Baudžiamoji byla Nr. 2K-8-648/2023
Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00197-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.5.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. Š.-K., kuriai byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 17 d. nutarties.
Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu E. Š.-K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalį BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu kaltinamajai ir nukentėjusiesiems susitaikius ir baudžiamoji byla jai nutraukta.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 17 d. nutartimi E. Š.-K., kuriai byla nutraukta, gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. Š.-K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų tokiomis aplinkybėmis: ji, būdama dviejų rotveilerių mišrūnų veislės šunų vardu R. ir N. laikytoja, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnyje nustatytą bendrąją pareigą kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir GGAĮ) 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto, pagal kurį gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, ir Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. D-687 patvirtintų Gyvūnų laikymo Plungės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 44 punkto, pagal kurį uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs, reikalavimus, su šunimis elgėsi neatsargiai (nusikalstamai nerūpestingai) ir neužtikrino, kad šunys nesukeltų grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad šunys būtų laikomi saugiai ir tinkamai pririšti vedžiojant, nesiėmė būtinų atsargumo priemonių ir neužtikrino, kad išleisti iš voljero šunys neuždaroje žemės valdoje nesukeltų grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai, todėl 2020 m. spalio 8 d. apie 20.30 val. namo, esančio Plungėje, (duomenys neskelbtini), neaptvertame kieme, žinodama, kad netoliese yra vaikas – mažametė U. S., turėdama tikslą pavedžioti šunis, atidarė voljerą ir į kiemą išleido rotveilerių mišrūnų veislės šunis vardu R. ir N., o šuo vardu R. užpuolė ir apkandžiojo kieme esančią mažametę U. S., padarė jai kaltinime nurodytus sužalojimus, dėl šių sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta mažametės nukentėjusiosios sveikata.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu E. Š.-K., kuriai byla nutraukta, ir jos gynėjas advokatas I. Motužis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, nustatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme bei Gyvūnų laikymo Plungės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklėse apibrėžtą gyvūno laikytojo statusą, nepagrįstai pripažino E. Š.-K. gyvūno laikytoja, nepagrįstai konstatavo GGAĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Taisyklių 44 punkto pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė BK 139 straipsnio 1 dalį.
2.2. Tiek GGAĮ, tiek ir Taisyklėse nurodyta, kad gyvūno laikytojas – asmuo, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai; gyvūno savininkas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso gyvūnas; gyvūno laikymas – gyvūno gyvenimo, mitybos, zoohigienos sąlygų sudarymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gyvūno laikytojo sąvoka apima ne tik gyvūno savininką, bet ir asmenį, kuris atlygintinai ar neatlygintinai laiko gyvūną (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a>). Gyvūnų laikytojų teisės ir pareigos nurodytos GGAĮ 20 straipsnyje.
2.3. Bylos duomenys nepatvirtina, kad E. Š.-K. laikė šunį vardu R. ir dėl to galėtų būti pripažinta šio gyvūno laikytoja GGAĮ ir Taisyklių prasme. Remiantis šiais teisės aktais, gyvūno laikytojo statusas yra siejamas arba su nuosavybės teise į gyvūną, arba su jo laikymu. Kasatorė nuosavybės teisių į nė vieną iš teismų sprendimuose nurodytų šunų neturėjo, po šunų savininko K. K. mirties visus gyvūno laikytojo atsakomybei priskirtinus klausimus dėl šunų buvo prisiėmęs kasatorės sutuoktinis O. K.. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, pagal kokius požymius kasatorę pripažino gyvūno laikytoja, o apeliacinės instancijos teismas gyvūno laikytojo sąvoką aiškino per plačiai, nepagrįstai susiedamas su epizodišku pasirūpinimu šunimis. Teismai ignoravo GGAĮ ir Taisyklėse nurodytus gyvūno laikytojo požymius, neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju gyvūno (šunų) laikytojas buvo O. K., o kasatorės vaidmuo buvo žymiai siauresnės apimties, tik epizodinis ir ji neturėjo jokios pareigos rūpintis šunimis.
2.4. Teismai be pagrindo konstatavo Taisyklių 44 punkto pažeidimą ir visiškai nepagrindė priežastinio ryšio tarp E. Š.-K. inkriminuotų teisės normų pažeidimo ir kilusių padarinių. Taisyklių 44 punkte nurodyta, kad uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs. Taisyklėse uždara žemės valda apibrėžiama kaip žemės valda, kurios teritorija yra aptverta tvora su vartais. Tuo tarpu byloje teismai nustatė, kad veika įvyko neuždaroje žemės valdoje – namo neaptvertame kieme. Taigi, šiuo atveju įvykio teritorija neatitinka uždaros teritorijos sąvokos, todėl Taisyklių 44 punkto reikalavimai netaikytini, jų pažeidimas konstatuotas nepagrįstai. Teismų išvados, kad jeigu kasatorė būtų nepažeidusi Taisyklių 44 punkto ir šuns nepaleidusi laisvai bėgioti, nebūtų atsiradusios ir kaltinime nurodytos teisinės pasekmės, iškreipia Taisyklių 44 punkto esmę ir jo santykį su faktinėmis bylos aplinkybėmis.
2.5. Kasatorė visiškai pripažįsta savo kaltę dėl CK 6.263 straipsnyje nustatytos bendrosios pareigos pažeidimo. Tačiau net pripažinus, kad ji veikos metu atitiko gyvūno laikytojo sąvoką ir padarė minėtus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, dėl to kilo žalingos pasekmės, tai savaime nepatvirtina jos kaltės padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Kaip teigia kasatoriai, nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtinas ne tik nenumatymas, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nurodyti padariniai, tačiau ir galėjimas bei turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC02OTkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-699/2015">2K-4-699/2015</a>, 2K-287-697/2017). Bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos sampratos neįmanoma apibrėžti a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), todėl kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją, kurioje veikia asmuo, ir kokią veiklą jis vykdo, nes ši apibrėžtis, pasižyminti savo dinamiškumu, kinta priklausomai nuo aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-942/2015).
2.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje E. Š.-K. kaltė konstatuota formaliai, visiškai neatskleidžiant jos turinio, deklaratyviai nurodant, jog kasatorė elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Tačiau nusikalstamo nerūpestingumo aiškinimas, kai iš asmens reikalaujama išskirtinio atsargumo, neatitinka kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a> suformuotų kriterijų, reikšmingų nustatant šuns laikytojo nusikalstamo nerūpestingumo turinį. Šiuo atveju teismai, reikalaudami iš kasatorės išskirtinio atsargumo, neatsižvelgė į bylos duomenis, rodančius, kad kasatorė prieš šuns užpuolimą ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų nukentėjusiosios ir šunų fizinio kontakto galimybės, ir rodančius, kad nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog tokių priemonių gali nepakakti. Byloje nustatyta, kad nors šunys ir buvo išleisti iš voljero į kiemą, tačiau tuo metu beveik septynerių metų, t. y. pakankamo, kad suvoktų paliepimo esmę, amžiaus, nukentėjusioji U. S. kasatorės paliepimu liko uždarytame automobilyje. Nukentėjusioji šuns vardu R. buvo užpulta būtent tada, kai, to nesitikint kasatorei, atidarė automobilio duris, norėdama paglostyti šunis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad į kiemą išleisti šunys anksčiau būtų elgęsi agresyviai, kad praeityje su jais būtų buvę kokių nors įvykių, kurių metu būtų kilusi grėsmė asmenų ar kitų gyvūnų sveikatai, ar kad kasatorė būtų apie tai žinojusi. Byloje apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad abu šunys buvo dresuoti, paklusnūs. Be to, rotveilerio mišrūno veislė nepatenka į baigtinį Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Bl-5 patvirtintą Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą. Taigi šiam įvykiui kilti reikšmės turėjo pačios nukentėjusiosios U. S. elgesys ir iki tol jokia agresija nepasižymėjusio šuns netikėta reakcija. Šie veiksniai kasatorei buvo visiškai netikėti, o jos veiksmai nebuvo nepasverti ar žemo atsakingumo. Šių aplinkybių teismai neįvertino ir pernelyg sureikšmino faktą, kad šuns užpuolimas vis dėlto įvyko. Tačiau minėtos aplinkybės nepagrindžia kasatorės kaltės, kad ir neatsargios, buvimo.
2.7. Teismai nepagrįstai nesivadovavo teismo precedentu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a>, kurioje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės yra labai panašios į tas, kurios nustatytos šioje byloje, ir nepagrįstai taikė E. Š.-K. baudžiamąją atsakomybę, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė). Kasatoriai, aptardami kasacinėje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a> nustatytas aplinkybes ir teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas juos interpretavo neteisingai, todėl nepagrįstai nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių esminių panašumų su šia baudžiamąja byla.
2.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nutartyje neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl E. Š.-K. neatitikties gyvūno laikytojo sąvokai.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasacinio skundo teiginiai dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių E. Š.-K. veikoje nebuvimo prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms. Analogiško pobūdžio E. Š.-K. gynėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti. Abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorės veiksmai, atsivežant mažametę U. S. pavedžioti svetimų jai šunų, atidarant voljerą ir neužtikrinant nei mažamečio asmens saugumo, nei tinkamos paleistų šunų priežiūros, atitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pirmosios instancijos teisme savo nusikalstamai nerūpestingą elgesį pripažino ir pati kasatorė, ir tai buvo viena iš būtinųjų sąlygų taikyti jai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį nuostatas.
3.2. Kasaciniu skundu iš esmės siekiama pakartotinio nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų tyrimo bei vertinimo kasacinės instancijos teisme. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Šis teismas teisingai nurodė, kad E. Š.-K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo faktinė šunų šeimininkė, nes savo sąmoningais veiksmais prisiėmė pareigą pasirūpinti šunų fizine ir psichine gerove. Šios pareigos ji tinkamai neįvykdė, nes nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad išleisti iš voljero šunys neuždaroje žemės valdoje nesukeltų grėsmės mažametės gyvybei ir sveikatai. Kartu apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kodėl kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a> negali būti traktuojama kaip teismo precedentas šioje byloje.
3.3. Priešingai nei nurodo kasatoriai, byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių kasatorės veika galėtų būti vertinama kaip kazusas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. E. Š.-K., kuriai byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato I. Motužio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 139 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis; 2) žmogaus sužalojimas ar susargdinimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.
6. E. Š.-K. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad dėl neatsargumo, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, neužtikrino, kad jos laikomi du rotveilerių mišrūnų veislės šunys nesukeltų grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai, turėdama tikslą pavedžioti šunis ir žinodama, kad netoliese yra vaikas – mažametė U. S., atidarė voljerą ir išleido šunis į kiemą, o vienas šuo užpuolė ir apkandžiojo mažametę, taip nukentėjusiajai padarė sužalojimus, dėl kurių jos sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta.
7. Kasaciniame skunde netinkamas BK 139 straipsnio 1 dalies taikymas pirmiausia siejamas su nepagrįstu E. Š.-K. pripažinimu gyvūnų (šunų) laikytoja ir dėl to jai nepagrįstai inkriminuotais kitų teisės aktų – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto bei Gyvūnų laikymo Plungės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 44 punkto – reikalavimų pažeidimais. Pažymėtina, kad dėl iš esmės analogiškų argumentų, jog nagrinėjamoje byloje E. Š.-K. nėra tinkamas atsakomybės pagal BK 139 straipsnio 1 dalį subjektas, nes nebuvo šunų savininkė ar laikytoja, todėl jai netaikytini GGAĮ bei Taisyklių reikalavimai, išsamiai pasisakė ir padarė motyvuotas išvadas apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 7–10 punktuose. Šis teismas konstatavo, kad E. Š.-K. veikos padarymo metu buvo faktinė šunų šeimininkė (gyvūnų laikytoja), nes savo sąmoningais veiksmais prisiėmė pareigą pasirūpinti šunų fizine ir psichine gerove – juos pamaitinti ir išleisti iš voljero palakstyti, o tai kartu suponavo jos pareigą užtikrinti, kad du dideli, suaugę, laikomi uždaryti voljere rotveilerių mišrūnų veislės šunys, išleisti į laisvę, nekeltų grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kadangi E. Š.-K. šios pareigos tinkamai neįvykdė, nes neužtikrino, kad išleisti iš voljero šunys neuždaroje žemės valdoje nesukeltų grėsmės mažametės U. S. gyvybei ir sveikatai, jos veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip pažeidžiantys GGAĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Taisyklių 44 punkto reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti situaciją ir daryti kitokias išvadas, negu padarė apeliacinės instancijos teismas.
8. BK 139 straipsnio 1 dalies dispozicija nėra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus. Nesunkiam sveikatos sutrikdymui dėl neatsargumo kvalifikuoti esminės reikšmės neturi, ar tai buvo padaryta pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Kartu pažymėtina, kad BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas nėra specialusis. Juo gali būti pakaltinamas, sulaukęs šešiolikos metų amžiaus fizinis asmuo (BK 13 straipsnio 1 dalis), kuris dėl neatsargumo savo veiksmais (neveikimu) sužalojo ar susargdino kitą žmogų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju kasatorės veiksmų kvalifikavimui pagal BK 139 straipsnio 1 dalį neturi esminės reikšmės tai, ar ji buvo šunų savininkė (laikytoja), ar pažeidė gyvūnų laikymą reglamentuojančius teisės aktus, nes sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai sukėlė būtent šie kasatorės veiksmai: išleisdama du rotveilerių mišrūnų veislės šunis iš voljero palakstyti kieme, kai netoliese buvo mažametė U. S., ji elgėsi neatsargiai ir neužtikrino, kad šunys nukentėjusiosios neužpultų ir nesužalotų. Kartu pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad tarp kasatorės veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu kasatorė nebūtų paleidusi šunų laisvai bėgioti po kiemą, kai netoliese buvo nukentėjusioji, nebūtų atsiradusios ir kaltinime nurodytos pasekmės.
9. Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismų išvada, kad E. Š.-K. kaltė dėl jai inkriminuotų veiksmų pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, teigiant, kad kasatorė negalėjo ir neturėjo numatyti kilusių padarinių, nes šunys buvo dresuoti, paklusnūs, nebuvo agresyvūs, anksčiau nėra niekam sukėlę grėsmės, be to, kasatorė negalėjo tikėtis ir to, kad likusi automobilyje mažametė U. S. atsidarys automobilio dureles. Taigi, kasaciniame skunde iš esmės keliamas situacijos vertinimo kaip įvykio be kaltės (kazuso) klausimas.
10. Šiame kontekste pažymėtina, kad Baudžiamasis kodeksas nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Teismų praktikoje pažymėta, kad kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padarinių kyla. Tokiu atveju konstatuojama, kad asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-512/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-512/2014">2K-512/2014</a>, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018, 2K-172-648/2020 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, dėl kurių kasatorės veika galėtų būti vertinama kaip kazusas, nenustatyta.
11. BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Taigi BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC02OTkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-699/2015">2K-4-699/2015</a>, 2K-23-895/2016, 2K-287-697/2017, 2K-327-495/2019). Taigi BK 139 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padaryti veiksmai gali sukelti įvykį, dėl kurio gali kilti šiame straipsnyje nustatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.
12. Kasatoriai teigia, kad E. Š.-K. nenumatė ir negalėjo numatyti, jog išleistas iš voljero palakstyti rotveilerių mišrūnų veislės šuo vardu R. užpuls ir sužalos automobilyje esančią mažametę nukentėjusiąją. Iš bylos medžiagos matyti, kad, kasatorei išleidus iš voljero palakstyti kieme du suaugusius rotveilerių mišrūnų veislės šunis, automobilyje esanti mažametė nukentėjusioji U. S., norėdama paglostyti šunis, atidarė automobilio dureles ir tuo metu šuo vardu R. ją užpuolė, išsitempė į lauką ir apkandžiojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šias byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorės psichinis santykis su veika ir kilusiais padariniais pasireiškė kaip nusikalstamas nerūpestingumas. Antai skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad nors kasatorė nenumatė, jog jos išleisti palakstyti kieme šunys gali užpulti ir sužaloti automobilyje esančią mažametę nukentėjusiąją, tačiau žinodama, kad netoliese yra nukentėjusioji, kuri šunims yra iš esmės svetimas žmogus, turėjo ir galėjo numatyti, kad nukentėjusioji, atidariusi automobilio dureles ir taip patekusi į kiemą, šių šunų, ginančių savo teritoriją nuo pašalinių asmenų, bus užpulta ir sužalota. Todėl kasatorė turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių, t. y. užrakinti automobilio dureles ar sudaryti kitų patikimų kliūčių mažametei patekti į kiemą. Tai, kad, kasatorių teigimu, pagal galiojančius teisės aktus rotveilerių mišrūnų veislės šunys nėra priskirti prie kovinių, pavojingų šunų, kuriems taikomi specialūs jų laikymo ir kt. reikalavimai, taip pat nešalina kasatorės pareigos užtikrinti, kad jos išleisti iš voljero palakstyti kieme šios veislės šunys nekeltų grėsmės kitų žmonių (šiuo atveju mažametės nukentėjusiosios) sveikatai. Darytina išvada, kad pagal veikos padarymo aplinkybes bei savo asmenines savybes kasatorė galėjo tai užtikrinti, tačiau elgdamasi nerūpestingai šios pareigos tinkamai nevykdė, taigi elgėsi nusikalstamai nerūpestingai.
13. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a> suformuotų kriterijų, reikšmingų nustatant šuns laikytojo nusikalstamo nerūpestingumo turinį, ir nepagrįstai taikė E. Š.-K. baudžiamąją atsakomybę kaip ultima ratio. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01OC02OTcvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-58-697/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-58-697/2019">2K-P-58-697/2019</a>).
14. Priešingai nei teigia kasatoriai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a> nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę tenkinti kasacinį skundą ir naikinti ar keisti kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus, nes šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Antai minėtoje byloje kaltinamasis buvo išteisintas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį nustačius, kad jis savo šunį buvo uždaręs kambaryje ir šuo iš patalpos į kiemą išbėgo bei mažametį apkandžiojo vienam iš svečių atidarius duris. O nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo minėta, nustatyta, kad kasatorė pati išleido šunis iš voljero palakstyti kieme, neužtikrinusi, kad jie nekeltų grėsmės netoliese esančios mažametės nukentėjusiosios sveikatai. Atkreiptinas dėmesys, kad daug artimesnės nagrinėjamai bylai pagal panašias faktines aplinkybes ir teisės taikymą yra kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526-693/2015, 2K-327-495/2019, kuriose kaltinamieji buvo nuteisti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už tai, kad, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, pirmuoju atveju nepasirūpino tinkamo aukščio voljero įrengimu, dėl to šuo iššoko iš voljero ir sužalojo žmogų, antruoju atveju – nepasirūpino tinkamo tvirtumo grandine ar kitomis papildomomis priemonėmis, dėl to nutrūkęs šuo išbėgo į bendro naudojimo teritoriją ir sužalojo nukentėjusiąją bei jos šunį. Abiem atvejais buvo konstatuota, kad kaltinamųjų kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad E. Š.-K. veika pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, įstatymo taikymo klaidų pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus skundžiamuose teismų sprendimuose nepadaryta.
16. Kartu konstatuotina, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas į visus E. Š.-K. gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus atsakė ir patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
17. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
E. Š.-K., kuriai byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
