L. M. pagal BK 22 str., 178 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-111-788/2016 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06941-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.11.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, 180 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, 180 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimu, 178 straipsnio 2 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. M. paskirtas dvejų metų laisvės atėmimas. Į bausmės laiką įskaitytas L. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 2 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant L. M. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti mokslą. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir T. B. bei T. S., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Iš L. M. ir T. B. solidariai UAB („E“) naudai priteista 105 Eur turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam V. B. – 69,90 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai Ž. R. – 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš L. M. priteista 12,95 Eur valstybei. Nepilnamečiui T. B. neturint turto ir pajamų, turtinė ir neturtinė žala dėl jo priteista subsidiariai iš jo atstovų pagal įstatymą Ž. B. ir D. B. Nepilnamečiui L. M. neturint turto ir pajamų, turtinė ir neturtinė žala dėl jo priteista subsidiariai iš jo atstovų pagal įstatymą L. Ma. ir S. M. Civiliniam ieškovui UAB („E S“) pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis dėl L. M. pakeistas: panaikintas laisvės atėmimo bausmės vykdymo, taikant BK 92 straipsnį, atidėjimas, dvejų metų laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti nepilnamečių pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo L. M. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Šioje byloje L. M. nuteistas už tai, kad:

1.1. veikdamas kartu su T. B. bendrininkų grupe, 2015 m. lapkričio 25 d., apie 16.10 val., užėjęs į UAB („M“) priklausančią piceriją „Mix“, esančią (duomenys neskelbtini), iš kasos aparato pasikėsino pagrobti svetimą UAB („M“) priklausantį turtą – pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes negalėjus nepastebimai atidaryti kasos aparato stalčiaus, nusikaltimą pastebėjo picerijos darbuotoja;

1.2. veikdamas bendrininkų grupe su T. B., 2015 m. lapkričio 25 d., apie 16.20 val., UAB („E“) priklausančioje parduotuvėje „Rūta“, esančioje (duomenys neskelbtini), uždarė nukentėjusiąją L. Ž. parduotuvės pagalbinėse patalpose – taip atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis, ir iš kasos aparato pagrobė svetimą UAB („E“) priklausantį turtą – 105 Eur;

1.3. veikdamas bendrininkų grupe su T. B., 2016 m. vasario 2 d., apie 15.00 val., parduotuvėje („E S“), esančioje (duomenys neskelbtini), T. B. panaudojus nešaunamąjį ginklą (D kategorijos ginklams priskiriamą aerozolinį dujų balionėlį) ir atėmus galimybę nukentėjusiajai Ž. R. priešintis, taip pat panaudodamas fizinį smurtą prieš jį sulaikyti bandžiusį nukentėjusįjį V. B. (sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą), iš kasos aparato stalčiaus paėmė ir užvaldė UAB („E S“) priklausantį turtą – 220 Eur;

1.4. veikdamas bendrininkų grupe su T. S., 2016 m. vasario 18 d., laikotarpiu nuo 10.00 iki 11.00 val., sugadindamas rūsio duris įsibrovė į A. G. priklausančią gyvenamąją patalpą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė įvairaus svetimo A. G. priklausančio 773 Eur vertės turtą.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas advokatas A. Šukaitis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

2.1. Kasatorius nurodo, kad bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui galimas tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. BK 92 straipsnio taikymas galimas tik įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-697/2015). Skirdami bausmę nepilnamečiui teismai, be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir į BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Laisvės atėmimas nepilnamečiams turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, užtikrinant teisingumo, humanizmo ir proporcingumo principų įgyvendinimą. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Kasatorius, cituodamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011, 2K-391/2013, teigia, kad teisingumo principas skatina teismą atsižvelgti tiek į nukentėjusiojo, tiek į teisiamojo interesus, galimybes jam pasitaisyti. Vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas turi kaltininkui parinkti tokią bausmę, kuri pozityviausiai veiktų nepilnametį asmenį ir užkirstų kelią nusikalstamo elgesio recidyvui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Humanizmo principas įpareigoja teismą, atsižvelgus į nepilnamečio interesus ir jo resocializacijos galimybes, skirti jam kiek įmanoma švelnesnę bausmę arba pakeisti ją auklėjamojo poveikio priemonėmis. Taikant proporcingumo principą reikalaujama, kad taikomos baudžiamajame įstatyme numatytos poveikio priemonės atitiktų nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę, skiriant dėmesį pirmiausia ne represinėms baudžiamojo poveikio priemonėms. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nepilnamečio amžių, norėdamas padėti jam reintegruotis ir visuomenėje atlikti naudingą vaidmenį, ne tik pabrėžia bendrąją bausmės paskirtį, bet ir nurodo specialią nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kartu jos įgyvendinimo specialiuosius tikslus, kurie iš esmės papildo ir individualizuoja BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, tačiau nepaneigia bendrosios bausmės esmės ir jos paskirties. Kiekvienu atveju teismas turi nepilnamečio asmenybę vertinti kompleksiškai, individualizuodamas bausmę, skirti tokią bausmę ir tokias poveikio priemones, kurios didintų nepilnamečio resocializacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes, skatintų asmenybės augimą. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nepilnamečiui, turi apsvarstyti ir šios poveikio priemonės taikymo tikslingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105/2009).

2.2. Anot kasatoriaus, L. M., kuriam diagnozuoti emocijų bei mišraus elgesio sutrikimai, nusikalto būdamas jauno amžiaus. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pažymėjo apie diagnozuotus psichinius sutrikimus, jų tinkamai neįvertino. Visuotinai pripažįstama, kad šis sutrikimas pasižymi nestabiliais tarpasmeniniais santykiais, impulsyvumu, paveiktu savivaizdžiu, nestabiliomis nuotaikomis, savivoka ir elgsena. Emocinių sutrikimų turinčių vaikų ugdymo sėkmę lemia tai, kad jie gautų kuo daugiau individualaus dėmesio, nes jie jautresni, skaudžiau reaguoja į nesėkmes, vadinasi, nusipelnę pastovaus pozityvaus emocijų ir elgesio mokymo, kuris gali būti grįstas akademinių žinių pažanga ir socialinių įgūdžių tobulinimu. Viena iš rekomendacijų, siekiant sėkmės dirbant su emocijų sutrikimus turinčiu vaiku, yra būtinumas vaiko netinkamą, antiįstatymišką, agresyvų elgesį slopinti ne bausmėmis, o pasekmėmis. Pasak kasatoriaus, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad L. M. yra konfliktiškas, abejingas kitų pastangoms jo elgesį pakreipti teigiama linkme, jo poelgiai atspindi ne vienkartinį, atsitiktinį, o labiau tendencingą antivisuomeninį gyvenimo būdą, tačiau nesiaiškino tokio elgesio priežasčių (tam galėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 324 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatyta galimybe). Kasatorius sutinka, kad L. M. turi draugų, kurie jam darė neigiamą įtaką, jis neigiamai apibūdinamas savo mokymo įstaigos, taikytos poveikio priemonės nebuvo veiksmingos, tačiau visos šios aplinkybės buvo nustatytos iki L. M. paskirtos kardomosios priemonės prieš metus.

2.3. Taip pat kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, jog L. M. priimtas kitas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Šis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, vadinasi, taip teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

2.4. Anot kasatoriaus, iki apylinkės teismo nuosprendžio paskelbimo L. M. išbuvo nepertraukiamai suimtas šešis su puse mėnesio. Įvertinus tai, kad L. M. buvo suimtas ir kitoje byloje, bendras sulaikymo ir suėmimo terminas yra net septyni mėnesiai; tai panašios patirties neturinčiam jaunam asmeniui yra pakankamas prevencinis poveikis. Be to, dėl L. M. ilgai vykęs baudžiamasis procesas turėjo jam labai didelės įtakos; jis pakeitė savo vertybines orientacijas, kritiškai įvertino ankstesnius poelgius ir padarė reikiamas išvadas. Teismas nenurodė motyvų, kad L. M. ateityje gali daryti naujas nusikalstamas veikas, prokurorė taip pat nebuvo kategoriška dėl BK 92 straipsnio nuostatų taikymo L. M. panaikinimo. Pirmosios instancijos teismo motyvų nepakankamumas, anot kasatoriaus, galėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme nenaikinant bausmės vykdymo atidėjimo.

2.5. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad L. M. padarė reikiamas išvadas, būdamas suimtas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, baigė (duomenys neskelbtini) mokyklos dešimtą klasę, toliau mokosi, jis bei jo artimieji deda pastangas tam, kad būtų išvengta nusikaltimų recidyvo, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai L. M. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.

3. Atsiliepimu į nuteistojo L. M. gynėjo advokato A. Šukaičio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe. Motyvuotai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistąjį L. M. apibūdinančius duomenis, jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, todėl nepagrįstai padarė išvadą apie bausmės vykdymo jam atidėjimą. L. M. padarė baigtus tyčinius du apysunkius ir vieną sunkų nusikaltimą, pasikėsino padaryti vieną nesunkų nusikaltimą, dėl jų padarymo prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas teistas, administracine tvarka nebaustas, įrašytas į VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės registrą, mokymosi įstaigos apibūdinamas neigiamai. L. M. nuteistas už tyčinius nusikaltimus, padarytus iš savanaudiškų paskatų, susijusius su smurtu prieš asmenį. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui, anot prokuroro, suteikė pagrindo manyti, kad L. M., nors ir jauno amžiaus, tačiau jokių išvadų apie netinkamą savo gyvenimo būdą nepadarė, susiformavusių nuostatų nekeitė. Paskyrus jam bausmę kitoje baudžiamojoje byloje, L. M. toliau sistemingai darė vis naujus, pakankamai įžūlius, analogiškus, neatsitiktinius, suplanuotus nusikaltimus. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad bausmės tikslų negalima pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo taikytas BK 92 straipsnis nuteistajam L. M., baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiui, nepažeidė.

4. Nuteistojo L. M. gynėjo advokato A. Šukaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui (BK 92 straipsnis)

5. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokia teismo išvada turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę iki nusikaltimo padarymo, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybes įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas (nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas, ar pasikeitė nuteistojo elgesys po nusikaltimų padarymo ir pan. Minėtų nuteistojo asmenybės savybių atskleidimas ir jų išdėstymas baigiamuosiuose teismo sprendimuose atitinka BK 92 straipsnio reikalavimą, kad būtina konstatuoti tai, jog atidedant bausmės vykdymą taip pat bus pasiekti bausmės tikslai (BK 41 straipsnio 2 dalis).

6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio nepilnamečiui L. M. parinkimo, rėmėsi tik BK 54 straipsnio 2 dalimi, o dėl BK XI skyriaus nuostatų, nustatančių nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, išsamiau nepasisakė, byloje esančių aplinkybių aspektu jų neanalizavo. Teismas pažymėjo, kad L. M. padarė du apysunkius, vieną sunkų tyčinius baigtus nusikaltimus ir pasikėsino padaryti vieną nesunkų nusikaltimą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktai), prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailisi, veikas padarė bendrininkų grupe (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Nusikalstamos veikos padarytos L. M. turint teistumą, administracine tvarka nebaustam. Nepilnamečiui konstatuoti emocijų ir mišrus emocijų bei elgesio sutrikimai, (duomenys neskelbtini) mokykla jį apibūdina neigiamai (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nors teismas ir nurodė, kad skirdamas bausmę vadovaujasi BK XI skyriaus nuostatomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, tačiau konkrečiai jų neaptarė ir nedetalizavo. Sprendimas atidėti L. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuosprendyje taip pat iš esmės nemotyvuotas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su prokurorės apeliacinio skundo argumentais dėl negalimumo taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą, įvertino BK 91 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir išsamiai motyvavo savo sprendimą. Pirmiausia teismas atsižvelgė į nepilnamečio L. M. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, į tai, kad jo tėvų jam buvo sudaryta tinkama gyvenimo ir auklėjimo aplinka, poilsio ir mokymosi sąlygos, jo šeima dirbanti ir nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Tėvai pripažįsta, kad sūnaus elgesys nenuspėjamas, jų pastangos tokį elgesį koreguoti – bergždžios, sūnus nenori lankyti mokyklos, joje konfliktuoja, bėga iš namų, ne kartą skelbta jo paieška, teko vykti į Vokietiją jo parsivežti, didelę įtaką jam daro netinkami draugai, kurie yra jam didesnis autoritetas, nei tėvai. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir jo charakteristiką iš mokymosi įstaigos, iš kurios matyti, kad L. M. beveik nelanko mokyklos, yra konfliktiškas, nereaguoja į pastabas, keikiasi, triukšmauja, blogai elgiasi su klasės draugais, skriaudžia už save mažesnius, nemokančius apsiginti, taigi elgesys rodo niekinantį požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas. Ankstesniu nuosprendžiu paskirtą įsipareigojimą tęsti mokslą nuteistasis vykdė tik trumpą laiką. Atsižvelgta ir į L. M. sveikatos būklę apibūdinančius duomenis, tačiau jų, kitaip, nei kasatorius, teismas nesuabsoliutino, o įvertino kartu su kitomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BK 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto reikalavimo, taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė atlikdamas 2015 m. gegužės 4 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, taigi anksčiau taikytos poveikio priemonės nuteistajam nebuvo veiksmingos.

8. Kasacinio skundo teiginys dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, reaguodamas į prokurorės apeliaciniame skunde išsakytą argumentą dėl dar vieno L. M. priimto nuosprendžio, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, nedviprasmiškai nurodė, kad negali vertinti to fakto šios bylos kontekste, nes minėtas teismo procesinis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad L. M. minėtoje byloje buvo skirtas suėmimas, nes jis pažeidė švelnesnes kardomąsias priemones, taigi jo elgesys ne tik kad nesikeitė gerąja linkme, o atvirkščiai – tapo dar labiau neigiamas. Atsižvelgimas į šią aplinkybę, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo.

9. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl negalimumo L. M. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo yra teisiškai pagrįstos, padarytos nepažeidžiant BK 92 straipsnio nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. M. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas