Dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-114/2013

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 77.4.2; 77.6; 114.5; 114.6; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovei N. V. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos (CK 3.180 straipsnis) motinos valdžiai apriboti, taip pat su kuriuo iš suinteresuotų asmenų – vaiko motina ar jo globėja – turėtų būti nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

Ieškovė L. S. (toliau – ieškovė) 2009 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti dukters D. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ja. Ieškovė nurodė, kad pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartimi patvirtintą jos ir D. K. sudarytą taikos sutartį jų dukters D. K. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu D. K., patvirtinta ieškovės bendravimo su vaiku tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 8 d. ir spalio 12 d. įsakymais D. K. paskirta laikinoji globa, globėja paskirta N. V. Ieškovės nuomone, kiekvienas vaikas turi teisę gyventi su tėvais, nebūti su jais išskirtas; ji gali ir sugeba rūpintis dukterimi, ieškovei neapribotos motinos teisės, todėl gali su dukterimi bendrauti ir dalyvauti šią auklėjant.

Pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje mirus atsakovui D. K., Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartimi atsakove į bylą įtraukta vaiko globėja N. V. (toliau – atsakovė).

Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama neterminuotai apriboti ieškovei jos valdžią dukteriai D. K., nustatyti šios gyvenamąją vietą su atsakove, priteisti iš ieškovės dukteriai išlaikyti po 200 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t. y. nuo 2009 m. spalio 12 d., iki mergaitės pilnametystės. Atsakovė nurodė, kad pagal ieškovės ir atsakovės brolio D. K. sudarytą taikos sutartį ieškovė bendravo su dukterimi, pasiimdama ją į savo gyvenamąją vietą. Atsakovės teigimu, po mergaitės apsilankymo ieškovės namuose 2008 m. lapkričio 21–23 d. ji pradėjo pasakoti, kad pas mamą (ieškovę) ateina F. arba A., o kai visi trys guli lovoje (mama, A. ir ji), tai mama ir A. ją laižo. D. K. 2008 m. lapkričio 30 d. kreipėsi su pareiškimu į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariatą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dukters tvirkinimo. Pagal šį pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, nurodytos BK 153 straipsnyje (mažamečio asmens tvirkinimas), požymius. Ikiteisminį tyrimą byloje pabaigė Vilniaus apygardos prokuratūra ir kartu su 2010 m. vasario 23 d. kaltinamuoju aktu perdavė ją Panevėžio miesto apylinkės teismui, kaltinant ieškovės draugą A. Ū. laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. lapkričio 23 d. ieškovės nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), seksualiai išnaudojus D. K., t. y. ją tvirkinus. Atsakovės įsitikinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė nesirūpino savo mažamete dukterimi ir jai turi būti apribota motinos valdžia. Atsakovė nurodė, kad mergaitė nuo 2009 m. spalio 12 d. gyvena su ja ir yra ne kartą išreiškusi norą nuolat gyventi kartu; ieškovė neprisideda prie dukters išlaikymo; mergaitės ir atsakovės atskyrimas ir jos gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas padarytų nepataisomą žalą vaiko raidai, jo saugumo pojūčiui, gyvenimui. Atsakovės nuomone, ieškovei visada buvo per sunku auginti dukterį, be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kur, patenkinus ieškinį, ji gyventų, ieškovė negauna pajamų, neturi materialaus turto. Atsakovė pažymėjo, kad jos materialinė padėtis yra gera, tiek atsakovė, tiek jos sutuoktinis nuolat gauna pajamų, jie turi visas galimybes sudaryti labai geras sąlygas mergaitės augimui ir raidai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino – nustatė D. K. gyvenamąją vietą kartu su ieškove ir įpareigojo atsakovę perduoti jai mergaitę; panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones – nustatytą ieškovės bendravimo su dukterimi tvarką – bei nutraukė teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi priteisto išlaikymo išieškojimą; priešieškinį atmetė; nustatydamas sprendimo vykdymo terminą ir tvarką, nukreipė skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimo apriboti ieškovės valdžią dukteriai, nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovės elgesys yra asocialus ar netinkamas; išanalizavęs byloje surinktus įrodymus (nuo 2006 iki 2011 m. Kauno miesto ir rajono savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos tarnybų surašytas pažymas, raštus, išvadas, psichologės I.Š.–S., socialinės darbuotojos D. M. išvadas ir parodymus, liudytojų A. K., T. S. ir S. S. parodymus, Kauno lopšelio–darželio,,Kregždutė“ pažymas, ieškovės charakteristikas, UAB,,Garliavos šeimos klinika“ išrašus ir kt.), sprendė, kad ieškovė, tiek gyvendama kartu su dukterimi, tiek bendraudama su ja pasimatymų metu, savo kaip motinos, pareigas atliko tinkamai. Teismo nuomone, ta aplinkybė, jog ieškovė neatvyko į penkis pasimatymus su dukterimi, nepaneigia jos siekio gyventi kartu ir neįrodo nesirūpinimo dukterimi fakto. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateiktos baudžiamosios bylos, kurioje A. Ū. pareikšti kaltinimai pagal BK 153 straipsnį, procesinių dokumentų kopijos nepagrindžia ieškovės kaltės, t. y. kad ji neprižiūrėjo savo dukters (sudarė sąlygas ją tvirkinti), nes įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi konstatuota, jog nėra pagrindų patraukti ieškovę baudžiamojon atsakomybėn.

Teismas, be kita ko, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) byloje Schaal v. Liuksemburgas (Schaal c. Luxembourg, Requ?te no 51773/99, 18 février 2003) pateiktais išaiškinimais. Šioje byloje vienas sutuoktinių buvo kaltinamas dėl vaiko seksualinės prievartos ir tuo pagrindu jo bendravimas su vaiku buvo sustabdytas, tačiau po šešerių metų tyrimo sutuoktinis buvo išteisintas. EŽTT, konstatavęs Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, pažymėjo, kad kol dar nėra baudžiamojo proceso rezultatų, bendravimo teisių suvaržymas ir asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimas pateisinamas siekiu užtikrinti vaiko interesus, tačiau šie taip pat reiškia galimybės plėtoti šeimos ryšius sudarymą, kai tik nurodytos priemonės (teisių ribojimas) tampa nebūtinos. Byloje nuspręsta, kad Liuksemburgo valdžios institucijos nesiėmė visų būtinų priemonių, kurių pagrįstai galima buvo iš jų tikėtis, pareiškėjo ir jo vaiko ryšiams atkurti. Teismas pažymėjo, kad kol ieškovei buvo pareikšti įtarimai dalyvavus atliekant mažamečio vaiko tvirkinimo veiksmus, jos ir vaiko teisių suvaržymas (vaiką perkeliant į „saugią aplinką“) buvo pateisinamas, tačiau, nustačius, jog kaltinimai ieškovei negali būti pareikšti, yra būtina kaip galima greičiau atkurti jos ir vaiko ryšius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog, paskelbus D. K. paiešką, ir ieškovei paskyrus apsaugą, mergaitė buvo atskirta nuo motinos ir jai įsteigta laikinoji globa, neabejotinai turėjo poveikį ieškovės ir jos dukters tarpusavio santykiams, t. y. jie susilpnėjo, tačiau vertino tai kaip natūralų veiksnį, ypač atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės (globėjos) namuose išreiškiama neigiama nuomonė apie ieškovę, todėl mergaitė vengia apie ją kalbėti.

Teismas nurodė, kad EŽTT yra pažymėjęs, jog tėvų valdžios apribojimo bylose vaiko interesas yra svarbiausias. Vis dėlto EŽTT išskyrė du jo aspektus. Viena vertus, vaiko interesas suponuoja būtinybę užtikrinti vaiko vystymąsi saugioje aplinkoje ir jokiomis aplinkybėmis motinai negali būti suteikta teisė į priemones, kurios galėtų padaryti žalos vaiko sveikatai ir raidai (Johansen v. Norway, no. 17383/90, 7 August 1996). Kita vertus, akivaizdu, kad vaiko interesus taip pat atitinka jo ryšių su šeima palaikymas (išskyrus situacijas, kai įrodoma, kad šeima yra ypač „netinkama“), nes tokių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo artimųjų. EŽTT pažymėjo, kad nors nacionalinės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinybės perduoti vaiką ne jo biologiniams tėvams, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis, tačiau šeimos ryšiai gali būti suvaržyti tik „labai išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir turi būti daroma viskas, siekiant išsaugoti asmeninius ryšius ir (jei galima ir kada galima) „atkuriant“ šeimą (Amanalachioai c. Roumanie, Requ?te no 4023/04, 26 mai 2009). Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog atsakovė mergaitei gali sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas nei ieškovė, taip pat kad atsakovę ir vaiką sieja tvirtas emocinis ryšys, nėra tėvų valdžios apribojimo sąlyga. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus EŽTT išaiškinimus, sprendė, kad byloje nenustatyta sąlygų motinos valdžiai apriboti, prioritetą teikė vaiko teisei gyventi šeimoje – kartu su ieškove.

Pasisakydamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas, remdamasis bylos duomenimis, sprendė, kad ieškovė niekada nebuvo nutraukusi ryšių su dukterimi, nevengė vykdyti savo kaip motinos pareigų, nuosekliai gynė teisę auklėti ir prižiūrėti dukterį, ja rūpintis. Teismas nurodė, kad, ieškovei taikant apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones, vaiko teisių apsaugos institucijos negalėjo nustatyti ieškovės buities ir gyvenimo sąlygų bei įsitikinti, kaip būtų užtikrinama vaiko teisė į sveikatą, poilsį, saugią socialinę aplinką. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. rugpjūčio 8 d., 2011 m. vasario 10 d. raštuose nurodytas aplinkybes, kad saugomiems asmenims (tiek suaugusiems, tiek jų vaikams) yra užtikrinamos būtinos gyvenimo (buities) sąlygos, kurios atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus higienos, sveikatos reikalavimus, sprendė, jog jos bus užtikrinamos ir ieškovės dukteriai. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ieškovės galimybėmis užtikrinti pagrindines vaiko teises gyventi ir sveikai vystytis ateityje (panaikinus jai valstybės skirtą apsaugą); ieškovė yra jauna, sveika ir darbinga, turi įgijusi kirpėjos bei socialinių paslaugų verslo kvalifikacijas, t. y. turi galimybę susirasti darbą ir išlaikyti dukterį bei užtikrinti, kad šios poreikiai būtų patenkinti; ieškovės tėvai taip pat pasirengę jai padėti, priimti gyventi ieškovę ir vaikaitę į savo namus. Teismas dar kartą pabrėžė tai, kad nors atsakovės turtinė padėtis yra daug geresnė, tačiau tėvai turi pirmenybės teisę prieš kitus asmenis auklėti savo vaikus (CK 3.165 straipsnio 1 dalis), todėl vien atsakovės noro ir geresnių materialinių galimybių pasirūpinti mergaite turėjimas nėra pagrindas atskirti ją nuo ieškovės. Teismas pažymėjo, kad tėvų teisės auginti ir globoti savo vaikus apribojimas negali būti pateisinamas vien ta aplinkybe, jog vaiko interesai būtų geriau įgyvendinti jam augant globojamam. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumento, kad mergaitė jau ilgą laiką (trejus metus) gyvena su ja ir yra emociškai stipriai prie atsakovės prisirišusi, todėl mergaitės gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas padarytų jai didelės žalos, nurodė, kad byloje pateiktose psichologų išvadose konstatuota, jog mergaitės ryšys su ieškove yra stiprus, tvirtas, saugus, todėl yra pagrindas manyti, jog gyvenamosios vietos keitimas neturėtų neigiamo poveikio vaiko psichikos būsenai. Teismo teigimu, nėra pagrindo abejoti šių išvadų patikimumu, priešingai, būtent sprendimas palikti mergaitę atsakovei reikštų tolesnį jos prigimtinės teisės į šeimos ryšius, augti ir gyventi savo biologinėje šeimoje ribojimą, nesant tam teisėto pagrindo. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktas psichologės išvadas, konstatavo, kad mergaitė nėra pakankamai brandi išreikšti savo norus ir pažiūras, todėl, priimdamas sprendimą, su kuria ginčo šalių ji turėtų gyventi, teismas neatsižvelgė į mergaitės išreikštą norą gyventi su atsakove. Nenustatęs jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių vaikas negalėtų gyventi kartu su ieškove, teismas tenkino ieškinį ir nustatė vaiko gyvenamąją vietą su ja.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas atmesti priešieškinio reikalavimą apriboti ieškovei motinos valdžią, teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad baudžiamosios bylos, kurioje A. Ū. kaltinamas seksualiai išnaudojęs mažametę ieškovės dukterį, perdavimas teismui leidžia daryti išvadą, jog ieškovė nesirūpino dukterimi ir tai yra pagrindas apriboti motinos valdžią (CK 3.180 straipsnio 1 dalis), ir pažymėjo, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi yra konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas ieškovei dėl veikų, nustatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnyje, yra nutrauktas teisėtai ir pagrįstai, t. y. ieškovės veiksmai buvo tiriami ir vertinami baudžiamajame procese, tačiau, be kita ko, įvertinus prokurorų klaidas, pripažinta, jog nėra pakankamai duomenų kaltinimams ieškovei pateikti. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog teismui yra perduota baudžiamoji byla, kurioje pateikti kaltinimai A. Ū., nepatvirtina, kad ieškovė neprižiūrėjo dukters ar piktnaudžiavo savo valdžia.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma patvirtina natūralų motinišką ieškovės rūpestį dukterimi; ta aplinkybė, kad 2009 m. ieškovė daug kartų neatvyko į pasimatymus su ja, įvertinus buvusią situaciją, bylai skirtą ypatingą visuomenės dėmesį, tiesiogiai nepatvirtina, kad ji sąmoningai ir piktybiškai vengia atlikti savo pareigą auklėti dukterį; ieškovė aktyviai dalyvavo ją auklėjant, neprieštaravo ir skatino šios bendravimą su atskirai gyvenančiu tėvu ir seneliais; nenustatyta, kad ieškovė darė (daro) žalos mergaitės raidai ar visiškai ja nesirūpina. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį ieškovei dėl motinos valdžios apribojimo.

Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jokių aplinkybių, susijusių su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu su ieškove. Remdamasi bylos duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad nuo dukters gimimo ieškovė ir D. K. kartu su ja gyveno šio tėvų namuose. 2006 m. balandžio 10 d. ieškovė kartu su dukterimi išvyko gyventi pas savo tėvus ir gyveno kartu iki 2006 m. gegužės 15 d., kol, ieškovei nepranešęs, D. K. pasiėmė dukterį iš lopšelio–darželio. 2006 m. rugpjūčio 18 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti dukters gyvenamąją vietą su ja. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, mergaitė gyveno kartu su ieškove iki 2008 m. kovo 19 d., kai Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas patvirtino šalių taikos sutartį, kuria vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su D. K. Ieškovei nusprendus, kad taikos sutartimi vis dėlto nebuvo išspręstas šalių ginčas dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo, apskundė teismo nutartį, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, aukštesniosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, taikos sutarties sudarymas byloje negali būti vertinamas kaip atsisakymas rūpintis vaiku. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad laikotarpis, kurį mergaitė gyveno atskirai nuo ieškovės, buvo nulemtas ne nuo ieškovės valios priklausančių, objektyvių aplinkybių – pradėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų, laikinosios globos mergaitei nustatymo. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nuosekliai gynė savo teisę gyventi kartu su dukterimi ir ja rūpintis.

Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad mergaitės prisirišimas prie atsakovės bei jos šeimos ir išreikštas noras gyventi kartu su atsakove, o ne su ieškove, yra pakankamas pagrindas nenustatyti jos gyvenamosios vietos su ieškove. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad dėl objektyvių aplinkybių motinos ir dukters bendravimas nuo 2008 m. gruodžio 23 d., kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nebuvo nuolatinis, nuoširdus ir vyko ne natūralioje (šiems asmenims įprastoje) aplinkoje. Teisėjų kolegija vertino tai kaip akivaizdžią aplinkybę, dėl kurios keitėsi vaiko ir motinos bendravimo emocinio ryšio forma. Tačiau teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, nepaisant to, teismo psichologinės ekspertizės akte nustatyta, kad ir po šio laikotarpio motinos ir dukters ryšys yra tvirtas, patikimas, emociškai palankus, saugus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad šis ryšys bus tinkamai atkurtas joms vėl gyvenant kartu; pažymėjo, kad pagal byloje pateiktas psichologų išvadas, vaikas dar negali savarankiškai suformuluoti nuomonės ir vadovaujasi jai reikšmingų asmenų nuomone, t. y. šiuo atveju globėjos neigiamomis nuostatomis ieškovės atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo mergaitės nuomone dėl jos gyvenamosios vietos nustatymo. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad šiuo atveju geresnės nei ieškovės atsakovės materialinės galimybės išlaikyti mergaitę negali būti jos gyvenamosios vietos nustatymą su viena šalių lemiantis kriterijus, taip pat kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė ateityje negalės dukters tinkamai išlaikyti, o saugomiems asmenims (tiek suaugusiems, tiek jų vaikams) yra užtikrinamos būtinos gyvenimo (buities) sąlygos, kurios atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus higienos, sveikatos, saugumo reikalavimus, todėl mažamečio vaiko gyvenimo sąlygos bus užtikrintos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju vaiko neturtinė teisė ir interesas gyventi šeimoje – su biologine motina – geriausiai užtikrina jo interesus.

Teisėjų kolegija nurodė, kad 2011 m. lapkričio 21 d.–2011 m. gruodžio 16 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė pateikė teismui prašymus pridėti prie bylos psichologės S. L. išvadą iš baudžiamosios bylos, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos V. P. elektroninį laišką bei kviesti liudyti psichologes K. U. bei L. K., kurios su mergaite bendravo atitinkamai penkiolika ir penkis kartus. Teismas šių prašymų netenkino. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktu Garliavos šeimos klinikos, kurioje dirba L. K., 2011 m. lapkričio 11 d. raštu, nustatė, kad šeimos klinikoje laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. įvyko trys mergaitės susitikimai su psichologu, kurių metu buvo siekiama įvertinti jos emocinę–psichologinę būseną, nustatyti, ar mergaitei yra būtina skubi psichologinė ar psichoterapinė pagalba. Kad tokia pagalba būtina, nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismo posėdžio metu kaip liudytoja buvo apklausta psichologė I. Š.–S., dirbanti Psichologinės paramos konsultavimo centre, kuri su mergaite, anot atsakovės, susitiko daugiausia (20–25) kartų ir kuri paaiškino, jog vaikui Centre buvo teikiamos konsultacijos, kurių tikslas – psichologinė pagalba, t. y. streso, nerimo mažinimas. Ši liudytoja paaiškino, kad konsultacijų metu psichologai neturėjo tikslo išsiaiškinti, su kuo vaikas norėtų gyventi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai duomenų apie mergaitės psichologinę ir emocinę būklę, 2011 m. rugsėjo–spalio mėn. atlikta teismo psichologinė ekspertizė, kurios metu gauti atsakymai į šalių suformuluotus klausimus. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad papildoma liudytojų–psichologių, su kuriomis vaikas bendravo vėliau, – apklausa iš esmės nepatvirtintų naujų bylai reikšmingų aplinkybių ir sudarytų sąlygas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui pažeisti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė psichologės S. L. 2009 m. gruodžio 1 d. išvadą ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos V. P. 2011 m. birželio 27 d. elektroninį laišką į bylą galėjo pateikti anksčiau, be to, pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi priėmė į bylą su apeliaciniu skundu pateiktą psichologės S. L. išvadą, tačiau ji yra neįskaitoma, nėra tinkamai patvirtinta, ir, kolegijos vertinimu, visų įrodymų kontekste šis dokumentas negali paneigti anksčiau padarytų išvadų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neturi ir 2012 m. sausio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuris, atsakovės nuomone, patvirtina vaiko atsisakymą vykti gyventi kartu su motina, nes surašytas nedalyvaujant vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui ir psichologui.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė N. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; teismui nusprendus neperduoti bylos apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartį ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai klaidingai nustatė reikšmingas nagrinėjamai bylai (įrodinėtinas) aplinkybes, įrodinėjimo dalyką, todėl neatskleidė bylos esmės, taip pažeidė materialiosios (CK 3.180 straipsnis) ir proceso teisės normas (CPK 180 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nukrypo nuo ginčo klausimais formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos:

1. Kasatorės nuomone, teismai nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovei nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, reiškia, kad nėra pagrindo apriboti jai motinos valdžią. Neterminuotas motinos valdžios apribojimas taikomas tada, kai įrodoma, kad motina daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimais, ieškinys dėl motinos valdžios apribojimo turi būti patenkintas, jeigu yra nustatytos tokios aplinkybės: 1) motinos veikimas ar neveikimas daro ypatingą žalą vaikui; 2) ji kalta dėl tokio veikimo ar neveikimo; 3) nėra pagrindo manyti, kad tokie motinos veiksmai ateityje pasikeis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-995/2003; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. A. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-544/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-544/2008">3K-3-544/2008</a>). Taigi, kasatorės teigimu, pagal šiuos išaiškinimus baudžiamosios atsakomybės taikymas, įtarimų ar kaltinimų pareiškimas motinai, kurios valdžią siekiama apriboti teisme, nėra būtina tokio ribojimo sąlyga. Būtent kasacinio teismo praktikoje nurodytos aplinkybės – vaiko nepriežiūra, motinos kaltė ir pagrindo manyti, kad jos elgesys ateityje pasikeis, nebuvimas – yra įrodinėjimo dalykas šioje byloje, jas kasatorė įrodinėjo (CPK 135 straipsnio 1, 2 dalys), o teismai turėjo pareigą spręsti, ar šios neįrodytos (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

Baudžiamoji ir civilinė atsakomybės yra dvi savarankiškos atsakomybės rūšys, kurios motinai gali būti taikomos tiek abi kartu, tiek atskirai, tiek viena jų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, visų pirma reiškia tai, kad asmens veiksmuose nebuvo nustatyta pagrindų patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, tačiau tai neeliminuoja teismo galimybės konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus civiliniam ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litagros prekyba“ v. G. B. įmonė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-55/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-55/2012">3K-3-55/2012</a>). Be to, kaltė baudžiamojoje ir civilinėje teisėje yra suprantama skirtingai, todėl tai, kad, prokuroro ar teismo nuomone, ikiteisminiame tyrime nėra asmenų kaltę baudžiamosios teisės prasme patvirtinančių įrodymų, neturi įtakos sprendžiant dėl kaltės civilinės teisės prasme buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. A. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-544/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-544/2008">3K-3-544/2008</a>). Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje taikomos skirtingos įrodinėjimo taisyklės: baudžiamojoje teisėje visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai, o civilinėje teisėje galioja įrodymų pakankamumo taisyklė, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Kasatorės nuomone, tai sudaro pagrindą spręsti, kad aplinkybė, jog baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai ieškovės kaltę patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė – motinos valdžios apribojimas dėl visiškos vaiko nepriežiūros ir sąlygų jam tvirkinti sudarymo (CK 3.180 straipsnio 2 dalis).

Kasatorės teigimu, aplinkybė, kad prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą, neturi prejudicinės galios civiliniame procese (CPK 180 straipsnio 3 dalis). Tokio tyrimo metu surinkti duomenys turi būti vertinami civilinėje byloje, sprendžiant dėl joje pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Tai, kasatorės įsitikinimu, reiškia, kad bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti reikšmingų aplinkybių visumą: dėl kokių priežasčių buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ieškovei, ar buvo su vaiku atliekami tvirkinimo veiksmai, kai jis buvo pas ieškovę, jeigu taip, ar dėl to yra jos kaltė, ar yra pagrindas manyti, kad ieškovė vėliau imsis veiksmų užtikrinti, jog vaikas, būdamas pas ją, nebūtų tvirkinamas, ir pan., tačiau teismai, nepagrįstai sutapatindami baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu vykusių teisminių ginčų ir nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką, to nepadarė. Kasatorė pažymėjo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje atliktas netinkamai ir kad šį tyrimą organizavę pareigūnai aplaidžiai atliko savo pareigas.

2. Kasatorės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai taip pat neatsižvelgė į jos nurodytą kitą (savarankišką) pagrindą, kuriuo remdamasi kasatorė įrodinėjo vaiko nepriežiūrą, t. y. kad, kasatorės nuomone, ieškovės draugas A. Ū. tvirkino jos dukterį, kai mergaitė buvo pas ieškovę. Kasatorės teigimu, ši aplinkybė byloje įrodyta, ieškovė jos neneigia. Kasatorė pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą, ji nurodė, jog mergaitė, kaip vienintelė nukentėjusioji baudžiamojoje byloje, be to, ir pagrindinė liudytoja, turi būti saugoma nuo bet kokių asmenų, susijusių su jos tvirkinimu kaltinamu A. Ū. Kasatorės nuomone, ieškovė yra toks asmuo – A. Ū. buvo ieškovės draugas ir įgaliotinis. Teismai šios aplinkybės nepaisė. Jie neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovė 2008 m. kovo 19 d. taikos sutartimi atsisakė vaiko priežiūros ir įsipareigojo jį lankyti tik du kartus per mėnesį. Kasatorės įsitikinimu, reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovė daug kartų (ne penkis, kaip klaidingai nurodo pirmosios instancijos teismas, o dvidešimt penkis) neatvyko į susitikimus su dukterimi, taip patvirtindama savo valią atsisakyti jos priežiūros: 2009 m. vasarą ieškovė neatvyko į penkis pasimatymus, 2009 m. spalio 6 d.–2009 m. gruodžio 17 d. – į dvidešimt penkis. Kasatorės nuomone, toks ilgalaikis ir nepagrįstas motinos pareigų neatlikimas sudaro pagrindą abejoti tikraisiais ieškovės tikslais siekiant vaiko globos ir įrodinėjant tinkamą jo priežiūrą.

3. Kasatorė nurodė, kad iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos ji pateikė prašymą dėl inter alia psichologės S. L. išvados prie bylos pridėjimo, tačiau teismas jį atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. priėmė šį įrodymą, bet jo netyrė, nurodydamas, kad šis neįskaitomas ir nėra tinkamai patvirtintas; nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, konstatuota, jog jis nepaneigia anksčiau padarytų išvadų. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad šis įrodymas yra reikšmingas bylai, bet negalėdamas jo ištirti, turėjo pareigą pareikalauti šio iš jį turinčių asmenų (CPK 199 straipsnis). Tokią teismo pareigą suponuoja byloje esantis viešasis interesas, kuris lemia, kad teismas turi būti aktyvus, užtikrindamas vaiko teisių įgyvendinimą (CPK 405 straipsnis). Kasatorė pažymėjo, kad šioje išvadoje nustatyta, jog tuo metu, kai mergaitė yra klausiama apie motiną, ji labai nenoriai kalba, jaučiama didelė emocinė įtampa. Be to, kasatorės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, vertindami byloje pateiktą A. Š. ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, kad mergaitė nesugeba savarankiškai suformuluoti nuomonės dėl gyvenamosios vietos, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Byloje yra pateiktas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro psichologės I. Š.–S., kuri su mergaite bendravo dvidešimt penkis kartus, liudijimas, kad mergaitė sugeba išreikšti savo nuomonę, ji visada norėjo gyventi su atsakove. Tokios pat nuomonės yra ir pirmiau nurodytos įstaigos socialinė darbuotoja D. M. Šie įrodymai, kasatorės nuomone, patvirtina vaiko norą gyventi su ja. Kasatorė taip pat pateikė prašymus apklausti kaip liudytojas psichologes K. U. bei L. K., kurios su mergaite bendravo daugiau kaip vieną kartą ir nustatė, kad mergaitė jaučia neigiamus jausmus ieškovei. Tačiau bylą nagrinėję teismai šiuos asmenis apklausti atsisakė, o į psichologės I. Š.–S. ir socialinės darbuotojo D. M. liudijimus neatsižvelgė.

4. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė EŽTT praktikos išaiškinimus, taip pat jų nesilaikė:

4.1 EŽTT sprendimas byloje Schaal v. Liuksemburgas (Schaal c. Luxembourg, Requ?te no 51773/99, 18 février 2003) yra viešai paskelbtas tik prancūzų kalba. Nė vienas bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusių teisėjų nekalba šia kalba. Tai, anot kasatorės, reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nesuprasdamas kalbos, kuria surašytas sprendimas, nustatė, jog tiek nurodytoje EŽTT, tiek nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės sutampa ir todėl taikytinos EŽTT sprendime suformuluotos taisyklės. Šiame sprendime konstatuota, kad galimybė riboti tėvo teisę bendrauti su vaiku, kai yra nagrinėjamas klausimas dėl vaiko seksualinio išnaudojimo, buvo pripažinta tinkama vaiko interesų apsaugos priemone. Kasatorės teigimu, nagrinėjamoje byloje yra situacija, kai motina (ieškovė) pateisina savo draugo atliktus tvirkinamuosius veiksmus jos dukteriai; tai, kad dėl pareigūnų aplaidumo nesurinkta ieškovės kaltę patvirtinančių įrodymų, neįrodo tinkamos mergaitės priežiūros. Kasatorės įsitikinimu, Schaal v. Liuksemburgas (žr. Schaal c. Luxembourg) byloje suformuluota taisyklė turi būti suprantama taip, kad kai nustatomas motinos elgesys, kuris sudarė prielaidas vaiko seksualiniam išnaudojimui (tvirkinimui), valstybė turi imtis aktyvių veiksmų vaikui nuo motinos atskirti. Nurodytoje byloje tik tai, kad valstybės institucijos nepakankamai operatyviai atliko tyrimą ir taip užtruko tėvo teisių ribojimas, buvo pripažinta kaip teisės į tinkamą procesą bei šeimos gyvenimą pažeidimas.

4.2 EŽTT byloje Johansen v. Norvegija (Johansen v. Norway, no. 17383/90, 7 August 1996) buvo nustatyta, kad pareiškėjos asocialus gyvenimo būdas, todėl jos du vaikai buvo paimti valstybės globon. Vėliau pareiškėjos gyvenimo būdas ir sąlygos pasikeitė, pareiškėja susilaukė dar dviejų vaikų, kuriuos sėkmingai augino. EŽTT sprendė, kad, pareiškėjos teisė į šeimos gyvenimą (Konvencijos 8 straipsnis) nėra pažeidžiama, kai vaikai paimami valstybės globon dėl asocialaus gyvenimo būdo, tačiau ji pažeidžiama, kai pareiškėjos elgesiui pagerėjus, buvo nuspręsta apriboti pareiškėjos valdžią jos dukteriai. Kasatorės teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovė nepripažįsta savo netinkamo elgesio su dukterimi, jos nepriežiūros, kai ši buvo tvirkinama ieškovės draugo A. Ū., todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovė ateityje tinkamai prižiūrės dukterį ir apsaugos ją nuo kitų asmenų neigiamo poveikio.

4.3 Kasatorės nuomone, ginčijamais teismų procesiniais sprendimais neįgyvendinama valstybės pareiga užtikrinti mažamečio vaiko priežiūrą ir apsaugą nuo seksualinio išnaudojimo (tvirkinimo). EŽTT praktikoje nurodoma, kad valstybės įgalioti asmenys yra atsakingi už asmens neapsaugojimą nuo seksualinio išnaudojimo. Atsisakymas imtis reikšmingų prieinamų priemonių, kurios gali turėti tiesioginę įtaką arba sušvelninti žalą, sudaro pagrindą valstybės atsakomybei atsirasti. Ši taisyklė yra taikoma ir tada, kai asmuo dėl valstybės neveiklumo yra seksualiai išnaudojamas (E. and others v. the United Kingdom, no. 33218/96, 26 November 2002; E. S. and Others v. Slovakia, no. 8227/04, judgment of 15 September 2009). Kasatorės teigimu, nagrinėjamu atveju įrodyta, kad ieškovė neprižiūrėjo dukters, todėl darytina išvada, jog teismai pažeidė EŽTT nustatytą pareigą efektyviai apsaugoti mergaitę nuo seksualinio išnaudojimo.

5. Kasatorės teigimu, byloje pateiktas 2010 m. vasario 23 d. kaltinamasis aktas įrodo, kad baudžiamojoje byloje A. Ū. pareikštas kaltinimas tuo, jog jis nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. lapkričio 23 d. ieškovės nuomojamame bute tiksliai nenustatytą skaičių kartų D. K. laižė įvairias kūno vietas, lytinius organus bei prašė mažametės laižyti savo kūną, taip tvirkindamas mažametį asmenį, taigi padarė nusikaltimą, nustatytą BK 153 straipsnyje. Kaltinamasis aktas, be kita ko, grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu (2009 m. balandžio 23 d.–gegužės 25 d.) atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertize ir jos pagrindu parengtu aktu, kuris yra patikimas įrodymas, ieškovės nenuginčytas. Mergaitės liudijimai prokuroro įvertinti kaip įrodantys, kad su ja buvo atliekami tvirkinamieji veiksmai, todėl surašytas kaltinamasis aktas ir perduotas nagrinėti teismui.

Byloje nustatyta, kad A. Ū. buvo ieškovės draugas, jis mokėjo už ieškovės buto nuomą, buvo įgaliotas atstovauti ieškovei, siekiant nustatyti mergaitės gyvenamąją vieta su ja. Kasatorės teigimu, mergaitė buvo pas ieškovę 2008 m. lapkričio 21–23 d., po to, sugrįžusi į D. K. namus, pradėjo pasakoti apie A. Ū. su ja atliekamus tvirkinamuosius veiksmus, t. y. vaikas buvo tvirkinamas tada, kai mergaitė buvo pas ieškovę. Kasatorės įsitikinimu, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė neatliko pareigos prižiūrėti dukterį, tai yra savarankiškas pagrindas apiboti jai motinos valdžią (CK 3.180 straipsnio 1 dalis).

6. Kasatorės teigimu, Lietuvos kriminalinės policijos biuras neturi kompetencijos vertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei teisės aktų reikalaujamų įvertinti aplinkybių, kai sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas – ieškovės galimybės sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia vaiko fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, CK 3.155 straipsnio 2 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktas, 11 straipsnis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro nuostatai). Byloje nėra įstatymo reikalavimus atitinkančios Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados dėl ieškovės gyvenimo sąlygų (CK 3.178 straipsnis), nes nėra jokių duomenų apie ieškovę ir jos galimybes bei pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, apie ieškovės šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis gyvens vaikas, nustačius jo gyvenamąją vietą su ieškove. Kasatorė pažymėjo, kad ieškovė neturi jokių pajamų (gauna tik socialinę pašalpą) ir materialaus turto, ieškovės tėvai gauna minimalaus dydžio darbo užmokesčius ir neturi jiems nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos – ją nuomoja iš Kauno miesto savivaldybės.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnyje nustatyti bylų nagrinėjimo kasaciniame teisme ypatumai. Esminis jų yra susijęs su pagrindine kasacinio teismo funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje, t. y. kasacinis teismas sprendžia kasaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį keliamas teisės aiškinimo ir taikymo problemas. Atlikdamas šią funkciją, kasacinis teismas iš naujo faktinių aplinkybių nenustatinėja, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė ginčą dėl tėvų valdžios apribojimo bei nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kasaciniame skunde nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde keliamų teisės klausimų, kuriais kvestionuojamas skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl tėvų (motinos) valdžios apribojimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei juos iki pilnametystės išlaikyti. Tai – pamatinė tėvų valdžios sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. CK 3.155 straipsnyje, apibrėžiančiame tėvų valdžios turinį, nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti bei prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas reiškia tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų vaikui garantuojamų teisių žinoti, kas jo tėvai bei su jais gyventi ir būti jų auklėjamam bei aprūpinamam, turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir kt. užtikrinimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 23 straipsniai, CK 3.161 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių yra tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis). Jos taikymo padarinys – tėvų asmeninių ir turtinių teisių, pagrįstų giminyste ir nustatytų įstatyme, sustabdymas, taip pat galimybė (kai tėvų valdžia apribojama neterminuotai) be atskiro tėvų sutikimo vaiką įsivaikinti kitiems asmenims (CK 3.180 straipsnio 3 dalis). Tėvų valdžios apribojimas reiškia esminį vaiko teisės į šeimos ryšius, į jo gyvenimą biologinėje šeimoje suvaržymą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik teismo ir tik tada, kai nustatoma, kad jai taikyti egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. N. Ž., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123/2007">3K-3-123/2007</a>; 2008 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. T. v. K. T., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-236/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-236/2008">3K-3-236/2008</a>).

CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Pažymėtina, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ir (ar) motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis). Taigi esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams. Bet kuriuo atveju turi būti nustatoma, kad dėl tokių veiksmų atlikimo (neatlikimo) yra tėvų (vieno jų) kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje pareikštas reikalavimas apriboti tėvų valdžią, turi nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl tėvų atliktų (neatliktų) veiksmų, įgyvendinant tėvų valdžią, priešingumo vaiko interesams, tarp jų – galbūt pažeidžiamus vaiko interesus ir pažeidimų pobūdį bei, remdamasis nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visuma bei atsižvelgdamas į įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas vienai iš tėvų valdžios ribojimo priemonių taikyti ar ne. Tėvų valdžios ribojimo, kaip ir kitose su šeimos teisiniais santykiais susijusiose bylose turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) aiškinimas ir taikymas, kuris formuojamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT jurisprudencijoje plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis (žr. Johansen v. Norway, 7 August 1996, Reports 1996‑III, p. 1001‑02, § 52; Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002, § 58; Pontes c. Portugal, Requ?te no 19554/09, 10 avril 2012, § 74 ir kt.). Pagal EŽTT praktikoje suformuotus standartus šios teisės ribojimas bus laikomas pagrįstu pagal EŽTK 8 straipsnį tik tada, jei jis bus atliktas „pagal įstatymą“, atitiks teisėtą tikslą šio straipsnio 2 dalies prasme ir bus „būtinas demokratinėje visuomenėje“. Būtinumo sąvoka reiškia, kad ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį ir būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir, kaip išskirtinai rimtas apribojimas, turi būti pagrįstas pakankamais ir svariais argumentais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (žr. cituotą Pontes c. Portugal, § 77, Scozzari et Giunta c. Italie [GC], nos 39221/98 et 41963/98, § 148, CEDH 2000-VIII ir daugelį kitų). Valstybės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinumo patikėti vaiką ne jo biologiniams tėvams ypač skubiomis aplinkybėmis, egzistuojant grėsmei vaiko sveikatai ir gerovei, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis, tačiau kruopštesnio tyrimo reikalauja bet kokie tolimesni tėvų teisių, pvz., tėvų valdžios, bendravimo teisių, ribojimai (žr. cituotą Kutzner v. Germany, § 67).

Remiantis EŽTT jurisprudencijos standartais, geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (žr. cituotą Pontes c. Portugal, § 79 ir kt.). Teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. United Kingdom, no. 4547/10, 13 March 2012, § 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), no. 41615/07, 6 July 2010, § 139 ir kt.).

Kasaciniame skunde pateikiami argumentai, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl sąlygų apriboti ieškovės (motinos) valdžiai jos dukteriai buvimo, tai, kasatorės nuomone, lėmė: 1) netinkamas baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių vertinimas nagrinėjamoje civilinėje byloje, taip pat baudžiamosios bylos įrodymų neištyrimas; 2) vaiko, kai jis buvo motinos (ieškovės) globoje, nepriežiūrą patvirtinančių aplinkybių neįvertinimas; 3) proceso teisės normų pažeidimas, atsisakant priimti (vertinti) reikšmingus bylai įrodymus, apklausti liudytojus; 4) nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT praktikos, formuojamos tėvų valdžios apribojimo ir gyvenamosios vietos nustatymo bylose. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamam pateiktų kasacinio skundo argumentų įvertinimui būtina pasisakyti šiais klausimais.

1.1. Dėl baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimo, jų reikšmės civilinėje byloje

Nagrinėjamu atveju aktuali baudžiamojoje byloje, kurioje asmeniui pareikšti kaltinimai dėl mažamečio vaiko tvirkinimo, pateiktų įrodymų reikšmė ir jų vertinimas, kai nagrinėjama civilinė byla, kurioje pareikštas reikalavimas apriboti tėvų valdžią (įrodinėjami priešingi vaiko interesams motinos veiksmai – mažamečio vaiko nepriežiūra, sąlygų jį tvirkinti sudarymas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skirtinga baudžiamųjų ir civilinių įstatymų paskirtis bei teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J.B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2009">3K-3-378/2009</a>; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2010">3K-3-219/2010</a>; kt.). Baudžiamojoje ir civilinėje bylose įrodinėjimo dalykas paprastai yra ne tas pats, taikomos skirtingos įrodinėjimo taisyklės, atsižvelgiant į įrodinėjimo specifiką, skirtingai sprendžiama faktų įrodomumo problema. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, civilinėje teisėje taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Kėtis“ v. T. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2011">3K-3-454/2011</a>; 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-445/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-445/2012">3K-3-445/2012</a>). Atsižvelgiant į išvardytus bylų nagrinėjimo baudžiamosios ir civilinės teisės požiūriu ypatumus, darytina išvada, kad teisinio poveikio priemonių taikymui baudžiamojoje ir civilinėje byloje taikomi skirtingi kriterijai ir jie turi būti nustatomi bei įvertinami tos teisės šakos, kurios pagrindu keliamas teisinio poveikio priemonių taikymo klausimas, normų pagrindu. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje sprendžiamas civilinio poveikio priemonių taikymo klausimas, visus joje pateiktus įrodymus turi vertinti civilinio proceso teisės požiūriu – vadovaudamasis civilinio proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, išskyrus CPK nustatytus atvejus (pvz., CPK 182 straipsnio 2, 3 punktai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras,,Ojas”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2011">3K-3-415/2011</a>; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-307/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-307/2012">3K-3-307/2012</a>; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB,,Y. W. Technologies Lietuva”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2008">3K-3-129/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>; kt.). Atsižvelgdama į pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad kai civilinėje byloje pateikiami baudžiamosios bylos duomenys, kurie, juos pateikusios proceso šalies įsitikinimu, turi reikšmės įrodinėjimo dalykui civilinėje byloje, jie turi būti įvertinti kaip ir kiti įrodymai remiantis civiliniame procese taikytinomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, išskyrus jei jie yra prejudicinių faktų galią turintys įrodymai (CPK 182 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, jog civilinį procesą reglamentuojančiose teisės normose neįtvirtintas reikalavimas išvadas civilinėje byloje grįsti tik visiškai akivaizdžiais faktais, sprendžiant dėl reikalavimo taikyti asmeniui civilinio poveikio priemones, būtina nustatyti, ar byloje pakanka įrodymų reikšmingiems joms taikyti faktams konstatuoti. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas nustato, kad tokių įrodymų nepakanka, t. y. byloje pateikti ir teismo surinkti įrodymai nepatvirtina ieškinyje (priešieškinyje) nurodytų aplinkybių buvimo (nesusiformuoja vidinis ir nešališkas teismo įsitikinimas, kad tokios aplinkybės buvo), tai civilinio poveikio priemonės negali būti taikomos, nes nėra jų taikymo pagrindo ir sąlygų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, jog ieškovė neatliko veiksmų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ji netinkamai įgyvendino motinos valdžią, rėmėsi vieninteliu įrodymu – nutarimu nutraukti ieškovei ikiteisminį tyrimą, ir netyrė bei nevertino kitų iš baudžiamosios bylos pateiktų įrodymų (kaltinamojo akto, vaiko apklausų protokolų, ekspertizės išvadų ir kt.), kurie, kasatorės nuomone, sudaro pagrindą konstatuoti tvirkinimo fakto vaiko atžvilgiu buvimą, kartu priešingą ieškovės elgesį vaiko interesams, dėl kurio jai turėtų būti apribota motinos valdžia.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, jog bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovės (motinos) valdžios apribojimo sąlygų buvimo, tyrė ir vertino ieškovės veiksmus tiek remdamiesi baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje šalių pateiktais ir teismų iniciatyva surinktais įrodymais. Kadangi ieškovei buvo pareikšti įtarimai baudžiamajame procese, tai teismai nustatinėjo, ar dėl jų ieškovei buvo suformuluoti kaltinimai ir byla perduota nagrinėti teismui, bei konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovei yra nutrauktas 2010 m. sausio 26 d. prokuroro nutarimu, kurio pagrįstumas ir teisėtumas įvertintas teismine tvarka ir yra nenuginčytas, t. y. ieškovės veiksmuose nebuvo nustatyta pagrindų patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytomis aplinkybėmis, kad negauta jokių konkrečių duomenų, jog ieškovė pelnėsi iš savo dukters seksualinio išnaudojimo ar tyčia sudarė sąlygas seksualiai išnaudoti savo dukterį kitiems asmenims; apklausti su ieškove susiję asmenys patvirtino, kad ji myli savo dukterį, tinkamai ją prižiūrėjo, rūpinosi.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodo kasatorė, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo vienintelis įrodymas byloje, kuriuo rėmėsi teismai, spręsdami, jog ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų civiline teisine prasme, kurie atitiktų vieną iš CK 3.180 straipsnyje nustatytų sąlygų, sudarančių pagrindą apriboti motinos valdžią. Remiantis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžių protokolais, skundžiamais teismų procesiniais sprendimais, darytina išvada, kad teismai tyrė byloje pateiktus įrodymus, kuriuose galėjo būti užfiksuota reikšminga informacija apie tai, jog vaikui būnant ieškovės aplinkoje su juo galėjo būti atlikti tvirkinamieji veiksmai, daromas kitoks neteisėtas fizinis ar psichologinis poveikis.

Pirmosios instancijos teismas analizavo baudžiamojoje byloje teismo paskirtos ir 2009 m. balandžio 23 d.–gegužės 25 d. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, kurios tikslas – nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes bei vaiko parodymų teisingumą, jo psichologinę ir emocinę būseną, aktą, ir atsižvelgė į jame nustatytas aplinkybes, kad tarp tėvų vykstantys ginčai, priverstinis vaiko ir motinos atskyrimas, neišvengiamai turi neigiamos įtakos vaiko emociniams bei elgesio ypatumams, tačiau nėra objektyvių duomenų apie tai, jog dėl to sutrikdyta vaiko psichikos būklė. Kasatorės teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad šiame ekspertizės akte užfiksuoti vaiko parodymai, kurie sudaro pagrindą spręsti apie su juo atliktus tvirkinimo veiksmus, jam būnant pas ieškovę, taip pat nustatyta, jog vaikas, atsižvelgiant į jo amžių, raidos lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vietą, jo dalyvius ir jų veiksmus, įvykio seką) ir duoti parodymus, jam nenustatytas polinkis fantazuoti. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamo ekspertizės akto išvadose nurodyta, jog ekspertizės atlikimo metu nebuvo vertinamas tiriamo asmens parodymų patikimumas, jų teisingumas, atitiktis realybei, objektyvumas, tai priklauso teismo kompetencijai. Tai reiškia, kad prerogatyvą vertinti šio ekspertizės akto turinio ir išvadų reikšmę byloje nustatinėtinoms aplinkybėms turi teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, kurios aptartos šioje nutartyje. Nors bylą nagrinėję teismai išsamiai neaptarė visų ekspertizės akto išvadų procesiniuose sprendimuose, tačiau juo, kaip įrodymu, rėmėsi, vertino kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais ir sprendė, kad jis nepaneigia byloje surinktų įrodymų pagrindu padarytų išvadų, jog ieškovė neatliko veiksmų, kurie galėjo pažeisti vaiko interesus (CPK 185 straipsnis).

Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad aplinkybė, jog teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje A. Ū. kaltinamas seksualiai išnaudojęs mažametę, jai esant pas ieškovę šios nuomojamoje patalpoje, savaime sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė nesirūpino dukterimi ir dėl to jai apribotina motinos valdžia. Minėta, kad bet kokių duomenų, kuriuose yra reikšmingos civilinei bylai išnagrinėti informacijos, pateikimas teismui ir jų tyrimas bei vertinimas atliekamas vadovaujantis civilinį procesą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Kaltinamasis aktas yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti teisme baudžiamojo proceso tvarka, tačiau jis nėra prilyginamas įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriame konstatuoti nusikalstamų asmens veiksmų padariniai ir kuris turėtų prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas yra vienas rašytinių įrodymų civilinėje byloje, kuris tiriamas ir vertinamas kartu su kitais įrodymais. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinimasis aktas kaip vienas įrodymų yra įvertintas pirmosios instancijos teismo sprendime.

Pažymėtina, kad civilinėje byloje apklausta psichologė I. Š.–S. nurodė, kad apie patirtą seksualinę prievartą mergaitė jai nepasakojo. Priešmokyklinio ugdymo įstaigų, kurias lankė mergaitė, auklėtojos ir pedagogės paaiškino, kad mergaitės lankymosi ugdymo įstaigoje metu nei jos elgesyje, nei pasakojimuose nebuvo pastebėta jokių požymių, kad vaikas patiria fiziologinį ar psichologinį smurtą. Kauno miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadose, pateiktose nuo 2006 iki 2011 metų, nurodoma, kad ji neturi duomenų, jog ieškovė būtų neprižiūrėjusi dukters, žiauriai su ja elgusis, piktnaudžiavusi tėvų valdžia, dariusi jai žalingą įtaką ar kitaip pažeidusi jos interesus. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys sudaro pagrindą daryti išvadą, kad teismas tyrė ir kitus – kasatorės iš baudžiamosios bylos pateiktus – įrodymus, tačiau, atsižvelgdamas į byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendė, kad jie nepakankami ieškovės kaltei ir jos priešingiems vaiko interesams veiksmams (neveikimui) konstatuoti.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad vaikui turi būti užtikrinama apsauga nuo visų asmenų, kurie susiję su baudžiamojoje byloje dėl vaiko atžvilgiu atliktų tvirkinamųjų veiksmų kaltinamu A. Ū., t. y. kartu ir nuo ieškovės, nes ji buvo A. Ū. draugė. Minėta, kad teismo išvados civilinėje byloje daromos tada, kai byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės (faktai) buvo. Aplinkybė, kad ieškovė pažinojo kaltinamąjį asmenį baudžiamojoje byloje ir su juo bendravo, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo pažeisti vaiko interesai. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje pateiktų įrodymų visuma, sprendė, kad ši aplinkybė nevertintina kaip pagrindžianti netinkamą ieškovės (motinos) valdžios jos vaikui įgyvendinimą.

Atsižvelgdama į aptartus baudžiamųjų ir civilinių bylų nagrinėjimo bei teisinio poveikio priemonių taikymo jose ypatumus, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo specifiką civiliniame procese, aktualias proceso teisės normas ir jų aiškinimo bei taikymo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nevertino ar netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus, todėl neatskleidė bylos esmės ir šiuo aspektu pažeidė kasaciniame skunde nurodytas civilinio proceso teisės normas.

1.2. Dėl atsisakymo pridėti prie bylos įrodymus ir apklausti liudytojus

CPK 7 straipsnyje įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas įpareigoja dalyvaujančius byloje asmenis sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Šio principo laikymasis ypač reikšmingas sprendžiant visus su vaikų teisių įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus. Pernelyg ilga proceso trukmė bylose, kuriose sprendžiama dėl tėvų valdžios apribojimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ir dėl to atsiradęs padėties neapibrėžtumas gali turėti neigiamą įtaką vaiko ryšių su jo tėvais palaikymui, plėtojimui, taip pat vaiko psichologinei būsenai, tolimesnei jo raidai. Atsižvelgiant į tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šeimos bylose, kuriose sprendžiami vaiko teisės į šeimos ryšius įgyvendinimo ir apsaugos klausimai, siekis nustatyti reikšmingas procesiniam sprendimui byloje priimti aplinkybes turi būti derinamas su būtinybe užtikrinti vaikui stabilią kasdienę psichologinę aplinką. Pagal EŽTT praktiką bylos, susijusios su tėvų valdžia, tėvų ir vaikų santykiais, laikytinos prioritetinėmis ir suponuojančiomis greitesnio išnagrinėjimo poreikį (žr. Ignaccolo–Zenide v. Romania, no. 31679/96, 25 January 2000, § 102). Į tai teismas turi atsižvelgti, ir spręsdamas klausimą dėl naujų įrodymų pridėjimo bei tyrimo tėvų valdžios apribojimo bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo byloje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė priimti (tirti) kasatorės pateiktą įrodymą – psichologės S. L. išvadą, ir apklausti kaip liudytojas psichologes K. U. bei L. K. Kasatorės teigimu, nurodyti asmenys, pabendravę su mergaite, nustatė, kad ji nenoriai kalba apie motiną, jaučia jai neigiamus jausmus, kalbėdama apie ją įsitempia, tai reiškia, jog vaiko patirtis, susijusi su motina, yra itin nemaloni. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis). Byloje apklausti kompetentingi psichologinės asmens būklės ir socialinės jo aplinkos įvertinimą pateikti asmenys (A. Š., I. Š.–S., D. M.), kurie patvirtino, kad dėl susidėjusių aplinkybių vaiko patiriama įtampa, jo atskyrimas nuo ieškovės (motinos) ir retas bendravimas su ja, neigiamų globėjos (kasatorės) nuostatų apie ieškovę išsakymas gali būti pagrindas vaiko ambivalentiškiems jausmams ieškovei formuotis, nenorui apie ją kalbėti atsirasti, t. y. nustatytos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurias, kasatorės nuomone, patvirtintų jos prašomos apklausti liudytojos ir pateikta psichologės S. L. išvada. Tai bylą nagrinėjusių teismų yra ištirta ir įvertinta. Kasatorės teiginys, kad šie įrodymai, be kita ko, reikšmingi sprendžiant dėl lytinės prievartos prieš vaiką buvimo, grindžiamas tik kasatorės asmenine interpretacija, bet ne įrodymų turiniu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kasatorės pateiktos psichologės S. L. išvados ištyrimas neturėtų esminės reikšmės byloje nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, todėl, atsisakydami ją tirti, taip pat apklausti kasatorės nurodytas liudytojas, bylą nagrinėję teismai CPK 180, 181 straipsnių nuostatų nepažeidė.

1.3. Dėl nukrypimo nuo EŽTT praktikos

Kasatorės tvirtinimu, bylą nagrinėję teismai išvadas byloje nepagrįstai motyvavo remdamiesi EŽTT sprendimu byloje Schaal prieš Liuksemburgą, kurio nesuprato ir kurio faktinės aplinkybės skiriasi nuo situacijos nagrinėjamoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsakydama į į šį kasacinio skundo argumentą, pažymi, kad, net ir pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas ne visiškai tiksliai atskleidė Schaal prieš Liuksemburgą sprendime nustatytų EŽTK pažeidimų turinį, esminėmis šio sprendimo nuostatomis pasirėmė tinkamai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiame sprendime EŽTT pabrėžė, kad, laukiant baudžiamojo proceso baigties, nepilnamečio vaiko interesai pateisino pareiškėjo bendravimo teisių suvaržymą ir jo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimą; tačiau vaiko interesai reiškia ir būtinybę leisti šeimos ryšiams plėtotis iš naujo, kai tik paaiškėja, kad ribojimo priemonės nebebūtinos (žr. Schaal c. Luxembourg, Requ?te no 51773/99,18 février 2003, § 47–48). Aptariamoje EŽTT byloje pareiškėjo materialinių teisių (EŽTK 8 straipsnio) pažeidimas buvo nustatytas dėl nepagrįstai užtrukusio baudžiamojo proceso dėl jam pareikštų kaltinimų, susijusių su tariama seksualine prievarta dukters atžvilgiu (dėl to nustatytas atskiras EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas). Taigi pernelyg ilgai užsitęsęs baudžiamasis procesas taip pat lėmė pareiškėjo ir jo mažamečio vaiko šeimos ryšių negerbimą. Be to, sprendime Schaal prieš Liuksemburgą nenustatytas EŽTK 8 straipsnio pažeidimas dėl valdžios institucijų veiksmų po pareiškėjo išteisinimo, t. y. EŽTT pripažino, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas veikė pakankamai sparčiai procese dėl pareiškėjo bendravimo su vaiku ir vaiko lankymo teisių nustatymo. Prieš prieidamas prie šios išvados, EŽTT pabrėžė, kad po to, kai pareiškėjas buvo išteisintas, jo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas nebebuvo būtinas, siekiant apsaugoti vaiko interesus (žr. cituoto sprendimo § 50-53). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bylą nagrinėjusių teismų rėmimasis esminėmis Schaal sprendimo nuostatomis dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir poreikiu kruopščiai, operatyviai spręsti bei jautriai reaguoti į tėvo (motinos) ir vaiko ryšių ribojimų apimties klausimus, tėvui (motinai) panaikinus kaltinimus, lėmusius šeimos gyvenimą ribojančių priemonių taikymą, nėra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į byloje pareikštą priešieškinį, atkreiptinas dėmesys į EŽTT sprendimą Clemeno ir kiti prieš Italiją, kuriame konstatuotas EŽTK 8 straipsnio pažeidimas nacionaliniams teismams visiškai apribojus vaiko, kuris buvo perduotas viešajai globai ir įvaikinimo procedūrai dėl įtartos seksualinės tėvo prievartos, ir biologinės šeimos ryšius (žr., mutatis mutandis, Clemeno et autres c. Italie, Requ?te no 19537/03, 21 octobre 2008). Nacionaliniame baudžiamajame procese tėvas buvo išteisintas, motinai kaltinimai iš viso nebuvo pareikšti. Aptariamu atveju civilinę bylą nagrinėję Italijos teismai, priimdami sprendimus, sukėlusius esminius padarinius biologinės šeimos ir vaiko ryšiams, nelaukė baudžiamojo proceso pabaigos. Nurodytoje byloje EŽTT pakartojo, kad sprendimas, lemiantis visišką šeimos ryšių nutrūkimą, turėtų būti priimamas tik išskirtinėmis aplinkybėmis ir turėtų būti imamasi visų įmanomų priemonių šeimos asmeniniams ryšiams palaikyti bei, esant galimybei, atėjus tinkamam momentui, „suvienyti“ šeimą (§ 60).

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai, be kita ko, pažeidė EŽTT byloje Johansen prieš Norvegiją suformuotą EŽTK aiškinimo praktiką, pagal kurią EŽTT nacionalinių teismų sprendimus pripažino nepakankamai pagrįstais situacijoje, kai visiškai apribota pareiškėjos (motinos) valdžia ir bendravimo su vaiku teisės, nors ankstesnis motinos gyvenimo būdas, nulemtas psichikos problemų, turėjusių didelę įtaką jos socialumui ir galimybei rūpintis vaikais, pasikeitė į gerą (žr. Johansen v. Norway, no. 17383/90, 7 August 1996). Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino šį EŽTT precedentą, neatsižvelgdami į tai, kad ieškovė nepripažįsta savo netinkamo elgesio su dukterimi, jos nepriežiūros, kai ši, kasatorės įsitikinimu, buvo tvirkinama ieškovės draugo A. Ū., todėl nėra pagrindo manyti, jog ieškovė ateityje tinkamai prižiūrės dukterį ir apsaugos ją nuo neigiamo kitų asmenų poveikio.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, plačiau neaptardami EŽTT Johansen prieš Norvegiją bylos aplinkybių, rėmėsi šiame EŽTT sprendime suformuluotais bendraisiais principais dėl vaiko laikinosios globos nustatymo tikslų, poreikio nustatyti teisingą vaiko ir tėvo (motinos), pageidaujančio vėl gyventi (būti) su vaiku, interesų pusiausvyrą. Bylą nagrinėję teismai nekėlė ir netyrė ieškovės elgesio pasikeitimo aspekto, nes nenustatė, kad jos elgesys buvo netinkamas ir kėlė grėsmę vaiko interesų apsaugai (ieškovei jos valdžia dukteriai praeityje nebuvo apribota, priešingai nei pagal faktinę situaciją EŽTT sprendime). Kasatorė remiasi sprendimu Johansen prieš Norvegiją, akcentuodama nagrinėjamos civilinės bylos ir EŽTT bylos faktinių aplinkybių skirtumus ir pateikdama savo subjektyvų motinos (ieškovės) elgesio ir jo pasikeitimo perspektyvų vertinimą, nors šis aspektas (ieškovės elgesio pasikeitimas) nebuvo teismų tiriamas ir vertinamas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė aptariamo EŽTT sprendimo nuostatas.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad valstybė turi pozityviąją pareigą pagal EŽTK 3 straipsnį imtis priemonių užtikrinti, jog su jų jurisdikcijai priklausančiais asmenimis nebūtų netinkamai (žiauriai) elgiamasi, įskaitant privačių asmenų žiaurų elgesį, be kita ko, ir seksualinę prievartą (inter alia M.P. and Others v. Bulgaria, no. 22457/08, judgment of 15 November 2011; Z and Others v. the United Kingdom [GC], no. 29392/95, ECHR 2001-V; E. and Others v. the United Kingdom, no. 33218/96, 26 November 2002). Šios priemonės turi užtikrinti veiksmingą asmenų, ypač vaikų, kurie yra itin pažeidžiami įvairių prievartos formų, apsaugą ir apimti pagrįstus veiksmus, skirtus užkirsti kelią žiauriam elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žino ar privalo žinoti, bei veiksmingai sulaikyti nuo tokių rimtų asmens neliečiamumo pažeidimų. Pozityviosios valstybės pareigos yra neatskiriamos ir nuo teisės į veiksmingą privataus gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį. Jos gali apimti tam tikrų priemonių priėmimą net asmenų tarpusavio santykių srityje (e. g. M.P. and Others v. Bulgaria).

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad ji turi teisines galimybes pasisakyti dėl nurodytų pozityviųjų pareigų tik ta apimtimi, kiek tai susiję su nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamais klausimais (vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, motinos valdžios apribojimu). Kasaciniame skunde išvada, kad ginčijami civilinėje byloje priimti teismų sprendimai pažeidžia valstybės pareigą veiksmingai apsaugoti vaiką nuo seksualinio išnaudojimo, daroma vadovaujantis nuostata, jog įrodyta, kad ieškovė vaiko neprižiūrėjo, todėl jis buvo tvirkinamas, be to, nėra pagrindo manyti, jog toks ieškovės elgesys pasikeis ateityje. Tačiau šioje nutartyje konstatuota, kad tokios aplinkybės, įvertinus civilinėje byloje surinktų įrodymų visumą, nepasitvirtino. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant pakankamų įrodymų, jog prieš vaiką dėl motinos nepriežiūros buvo panaudota seksualinė prievarta, pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 3, 8 straipsnius nereikalauja nagrinėjamoje civilinėje byloje priimti motinos teises ribojančių sprendimų atskiriant nuo jos vaiką (M.P. and Others v. Bulgaria; a contrario mutatis mutandis E. and Others v. the United Kingdom).

Atsižvelgdama į aptartą kasaciniame skunde nurodytų EŽTT sprendimuose pateiktų išaiškinimų taikymą šioje byloje, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė EŽTT praktikos išaiškinimus ir jų nepažeidė.

1.4. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip motinos (ieškovės) valdžios apribojimo pagrindo

Kasaciniame skunde kaip vienas iš pagrindų motinos valdžiai apriboti nurodomas ieškovės neatvykimas į pasimatymus su dukterimi 2009 m. liepos mėn.–2009 m. gruodžio mėn. laikotarpiu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė vertintina kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, t. y. kad, iškėlus baudžiamąją bylą, ieškovė nuo dukters buvo atskirta, jai buvo taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, ieškovės ir vaiko susitikimams skiriamas didelis visuomenės informavimo priemonių dėmesys ir kt. Tėvų veiksmai (neveikimas) gali būti vertinami kaip neterminuotos jų valdžios apribojimo pagrindas tik tada, kai jais vaiko vystymuisi daroma ypatinga žala ar kai vaiku visiškai nesirūpinama (CK 3.180 straipsnio 3 dalis), t. y. neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra ultima ratio priemonė. Ieškovės neatvykimas į pasimatymus su dukterimi gali būti vertinamas kaip vienas veiksnių, dėl kurių gali susilpnėti vaiko ir motinos ryšys, tačiau nevertintinas kaip darantis ypatingą žalą vaiko raidai. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai šios aplinkybės (ieškovės neatvykimo į pasimatymus su dukterimi) nevertino kaip vieno pagrindų, kuriems esant gali būti apribota motinos (ieškovės) valdžia.

Kasatorės teigimu, ieškovės nenorą ir nesugebėjimą rūpintis dukterimi, be kita ko, įrodo jos ir dukters tėvo D. K. 2008 m. kovo 19 d. sudaryta taikos sutartis, kuria ieškovė sutiko, jog vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu. Pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes tokį ieškovės apsisprendimą lėmė tuometės ieškovės gyvenimo aplinkybės – ieškovė mokėsi ir negalėjo visą laiką tinkamai pasirūpinti dukterimi, be to, ji neteisingai suprato patvirtintos taikos sutarties turinį, dėl to apskundė teismo nutartį, kuria ji buvo patvirtinta. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, gimė vaikas susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad net ir negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir deramos raidos sąlygų sudarymą bei neigiamus tėvų valdžios įgyvendinimo padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius v. V. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-209/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-209/2008">3K-3-209/2008</a>). Nagrinėjamu atveju taikos sutartimi buvo išspręstas tėvų ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jiems susitarus, kad vaikas gyvens kartu su tėvu. Tokios sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip atsisakymas atlikti tėvų valdžios turinį sudarančias pareigas ir naudotis jos suteikiamomis teisėmis. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovės taikos sutartimi išreikštas sutikimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo, nevertintinas kaip ieškovės atsisakymas rūpintis vaiku, kartu ir reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl motinos valdžios apribojimo pagrindo buvimo.

2. Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas principas, kad visapusiška ir darni vaiko raida galima augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą. Konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta vaiko teisė būti globojamam tėvų, 9 straipsnio 1 dalyje – draudimas išskirti vaiką su jo tėvais, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga vaiko interesams, 9 straipsnio 3 dalyje – teisė nuolat bendrauti su išskirtais tėvais, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnyje garantuojama vaiko teisė į šeimos ryšius ir jų išsaugojimą. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje akcentuojamos vaiko teisės gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar su jais gyvena kartu ar skyrium, ir su giminaičiais.

Tėvams (tėvui, motinai) išvykus, sergant ar susiklosčius kitoms aplinkybėms, dėl kurių jie negali atlikti savo pareigų, vaikas gali teisėtai būti su kitais asmenimis, jeigu teismas nusprendžia atskirti jį nuo tėvų ir paskirti jam globėją (CK 3.254 straipsnis). Vaiko laikinoji globa (rūpyba) – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą (CK 3.253 straipsnis). EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad biologinės šeimos tarpusavio santykiai negali būti nutraukti dėl vaiko perdavimo viešajai globai (Eriksson v. Sweden, no. 11373/85, 22 June 1989, Series A no. 156, p. 24 §58). Teismas yra pažymėjęs, kad vaiko perdavimas globai turėtų būti laikomas laikina priemone, kurios taikymas turėtų būti sustabdytas, kai tik aplinkybės leidžia tai padaryti. Nustačius, kad nebeliko pagrindo taikyti priemones, ribojančias šeimos ryšius, valstybė turi iš esmės veikti taip, kad šie ryšiai galėtų plėtotis, ir imtis priemonių, kurios leistų išskirtiems tėvui (motinai) ir vaikui vėl būti kartu (žr. cituotą Eriksson v. Sweden, no. 11373/85, 22 June 1989, § 71, Olsson v. Sweden (no. 2), 27 November 1992, Series A no. 250, p. 35-36, § 90 ir kt.)

Bylą nagrinėję teismai, nenustatę įstatyme įtvirtintų sąlygų apriboti ieškovės valdžiai jos dukteriai, taip pat įvertinę ieškovės galimybes ją auginti ir prižiūrėti, sprendė, jog neliko pagrindo laikinajai globai ir nustatė mergaitės gyvenamąją vietą su ieškove.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad: 1) bylą nagrinėję teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus (psichologės A. Š. atliktos ekspertizės išvadas, VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro psichologės I. Š.–S., šios įstaigos socialinės darbuotojos D. M. išvadas), todėl nepagrįstai sprendė, jog vaikas negali suformuluoti nuomonės dėl gyvenamosios vietos nustatymo; 2) neatsižvelgė į tai, kad kasatorė turi geresnes materialines sąlygas mergaitei auginti ir ugdyti, o ieškovės buvimo vieta ir ten esančios sąlygos nėra ištirtos, byloje nepateikta vaiko teisių apsaugos institucijos išvados, kuri yra privaloma, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su pateiktų kasacinio skundo argumentų svarba sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pasisako dėl nurodytų kasacinio skundo argumentų juose iškeltais aspektais.

2.1. Dėl vaiko nuomonės reikšmės, nustatant jo gyvenamąją vietą

Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti (CK 3.177 straipsnis). Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo bei vaiko tėvų (vieno jų). Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Pažymėtina, kad į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad, siekiant išsiaiškinti, ar mergaitė sugeba išreikšti savo nuomonę, byloje buvo paskirta ir psichologės A. Š. 2011 m. rugsėjo 7 d.– spalio 7 d. atlikta teismo psichologijos ekspertizė. Jos akte pateikta išvada, kad vaikas, atsižvelgiant į jo amžių, raidos lygį, individualias psichologines savybes bei psichikos būseną, dar negali visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeiminės situacijos, todėl dar nesugeba suformuluoti savarankiškos nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat nurodyta, kad vaikas išreiškė norą gyventi su kasatore, bet tokio pasirinkimo pagrįsti negalėjo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad iki ekspertizės atlikimo buvusių susitikimų su psichologe I. Š.–S. metu vaikas išreiškė norą gyventi su kasatore, bet tokio apsisprendimo motyvų taip pat nenurodė. Motyvai (gerai pažįstama ir saugi aplinka, seneliai, žaidimo draugai, žaislai ir pan.), dėl kurių vaikas nurodė, kad norėtų gyventi su kasatore, pateikti socialinės darbuotojos D. M. pokalbių su vaiku metu. Tačiau, pažymėtina, kad tiek teismo paskirtoje psichologinėje ekspertizėje, tiek kasatorės nurodytų asmenų bendravimo su vaiku išvadose pažymima, kad vaiko norui gyventi su globėja gali daryti įtaką daugelis veiksnių: vaiko nežinojimas, kur gyvena jo motina, ilga atskirtis ir retas bendravimas su ja, neigiamos nuostatos motinos atžvilgiu, išsakomos globėjos šeimoje, buvę konfliktiški santykiai tarp tėvų ir kt. Tai reiškia, kad vaiko išreikštas noras gyventi su kasatore yra iš esmės paremtas natūraliu tokio amžiaus vaikui saugumo ir stabilumo poreikiu, bet ne kitomis, išimtinai su buvimu pas kasatorę (globėją) susijusiomis aplinkybėmis. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, siekdami išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į vaiko nuomonę dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo, tinkamai (visapusiškai) vertino įrodymus byloje, todėl pagrįstai sprendė, jog į ją neturi būti atsižvelgiama.

2.2. Dėl vaiko gyvenimo sąlygų

Remiantis bylos duomenimis, 2009 m. spalio 12 d. generalinio prokuroro ir Policijos generalinio komisaro sprendimu Nr. VD-33/38-SP-7-154 (KF) nuspręsta taikyti ieškovei apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių tikslas – apsaugoti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą, taip pat užtikrinti išsamų ir nešališką baudžiamosios bylos aplinkybių ištyrimą (Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo 3 straipsnis). Ieškovė nuo 2009 m. spalio 5 d. yra saugoma Lietuvos kriminalinės policijos biuro. Byloje pateikti ir bylą nagrinėjusių teismų ištirti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. rugpjūčio 8 d., 2011 m. vasario 10 d. raštai, kuriuose nurodyta, kad Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdyba, organizuodama ir vykdydama apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones, užtikrina saugomiems asmenims (tiek suaugusiems, tiek jų vaikams) būtinas gyvenimo (buities) sąlygas, kurios atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus higienos, sveikatos reikalavimus bei kad tinkamos gyvenimo sąlygos bus užtikrintos ne tik ieškovei, bet ir vaikui.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos situacija, kai ieškovei taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, lemia išskirtinį aplinkybių, susijusių su tinkamų gyvenimo sąlygų nepilnamečiam vaikui nustatymu, tyrimą, t. y. atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro byloje pateiktus duomenis, preziumuojama, kad vaikui bus užtikrinamos tinkamos sąlygos sveikai gyventi ir vystytis, todėl šiuo atveju vaikų teisių apsaugos institucijos išvados byloje nebuvimas nevertintinas kaip nepakankamas vaiko gyvenimo sąlygų ištyrimas. Remiantis bylos duomenimis, vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, išdėstė savo poziciją dėl ieškovės elgesio (nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ieškovė netinkamai įgyvendino motinos valdžią), pateikė išvadas, į kurias pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, priimdamas sprendimą byloje, t. y. atliko veiksmus, kuriuos buvo įpareigota ir, atsižvelgiant į aptartą situaciją, galėjo atlikti, todėl šiuo atveju CK 3.178 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo nesilaikymas vertintinas nagrinėjamoje byloje kaip išimtinis ir nesudarantis pagrindo daryti kitokios išvados dėl vaiko gyvenimo sąlygų, nei jas padarė bylą nagrinėję teismai. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 60 straipsnių nuostatomis, už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vykdymo kontrolę ir priežiūrą atsako vaiko teisių apsaugos kontrolierius pagal savo kompetenciją; vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos), policijos nepilnamečių (jaunimo) reikalų inspektoriai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos priemones. Tai reiškia, kad vaikų teisių įgyvendinimas ir priežiūra priklauso vaiko teisų apsaugos institucijoms ir jis yra tęstinio pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, kaip išsprendžiamas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (nagrinėjamu atveju vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove), jos turi pareigą ir toliau rūpintis vaiko teisėmis ir interesais bei kontroliuoti, ar jie nepažeidžiami.

Kasatorės nurodoma aplinkybė, kad ji gali suteikti geresnes sąlygas vaikui augti ir jį ugdyti, nevertintina kaip pakankamas pagrindas vaiko gyvenamajai vietai su ja nustatyti. Minėta, kad pirmumo teisę auginti ir auklėti vaikus turi jų tėvai (CK 3.165 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje pasisakyta dėl gyvenimo sąlygų, kai sprendžiamas gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų, išaiškinta, kad vieno iš jų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pozicijos dėl materialinių sąlygų reikšmės turi būti laikomasi ir sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kai suinteresuotos šalys yra vienas vaiko tėvų ir vaiko globėjas. EŽTT jurisprudencijoje pabrėžiama, kad biologinių tėvų teisių ribojimas dėl prastesnių materialinių gyvenimo sąlygų kelia rimtą EŽTK pažeidimo riziką. Faktas, kad vaikas gali būti atiduotas į jo ugdymui palankesnę aplinką, kaip toks, negali pateisinti vaiko paėmimo iš biologinių tėvų globos (žr., pvz., Amanalachioai c. Roumanie, Requ?teno 4023/04, 26 mai 2009, § 86; Wallov? et Walla c. République tch?que, no 23848/04, 26 octobre 2006, § 71). Turi egzistuoti kitos aplinkybės, pagrindžiančios tokios griežtos priemonės būtinumą, pavyzdžiui, šeimoje vaiko patiriamos psichinės, fizinės sveikatos problemos, mokymosi sutrikimai, emociniai sutrikimai dėl tėvų piktnaudžiaujančio elgesio ar seksualinės prievartos, tėvų psichinė būklė, kelianti nerimą, ar pan. Tokios aplinkybės bylą nagrinėjusių teismų nenustatytos. Globėjų ir biologinių tėvų ginčuose EŽTT ne kartą yra pripažinęs biologinių tėvų, norinčių ir gebančių rūpintis savo vaikais, teisių prioritetą (žr., pvz., Görgülü v. Germany, no. 74969/01, 26 February 2004, § 46).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, remdamiesi pirmiau aptartais įrodymais, kurie pagrindžia, kad vaikui, gyvenant su ieškove, yra užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos, tinkamai aiškino ir taikė aktualias šiam klausimui spręsti materialiosios teisės normas ir jų aiškinimo bei taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktiką, todėl kasacinio skundo argumentai, jog vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su kasatore, nes ji gali užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas, atmestini kaip nepagrįsti.

2.3. Dėl ieškovės ir dukters pasirengimo gyventi kartu, ryšių su artimaisiais giminaičiais palaikymo

Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžę, kad vaiko perkėlimas iš vienos šeimos į kitą reikalauja pasiruošimo, aktyvaus ir supratingo suinteresuotų asmenų bendradarbiavimo, nes priešingu atveju gali būti pažeisti vaiko interesai, padaryta žala jo sveikatai ir tolimesnei raidai (žr., pvz., Olsson v. Sweden (no. 2) judgement of 27 November 1992, Series A, no. 250, p. 35, 36, § 90; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius v. V. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-209/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-209/2008">3K-3-209/2008</a>). Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad ieškovės ir jos vaiko ryšys dėl šioje nutartyje pirmiau aptartų veiksnių yra susilpnėjęs, tačiau, remiantis byloje pateiktais įrodymais (psichologine ekspertize, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, šio skyriaus darbuotojų, kurie dalyvauja vaiko ir ieškovės susitikimuose, tarnybiniais pranešimais), nustatyta, kad ieškovę ir vaiką sieja stiprus ir saugus emocinis ryšys bei kad pakeitus gyvenamąją vietą jo psichikos būklei neturėtų būti pakenkta. Kartu teismų nustatytos aplinkybės – valstybės institucijų organizuojami vaiko ir motinos (ieškovės) pasimatymai, pokalbiai, pasirengimas jiems – sudaro pagrindą daryti išvadą, kad buvo imtasi priemonių vaiko ir motinos ryšiui atkurti. Atsižvelgdama į šias teismų byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti, jog ieškovės ir vaiko ryšys yra pakankamas sveikai vaiko raidai ir tolimesniam vystymuisi.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis EŽTT praktika, valstybės valdžios institucijos yra įpareigotos ne tik susilaikyti nuo savavališko EŽTK 8 straipsnio saugomų asmens teisių apribojimo, bet taip pat gali egzistuoti jų pozityviosios pareigos, neatskiriamai susijusios su veiksmingu šeimos gyvenimo (ir kitų šiame straipsnyje saugomų teisinių gėrių) gerbimu (žr., pvz., sprendimą Marckx v. Belgium, no. 6833/74, judgment of 13 June 1979, § 31). Šeimos gyvenimas Konvencijos 8 straipsnio siauriausia prasme apima ryšius tarp artimųjų giminaičių, kaip, pavyzdžiui, tarp senelių ir vaikaičių, nes tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime. Pagarba šeimos gyvenimui įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų sudarytos galimybės tokiems ryšiams normaliai plėtotis (žr. cituotą sprendimą Marckx v. Belgium, § 45, Scozzari and Giunta v. Italy, no. 39221/98, judgment of 13 July 2000). Europos žmogaus teisių komisija jos veiklos metu taip pat yra pažymėjusi, kad šeimos gyvenimas tarp senelių ir vaikaičių gali būti ir tada, kai jie negyvena kartu, bet yra susiformavę glaudūs šeiminiai ryšiai, ypač kai dažnai bendraujama (žr. Fidler v. Austria, no. 24759/94, report of 3 December 1997, § 46).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, jog vaiką ir jos globėją bei senelius sieja artimas, tvirtas emocinis ryšys. Atsižvelgdama į EŽTT praktikoje pateiktus išaiškinimus (žr. pirmiau cituotus ir Moretti and Benedetti v. Italy, no. 16318/07, § 49-50, 27 April 2010; Kopf and Liberda v. Austria, no. 1598/06, 17 January 2012, § 37), išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su jo motina (ieškove) nepaneigia giminaičių, su kuriais vaiką sieja glaudūs šeiminiai ryšiai, teisės su juo bendrauti.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų byloje nustatytas aplinkybes, ginčui byloje spręsti taikytinas aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir EŽTT jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamiems teismų procesiniams sprendimams panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismas turėjo 91,14 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 91,14 Lt (devyniasdešimt vieną litą 14 ct) išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas