Dėl licencijos ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-231/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.8; 44.5.1; 114.8.2;

121.13; 121.21 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Latvijos įmonės SIA „Radio Telecommunication Network“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „NT Service“ ieškinį atsakovui Latvijos įmonei SIA „Radio Telecommunication Network“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl licencijos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad šalys 2004 m. liepos 26 d. sudarė sutartį Nr. R-NT-1, kurios 2.2 papunkčiu atsakovas (pirkėjas) įsipareigojo pirkti naują programinę įrangą ir sutarties priede Nr. 2 išvardytas licencijas šiame priede nurodytomis kainomis ir terminais. Anot ieškovo, jis sutartyje nustatytais terminais pateikė atsakovui dešimt PVM sąskaitų-faktūrų, tačiau atsakovas nesumokėjo pagal pateiktas licencijas ir laiku neatsiskaitė už perduotas teises. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo įsigyta programinė įranga negali būti teisėtai naudojama nesumokėjus licencijų kainos. Ieškovas taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-785-510/2005, kurioje nagrinėtas analogiškas ginčas tarp tų pačių šalių, tenkino ieškovo reikalavimus, kildinamus iš tos pačios šalių 2004 m. liepos 26 d. sutarties, ir jam priteisė dalį skolos už pirktas licencijas. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 47 025 JAV dolerius skolos, 1191,11 JAV dolerio palūkanų už pavėluotą piniginių prievolių pagal sutartį vykdymą ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimui, sumokėjo ieškovui visą priteistą licencijų kainą – 27 225 JAV dolerius, o dėl likusių trijų mokėjimų ieškovas pranešė, kad sumokės, kai gaus iš ieškovo visas licencijas, už kurias sumokėjo. Jis ieškovui sumokėjo už penkiasdešimt dvi licencijas, tuo tarpu ieškovas jam perdavė tik keturias licencijas. Priešieškinyje pažymėta, kad pagal sutarties Nr. R-NT-1 2.2.2 papunktį ir 2004 m. liepos 26 d. įrangos pardavimo sutarties 3.1 papunktį licencijos turėjo būti pristatytos per 60 dienų. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovo: 1) firmos „Netro Corporation“ arba jos teisių perėmėjos „SR Telecom“ išduotas dvidešimt keturias licencijas SFW-X2000-1 ir dvidešimt keturias licencijas SFW-X4000-1 bei įpareigoti ieškovą per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti atsakovui visas priteistas licencijas; 2) 1225,62 JAV dolerio delspinigių; 3) šešių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovui iš atsakovo 47 025 JAV dolerius skolos, 650,43 JAV dolerio palūkanų, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2006 m. vasario 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1919,11 JAV dolerio palūkanų už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą. Teismas nustatė, kad šalys 2004 m. liepos 26 d. sudarė sutartį Nr. R-NT-1. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-785-510/2005 ir joje priimta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartimi nustatyta, kad: 1) šalių sudaryta sutartis yra pagrindinė licencijų 32 sektoriams pirkti, kai jų kaina ir mokėjimo sąlygos nurodytos šios sutarties 2.2.2 papunktyje bei jos priede Nr. 2; 2) atsiskaitymas už perduotas licencijas buvo vykdomas pateiktomis sąskaitomis-proformomis, be to, neperduodant papildomai patvirtinimo apie suteiktą teisę; 3) sutarties priede Nr. 2 nurodytos licencijos SFW-X2000-1 1 vieneto kaina yra 1575 JAV doleriai, o licencijos SFW-X4G00-1 1 vieneto kaina yra 900 JAV dolerių. Remdamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, teismas konstatavo, kad pirmiau nurodytų aplinkybių įrodinėti nereikia. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neneigia, jog nėra apmokėjęs nė vienos jam pateiktos sąskaitos-proformos pagal licencijų pirkimo grafiką nuo 2005 m. kovo 5 d. iki 2005 m. gruodžio 5 d. bei 1/2 dalies pagal 2005 m. vasario 5 d. sąskaitą-proformą. Atsižvelgęs į tai, kad šalys sutartyje nesusitarė dėl palūkanų dydžio, teismas sprendė, kad ieškovas turėjo pagrindą skaičiuoti palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinių sandorių, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (CK 6.261 straipsnis). Teismas konstatavo, kad dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartimi nustatytų neįrodinėtinų aplinkybių, negalima pripažinti pagrįstu atsakovo teiginio, kad ieškovas jam neperdavė licencijų, todėl priešieškinys netenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 9 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 650,43 JAV dolerio palūkanų bei 1919,11 JAV dolerio palūkanų už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą, ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nustatė, kad šalių 2004 m. liepos 26 d. sutarties Nr. R-NT-1 2.2.2 papunktyje atsakovas įsipareigojo pirkti licencijas 32 sektoriams, nurodytiems priede Nr. 2, pagal kainas bei mokėjimo sąlygas, nurodytas priede Nr. 2, ir pristatymo sąlygas 2004 m. liepos 26 d. įrangos pardavimo sutartyje, o šalių sudarytos įrangos pardavimo sutarties (kurioje nenurodyta sutarties sudarymo data) 3.1 papunktyje nurodyta, kad pirkėjo užsakymas turi būti įvykdomas per 60 dienų nuo jo pateikimo raštu ir užsakymas laikomas įvykdytu pasirašius perdavimo aktą. Pažymėjusi, kad licencija suteikiama sutartimi, kolegija sprendė, kad ieškovas perdavė atsakovui licencijas šalių 2004 m. liepos 26 d. sutartimi Nr. R-NT-1 kartu su įranga, tačiau atsakovas nesumokėjo ieškovui visos licencijų kainos sutarties priede Nr. 2 nustatytais terminais ir sąlygomis. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo teisės savo veikloje naudoti iš ieškovo pirktą įrangą be licencijų yra ribotos. Atsakovo atstovo argumentus, kad licencijos turėjo būti perduotos dokumentu su voku, pažymėtu kodu, kolegija atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodama tuo, kad licencija suteikiama sutartimi, ir šalys 2004 m. liepos 26 d. sutartyje Nr. R-NT-1 nesusitarė dėl atsakovo atstovo nurodomo licencijų perdavimo būdo bei tvarkos. Kolegija konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog: licencijos SFW-X2000-1 vieno vieneto kaina yra 1575 JAV doleriai; licencijos SFW-X4000 vieno vieneto kaina yra 900 JAV dolerių; už visas licencijas atsakovas turėjo sumokėti ieškovui 79 200 JAV dolerių; atsakovas sumokėjo ieškovui 4950 Lt pagal sąskaitą ir Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškovui iš atsakovo priteista 27 225 JAV doleriai skolos už pirktas licencijas; atsakovas nėra sumokėjęs ieškovui 47 025 JAV dolerių už pirktas licencijas. Kolegija nepripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl licencijų kainos, nurodė, kad šalių 2004 m. liepos 26 d. sutarties Nr. R-NT-1 priede Nr. 2 aiškiai nurodytos licencijų vieno vieneto kainos. Kartu kolegija pažymėjo, kad teismo sprendimuose dėl objektyvių priežasčių nėra išvengiami ir galimi rašymo apsirikimai, aiškios aritmetinės klaidos. Kolegija sprendė, kad atsakovas šalių sutartyje nustatytais terminais nesumokėjo už dalį pirktų licencijų dėl nepakankamo ieškovo bendradarbiavimo su atsakovu. Kolegijos nuomone, šalių 2004 m. liepos 26 d. sutarties Nr. R-NT-1 sąlygos dėl licencijų pirkimo-pardavimo bei perdavimo dėl jų nepakankamo konkretumo atsakovo buvo suprantamos skirtingai nei ieškovo, atsakovas siekė ir norėjo įsitikinti, kad jis tikrai įgyja iš ieškovo licencijas. Dėl to kolegija sprendė, kad atsakovas neprivalo mokėti ieškovui įstatymų numatytų neprocesinių palūkanų. Įvertinusi ieškinio turinį ir formą, kolegija konstatavo, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo dėl 650,43 JAV dolerių palūkanų priteisimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo apeliacinis skundas, panaikinti nepanaikintą Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti; arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 6.193 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2004 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. Baranauskas ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; ir kitose bylose yra suformavęs taisykles, kaip, esant šalių ginčui, turi būti aiškinamos sutarčių nuostatos; kad pirmiausia reikia vadovautis tikraisiais šalių ketinimais, o ne vien tik pažodiniu sutarties tekstu. Kasatoriaus teigimu, tikrieji sutarties šalių ketinimai buvo atskleisti prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-785-510/2005. Ginčo sutartį sudaręs ieškovo atstovas patvirtino, kad atskira licencija turėjo būti siunčiama kiekvieną kartą po apmokėjimo. Kasatoriaus teigimu, teismas, aiškindamas sutartį pagal tikruosius šalių ketinimus bei šalių elgesį, negalėjo konstatuoti, kad licencijos atsakovui jau yra perduotos. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pats nurodė, jog užsakymas laikomas įvykdytu pasirašius perdavimo aktą, nors vėliau toje pačioje nutartyje nurodė, kad šalys nebuvo aptarusios licencijų perdavimo būdo.

2. Neišnagrinėdamas visų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuostatas, įpareigojančias teismą išnagrinėti kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, ir taip pažeidė CPK 331 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Lesniakas v. UAB „Kaišiadorių žalvarnis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Pankinas v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Uspaskichas v. UAB „Baltijos TV“, bylos Nr. 3K-3-1181/2003; ir kt.). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo keliami klausimai, kad: 1) pirmosios instancijos teismas nurodė ankstesniais teismų sprendimu ir nutartimi nustatytas aplinkybes priešingomis, negu jos iš tikrųjų nustatytos; 2) atsakovas buvo sustabdęs mokėjimus pagal sutartį iki ieškovas pateiks atsakovui jo nupirktas licencijas; 3) ieškovas ieškinį grindė tik sąskaitomis-proformomis, kurios negalėjo būti skolą patvirtinančiais dokumentais; 4) jeigu būtų laikoma, kad licencija yra nematerialus turtas, kuriam nereikalingas joks specialus perdavimas, tai bet kuriuo atveju licencija turi būti kitos šalies priimama.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kokios aplinkybės neturi būti įrodinėjamos. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išaiškino teismams, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 punktą nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (Nutarimo 6.2 papunktis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmasis ginčas tarp tų pačių šalių dėl skolos už licencijas pagal 2004 m. liepos 26 d. sutartį Nr. R-NT-1 buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartimi. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nesirėmė ankstesnėje byloje nustatytomis aplinkybės ir iš naujo nustatė aplinkybes, nei jos buvo nustatytos prieš tai nagrinėtoje byloje, t. y. iš naujo perskaičiavo už licencijas mokėtiną pinigų sumą.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių sudarytą ginčo sutartį kaip licencinę sutartį, netinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias autoriaus turtinių teisių suteikimą. Anot kasatoriaus, byloje nėra jokių įrodymų, kad firma „Netro korporacija“, kaip autorių turtinių teisių savininkas, perdavė visas turtines teises į jos pagamintą programinę įrangą ieškovui, todėl ieškovas negalėjo ir neturėjo teisės sudaryti licencinės sutarties dėl licencijos – teisės naudotis kompiuterių programa – suteikimo. Ieškovas turėjo teisę tik parduoti firmos „Netro korporacija“ išrašytas licencijas. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių sudarytą sutartį kaip licencinę sutartį ir taip netinkamai pritaikė ATGTĮ 2 straipsnio 5, 20 punktus, 10 straipsnio 2 dalį ir 39 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus nuomone, ginčo sutartis turėjo būti kvalifikuota kaip licencijų pirkimo-pardavimo sutartis ir jos aiškinimui turėjo būti taikomos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios nuostatos. Anot kasatoriaus, pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį, 6.318 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus ir kartu su jais susijusius dokumentus, todėl ieškovas privalėjo perduoti kasatoriui jo nupirktas licencijas. Pagal CK 6.325 straipsnio 2 dalį pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti prekes, jeigu pardavėjas neperdavė prekes lydinčių dokumentų. Kadangi ieškovas, kaip pardavėjas, neperdavė licencijas lydinčių dokumentų, tai kasatorius pagrįstai jų nepriėmė ir pagrįstai reikalauja priteisti iš ieškovo visas licencijas bei jas lydinčius dokumentus.

5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias rašymo apsirikimus ir aiškias aritmetines klaidas, taip pažeisdamas CPK 276 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kurias aplinkybes laikė rašymo apsirikimais ir aiškiomis aritmetinėmis klaidomis, todėl ir dabar nėra aišku, ar apeliacinės instancijos teismas rašymo apsirikimais ir aiškiomis aritmetinėmis klaidomis laikė 2006 m. gruodžio 28 d. sprendime, ar ankstesnių įsiteisėjusių teismų 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendime bei 2006 m. sausio 30 d. nutartyje nustatytas aplinkybes. Tuo tarpu teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės, kasatoriaus vertinimu, negali būti laikomos nei rašymo, nei aiškiomis aritmetinėmis klaidomis. Be to, kasatorius pažymi, kad pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį rašymo apsirikimais ir aiškiomis aritmetinėmis klaidomis laikomos aplinkybės, kurios nekeičia sprendimo esmės, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos priešingos nei yra iš tikrųjų aplinkybės negali būti laikomos rašymo apsirikimais, nes šias aplinkybes ištaisius teismų sprendimas būtų buvęs kitoks, t. y. turėtų būti priteista ne 47 025, o tik 7425 JAV doleriai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „NT Service“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Dilys v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-490/2006). Taigi aptariamu atveju svarbu nustatyti, kas pirmojoje byloje buvo įrodinėjimo dalykas, t. y. kokios yra pirmojo Kauno apygardos teismo sprendimo res judicata ribos. Ieškovo nuomone, prejudicija yra taikoma pirmajame Kauno apygardos teismo sprendime nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad pagal sutartį atsakovas įsipareigojo sumokėti už licencijas 32 sektoriams ir kad vienos licencijos SFW-X2000-1 kaina yra 1575 JAV doleriai, o licencijos SFW-X2000-1 kaina 900 JAV dolerių, tuo tarpu aritmetiniai Kauno apygardos teismo skaičiavimai neįgyja res judicata galios, nes tai nėra Kauno apygardos teismo nustatytos faktinės aplinkybės.

2. Ieškovo teigimu, kasatorius kasaciniame skunde neteisingai aiškina sutartį. Anot ieškovo, įrangos pirkimo sutarties nuostatos iš licencijų pirkimo-pardavimo sutarties kylantiems santykiams turi būti taikomos atsižvelgiant į teisės perleidimo specifiką – teisė nėra materialus dalykas, kurį galima faktiškai perleisti; teisės perleidimas – tai teisės suteikimas. Ieškovo nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad tokia teisė (licencijos) buvo nesuteikta, yra nepagrįsti.

3. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

4. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad leidimas teisėtai naudoti kūrinį apima licencijos (kaip dokumento) turėjimą arba licencijos įsigijimą patvirtinančio dokumento – licencijų pirkimo sutarties turėjimą. Ieškovo teigimu, licencijų pirkimo sutartis yra pagrįstai pripažintina licencijų suteikimo sutartimi, kurios nuostatas reguliuoja ATGTĮ. Be to, anot ieškovo, kasaciniame skunde teigdamas, kad šalys negalėjo sudaryti licencinės sutarties, kasatorius remiasi nauja aplinkybe, kuri nebuvo nagrinėta byloje anksčiau ir kuri negali būti nagrinėjama kasacinio proceso tvarka (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

5. Atsiliepime nurodoma, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį gali būti ištaisomos tik neesminės klaidos, kurios ateityje gali trukdyti įvykdyti sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Bralitis v. J. Majauskaitė, bylos Nr. 3K-3-507/2004). Ieškovo teigimu, jis nesikreipė dėl Kauno apygardos teismo sprendime esančių aritmetinių skaičiavimų apsirikimų, nes tokie apsirikimai neturėjo įtakos sprendimui, kad pagal pateiktas sąskaitas iš atsakovo buvo priteistos atitinkamos lėšos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius Latvijos įmonė „SIA Radio Telecommunication Network“ kasaciniu skundu skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas jo apeliacinis skundas ir ieškovo naudai priteistas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas, taip pat skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktą galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, tai teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus Latvijos įmonės „SIA Radio Telecommunication Network“ kasacinį skundą, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis).

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovas perdavė atsakovui licencijas 2004 m. liepos 26 d. sutartimi Nr. R-NT-1, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2004 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. Baranauskas ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; ir kitose bylose suformuotos praktikos, kaip, esant šalių ginčui, turi būti aiškinamos sutarčių nuostatos; kad pirmiausia reikia vadovautis tikraisiais šalių ketinimais, o ne vien tik pažodiniu sutarties tekstu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį ir bylos medžiagą, šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. CK 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylos suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. Baranauskas ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; ir kt.).

Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas nenagrinėja fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija vertina tai, ar žemesnės instancijos teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad ieškovas perdavė atsakovui licencijas 2004 m. liepos 26 d. sutartimi Nr. R-NT-1, motyvavo tuo, jog licencija suteikiama sutartimi, bei tuo, kad atsakovo argumentai dėl licencijų perdavimo dokumentu su kodu pažymėtu voku yra nepagrįsti teisės aktais ir šalių 2004 m. liepos 26 d. sutartimi Nr. R-NT-1. Darydamas minėtą išvadą, apeliacinės instancijos teismas netyrė, neanalizavo ir nevertino 2004 m. liepos 26 d. sutarties Nr. R-NT-1 2.2.2 papunkčio sąlygos, kurioje nustatyta, kad licencijų pristatymo sąlygos nurodytos 2004 m. liepos 26 d. įrangos pardavimo sutartyje, taip pat netyrė, neanalizavo ir nevertino šalių pasirašytos įrangos pardavimo sutarties (be datos), kurios priede Nr. 1, be kita ko, nurodytos ir šiai bylai išspręsti reikšmingos licencijos, 3 punkto – „Pristatymo sąlygos“, kurio 3.1 papunktyje nurodyta, kad pirkėjo užsakymas turi būti įvykdytas per 60 dienų nuo jo pateikimo raštu, užsakymas yra laikomas įvykdytu pasirašius perdavimo aktą, o 3.2 papunktyje nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja pristatyti įrangą į pirkėjo nurodytą vietą. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas aptariamą išvadą, nevertino šių sutarčių sąlygų tarpusavio ryšio. Be to, apeliacinės instancijos teismas aptariamu aspektu netyrė, neanalizavo ir nevertino šalių tikrųjų ketinimų, jų elgesio po sutarties, dėl kurios vykdymo kilęs ginčas, sudarymo bei su tuo susijusių bylos duomenų, kaip antai atsakovo paaiškinimų apie keturių licencijų, kurios buvo apmokėtos ne ginčo tvarka, gavimą, tai patvirtinančių Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-785-510/2005 pateiktų įrodymų (T. 1, b. l. 61, 62, 95, 96, 98, 99), minėtoje civilinėje byloje esančio firmos „SR Telecom“ rašto, kad ieškovo pateikiamos licencijos yra galiojančios ir yra būtinos norint teisėtai naudoti firmos „SR Telecom“ įrangą (T. 1, b. l. 64, 65), minėtoje civilinėje byloje duotų ieškovo prezidento P. K., kuris, beje, pasirašė minėtas sutartis, paaiškinimų, kad „licencija yra rašytinis dokumentas. Tai vienkartinis dokumentas, kuris leidžia naudotis programine įranga. Mes atskirą licenciją turėjome siųsti kiekvieną kartą po sumokėjimo“ (T. 1, b. l. 62), nagrinėjamoje byloje pateiktų programinės įrangos licencinės sutarties bei Netro licencinės sutarties turinio (T. 2, b. l. 46-53). Tinkamai nenustačius sutarties (sutarčių) tikrųjų sąlygų ir šalių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų turinio, nėra galimybės tarp šalių susiklosčiusiems ginčo santykiams pritaikyti materialinės teisės normas. Pažymėtina, kad licencijų, kaip teisę patvirtinančių dokumentų, perdavimo pareigos egzistavimo arba neegzistavimo fakto nustatymas, atsižvelgiant į šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindimą, yra reikšmingas tiek ieškinio, tiek ir priešieškinio išnagrinėjimui, nes jis lemia galimybę spręsti dėl CK 6.58 straipsnio 1 dalies, 6.64 straipsnio 3 dalies normų, kuriomis atsakovas grindė savo teisę sustabdyti sutartinės mokėjimo prievolės įvykdymą, taikymo. Be to, sutarties tinkamas neišaiškinimas eliminuoja jos tinkamo teisinio kvalifikavimo (nagrinėjamos bylos atveju – ar šalių sudaryta sutartis yra licencinė, ar licencijų pirkimo-pardavimo sutartis, ar kitokia sutartis) ir tinkamo materialinių teisės normų, tarp jų – ir kasatoriaus nurodomų CK 6.317 straipsnio 1 dalies, 6.318 straipsnio 1 dalies, 6.325 straipsnio 2 dalies, taikymo galimybę. Pažymėtina ir tai, kad iš Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-785-510/2005 priimtų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad šiuose teismų procesiniuose sprendimuose nenustatyta jokių faktinių aplinkybių dėl šalių sutartinių įsipareigojimų, susijusių su licencijų, kaip teisę patvirtinančių dokumentų, perdavimu atsakovui. Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl aptariamųjų faktinių aplinkybių, neturėjo jokio pagrindo remtis minėtoje prijungtoje civilinėje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais ir juose nustatytomis aplinkybėmis, bet, laikydamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei pirmiau nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių, turėjo aiškintis ir nustatyti šalių prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, susijusius, be kita ko, ir su licencijų (kaip teisės) suteikimo ir licencijų (kaip teisę patvirtinančių dokumentų) perdavimo tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.193 straipsnio nuostatų pažeidimas bei nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos yra pagrindas konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.

Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 321 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Pankinas v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėj byloje V. Uspaskich v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. Baltakio individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Grabauskienė ir kt. v. J. Šlepikas ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, ieškovų apeliacinio skundo bei apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje neanalizavo visų ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio reikalavimus bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tai yra pagrindas konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.

CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Ši teisės norma susijusi su CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos aplinkybės prejudiciniais faktais pripažintinos tik tada, kai jos toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Aiškindamas ir taikydamas aptariamas proceso teisės normas, teismas, kaip ir bet kurio kito įstatymo aiškinimo ir taikymo atveju, privalo vadovautis taip pat ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes tik taip teismas gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Šioje byloje, ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šalys nurodė argumentus dėl prejudicinių faktų, tačiau iš apskųstos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nekonstatavo prejudicijos taikymui reikšmingų aplinkybių bei nutartyje nepasisakė dėl šalių nurodytų argumentų. Jau minėta, kad tai vertintina kaip proceso teisės normų pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 pateiktų išaiškinimų nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes minėtas Senato nutarimas yra metodinė medžiaga, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką formuoja kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neaiškino ir netaikė CPK 276 straipsnio, reglamentuojančio rašymo apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų sprendime ištaisymą, bei neturėjo teisinio pagrindo jį taikyti. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė aptariamą proceso teisės normą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir dėl tos dalies bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, jiems (pažeidimams) pašalinti būtina analizuoti ir vertinti įrodymus bei nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes.

Kadangi bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo, tai kasatoriaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų nesprendžiamas kasaciniame teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalis ir ieškinio dalis atmesta, palikti galioti. Likusią nutarties dalį panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis