mokėjimo priemonės naudojimą – tai detaliai reglamentuoja Mokėjimų įstatymas, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas šioje civilinėje byloje ir tai yra pakankamas pagrindas panaikinti sprendimą. Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai neturi nieko bendra su indėlių priėmimu ir jų išsaugojimu, banko veiklos patikimumu ir saugumu, byloje turėjo būti spręstinas klausimas dėl neautorizuoto mokėjimo nurodymo atsiradusių nuostolių prisiėmimo rizikos, tačiau pirmosios instancijos teismas tokio tyrimo iš esmės neatliko.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Komercinių bankų įstatymu, kuris Lietuvos Respublikoje nebegalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d. (Komercinių bankų įstatymas neteko galios nuo Bankų įstatymo įsigaliojimo momento).

Nors nutartyje apeliacinės instancijos teismas ir pripažįsta, kad byloje yra nustatytos aplinkybės, jog pats ieškovas atskleidė savo mokėjimo priemonės duomenis, tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsiradę nuostoliai atitinka Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą nuostolių atsiradimo atvejį.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad mokėtojui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai, jei mokėtojas juos patyrė veikdamas nesąžiningai ar dėl didelio neatsargumo ar tyčios neįvykdęs vienos ar kelių šio įstatymo 25 straipsnyje nustatytų pareigų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepagrįstai sprendė, kad nurodytas aplinkybes byloje privalėjo įrodyti atsakovė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

Iš bylos medžiagos ir susiklosčiusios situacijos yra visiškai akivaizdu, kad žinodamas, jog neteisėtai prarado mokėjimo priemonę, ieškovas apie tai nepranešė bankui, be to, ieškovas nenaudojo mokėjimo priemonės pagal mokėjimo priemonės išdavimą ir naudojimą reglamentuojančias sąlygas, taigi jis nesilaikė Mokėjimų įstatymo 25 straipsnyje nustatytų pareigų. Tokių aplinkybių egzistavimas savaime nereikalauja jokių papildomų įrodymų, kadangi yra visiškai akivaizdus – tai yra aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 12, 176, 178, 185 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos taikant ir aiškinant minėtas teisės normas. Teismui pateiktuose atsakovės procesiniuose dokumentuose buvo nurodyta, kokie saugumo reikalavimai yra taikomi banke naudojantis elektroninės bankininkystės paslauga, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad nežinant atpažinimo ir saugos kodų mokėjimo nurodymų atlikti yra neįmanoma. Bankas į bylą pateikė svarius įrodymus, kad internetinės bankininkystės kodus ieškovas atskleidė tretiesiems asmenims būdamas neatidus, todėl bankas negali būti laikomas kaltu ir atsakingu už ieškovo patirtą žalą.

Atsakovė, vykdydama nutartį, 2016 m. lapkričio 30 d. ieškovui sumokėjo 6001,56 Eur. Atsakovė privalėjo įvykdyti nutartį, nes ši buvo įsiteisėjusi, be to, antstolis 2016 m. lapkričio 15 d. pateikė atsakovei raginimą įvykdyti sprendimą. Remiantis CPK 373 straipsniu ir CPK 3 straipsnio 6 dalimi, priėmus atsakovei palankų sprendimą, jai grąžintinos ieškovui sumokėtos sumos.

Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovas kasacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė sąmoningai nutyli itin svarbią aplinkybę, pagrįstą įrodymais byloje, kad pažeidžiant ieškovo ir banko sutarties sąlygas 2013 m. rugpjūčio 29 d. iš ieškovui priklausančių banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurašytos sumos, viršijančios dienos 1158,48 Eur (4000 Lt) išlaidų limitą.

Bankas, pripažindamas savo kaltę, ieškovui grąžino 301 Eur neteisėtai nurašytų lėšų.

Atsakovė neginčija fakto, kad ieškovas nei nurodymo, nei sutikimo pervesti lėšas nedavė ir buvo atlikti neautorizuoti mokėjimai iš jo sąskaitų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai aiškino ir taikė Mokėjimų įstatymo 23 straipsnį bei pripažino, kad buvo atlikti neautorizuoti mokėjimai. Mokėjimų įstatymo nuostatos reiškė, kad banko atsakomybei atsirasti šioje byloje jokios reikšmės neturi tai, ar ieškovas atskleidė tretiesiems asmenims mokėjimo priemonės personalinių saugumo požymius, nes jo atsakomybė ribojama tik 150 Eur suma.

Mokėjimų įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintų mokėtojo pareigų vykdymas arba jų nevykdymas yra fakto klausimas. CPK 353 straipsnis nustato, kad kasacinis teismas neperžengdamas kasacinio skundo ribų patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.

Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos analogiškose bylose, ir pateikia nuorodą į kasacinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016. Šioje byloje teismas sprendė, kad asmuo, atskleidęs savo prisijungimo duomenis, kurie turi būti žinomi tik naudotojui, yra atsakingas už atsiradusią žalą. Šios bylos ir atsakovės nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, dėl to ja remtis nėra teisinio pagrindo.

CPK 178 straipsnyje nustatyta pareiga šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimus. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002 yra pasisakęs, kad įrodinėjimo našta civiliniame procese paskirstoma, atsižvelgiant į civilinėje teisėje galiojančią bendrąją civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumo prezumpciją ir į tai, kuri iš šalių turi didesnes galimybes įrodyti kokias nors aplinkybes. Bankas, administruodamas ir kontroliuodamas atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemą, įdiegdamas jos apsaugos priemones, turi didesnes galimybes įrodyti, kad mokėjimo banko kortele apsaugos priemonės įveiktos ir formuojant mokėjimo nurodymą visi būtini rekvizitai panaudoti dėl kliento kaltės, nei klientas įrodyti, jog jo kaltės nebuvo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2008 m. balandžio 21 d. sudarė Elektroninių paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovui suteikta galimybė elektroniniais kanalais atlikti banko operacijas (sudaryti, nutraukti ir pakeisti sutartis, atlikti vertybinių popierių operacijas, gauti informaciją, teikti pranešimus dėl disponavimo sąskaitose esančiomis lėšomis, pateikti ir patvirtinti mokėjimo nurodymus bei kitas operacijas). Sutarties pagrindu tik ieškovui asmeniškai suteiktas atpažinimo kodas naudojantis banko paslaugų internetu sistema ir laikinasis slaptažodis bei slaptažodžių kortelė.

Ieškovas, be kita ko, pagal Elektroninių paslaugų teikimo sutarties 6.4 punktą įsipareigojo saugoti banko išduotas apsaugos priemones ir naudotojo pasirinktas atpažinimo priemones, nedelsdamas informuoti banką apie šių priemonių praradimą ar slaptumo pažeidimą. Jei atpažinimo ir (ar) apsaugos priemonių praradimas susijęs su trečiųjų asmenų neteisėtais veiksmais, ieškovas privalėjo apie tai nedelsdamas pranešti teisėsaugos institucijoms.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas, sulaukęs tariamų policijos ir banko darbuotojų skambučio, atskleidė šiems asmenims prisijungimo prie sąskaitų slaptus duomenis, įskaitant slaptažodžių kortelėje nurodytus slaptažodžius, ir dėl to buvo įvykdyti mokėjimai iš ieškovo sąskaitų į trečiųjų asmenų sąskaitas. Bylos duomenimis, ieškovas buvo įsitikinęs, kad dėl banko sąskaitų jis kalbėjosi su policijos pareigūnais ir banko tarnautoju. Netgi po 2013 m. rugpjūčio 29 d. pokalbio su banko darbuotoja, kuri ieškovui paaiškino, kad prisijungimo duomenų prie banko sąskaitų nei policijos pareigūnai, nei banko atstovai klientų neturi teisės klausti, ieškovas ilgą laiką buvo įsitikinęs, kad jam skambino ne sukčiai, o policija.

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir iš naujo jų nenustato, tačiau patikrina, ar, jas nustatant, nebuvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios civilinio proceso normos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), todėl pasisako tik dėl byloje nustatytų ginčo šalių veiksmų teisinio kvalifikavimo ir civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų bei Mokėjimų įstatymo nuostatų taikymo.

Dėl sutarties šalių veiksmų kvalifikavimo ir civilinės atsakomybės

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis); šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarties nevykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas (CK 6.205 straipsnis).

Kaip savo jurisprudencijoje nurodo kasacinis teismas, pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016, 22 punktas).

Nagrinėjamos bylos ypatumas pasireiškia tuo, kad Elektroninių paslaugų teikimo sutarties sudarymą, jos vykdymo sąlygas ir atsakomybę už jų pažeidimą reglamentuoja ne tik CK normos, bet ir specialus Mokėjimų įstatymas (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo redakcija).

Mokėjimo paslaugų vartotojo (mokėtojo) ir teikėjo pareigos nustatytos Mokėjimų įstatymo 25 ir 26 straipsniuose, o jų atsakomybė už sutarties sąlygų pažeidimą nustatyta Mokėjimų įstatymo 29 ir 30 straipsniuose. Mokėjimų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, išduodamas mokėjimo priemonę, turi pareigą užtikrinti, jog, be mokėjimo priemonės vartotojo, turinčio teisę naudoti mokėjimo priemonę, tos mokėjimo priemonės personalizuotais saugumo požymiais negalėtų naudotis kiti asmenys, o Mokėjimų įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokėjimo paslaugų vartotojas, gavęs mokėjimo priemonę, privalo imtis veiksmų, kad būtų apsaugoti mokėjimo priemonės personalizuoti saugumo požymiai.

Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokėtojui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai, jei mokėtojas juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo ar tyčios neįvykdęs vienos ar kelių šio įstatymo 25 straipsnyje nustatytų pareigų.

Civiliniame procese galioja bendras principas, kad šalys, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016, 23 punktas). Taigi ieškovas privalėjo įrodyti, kad atsakovė neįvykdė savo prievolių pagal Elektroninių paslaugų sutartį ir neužtikrino ieškovo sąskaitos saugumo.

Bankų veiklą reguliuojančio Bankų įstatymo tikslas – reglamentuoti bankų ir užsienio bankų, veikiančių Lietuvos Respublikoje, taip pat jų padalinių steigimo, licencijavimo, veiklos, pabaigos ir pertvarkymo bei priežiūros tvarką, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (Bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija). Stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo principai formuoja aukštus banko veiklos, kaip atskiros profesinės veiklos rūšies, apdairumo ir rūpestingumo standartus. Banko, kaip specializuotos finansinės institucijos, pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrąją banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002), tačiau ir taikant bankui aukštesnius patikimumo ir rūpestingumo standartus turi būti nustatyta, kad banko išduodamos personalizuotos sąskaitos saugumo priemonės nepakankamai apsaugo vartotojo sąskaitą, jei įstatyme nenustatyta kitaip.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. sumažindamas ieškovui iš atsakovės priteistiną sumą nuo 4334,67 Eur iki 4184,67 Eur, motyvuojamojoje nutarties dalyje konstatavo, kad ieškovo neatsargumas iš dalies prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, tačiau esminę reikšmę turėjo ne ieškovo didelis neatsargumas, o ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų nusikalstami veiksmai; nurodė, kad negalima sutikti su atsakove, jog ji neturi atlyginti nuostolių ieškovui, tačiau šio savo teiginio iš esmės neargumentavo ir nenurodė, kokias sutarties sąlygas ar įstatymo reikalavimus atsakovė pažeidė. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenustatė atsakovės kaltės dėl neautorizuoto ieškovo mokėjimo priemonės panaudojimo.

Byloje, be kita ko, nustatyta, kad atsakovė, pervesdama iš ieškovo sąskaitų pinigus į trečiųjų asmenų sąskaitas, viršijo sutartimi nustatytą limitą, tačiau ji sumą, viršijančią limitą, ieškovui grąžino. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Ši ieškovo nurodyta aplinkybė nereiškia ir nerodo, kad atsakovė, įvykdydama ieškovo kitų pinigų sumų mokėjimą, atliko neteisėtus veiksmus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį iš dalies ir priteisdamas žalos atlyginimą iš atsakovės, nenustatė atsakovės sutartinės atsakomybės kilimo sąlygų. Teismas nustatė, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, tačiau juos, kaip teismas ir nurodė, atliko ne bankas, o ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės paneigia teismų padarytą išvadą, jog atsakovė pažeidė pareigą būti atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju atsakovė kaip paslaugų teikėja laikėsi Elektroninių paslaugų teikimo sutarties reikalavimų, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė yra kalta ir atsakinga už ieškovo patirtą turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad ieškovas, sulaukęs tariamų policijos ir banko darbuotojų skambučio, atskleidė visus slaptažodžių kortelėje nurodytus slaptažodžius šiems asmenims ir todėl buvo padaryti mokėjimai iš ieškovo sąskaitų į trečiųjų asmenų sąskaitas (nutarties 23 punktas), tačiau šios aplinkybės nelaikė įrodančia didelį ieškovo neatsargumą (kaltę), atleidžiantį atsakovę nuo atsakomybės už ieškovo patirtus nuostolius (Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). CK normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos, tačiau didelio neatsargumo sąvoka teismų praktikoje nuolat plėtojama. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 29 punktas).

Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovas suprato arba turėjo suprasti, kad jam atsakovės suteikti slapti ir tik jam žinomi prisijungimo prie sąskaitų duomenys apsaugo jo sąskaitas. Jų atskleidimas tretiesiems asmenims, juo labiau neidentifikuotiems telefoniniu ryšiu, pažeidė sąskaitų apsaugą ir sudarė galimybę tretiesiems asmenims pasinaudoti sąskaitose esančiais pinigais, todėl personalizuotų (slaptų, žinomų tik vartotojui) prisijungimo prie sąskaitų duomenų atskleidimas telefoniniu ryšiu tretiesiems asmenims rodo ne tik ieškovo neteisėtus, pažeidžiančius sutarties sąlygas veiksmus (Mokėjimų įstatymo 25 straipsnis), bet ir neprotingą, išskirtinai nerūpestingą elgesį, kuris kvalifikuotinas kaip didelis neatsargumas, lėmęs pinigų iš jo sąskaitų pervedimą tretiesiems asmenims. Todėl jam tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai (Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Teismai nenustatė, kad nuo tada, kai ieškovui skambino tariami policijos pareigūnai ir banko darbuotojai, iki iš ieškovo banko sąskaitų 2013 m. rugpjūčio 28–29 dienomis buvo pervestos lėšos į trečiųjų asmenų banko sąskaitas, ieškovas būtų jungęsis prie savo banko sąskaitų, tikrinęs joje esančius pinigų srautus, taigi jis ir po įtartino skambučio nevykdė pareigos domėtis savo banko sąskaitose esančiomis lėšomis, buvo pasyvus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tačiau, jas vertindamas ir kvalifikuodamas ieškovo padarytą sutarties sąlygų pažeidimą, netinkamai taikė aptartas teisės normas ir jas aiškinant suformuotą teisminę praktiką ir, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesant teisinio pagrindo, pripažino dalį ieškinio reikalavimų pagrįstais. Dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis naikintini ir priimtinas naujas procesinis sprendimas – ieškinį atmesti.

Naikinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir atmetant ieškinį kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo proceso normų taikymo, taip pat kiti nutartyje neaptarti klausimai neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui kasacine tvarka, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė, pateikdama apeliacinį skundą, patyrė 98 Eur žyminio mokesčio išlaidų, o kasaciniame procese iš viso patyrė 94 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Remiantis tuo, kad kasacinis skundas tenkintinas, atsakovei iš ieškovo iš viso priteistinas 192 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas iš viso patyrė 6,66 Eur procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,96 Eur tokių išlaidų. Kasacinį skundą tenkinant, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo

Kasaciniam teismui panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują procesinį sprendimą – ieškinį atmesti, atitinkamai iš naujo turi būti atgręžtas teismų sprendimų įvykdymas (CPK 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė prašo įpareigoti ieškovą grąžinti jam sumokėtą pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį 6001,56 Eur sumą. Atsižvelgiant į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ieškovui iš atsakovės priteistas sumas (4184,67 Eur nuostolių atlyginimas, 600 Eur ir 770 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą), į antstolio 2016 m. lapkričio 15 d. raginime Nr. S-16-35-15301 nurodytas išieškotinas sumas (389,23 Eur palūkanos ir 106,01 Eur vykdymo išlaidos), ieškovas antstoliui iš viso turėjo pervesti 6049,91 Eur. Atsakovė pateikė kasaciniam teismui 2016 m. lapkričio 30 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad ji pagal antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0035/16/02026 (išieškotojas P. M.) atliko 6001,56 Eur pavedimą antstoliui Dariui Bliznikui. Atsakovė neprašo grąžinti didesnės sumos, nei turėjo sumokėti ir iš tikrųjų sumokėjo, todėl, remiantis CPK 760 straipsnio 1 dalimi ir 762 straipsnio 1 dalimi, atgręžtinas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties vykdymas; ieškovas įpareigotinas grąžinti atsakovei 6001,56 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 760 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo P. M. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei AB SEB bankui (j. a. k. 112021238) 192 (vieno šimto devyniasdešimt dviejų) Eur žyminio mokesčio atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovo P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 19,62 Eur (devyniolikos Eur 62 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Atgręžti panaikinto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties vykdymą. Įpareigoti ieškovą P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovei AB SEB bankui (j. a. k. 112021238) 6001,56 Eur (šešis tūkstančius vieną Eur 56 ct).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Vincas Verseckas