Civilinė byla Nr. 3K-3-162/2013
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-15492-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (kolegijos pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“ dėl žalos atlyginimo regreso teise.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjama dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojąjį draudimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 25 221,76 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. kovo 22 d. šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7558596, kuria buvo apdrausta automobilio RENAULT PREMIUM 410.19 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Pagal draudimo sutarties 1.6 punktą ieškovas ir atsakovas susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje. 2010 m. balandžio 18 d. Vokietijoje, Vetschau vietovėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas A. G. nesuvaldė automobilio RENAULT ir apgadino federalinį greitkelį (važiuojamąją dalį, aptvarus ir pan.). Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio RENAULT vairuotojas – atsakovo darbuotojas A. G.. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, ieškovas dėl šio eismo įvykio iš viso išmokėjo 50 443,51 Lt draudimo išmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta draudiko teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62.2 punkte nustatyta, kad, draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, aktyviai derėjosi dėl sutarties sąlygų. Teismo vertinimu, atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytos aplinkybės, kad būtent atsakovo atstovas, sudarant draudimo sutartį, kaip atskirą sąlygą nurodė aplinkybę, jog automobilis bus eksploatuojamas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir neįrodė, kad šią sąlygą kaip siurprizinę į draudimo sutartį įtraukė ieškovas. Teismas pažymėjo, kad šalys yra juridiniai asmenys, vykdantys komercinę veiklą, jų buvo sudaryta ne viena draudimo sutartis. Dėl to teismas padarė išvadą, kad šalys privalėjo suprasti draudimo sutarties sudarymui pateikiamos informacijos reikšmingumą, bendradarbiavimo pareigos pateikti teisingą informaciją įvykdymo (netinkamo įvykdymo) padarinius. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad draudimo sutartimi ieškovas pakeitė imperatyviąsias įstatymo nustatytas draudimo sutarties sąlygas dėl draudimo apsaugos galiojimo teritorijos ribų nustatymo. Teismo vertinimu, ginčo draudimo sutartyje 1.6 punkte nustatyta sąlyga – apdraudžiama transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje – neprieštarauja imperatyviosioms teisės aktuose įtvirtintoms normoms, ši sąlyga reikšminga tuo, kad jos įtraukimas į sutartį daro tiesioginę įtaką draudimo įmokai ir atsakovo išlaidų draudimo sutarčiai sudaryti dydžiui. Nurodęs, kad draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui, būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo interesų, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju sudarant draudimo sutartį reikšminga buvo transporto priemonės eksploatavimo teritorija, t.y. automobiliui vykstant į Europos Sąjungos valstybes draudimo įmoka didėja, kaip ir atsakovo išlaidos vairuotojo civilinei atsakomybei. Teismas kritiškai vertino atsakovo argumentą, kad draudimo įmokos dydžiui neturi įtakos transporto priemonės eksploatavimas Europos Sąjungos teritorijoje, nurodė, jog nors Europos Sąjungos valstybės TPVCAPDĮ 2 straipsnio 7 dalyje ir 21 dalyje neįvardytos kaip užsienio valstybės, tačiau draudikui vertinant draudimo sutartimi prisiimamą riziką yra reikšminga aplinkybė, ar eksploatuojant draudžiamą transporto priemonę ja bus išvykstama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju sudarant draudimo sutartį buvo nustatyta ir sumokėta vieninga draudimo įmoka, skaičiuota įvertinus atsakovo sutarties sudarymo metu suteiktą informaciją apie draudžiamos transporto priemonės eksploatavimo teritoriją. Teismas pažymėjo, kad standartinių draudimo sutarties sąlygų 38 punkte nustatyta, jog jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Teismas sprendė, kad atsakovas – Europos Sąjungos teritorijoje komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo bei dėl vykdomos veiklos specifikos turintis patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis – privalėjo suprasti, jog turi pareigą pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą – automobilio išvykimą už Lietuvos Respublikos ribų. Teismas nustatė, kad draudžiamasis įvykis įvyko kitoje Europos Sąjungos valstybėje, už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, taip pat kad ieškovas suteikė visą draudimo apsaugą net ir paaiškėjus aplinkybei, kad atsakovas tinkamai neįvykdė įstatymu jam nustatytos pareigos sudarant sutartį pateikti teisingą informaciją, taip pat pareigos draudikui pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįvykdė draudimo sutarties sąlygų, t. y. 1.6 punkte nustatytos sąlygos, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat standartinių draudimo sutarčių sąlygų 38 punkto reikalavimo pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą, be to, atsakovas nebuvo iki galo sąžiningas pateikdamas sutarties sudarymui reikšmingą informaciją. Atsakovui neginčijus paties ieškovo reikalavimo dydžio, teismas, vadovaudamasis Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62 punktu, laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti 25 221,76 Lt.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 28 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegijos vertinimu, pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punkte nustatytos sutartį individualizuojančios sąlygos – transporto priemonę eksploatuoti tik Lietuvoje bei nenaudoti pavojingų krovinių vežimui – priklauso nuo draudėjo pasirinkimo bei neišeina už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadas, kad šalys derybų metu susitarė ne tik dėl transporto priemonės eksploatavimo teritorijos apribojimų, bet ir jos nenaudojimo tam tikros kategorijos krovinių vežimui, tai, kolegijos vertinimu, turėjo įtakos įmokos dydžiui. Byloje surinkti įrodymai pakankami išvadai, kad atsakovo atstovui buvo sudaryta galimybė, kuria jis ir pasinaudojo, susipažinti su sutarties sąlygomis. Kolegija sprendė, kad ieškovo parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiškos, prieštaringos bei siurpriziškos, iš jų aišku, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje bei negalėjo būti naudojama pavojingiems kroviniams vežti. Kadangi atsakovas eksploatavo transporto priemonę už Lietuvos ribų, nepranešė draudikui apie aplinkybes, kurios akivaizdžiai turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, jos eksploatavimo metu Vokietijoje įvyko įvykis, kurio metu buvo padaryta žala turtui, draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tai ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas išmokėtų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Draudimo priežiūros komisija 2006 m. rugsėjo 12 d. posėdyje išdėstė poziciją, kad pagal 1990 m. gegužės 14 d. trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnį draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu, t. y. draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Kasatoriaus teigimu, sistemiškai vertinant TPVCAPDĮ nuostatas, atsižvelgiant į jo 6 straipsnio 1, 6 dalis, 10 straipsnio 1, 2 dalis, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3, 24 punktus, teismo išvada, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje bei negalėjo būti naudojama pavojingų krovinių vežimui, prieštarauja TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienos (bendros) įmokos principui, pagal kurį draudimo sutartys suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Tai suponuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai. Draudikas ir draudėjas, sudarydami sutartį, yra ribojami TPVCAPDĮ normų. Vertinant sistemiškai, TPVCAPDĮ sudaro galimybę draudėjui ir draudikui susitarti, kad draudimo apsauga bus suteikta tik ES ir Šveicarijoje bei Norvegijoje, nesuteikiant draudimo apsaugos užsienio šalyse, tačiau šalys negali susitarti dėl draudimo sutarties galiojimo ir ja draudimo apsaugos suteikimo išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šalys savo susitarimu negali pakeisti TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies nuostatų ir už žaliąją kortelę, kuri galioja tik Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje ir kuri draudėjui turi būti išduodama nemokamai, prašyti papildomos įmokos. Šalys taip pat negali sutartimi nustatyti, kad netaikys TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalių, o papildoma įmoka už galimybę išvykti į kitą ES šalį prieštarauja šiose teisės normose nustatytam teisiniam reguliavimui.
Šalių draudimo sutarties Nr. AYAS Nr. 017558596, pagal kurią buvo apdrausta automobilio RENAULT PREMIUM (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, 1.6 punktas prieštarauja TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1, 2 dalims, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3, 24 punktams, todėl yra negaliojantis pagal CK 6.224 straipsnį. Kasatorius, atkreipęs dėmesį į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/14/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, teigia, kad byloje iškilęs klausimas dėl ES teisės normų aiškinimo ir taikymo, šioje byloje reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, norint vykti į kitą valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnio nuostatas, kai, vadovaujantis ja, draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje Europos Sąjungos teritorijoje be jokių papildomų įmokų.
3. Kasatoriaus teigimu, teismas netinkamai taikė Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, nes šis teisės teisės aktas nereglamentuoja šalių ginčo, Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje.
4. Kasatorius, atkreipęs dėmesį į CK 6.111 straipsnį, pagal kurį regreso tvarka reikalavimas gali pereiti rašytinės sutarties arba įstatymų pagrindu, nurodo, kad teismas regreso teisę ieškovui grindžia ne įstatymo, o lydimojo teisės akto pagrindu, taip plečiamai aiškindamas įstatymo sąvoką. Anot kasatoriaus, šioje byloje nėra nustatytų TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindų, šio straipsnio 2 dalyje nurodytų pažeidimų. Įstatyme nenustatyta, kad draudiko atstovas kitoje ES šalyje narėje, sumokėjęs išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims, galėtų įgyti regresinį reikalavimą į draudėją, Teismas, spręsdamas dėl draudžiamojo įvykio, įvykusio Vokietijos Federacinėje Respublikoje, išmokos mokėjimo, taikė Lietuvos Respublikoje įvykusio draudžiamojo įvykio metu taikytiną teisę, kuomet įstatymas imperatyviai nukreipia į šalies, kurioje įvyko draudžiamasis įvykis, teisę.
5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią draudimo sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2009">3K-3-257/2009</a>). Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad draudimo sutartis sudaroma neviršijant draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ribų, kiek tai leidžiama įstatymo. TPVCADĮ neįtvirtinta galimybės sudaryti sutarties, kurioje kaip išlyga būtų tam tikrų įstatymo straipsnių nuostatų netaikymas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, apskųstus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ginčijama draudimo sutarties 1.6 punkto sąlyga nėra susijusi su kasatoriaus nurodytų įstatymo nuostatų taikymu. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta draudiko pareiga dėl žaliosios kortelės išdavimo įprastinės draudimo sutarties pagrindu, o to paties įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja draudimo sutarties apsaugos galiojimą užsienio valstybėse. Draudimo sutarties 1.6 punkte nėra nuostatos dėl draudimo apsaugos užsienio valstybėse, nes šiame sutarties punkte tik išvardytos aplinkybės, kuriomis remiantis įvertinta draudimo rizika ir apskaičiuota draudimo įmoka.
2. Draudimo sutarties 1.6 punktas jokiu būdu neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos (priešingu atveju ieškovas nukentėjusiajam asmeniui nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos), kaip tai bando įrodinėti kasatorius. Draudimo sutartis visiškai atitinka TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą imperatyvą, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse) sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką. O ieškovo regresinis reikalavimas kasatoriui yra susijęs ne su įstatymo nepaisymu, tačiau su TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nustatytos draudiko pareigos užtikrinti draudimo apsaugą išimtimi, suteikiančia teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo išmokas. Šiuo atveju Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintose Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose, kurios yra draudimo sutarties neatsiejama dalis, nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis apie tai draudiką privalo informuoti pateikdamas pranešimą (36, 38 punktai). Kadangi ieškovo drausto automobilio RENAULT PREMIUM (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta šią transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos valstybės teritorijoje, kasatorius, būdamas draudimo sutarties šalis, prieš vykdamas į kitas valstybes, privalėjo apie tai informuoti ieškovą. Ieškovas, atsižvelgdamas į naujai atsiradusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką, perskaičiuoti draudimo įmoką (draudimo sąlygų 39 punktas). Šiuo atveju kasatorius draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pažeidė, jo neteisėti veiksmai lėmė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies sąlygos, naikinančios kasatoriaus interesų apsaugą, atsiradimą. Dėl to kasatorius nepagrįstai šios įstatymo nuostatos pagrindu atsiradusią regreso teisę traktuoja kaip prieštaravimą to paties įstatymo 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1 daliai.
3. Draudimo sutarties 1.6 punktas jokiu būdu neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimą užsienio valstybėse, kaip teigia kasatorius. Sudarant draudimo sutartį yra reikšminga transporto priemonės eksploatavimo teritorija, nes automobiliui vykstant į kitas užsienio valstybes rizika ir įmoka didėja. Nagrinėjamu atveju, ieškovui vertinant draudimo riziką ir apskaičiuojant draudimo įmoką, buvo reikšminga aplinkybė, ar, eksploatuojant transporto priemonę, bus išvykstama už Lietuvos Respublikos ribų. Būtent įvertinus šią aplinkybę, buvo apskaičiuota draudimo įmoka: kasatoriui eksploatuojant transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo nustatyta 604 Lt draudimo įmoka, o jeigu transporto priemonė būtų eksploatuojama užsienio valstybėse – draudimo įmoka pagal draudimo sutartį būtų apie 15 000 Lt. Kasatorius nepagrįstai savarankiškai išskiria sąvokas „draudimo įmoka“ ir „vieninga draudimo įmoka“. Ieškovas nurodo, kad regresinį reikalavimą jis grindė ne dėl papildomos įmokos sumokėjimo pareigos nevykdymo, kaip supranta kasatorius, tačiau dėl draudimo sutarties pažeidimo apskaičiuojant vieningą draudimo įmoką kasatoriui pateikus klaidingą informaciją prieš sudarant draudimo sutartį. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus motyvais, kuriais šis svarsto papildomos draudimo įmokos teisėtumą. Draudimo įmokos padidėjimas, kai transporto priemonė eksploatuojama užsienio valstybėse, vertintinas ne kaip reikalavimas mokėti papildomą draudimo įmoką, tačiau kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Jeigu kasatorius nebūtų nurodęs aplinkybės, kad transporto priemonę ketinama eksploatuoti tik Lietuvoje, didesnė draudimo įmoka būtų apskaičiuota dar draudimo sutarties sudarymo metu.
4. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės apima ne tik žalos nustatymo bei atlyginimo, tačiau ir draudimo sutarties šalių tarpusavio santykių reglamentavimą. Šių taisyklių 62 punkte išvardyti atvejai, kada atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, nepriklausomai nuo to, kur įvyko eismo įvykis. Kita vertus, draudiko teisė reikšti atgręžtinį reikalavimą įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje. Ieškovo reikalavimas reiškiamas įstatymo pagrindu, atitinka CK 6.111 straipsnį.
5. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad ieškovas pakeitė įstatymo nustatytas imperatyviąsias draudimo sutarties sąlygas. Draudimo sutarties 1.6 punkto sąlyga kasatoriui nebuvo siurprizinė, juolab, kad iki tol šalių buvo sudaryta ne viena draudimo sutartis, kurioje buvo įtrauktas analogiškas draudimo sutarties punktas. Kasatorius, į sutarties turinį įtraukdamas sąlygą, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje, turėjo suprasti pateikiamos informacijos reikšmingumą ir, būdamas verslininkas, turėjo suvokti bendradarbiavimo pareigos pateikti teisingą informaciją netinkamo įvykdymo padarinius.
6. Kasatorius nepagrįstai reikalauja draudimo sutarties 1.6 punktą pripažinti negaliojančiu. Iš kasacinio skundo argumentų galima spręsti, kad kasatorius nesutinka tik su viena 1.6 punkto dalimi, kurioje nustatyta, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje. Ginčydamas visą draudimo sutarties 1.6 punktą kasatorius kartu siekia paneigti kitas, iš TPVCAPDĮ 3 straipsnio, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 14, 38, 39 punktų bei Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto perkeltas nuostatas.
7. Kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos instituciją dėl preliminaraus nutarimo priėmimo nagrinėjamu atveju nėra būtina, nes šioje byloje yra keliamas ne Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, o draudimo sutarties aiškinimo klausimas. Pagrindinė problema kilo dėl draudimo sutarties šalių galimybės laisvai susitarti dėl draudimo rizikos apimties, esant draudėjo pageidavimui mokėti tokį draudimo įmokos dydį, kuris būtų apskaičiuotas atsižvelgiant į aplinkybę, kad transporto priemonę ketinama eksploatuoti tik Lietuvos valstybėje.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
Vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų – užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą. Tai pasiekti svarbu ne tik nacionaliniu, bet ir visos Europos Sąjungos mastu tam, kad kiltų kuo mažiau kliūčių laisvam asmenų judėjimui. Šiuo institutu pirmiausia siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisinio reguliavimo šaltiniai Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai.
Šių santykių reglamentavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.
Direktyva Nr. 2009/103/EB siekiami tikslai yra atskleisti šios direktyvos 2 ir 17–21 konstatuojamosiose dalyse, šiuo klausimu taip pat yra pasisakęs ESTT. 2011 m. gruodžio 1 d. sprendime, priimtame byloje Churchill Insurance Company Limited v. Benjamin Wilkinson (bylos Nr. C-442/10, Rink. p. I-0000, 27 paragrafas) nurodė, kad Europos Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis privalomąjį automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, siekiama užtikrinti tiek transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra ES teritorijoje, tiek jomis važiuojančių asmenų laisvą judėjimą ir garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami panašiai, nesvarbu, kokioje Sąjungos teritorijos vietoje įvyko eismo įvykis (žr., be kita ko, 1996 m. kovo 28 d. Sprendimo Ruiz Bern?ldez, C‑129/94, Rink. p. I‑1829, 13 punktą ir 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Candolin ir kt., C‑537/03, Rink. p. I‑5745, 17 punktą).
Nurodytų direktyvos nuostatos Lietuvoje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Nors TPVCAPDĮ priede galiojanti Direktyva Nr. 2009/103/EB nėra minima tarp įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, tačiau nepriklausomai nuo to, į šios direktyvos nuostatas bei jas aiškinančius ESTT sprendimus privalu atsižvelgti aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ.
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnį valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Analogiškos nuostatos įtvirtintos TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio nuostatas direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, taigi direktyva nėra taikoma tiesiogiai, o ir nagrinėjamoje byloje nėra direktyvos tiesioginio taikymo prielaidų. Tačiau aiškinti ir taikyti nacionalinius įstatymus, įgyvendinančius direktyvų nuostatas, būtina atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir ja siekiamą tikslą, taip pat į direktyvos nuostatas aiškinančius ESTT sprendimus tam, kad valstybė narė tinkamai laikytųsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio reikalavimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Von Kolson ir Kamann, bylos Nr. 14/83, 1984 Rink. p. 1-01891; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2011">3K-3-155/2011</a>; kt.).
Dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Pažymėtina, kad nukentėjusio asmens patirtos žalos visiško atlyginimo principas turi pirmenybę ir tais atvejais, kai draudėjas draudikui sudarant sutartį suteikė ne visą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai nereglamentuoja draudimo rizikos įvertinimo ir draudimo įmokos apskaičiavimo. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.
Šioje byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 22 d. šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio RENAULT PREMIUM 410.19 valdytojų civilinė atsakomybė, suteikiant draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje, kokios reikalauja šių šalių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Šios sutarties 1.6 punkte „Kita informacija“, be kita ko, nurodyta: „Draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į šias aplinkybes (aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui): Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“; pacituotas Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punktas; duodamos nuorodos į Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62.1, 62.2 punktų turinį. Draudimo liudijimo, patvirtinančio draudimosutarties sudarymą, skiltyje „Kita informacija“ nurodyta: „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“ Taip pat byloje nustatyta, kad: atsakovas, sudarydamas nurodytą sutartį, aktyviai derėjosi dėl jos sąlygų; sudarant sutartį būtent atsakovo atstovas, kaip atskirą sąlygą, nurodė aplinkybę, jog automobilis bus eksploatuojamas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, ši sąlyga nėra siurprizinė; atsakovo atstovui buvo sudaryta galimybė susipažinti su sutarties sąlygomis ir jis šia galimybe pasinaudojo; šalių buvo sudaryta ne viena draudimo sutartis; ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį, nukentėjusiam asmeniui Intereurope Germany išmokėjo 14 609,45 euro draudimo išmoką už automobilio RENAULT PREMIUM 410.19 2010 m. balandžio 19 d. eismo įvykio metu Vokietijoje padarytą žalą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyta faktinė aplinkybė, jog ieškovas išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, patvirtina, kad šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir užtikrino per eismo įvykį Vokietijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Taigi, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų šiuo atveju buvo įgyvendintas. Ieškovas taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims (šiuo atveju – turto savininkui) ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovo reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasis aplinkybe, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų.
Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintose Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas). Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, šalių sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkte yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgus draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, taip pat informacija dėl draudėjo veiksmų draudimo rizikos padidėjimo atveju ir galimų teisinių padarinių; aplinkybė apie transporto priemonės eksploatavimą tik Lietuvoje nurodyta kasatoriaus iniciatyva. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, šiuo atveju vertindamas draudimo riziką ir apskaičiuodamas draudimo įmoką – 604 Lt, galėjo atsižvelgti ir pagrįstai atsižvelgė į kasatoriaus nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvoje, nes ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikos įvertinimui ir draudimo įmokos nustatymui. Kasatorius, žinodamas aplinkybes, į kurias sudarant draudimo sutartį atsižvelgus draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, prieš apdraustąja transporto priemone vykdamas į kitas valstybes, privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo reikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką. Šalių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos (priešingu atveju ieškovas nukentėjusiam asmeniui nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos), neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimą kitose valstybėse, jo paskirtis yra kita. Šiame sutarties punkte išdėstytos sąlygos neprieštarauja imperatyviesiems TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams, kasatoriaus nurodomiems TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1, 6 dalims, 10 straipsnio 1, 2 dalims, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3, 24 punktams. Draudimo sutartis atitinka TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą imperatyvą, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse) sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką. Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1, 6 dalis, 10 straipsnio 1, 2 dalis, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3, 24 punktus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai taikė Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad šis teisės aktas nereglamentuoja ginčo teisinių santykių. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Taisyklės yra įstatymų lydimasis teisės aktas, į kurį nukreipia TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalis, 22 straipsnio 2 dalis. Šiam ginčui išspręsti reikšmingoje deleguojančioje įstatymo normoje – TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje –nėra įtvirtinta, kad ji gali būti taikoma tik dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių. Iš nurodyto įstatymų lydimojo akto turinio matyti, kad jo normos reglamentuoja ne tik žalos ir mokėtinos draudimo išmokos nustatymą, draudimo išmokos mokėjimo principus, žalos administravimą, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas, bet ir sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo atvejus (59–67 punktai). Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, tačiau šiose Taisyklėse nėra įtvirtinta, kad jų nuostatos dėl sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos tik dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių. Teisėjų kolegija šios bylos kontekste daro išvadą, kad Taisyklių nuostatos dėl sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, kur įvyko eismo įvykis.
TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas atsakovui, reiškiamas įstatymo pagrindu, atitinka CK 6.111 straipsnį. O tai, kad teismai, tenkindami ieškinį, apskųstuose procesiniuose sprendimuose nenurodė į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, o nurodė tik į įstatymo lydimąjį teisės aktą – Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles – neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, jog teismai plečiamai aiškino įstatymo sąvoką.
Kasatorius teigia, kad byloje kilęs klausimas dėl ES teisės normų aiškinimo ir taikymo, šioje taip pat kad reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyva 2009/103/EB siekiamas tikslas – užtikrinti draudimo apsaugos galiojimą. Tačiau šia direktyva nėra siekiama apriboti draudimo sutarties šalių galimybės susitarti dėl draudimo sutarties sąlygų ir dėl jų derėtis. Ieškovo reikalavimas grindžiamas aplinkybe, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą, dėl ko ieškovui turi būti grąžinta dalis jo išmokėtos draudimo išmokos. Byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, draudimo išmoka už apgadintą turtą buvo išmokėta, taigi Direktyva Nr. 2009/103/EB siekiami tikslai buvo pasiekti. Be to, darytina išvada, kad TPVCAPDĮ taikymas šioje byloje atitinka ES teisės reglamentavimą. Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jo sumokėti advokatui 786,50 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, ieškovui iš atsakovo priteistina 786,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Kasaciniame teisme patirta 28,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Litaksa“ (j. a. k. 133018170) 786,50 Lt (septyni šimtai aštuoniasdešimt šeši litai 50 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB DK „PZU Lietuva“ naudai ir 28,60 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
