Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-167/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01856-2009-7 Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B. ir M. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ranguva“ ieškinį atsakovams M. S., B. P., N. P., A. B., R. B., dalyvaujant trečiajam asmeniui – Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarei Ramutei Siliūnienei, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius.

Ieškovas BUAB „Ranguva“ prašė: pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 16 d. sandorį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-11')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-11">2-11</a>680, pagal kurį UAB „Ranguva“ pardavė B. P. ir M. T. (dabar S.) 400,31 kv. m ploto pastatą – garažą (duomenys neskelbtini), 1031,74 kv. m ploto pastatą – garažą (duomenys neskelbtini) ir kiemo aikštelę (duomenys neskelbtini), taikyti dvišalę restituciją; pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 16 d. sandorį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-11')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-11">2-11</a>682, pagal kurį UAB „Ranguva“ pardavė A. B. gyvenamąjį namą 2A2b, 101,44 kv. m bendro ploto (duomenys neskelbtini), su dalimi kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė, duomenys neskelbtini), 33/100 dalis ūkinio pastato 6I1b (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), garažą 1G1p 33 kv. m bendro ploto (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); taikyti dvišalę restituciją.

Ieškovas nurodė, kad UAB „Ranguva“ Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Iki bankroto bylos iškėlimo įmonė su juridinio asmens dalyviais ir trečiaisiais asmenimis sudarė dvi nekilnojamojo turto pirkimo?pardavimo sutartis, kurios prieštarauja UAB „Ranguva“ tikslams ir pažeidžia kreditorių interesus, nes turtas parduotas už daug mažesnę nei rinkos kainą. UAB „Ranguva“ visuotinis akcininkų susirinkimas 2007 m. kovo 1 d. nusprendė parduoti nekilnojamąjį turtą (400,31 kv. m ir 1031,74 kv. m ploto garažus ir kiemo aikštelę) už ne mažesnę kaip likutinę vertę. Atsakovai B. P. ir M. T. (dabar S.) 2007 m. spalio 15 d. ieškovui sumokėjo avansą po 30 000 Lt, o 2007 m. spalio 16 d. pirkimo?pardavimo sutartimi turtas jiems parduotas už 60 000 Lt. 2007 m. spalio 16 d. sutartimi ieškovas už 180 000 Lt pardavė atsakovui A. B. gyvenamąjį namą su priklausiniais ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini). Kitą dieną po ginčijamų sandorių sudarymo, 2007 m. spalio 17-ąją, B. P. ir A. B. jiems priklausančias UAB „Ranguva“ akcijas perleido likusiems šios įmonės akcininkams. Įmonė, su akcininkais atsiskaičiusi parduotu turtu, tapo nemoki ir taip pažeidė kreditorių interesus. Ginčo sandorių sudarymo metu kreditorių reikalavimai įmonei sudarė daugiau kaip 315 383,16 Lt, iš kurių 193 250,69 Lt buvo pradelsti. Perleisdama 874 000 Lt rinkos vertės turtą atsakovams už 240 000 Lt, t. y. 3,5 karto pigiau nei rinkos kaina, įmonė iš esmės sumažino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Ieškinio pateikimo metu bankrutuojančios UAB „Ranguva“ kreditorių reikalavimai buvo 826 713 Lt. Perleidusi aikštelę, įmonė taip pat prarado dalį pajamų, nes iš parduotos aikštelės Elektrėnuose įmonė gaudavo nuolatines pajamas. Kadangi sandorio šalys buvo įmonės akcininkai ir su jais susiję asmenys, taigi turėjo žinoti apie įmonei gresiantį bankrotą, todėl pripažintini nesąžiningais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2007 m. spalio 16 d. sandorį, taikė šio sandorio restituciją ir nurodytą nekilnojamąjį turtą grąžino UAB „Ranguva“ nuosavybėn, iš UAB „Ranguva“ atsakovui B. P. ir atsakovei M. S. priteisė po 30 000 Lt kiekvienam; pripažino negaliojančiu 2007 m. spalio 16 d. sandorį, taikė šio sandorio restituciją ir nurodytą nekilnojamąjį turtą grąžino UAB „Ranguva“ nuosavybėn, o iš UAB „Ranguva“ atsakovui A. B. priteisė 180 000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi ieškovo įmonei UAB „Ranguva“ buvo iškelta bankroto byla, todėl teismo paskirtas šios įmonės bankroto administratorius gali reikšti ieškinį įmonės vardu, todėl ieškovas byloje yra tinkamas. Nustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną ieškovas turėjo 514 458,87 Lt skolų, iš jų – pradelstos skolos – 392 326 Lt. Vėliau skolos didėjo (ieškinio pareiškimo dieną – 2009 m. vasario 27 d. sudarė 831 961,19 Lt). Teismas nustatė, kad skolos Kauno apskrities VMI ir VSDFV Kauno skyriui nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki ieškinio pareiškimo išliko ir padidėjo. Be to, ginčo turto pardavimas turėjo įtakos įmonės mokumui, skolų atsiradimui po ginčo sandorių sudarymo. Įmonės skolos išaugo iš karto po ginčo turto pardavimo, tai rodo, kad, pardavus ginčo turtą, nebuvo pagerinta įmonės finansinė padėtis ir atsiskaityta su kreditoriais, priešingai – įmonės finansinė padėtis tolygiai prastėjo. Po sandorių sudarymo įmonėje ilgalaikio turto liko už 199 020,52 Lt. Finansinės atskaitomybės duomenimis, UAB „Ranguva“ sandorių sudarymo metu faktiškai jau buvo nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Nekilnojamasis turtas – du garažai ir kiemo aikštelė, esantys Elektrėnuose, atsakovams M. S. ir B. P. buvo parduoti už 60 000 Lt (šio turto likutinė vertė – 58 117, 59 Lt). VĮ Registrų centro duomenimis šio turto bendra vidutinė rinkos kaina 2007 m. spalio 11 d. buvo 234 653 Lt, t. y. daug didesnė, nei kaina, už kurią turtas parduotas. UAB „Krivita“ Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu nustatyta, kad šio turto rinkos vertė sandorių sudarymo dieną buvo 760 000 Lt, tai patvirtina, kad šio turto pardavimas už 60 000 Lt pažeidė kreditorių teises. Teismas konstatavo, kad kreditorių teisės buvo pažeistos ir pardavus kitą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su dalimi kiemo statinių, 33/100 dalis ūkinio pastato ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovui A. B. už 180 000 Lt. Nors visuotinis akcininkų susirinkimas 2007 m. rugsėjo 19 d. nutarė šį turtą parduoti už 180 000 Lt, pati bendrovė šį turtą tuo metu pardavinėjo skelbimuose nurodydama kur kas didesnę kainą – 650 000 Lt. Aplinkybė, kad tai buvo viso UAB „Ranguva“ priklausiusio turto (duomenys neskelbtini) pardavimo kaina, teismo įvertinta kaip neįrodyta. Nors šio turto pardavimo kaina viršija VĮ Registrų centro nurodytą vidutinę rinkos kainą, UAB „Krivita“ Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu nustatyta, kad šio turto rinkos vertė sandorių sudarymo dieną buvo arba 479 600 Lt (nevertinus atliktų pagerinimų), arba 618 000 Lt (tos būklės, kokia buvo apžiūros dieną), tai taip pat reiškia, kad turtas buvo parduotas pernelyg maža kaina. Atsakovo A. B. teiginiai, kad įsigytą turtą pagerino ir dėl to turėjo 200 000 Lt išlaidų, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neatima galimybės taikyti restituciją.

Atsakovai A. B. ir B. P. sandorio sudarymo metu buvo UAB „Ranguva“ akcininkai. Nors kiekvieno jų turėtos akcijos nesudarė 50 procentų juridinio asmens akcijų, kas leistų jiems taikyti nesąžiningumo prezumpciją, įtvirtintą CK 6.67 straipsnio 6 punkte, tačiau aplinkybė, kad jie buvo skolininko (UAB „Ranguva“) akcininkai, vertintina kaip jų nesąžiningumą patvirtinanti aplinkybė. Šie atsakovai, remiantis šios bendrovės įstatais, turėjo teisę dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą, sudaryti sutartį su audito įmone bendrovės veiklai ir dokumentams patikrinti, todėl turėjo visas galimybes gauti informaciją apie įmonės finansinę būklę, jos skolas kreditoriams ir žinojo, kad su jais sudaromi sandoriai gali pažeisti ir pažeidžia kreditorių teises. Kadangi turtas parduotas už itin žemą kainą, palyginus su rinkos kainomis, konstatuotina sandorio šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, tai leido preziumuoti atsakovų A. B. ir B. P. nesąžiningumą CK 6.67 straipsnio 4 punkto pagrindu. Tokią išvadą sustiprino aplinkybė, kad A. B. ir B. P. iš karto po ginčo sandorių sudarymo, t. y. kitą dieną, savo akcijas pardavė kitiems akcininkams. Atsakovės M. S. nesąžiningumas taip pat preziumuotinas CK 6.67 straipsnio 4 punkto pagrindu dėl sudaryto sandorio aiškiai per žemos kainos. Byloje taip pat nustatyta, kad ji yra vieno iš buvusių įmonės akcininkų sūnaus žmona. Santuokos sudarymas jau po ginčo turto pardavimo šių sąsajų nepaneigia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 4 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą nepakeistą.

Pateikti įrodymai ir bylos aplinkybės teisėjų kolegijai leido teigti, kad kreditoriai turi neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į BUAB,,Ranguva“. Pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo įmonės, pardavusios turtą atsakovams, finansinę padėtį ir sandorių įtaką įmonės galėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus dėl parduoto turto vertės. Byloje turto kaina nustatyta ekspertų, turinčių atitinkamą kvalifikaciją verstis turto ir verslo vertinimo veikla, taikant lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) nustatymo metodiką, todėl abejoti ekspertų pateiktomis išvadomis nebuvo pagrindo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal jo informatyvumą apie tam tikrus faktus. Vienu atveju įstatyme nustatytas reikalavimas, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti.,,Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o,,turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovai buvo susiję su UAB,,Ranguva“, buvo šios įmonės akcininkai, o atsakovė M. S. (buvusi T.) pagal ginčijamą sandorį turtą įgijo bendrai su kitu akcininku B. P., palaikė ryšius bei vėliau ištekėjo už kito akcininko V. S. sūnaus G. S., todėl šiems atsakovams turėjo būti žinoma apie įmonės kreditorius, su kuriais neatsiskaityta. Be to, turtas atsakovams buvo perduotos akivaizdžiai nuo kelių iki keliolikos kartų pigesnėmis kainomis, negu tikroji turto vertė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tai pagrįstai vertino kaip nesąžiningus veiksmus.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

Dėl CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teismai netinkamai aiškindami ir taikydami CK 6.66 straipsnį, nepagrįstai nustatė, kad ginčijamus sandorius sudariusios šalys yra nesąžiningos ir šie sandoriai pažeidžia kreditorių teises. Tais atvejais, kai kreditorių interesams atstovaujantis bankrutuojančios įmonės administratorius ginčija įmonės sudarytą sandorį taikydamas actio Pauliana, teismas privalo nustatyti, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo kreditoriai sutarties sudarymo momentu, ir nuspręsti, ar sutarties sudarymas padarė įtaką įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijamų sandorių sudarymo dieną ieškovė turėjo 193 250,69 Lt skolų, o ginčijamais sandoriais ieškovės turto parduota už 240 000 Lt. Tai reiškia, kad, sudarius ginčijamus sandorius, ieškovės finansinė padėtis akivaizdžiai pagerėjo ir ji įgijo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Remiantis VĮ Registrų centras duomenimis, atsakovui parduoto gyvenamojo namo ir ūkinio pastato dalies vidutinė rinkos vertė, sudarant ginčijamą sandorį, buvo 73 304 Lt, garažo vidutinė rinkos vertė – 9 774 Lt. Šis nekilnojamasis turtas atsakovui ginčijamu sandoriu buvo parduotas už 180 000 Lt, t. y. už beveik du kartus didesnę kainą nei nustatyta vidutinė rinkos vertė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išvada, kad įmonės finansinė būklė buvo bloga ir artima ĮBĮ įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti įmonės nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>). Pažymėta, kad ta aplinkybė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai yra neįmanomas. Teismai neanalizavo ir nenustatė, kokie yra kreditorių reikalavimai, buvę ieškinio pateikimo dieną, ir ar jie buvo ginčijamų sandorių metu.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismai privalo įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą ir tik remiantis įrodymų visuma daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šia taisykle spręsdami dėl ieškovo kreditorių teisių pažeidimo ir kasatoriaus nesąžiningumo, nes nevertino byloje esančių VĮ Registrų centro išrašų apie ginčijamais sandoriais parduotą nekilnojamąjį turtą, kurie patvirtina parduoto turto rinkos vertę bei kasatoriaus sąžiningumą sudarant sandorius. Nebuvo pasisakyta dėl byloje esančių ieškovo finansinių dokumentų už 2007 m., Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos, taip teismai nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų.

Kasaciniu skundu atsakovė M. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Vien tik faktas, kad kreditorius, įtrauktas į kreditorių sąrašą bankroto byloje, buvo įmonės kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz.: mokestiniai, darbo ir pan. Tokiu atveju būtina nustatyti, ar bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (ar jo dalis) yra susidaręs iki ginčijamo sandorio sudarymo. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar Kauno apskrities VMI ir VSDFV Kauno skyriaus ginčijamų sandorių sudarymo metu finansiniai reikalavimai buvo tokio dydžio, kokie patvirtinti bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar skolos 3312,54 Lt Elektrėnų savivaldybei ir 4700 Lt Lietuvos melioracijos įmonių asociacijai nebuvo grąžintos būtent dėl ginčo sandorių sudarymo. Nebuvo vertinta, ar įmonės nemokumas ir bankroto bylos iškėlimas yra nekilnojamojo turto pirkimo?pardavimo sutarčių sudarymo padariniai.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismai, vertindami, ar turtas ginčijamais sandoriais buvo parduotas už rinkos kainą, rėmėsi nekilnojamojo turto ekspertizės išvadomis, kad turto, kuris įmonės balanse sandorių sudarymo dieną buvo įvertintas 240 000 Lt likutine verte, rinkos vertė buvo ne mažesnė kaip 1 300 000 Lt. Tačiau, vertindami įmonės balanse po ginčijamų sandorių sudarymo likusio nekilnojamojo turto vertę, teismai vadovavosi ne jo rinkos verte, o balanse nurodyta likutine verte – 199 020,52 Lt. Toks įrodymų vertinimas, kai vienas turtas, nustatant, ar jis parduotas už rinkos vertę, vertinamas pagal nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės duomenis, o kitas turtas, likęs įmonės nuosavybe, nustatant jo vertę sandorių sudarymo dieną, vertinamas pagal likutinę vertę, yra nenuoseklus ir pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles. Nurodyta, kad po ginčijamų sandorių sudarymo įmonės balanse likusio nekilnojamojo turto dalis 2008 m. pavasarį buvo parduotas už 750 000 Lt, t. y. keturis kartus brangiau, nei jo nurodyta likutinė vertė. Dėl to akivaizdu, kad po ginčijamų sandorių sudarymo įmonėje likusio ilgalaikio turto likutinė vertė 199 020,52 Lt neatspindi šio turto rinkos kainos ir negali būti pagrindas išvadai, kad įmonė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nemoki. Įmonė ir po ginčijamo sandorio sudarymo turėjo pakankamai lėšų ir nesuvaržyto nekilnojamojo turto, kad būtų patenkinti visi įmonės kreditorių turtiniai reikalavimai, todėl objektyviai nebuvo jokių prielaidų, jog ginčijamais sandoriais būtų pažeistos įmonės kreditorių teisės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Ranguva“ prašo atsakovės M. S. kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie argumentai:

Dėl CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teismas, remdamasis ieškovo pateikta skolų suvestine, konstatavo, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną skolų buvo 514 458,87 Lt, iš jų pradelsta – 392 326 Lt, o ieškinio pareiškimo dieną pateiktų skolų suma? 831 961,19 Lt. Dėl to teigtina, kad šie duomenys sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog vėliau įmonės skolos tik didėjo. Kauno apskrities VMI ir VSDF Kauno skyriui skolos nuo sandorių sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo yra išlikusios ir padidėjusios. Taigi pardavus ginčo turtą nebuvo pagerinta įmonės finansinė padėtis ir atsiskaityta su kreditoriais, bet priešingai įmonės finansinė padėtis tolygiai prastėjo. Pažymėtina, kad atsakovai pripažino, jog sandorių sudarymo metu įmonė buvo skolinga dviem kreditoriams, t. y. 3312,54 Lt? Elektrėnų savivaldybei ir 4700 Lt? Lietuvos melioracijos įmonių asociacijai, šios skolos nebuvo grąžintos ir po ginčijamų sandorių sudarymo, įtrauktos į kreditorių reikalavimų sąrašą bankroto byloje. Teismai, objektyviai ir visapusiškai įvertinę byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad turto pardavimas už kelis kartus mažesnę nei rinkos kainą priskirtinas prie kreditoriaus kitokių teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar turtas buvo parduotas už daug mažesnę nei rinkos kainą, rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis bei ginčo turto rinkos verte, nustatyta teismo paskirtos ekspertizės metu. Perleidus turtą už daug mažesnę nei rinkos kainą buvo pažeistos kreditorių teisės, nes ne tik kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus, bet tai turėjo įtakos ir įmonės mokumui. Pagrįstai teismai atsakovams taikė nesąžiningumo prezumpciją, nes atsakovai B. P. ir A. B. buvo BUAB „Ranguva“ akcininkai. M. S., nors ir nebuvo įmonės akcininkė, tačiau dėl sąsajų su kitais įmonės akcininkais teismai pagrįstai sprendė, kad jai taip pat turėjo būti žinoma informacija apie ieškovo finansinę padėtį. Nesąžiningumą patvirtina ir atsakovų veiksmai po sandorio sudarymo, t. y. įgytas turtas buvo išnuomotas tam pačiam ieškovui.

Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Actio Pauliana taikymo bankroto administratoriaus reikalavimu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklai“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus – ne sutarties šalies? teisė ginčyti skolininko sudarytus sutartis, susijusi su skolininko kontrole ir skolininko teisės sudaryti sutartis ir prisiimti jų pagrindu įsipareigojimus ribojimu. Tokie ribojimai turi būti nustatomi laikantis sąlygų ir tvarkos, įtvirtintos pirmiau nurodytame straipsnyje. Kasacinis teismas ne kartą pabrėžė sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu visų nurodytų sąlygų viseto būtinumą, nes tinkamas Actio Pauliana taikymas užtikrina, kad skolininko teisės sudaryti sutartis nebūtų nepagrįstai ribojamos, kartu nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; kt.)

Nagrinėjamoje byloje kasatorius ginčija vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti Actio Pauliana buvimą – kad sutarčių sudarymo metu kreditoriai neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Kolegija dėl šio kasacinio skundo argumento ir pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kreditorius įgyja reikalavimo teisę prievolės pagrindu. Prievolė – teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Taigi prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, kreditorius įgyja teisę naudotis įstatymo suteikta jo reikalavimo teisės apsauga ir gynimo būdais. Siekiant išsiaiškinti, ar turi kreditorius neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti teisinio santykio – prievolės buvimą. Skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, nes skolininkas, sudarydamas sutartį, kurios sudaryti neprivalėjo, turi žinoti apie prievolės buvimą. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo kasacinis teismas išaiškino, kad tai priklauso nuo prievolės prigimties; sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas? su žalos padarymu. Kadangi kreditorius turi reikalavimo teisę nuo prievolės atsiradimo iki jos pasibaigimo, tai jis gali naudoti Actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. N. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; kt.). Kasatoriaus argumentas, kad kreditorius turi reikalavimo teisę tik tada, kai skolininkas pažeidžia prievolės vykdymo terminą, nepagrįstas nei teisės normomis, nei šių normų taikymo praktika. Toks aiškinimas, kad reikalavimo teisė atsiranda tik po to, kai prievolės laiku neįvykdomos, susiaurintų įstatymu nustatytą kreditoriaus teisių apsaugą. Kasatorius pripažįsta, kad sutarčių sudarymo momentu skolos sudarė daugiau kaip 315 388,16 Lt. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Ranguva“ parduodama nekilnojamąjį turtą akcininkams ar su jais giminystės ryšiais susijusiems asmenims pažeidė kreditorių teisę gauti skolinių reikalavimų patenkinimą, elgėsi nesąžiningai jų atžvilgiu. Dėl to bankroto administratorius gindamas kreditorių teises pagrįstai prašė taikyti Actio Pauliana.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorio šalių nesąžiningumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, pagrįstai sprendė, jog atsakovai nebuvo sąžiningi.

Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Neringos žuvis“ v. A. P. IĮ,,Altana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-168/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-168/2007">3K-3-168/2007</a>). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94/2010">3K-3-94/2010</a>; kt).

Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio tenka atsakovams. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Artimojo giminaičio sąvoka įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje. Dar vienas šioje byloje aktualus nesąžiningumo prezumpcijos atvejis nurodytas CK 6.67 straipsnio 6 punkte, kuriame įtvirtinta, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats <...> yra to juridinio asmens dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai A. B. ir B. P. sandorio sudarymo metu buvo UAB „Ranguva“ akcininkai, o atsakovė M. S. yra vieno iš buvusių įmonės akcininkų sūnaus žmona. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai A. B. ir B. P. buvo UAB „Ranguvos“ akcininkai, kurių turimos akcijos nesudarė 50 proc. juridinio asmens akcijų, ir atsakovė M. S. buvo svainystės ryšiu susijusi su šios įmonės akcininku, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai nepatenka į CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą šaliai taikomą nesąžiningumo prezumpciją. Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas yra baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius. Taigi šiuo atveju, kai įstatymas nepreziumuoja atsakovų nesąžiningumo, jiems nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, tačiau tai neužkerta kelio ieškovui teikti įrodymus, patvirtinančius šių sandorio šalių nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai aiškindamas šias CK 6.67 straipsnio nuostatas, netaikė nesąžiningumo prezumpcijos atsakovams, tačiau remdamasis ieškovo byloje pateiktų įrodymų visetu sprendė dėl šių asmenų nesąžiningumo. Byloje nustatyta, kad atsakovai A. B. ir B. P., remiantis šios bendrovės įstatais, turėjo teisę dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą, sudaryti sutartį su audito įmone bendrovės veiklai ir dokumentams patikrinti, todėl turėjo visas galimybes gauti informaciją apie įmonės finansinę būklę, jos skolas kreditoriams ir žinojo, kad su jais sudaromi sandoriai gali pažeisti ir pažeidžia kreditorių teises. Be to, A. B. ir B. P. iš karto po ginčo sandorių sudarymo, t. y. kitą dieną, savo akcijas pardavė kitiems akcininkams. Atsakovė M. S. bendrai su akcininku B. P., sudarydama sandorį, su juo palaikė ryšį, taip pat vėliau ištekėjo už kito akcininko sūnaus, todėl turėjo visas galimybes gauti informaciją apie įmonės finansinę būklę, jos skolas kreditoriams ir žinojo, kad su ja sudaromi sandoriai gali pažeisti ir pažeidžia kreditorių teises. Pagrįstai teismai nurodė, kad atsakovės santuokos sudarymas jau po ginčo turto pardavimo šių sąsajų nepaneigia. Be to, šiuo atveju svarbu tai, kad turtas parduotas už itin žemą kainą, palyginus su rinkos kainomis, nuo kelių iki keliolikos kartų pigesnėmis kainomis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių pakanka konstatuoti, jog sudarydami ginčijamus sandorius A. B., B. P. ir M. S. turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia UAB „Ranguva“ kreditorių teises, t. y. tretieji asmenys buvo nesąžiningi. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą su trečiųjų asmenų nesąžiningumu susijusią actio Pauliana sąlygą.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles civiliniame procese. Actio Pauliana instituto taikymui būtinas sąlygas – kreditoriaus teisių pažeidimą ginčijamais sandoriais, skolininko nesąžiningumą ir kt. – turi įrodyti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą pasirinkęs ir tokį ieškinį pareiškęs kreditorius (ieškovas). Kasatorių manymu, ieškovas tokių sąlygų neįrodė. Pažymėtina, kad teismas, ištyręs šalių pateiktus (o įstatymų nustatytais atvejais – ir teismo išreikalautus) įrodymus bei juos įvertinęs, įsitikina, jog ieškovo įrodinėjamos actio Pauliana instituto taikymui būtinosios sąlygos egzistuoja arba neegzistuoja, ir, priklausomai nuo to, tenkina (iš dalies arba visiškai) arba atmeta byloje pareikštą reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2009">3K-3-588/2009</a>; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; kt.) Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę ir įvertinę šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina actio Pauliana instituto taikymo būtinųjų sąlygų buvimą nagrinėjamoje byloje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai laikėsi įrodinėjimo proceso normų reikalavimų bei juos tinkamai įgyvendino.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, įrodymų vertinimo taisykles, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjamu teisės klausimu, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetant kasacinius skundus, kasatorių A. B. ir M. S. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 126,62 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (2013 m. kovo 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų A. B. (duomenys neskelbtini) ir M. S. (duomenys neskelbtini) po 63,31 Lt (šešiasdešimt tris litus 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas