S. J. pagal BK 181 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–23/2008 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.6, 2.1.6.1.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant J. Švabaitei,

dalyvaujant prokurorei N. Oškutytei,

gynėjui advokatui G. Leonovui,

išteisintajam S. J.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendis S. J. atžvilgiu panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti V. B., T. L., A. G., M. J., M. A., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžiu S. J. buvo nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 27–29 d. laikotarpiu, neturėdamas teisėto pagrindo, skambindamas A. G. iš mobiliojo ryšio telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir panaudodamas psichinę prievartą, vertė jį perduoti 1000 eurų išpirką už 2003 m. lapkričio 19 d. pagrobto automobilio „Audi 100“ (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nuosprendį dėl S. J. išteisinimo panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nuosprendis, kuriuo S. J. išteisintas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nagrinėjant bylą padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių teisėjus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Išteisindamas S. J., teismas savo išvadas motyvavo tuo, kad 2004 m. balandžio 21 d. įteikiant S. J. pranešimą apie įtarimą bei apklausiant jį kaip įtariamąjį, jam nebuvo išaiškintos jo teisės (BPK 187 straipsnio 1 dalis), neužtikrinta jo teisė į gynybą, nes apklausoje dalyvavo ne jo pasirinktas advokatas R. G., o tyrėjos paskirtas advokatas B. V., kuris netinkamai atliko savo pareigas, talkino tyrėjai, diktavo, ką reikia įrašyti į protokolą (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 50 straipsnio 4 dalis); 2004 m. kovo 21 d. tyrėja, apklausdama įtariamąjį S. J., darė garso įrašą, tačiau jo apie tai tinkamai neinformavo, be to, į protokolą neįrašė ir jame nepasirašė garso įrašą daręs ir apklausoje dalyvavęs policijos darbuotojas A. P.; iš apklausos stenogramos matyti, kad A. P., bandydamas išgauti prisipažinimą, S. J. darė tam tikrą poveikį; buvo pažeista įtariamojo apklausos tvarka, nes tyrėja nepaklausė įtariamojo, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, nepasiūlė duoti parodymus apie įtarimo esmę, iš apklausos stenogramos turinio matyti, kad su įtariamuoju vyko laisvas pokalbis (BPK 179 straipsnio 2 dalis, 188 straipsnio 3 dalis); 2004 m. balandžio 21 d. įtariamojo apklausos protokolas neatitinka stenogramos turinio, nes apklausa vyko 15 minučių, įtariamasis atsisakė duoti parodymus ir pasirašyti protokolą, daug kartų reikalaudamas iškviesti jo pageidaujamą gynėją, o apklausos protokole tyrėja įrašė tik vieną sakinį, kad įtariamasis duoti parodymus ir pasirašyti protokolą atsisako; iš bylos duomenų matyti, kad įtariamojo S. J. apklausos metu lyginamajam tyrimui buvo paimtas jo balso pavyzdys, tačiau jam apie tai buvo pranešta tik apklausos pabaigoje, įtariamojo apklausa atlikta šiurkščiai pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normas, todėl toks įrodymas pripažįstamas niekiniu; fonoskopinio tyrimo specialisto išvada grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima, nes S. J. apklausa vyko pažeidžiant įstatymų reikalavimus, todėl šis įrodymas pripažintinas niekiniu; S. J. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jis turtą prievartavo ne 2003 m. lapkričio 19–29 d., o tik 2003 m. lapkričio 27–29 d. laikotarpiu, tačiau bylos duomenys rodo, kad tomis dienomis turtą prievartavęs asmuo telefonu kalbėjo ne su nukentėjusiuoju A. G., o su Kauno miesto VPK vyresniuoju tyrėju D. Č., kuris, nesant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties leisti jam atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo, kaip policijos pareigūno, tapatybės, veikė vietoje nukentėjusiojo A. G. ir kalbėjosi su turto prievartautojais kaip nukentėjusysis Taip buvo šiurkščiai pažeisti BPK 158, 159 straipsnių reikalavimai, todėl vadovautis D. Č. parodymais nebuvo galima; ikiteisminio tyrimo metu tyrimo grupė, kaip to reikalauja BPK 171 straipsnio 3 dalies nuostatos, nebuvo sudaryta; iš nukentėjusiojo A. G. parodymų matyti, kad jis dėl automobilio pagrobimo ir turto prievartavimo pareiškimo nerašė. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai nepagrįsti.

BPK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš pirmąją apklausą įtariamajam pasirašytinai turi būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame išvardytos įtariamojo teisės. Įtariamojo teisių išaiškinimo įtariamajam minėtas įstatymas nenumato, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo pažeisti BPK 187 straipsnio l dalies reikalavimai, neteisinga. BPK 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įtariamasis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti gynėją. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. J. kaip įtariamasis pirmą kartą buvo apklaustas 2007 m. balandžio 21 d., apklausos metu (ir prieš tai įvykusiame tyrimo veiksme – įteikiant pranešimą apie įtarimą) dalyvavo advokatas B. V. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas A. P. paaiškino, kad jis, kaip operatyvinis darbuotojas, įkalinimo vietoje bendravo su įtariamuoju S. J. Tyrėja L. M. parodė, kad prieš 2004 m. balandžio 21 d. S. J. apklausą kolegos tyrėjai jai pranešė, jog įtariamasis pageidaus advokato R. G., todėl ji šiam advokatui paskambino, tačiau jis į įkalinimo vietą atvykti atsisakė, teigdamas, kad su S. J. susitarimo nesudarė. Iš įtariamojo apklausos stenogramos matyti, kad tyrėja S. J. paaiškino advokato R. G. neatvykimo priežastis. Šios aplinkybės rodo, kad advokatas B. V. gynė S. J. tik po to, kai jį ginti atsisakė jo pageidaujamas gynėjas, todėl, kasatorius nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog apklausos metu S. J. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, yra nepagrįsta. Teismo teiginys, kad prieš pirmąją apklausą tyrėjai L. M. nebuvo žinoma, jog S. J. turi pasirinkęs gynėją R. G., taip pat neteisingas. Iš S. J. apklausos stenogramos matyti, kad 2004 m. balandžio 21 d. apklausiant įtariamąjį dalyvavo tyrėjas A. P., kuris protokole nenurodytas. Formaliai buvo pažeisti BPK 179 straipsnio 2 dalies reikalavimai, tačiau šis pažeidimas ištaisytas ir pašalintas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu. Liudytojai A. P. ir L. M. patvirtino, kad A. P. dalyvavo apklausoje ir tik dėl neapdairumo neįrašytas į protokolą. Todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nurodytas BPK 179 straipsnio 2 dalies pažeidimas negali būti laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Iš stenogramos matyti, kad apklausos metu dalyvavęs tyrėjas A. P. S. J. informavo, jog bus daromas garso įrašas. Iš stenogramos turinio matyti, kad A. P. S. J. pasakė „Nu, Sauliau, nesvarbu, abu žinom, kad yra biški kitaip, čia tavo pamastymui, tavo pamastymui“. Iš šios frazės turinio matyti, kad A. P. leidžia S. J. suprasti, jog jam yra žinomos jo padaryto nusikaltimo aplinkybės ir siūlo pamastyti. Iš minėtų dviejų frazių negalima daryti išvados, kad buvo bandoma išgauti įtariamojo S. J. prisipažinimą. BPK 188 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę. Iš 2004 m. balandžio 21 d. įtariamojo S. J. apklausos stenogramos matyti, kad apklausos pradžioje tyrėja L. M. pateikė jam susipažinti 2004 m. balandžio 21 d. pranešimą apie įtarimą, kurį jis balsu perskaitė, po to tyrėja S. J. paklausė, ar jis pripažįsta kaltu, ir išaiškino, kad savo poziciją jis turi išreikšti raštu ir pasirašyti apklausos protokole. S. J. parodymų nedavė, bet kokias įvykio aplinkybes aiškinti atsisakė, ir tai savo parašu patvirtino apklausos protokole. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas BPK 188 straipsnio 3 dalies reikalavimų nesilaikymą konstatavo nepagrįstai. Iš 2004 m. balandžio 21 d. pranešimo apie įtarimą, tos pačios dienos apklausos protokolo bei šio tyrimo veiksmo stenogramos ir pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo matyti, kad 13.10–13.25 val. S. J. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, atlikta jo, kaip įtariamojo, apklausa, pasiūlant duoti parodymus apie įtarimo esmę. Šių ikiteisminio tyrimo veiksmų metu buvo daromas garso įrašas ir apie tai S. J. buvo pranešta. Baigus įtariamojo apklausą, 13.40 val. buvo pradėtas ir iki 13.45 val. atliktas kitas ikiteisminio tyrimo veiksmas – S. J. balso pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, surašant šio tyrimo veiksmo protokolą. Iš protokolo matyti, kad įtariamasis duoti savo balso pavyzdžius atsisakė, o šiuo atveju, net ir esant prokuroro nutarimui, neįmanoma šį privalomą nutarimą įgyvendinti. Esant tokioms aplinkybėms, siekiant įgyvendinti BPK 1 straipsnyje deklaruotą vieną svarbiausių baudžiamojo proceso paskirčių – atskleisti nusikalstamas veikas, pagal teismų praktiką laikytina priimtina, kai fonoskopiniam tyrimui pateikiami kito tyrimo veiksmo metu paimti įtariamojo balso pavyzdžiai. Kasatorius teigia, kad visi 2004 m. balandžio 21 d. su S. J. atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai – pranešimo apie įtarimą įteikimas, įtariamojo apklausa, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas – buvo atlikti nepažeidžiant BPK 187, 188, 144, 179 straipsnių reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai pripažinti neturinčiais įrodomosios reikšmės. Dėl to nepagrįstu laikytinas ir teismo sprendimas kaip įrodymu nesivadovauti ir fonoskopinio tyrimo išvada. BPK 158 straipsnyje nustatyta savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų tvarka. Iš liudytojo D. Č. bei nukentėjusiojo A. G. parodymų matyti, kad D. Č. jokių tyrimo veiksmų neatliko – jis nukentėjusiojo iniciatyva ir jo prašymu telefonu bendravo su asmeniu, kuris iš A. G. prievartavo turtą. Teismo argumentas, kad turtas buvo prievartaujamas ne iš A. G., o iš D. Č., yra nepagrįstas. Byloje surinkti duomenys rodo, kad S. J. buvo įsitikinęs, jog bendrauja su asmeniu, kuris yra tiesiogiai suinteresuotas pagrobto automobilio susigrąžinimu. Ikiteisminio tyrimo metu pasinaudoti BPK 158 straipsnyje nustatytomis galimybėmis nebuvo faktinio pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad buvo šiurkščiai pažeisti minėto įstatymo reikalavimai, yra nepagrįsta. Byloje jokie nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai nebuvo atliekami, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeisti ir BPK 159 straipsnio reikalavimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2003 m. lapkričio 19 d., gavus A. G. pareiškimą dėl pavogto jo automobilio, o 2003 m. lapkričio 20 d. apklausos metu nukentėjusysis pareiškė, kad iš jo yra prievartaujamas turtas, todėl nuosprendyje esančios nuorodos į tai, kad pats A. G. pareiškimo dėl automobilio vagystės ir turto prievartavimo nerašė, yra visiškai nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esantis teiginys, kad S. J. buvo nuteistas už tai, kuo nebuvo kaltinamas, t. y. kad turtą jis prievartavo organizuota grupe, neatitinka tikrovės. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad S. J. buvo nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį be jokios nuorodos į tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant organizuota grupe. Tokia formuluotė atitinka kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, nes turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pateikimo momento. Vėlesni veiksmai, susiję su pinigų paėmimu ir automobilio grąžinimu, liko už kaltinimo ribų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti jį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.

Dėl kaltinimo ir byloje surinktų duomenų pripažinimo įrodymais

1. Turto prievartavimas, numatytas BK 181 straipsnio 1 dalyje, yra formalios sudėties nusikaltimas. Jis laikomas baigtu nuo to momento, kai grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti.

Nukentėjusiojo A. G. automobilis buvo pavogtas 2003 m. lapkričio 19 d. Pagal nukentėjusiojo parodymus, tuoj pat po vagystės, t. y. 2003 m. lapkričio 19 d. jam du kartus mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), skambino nežinomas asmuo ir, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo už pagrobtą automobilį išpirkos.

S. J. dėl nukentėjusiojo turto prievartavimo 2003 m. lapkričio 19 d. nebuvo kaltinamas. Kas skambino nukentėjusiajam ir kam priklausančiu telefonu, byloje nenustatyta.

2. S. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 27–29 d., panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. G., skambino jam iš mobiliojo ryšio telefono abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir vertė jį perduoti 1000 eurų išpirką už pagrobtą automobilį.

Byloje nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 27–29 d. nukentėjusysis A. G. jokių kontaktų su turto prievartautoju neturėjo. Minėtomis dienomis dėl automobilio išpirkos skambinusysis kalbėjosi su Kauno miesto VPK vyresniuoju tyrėju D. Č., iš nukentėjusiojo A. G. gavusiu jo mobilaus ryšio telefono kortelę. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis, o teismas privalo juos tikrinti, spręsti, ar tai yra įrodymai, ir vertinti. Ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai – pokalbiai telefonu ir jų įrašai, iš kurių turinio matyti, kad iš esmės buvo tariamasi, kur ir kurioje vietoje palikti pinigus, iš kurios vietos paimti raktą nuo garažo ir kur po to abiem susitikti, vertintini kaip duomenų, siekiant išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir ją padariusius asmenis, rinkimas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti renkami tik Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Įrodymais gali būti pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gauna įstatyme nenurodytu būdu arba pažeidžiant įstatyme numatytą jų gavimo tvarką ir tai kelia abejonių, kurių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus, patikimumu, įrodymais nepripažįstami (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). D. Č. pateikti duomenys (telefoninių pokalbių įrašai), kuriuos jis surinko veikdamas vietoj nukentėjusiojo A. G. neatskleisdamas savo tapatybės, gauti įstatymų nenustatyta tvarka, renkant duomenis procesinė prievartos priemonė, numatyta BPK 158 straipsnyje, nebuvo taikoma, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nepripažinti jų įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 dalys).

Pagal BPK 144 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę paimti iš įtariamojo pavyzdžius lyginamajam tyrimui. Jeigu įtariamasis atsisako duoti pavyzdžius lyginamajam tyrimui, prokuroras priima nutarimą, kuris įtariamajam yra privalomas. Dėl pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo surašomas protokolas. Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų nebuvo laikomasi. S. J. duoti balso pavyzdžius buvo pasiūlyta po jo, kaip įtariamojo, apklausos. Atsisakius duoti balso pavyzdžius, prokuroro nutarimas nebuvo priimtas. Kasatoriaus argumentas, kad S. J. nebūtų vykdęs prokuroro nutarimo, nėra pagrindas nesilaikyti BPK 144 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Jeigu įtariamasis atsisako vykdyti nutarimą ir duoti balso pavyzdžius, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras juos gali gauti atlikdamas kitus tyrimo veiksmus, tarp jų ir apklausą, panaudojant garso įrašą. Atlikti fonoskopinį tyrimą specialistui buvo pateiktas S. J. balso pavyzdys, gautas iki minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo klausimo išsprendimo bei nesant priimto prokuroro nutarimo. Pažymėtina ir tai, kad įtariamajam teisė į gynybą turi būti užtikrinta nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos (BPK 10 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 4 dalis). Teisę į gynybą įtariamasis gali realizuoti gindamasis pats arba per gynėją – advokatą, kuris turi teisę dalyvauti ne tik įtariamojo apklausose, bet ir kituose veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju (BPK 48 straipsnio 1 dalies, 1, 4 punktai). Pagal BPK 50 straipsnį įtariamasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Jei įtariamasis prašo, gynėjo dalyvavimą užtikrina ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras. Dėl įtariamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo turi būti surašomas protokolas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo ne tik išaiškinti įtariamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento, bet ir sudaryti ne formalias, o realias sąlygas ir galimybes tomis teisėmis naudotis. Iš byloje esančios garso įrašo stenogramos bei kitų duomenų matyti, kad S. J. teisė pačiam pasirinkti ir pasikviesti gynėją buvo iš esmės suvaržyta. Kasatoriaus argumentas, kad ši S. J. teisė negalėjo būti realizuota, nes jo nurodytas advokatas atsisakė dalyvauti procese, atmestinas, nes byloje tokią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo teisės, įrodymais nepripažįstami. Be to, įtariamojo S. J. 2004 m. balandžio 21 d. apklausos protokole užfiksuota tik tai, kad jis duoti parodymus bei pasirašyti atsisakė. Tai rodo, kad specialistui fonoskopiniam tyrimui buvo pateikti balso pavyzdžiai, gauti netgi ne apklausos, o iki jos vykusio pokalbio metu, kuris jokiame protokole nėra užfiksuotas.

Specialistui fonoskopiniam tyrimui pateikti duomenys gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tokių duomenų tyrimo pagrindu padarytomis specialisto išvadomis nebuvo galima, yra teisinga. S. J. kaltė iš esmės buvo grindžiama tik minėta specialisto išvada. Kitų duomenų ir įrodymų, kuriais būtų grindžiama S. J. kaltė, byloje nėra, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo S. J. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad tuo metu, kai buvo pavogtas nukentėjusiojo automobilis ir prievartaujamas turtas, S. J. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2–uosiuose pataisos namuose, kad mobiliojo ryšio telefonas pas jį nebuvo rastas, kam priklausė telefonai, kuriais buvo skambinama, nenustatyta. Pagal kaltinimą S. J. turtą prievartavo veikdamas vienas, o ne bendrininkų grupėje. Pagal D. Č. parodymus bei pokalbių įrašus, turtą prievartavęs asmuo paliko po kilimėliu raktą, apžiūrėjo po kilimėliu paliktą voką, kuriame vietoj pinigų buvo pridėta sukarpytų popierių, po to paskambino ir reiškė pretenzijas, be to, iš pokalbių įrašų turinio galima spręsti, kad asmuo, nurodęs D. Č. kur padėti pinigus, jį matė ir stebėjo. Byloje jokių duomenų, paaiškinančių, kokiu būdu S. J., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir veikdamas vienas, visą tai būtų galėjęs padaryti, nėra.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų nėra, todėl kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė